CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Irako istorinės pelkės vėl prisipildo vandens: po sausros atgyja UNESCO saugoma teritorija

    Pietų Irake po kelerius metus trukusios sausros į istorinę pelkių sistemą grįžta vanduo, o kartu atsinaujina ir vietos bendruomenių gyvenimas. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad dalis vandens kelių ir ganyklų šiais metais vėl tapo tinkami gyvuliams auginti ir žvejybai.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad per sausrą neteko bandų, dalis šeimų buvo priverstos išvykti ieškoti pragyvenimo kitur. Dabar, kai vandens lygis pakilo, kai kurie ūkiai vėl plečiasi, o į anksčiau apleistas vietoves grįžta piemenys ir žvejai.

    Pokyčius lėmė gausesni žiemos krituliai Tigro ir Eufrato baseinuose, padidinę vandens atsargas rezervuaruose. Dėl to Irako Vandens išteklių ministerija galėjo nukreipti daugiau vandens į pelkes, o vietos bendruomenės tikisi, kad vandens nuleidimas bus tęsiamas ir karštais vasaros mėnesiais.

    Vandens grįžimas skaičiais

    Pastaraisiais mėnesiais drėgnesni orai paspartino Išan-Chalabo regiono atsigavimą. Skelbiama, kad užlietų pelkių dalis išaugo iki maždaug 32–36 proc., kai pastaruosius penkerius metus ji tesiekė iki 8 proc.

    Ministerija taip pat nurodė, kad šių metų strateginės vandens atsargos padidėjo maždaug 6 milijardais kubinių metrų. Tai suteikia daugiau lankstumo valdant išteklius, tačiau situacija išlieka priklausoma nuo kritulių ir vandens paskirstymo sprendimų visame baseine.

    Kodėl pelkės buvo išdžiūvusios?

    Ekspertai pabrėžia, kad dabartinis atsigavimas vyksta po itin sudėtingo laikotarpio, kai 2021–2025 metais dalis pelkių vietomis buvo visiškai išdžiūvusios. Ši teritorija neretai siejama su senaisiais Mesopotamijos kraštovaizdžiais ir yra svarbi ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu.

    Irako pelkės XX amžiaus pabaigoje buvo smarkiai nusausintos vykdant infrastruktūrinius ir politinius sprendimus, o tai paveikė biologinę įvairovę ir tradicinį gyvenimo būdą. Pastaraisiais dešimtmečiais atkūrimas tapo vienu iš siekių, tačiau rezultatus dažnai stabdė sausros, karščio bangos ir riboti vandens srautai.

    Šiandien didesnis vandens kiekis prisideda prie laipsniško biologinės įvairovės sugrįžimo: atsigauna žuvų ištekliai, atželia augmenija ir nendrės, kurios vietos gyventojams svarbios statant tradicinius būstus. Vis dėlto specialistai įspėja, kad ilgalaikis stabilumas priklausys nuo klimato tendencijų ir atsakingo vandens valdymo regione.

    Klimato rizikos išlieka

    Irakas laikomas viena labiausiai klimato kaitai pažeidžiamų valstybių: šalyje kartojasi ekstremalus karštis, vandens stygius ir dulkių audros. Tokie reiškiniai ne tik blogina gyvenimo sąlygas, bet ir didina spaudimą vandens sistemoms, nuo kurių priklauso tiek žemės ūkis, tiek gamtinės ekosistemos.

    Dėl to pelkių atsigavimas vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau kartu ir priminimas, kad vanduo šiame regione yra strateginis išteklius. Vietos bendruomenėms tai galimybė atkurti pragyvenimo šaltinius, o valstybės institucijoms – išbandymas, kaip suderinti gamtos apsaugą ir kasdienius ekonominius poreikius.

  • Aplinkosauginės dienos Visagine: spektaklis ir filmai priminė, kaip mažais žingsniais saugoma Žemė

    Aplinkosauginės dienos Visagine: spektaklis ir filmai priminė, kaip mažais žingsniais saugoma Žemė

    2026 metų gegužės 5–8 dienomis Visagine surengtos aplinkosauginės dienos sutelkė vaikus, jaunimą ir pedagogus į praktinį pokalbį apie tai, kaip kasdieniai įpročiai virsta realiais pokyčiais. Renginių ašis buvo paprasta ir aiški: atsakingas elgesys su atliekomis, vandens ir gamtos išteklių tausojimas prasideda nuo šeimos, mokyklos ir bendruomenės.

    Didžiausio mažųjų dėmesio sulaukė edukacinis spektaklis Peliuko Švariuko atostogos, skirtas ikimokyklinukams ir pirmokams. Į renginį susirinko 247 vaikai su auklėtojomis ir mokytojomis iš lopšelių-darželių Gintarėlis, Ąžuoliukas, Auksinis gaidelis, Auksinis raktelis bei mokyklų Gerosios Vilties progimnazijos, Draugystės progimnazijos ir Verdenės gimnazijos.

    Per teatrą ir žaidybinę situaciją vaikai mokėsi, kodėl šiukšlinimas nėra tik estetikos klausimas, kaip rūšiuoti atliekas ir kuo skiriasi skirtingos pakuočių bei mišrių atliekų srautų taisyklės. Tokia forma ypač veiksminga, nes tvarumo žinutė perduodama ne moralizuojant, o per aiškius veikėjų sprendimus ir pasekmes, kurias vaikai lengvai atpažįsta kasdienybėje.

    Renginiuose organizatoriai priminė ir platesnį kontekstą: kuo daugiau atliekų išrūšiuojama, tuo mažiau jų patenka į sąvartynus, o daugiau žaliavų grįžta į gamybą. Šis principas siejasi su žiedinės ekonomikos kryptimi, kuri vis dažniau akcentuojama ir Europos mastu, mažinant ne tik taršą, bet ir priklausomybę nuo pirminių išteklių.

    Programa buvo skirta ir vyresniems moksleiviams. 2026 metų gegužės 5 dieną parodytas filmas Antropocenas: žmogaus epocha (N-7) pakvietė pažvelgti į žmogaus veiklos mastą ir jo paliekamą pėdsaką, o po peržiūros natūraliai kilo klausimai apie vartojimo įpročius ir atsakomybę už bendrą aplinką.

    2026 metų gegužės 8 dieną žiūrovai išvydo filmą Upė su Nemunas 2.0 (N-7), priminusį, kad upės yra ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir gyvybinė ekosistemų arterija. Vandens tema šiandien ypač aktuali dėl klimato kaitos nulemtų sausrų ir ekstremalių kritulių, kurie vis dažniau daro įtaką ir Baltijos regiono hidrologijai.

    Filmų peržiūrose dalyvavo apie 40 moksleivių iš Verdenės gimnazijos ir Gerosios Vilties progimnazijos. Po renginių dalyviai taip pat buvo pradžiuginti simbolinėmis dovanomis, kurios tapo priminimu, kad tvarūs sprendimai gali būti ir paprasti, ir kasdien įgyvendinami.

    Visagine vykusios aplinkosauginės dienos parodė, kad bendruomeniškos iniciatyvos padeda tvarumo temas paversti ne abstrakčiomis sąvokomis, o konkrečiais veiksmais. Kai vaikai apie rūšiavimą, švarą ir gamtos apsaugą mokosi per patirtį, didėja tikimybė, kad šie įpročiai išliks ir už mokyklos ribų.

  • Davidui Attenborough sukanka 100: nuo pirmųjų BBC laidų iki įtakingiausio gamtos balso Europoje

    Davidui Attenborough sukanka 100: nuo pirmųjų BBC laidų iki įtakingiausio gamtos balso Europoje

    Gamtos dokumentikos legenda seras Davidas Attenborough švenčia 100-ąjį gimtadienį. Per daugiau nei septynis dešimtmečius jis tapo vienu atpažįstamiausių balsų pasaulyje, o jo pasakojimai daugeliui atvėrė gamtos grožį ir trapumą.

    Karjera televizijoje prasidėjo 1952 metais, kai jis prisijungė prie BBC kaip jaunas prodiuseris. Nuo nespalvotų transliacijų laikų jis prisidėjo prie gamtos istorijos laidų proveržio, o vėliau dirbo ir su ankstyvais spalvotos televizijos sprendimais, pakeitusiais žiūrovų patirtį Europoje.

    Attenborough filmuota medžiaga vedė žiūrovus į atokiausius Žemės kampelius: nuo atogrąžų miškų iki vandenynų gelmių. Kartu su mokslininkais ir filmavimo komandomis jis padėjo išpopuliarinti naujus gyvūnų elgsenos fiksavimo metodus, leidusius užfiksuoti kadrus, kurių anksčiau praktiškai nebuvo įmanoma parodyti.

    Ne tik pasakotojas, bet ir perspėjantis balsas

    Pastaraisiais dešimtmečiais jo dėmesys vis dažniau krypsta į klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą ir vandenynų būklę. Attenborough akcentuoja, kad vien grožėtis planeta nebepakanka, o sprendimai turi būti paremti mokslu ir politine valia.

    Ši žinutė sutapo su platesnėmis Europos ir pasaulio tendencijomis: vis griežtesniais klimato tikslais, diskusijomis dėl iškastinio kuro atsisakymo ir didėjančiu dėmesiu ekosistemų atkūrimui. Gamtos dokumentika, ilgą laiką laikyta pramoginiu žanru, tapo ir svarbia visuomenės švietimo priemone.

    Kodėl jo įtaka išliko tokia didelė?

    Žiūrovai dažnai išskiria jo ramų, smalsų pasakojimo toną ir gebėjimą sudėtingus reiškinius paaiškinti paprastai. Būtent tai padėjo sukurti pasitikėjimą, o daugeliui žmonių jis tapo autoritetu, formavusiu požiūrį į gamtos apsaugą.

    Net ir sulaukęs 100 metų, Attenborough išlieka aktyvus viešojoje erdvėje, primindamas, kad sprendimų langas siaurėja, o kiekviena prarasta rūšis ar sunaikinta buveinė yra negrįžtamas praradimas. Jo jubiliejus tampa proga prisiminti, kaip stipriai vienas pasakotojas gali pakeisti visuomenės santykį su planeta.

  • Tragedija prasidėjo nuo traukinio rato: taip per kelias minutes ugnis prarijo Puszczą Notecką

    Tragedija prasidėjo nuo traukinio rato: taip per kelias minutes ugnis prarijo Puszczą Notecką

    1992 metų rugpjūtį Lenkijoje kilęs Puszczos Noteckos gaisras tapo vienu skaudžiausių šalies miškų istorijoje. Vėliau byla pasiekė net Aukščiausiąjį Teismą, nes reikėjo tiksliai atkurti įvykių eigą ir nustatyti atsakomybę.

    Dar birželį regione buvo fiksuojami pirmieji užsidegimai, o gesinimas kai kur užsitęsė dėl degančios paklotės ir durpių. Rugpjūtį situacija tapo kritinė: kaitra ir ilgas laikotarpis be lietaus išdžiovino mišką iki itin pavojingos būklės.

    1992 metų rugpjūčio 9 dieną Didžiosios Lenkijos vaivadijoje temperatūra perkopė 36 laipsnius, o kritulių nebuvo apie 50 dienų. Tokios sąlygos sudarė prielaidas, kad menkiausia kibirkštis galėtų virsti nekontroliuojamu gaisru.

    Lemiamą grandį, kaip vėliau konstatuota teismo dokumentuose, sukūrė traukinio techninis gedimas. Netrukus po sustojimo ir pajudėjimo iš Miały stoties vieno vagono ašyje užsiblokavus stabdžiams, nuo ratų ėmė skrieti kibirkštys.

    „Iš po vieno vagono ašies ratų pasipylusios kibirkštys krito į pakelės žolę ir piktžoles, o ugnis kelis kilometrus plito palei bėgius ir persimetė į gretimą jaunuolyną“, – teismo išvadą perteikė bylos medžiaga.

    Ugnis greitai peraugo į vadinamąjį viršūninį gaisrą, kai liepsnos juda medžių lajomis, o vėjas ir karštis toliau išnešioja žarijas. Tokiais atvejais degančios nuolaužos gali būti nunešamos šimtais metrų, todėl frontas plečiasi ne prognozuojamai, o šuoliais.

    Puszcza Notecka tuo metu buvo ypač pažeidžiama dėl sudėties: didžiąją jos dalį sudarė pušynai, kuriuose spygliuočių sakai ir eteriniai aliejai didina degumą. Dėl to gaisras liudininkams ir gelbėtojams atrodė panašus į ugnies audrą, kai liepsnos tarsi užverda virš medžių viršūnių.

    Nukentėjo ne tik miškas, bet ir laukinė fauna, o dalį aplinkinių vietovių teko evakuoti. Miško specialistai vėliau pabrėžė, kad tokiuose gaisruose realių nuostolių gamtai dažnai neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, nes dalis gyvūnų tiesiog dingsta gaisravietėje.

    Žmonėms gaisrą sustabdyti buvo itin sunku, o reikšmingai padėjo tik pasikeitusios oro sąlygos ir lietus. Teisinė bylos dalis baigėsi 1997 metais, kai Aukščiausiasis Teismas paliko galioti sprendimą dėl žalos atlyginimo už techninį gedimą.

    Teismo sprendime minima 23 mln. zlotų suma šiandien sudarytų maždaug 5 400 000 eurų. Tai buvo vienas ryškiausių precedentų, parodžiusių, kad infrastruktūros ir techninės priežiūros klaidos gali turėti milžiniškas ekologines ir finansines pasekmes.

    Miško atkūrimas truko ne vienerius metus, o atsodinimui naudota apie 80 mln. medelių. Svarbi pamoka buvo ir miškininkystės strategija: vietoj beveik vien pušų dominavimo imta tikslingiau didinti rūšinę įvairovę, įtraukiant daugiau lapuočių, kad ateityje ekosistema būtų atsparesnė ugniai ir sausroms.

    Pastaraisiais metais visoje Europoje daugėja sezonų, kai gaisrų rizika smarkiai išauga dėl karščio bangų, užsitęsusių sausrų ir stipresnių vėjų. Dėl to vis dažniau akcentuojama prevencija: technikos patikros, pakelių ir geležinkelių apsaugos juostos, greitesnis užsidegimų aptikimas ir mišresni, drėgmę geriau išlaikantys miškai.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Retas hantaviruso protrūkis kruiziniame laive MV Hondius atkreipė dėmesį į tai, kaip turizmas gali paveikti itin trapias ekosistemas, ypač Antarktidoje. Sveikatos ekspertai pabrėžia, kad uždarose laivo erdvėse infekcijos plinta greičiau, o keliautojai gali netyčia pernešti biologinę taršą į atokias teritorijas.

    Pranešama, kad laive patvirtintos dvi su hantavirusu siejamos mirtys, dar viena mirtis tiriama kaip galimai susijusi. Laivas, išplaukęs iš Argentinos balandžio 1 dieną ir aplankęs Antarktidą bei kelias izoliuotas salas, kurį laiką buvo prie Žaliojo Kyšulio, laukiant medicininės evakuacijos ir sprendimų dėl uostų priėmimo.

    Kas yra hantavirusas?

    Hantavirusai dažniausiai plinta nuo užkrėstų graužikų, žmogui įkvėpus virusu užterštų dulkių iš išmatų, šlapimo ar seilių. Daugeliu atvejų tai nėra įprasta žmogaus į žmogų plintanti infekcija, tačiau kai kurių hantavirusų atmainų perdavimas tarp žmonių yra aprašytas, todėl protrūkiai tiriami itin atsargiai.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo tirianti, ar šiame protrūkyje galėjo būti perdavimo tarp žmonių požymių. PSO epidemiologinių ir pandeminių grėsmių parengties vadovė Maria Van Kerkhove yra sakiusi, kad pirmasis užsikrėtęs asmuo tikėtina galėjo užsikrėsti dar prieš įlipdamas į laivą, o pareigūnai buvo informuoti, jog laive žiurkių nėra.

    Antarktidos turizmo bumas ir rizikos

    Antarktida pastaraisiais metais tapo viena sparčiausiai populiarėjančių tolimų krypčių, ypač tarp keliautojų, siekiančių pamatyti ledynus ir laukinę gamtą prieš klimato kaitai dar labiau pakeičiant regioną. Tarptautinės Antarktidos kelionių organizatorių asociacijos duomenimis, 2024 metais daugiau nei 80 000 turistų išsilaipino žemyne, dar apie 36 000 Antarktidą stebėjo neišlipdami iš laivų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didėjant srautams auga ir rizika: nuo invazinių rūšių bei mikroorganizmų įnešimo iki ligų plitimo žmonėms ir gyvūnijai. Antarktidos pusiasalis, į kurį dažniausiai keliauja ekspedicijos, laikomas vienu sparčiausiai šylančių regionų pasaulyje, todėl bet kokie papildomi trikdžiai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Bioapsauga ir taisyklės, kurios ne visada spėja paskui rinką

    Turizmo operatoriai paprastai taiko griežtas bioapsaugos priemones: valomi ir dezinfekuojami batai, drabužiai bei įranga, kad į krantą nepatektų sėklos, vabzdžiai ar dirvožemio dalelės. Buvusi ekspedicijų gidė ir Antarktidos teisės specialistė Hanne Nielsen yra atkreipusi dėmesį, kad net batų raišteliuose ir siūlėse gali kauptis medžiagos, galinčios pernešti mikroorganizmus.

    Vis dėlto ekspertai sako, kad dabartinis reguliavimas, sukurtas gerokai mažesniems turistų srautams, ne visada atitinka rinkos augimo tempą. Aplinkosaugos organizacijos Antarctic and Southern Ocean Coalition vadovė Claire Christian yra pabrėžusi, kad Antarktidos lankymas turėtų būti reguliuojamas taip pat atsakingai kaip ir kitos jautrios pasaulio gamtinės teritorijos.

    „Antarktidoje paliktas pėdsakas gali išlikti ir po 50 metų“, – sakė C. Christian.

    Ekspertai taip pat primena, kad kruiziniuose laivuose ne kartą fiksuoti infekcijų protrūkiai, pavyzdžiui, noroviruso, o COVID-19 pandemijos pradžioje kruizinis laivas Diamond Princess tapo vienu ryškiausių ankstyvųjų židinių. Dėl to Antarktidos turizmas vis dažniau vertinamas ne tik kaip klimato ir gamtosaugos, bet ir kaip visuomenės sveikatos rizikos klausimas.

  • Mirė CNN įkūrėjas Tedas Turneris: kaip jis pakeitė naujienų televiziją ir paliko filantropijos pėdsaką

    Mirė CNN įkūrėjas Tedas Turneris: kaip jis pakeitė naujienų televiziją ir paliko filantropijos pėdsaką

    Mirė JAV verslininkas ir žiniasklaidos magnatas Tedas Turneris, plačiausiai žinomas kaip visą parą transliuojančio naujienų kanalo CNN įkūrėjas. Jo pradėtas projektas 1980 metais tapo lūžiu televizijos industrijoje ir pakeitė tai, kaip auditorijos pasaulyje seka svarbiausius įvykius realiuoju laiku.

    CNN vadovai išplatintame pareiškime pabrėžė Turnerio reikšmę kanalo istorijai ir jo lyderystę ankstyvaisiais etapais. Jų teigimu, būtent Turnerio ambicija ir rizika padėjo sukurti naujienų formatą, kuris vėliau tapo standartu daugeliui transliuotojų.

    „Jis buvo ir visada bus CNN vedančioji dvasia. Mes stovime ant milžino pečių“, – sakė CNN generalinis direktorius ir prezidentas Markas Thompsonas.

    Pirmasis 24 valandų naujienų kanalas

    CNN startas 1980 metais išsiskyrė paprasta, bet tuo metu drąsia idėja: naujienos transliuojamos visą parą, o ne tik vakaro žinių metu. Toks modelis greitai prigijo JAV, o vėliau tapo globaliu reiškiniu, paskatinusiu konkurentus kurti analogiškus kanalus ir stiprinti tiesioginių transliacijų infrastruktūrą.

    Vienu svarbiausių CNN įtakos simbolių laikomas Persijos įlankos karas 1990–1991 metais, kai kanalas išpopuliarino nuolatinį tiesioginį reportažą iš konflikto zonos. Palydovinės technologijos leido operatyviai rodyti įvykius, o auditorijai tai tapo nauju informacijos vartojimo standartu.

    Turnerio verslas neapsiribojo vien naujienomis: jis kūrė ir pirko pramoginius televizijos kanalus, plėtojo kabelinės televizijos modelį, investavo į sportą. JAV jis buvo siejamas ir su profesionalių sporto komandų valdymu, o jo pavardė ilgą laiką buvo neatsiejama nuo Atlantos sporto ir žiniasklaidos ekosistemos.

    Filantropija ir parama klimato iniciatyvoms

    Turneris buvo žinomas ir kaip filantropas, viešai kritikavęs turto koncentraciją bei skatinęs turtinguosius daugiau prisidėti prie visuomenės problemų sprendimo. Ši pozicija ilgainiui virto konkrečiais įsipareigojimais, kuriuos jis siejo su tvarumu, sveikata ir švietimu.

    1998 metais jis skyrė maždaug 930 000 000 eurų Jungtinėms Tautoms, kad būtų įkurta Jungtinių Tautų fondo veiklą koordinuojanti struktūra ir remiamos programos, susijusios su klimato kaita, darniu vystymusi, technologijomis ir sveikatos iniciatyvomis. Ši auka laikoma viena didžiausių privačių paramų JT istorijoje.

    Be to, 1990 metais pradėjo veikti Turnerių fondas, kuris rėmė aplinkosaugos projektus ir iniciatyvas, skirtas kovai su klimato kaita. Pastaraisiais metais, augant politinėms ir ekonominėms diskusijoms dėl žaliųjų investicijų, Turnerio ankstyvas dėmesys aplinkosaugai dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip privačios lėšos gali formuoti viešąją darbotvarkę.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių, bet mokslininkai įspėja: žalinimas aštrina vandens trūkumą

    Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

    Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

    Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

    Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

    Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

    Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

    Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

    Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Pamirškite vejos pjovimą: nauja sodų mada žavi, taupo laiką ir beveik nereikalauja priežiūros

    Pamirškite vejos pjovimą: nauja sodų mada žavi, taupo laiką ir beveik nereikalauja priežiūros

    Tvarkingas, trumpai nupjautas vejos kilimas ilgą laiką buvo daugelio sodų vizitinė kortelė, tačiau šis standartas vis dažniau kelia nuovargį. Vejai reikia nuolatinio pjovimo, laistymo ir greitos reakcijos į orų pokyčius, o karščio bangos ir sausros ją išdegina per kelias dienas.

    Keičiantis klimatui ir brangstant laikui, vis daugiau žmonių ieško sprendimų, kurie atrodytų estetiškai, bet nereikalautų kas savaitę į rankas imti žoliapjovės. Todėl soduose sparčiai populiarėja žemę dengiantys augalai ir žydinčios pievos, kurios sukuria natūralų vaizdą ir padeda sumažinti priežiūros darbus.

    Vejos priežiūra tampa iššūkiu

    Klasikinė veja graži tik tada, kai prižiūrima reguliariai: be pjovimo ji greitai praranda formą, o be vandens pradeda gelsti, retėti ir praranda sodrią spalvą. Ilgesni sausringi laikotarpiai ir staigūs temperatūrų svyravimai ypač silpnina tankią, vienalytę žolę.

    Dar vienas aspektas – resursai. Dažnas laistymas šiltuoju sezonu reiškia didesnį vandens suvartojimą, o pjovimas reikalauja ne tik laiko, bet ir reguliaraus įrangos naudojimo bei priežiūros. Dėl to alternatyvos, kurios geriau pakelia sausras ir auga lėčiau, daugeliui tampa praktiškesnės.

    Žemę dengiantys augalai keičia veją

    Žemę dengiantys augalai gali sukurti žalią kilimą be nuolatinio pjovimo, nes jie plinta pažeme ir tankiai uždengia dirvą. Toks sluoksnis dažnai slopina piktžoles, mažina dirvos perdžiūvimą ir padeda išlaikyti tolygesnę drėgmę.

    Skirtingai nei vienalytė veja, tokie plotai gali keistis pagal sezoną, žydėti, skleisti kvapą ir sukurti daugiau vizualinės įvairovės. Be to, žydintys augalai paprastai pritraukia apdulkintojus, todėl sodas tampa gyvesnis ir palankesnis biologinei įvairovei.

    Pragynė gali būti išeitis sausoms vietoms

    Ten, kur dirva skurdi, vieta nuolat įkaitusi, o drėgmės trūksta, veją išlaikyti tvarkingą ypač sunku. Tokiose vietose dažnai rekomenduojama rinktis atsparius, žemę dengiančius augalus, pavyzdžiui, pragynę, kuri formuoja žemą, tankų sąžalyną.

    Šis augalas vertinamas dėl atsparumo šalčiui ir gebėjimo išsilaikyti ilgiau be laistymo, o ryškūs geltoni žiedai suteikia dekoratyvumo. Pasirinkus tinkamą dangą, galima sumažinti laistymo poreikį ir atsisakyti reguliaraus pjovimo, tačiau svarbu įvertinti konkrečias sklypo sąlygas ir augalo plitimo ypatumus.

    Specialistai pabrėžia, kad prieš keičiant veją verta apsvarstyti, kaip bus naudojamas kiemas: ar reikalinga intensyviai mindoma danga, ar prioritetas – natūralesnis, mažiau darbo reikalaujantis želdynas. Kuo tiksliau parenkami augalai pagal saulėtumą, dirvos tipą ir drėgmę, tuo didesnė tikimybė, kad sodas atrodys tvarkingai be nuolatinių pastangų.

  • Piramidės formos sąvartynas tapo metano rekordininku: gyventojai skundžiasi musėmis

    Piramidės formos sąvartynas tapo metano rekordininku: gyventojai skundžiasi musėmis

    Čilėje esantis Loma Los Colorados sąvartynas, iš tolo primenantis piramidę, įvardytas kaip didžiausias pasaulyje žmogaus sukurtas metano emisijų taškas. Tokią išvadą pateikė Jungtinių Tautų aplinkos programos (UNEP) sistema, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir naujausiais duomenų atnaujinimais.

    Sąvartynas yra apie 60 kilometrų į šiaurę nuo Santjago ir priima atliekas iš teritorijos, kurioje gyvena daugiau nei 7 mln. žmonių. Ekspertai pabrėžia, kad tokie megateršėjai daro įtaką ne tik vietos oro kokybei, bet ir klimato kaitai, nes metanas trumpuoju laikotarpiu šildo atmosferą gerokai stipriau nei anglies dioksidas.

    Kiek metano išmeta sąvartynas?

    UNEP skaičiavimu, suspausta atliekų masė per metus gali sugeneruoti apie 102 667 tonas metano. Toks kiekis prilyginamas beveik 2 mln. automobilių metinėms emisijoms, vertinant pagal bendrą klimato poveikį.

    UNEP duomenimis, šis sąvartynas išsiskiria ir tuo, kad jo emisijos reikšmingai lenkia kitus didžiausius taškus, tarp jų ir kai kuriuos naftos bei dujų infrastruktūros objektus. Tai dar kartą parodo, kad atliekų sektorius kai kuriose šalyse gali būti ne mažiau svarbus nei energetika.

    Gyventojų kasdienybė šalia sąvartyno

    Šalia sąvartyno gyvenantys žmonės pasakoja apie nuolatinį kvapą ir muses, kurios ypač suaktyvėja šiltesniu laikotarpiu. Vietos gyventojai teigia, kad diskomfortas juntamas ištisą parą, o situacija kelia bejėgiškumo jausmą.

    „Tai apsunkina gyvenimą visą parą. Tai nėra malonu“, – sakė netoli sąvartyno gyvenantis Patricio Salgado.

    Biogazas ir ginčas dėl matavimų

    Sąvartyną valdanti bendrovė KDM Empresas tvirtina, kad nuo 2007 metų čia vykdoma metano surinkimo programa, o surinktos dujos naudojamos biogazui ir elektros gamybai. Pasak bendrovės, tai padeda mažinti šiltnamio efektą ir kartu paverčia taršą praktiškai panaudojama energija.

    KDM Empresas taip pat kritikavo UNEP analizę, teigdama, kad ji galėjo būti paremta pavieniu matavimu ir neįvertino oro sąlygų bei kasdienių operacinių pokyčių. Bendrovės skaičiavimu, per 2007–2025 metų laikotarpį projektas padėjo išvengti daugiau kaip 700 mln. kubinių metrų metano emisijų ir apie 11 mln. tonų anglies dioksido ekvivalento.

    Bendrovė nurodo, kad pagaminta energija yra pasiekusi iki 100 000 megavatvalandžių ir tiekiama netoliese esančiai elektrinei. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien surinkimas problemos iki galo neišsprendžia, jei į sąvartyną ir toliau patenka dideli kiekiai organinių atliekų.

    Valparaiso katalikiškojo universiteto profesorius Marcelo Mena ragina spartinti organinių atliekų atskyrimą ir tvarkymą, nes būtent jos labiausiai prisideda prie kvapų ir metano susidarymo. Jo teigimu, didžiausią efektą duotų anaerobinis pūdymas ar kompostavimas, kai maisto atliekos nebeužkasamos sąvartyne, o nukreipiamos į atskirą perdirbimo grandinę.

    Metanas sudaro reikšmingą dalį žmogaus sukeltos klimato kaitą lemiančios taršos, todėl greitos priemonės atliekų, naftos ir dujų bei anglies sektoriuose laikomos vienu efektyviausių būdų pristabdyti atšilimą artimiausiais dešimtmečiais. UNEP palaikoma stebėsenos sistema siekia identifikuoti didžiausius taškus ir paskatinti greitesnį jų suvaldymą, ypač ten, kur tarša yra nuolatinė arba dažnai pasikartojanti.