Liepos 30 dieną pasaulis pasiekė Žemės ekologinės skolos dieną – simbolinę ribą, nuo kurios žmonija per metus ima naudoti daugiau gamtos išteklių, nei Žemė pajėgia atkurti. Tai reiškia, kad likusią metų dalį gyvename tarsi skolon, didindami spaudimą miškams, dirvožemiui, žuvų ištekliams ir klimatui.
Šią datą kasmet skelbia Global Footprint Network, skaičiuodama, kada pasaulinis ekologinis pėdsakas viršija Žemės biopajėgumą. Organizacijos vertinimu, dabartiniam vartojimo tempui palaikyti žmonijai reikia maždaug 1,7 Žemės planetos.
Ką iš tiesų rodo ši data?
Ekologinės skolos diena paremta prielaida, kad Žemė per metus gali atnaujinti tik ribotą kiekį biologinių išteklių ir sugerti ribotą kiekį anglies dioksido. Kai poreikis viršija šias galimybes, susidaro ekologinis deficitas, kuris ilgainiui reiškia nykstančias ekosistemas ir mažėjantį atsparumą klimato sukrėtimams.
Didžiausią įtaką rezultatui paprastai daro anglies pėdsakas, susijęs su iškastinio kuro deginimu ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis. Kartu į skaičiavimus įtraukiamas žemės naudojimas maistui, medienai, pluoštui, taip pat žvejybos spaudimas jūrų ekosistemoms.
Miškai, žuvys ir gėlas vanduo: trys spaudimo kryptys
Tropinių miškų kirtimas ir deginimas išlieka vienu ryškiausių ekologinio deficito veiksnių, nes mažėja anglies sugėrimo galimybės ir silpnėja regionų klimato stabilumas. WWF ne kartą perspėjo, kad Amazonės regiono miškų nykimas gali priartinti vadinamąjį lūžio tašką, kai miškas ima prarasti gebėjimą pats palaikyti drėgmės apytaką.
Žuvų išteklių būklė taip pat blogėja: Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pergaudomų žuvų populiacijų dalis per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo ir 2021 metais jau viršijo pusę vertintų išteklių. Akvakultūra padeda patenkinti paklausą, tačiau ji neišsprendžia visų problemų, ypač jei žvejyba ir toliau viršija atkūrimo galimybes.
Nors gėlo vandens naudojimas į ekologinės skolos dienos skaičiavimą dažniausiai neįtraukiamas tiesiogiai, būtent vandens stoka daugelyje regionų tampa kritine. Jungtinių Tautų universiteto analizė pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad kai kuriose vietovėse artėjama prie sisteminių vandens išteklių valdymo ribų, o požeminio vandens atsargos senka dėl intensyvios žemdirbystės ir augančio vartojimo.
Kodėl šalys taip skiriasi?
Ekologinės skolos diena pasauliniu mastu yra viena, tačiau atskirų valstybių „asmeninė“ data labai priklauso nuo vartojimo modelio, energetikos struktūros ir ekonomikos. Global Footprint Network skaičiavimai rodo, kad jei visi žmonės gyventų kaip didžiausią vartojimą turinčių šalių gyventojai, ekologinės skolos riba ateitų itin anksti metų pradžioje.
Tuo metu šalys, kurių vartojimas mažesnis, „pasiekia“ ribą gerokai vėliau. Šie skirtumai išryškina, kad sprendimai priklauso ne vien nuo individualių pasirinkimų, bet ir nuo energetikos, transporto, maisto sistemos bei pramonės politikos.
Ar situacija blogėja, ar stabilizuojasi?
Pastaraisiais metais matyti signalų, kad pasaulinė data nebeslenka taip sparčiai į metų pradžią kaip anksčiau. Global Footprint Network duomenys rodo, kad nuo maždaug 2018 metų šis rodiklis laikosi panašiame intervale, nors tai nereiškia, kad problema išspręsta – veikiau, kad kai kurie pokyčiai ekonomikoje, energetikoje ir efektyvume laikinai sulėtino blogėjimo tempą.
Ekspertai pabrėžia, kad tvariam poslinkiui neužtenka vien efektyvesnių technologijų: būtini ir sisteminiai sprendimai, susiję su mažesnėmis emisijomis, ilgiau naudojamais produktais, mažesniu maisto švaistymu ir atsakingesniu žemės bei miškų naudojimu.
Leave a Reply