CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Didžiajam Barjeriniam rifui prognozavo žūtį: naujausi duomenys rodo netikėtą koralų atsigavimą

    Didysis Barjerinis rifas Australijoje jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių klimato kaitos pažeidžiamumo simbolių. Vis dėlto naujausi ilgalaikių stebėjimų rezultatai rodo sudėtingesnį vaizdą: kai kuriuose regionuose koralų danga per pastaruosius metus išaugo iki aukščiausių rodiklių per visą matavimų istoriją.

    Rifo būklę kasmet vertinantys Australijos jūrų mokslininkai nurodo, kad pastaraisiais metais šiaurinėje ir centrinėje dalyse fiksuota itin didelė kietųjų koralų danga. Tai nereiškia, kad grėsmės išnyko, tačiau paneigia supaprastintą pasakojimą, jog rifas „neišvengiamai miršta“ ir nebeturi atsigavimo potencialo.

    Didysis Barjerinis rifas nėra vienalytis objektas: jo būklė skiriasi pagal regionus, gylį, sroves ir vietines sąlygas. Todėl bendras „vienas skaičius“ ne visada tiksliai atspindi, kas vyksta vietoje, ypač kai vienur fiksuojamas šuolis, o kitur tuo pat metu matomas susilpnėjimas.

    Naujausiose ataskaitose akcentuojama, kad koralų danga kai kuriose zonose atšoko po ankstesnių nuosmukių. Tam įtakos gali turėti keli veiksniai: palankesnės vandens temperatūros tam tikrais sezonais, mažesnis ilgalaikių karščio bangų intensyvumas konkrečiose vietovėse ir sėkmingesnė kai kurių rūšių regeneracija.

    „Atsigavimas nereiškia, kad rizika dingo, bet tai aiškus signalas, kad rifas gali atsinaujinti, kai sąlygos tam palankesnės“, – sako jūrų ekosistemų tyrėjas, apibendrindamas ilgalaikių stebėjimų logiką.

    Rifo tema tapo itin matoma, nes ji lengvai suprantama plačiajai auditorijai ir turi emocinį krūvį. Dėl to viešojoje erdvėje dažnai įsigali dvi kraštutinės žinutės: arba „rifas miršta“, arba „viskas gerai“. Moksliniai duomenys paprastai yra tarp šių polių.

    Svarbu atskirti momentinius šuolius nuo ilgalaikės tendencijos. Koralų danga gali greitai išaugti, bet ji taip pat gali staigiai kristi po stipraus ciklono, ligų protrūkio ar karščio bangos, sukeliančios masinį koralų išbalimą.

    Viena rimčiausių rizikų rifo ekosistemai yra jūrų karščio bangos, kurios didina koralų išbalimo tikimybę. Išbalimas nėra automatinė mirtis, tačiau pasikartojantys epizodai trumpina koralų atsistatymo laiką ir silpnina visą ekosistemą.

    Kita įtaka siejama su vandens kokybe, užterštumu ir maistinių medžiagų pertekliumi, kurie gali skatinti dumblių plitimą ir keisti konkurenciją tarp rūšių. Taip pat išskiriamas jūrinių erškėčių vainiko žvaigždžių poveikis: jų protrūkiai gali per trumpą laiką sunaikinti didelius kietųjų koralų plotus.

    Australijos institucijos pastarąjį dešimtmetį finansavo įvairias rifo apsaugos programas, apimančias vandens kokybės gerinimą, stebėseną ir priemones prieš erškėčių vainiko žvaigždes. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vietinės priemonės negali pilnai kompensuoti ilgalaikio klimato šiltėjimo poveikio.

    Šiuo metu situacija leidžia atsargiai kalbėti apie atsigavimo ženklus dalyje rifo, tačiau tai nėra garantija ateičiai. Rifo būklė ir toliau priklausys nuo to, kaip dažnai kartosis ekstremalios temperatūros epizodai, ir ar ekosistema turės pakankamai laiko atstatyti pažeistas vietas.

  • Azovo jūra pasiekė rekordinį sūrumą: žuvų rūšių beveik perpus mažiau, nyksta eršketai ir karšiai

    Azovo jūros vandens sūrumas pasiekė didžiausią fiksuotą lygį per visą stebėjimų istoriją. Pastaruoju metu jis siekia apie 16 promilių, kai prieš maždaug devynerius metus buvo apie 11 promilių, todėl ekosistema keičiasi sparčiau nei įprastai.

    Dėl šių pokyčių mažėja biologinė įvairovė: vietos šaltiniuose ir ekspertų vertinimuose teigiama, kad žuvų rūšių skaičius jūroje sumenko nuo maždaug 140 iki maždaug 80. Tai reiškia ne tik mažesnį laimikių pasirinkimą, bet ir trapesnę maisto grandinę visai pakrantei.

    Tarp vis rečiau sutinkamų rūšių minimi eršketai, karšiai, karpiai ir taranės, kurios anksčiau buvo įprasta Azovo baseino fauna. Tuo metu dažniau aptinkamos rūšys, geriau pakeliančios druskingesnį vandenį, pavyzdžiui, ančiuviai, grundalai ir pilengai.

    Specialistai pabrėžia, kad didesnis sūrumas yra tik viena dėlionės dalis. Net ir prisitaikančioms rūšims svarbūs neršto plotai, vandens temperatūra, deguonies režimas, planktono gausa ir dugno bestuburių būklė, todėl ekosistemos pokyčiai paprastai išryškėja per kelerius sezonus.

    Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijamas mažėjantis gėlo vandens pritekėjimas iš upių, ypač iš Dono baseino, kurį veikia kritulių pokyčiai ir sausros. Azovo jūra yra palyginti sekli, todėl ji greitai reaguoja į temperatūros svyravimus, garavimą ir upių nuotėkio sumažėjimą.

    Be klimato veiksnių, reikšmingi ir žmogaus veiklos padariniai: užtvankos, tvenkiniai, intensyvesnis vandens paėmimas ūkio reikmėms ir pakrančių transformacijos. Mažėjant gėlo vandens daliai, sūresnis vanduo lengviau „įsitvirtina“, o sąlygos tampa artimesnės Juodosios jūros režimui.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad karas regione sustiprina rizikas: didėja taršos tikimybė, nukenčia pramonės infrastruktūra, dalis teritorijų užminuotos, o aplinkosauginė kontrolė tampa fragmentiška. Tokios aplinkybės apsunkina ir reguliarius tyrimus, ir operatyvų taršos suvaldymą.

    „Žuvis yra didžiulės mitybos grandinės dalis, todėl pokytis viename lygyje palaipsniui atsiliepia visai ekosistemai“, – sakė ekoaktyvistė Julija Marchel.

    Mokslininkai neatmeta, kad ilgainiui Azovo jūros sūrumas gali priartėti prie Juodosios jūros rodiklių. Po karo, ekspertų vertinimu, prioritetais turėtų tapti išminavimas, vandens ir dugno nuosėdų tyrimai, taršos židinių šalinimas ir natūralių buveinių atkūrimas, tačiau natūralus atsistatymas gali užtrukti nuo 12 iki daugiau nei 100 metų.

  • Baltijos jūros lygis kils iki amžiaus pabaigos: NASA simuliacija rodo, kas laukia pakrančių

    Baltijos jūros lygis visą XXI amžių, tikėtina, nuosekliai kils, o didžiausi pokyčiai labiausiai jausis žemose pakrantėse ir upių deltose. Tokias tendencijas išskiria tiek tarptautiniai klimato vertinimai, tiek regioniniai tyrimai, o NASA žemėlapiuose pateikiamos simuliacijos leidžia vizualiai įvertinti galimas pasekmes.

    Nors kasdienėje stebėsenoje jūros lygis gali smarkiai svyruoti dėl vėjų ir atmosferos slėgio, ilgalaikė kryptis išlieka aiški. Klimato kaita šį procesą spartina: šylantis vanduo plečiasi, o tirpstant sausumos ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis.

    Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, pasaulinis jūros lygis iki 2100 metų gali pakilti maždaug nuo 0,28 iki 1,01 metro. Skirtumas tarp scenarijų daugiausia priklauso nuo to, kaip greitai ir kiek valstybėms pavyks mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Baltijos regione prognozės paprastai pateikiamos kaip „santykinis“ jūros lygio pokytis, nes svarbi ir sausumos vertikali kaita. Daliai pietrytinės Baltijos pakrančių, kur vietomis fiksuojamas ir grunto sėdimas, tai gali reikšti didesnę užliejimo riziką net ir esant panašiam vandens kilimo tempui.

    Didėjantis vidutinis jūros lygis pats savaime nebūtinai reiškia nuolatinį potvynį kasdien, tačiau jis pakelia „starto tašką“ audroms. Dėl to pavojingi štorminiai patvankai gali tapti dažnesni ir stipresni, o potvyniai, kurie anksčiau buvo reti, ilgainiui gali kartotis reguliariai.

    Ypač pažeidžiamos žemos teritorijos, įskaitant deltinius žemupius ir vietoves, kuriose didelė dalis ploto yra arti dabartinio jūros lygio ar net žemiau jo. Tokiose zonose rizika apima ne tik vandens prasiveržimą, bet ir užsitęsusį užmirkimą, druskingo vandens skverbimąsi bei papildomą apkrovą drenažo sistemoms.

    NASA viešai skelbiamuose žemėlapiuose galima pamatyti, kaip skirtingi jūros lygio kilimo scenarijai pakeistų pakrantės kontūrus. Tokie įrankiai padeda savivaldybėms ir infrastruktūros planuotojams įvertinti, kur reikėtų stiprinti krantines, koreguoti teritorijų planavimą ar peržiūrėti kritinės infrastruktūros vietą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai sukelia ne vien „ramus“ vandens lygio pakilimas, o jo sąveika su audromis, bangavimu ir pakrančių erozija. Dėl to net ir santykinai nedidelis vidutinio lygio padidėjimas gali smarkiai pakeisti rizikos žemėlapį, ypač tankiai apgyvendintose pakrantėse.

    Ilgalaikės prognozės išlieka priklausomos nuo pasaulinių emisijų trajektorijos, todėl šalia prisitaikymo priemonių vis dažniau akcentuojamas ir emisijų mažinimas. Kuo lėčiau šils klimatas, tuo daugiau laiko turės miestai ir valstybės pasirengti neišvengiamiems pokyčiams Baltijos pakrantėse.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Kas vyksta Niujorke?

    Niujorke sekmadienį prasidėjo Climate Week – renginių savaitė, sutampanti su Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdžiais. Iki rugsėjo 27 dienos mieste vyks daugybė diskusijų, skirtų klimato kaitos mažinimui ir perėjimui prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos.

    Renginį inicijuoja nevyriausybinė organizacija Climate Group, jau apie du dešimtmečius telkianti verslą ir valdžios institucijas siekiui iki 2050 metų pasiekti nulinį grynąjį išmetamųjų teršalų balansą. Organizatoriai pabrėžia, kad tai viena didžiausių pasaulyje klimato temai skirtų platformų, sutraukianti ir sprendimų priėmėjus, ir investuotojus.

    Trys šių metų akcentai

    Šių metų darbotvarkėje išskiriamos trys kryptys: energetikos pokyčiai, jų poveikis ekonomikai bei visuomenei ir bendrai suderinti veiksmai, reikalingi pokyčiui pagreitinti. Diskusijose daug dėmesio skiriama tam, kaip atnaujinti energijos sistemas ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Konferencijos toną formuoja ir pastarųjų mėnesių ekstremalūs orai: karščio bangos, potvyniai ir kitos stichijos vis dažniau įvardijamos kaip signalas, kad prisitaikymo priemonės tampa tokios pat svarbios kaip ir emisijų mažinimas. Šiame kontekste energetikos perėjimas pristatomas ne kaip abstrakti ateities vizija, o kaip praktinis saugumo ir ekonomikos konkurencingumo klausimas.

    Kodėl stringa energijos perėjimas?

    Climate Group teigimu, sparčiai kinta pats kontekstas: perbraižomos elektros ir šilumos tiekimo sistemos, spaudimą patiria tiekimo grandinės, o elektros paklausa auga. Prie augančios paklausos prisideda transporto ir pramonės elektrifikacija, DI plėtra bei skaitmeninė infrastruktūra, įskaitant duomenų centrus.

    Organizatorių vertinimu, pagrindinė problema jau nebe tikslų stoka, o jų įgyvendinimas. Pažangą lėtina pasenęs reguliavimas, tinklų ir infrastruktūros ribojimai bei nesuderintos rinkos taisyklės, kurios kartais neleidžia greitai prijungti naujų atsinaujinančios energijos projektų ar efektyviai plėsti elektros perdavimo pajėgumų.

    „Didžiausias iššūkis šiandien yra ne ambicijos, o įgyvendinimas: būtina šalinti reguliacines ir infrastruktūrines kliūtis ir pokytį vykdyti greitai bei mastu“, – teigia renginio organizatoriai.

    DI bumas ir politinis fonas

    Energetikos transformaciją šiemet ypač stipriai veikia DI plėtra: auga skaičiavimo pajėgumų poreikis, todėl sparčiai didėja duomenų centrų elektros suvartojimas, o kartu ir spaudimas energetikos sistemoms. Tai kelia klausimą, ar tinklai ir generacijos pajėgumai spės vytis technologinį šuolį, išlaikant klimato tikslus.

    Kitas svarbus fonas – politiniai sprendimai, galintys paspartinti arba sulėtinti perėjimą. Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad klimato politika yra jautri valdžių kaitai, o skeptiškesnės krypties sprendimai gali mažinti investuotojų aiškumą ir didinti rizikas ilgalaikiams projektams.

    Ką parodė pastarieji klimato viršūnių susitikimai?

    Diskusijos vyksta po pastarojo meto tarptautinių derybų, kuriose pasaulis bandė suderinti ambicingesnį veiksmų tempą. Nors buvo sutarta dėl paramos mechanizmų šalims, kurios labiausiai nukenčia nuo klimato krizės, praktiniai terminai, susiję su iškastinio kuro atsisakymu, daug kur išliko nepakankamai konkretūs.

    Dėl to Climate Week dalyviai akcentuoja investicijų kryptingumą ir aiškias taisykles, kurios leistų greičiau plėsti atsinaujinančios energijos gamybą, modernizuoti tinklus ir didinti energijos vartojimo efektyvumą. Bendra žinutė paprasta: technologijos ir kapitalas egzistuoja, tačiau be greitesnio įgyvendinimo tempo klimato tikslai rizikuoja atsilikti nuo realybės.

  • Sraigių kiautai tapo gamtos archyvu: mokslininkai juose aptiko ciklonų ir liūčių pėdsakus

    Sraigių kiautai tapo gamtos archyvu: mokslininkai juose aptiko ciklonų ir liūčių pėdsakus

    Kaip sraigė užrašo orus

    Australijos Kvinslando universiteto mokslininkai nustatė, kad sausumos sraigių kiautuose gali būti užkoduota ekstremalių orų istorija. Tyrimas rodo, kad kiauto augimo „juostos“ fiksuoja aplinkos pokyčius panašiai kaip medžių rievės.

    Sraigės kiautas auga ne plečiantis į plotį, o ilgėjant ties kiauto anga. Mantija, specialus sraigės organas, išskiria kalcio karbonatą, kuris sukietėjęs sudaro naują kiauto sluoksnį ir taip palieka chronologinį įrašą.

    Radiokarbonas ir izotopai atskleidė staigmenų

    Tyrėjai analizavo Biggenden juostuotosios sraigės Figuladra bayensis kiautą, rastą Coalstoun Lakes nacionaliniame parke. Aukštos skyros radiokarbono datavimas kai kuriose augimo juostose parodė padidėjusį radiokarbono kiekį, siejamą su branduoliniais bandymais Australijoje 1960-aisiais.

    „Naudojome aukštos skyros radiokarbono datavimą, kad nustatytume kiauto augimo juostų amžių“, – sakė tyrimui vadovavęs geologas ir aplinkotyros mokslininkas Nicholas Patton.

    „Kiaute aptikome padidėjusį radiokarbono kiekį, susijusį su 1960-ųjų bandymais, todėl galėjome datuoti augimo juostas ir nustatyti, kad sraigė gyveno apie 4,5 metų“, – sakė Nicholas Patton.

    Be radiokarbono, kiaute „užsirakina“ ir anglies bei deguonies izotopai, leidžiantys atsekti klimato ir aplinkos sąlygas, taip pat netiesiogiai spręsti apie mitybą. Tokie izotopiniai „parašai“ dažnai naudojami paleoklimato tyrimuose, kai siekiama atkurti laikotarpius, kurių meteorologiniai stebėjimai neapima.

    Ryšys su ciklonais 2015 ir 2017 metais

    Mokslininkai pastebėjo, kad sraigės kiautas augo ne tolygiai: buvo spartaus augimo tarpsnių ir periodų, kai augimas beveik sustojo. Kai kuriais metais augimo tempas smarkiai skyrėsi, o tai leido įtarti, kad lemiamas veiksnys buvo ne „įprastas“ sezoniškumas.

    „Rezultatai parodė, kad sraigė reagavo į ekstremalius kritulių įvykius, o ne į bendrą metinį drėgnumą“, – sakė aplinkotyros mokslininkas Jamie Schulmeister.

    Tyrėjai spartaus augimo fazes susiejo su itin gausiomis liūtimis po 2015 ir 2017 metais regione fiksuotų tropinių ciklonų. Anot jų, tokie epizodai kiaute paliko aiškiai išskiriamas augimo atkarpas, leidžiančias sieti biologinį įrašą su konkrečiais ekstremaliais reiškiniais.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kiautai, būdami mineralinės kilmės, aplinkoje išlieka gerokai ilgiau nei patys gyvūnai. Dėl to, radus kiautų skirtinguose nuogulų sluoksniuose ir sujungus jų „asmenines“ laiko juostas, būtų galima rekonstruoti ekstremalių kritulių ar ciklonų pėdsakus ir gerokai senesniais laikotarpiais.

    „Jei rasime kiautų skirtinguose nuogulų sluoksniuose, galėsime sujungti atskirus įrašus ir šią informaciją nukelti dar toliau į praeitį“, – sakė Nicholas Patton.

    Šis darbas įsilieja į sparčiai augančią kryptį, kai klimato praeitis atkuriama pasitelkiant vadinamuosius natūralius archyvus, pavyzdžiui, medžių rieves, ledo gręžinius, koralus ar urvų nuogulas. Kuo daugiau nepriklausomų „archyvų“ sutampa, tuo patikimesnis tampa ekstremalių reiškinių dažnio ir intensyvumo vertinimas ilgalaikėje perspektyvoje.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale The Holocene.

  • Antarktida nuo 2020 metų netikėtai kaupia ledą: mokslininkai aiškina, kas iš tiesų vyksta

    Nuo 2020 metų Antarktidos ledo skydas, remiantis palydoviniais matavimais, netikėtai fiksuoja masės prieaugį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog globalus atšilimas sustojo, o veikiau atspindi trumpalaikius klimato sistemos svyravimus.

    Naujausi darbai sieja šį reiškinį su didesniu sniego kiekiu Rytų Antarktidoje. Būtent gausesni krituliai gali laikinai padidinti ledo masę net ir šylant planetai, nes šiltesnė atmosfera pajėgia išlaikyti daugiau drėgmės.

    Mokslininkai nurodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti įšilęs vandenynas tropikuose, ypač regione, kur susitinka vakarinė Ramiojo vandenyno dalis ir rytinė Indijos vandenyno dalis. Toks ilgiau trunkantis šilumos perteklius gali pakeisti atmosferos cirkuliaciją ir drėgmės pernašą į pietus.

    2021–2023 metais, tyrėjų vertinimu, susiformavo atmosferinių bangų grandinė, susijusi su Rossby bangomis, kuri nukreipė daugiau drėgmės Antarktidos link. Dalis papildomos drėgmės atkeliauja vadinamosiomis atmosferos upėmis, kurios trumpais laikotarpiais atgabena didžiulius vandens garų kiekius ir sukelia intensyvius snygius.

    Net jei Rytų Antarktidoje laikinai daugėja sniego ir ledo masės, Vakarų Antarktida išlieka pažeidžiama dėl šiltesnio vandenyno poveikio ledo lentynoms ir spartėjančio ledynų slinkimo į jūrą. Tai reiškia, kad trumpalaikis prieaugis vienoje žemyno dalyje gali tik iš dalies kompensuoti nuostolius kitoje.

    Be to, keli metai su mažiau atmosferos upių ar pasikeitusia cirkuliacija gali greitai apversti balansą. Todėl tyrėjai šį epizodą vertina kaip trapų, nuo natūralių svyravimų priklausantį laikotarpį, o ne ilgalaikę tendenciją.

    Antarktidos masės pokyčiai dažnai vertinami naudojant gravitacinių matavimų palydovų duomenis, kurie leidžia aptikti, kur ir kiek keičiasi ledo skydą sudarančios masės. Tokie stebėjimai padeda atskirti regionus, kur ledo daugėja dėl snygio, nuo vietų, kur ledo netenkama dėl tirpsmo ir ledynų „nutekėjimo“ į vandenyną.

    Mokslininkai primena, kad Antarktidos ledo skydas turi milžinišką jūros lygį kelti galinčio vandens atsargą: visiškas jo ištirpimas teoriškai reikštų apie 58 metrų pasaulinio vandenyno lygio kilimą. Dėl to net ir laikini masės prieaugiai nekeičia esminio klausimo: ilgalaikė rizika išlieka, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nemažės.

    „Antarktida šiuo metu yra trapaus balanso būsenoje“, – sakė klimatologė Ruth Mottram.

    Jos teigimu, nors gausesni snygiai kurį laiką gali padaryti masės balansą teigiamą, ledo tekėjimas į vandenyną kai kuriose vietose tuo pat metu greitėja. Tai reiškia, kad dabartinę situaciją reikėtų vertinti kaip signalą apie sudėtingą klimato sistemos dinamiką, o ne kaip paneigimą, kad planeta šyla.

  • Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Trijų kartų amatas

    Kalbadžaro regione Azerbaidžane bitininkystė daugeliui šeimų yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir tapatybės dalis. Vienas tokių pavyzdžių – bitininkas Sabiras Mustafajevas, šį amatą perėmęs iš tėvų ir senelių bei dirbantis jau daugiau nei 40 metų.

    Pasak jo, per kelis dešimtmečius pasikeitė ne tik darbo įrankiai ar prekybos būdai, bet ir pačios gamtos diktuojamos taisyklės. Bitininkai vis dažniau kalba apie klimato kaitos įtaką, kuri perskirsto žydėjimo laiką, keičia medunešio sezonų stabilumą ir didina riziką dėl karščio bei sausrų.

    Sugrįžimas į Kalbadžarą

    Mustafajevų šeima 2021 metais ūkį perkėlė į Kalbadžarą ir vėliau čia atidarė medaus parduotuvę. Verslui įsibėgėjus atsirado ir antra prekybos vieta Baku, taip išplečiant pirkėjų ratą už regiono ribų.

    Toks žingsnis atspindi platesnę tendenciją, kai smulkūs gamintojai bando trumpinti kelią iki vartotojo ir labiau kontroliuoti produkto istoriją, kokybę bei kainodarą. Maisto produktų rinkoje tai ypač svarbu: pirkėjai dažniau renkasi aiškios kilmės, vietoje pagamintus produktus, o medus tampa vienu iš labiausiai vertinamų natūralių pirkinių.

    Festivalis kaip tramplinas

    Kasmetinis Kalbadžaro medaus festivalis šiemet dar labiau išryškino regiono bitininkystės tradiciją, suburdamas vietos gamintojus vienoje erdvėje. Tokie renginiai veikia kaip vitrina, kurioje galima ne tik parduoti produkciją, bet ir užmegzti ryšius su prekybininkais bei turistų srautais.

    Festivalio idėja – padėti Kalbadžaro medui pasiekti platesnę auditoriją ir sukurti aiškesnį regiono produkto įvaizdį. Gamintojai ieško galimybių auginti pardavimus už Azerbaidžano ribų, tačiau tam reikia nuoseklių žingsnių – nuo stabilios kokybės užtikrinimo iki pakuotės, logistikos ir reikalavimų skirtingose rinkose įgyvendinimo.

    „Anksčiau labiausiai rūpėjo, ar bus geras medunešis, o dabar tenka planuoti ir dėl karščio, ir dėl netikėtų sezonų posūkių“, – sakė Sabiras Mustafajevas.

    Kalbadžaro istorija rodo, kaip tradicinis amatas gali prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų: vietos produkcijos vertė stiprinama per renginius, tiesioginę prekybą ir siekį plėsti geografiją. Tuo pačiu bitininkai visame regione priversti prisitaikyti prie klimato iššūkių, kurie daro įtaką tiek derliui, tiek kainai, tiek planavimui ateičiai.

  • Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Dauguma gyvūnų, kilus gaisrui, stengiasi sprukti kuo toliau. Tačiau Australijos šiaurinėse savanose stebėtas priešingas elgesys: kai kurie plėšrieji paukščiai liepsnas naudoja kaip progą lengviau susimedžioti grobį.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, aprašiusi stebėjimus, atliktus per kontroliuojamus, palyginti nedidelio intensyvumo deginimus. Tyrimas paskelbtas kaip išankstinė publikacija bioRxiv, todėl dar nėra praėjęs recenzavimo.

    Tyrėjų teigimu, ugnis grobį daro labiau pastebimą ir lengviau pagaunamą: vabzdžiai ir smulkūs stuburiniai priversti judėti iš degančios teritorijos, o plėšrūnams atsiveria trumpas, bet ypač palankus medžioklės langas.

    „Gaisrai, panašu, pritraukia plėšriuosius paukščius, nes grobį tampa lengviau pamatyti ir pagauti“, – rašė tyrimo autoriai.

    Stebėjimų metu dažniausiai prie ugnies būriuodavosi juodieji pesliai ir baltakrūčiai kregždūnai: jų gausa deginimų metu buvo atitinkamai 23 ir 20 kartų didesnė nei tada, kai ugnies nebuvo. Vidutiniškai plėšrieji paukščiai grobį gaudė maždaug 10 kartų dažniau per kontroliuojamus deginimus.

    Didžioji dalis grobio buvo vabzdžiai, ypač žiogai, tačiau fiksuoti ir atvejai, kai juodieji pesliai sučiupdavo rupūžes, gyvatę, o viena mažoji plėšriųjų paukščių rūšis pasigavo driežą. Tyrėjai pastebėjo, kad paukščiai dažniau medžioja priešais ugnies frontą, ne visai išdegusioje zonoje, kur grobis yra išbaidomas.

    „Atrodė, kad plėšrieji paukščiai dažniausiai ieško grobio priešais judančią ugnį, kur gyvūnai greičiausiai yra išstumti iš slėptuvių“, – teigė mokslininkai.

    Kas yra kontroliuojami deginimai?

    Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su vietos reindžeriais, kurie ankstyvuoju sausu sezonu savanose degina nedidelius plotus, kad sumažintų degių medžiagų sankaupas. Tokia praktika siejama su ilgametėmis vietinių bendruomenių žiniomis apie kraštovaizdžio priežiūrą ugnimi.

    Šie mažesnio intensyvumo deginimai skiriasi nuo didelių, nekontroliuojamų gaisrų: jie paprastai juda lėčiau, dega vėsiau ir palieka daugiau prieglobsčio gyvūnams. Būtent tokiomis sąlygomis plėšrieji paukščiai, panašu, išmoksta išnaudoti situaciją savo naudai.

    Ar paukščiai patys platina ugnį?

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau aptarinėti pasakojimai apie vadinamuosius ugnies vanagus, kai kai kurie plėšrieji paukščiai esą perneša degančias šakas ir taip gali prisidėti prie ugnies plitimo. Vis dėlto naujajame darbe tokio elgesio tyrėjai nefiksavo, o dėmesį sutelkė į medžioklę šalia liepsnų.

    Pasak autorių, šiuo metu svarbiausia yra atskirti, kas yra sistemingai patvirtintas elgesys, o kas dar remiasi pavieniais liudijimais. Jie pabrėžia, kad reikėtų daugiau struktūruotų stebėjimų ir natūralių miškų gaisrų metu, nes tokie gaisrai daug kuo skiriasi nuo kontroliuojamų deginimų.

    Ką keičia dažnėjantys gaisrai?

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita siejama su dažnesniais ir intensyvesniais gaisrais daugelyje regionų, įskaitant Australiją. Tai kelia klausimą, ar plėšrieji paukščiai, išnaudojantys mažesnio intensyvumo deginimus, gebės prisitaikyti prie vis ekstremalesnių sąlygų.

    Kita vertus, šiandien turimi duomenys pirmiausia rodo aiškų ryšį: ten, kur ugnis yra kontroliuojama ir prognozuojama, daliai plėšriųjų paukščių ji tampa ne grėsme, o labai efektyvia medžioklės strategija.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.