Tag: Kinija

  • Kinija Pietų Kinijos jūroje įrengė 16 MW plaukiojančią vėjo turbiną: ką tai keičia jūrinei energetikai

    Kinija Pietų Kinijos jūroje įrengė 16 MW plaukiojančią vėjo turbiną: ką tai keičia jūrinei energetikai

    Daugiau nei 70 kilometrų nuo pietinės Kinijos pakrantės, kur vėjai paprastai būna stipresni ir pastovesni nei prie kranto, pradėjo veikti plaukiojanti 16 megavatų galios vėjo turbina. Projektas įgyvendintas tokiose vandens gelmėse, kur įprastų, į dugną įtvirtinamų pamatų įrengti neįmanoma.

    Toks sprendimas laikomas reikšmingu lūžiu jūrinės vėjo energetikos sektoriuje, nes leidžia plėtrą nukreipti į gilesnes jūros zonas. Iki šiol didžioji dalis jūrinių parkų buvo statoma seklumose, kur galima montuoti fiksuotas plienines konstrukcijas.

    Kaip veikia plaukiojanti turbina

    Skelbiama, kad turbina sumontuota ant pusiau panardinamos platformos, kuri laikosi jūroje ne dėl į dugną įkaltų polių, o dėl inkaravimo sistemos. Tokios platformos stabilumą palaiko balastavimo sprendimai, kai vanduo tarp vidinių talpų paskirstomas taip, kad konstrukcija išliktų kuo lygesnė net esant bangavimui.

    Inžinerinis iššūkis čia yra ne tik pati platforma, bet ir elektros perdavimas į krantą, nes kabeliai turi nuolat lankstytis kartu su konstrukcijos judėjimu. Dėl to plaukiojančiai jūrinei energetikai reikalingi specialūs dinaminiai povandeniniai kabeliai, suprojektuoti ilgam darbui nuolatinėje įtampoje.

    Galia, mastas ir ką reiškia skaičiai

    16 megavatų turbina priskiriama prie didžiausios galios jūrinių įrenginių, o tokie projektai siejami su mažesne vieno megavato savikaina ilguoju laikotarpiu. Kuo didesnė vieno įrenginio galia, tuo mažiau turbinų reikia tam pačiam parko našumui pasiekti, o tai gali sumažinti dalį montavimo ir priežiūros darbų jūroje.

    Viešai minimi ir metinės gamybos skaičiavimai, siekiantys kelias dešimtis milijonų kilovatvalandžių per metus, tačiau reali generacija priklauso nuo vėjo sąlygų, techninės priežiūros grafiko ir tinklo apribojimų. Dėl skirtingo namų ūkių vartojimo įvairiose šalyse tokie palyginimai su „kiek namų aprūpintų elektra“ paprastai yra tik orientaciniai.

    Kodėl tai svarbu pasaulinei rinkai

    Plaukiojančios vėjo jėgainės atveria galimybę išnaudoti regionus, kur jūros dugnas staigiai gilėja ir tinkamų seklumų beveik nėra. Tai aktualu daugeliui pakrančių, kur vėjo potencialas didelis, tačiau tradicinė jūrinių parkų statyba ribojama geologijos ir gylio.

    Pastaraisiais metais Europoje jau veikia keli plaukiojančių parkų projektai, o sektorius laikomas pereinančiu iš bandymų stadijos į ankstyvą komercinę plėtrą. Kinijos 16 megavatų įrenginys šioje dinamikoje išsiskiria mastu ir ambicija, o jo eksploatacijos rezultatai gali nulemti, kaip greitai didelės galios plaukiojančios turbinos taps rinkos standartu.

    Vis dėlto vienas įrenginys dar nekeičia energetikos sistemos iš esmės: lemiamas veiksnys bus tai, ar tokio tipo platformos pasiteisins audringose jūrų zonose, kokios bus ilgalaikės priežiūros sąnaudos ir kaip sparčiai pavyks didinti gamybos apimtis. Jei technologija patvirtins lūkesčius, giliavandenės zonos gali tapti nauju jūrinės vėjo energetikos plėtros žemėlapiu.

  • Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Karščių banga keičia įpročius

    Dažnėjant karščio bangoms visame pasaulyje, vis daugiau žmonių ieško ne kondicionierių, o kasdienių, greitai pritaikomų būdų atvėsti. Dalis jų Europoje atrodo neįprastai, tačiau daug kur Azijoje, Afrikoje ar Amerikoje tokios priemonės naudojamos dešimtmečius.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką kelia ne vien aukšta temperatūra, bet ir didelė drėgmė, prastai vėdinamos patalpos bei perkaitimas miestuose. Dėl to ypač svarbu ne tik gerti vandenį, bet ir mažinti šilumos apkrovą kūnui.

    Japonijos triukai: vėsinti kaklą ir pulsą

    Japonijoje vasarą paplito vėsinantys kaklaraiščiai ir kaklo audiniai su gelio įdėklais ar mažais šaltų paketų moduliais. Jie veikia paprastai: vėsinant kaklą, riešus ar pažastis, atvėsinamas kraujas paviršinėse kraujagyslėse, todėl sumažėja bendras karščio pojūtis.

    Kasdienybėje dažnai matomi ir ant kaklo nešiojami šalčio žiedai bei lengvi drėkinami rankšluosčiai, periodiškai sudrėkinami vandeniu. Tokie sprendimai remiasi garavimo principu: vandeniui garuojant, šiluma „paimama“ iš odos ir aplinkos.

    Dar vienas tradicinis variantas yra tenugui, plonas medvilninis rankšluostėlis, kurį žmonės slepia po apykakle ar po kepure. Jis sugeria prakaitą ir, sudrėkintas, padeda vėsinti odą be papildomų prietaisų.

    Kinija ir saulė: nuo „facekini“ iki UPF kaukių

    Kinijoje kaip apsauga nuo ultravioletinių spindulių išpopuliarėjo vadinamasis „facekini“ – elastingas gobtuvas, paliekantis atviras tik akis, nosį ir burną. Iš pradžių jis buvo labiausiai siejamas su pajūriu ir maudynėmis, kai norima išvengti intensyvios saulės.

    Pastaraisiais metais paplito ir kasdienės lengvos UV apsaugos kaukės iš kvėpuojančių funkcinių medžiagų, neretai pažymėtos UPF 50+ reitingu. Jos atliepia ne tik klimatą, bet ir kultūrinius odos priežiūros bei išvaizdos standartus, todėl dėvimos miestuose, kelionėse ar važiuojant dviračiu.

    Prie saulės apsaugos dažnai derinamos ir plačiabrylės skrybėlės bei lengvi audiniai, kuriuos galima drėkinti. Toks derinys vienu metu mažina tiesioginių spindulių poveikį ir padeda kūnui vėsintis garuojant vandeniui.

    Architektūra ir senosios technologijos: vėsa be elektros

    Daugelis karštų regionų remiasi trimis universaliais principais: šešėliu, oro judėjimu ir šilumine mase. Storos molio ar akmens sienos lėtai įkaista ir lėtai atiduoda šilumą, todėl patalpose temperatūra svyruoja mažiau.

    Pietvakarių JAV tradiciniai molio ir akmens statiniai su mažesniais langais bei išsikišusiais stogais padeda sumažinti saulės kaitrą. Meksikoje ir kitose karštose vietovėse vidiniai kiemai dažnai tampa natūraliais vėsesniais taškais, o dienos ritmą papildo poilsis per didžiausią kaitrą.

    Egipte ir kituose regionuose žinomi vėjo gaudytojai, nukreipiantys vėsesnį orą į pastatus, taip pat praktika kabinti drėgną audinį lange. Pro drėgną audinį tekantis oras atvėsta, nes garavimui reikalinga energija paimama iš aplinkos šilumos.

    Karščių valdymas vis dažniau tampa ne vien komforto, bet ir sveikatos klausimu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams bei sergantiems lėtinėmis ligomis. Pasaulio patirtys rodo, kad paprastos, fiziologija ir fizika paremtos priemonės gali būti veiksmingos, jei taikomos laiku ir nuosekliai.

  • Lazeris kuprinėje: Kinija rodo ginklą, galintį per sekundes numušti dronus

    Lazeris kuprinėje: Kinija rodo ginklą, galintį per sekundes numušti dronus

    Kinija pristato nešiojamus aukštos energijos lazerių sprendimus „Lijian“, skirtus kovai su dronais. Gamintojo teigimu, didesni stacionarūs variantai gali veikti iki 1 200 metrų atstumu, o mobilios versijos taikinius neutralizuoja maždaug 500 metrų nuotolyje.

    Didžiausio dėmesio sulaukė „Lijian II“ ir „Lijian III“. Šie modeliai sudaryti iš trijų dalių: lazerio spindulio generatoriaus, oru aušinamos sistemos ir rankinio valdymo terminalo, o komplektą galima susipakuoti į kuprinę ir nešti vienam ar dviem kariams.

    Sistemos masė, priklausomai nuo versijos, siekia apie 25–30 kilogramų, iš kurių pats lazerio generatorius sudaro apie 15 kilogramų. Konstrukcija leidžia keisti šaudymo kampą daugiau nei 90 laipsnių, todėl lengviau atakuoti skirtingame aukštyje ir skirtingomis kryptimis judančius dronus.

    Gamintojas nurodo, kad „Lijian III“ droną gali sunaikinti maždaug per 4 sekundes. Po šūvio įrangai esą reikia trumpesnės nei 5 sekundžių pauzės atvėsti, kad būtų galima tęsti darbą.

    Dar vienas akcentas – energijos poreikis: deklaruojama apie 2 kilovatų darbinė galia, todėl tokį sprendimą lengviau panaudoti lauko sąlygomis. Palyginimui, galingesnėms stacionarioms lazerinėms sistemoms dažnai reikia apie 10 kilovatų ar daugiau bei sudėtingesnio, skysčiu aušinamo modulio.

    „Lijian“ nėra izoliuotas įrenginys ir gali būti integruojamas į platesnę oro gynybos schemą. Skelbiama, kad jis gali veikti su radarais ir išorinėmis aptikimo priemonėmis, o taikinių atpažinimui gali būti naudojami DI algoritmai.

    Toks miniatiūrizuotos lazerinės ginkluotės posūkis siejamas su pastarųjų metų karo patirtimis, kai pigūs ir masiškai naudojami dronai tapo žvalgybos bei smūgių priemone. Analitikai pažymi, kad tokie sprendimai teoriškai gali pigiau papildyti artimo nuotolio oro gynybą, ypač ten, kur raketinės sistemos būtų per brangios ar per lėtos reaguoti.

    Gamintojas taip pat pateikia kainos orientyrą: vienas komplektas gali kainuoti apie 250 000 eurų. Tokia suma rodo, kad tai nėra pigi priemonė, tačiau lazerio logika paprasta: brangiausia yra pati sistema, o vieno numušimo savikaina ilgainiui gali mažėti, jei užtenka energijos ir komponentų resurso.

  • Europos automobilių gamintojams vėl gresia prastovos: sankcijos Kinijos lustams kelia riziką

    Europos automobilių pramonei vėl kyla rizika patirti priverstinių gamybos prastovų dėl sutrikusių puslaidininkių tiekimo grandinių iš Kinijos. Apie tai įspėja Lenkijos Automobilių dalių platintojų ir gamintojų asociacijos vadovas Tomasz Bęben, taip pat dirbantis Europos automobilių dalių gamintojų asociacijoje CLEPA.

    Jo teigimu, tai jau trečias rimtas puslaidininkių sukrėtimas per pastaruosius penkerius metus. Ankstesni epizodai parodė, kad užtenka pradingti net smulkiausiam elektronikos elementui, ir sustoja visa automobilio surinkimo linija.

    Trečias smūgis per penkerius metus

    Pirmasis krizės etapas prasidėjo per COVID-19 pandemiją, kai sutrūkinėjus logistikai ir staigiai išaugus elektronikos paklausai pasaulyje pritrūko lustų. Tuomet gamintojai mažino apimtis ne dėl vieno brangaus procesoriaus, o dėl masiškai naudojamų valdiklių ir kitų bazinių komponentų stokos.

    Antrasis sukrėtimas, pasak T. Bębено, siejamas su atvejais, kai Europos valstybės ėmėsi griežtesnės kontrolės dėl jautrių tiekimo grandinių, o tai lėmė staigius tiekimo pokyčius. Tokie sprendimai automobilių sektoriuje ypač skausmingi, nes tiekėjų pakeitimai užtrunka.

    Dabartinė rizika siejama su sankcijomis ir jų poveikiu kiniškų komponentų prieinamumui. Automobilių pramonė pabrėžia, kad net ir turint alternatyvų rinkoje, realus perėjimas prie kitų tiekėjų dažnai nėra greitas.

    Kritiniai ne tik pažangūs lustai

    Šį kartą problema, anot pramonės atstovų, daugiausia susijusi ne su pažangiais sprendimais, skirtais dirbtinis intelektas sistemoms, o su palyginti paprastais puslaidininkiniais komponentais. Tai diodai, tranzistoriai, apsaugos grandinės ir energijos valdymo elementai, kurių vieneto kaina gali būti nedidelė, tačiau jų automobilyje naudojama šimtais ar net tūkstančiais.

    Tokie komponentai integruoti į variklio valdymo modulius, stabdžių ir saugos sistemas, baterijos valdymą, salono elektroniką. Trūkstant vienos detalės, kuri pati savaime atrodo nereikšminga, gali būti neįmanoma surinkti ir išleisti iš gamyklos viso automobilio.

    Kodėl tiekėjo nepavyksta pakeisti per savaitę?

    Automobilių sektoriuje tiekėjų keitimas nėra vien logistikos klausimas. Kiekviena nauja detalė turi pereiti kvalifikavimo procedūras, bandymus, atitikti saugos ir patikimumo reikalavimus, o tai susiję ir su teisine gamintojų atsakomybe.

    „Net išoriškai identiškas komponentas iš kito gamintojo turi būti ištestuotas, sertifikuotas ir suderintas su esamu projektu, nes gedimas gali sugadinti visą modulį ar paveikti saugos sistemas“, – sakė Tomasz Bęben.

    Pasak jo, perėjimas prie kito gamintojo realiomis sąlygomis gali užtrukti iki devynių mėnesių. Be to, alternatyvių tiekėjų pajėgumai dažnai jau būna rezervuoti, o naujų užsakymų laukimo laikas skaičiuojamas mėnesiais.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad palaiko sankcijų tikslus, ypač susijusius su eksporto kontrolės apėjimo ribojimu ir dvejopo naudojimo prekių srautų priežiūra. Vis dėlto jų vertinimu, įgyvendinimo tempas ir pereinamieji laikotarpiai gali lemti, ar sankcijų kaštai nepersikels į Europos gamybą, darbo vietas ir konkurencingumą.

    Diskusija Briuselyje apie strateginę priklausomybę nuo Kinijos vyksta ne vienus metus, tačiau automobilių sektorius primena, kad rizika slypi ne tik pažangiausiose technologijose. Didžiausia priklausomybė dažnai susijusi su dideliais kiekių srautais paprastesnių komponentų, be kurių neveikia nei automobilių gamyba, nei pramoninė įranga, nei energetikos infrastruktūra.

    Lenkijos Automobilių dalių platintojų ir gamintojų asociacija nurodo, kad jos atstovaujamas sektorius Lenkijoje siejamas su daugiau nei 330 000 darbo vietų. Organizacijos skaičiavimu, metinė su tuo susijusi ekonominė apyvarta siekia apie 32 000 000 000 eurų.

  • Projektas Tianhe Tibete: kaip Kinija bandė didinti kritulius ir kodėl „dangaus upė“ nunyko

    Kinija kelerius metus vystė ambicingą orų modifikavimo programą Tianhe, dar vadintą „dangaus upe“, kurios tikslas buvo padidinti kritulių kiekį virš Tibeto plynaukštės. Idėja buvo paprasta: paskatinti lietų ir sniegą ten, kur formuojasi svarbiausių Azijos upių ištakos, ir taip sustiprinti vandens tiekimą sausesniems šalies regionams.

    Ši programa rėmėsi debesų sėjos technologija, kai į atmosferą paleidžiamos dalelės, galinčios padėti vandens garams lengviau kondensuotis. Dažniausiai tam naudojami sidabro jodidas ar panašios medžiagos, o dalelės išsklaidomos raketomis, artilerijos įrenginiais ar specialiais generatoriais ant žemės.

    Tibeto plynaukštė dažnai vadinama Azijos vandens bokštu, nes čia prasideda upės, nuo kurių priklauso milžiniškos teritorijos ir šimtai milijonų žmonių. Tuo pat metu regionas jautriai reaguoja į klimato kaitą: tirpstantys ledynai, besikeičiantys musonų režimai ir dykumėjimo procesai didina vandens trūkumo riziką.

    Kinijos planuota schema siekė „pasiskolinti“ dalį drėgmės, kurią atneša pietų musonai, ir paskatinti kritulius virš didelės plynaukštės dalies. Tikėtasi, kad taip būtų galima didinti Geltonosios upės baseino vandeningumą ir ilgainiui mažinti spaudimą vandens ištekliams šiauriniuose ir vakariniuose regionuose.

    Debesų sėja pasaulyje taikoma jau dešimtmečius, tačiau mokslininkai nuolat pabrėžia pagrindinę sąlygą: metodas neveikia, jei nėra tinkamų debesų ir drėgmės. Kitaip tariant, technologija gali padidinti tikimybę, kad krituliai iškris, bet ji negali „sukurti“ lietaus iš giedro dangaus ar stabiliai valdyti atmosferos procesų milžinišku mastu.

    Oficialiose Kinijos komunikacijose anksčiau buvo skelbiami labai dideli lūkesčiai dėl galimo papildomo vandens kiekio. Vis dėlto tokie teiginiai sulaukė kritikos, nes regioninė meteorologija ir oro masių dinamika yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima patikimai garantuoti rezultatą, ypač kalnuotose vietovėse, kur orai keičiasi greitai.

    „Atmosferos procesai yra chaotiški, todėl net ir sėkmingai paskatinus kritulius vienoje vietoje, sunku įrodyti, kokia dalis pokyčio įvyko būtent dėl intervencijos“, – sakė klimato ir hidrologijos tyrėjas.

    Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vis dažniau pastebėta, kad programa Tianhe minima rečiau, o jos apimtis, sprendžiant iš oficialių signalų, galėjo būti sumažinta. Kai kuriuose vertinimuose keliama prielaida, kad projektas galėjo būti tyliai pristabdytas arba perorientuotas į mažesnio masto priemones.

    Tam yra kelios tikėtinos priežastys: sunkiau išmatuojamas efektas, didelės infrastruktūros ir operacijų sąnaudos, taip pat rizikų vertinimas, kai kalbama apie tarpregioninius vandens balansus. Krituliai yra ne tik vandens šaltinis, bet ir sudėtingos sistemos dalis, todėl bet kokie bandymai daryti įtaką orams kelia diskusijas dėl ilgalaikių pasekmių.

    Kinijos pastangos didinti vandens saugumą sutampa su platesnėmis tendencijomis, kai valstybės investuoja į infrastruktūrą, rezervuarus, vandens nukreipimo projektus ir tikslesnę meteorologiją. Vandens trūkumas ir sausrų dažnėjimas tampa vienu svarbiausių ekonomikos ir saugumo veiksnių, ypač regionuose, priklausomuose nuo sezoninių musonų.

    Tibeto plynaukštė šioje diskusijoje užima ypatingą vietą, nes ji yra svarbi ne tik Kinijai, bet ir kaimyninėms šalims, žemiau upių vagų. Dėl to bet kokios iniciatyvos, susijusios su vandens ištekliais, paprastai vertinamos ne vien kaip technologinis eksperimentas, bet ir kaip ilgalaikės strategijos dalis.

  • Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Šiaurinės Kinijos dykumų stepėse vykdomas tyrimas parodė, kad vėjo jėgainių parkai ne visada veikia laukinius gyvūnus taip, kaip dažniausiai manoma. Mokslininkai tikėjosi, kad pagrindinis trikdis bus triukšmas, vibruojančios konstrukcijos ar nuo menčių krentančios mirgančios šešėlių juostos.

    Tačiau stebėjimai atskleidė kitokį vaizdą: dalyje teritorijos Alashano žeminės voverės elgėsi įprastai ir, regis, prie infrastruktūros prisitaikė. Vis dėlto kai kuriose parko zonose šie graužikai staiga dingo, nors jėgainės ten taip pat veikė.

    Kas iš tiesų jas išgąsdino?

    Tyrėjai, lygindami skirtingas parko vietas, pirmiausia atmetė dažniausiai minimus veiksnius. Duomenys nerodė, kad „tuščiosiose“ zonose būtų išskirtinai didesnis triukšmas ar stipresnės vibracijos, kurios paaiškintų tokį ryškų voverių pasitraukimą.

    Buvo vertinama ir maisto bazė: ar statybos nepakeitė augalijos taip, kad gyvūnams pritrūko pašaro. Vertinimai rodė, kad augalijos pakako, o pačios voverės kitose vietose išliko sveikos ir gyvybingos.

    Dirvožemis tapo per kietas urvams

    Lūžis paaiškinime įvyko įvertinus ne tai, kas vyko virš žemės, o tai, kas pasikeitė po ja. Vėjo jėgainių statybos metu naudojama sunki technika, kasinėjimai ir pamatų įrengimas kai kuriose vietose smarkiai sutankino dirvožemį.

    Žeminių voverių gyvenimas priklauso nuo galimybės greitai ir efektyviai kasti urvus. Urvai joms yra ir slėptuvė nuo plėšrūnų, ir jauniklių auginimo vieta, ir apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų, todėl sutankintas, „nepramušamas“ dirvožemis tampa realia kliūtimi išgyventi.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šis mechaninis poveikis gruntui sukūrė tarsi nematomą ribą, kurios voverės vengė. Kitaip tariant, jas iš teritorijos išstūmė ne jėgainių keliamas garsas, o pakitusi dirvos struktūra, kuri nebeleidžia gyventi įprastu būdu.

    Ši išvada svarbi planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: poveikio gamtai vertinimuose reikšminga ne tik triukšmo ar vizualinio trikdymo analizė, bet ir statybų pėdsakas dirvožemyje. Tokie niuansai gali lemti, ar infrastruktūra taps suderinama su vietos ekosistema, ar sukurs gyvūnams netinkamas „akląsias zonas“.

  • Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Socialiniuose tinkluose pasirodė naujos nuotraukos, kuriose Ukrainos kariai matomi su kiniškais nešiojamaisiais priešlėktuviniais raketų kompleksais. Tai stebina, nes Kinija oficialiai teigia Ukrainai ginklų netiekianti. Dėl to viešojoje erdvėje vėl keliamas klausimas, kokiu keliu tokia ginkluotė galėjo pasiekti frontą.

    Ekspertai primena, kad kare Ukrainoje jau ne kartą fiksuota įvairios Kinijoje pagamintos įrangos ir komponentų. Dalis jų į frontą patenka netiesiogiai per tarpininkus, civilinę rinką ar trečiąsias šalis. Vis dėlto nešiojami priešlėktuviniai kompleksai yra jautresnė kategorija, todėl jų kilmė kelia daugiau klausimų.

    Kokie tai kompleksai ir ką jie gali

    Minimi modeliai FN-6 ir FN-16 priskiriami nešiojamiems priešlėktuviniams kompleksams, skirtiems numušti žemai skrendančius taikinius. Tokia ginkluotė dažniausiai naudojama prieš sraigtasparnius, atakos lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Šie kompleksai vertinami kaip svarbus artimojo nuotolio oro gynybos elementas.

    FN-16 dažnai apibūdinamas kaip „paleisk ir pamiršk“ tipo sistema, taikinį sekanti pagal infraraudonųjų spindulių principą. Viešai skelbiama, kad maksimalus veikimo nuotolis siekia apie 6 kilometrus, o maksimalus aukštis apie 4 kilometrus. Tokie parametrai atitinka tipinę nešiojamų sistemų nišą, kuri karo sąlygomis ypač reikšminga kovojant su dronais ir sraigtasparniais.

    Kaip kinų ginklai galėjo atsidurti Ukrainoje

    Tiesioginio atsakymo, iš kur konkrečiai šios sistemos atsirado Ukrainos daliniuose, šiuo metu nėra. Viena iš versijų būtų perimta ginkluotė, tačiau viešojoje erdvėje nėra patikimų duomenų, kad Rusija plačiai naudotų būtent FN-6 ar FN-16. Todėl vien „trofėjų“ paaiškinimas daugeliui analitikų atrodo nepakankamas.

    Kita aptariama hipotezė siejama su ankstesniais konfliktais Artimuosiuose Rytuose, kur FN serijos kompleksai buvo fiksuoti įvairių ginkluotų grupuočių arsenaluose. Tokia ginkluotė galėjo būti perimta, vėliau sandėliuota ir galiausiai perduota Ukrainai kaip parama ar netiesioginis tiekimas per trečiąsias šalis. Taip pat neatmetama galimybė, kad dalis ginklų į Europą patenka per nelegalius kanalus.

    Ši situacija dar kartą parodo, kad karo metu ginklų judėjimas ne visada vyksta vien tik per viešai skelbiamus valstybinius sprendimus. Net ir griežtai kontroliuojamų sistemų atveju egzistuoja tarpininkų grandinės, perėmimai ir antrinės rinkos. Kol kas tai lieka atvira istorija, kurią gali paaiškinti tik oficialūs tyrimai arba patikimai patvirtinta informacija.

  • Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Šiaurės Kinijoje, Vidinės Mongolijos Kubuqi dykumoje, sparčiai plečiamas vienas didžiausių pasaulyje saulės energetikos projektų. Šimtai kilometrų fotovoltinių modulių čia keičia dykumos kraštovaizdį, o dalį infrastruktūros galima įžvelgti net palydovinėse nuotraukose.

    Kubuqi dar visai neseniai buvo siejama su kopomis ir atšiauriomis sąlygomis, tačiau dabar joje formuojamas ištisinis saulės elektrinių koridorius. Skelbiama, kad atkarpomis jis siekia apie 400 kilometrų ilgį, o kai kur plotis artėja prie 5 kilometrų.

    Kinijos tikslas šiame regione iki dešimtmečio pabaigos yra išauginti įrengtąją galią iki 100 gigavatų. Toks mastas prilygtų didelės valstybės elektros sistemos galiai, o pagaminta energija planuojama tiekti ir į Pekino, Tiandzino bei Hebėjaus regiono vartojimo centrus.

    Išskirtiniu projekto simboliu tapo Junma saulės elektrinė, kurios panelių išdėstymas suformuoja milžinišką šuoliuojančio žirgo vaizdą. Šis sprendimas įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausias vaizdas, sukurtas iš fotovoltinių modulių.

    Vis dėlto tai ne vien vizualinis objektas: nurodoma, kad ši elektrinė per metus pagamina apie 2 milijardus kilovatvalandžių elektros. Toks kiekis gali reikšmingai prisidėti prie regiono vartojimo, priklausomai nuo paklausos, tinklo apkrovų ir sezoniškumo.

    Projektas siejamas ir su aplinkosauginiais eksperimentais, kurie pastaraisiais metais vis dažniau aptariami saulės parkų kontekste. Aukščiau montuojami moduliai gali mažinti vėjo greitį prie žemės, slopinti drėgmės garavimą ir sudaryti sąlygas augmenijai atsigauti, o palydoviniai stebėjimai kai kuriose vietovėse fiksuoja didesnį žalumos plotą.

    Mokslininkai vertina, ar tokie pokyčiai ilgainiui gali paveikti mikroklimatą, tačiau aiškūs atsakymai priklausys nuo ilgesnio laikotarpio duomenų. Pagrindinis praktinis iššūkis išlieka kitas: kaip patikimai perduoti didžiulius elektros srautus į didmiesčius, esančius daugiau nei 1 300 kilometrų atstumu.

    Dėl to Kinija lygiagrečiai investuoja į aukštos įtampos perdavimo infrastruktūrą, jungiančią Vidinę Mongoliją su labiausiai apgyvendintais šalies regionais. Energetikos ekspertai tokias iniciatyvas sieja ne tik su klimato tikslais, bet ir su energetinio saugumo strategija bei mažesne priklausomybe nuo importuojamų iškastinių išteklių.

  • Taivanas rengia civilius valdyti dronus: Ukrainos karo pamokos ir planas Kinijos grėsmei

    Taivanas rengia civilius valdyti dronus: Ukrainos karo pamokos ir planas Kinijos grėsmei

    Tylioji revoliucija Taipėjuje

    Taipėjuje, toli nuo fronto linijų, vyksta intensyvūs civilinių dronų valdymo mokymai, į kuriuos renkasi įvairaus amžiaus žmonės – nuo paauglių iki senjorų. Taivanas šias programas pristato kaip praktinį pasirengimą krizinėms situacijoms, kurios regiono įtampų fone nebeatrodo hipotetinės.

    Mokymų kryptį stipriai formuoja Ukrainos karo patirtis, parodžiusi, kad pigūs ir greitai pritaikomi bepiločiai orlaiviai gali pakeisti situacijos žvalgybą, taikinių nustatymą ir net taktinių sprendimų greitį. Taivane tai verčiama į konkretų tikslą – didinti visuomenės technologinius įgūdžius ir atsparumą.

    Ką mokoma ir kodėl tai veikia

    Programos orientuotos į pradedančiuosius: mokoma ne tik pilotavimo pagrindų, bet ir to, kaip dronus naudoti paieškos, stebėsenos bei informacijos perdavimo užduotims. Mokymų organizatoriai pabrėžia, kad krizinėse situacijose svarbus ne vien skrydis, bet ir gebėjimas greitai perduoti tikslius duomenis.

    Dalis užsiėmimų remiasi sąmoningu technologinių „patogumų“ atsisakymu. Naudojami lengvi Taivane pagaminti dronai, kurie neturi GPS ar autonominio skrydžio režimų, nes realiame konflikte šiuolaikinės sistemos gali sutrikti dėl elektroninės kovos ir signalo slopinimo.

    Augantis susidomėjimas ir platesnė gynybos logika

    Susidomėjimas mokymais sparčiai auga: organizatoriai skelbia, kad vietos užsipildo iš anksto, o į kursus registruojasi skirtingų profesijų ir patirčių žmonės. Taivano kontekste tai siejama su visuomenės nuostata, kad saugumas prasideda nuo asmeninių įgūdžių ir pasirengimo.

    Ši dronų mokymų banga dera su platesniu civilinės gynybos stiprinimu: saloje veikia dešimtys civilinės gynybos grupių, populiarėja pirmosios pagalbos, evakuacijos ir sužeistųjų transportavimo mokymai. Ekspertai akcentuoja pokytį nuo pasyvios gynybos prie aktyvaus dalyvavimo, kai civiliai gali prisidėti prie situacijos stebėsenos ir operatyvaus informacijos perdavimo.

    Taivanas taip pat siekia stiprinti vietinę dronų ekosistemą ir tiekimo grandines, mažinant priklausomybę nuo Kinijos technologijų. Ukrainos patirtis išryškino dar vieną tendenciją: masiškai naudojami, pigesni ir vietoje surenkami dronai dažnai tampa ne mažiau svarbūs nei brangios, sudėtingos sistemos.

    „Ukrainos patirtis parodė, kad dronai šiandien lemia ne tik mūšio lauko vaizdą, bet ir sprendimų greitį, todėl mokomės veikti tada, kai technologijos nepadeda“, – sakė mokymų organizatoriai.

  • Traškučiai po vidurnakčio ir jokių dietų: 101 metų kinė atskleidė netikėtą ilgaamžiškumo rutiną

    Kinijoje, Vendžou mieste, 101 metų sulaukusi Džian Juečin sulaukė dėmesio dėl netikėtos kasdienybės: ji iki šiol išlaiko aštrų protą, turi savo dantis ir, pasak artimųjų, energija primena paauglę. Šeima pabrėžia, kad senolė labiausiai vertina ramybę, malonius ritualus ir gebėjimą džiaugtis smulkmenomis.

    Artimieji pasakoja, kad moteris dažnai užmiega apie 2 valandą nakties, o vakarą leidžia žiūrėdama pramogines televizijos laidas. Pabunda natūraliai, dažniausiai apie 10 valandą ryto, o dieną pradeda nuo mėgstamos žaliosios arbatos, kuri jai tapo nuolatiniu įpročiu.

    Naktiniai užkandžiai ir miegas

    Džian Juečin, pasak šeimos, sąmoningai neskaičiuoja kalorijų ir nesilaiko griežtų mitybos taisyklių. Ji dažniausiai valgo du kartus per dieną, sujungdama pusryčius su pietumis, o vakarieniauja apie 18 valandą.

    Tačiau istorijos išskirtinumas tas, kad moteris nevengia užkandžių po vidurnakčio: jei vėlai vakare pajunta alkį, ji gali suvalgyti sausainių ar traškučių. Nors toks įprotis skamba paradoksaliai, specialistai paprastai pabrėžia, kad ilgaamžiškumą lemia ne vienas produktas, o bendras gyvenimo būdo, sveikatos, genetikos ir psichologinės savijautos derinys.

    Artimieji teigia, kad dabartinis režimas susiformavo per pastaruosius kelerius metus, kai po nesėkmingo kritimo ir rankos traumos šeima perėmė didžiąją dalį buities darbų. Turėdama daugiau poilsio dieną, moteris pamažu paslinko miego laiką į vėlesnes valandas.

    Kas, anot šeimos, padeda labiausiai

    Nepaisant vėlyvų vakarų, artimieji tvirtina, kad jos miegas išlieka kokybiškas: ji esą užmiega labai greitai, vos atsigulusi. Šeima taip pat akcentuoja jos charakterį, kuris, jų manymu, daro didžiausią įtaką savijautai.

    „Ji niekada ilgai nelaiko pykčio ir stengiasi dėl smulkmenų nesinervinti“, – sakė moters artimieji.

    Šeimos pasakojimuose kartojasi mintis, kad per gyvenimą Džian Juečin buvo apsupta dėmesio ir šilumos, o tai, jų vertinimu, padėjo išlaikyti gerą emocinę būklę. Jie prisimena, kad jos vyras stengdavosi ją pralinksminti, kartu keliaudavo ir ieškodavo progų išeiti iš rutinos.

    Net ir sulaukusi 101 metų, moteris, pasak artimųjų, vis dar keliauja su vaikais ir anūkais, jau aplankiusi daugiau nei 20 miestų. Jos istorija dažnai pateikiama kaip priminimas, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbios ne tik mitybos detalės, bet ir streso valdymas, socialiniai ryšiai, judėjimas pagal galimybes bei reguliarus poilsis.