CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Ispanijoje karštis pražudė 5 232 žmones: skaičius didžiausias nuo 2015 metų

    Ispanijoje karštis pražudė 5 232 žmones: skaičius didžiausias nuo 2015 metų

    Ispanijoje 2026 metais užfiksuotos 5 232 mirtys, statistiškai priskiriamos aukštai oro temperatūrai. Tai didžiausias rodiklis nuo 2015 metų, kai pradėjo veikti kasdienio mirtingumo stebėsenos sistema MoMo, skelbia preliminarūs duomenys.

    Vien rugpjūtį, pirminiais skaičiavimais, karščiai galėjo lemti 2 147 mirtis. Šis skaičius dar gali kisti, nes MoMo duomenys paprastai patikslinami per maždaug savaitę, kai gaunama daugiau registrų informacijos.

    Kaip skaičiuojamos mirtys?

    MoMo, kurį administruoja Carlos III sveikatos institutas, nefiksuoja tik tų atvejų, kai mirties liudijime tiesiogiai įrašyta šiluma kaip priežastis. Sistema vertina perteklinį mirtingumą ir priskiria jį temperatūrų poveikiui, remdamasi mirčių statistika ir meteorologiniais duomenimis.

    Toks metodas leidžia įvertinti platesnį karščio poveikį, kai šiluma paaštrina lėtines ligas ar sukelia dehidrataciją, širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijas. Dėl to oficialiai patvirtintų „šilumos smūgio“ atvejų skaičius paprastai būna mažesnis nei statistiškai priskiriamos mirtys.

    Vasaros rekordai ir pažeidžiamiausios grupės

    Šių metų skaičiai jau viršijo ankstesnius didžiausius vasarų rodiklius: 2022 metais buvo vertinama 4 789 mirtys, o 2023 metais – 3 035. Dabartinis vertinimas apima laikotarpį nuo gegužės 15 dienos, kai kasmet aktyvuojamas nacionalinis planas dėl karščio poveikio sveikatai.

    Didžiausia našta tenka vyresnio amžiaus žmonėms. Iš 5 232 šiemet priskiriamų mirčių 5 048 tenka vyresniems nei 65 metų gyventojams, o 85 metų ir vyresni sudaro apie 62 proc. visų atvejų, tai yra 3 256 mirtys; taip pat apie 60 proc. mirčių tenka moterims.

    Karštis gali tęstis ir rugsėjį

    Vasara Ispanijoje pažymėta išskirtinai aukštomis temperatūromis: šalies meteorologijos tarnyba AEMET nurodo, kad 2026 metų liepa buvo šilčiausia istorinių stebėjimų sekoje, pasiekusi 2022 metų lygį, o birželis tapo antras šilčiausias nuo matavimų pradžios.

    Nors MoMo duomenų seka prasideda 2015 metais, dabartiniai rodikliai vis dar nepasiekia 2003 metų karščio bangos masto, kai Ispanijoje aukštoms temperatūroms buvo priskiriama apie 13 000 mirčių. AEMET prognozės taip pat rodo, kad kai kuriose šalies dalyse aukštesnės nei įprasta temperatūros gali laikytis ir pirmosiomis rugsėjo dienomis.

    Sveikatos specialistai primena, kad rizika didžiausia vyresniems, sergantiems širdies, kvėpavimo ligomis, taip pat kūdikiams ir dirbantiems lauke. Karščių metu rekomenduojama gerti pakankamai vandens, vengti fizinio krūvio vidurdienį ir stebėti artimųjų savijautą, ypač jei jie gyvena vieni.

  • Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.

    Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.

    Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką

    Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.

    „Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.

    Kur atotrūkis didžiausias

    Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.

    Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.

    Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu

    Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.

    „Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.

    Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.

    Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.

    Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.

    „Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.

  • Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Keičiasi vandenynų klimato „pokalbis“

    Ilgus šimtmečius tropinio Ramiojo vandenyno pokyčiai per atmosferą paveikdavo Indijos vandenyno temperatūras, tarsi vyktų tolimo klimato pokalbis tarp dviejų milžiniškų baseinų. Ši sąveika svarbi ir sausumoje, nes Indijos vandenyno šiluma daro įtaką krituliams bei ekstremalių reiškinių tikimybei Afrikoje, Azijoje ir Australijoje.

    Naujas tyrimas rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais dalis šio ryšio ryškiai susilpnėjo ir net apsivertė. Tai reiškia, kad Indijos vandenyno klimato svyravimai nebe taip patikimai seka Ramiojo vandenyno signalus, kaip buvo įprasta anksčiau.

    Kodėl ryšys trūkinėja?

    Vienas pagrindinių mechanizmų, jungiančių šiuos regionus, yra Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija – didelio masto oro judėjimo sistema virš tropikų. Per El Ninjo epizodus ji dažnai silpnėja, o susiję atmosferos pokyčiai gali persiduoti Indijos vandenynui ir pakeisti jo šiluminį foną.

    Tyrime pabrėžiama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio tropinis Indijos vandenynas nuosekliai šyla, o tai siejama su didėjančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Kartu pastebėta, kad nuo maždaug 1980 metų Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija dažnėjo stiprėjimo fazėse, o tai prisidėjo prie netikėto šių baseinų sąsajos persitvarkymo.

    „Pagrindinė išvada tokia: pasaulinis atšilimas ir žmonių sukeltos emisijos ima nusverti natūralią Ramiojo vandenyno įtaką Indijos vandenynui“, – sakė klimato mokslininkė Caroline Ummenhofer.

    Duomenys iš koralų, medžių ir urvų

    Tiesioginiai vandenynų matavimai pasaulyje plačiau prieinami tik maždaug nuo XX amžiaus, todėl vien stebėjimais įvertinti istorinį išskirtinumą sudėtinga. Dėl to mokslininkai sujungė šiuolaikinius stebėjimus, klimato modelius ir vadinamuosius natūralius archyvus, kurie saugo praeities klimato pėdsakus.

    Rekonstrukcijai pasitelkti koralų įrašai, medžių rievių duomenys ir stalagmitų analizė, leidusi atkurti Indijos ir Ramiojo vandenynų klimato svyravimus nuo 1631 iki 1990 metų. Daugumoje šio laikotarpio šių baseinų dinamika judėjo išvien, tačiau išryškėjo ir reta išimtis.

    Maždaug 1810–1850 metų intervale ryšys buvo pastebimai susilpnėjęs, o šis laikotarpis sutapo su keliais itin dideliais tropiniais ugnikalnių išsiveržimais, įskaitant Tamboros 1815 metais. Tokie įvykiai į atmosferą išmeta sieros junginių, kurie sudaro aerozolius ir laikinai sumažina į Žemę patenkančios Saulės spinduliuotės kiekį, todėl vėsta paviršius ir persitvarko vėjai.

    Kuo dabartis kitokia?

    Mokslininkai pabrėžia, kad istorinis sutrikimas XIX amžiuje buvo laikinas ir susijęs su vulkaniniais impulsais, o dabartinis pokytis vyksta nuolatinio, žmogaus veiklos skatinamo atšilimo fone. Palyginus 1945–2025 metų ryšį su analogiškais 80 metų intervalais rekonstrukcijose ir modeliuose, dabartinis elgesys išsiskyrė ir nepateko į įprastą istorinę variaciją.

    Svarbu tai, kad ne visos Indijos ir Ramiojo vandenynų sąsajos subyrėjo vienodai: tyrimas nurodo, jog kai kurie kiti atmosferos ir vandenynų ryšiai išliko stabilesni. Vis dėlto aptiktas pokytis laikomas reikšmingu, nes tropikų baseinų sąveika yra vienas iš sezoninių ir kelių metų trukmės prognozių pagrindų.

    Praktinė pasekmė paprasta: jei vandenynų tarpusavio ryšiai kinta, dalį iki šiol patikimais laikytų prognozavimo taisyklių gali tekti perkalibruoti. Tai aktualu planuojant vandens išteklius, žemės ūkį, pasirengimą karščio bangoms ar potvyniams regionuose, kurių klimatą stipriai veikia Indijos vandenyno šiluminiai svyravimai.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta

    Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.

    Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.

    Dar daug rūšių lieka nežinomos

    Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.

    Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.

    Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių

    Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.

    „Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.

    Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.

    Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.

    Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.

    Kodėl tai svarbu gamtosaugai

    Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.

    Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.

    Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.

  • Gajos hipotezė: ar Žemė pati reguliuoja klimatą, ir kodėl tai neturėtų mūsų raminti

    Gajos hipotezė: ar Žemė pati reguliuoja klimatą, ir kodėl tai neturėtų mūsų raminti

    Žemė per milijardus metų išgyveno asteroidų smūgius, vulkanų kataklizmus ir ledynmečius, tačiau išliko tinkama gyvybei. Mokslininkus seniai domina klausimas, ar tai vien sėkmė, ar gyvybė pati prisideda prie planetos stabilumo.

    Šią idėją 1970-aisiais išplėtojo britų chemikas Jamesas Lovelockas kartu su amerikiečių mikrobiologe Lynn Margulis. Taip gimė Gajos hipotezė, teigianti, kad gyvieji organizmai, atmosfera, vandenynai, dirvožemis ir uolienos sudaro glaudžiai susietą sistemą.

    Kas iš tiesų yra Gajos hipotezė?

    Pagrindinė hipotezės mintis paprasta: daugybė grįžtamojo ryšio mechanizmų gali padėti palaikyti sąlygas, kuriose gyvybė išlieka. Tai nereiškia, kad planeta yra sąmoninga ar kažką planuoja, greičiau kalbama apie sistemos dinamiką.

    Analogiškai žmogaus organizmui, kuris prakaituoja karštyje ir dreba šaltyje, Žemėje taip pat vyksta procesai, stabilizuojantys aplinką. Pavyzdžiui, fotosintetinantys organizmai palaiko deguonies apykaitą, o mikroorganizmai keičia metano, azoto ir sieros junginių srautus.

    Šie procesai vyksta be centrinio valdymo: nėra jokios planetos kontrolės patalpos ar mikrobų komiteto. Vis dėlto organizmų veikla keičia aplinką, o aplinkos pokyčiai atgal veikia pačius organizmus.

    Daisyworld modelis ir skeptikų argumentai

    Gajos hipotezė susilaukė kritikos, nes natūrali atranka veikia individus ir populiacijas, o ne planetas. Skeptikai pabrėžė, kad biologijai sunku paaiškinti, kodėl rūšys turėtų reguliuoti aplinką visos gyvybės labui.

    Reaguodamas į šią kritiką, Jamesas Lovelockas su Andrew Watson sukūrė „Daisyworld“ modelį, kuriame „gyvena“ tik juodos ir baltos ramunės. Juodos ramunės sugeria daugiau saulės šviesos ir šildo aplinką, baltos atspindi ir vėsina.

    Modelyje, kai planeta per šalta, labiau plinta juodos ramunės ir vidutinė temperatūra kyla, o kai per šilta, pranašumą įgyja baltos ramunės ir aplinka vėsta. Taip stabilumas gali atsirasti iš konkurencijos, o ne iš sąmoningo bendradarbiavimo.

    Kodėl ši idėja šiandien skamba neraminančiai?

    Gajos hipotezė dažnai klaidingai suprantama kaip pažadas, kad Žemė pati ištaisys žmonių padarytą žalą. Tačiau savireguliuojanti sistema nebūtinai išlaiko komfortiškas sąlygas visiems jos „gyventojams“.

    Žemė jau patyrė masinių išnykimų, kai gyvybė tęsėsi, bet daugybė rūšių dingo. Todėl planetos „atsakas“ į pokyčius nebūtinai būtų palankus žmonėms, net jei bendrai gyvybė išliktų.

    Šiandien žmonių veikla, ypač iškastinio kuro deginimas ir ekosistemų naikinimas, keičia atmosferą ir vandenynus planetos mastu. Klimato moksle vis daugiau dėmesio skiriama grįžtamojo ryšio kilpoms, kurios gali sustiprinti pradinį atšilimą.

    Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių yra ledo tirpsmas, kai tamsesni paviršiai sugeria daugiau šilumos, amžinojo įšalo atitirpimas, išlaisvinantis šiltnamio efektą sukeliančias dujas, ir miškų nykimas, mažinantis anglies sankaupas. Priartėjus prie tam tikrų lūžio taškų, pokyčiai gali tęstis net sumažinus žmogaus spaudimą.

    Naujesnėse diskusijose atsirado ir technosferos sąvoka, pabrėžianti, kad žmonijos technologinė galia jau veikia planetą, bet kolektyvinis gebėjimas valdyti pasekmes vis dar atsilieka. Šiame kontekste Gajos hipotezė tampa ne romantizuota metafora, o perspėjimu apie sistemos ribas.

    Gajos hipotezė neįrodo, kad Žemė mąsto ar rūpinasi mūsų ateitimi. Tačiau ji primena esminį dalyką: planeta reaguos į pokyčius, kuriuos sukeliame, tik tas atsakas nebūtinai bus skirtas išsaugoti mums įprastą pasaulį.

  • Arktis kaista keturis kartus greičiau: Aliaskos tundroje kyla iki kelių siekiančios „džiunglės“

    Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likusi planeta, o tai ypač aiškiai matyti Aliaskos Šiaurės šlaite. Vietovė, kuri daugeliui atrodo plika ir atšiauri, vis dažniau stebina tankėjančia augalija: krūmai ir žemaūgiai medžiai auga aukštesni, o tundra ryškėja žaluma.

    Mokslininkai šį procesą sieja su greitai kintančiomis klimato sąlygomis, kurios anksčiau ribojo augalų augimą ir palaikė būdingą žemą tundros „profilį“. Dabar, silpnėjant šalčiui ir ilgėjant vegetacijos sezonui, augalai turi daugiau laiko ir palankesnes sąlygas stiebtis į viršų.

    Daugelį šimtmečių Arkties šaltis veikė kaip natūralus stabdis: augalai likdavo žemi, nes aukščiau iš sniego kyšantys stiebai labiau nukenčia nuo vėjo, šalčio ir išdžiūvimo. Be to, įšalas ribodavo šaknų gylį, o plonas sniego sluoksnis ne visada apsaugodavo nuo ekstremalių žiemos sąlygų.

    Šylant klimatui, šie ribojimai silpnėja. Aliaskoje stebimas krūmų tankėjimas ir aukštėjimas, o tamsesnė augalija vis dažniau dominuoja ten, kur anksčiau didžiąją metų dalį vyraudavo šviesus sniego fonas.

    „Jei pasižiūrite iš arti, tundra iš tiesų primena savotiškas džiungles“, – sakė augalų biologiją tiriantis studentas Adamas Blumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad krūmų plėtra gali veikti kaip grįžtamasis ryšys, dar labiau skatinantis šilimą. Tamsesni krūmai sugeria daugiau saulės energijos nei sniegas, kuris paprastai daug šviesos atspindi atgal į atmosferą.

    Kartu krūmai gali sulaikyti daugiau sniego, o storesnė sniego danga veikia kaip izoliacija: žiemą dirvožemis po ja būna šiltesnis. Šiltesnės sąlygos gali didinti mikroorganizmų aktyvumą ir prisidėti prie didesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant metaną, emisijų.

    „Tai vienas ryškiausių pokyčių ženklų, kurį galime pamatyti savo akimis“, – sakė ekologė Sarah Elmendorf.

    Aukštėjantys krūmai keičia ne tik vaizdą, bet ir vietos ekosistemų „taisykles“. Didesnė augalijos masė suteikia daugiau pavėsio upeliams ir ežerų pakrantėms, todėl kinta vandens temperatūra, maistinių medžiagų apykaita ir sąlygos vabzdžiams, žuvims bei paukščiams.

    Mokslininkai taip pat vertina ir galimą „kompensacinį“ efektą: vešlesnė augalija sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau kiek tai atsveria papildomą šilimą, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant dirvožemio procesus, gaisrų riziką ir metano išsiskyrimą.

    Aliaskoje, Toolik lauko tyrimų stotyje, mokslininkai stebi, kaip augalai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir ar jų tarpusavio santykiai labiau paremti konkurencija, ar padėjimu vieni kitiems. Viena iš nagrinėjamų temų – ar kai kurios rūšys, net ir laikomos parazitinėmis, gali netiesiogiai padėti aplinkiniams augalams, pavyzdžiui, pritraukdamos apdulkintojus.

    „Maži pokyčiai šiose mažose džiunglėse turi didelę reikšmę“, – sakė profesorius Jake’as Francis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arktis tampa vienu svarbiausių regionų suprasti, kaip klimato kaita perrašo gamtos dėsningumus. Tai, kas tundroje vyksta dabar, leidžia iš anksto įvertinti, kaip greitai gali keistis ekosistemos ir kokių pasekmių tai turės tiek vietos gamtai, tiek globaliam klimatui.

  • Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Vakarų Anglijoje, netoli Glosterio, buvusiose žemės ūkio naudmenose per vieną sezoną įveistas naujas miškas Hoarthorns. Maždaug 88 hektarų plote pasodinta apie 127 000 medelių, o rūšių įvairovė siekia beveik 40 – vyrauja lapuočiai, tokie kaip ąžuolai ir alksniai. Projektas laikomas vienu didžiausių per pastaruosius šimtmečius vietos miškų plėtros žingsnių.

    Toks mastas iškalbingas, tačiau britų miškininkystė keičia ne tik apsukas, bet ir filosofiją. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigta Forestry Commission ilgą laiką orientavosi į sparčią medienos gamybą, todėl buvo masiškai sodinami greitai augantys spygliuočiai. Dėl to atsirado taisyklingos, vienarūšės plantacijos, kurios šiandien vis dažniau vertinamos kaip mažiau palankios biologinei įvairovei.

    Istoriškai miškų Anglijoje buvo mažai: XX amžiaus pradžioje mišku apaugusi teritorija buvo nusmukusi iki itin žemų rodiklių, o karų metais mediena tapo strategine žaliava. Importas buvo ribojamas, todėl šalies viduje siekta kuo greičiau padidinti medienos išteklius. Šis paveldas iki šiol matomas didelėje dalyje spygliuočių masyvų.

    Miškai dabar turi daugiau tikslų

    Šiandien nauji įveisimai vertinami kaip daugiafunkcis atsakas į klimato ir gamtos krizes. Miškai planuojami taip, kad kauptų anglies dioksidą, kurtų buveines gyvūnams, suteiktų erdvę rekreacijai, o kai kur ir prisidėtų prie vietinės medienos tiekimo. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje fiksuojami tūkstančiai hektarų naujų miškų kasmet, o bendras miškingumas auga nuosekliai.

    Kartu keičiasi ir rūšių parinkimas. Vietoj vienos dominuojančios rūšies projektuose sąmoningai pasirenkami mišiniai, įtraukiami krūmai, formuojamos skirtingo tankumo juostos. Miškininkai vis dažniau vertina ir klimato projekcijas, ieškodami medžių, kurie atlaikytų šiltesnes vasaras, sausras ir naujas ligas.

    Tokio prisitaikymo dalis – sėklų ir sodinamosios medžiagos kilmės koregavimas. Kai kur naudojamos sėklos iš labiau pietinių Europos regionų, siekiant, kad ateities sąlygomis medžiai turėtų didesnes išgyvenimo galimybes. Tuo pat metu stebima, kaip kai kurios rūšys natūraliai plečia savo arealus į šiaurę.

    Didžiausias iššūkis – seni, per tankūs medynai

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien pasodinti naują mišką neužtenka. Dalis senesnių, ypač spygliuočių, medynų per dešimtmečius tapo pernelyg tankūs: uždaros lajos sumažina šviesos patekimą į paklotę, todėl nyksta dalis augalų, keičiasi vabzdžių ir paukščių buveinės. Tyrimai kai kuriuose Britanijos miškuose rodo, kad medžių ir krūmų biomasė bei užaugimas nuo XX amžiaus antros pusės kai kur išaugo kelis kartus.

    Dėl to dalis miškininkų ragina imtis aktyvesnės brandžių miškų priežiūros: vietomis retinti lajas, šalinti pavienius medžius ir kurti daugiau šviesos „langų“. Tokia praktika gali priminti tradicinį, smulkesnio masto ūkininkavimą miške ir padėti atkurti rūšinę įvairovę. Tačiau tai brangu, techniškai sudėtinga ir neretai sulaukia visuomenės kritikos, nes bet koks kirtimas viešumoje lengvai painiojamas su naikinimu.

    Britų patirtis vis dažniau įvardijama kaip pamoka kitoms Europos šalims: miškų plėtra yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu tai, kas vyksta po pasodinimo. Atsparumas klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams priklausys nuo rūšių įvairovės, priežiūros ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp anglies kaupimo, gamtos apsaugos ir visuomenės lūkesčių.

  • Mokslininkai įvardijo saugiausią šalį pasaulyje katastrofos atveju: bet yra svarbi išlyga

    Mokslininkai įvardijo saugiausią šalį pasaulyje katastrofos atveju: bet yra svarbi išlyga

    Branduolinio konflikto grėsmė, klimato kaita, pandemijos, kibernetinės atakos ir spartus DI vystymasis vis dažniau minimi kaip rizikos, galinčios sukelti plataus masto krizę. Mokslininkai sako, kad visiško prieglobsčio Žemėje nėra, tačiau kai kurios valstybės būtų atsparesnės už kitas.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Global Challenges“, tyrėjai apžvelgė šimtus studijų ir ataskaitų apie vadinamąsias globalias katastrofines rizikas. Jie vertino, kurios šalys turėtų daugiau prielaidų išlaikyti esmines funkcijas ir apsaugoti gyventojus net itin sutrikus pasaulio sistemoms.

    Kodėl išskiriama Australija

    Tyrėjų vertinimu, dažniausiai kaip labiausiai atspari visam pagrindinių grėsmių spektrui minima Australija. Priežasčių derinys apima geografinę izoliaciją, didelę maisto gamybą, išteklius ir pramoninius pajėgumus, taip pat politinį stabilumą.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: net ir Australija nėra apsaugota nuo visų scenarijų. Šalis išlieka priklausoma nuo tarptautinės prekybos, ypač kalbant apie dalį degalų tiekimo grandinių, vaistus, medicinos priemones ir trąšas, be kurių mažėtų žemės ūkio našumas.

    „Nėra tokios vietos Žemėje, kuri būtų atspari visoms globalioms katastrofinėms rizikoms, tačiau Australija literatūroje minima dažniausiai“, – teigiama tyrime.

    Trys grėsmių kategorijos

    Autoriai globalias katastrofines rizikas sugrupavo į tris plačias kategorijas. Pirma – staigaus saulės šviesos sumažėjimo scenarijai, kai dėl didžiulių vulkaninių išsiveržimų, branduolinės žiemos ar didelio asteroido smūgio atmosferoje sumažėtų saulės spinduliuotė.

    Antra kategorija apima globalius infrastruktūros praradimus, kai sutriktų elektra, transportas, ryšiai, finansinės sistemos ir maisto tiekimas. Tokius sutrikimus galėtų sukelti stiprios geomagnetinės audros, plataus masto kibernetinės atakos, pandemijos ar aukštuminiai elektromagnetiniai impulsai.

    Trečia – globali katastrofinė biologinė rizika, apimanti ypač pavojingus biologinius įvykius, tiek natūralius, tiek sukeltus žmogaus. Tokie scenarijai galėtų lemti masines aukas ir ilgalaikį visuomenės funkcionavimo sutrikimą žemynų ar net pasaulio mastu.

    Kokios šalys dar minimos

    Po Australijos mokslinėje literatūroje kaip palyginti atsparios taip pat minimos Naujoji Zelandija, Japonija, Šveicarija ir Argentina. Vis dėlto kiekviena iš jų turi specifinių pažeidžiamumų: nuo pakrančių rizikų ir cunamių iki regioninių vulkaninių grėsmių ar priklausomybės nuo importo.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad atsparumą didina ne vien geografija. Didesnę tikimybę išlaikyti stabilumą turi demokratiškesnės, turtingesnės, mažesnės nelygybės valstybės, turinčios platesnę pramonės bazę, decentralizuotas sistemas ir galinčios apsirūpinti pagrindiniais ištekliais bent vidutiniu laikotarpiu.

    Galutinė išvada paprasta: svarbiausia yra pasirengimas ir rizikų mažinimas, o ne pasikliovimas vienu saugiu kampu pasaulyje. Mokslininkai pabrėžia, kad prevencija, kai ji įmanoma, visuomet veiksmingesnė nei bandymas prisitaikyti jau įvykus katastrofai.

  • Karštis smogė Belgijos bulvėms: garsiosioms fri gali pritrūkti žaliavos, kainos kyla?

    Karštis smogė Belgijos bulvėms: garsiosioms fri gali pritrūkti žaliavos, kainos kyla?

    Belgijoje bulvių augintojai perspėja, kad šių metų derlius gali būti neįprastai menkas, o gumbai – gerokai smulkesni nei įprasta. Dėl to nerimaujama, ar pakaks tinkamos žaliavos šalies vizitine kortelei laikomoms fri bulvytėms, o vėliau tai gali atsiliepti ir kainoms.

    Ūkininkai aiškina, kad sezonas susiklostė ekstremaliai: pavasario pabaigoje pasitaikę gausūs lietūs ir audros silpnino dirvožemį, o vasarą įsivyravę karščiai bei sausra stabdė bulvių augimą. Tokiomis sąlygomis gumbai nespėja normaliai išsivystyti ir pasiekia tik dalį įprasto dydžio.

    Amė vietovėje netoli Lježo dirbantis ūkininkas Mathieu Comijn iš perdžiūvusios žemės traukia „Bintje“ veislės bulves, kurios tesiekia stalo teniso kamuoliuko dydį. Pasak jo, tokios bulvės ne tik mažina derliaus tonas, bet ir netinka kokybiškoms, ilgoms fri bulvytėms gaminti.

    „Matote, dirva yra itin sausa. Paprastai bulvės turėtų būti bent keturis kartus didesnės. Šiuo metu iš jų fri bulvyčių nepagaminsime“, – sakė Mathieu Comijn.

    Šeimos ūkis augina apie 500 hektarų bulvių ir yra sudaręs tiekimo sutartis su perdirbėjais, todėl įsipareigojimų nevykdymas gali tapti papildomu finansiniu spaudimu. Ūkininkai tikisi dalį trūkumo padengti pernykščio derliaus atsargomis, nes praėję metai, pasak jų, buvo dosnesni.

    Belgijos bulvių perdirbimo sektorius laikomas vienu didžiausių pasaulyje: kasmet čia perdirbama daugiau kaip 6 000 000 tonų bulvių, o didžioji dalis šaldytų fri bulvyčių iškeliauja į eksportą. Skelbiama, kad apie 90 proc. produkcijos eksportuojama į daugiau kaip 120 rinkų, tad žaliavos svyravimai greitai tampa tarptautinės tiekimo grandinės klausimu.

    Briuselyje veikiančioje gerai žinomoje fri prekybos vietoje Maison Antoine pabrėžiama, kad geriausiai tinka didelės, pailgos bulvės, užtikrinančios vienodą kepimą ir tekstūrą. Tačiau, anot verslo atstovų, vis dažniau tenka prisitaikyti prie sezoniškumo, kai tinkamos kokybės bulves rasti sudėtingiau.

    Belgijos fri prekeivių asociacija, vienijanti apie 4 500 prekybos vietų, taip pat įspėja, kad mažesnė pasiūla gali didinti kainų spaudimą. Nors galutinis poveikis vartotojams priklausys nuo atsargų, importo galimybių ir perdirbėjų sutarčių, rinkoje jau dabar akcentuojama rizika, kad prastesnis derlius gali branginti tiek žaliavą, tiek galutinį produktą.

    Tokie svyravimai tampa vis dažnesni Europoje, kur žemės ūkis vis labiau susiduria su klimato kaitos iššūkiais: vienais metais pasikartojančios liūtys ir užmirkimai, kitais – užsitęsusios sausros ir karščio bangos. Dėl to ūkiams tenka investuoti į laistymo infrastruktūrą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparesnes veisles, o vartotojams – priprasti prie dažnesnių maisto kainų svyravimų.