Tag: Klimato kaita

  • Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Viršūnė vėl perrašė skaičius

    Monblanas, aukščiausia Vakarų Europos viršukalnė, naujausiais matavimais pasiekė 4 807,47 metro aukštį. Tai beveik dviem metrais daugiau nei buvo fiksuota 2023 metais, skelbia matavimus atlikę specialistai iš Prancūzijos Overnės-Ronos-Alpių regiono, Aukštutinės Savojos.

    Šie matavimai atliekami reguliariai nuo 2001 metų, todėl palyginimai su ankstesniais metais laikomi patikimi. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas ryškus pokytis savaime dar nereiškia ilgalaikės tendencijos.

    Kodėl aukštis keičiasi?

    Skirtingai nei uolėtos viršukalnės, Monblano „aukštis“ priklauso ir nuo sniego bei ledo kepurės storio, kuris kinta su orais. Daugiausia įtakos turi kritulių kiekis ir vėjai, kurie perneša sniegą, jį supusto arba, atvirkščiai, nupučia nuo keterų.

    Matavimus atliekantys geodezininkai atkreipia dėmesį, kad šiemet regione vyravo sausesnės sąlygos, tačiau viršūnės formą vis tiek stipriai veikė vėjų darbas ir kritulių pasiskirstymas. Dėl to net ir tais pačiais metais skirtingomis savaitėmis viršūnė gali atrodyti kitaip.

    „Šiandien viršūnę iš tiesų formuoja vėjų jėga ir krituliai, nors šie metai buvo ypač sausi“, – sakė Aukštutinės Savojos geodezininkas Mathieu Dragon.

    Nauja technika: žvilgsnis po ledu

    Šį kartą, siekdami tiksliau suprasti, kas vyksta viršūnėje, specialistai pasitelkė georadarą. Ši technologija leidžia „peršviesti“ ledo ir sniego sluoksnius bei sudaryti ledyninės kepurės žemėlapį, matant ir uolinį pagrindą po ja.

    Surinkti duomenys, pasak matuotojų, turėtų padėti ateityje dar tiksliau atskirti trumpalaikius svyravimus nuo ilgalaikių pokyčių. Taip pat tikimasi geriau sekti, kaip laikui bėgant kinta Vakarų Europos „stogo“ būklė.

    Nors klimato kaitos tema šioje vietoje neišvengiamai kyla, ekspertai ragina neskubėti su išvadomis. Vienkartinis aukščio šuolis, jų teigimu, dar neleidžia patikimai įvertinti, kokią dalį pokyčių lemia globalus atšilimas, o kokią trumpalaikės meteorologinės sąlygos.

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas internetu: pasitikrink žinias per 12 valandų ir laimėk prizų

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas internetu: pasitikrink žinias per 12 valandų ir laimėk prizų

    Spalio 23 dieną, minint Tarptautinę klimato kaitos dieną, gyventojai kviečiami pasitikrinti žinias Nacionaliniame aplinkosaugos egzamine. Egzaminas vyks internetu nuo 8.00 iki 20.00 valandos, todėl dalyviai galės pasirinkti patogiausią laiką.

    Organizatoriai pabrėžia, kad iniciatyva skirta ne tik pasitikrinti turimas žinias, bet ir sužinoti naujausias aplinkosaugos temas apie klimato kaitą, vartojimo įpročius, atliekų tvarkymą ir gamtos išteklių tausojimą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ir kasdieniams sprendimams, kurie mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Egzaminas atviras 7–12 klasių moksleiviams, plačiajai visuomenei ir aplinkosauginį išsilavinimą turintiems ekspertams. Dalyvavimas nemokamas, o egzaminą organizuoja Žaliosios politikos institutas.

    Klausimai suskirstyti į keturias sudėtingumo kategorijas, todėl savo jėgas gali išmėginti tiek pradedantieji, tiek gerai pasiruošę dalyviai. Toks formatas leidžia palyginti žinias skirtingose grupėse ir skatina mokytis nuosekliai, o ne tik prieš pat testą.

    Geriausiai pasirodžiusių dalyvių laukia prizai, tarp jų – planšetės, elektroninės skaityklės, ekskursijos ir knygos. Norint dalyvauti, reikalinga išankstinė registracija, o užsiregistravusiems dalyviams organizatoriai žada atsiųsti pasiruošti padėsiantį naujienlaiškį.

  • Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Kaip kaimas skaitė gamtą

    Senajame kaime kasdienybė tiesiogiai priklausė nuo gamtos ritmo: nuo oro sąlygų priklausė derlius, pašarų kiekis, malkų atsargos ir net šeimos saugumas. Todėl žmonės nuolat stebėjo aplinką ir bandė iš jos ženklų nuspėti, ko laukti artimiausiais mėnesiais.

    Ypač svarbus buvo ruduo, kai augalai brandina vaisius, o gyvūnai ruošiasi šalčiui. Ilgainiui tokie stebėjimai virto patarlėmis ir tikėjimais, kurie turėjo padėti planuoti darbus ir sumažinti nežinomybę prieš žiemą.

    Šermukšniai, gilės ir kankorėžiai

    Vienas garsiausių ženklų buvo šermukšnis: jei rudenį šakos linko nuo raudonų uogų, manyta, kad žiema bus ilga ir snieginga. Panašiai aiškinta ir gausi gudobelių ar erškėčių uoga, tarsi gamta pati krautų atsargas paukščiams ir žvėrims.

    Daug gilių po ąžuolais ar išskirtinai gausus lazdynų riešutų derlius taip pat laikytas artėjančios atšiaurios žiemos ženklu. Ūkininkams tai buvo signalas sukaupti daugiau pašaro ir kuro, nes ilgi šalčiai reiškė didesnes išlaidas ir rizikas.

    Stebėti ir spygliuočiai: kankorėžių gausa ant pušų ar eglių žadėjo sunkesnę žiemą, o jų padėtis medyje buvo aiškinama kaip užuomina, kada smogs didžiausi šalčiai. Nors tokie aiškinimai skiriasi pagal regioną, pats principas buvo tas pats: gamta esą iš anksto parodo, kas laukia.

    Lapai ir gyvūnų elgsena: kur daugiau realybės

    Žmonės kreipė dėmesį ir į lapų kritimą: ankstyvas lapų byrėjimas buvo siejamas su šaltu sezonu, o ilgai žaliuojantys medžiai laikyti švelnesnės žiemos pranašu. Beržų lapų geltimas taip pat turėjo savo interpretacijas, kuriomis remiantis spėta apie žiemos trukmę.

    Šiuolaikinis aiškinimas dažnai paprastesnis: gausesnį uogų ar gilių derlių paprastai lemia ankstesnės sąlygos, pavyzdžiui, pavasario ir vasaros temperatūra, drėgmė, apdulkinimo sėkmė bei natūralūs derėjimo ciklai. Panašiai ir su lapų kritimu, nes jį gali spartinti sausra ar vandens stresas, o ne būsimos žiemos scenarijus.

    Vis dėlto dalis senųjų stebėjimų turi apčiuopiamą pagrindą, ypač kalbant apie gyvūnus. Skruzdėlynų aukštis, graužikų traukimasis arčiau sodybų ar suaktyvėjimas prieš permainas gali sietis su slėgio kritimu, drėgmės pokyčiais ir staigiais temperatūros svyravimais, kuriuos gyvūnai pajunta greičiau nei žmonės.

    Paukščių migracija taip pat buvo svarbus rudens ženklas: stebėtas ne tik išskridimo laikas, bet ir skridimo aukštis. Nors tai neleidžia tiksliai prognozuoti kelių mėnesių į priekį, tokie pokyčiai yra vertingi aplinkos būklės indikatoriai, kuriuos šiandien analizuoja fenologija, tirianti ryšius tarp klimato ir augalų bei gyvūnų gyvenimo ciklų.

    Taigi protėvių prietarai ne visada buvo pranašystės, tačiau dažnai atspindėjo taiklią, kasdienę gamtos stebėseną. Šiandien, kai orai vis dažniau pasižymi ekstremaliais svyravais, toks dėmesys aplinkos ženklams išlieka prasmingas, tik išvadas patikimiausia grįsti ir meteorologiniais duomenimis.

  • Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Mokslininkai perspėja, kad dėl sparčiai kintančio klimato Žemėje formuojasi nauji ekosistemų deriniai, kurių anksčiau istorijoje nebuvo. Tokie vadinamieji nauji ekologiniai dariniai atsiranda, kai rūšys keičia paplitimo ribas, o įprastos bendrijos persitvarko į netikėtas kombinacijas.

    Iki šiol daug gamtosaugos ir buveinių atkūrimo projektų rėmėsi siekiu grąžinti aplinką į istorinę būklę. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių pokyčių tempas yra išskirtinis: tai, kas anksčiau vyko per šimtmečius ar net tūkstantmečius, dabar gali įvykti per kelis dešimtmečius.

    Net jei artimiausiais metais temperatūrų augimas būtų stabilizuotas, ekosistemų persitvarkymas nesustotų iš karto. Gamtinės sistemos dar ilgai reaguos į jau įvykusius pokyčius, nes rūšių migraciją, dauginimąsi ir konkurenciją lemia lėtesni biologiniai procesai.

    Didžiausia problema išryškėja tada, kai vietos klimatas ir kitos sąlygos pasikeičia taip, kad dalis rūšių nebegali išlikti ankstesnėse buveinėse. Tokiais atvejais net kruopščiai suplanuotos priemonės, skirtos išsaugoti istorinę būklę, gali neduoti norimo rezultato ir net trukdyti susiformuoti naujai, stabiliai funkcionuojančiai sistemai.

    „Vietoj klausimo, kaip grąžinti praeitį, svarbiau klausti, kokios sąlygos leis ekosistemai veikti po 20, 50 ar 100 metų“, – sakė tyrėja Tina Heger.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia atsisakymo saugoti nykstančias rūšis ar automatiškai laikyti visus pokyčius teigiamais. Nauji ekosistemų deriniai gali ir padidinti atsparumą, ir susilpninti biologinę įvairovę, todėl kiekvieną situaciją būtina vertinti pagal konkrečias vietos sąlygas.

    Vienas dažnai minimų pavyzdžių yra koraliniai rifai, kuriuos veikia šylantys vandenynai. Šilumai jautresni koralai nyksta, o jų vietą kai kur užima atsparesnės rūšys, tuo pat metu tropinės žuvys plečia arealus į vėsesnius vandenis, kur susiduria su kitomis bendrijomis ir keičia visą buveinių struktūrą.

    Mokslininkai ragina gamtosaugą vis dažniau grįsti ne vien praeities atkartojimu, bet ir prisitaikymu prie prognozuojamų pokyčių. Toks požiūris apima ir socialinę dimensiją, nes kraštovaizdžio kaita žmonėms siejasi su netekties jausmu, neužtikrintumu ir būtinybe iš naujo apibrėžti, ką reiškia saugoti gamtą sparčiai šylančiame pasaulyje.

  • Milžiniška banga Ramiajame vandenyne: „klajoklė“ pasiekė rekordą ir keičia prognozes

    Milžiniška banga Ramiajame vandenyne: „klajoklė“ pasiekė rekordą ir keičia prognozes

    2020 metų lapkritį prie Vankuverio salos, netoli Ucluelet Kanados Britų Kolumbijos provincijoje, staiga susiformavo neįprastai didelė pavienė banga. Ji pakėlė jūrinį matavimo plūdurą iki maždaug 17,6 metro aukščio ir užfiksavo reiškinį, apie kurį ilgai buvo kalbama kaip apie legendą.

    Vėliau mokslininkai patvirtino, kad tai buvo itin ekstremali vadinamoji klajoklė banga. Nors ji nebuvo pati aukščiausia istorijoje, jos santykis su aplinkinėmis bangomis buvo rekordinis, todėl įvykis laikomas vienu reikšmingiausių kada nors instrumentais užfiksuotų.

    Kas yra klajoklė banga?

    Klajokle banga vadinama tokia, kuri yra daugiau nei du kartus aukštesnė už tuo metu aplink esančių bangų vidutinį aukštį. Tai reiškia, kad net ir esant palyginti įprastoms sąlygoms gali staiga iškilti pavienė, gerokai didesnė vandens siena.

    Prie Ucluelet užfiksuotas atvejis išsiskyrė tuo, kad banga buvo beveik tris kartus didesnė už aplinkines. Tokia proporcija mokslinėje literatūroje laikoma ypač reta, o kai kurie vertinimai rodo, kad panašaus masto reiškiniai vienoje vietoje gali pasitaikyti tik kartą per maždaug 1 300 metų.

    Kodėl šis įrašas svarbus

    Iki modernių jutiklių ir plūdurų tinklų klajoklės bangos dažnai likdavo nepatvirtintos, nes jos atsiranda staiga ir trumpam. Situaciją pakeitė nuolatiniai matavimai atviroje jūroje, kurie leidžia fiksuoti ne tik bangos aukštį, bet ir visą bangavimo spektrą.

    Klajoklių bangų realumą galutinai įtvirtino 1995 metų atvejis Šiaurės jūroje, kai didžiulė banga smogė naftos platformai prie Norvegijos. Nuo tada užfiksuota daugiau atvejų įvairiuose regionuose, o dalis istorinių laivų dingimų vėliau imta sieti su staigiais, itin dideliais bangų smūgiais.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai bangavimo prognozavimo modeliai ne visada tiksliai atspindi retų ekstremalių bangų tikimybę. Naujesnės analizės, paremtos daugelio metų realių plūdurų duomenimis, rodo, kad modeliai gali nuvertinti pačius rečiausius, bet pavojingiausius bangų scenarijus.

    Tyrėjai taip pat ieško ankstyvų požymių, kurie leistų įspėti apie artėjančią klajoklę bangą. Viena iš aptariamų užuominų yra staigus bangų tarpusavio sąryšio sumažėjimas ir greitas atsistatymas prieš pat ekstremalų šuolį, tačiau tokiai idėjai dar reikia patikros skirtinguose regionuose.

    Papildomą nerimą kelia ir klimato kaita: prognozuojama, kad kai kuriose vandenynų dalyse, įskaitant Šiaurės Ramųjį vandenyną, vidutiniai bangų aukščiai gali didėti. Tai nereiškia, kad klajoklės bangos taps kasdienybe, tačiau augantis bendras bangavimo fonas gali didinti riziką jūrų transportui, jūrinėms vėjo jėgainėms ir pakrančių infrastruktūrai.

    Ucluelet atvejis tapo svarbiu priminimu, kad pavojingiausi reiškiniai kartais pasirodo ten, kur jų mažiausiai tikimasi. Kuo daugiau pakrančių ir atviro vandenyno bus stebima realiu laiku, tuo didesnė tikimybė tiksliau vertinti riziką ir laiku priimti sprendimus, galinčius išgelbėti žmonių gyvybes.

  • Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

    Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

    „Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

    Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

    Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

    „Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

    Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

    Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

    Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

    „Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

    Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.

  • Mokslininkai nustatė: miestų augalai po sausros atsigauna greičiau nei kaime, labiausiai lemia laistymas

    Miestų augalai po karščio ir sausros periodų dažnai atgauna įprastą žalumą greičiau nei augalai už miesto ribų, rodo plataus masto tarptautinis tyrimas. Mokslininkai analizavo 751 miestą 109 šalyse ir vertino, kaip greitai augmenija grįžta į įprastą būklę po nepalankių sąlygų.

    Tyrėjų komanda iš Honkongo universiteto rėmėsi 2001–2022 metų palydoviniais stebėjimais. Lygintos istorinės centrų teritorijos, naujos statybos rajonai ir gretimos kaimiškos vietovės, o skirtumai vertinti pagal augalijos „atsigavimo laiką“ po žalumos sumažėjimo.

    Rezultatai parodė, kad 78 proc. nagrinėtų miestų augalai miesto sąlygomis atsistatydavo greičiau nei kaime. Geriausi rodikliai fiksuoti centrinėse miesto dalyse, o pakraščiuose augmenija atsigavo lėčiau, bet vis tiek dažnai lenkė aplinkinių teritorijų augalus.

    Vertindami atsparumą, mokslininkai atsižvelgė į temperatūrą, kritulius ir saulės spinduliuotę. Vis dėlto ryškiausias veiksnys, aiškinantis miesto pranašumą, buvo papildomas vandens tiekimas, susijęs su parkų, vejų ir medžių laistymu.

    Didžiausias miesto augalijos pranašumas išryškėjo karštuose ir sausringuose regionuose, įskaitant Afrikos dalį, Australiją ir Šiaurės Amerikos pietvakarius. Tokiose vietovėse net nedidelis papildomas drėkinimas gali reikšmingai sumažinti augalijos stresą ir padėti greičiau atkurti žalumą.

    „Mus nustebino, kaip glaudžiai papildomas vandens tiekimas susijęs su miesto augalijos atsparumo pranašumu, ypač karštuose ir sausringuose regionuose“, – sakė vienas tyrimo autorių Juju Džou.

    Tyrime taip pat pastebėta ilgalaikė tendencija: 2001–2022 metų laikotarpiu atotrūkis tarp miesto ir kaimo didėjo 67 proc. analizuotų miestų. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad už miestų ribų augmenija palaipsniui prarado gebėjimą greitai atsigauti, o miestuose žaliosios zonos dažniau išlaikė ankstesnį atsparumą arba jį šiek tiek pagerino.

    Dar vienas svarbus signalas – dalyje, daugiausia sausringų miestų, augalai ne tik greičiau atsistatydavo, bet ir mažiau prarasdavo žaliosios masės nepalankių laikotarpių metu. Tai rodo, kad miesto žaliosios infrastruktūros valdymas kai kuriais atvejais veikia kaip apsauginis buferis.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia rekomendacijos laistyti viską neribotai. Pagrindinė išvada – ne vien didinti želdynų plotą, o kryptingai prižiūrėti miesto augmeniją taip, kad ji išliktų gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje.

    Mokslininkai ragina taikyti taupų drėkinimą, plačiau naudoti lietaus vandenį ar išvalytas nuotekas ir rinktis sausrai atsparesnes augalų rūšis. Kartu pripažįstama ir metodinė riba: vien palydoviniai duomenys ne visada leidžia tiksliai atskirti laistymo poveikį nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, šešėlio, dirvožemio ar augalų rūšinės sudėties.

  • Antarktidoje fiksuojamas didelis pingvinų nuosmukis: didžiausia kolonija per 14 metų susitraukė

    Atokiame Zavodovskio salos vulkaniniame masyve, priklausančiame Pietų Sandvičo saloms, mokslininkai fiksuoja ryškų pingvinų kolonijos mažėjimą. Naujausiais vertinimais, kadaise viena didžiausių pasaulyje kolonijų per pastaruosius 14 metų neteko didelės dalies populiacijos.

    Britų Antarkties tarnybos tyrėjai, remdamiesi lauko stebėjimais ir nuotoliniais skaičiavimais, nurodo, kad vadinamųjų antarktinių pingvinų (pingvinų šnurovininkų) čia sumažėjo nuo maždaug 550 000 individų 2011 metais iki kiek daugiau nei 200 000 2025 metais. Tai reiškia kritimą, artimą dviem trečdaliams per palyginti trumpą laikotarpį.

    Tyrėjai pagrindine ilgalaikio nykimo kryptimi laiko klimato kaitą, kuri keičia maisto prieinamumą pietų vandenynuose. Šie pingvinai itin priklausomi nuo krilio, o šis, šylant vandenynui ir kintant ledo sąlygoms, gali trauktis į šaltesnes, tolesnes zonas.

    Profesorius Normanas Ratcliffe, vienas tyrimo autorių ir Britų Antarkties tarnybos ekologas, situaciją apibūdino kaip labai neraminančią.

    „Kai atvykome į salas ir pamatėme tokį ryškų sumažėjimą, tapo akivaizdu, kiek populiacija pasikeitė: vietose, kur anksčiau buvo tankūs lizdynai, dabar matėme tuščias teritorijas“, – sakė N. Ratcliffe.

    Įdomu tai, kad toje pačioje saloje gyvenantys auksaplaukiai pingvinai, kurių mityba laikoma įvairesne, demonstruoja kitokią kryptį. Tyrėjai nurodo, jog jų gausa, palyginti su 2011 metais fiksuotais daugiau nei 90 000 individų, vėliau išaugo ir išliko didesnė.

    Mokslininkų vertinimu, toks kontrastas gali rodyti, kaip nevienodai rūšys reaguoja į sparčiai kintančias sąlygas, kai vienoms užtenka alternatyvių maisto šaltinių, o kitos lieka stipriai priklausomos nuo krilio.

    Pasiekti Zavodovskio salą sudėtinga, nes ji nutolusi daugiau nei 2 000 kilometrų nuo artimiausios nuolat gyvenamos vietovės, o kelionė jūra gali užtrukti apie 15 dienų. Dėl to populiacijos vertinimui naudojami keli metodai, tarp jų dronų skrydžiai, aerofotografija ir kolonijų užimamų lizdaviečių analizė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčių greitis svarbus ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir platesniam vaizdui, nes Antarktidos ir subantarktinių salų ekosistemos laikomos itin jautriomis temperatūros, ledo režimo ir maisto grandinės pokyčiams.

  • Vanduo grįžta į Tisos upę po neįprastos sausros: kuriose atkarpose vaga jau pagilėjo

    Vasarą Tisos vandens lygis buvo nusileidęs iki itin žemų reikšmių, kai kur fiksuotos hidrologiškai neįprastos sąlygos. Pastarosiomis dienomis krituliai ir padidėjęs prietakas kai kuriose vietose pradėjo pildyti vagą, rodo vandentvarkos institucijų skelbiami žemėlapiai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad situacija išlieka netolygi: dalyje ruožų upė dar tebėra labai nusekusi, o kitur gylis jau siekia kelis metrus. Tokį kontrastą lemia nevienodas kritulių pasiskirstymas baseine, vietiniai intakai ir vandens naudojimas.

    Pagal viešai skelbiamus hidrologinius duomenis, vanduo akivaizdžiau sugrįžo į kai kurias Tisos atkarpas ties gyvenvietėmis Tiszaszőlős, Nagykörű, Tiszavárkony, Martfű, Tiszakécske ir Tiszaug. Šiuose ruožuose vaga kai kur tapo pastebimai gilesnė, palyginti su vasaros pabaigoje fiksuotais minimumais.

    Ekstremalią padėtį šiemet sustiprino ilgalaikis kritulių trūkumas pavasarį ir vasaros pradžioje, o dalis intakų nepernešė įprastų vandens kiekių. Hidrologai atkreipia dėmesį, kad tokiais metais upių režimas tampa jautresnis net ir trumpalaikiams kritulių epizodams, todėl kilimas gali būti greitas, bet ne visada stabilus.

    Rugsėjį, nepaisant lūkesčių, kritulių kiekis dalyje regiono taip pat išliko mažas, todėl atsigavimas gali užtrukti. Ekspertai pabrėžia, kad norint tvariau atkurti baseino drėgmės balansą reikalingas ilgesnis, tolygiai pasiskirstęs lietingesnis laikotarpis, o ne pavienės liūtys.

    Klimato kaitos kontekste Tisos baseinas vis dažniau patiria užsitęsusias sausras ir didesnį garavimą, o tai didina riziką tiek ekosistemoms, tiek vandens ūkiui. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama vandens sulaikymo sprendimams, potvynių lygumų atkūrimui ir atsakingesniam vandens vartojimui, kad upių lygis būtų atsparesnis ekstremaliems svyravimams.

    Šis atvejis taip pat primena apie platesnę problemą regione: teritorijose tarp Dunojaus ir Tisos sausros kartojasi vis dažniau, o dirvožemio drėgmės deficitas kaupiasi. Vandens sugrįžimas į Tisą yra pozityvus signalas, tačiau specialistai ragina jį vertinti atsargiai, kol hidrologiniai rodikliai stabilizuosis ilgesniam laikui.

  • Seyšeliuose milžiniškų vėžlių jau daugiau nei gyventojų: Aldabros atole suskaičiuota apie 183 tūkst.

    Aldabros atole Seyšeliuose užfiksuotas rekordinis aldabrinių milžiniškų vėžlių skaičius – naujausias vertinimas rodo apie 183 000 individų. Tai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, o mokslininkai šį rezultatą vadina vienu ryškiausių gamtosaugos laimėjimų Indijos vandenyno regione.

    Duomenys gauti apibendrinus 2018–2022 metais vykdyto ilgalaikio stebėjimo rezultatus, kuriuos rinko Seyšelių salų fondas kartu su Ekseterio universitetu. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology and Evolution, o autoriai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus viso atolo masto įvertinimas per kelis dešimtmečius.

    Praeityje ši rūšis buvo atsidūrusi ties išnykimo riba: XIX amžiuje dėl intensyvaus naikinimo populiacija buvo smarkiai nusmukusi, kai kuriais vertinimais – iki mažiau nei 1 000 individų. Situaciją pakeitė griežtesnė apsauga: 1981 metais Aldabra tapo griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbus buvo nuoseklus darbas vietoje, kontrolė ir ilgametės priemonės, leidusios atkurti buveines ir mažinti žmogaus daromą spaudimą. Pastaraisiais metais vertinimai rodo ne staigų šuolį, o stabilų, sveikos populiacijos lygį.

    Naujas skaičius nereiškia, kad nuo praėjusio amžiaus pabaigos vėžlių beveik padvigubėjo. Tyrėjai aiškina, kad ankstesni skaičiavimai galėjo būti mažesni, nes dalis gyvūnų tiesiog likdavo nepastebėti tankioje augmenijoje, pavėsyje ar sunkiau prieinamose vietose.

    Šįkart naudotas pažangesnis statistinis modeliavimas, leidžiantis įvertinti ir tuos individus, kurių stebėtojai realiai nematė. Metodika padėjo atsižvelgti į skirtingą matomumą skirtingose Aldabros buveinėse ir sumažinti tikimybę, kad rezultatas būtų sistemingai nuvertintas.

    Nors populiacija šiuo metu laikoma stabilia, mokslininkai įspėja, kad didžiausia ilgalaikė rizika susijusi su klimato kaita. Prognozuojama, kad dažnesnės ir ilgesnės sausros gali mažinti maisto bei pavėsio išteklius, o kylantis jūros lygis kelia grėsmę žemumoms atole.

    Grėsmių išlieka ir dėl invazinių žinduolių, kurie gali naikinti kiaušinius ir jauniklius. Pavyzdžiui, laukinės ožkos, anksčiau padariusios daug žalos augmenijai, buvo išnaikintos 2012 metais, tačiau kai kuriose teritorijose dar tenka spręsti sulaukėjusių kačių ir juodųjų žiurkių daromą žalą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dabartinis skaičius yra atskaitos taškas, kuris ateityje leis tiksliau stebėti pokyčius ir laiku reaguoti. Būtent tokia ilgalaikė stebėsena, jų teigimu, yra geriausias būdas užtikrinti, kad viena sėkmingiausių regiono gamtosaugos istorijų išliktų tvari ir ateinančiais dešimtmečiais.