Tag: Klimato kaita

  • ESA palydovas užfiksavo rekordinę Europos kaitrą: kai kur įkaito iki 40 laipsnių

    Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovas „Sentinel-3B“ užfiksavo vieną iš šios vasaros rekordinių karščio bangų Pietų Europoje – termoviziniame vaizde matyti įkaitusi sausuma ir Viduržemio jūra.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotrauka sudaryta iš „Sentinel-3B“ prietaiso, matuojančio jūros ir sausumos paviršiaus temperatūrą, duomenų. ESA Žemės stebėjimo programų vadovė Simonetta Cheli ją įvardijo kaip ypač iškalbingą šių metų pavyzdį.

    Šiluminiame žemėlapyje tamsiai raudonos spalvos rodo vietoves, kuriose sausumos paviršius daugelyje Ispanijos regionų bei dalyje Prancūzijos ir Italijos viršijo 35 laipsnius, o kai kuriose Ispanijos ir Šiaurės Afrikos teritorijose – perkopė 40 laipsnių ribą.

    Kartu matyti ir išaugusi Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra. Svarbu tai, kad sausumoje ir jūroje spalvos atitinka skirtingas temperatūrų reikšmes, todėl tiesiogiai jų lyginti negalima.

    Karštį stiprino „šilumos kupolai“

    Pasak S. Cheli, tokie vaizdai leidžia vienu metu įvertinti, kaip ekstremalių reiškinių metu sąveikauja sausumos ir jūrinės aplinkos. Jos teigimu, būtent kartu matomas „raudonis“ jūroje ir sausumoje padeda pajusti tikrą karščio bangos mastą.

    Šių karščio bangų viena iš priežasčių – vadinamieji „šilumos kupolai“ (aukšto slėgio sritys atmosferoje), kurie tarsi „dangtis“ sulaiko šiltą orą ir palaiko aukštą temperatūrą.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad tuo metu prasidėjęs stiprus El Ninjas, nors siejamas su rekordais Ramiajame vandenyne, šių Europos karščio bangų priežastimi nebuvo įvardytas. Rekordinės temperatūros siejamos su pastarųjų metų pasaulinio atšilimo tendencijomis.

    Rekordinė vasara ir jos pasekmės

    Nurodoma, kad nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio kai kurias Europos dalis užklupo mažiausiai penkios atskiros karščio bangos, dėl kurių visą sezoną laikėsi neįprastai aukšta temperatūra.

    Didžiausias karščio pikas fiksuotas birželį: Vakarų Europoje vidutinė to mėnesio temperatūra pasiekė 20,7 laipsnio ir tapo aukščiausia per visą stebėjimų istoriją. Šis vidurkis apima ir naktines temperatūras, todėl atrodo mažesnis už vietomis registruotus karščio maksimumus.

    Karštis prisidėjo prie plačiai paplitusių sausrų ir padėjo įsiplieksti gaisrams, įskaitant didelius gaisrus Prancūzijoje. Tekste taip pat minimas vertinimas, kad Europoje dėl karščio galėjo būti bent 35 000 perteklinių mirčių, nors tikras skaičius, kaip teigiama, gali būti didesnis.

    Nauji palydovai – daugiau duomenų

    S. Cheli akcentuoja, kad nors tokie vaizdai daugeliui gali kelti slogias mintis apie žmogaus sukeltą klimato kaitą, ji juos vertina ir kaip vilties ženklą: orbitiniai aparatai leidžia itin detaliai stebėti plika akimi nematomus pokyčius.

    ESA tikisi, kad ekstremalių orų stebėsena toliau gerės, nes į orbitą keliami atnaujinti aparatai. Minima, kad rugsėjį į kosmosą iškeltas „Sentinel-3C“ – „Sentinel-3B“ įpėdinis – padės ateityje karščio bangas tirti dar tiksliau.

  • Tyrimas: dėl tirpstančių ašigalių ledo Žemė sparčiau „apvalėja“ – matyti net iš palydovų

    Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus sukelta klimato kaita keičia ne tik temperatūrą ar jūrų lygį – ji tiesiogine prasme ima keisti ir Žemės formą.

    Kaip skelbia „Live Science“, mokslininkai nustatė, jog planeta tampa vis apvalesnė, o pokyčius daugiausia lemia tirpstantys ašigalių ledo skydai.

    Žemė nėra tobula sfera: dėl sukimosi ji kiek „suplota“ ties ašigaliais ir turi iškilimą ties pusiauju. Tačiau, tirpstant ledui, masė persiskirsto, o kietoji Žemės pluta reaguoja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie matavimai gali tapti dar vienu būdu vertinti, kokį poveikį žmonių veikla daro Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangoms.

    Kas tiksliai pasikeitė

    Tyrimas, rugsėjo 9 dieną publikuotas žurnale „JGR Solid Earth“, rėmėsi pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) tiesioginiais matavimais, leidžiančiais sekti Žemės paviršiaus pokyčius laikui bėgant.

    Geodezijos profesorius Christoforos Kotsakis iš Aristotelio universiteto Salonikuose pristatė naują GNSS duomenų analizės metodą, padedantį tiksliau „pagauti“ globalius paviršiaus pokyčius.

    Jo skaičiavimai rodo, kad 2011–2015 metais ašigaliai kilo, o pusiaujo iškilimas mažėjo maždaug po 1 milimetrą per metus. Nors skaičius nedidelis, jis didesnis nei 1997–2000 metų laikotarpiu, kai apvalėjimo tempas siekė apie 0,5 milimetro per metus.

    Autoriaus vertinimu, tai reiškia, kad kiekvienam praeinančiam dešimtmečiui Žemės apvalėjimo greitis didėja dar apie 0,4 milimetro per metus.

    Kodėl tai vyksta ir kur „dingsta“ masė

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su tuo, kad tirpstant poliariniam ledui sumažėja spaudimas žemyninei plutai, todėl ji pamažu kyla – panašiai kaip tešla, atleidus ją paspaudusį pirštą.

    Tuo pat metu didėjanti masė arčiau pusiaujo labiau „slegia“ plutą ten, todėl pusiaujo iškilimas kietojoje Žemėje mažėja.

    Vis dėlto tyrime pabrėžiama svarbi išlyga: vertinant kartu kietąją Žemę ir vandenynus, bendras efektas nėra vienareikšmis. Vandenynas ties pusiauju, vandeniui persiskirstant nuo ašigalių, tampa labiau iškilus.

    Dėl to, skaičiuojant kietąją dalį ir vandenyną kartu, planeta apskritai gali atrodyti tampanti kiek „plokštesnė“ – apie 0,8 milimetro per metus, nes vandens masės poveikis nusveria uolienų „apvalėjimą“ po paviršiumi.

    Kaip tokie pokyčiai matuojami

    Tyrėjai Žemės formos kitimą seka ne vien GNSS duomenimis. Kitas būdas – gravitacijos lauko matavimai, nes gravitacija kinta priklausomai nuo masės pasiskirstymo skirtinguose regionuose.

    Tyrime pažymima, kad GNSS ir gravitacijos lauko duomenys ne visada sutampa idealiai, vadinasi, Žemės forma ir gravitacijos pokyčiai ne visuomet žingsniuoja „vienu ritmu“.

    Tačiau abu metodai, naudojami kartu, gali padėti geriau suprasti didžiausius klimato kaitos padarinius – ypač Grenlandijos ir Antarktidos ledo tirpsmą bei vandenynų vandens judėjimo pokyčius.

    Anksčiau kiti tyrimai taip pat siejo masės persiskirstymą planetoje su Žemės sukimosi lėtėjimu, tad pokyčiai gali būti fiksuojami įvairiais geofiziniais „indikatoriais“.

  • Italijos Alpėse po beveik 50 metų iš ledyno išniro alaus statinė: gėrimas liko geriamas

    Italijos Alpėse beveik pusšimtį metų ledyno plyšyje pragulėjusi alaus statinė netikėtai vėl išniro į paviršių – ir, pasak ją radusiųjų, alų vis dar buvo galima gerti.

    Istorija prasidėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai sraigtasparniu į kalnų pastogę gabentos atsargos pateko į nelaimingą incidentą: statinė iškrito ir nusirito į gilią ledyno properšą. Tuo metu tokio krovinio ištraukti praktiškai nebuvo įmanoma, todėl jis liko lede.

    Kaip rašo „ZME Science“, statinė vėl pasirodė 2026 metais, kai tirpstant ledynams ją aptiko gėrimų bendrovėje „Harpf“ dirbantis vyras, įvardytas tik kaip Danielis. Radinys buvo aptiktas po Sasso Nero kalnų pastoge (Schwarzensteinhütte), maždaug 3 000 metrų aukštyje.

    Metalinis indas buvo akivaizdžiai apgadintas ir įlenktas, tačiau išliko stebėtinai vientisas. Ant jo aptiktas įrašas su 1978 metų data leido gana tiksliai įvertinti, kiek laiko statinė praleido lede.

    Ar alus galėjo išlikti geras?

    Statinė buvo nugabenta į „Harpf“ patalpas, kur nedidelė grupė smalsuolių ir alaus mėgėjų nusprendė patikrinti, ar turinys apskritai saugus vartoti. Bendrovės teigimu, alus po ilgos kelionės per ledyną išsilaikė pakankamai gerai.

    Italijos žiniasklaida skelbė, kad atidarius statinę alus buvo ne tik geriamas, bet ir skonio prasme „vis dar geras“. Italijos naujienų agentūrai ANSA bendrovės savininkas ir alaus žinovas Lukas Harpf sakė, kad gėrimas buvo „nepriekaištingas“: išliko skonis, gintarinė spalva ir net angliarūgštė.

    Jo aiškinimu, viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad alus viduje veikiausiai nebuvo visiškai užšalęs. Jei skystis būtų sušalęs, jo plėtimasis galėjo deformuoti statinę ir pakenkti gėrimui.

    Kodėl ledynas tapo „šaldytuvu“

    Alaus atsparumas nėra stebuklas: jame yra alkoholio, kuris slopina daugelį mikroorganizmų, taip pat gėrimas paprastai yra gana rūgštus. Apyniai suteikia junginių, galinčių stabdyti kai kurių bakterijų augimą, o ištirpęs anglies dioksidas ir mažas deguonies kiekis taip pat nėra palankūs taršai.

    Vis dėlto alus nėra sterilus, o laikui bėgant jį veikia ir cheminiai procesai: keičiasi aromatą ir skonį formuojantys junginiai, gali atsirasti „pasenusio“ skonio niuansų. Tokie pokyčiai greitėja, kai gėrimas laikomas šilčiau ar patiria daugiau sąlyčio su deguonimi.

    Šiuo atveju ledynas veikė kaip natūralus šaldytuvas – ilgą laiką išlaikė žemą ir stabilią temperatūrą, todėl lėtino pokyčius, kurie paprastai sugadina gėrimą.

    Tirpstantys ledynai atveria senus radinius

    Ši neįprasta istorija turi ir tamsesnę pusę. Šylantis klimatas Alpėse spartina ledynų traukimąsi, o tirpstantis ledas vis dažniau iškelia į paviršių dešimtmečius, šimtmečius ar net ilgiau lede slėptas liekanas ir daiktus.

    2026 metų rugsėjį žurnale „The Cryosphere“ paskelbtas tyrimas nurodė, kad Austrijos ledynai tarp inventorizacijų, sutelktų apie 2007 ir 2022 metus, neteko maždaug 31 proc. savo ploto. Taip pat nustatyta 95 ledynai, kurie išnyko arba kurių jau nebuvo įmanoma kartografuoti.

    Zillertalio Alpės, kur ir buvo rasta statinė, patenka į šią sparčiai besikeičiančią kalnų zoną. Nors tiksliai neaišku, kaip ir kada statinė tapo pasiekiama, jos atsiradimas siejamas su vis dažnėjančiais radiniais, kuriuos atidengia traukiantis ledas.

    Archeologams tokie atradimai kartais tampa užuominomis apie praeities keliones ir pamirštus įvykius, o klimato mokslininkams – dar vienu priminimu, kad Europos kalnų ledynai keičiasi greičiau, nei daugelis tikėtųsi.

  • Ar augalai išgyvens klimato kaitą? „Didysis išmirimas“ atskleidžia jų atsparumo užuominas

    Prieš maždaug 251 mln. metų Žemę sukrėtęs masinis išmirimas, vadinamas „Didžiuoju išmirimu“, gali padėti suprasti, kiek atsparūs augalai yra sparčiai kintančiam klimatui.

    Kaip rašo „Live Science“, per Permo ir Triaso ribą ilgai trukę vulkaniniai išsiveržimai į atmosferą išmetė milžiniškus anglies dioksido kiekius, o tai lėmė ekstremalų atšilimą ir vieną didžiausių biologinių katastrofų planetos istorijoje.

    Tuo metu didelė dalis sausumos tapo per karšta gyvybei, vandenynai rūgštėjo, o daugybė jūrų organizmų žuvo dėl deguonies stokos. Šis įvykis pražudė daugiau nei 90 proc. jūrų gyvybės ir apie 70 proc. sausumos rūšių.

    Vis dėlto kai kuriose vietose augalai išliko: pavyzdžiui, dabartinės Kinijos teritorijoje aptikta augalų „prieglobsčio“ zona, kur žiedadulkes gaminantys augalai išvengė žūties ir sudarė sąlygas išlikti ir daliai gyvūnų.

    Kodėl augalai gali būti atsparesni

    Ekologas ir evoliucijos biologas Chrisas Thomasas iš Jorko universiteto pabrėžia, kad augalai, skirtingai nei dauguma gyvūnų, negali tiesiog „pasiimti ir persikelti“ į palankesnę vietą. Dėl to per evoliuciją jie sukūrė įvairius būdus išgyventi sudėtingomis sąlygomis ten, kur auga.

    Vienas svarbus pranašumas – gebėjimas atauginti prarastas dalis ir vadinamasis „modulinis“ kūno planas. Botanikė Amy Angert iš Britų Kolumbijos universiteto aiškina, kad daugeliui augalų būdingas neapibrėžtas augimas, todėl jie gali nuolat formuoti naujus ūglius, kurie jau prisitaiko prie esamos aplinkos.

    Tai reiškia, kad po pažeidimų ar streso (pavyzdžiui, sausros) naujai ataugusios šakos ar lapai gali „reaguoti“ į dabartines sąlygas, o ne būti griežtai „užprogramuoti“ pagal ankstesnę aplinką. Tyrimuose nurodoma, kad, pavyzdžiui, kai kurių ąžuolų atžalos su sausra tvarkosi geriau nei neatžėlusios šakos.

    Sėklų ir pumpurų „bankai“

    Kitas mechanizmas – pumpurų ar sėklų „slėpimas“ iki palankesnių laikų. Kai kurių rūšių pumpurai gali būti apsaugoti storos žievės, o kitų – išlikti po žeme, kur temperatūros svyravimai ir ekstremalūs įvykiai jiems mažiau pavojingi.

    Auglai taip pat kuria sėklų bankus dirvožemyje: sėklos gali ilgai išlikti neaktyvios ir sudygti tik tada, kai sąlygos tampa tinkamos. 2021 metais „Nature Communications“ publikuotame straipsnyje pažymima, kad tokie sėklų bankai suteikia galimybę daliai populiacijos „sugrįžti“, kai aplinka vėl leidžia augti ir daugintis.

    Svarbu ir tai, kad sėklų bankai bei didesnės populiacijos gali kaupti genetinę įvairovę – „žaliavą“ prisitaikymui. Angert pabrėžia, kad kuo daugiau genetinės įvairovės, tuo didesnė tikimybė, jog atsiras požymių, padėsiančių išgyventi besikeičiančiomis sąlygomis.

    Fotosintezės „perjungimas“ ir evoliuciniai šuoliai

    Kai kurie augalai gali keisti energijos gamybos strategiją. Paleobotanikė Zhen Xu iš Lidso universiteto teigia, kad daliai augalų išgyventi „Didžiojo išmirimo“ metu galėjo padėti CAM fotosintezė – būdas, kai augalas dieną užveria žioteles, kad sumažintų vandens netekimą ir apsisaugotų nuo karščio, o anglies dioksidą aktyviau „renka“ naktį.

    Tyrime, publikuotame žurnale „Nature Ecology & Evolution“, Xu ir bendraautoriai nurodo, kad CAM fotosintezę naudoję augalai tuomet turėjo pranašumą. Jų išvada siejama su senovinių induočių augalų grupe – pataisais, kurie, kaip teigiama, tuo laikotarpiu galėjo pereiti prie šios strategijos.

    Mokslininkai taip pat primena, kad istorijoje būta ir dar radikalesnių prisitaikymo kelių – pavyzdžiui, kai kurių žydinčių augalų viso genomo padvigubėjimas per evoliuciją. Tokie pokyčiai gali suteikti daugiau „medžiagos“ evoliucijai, tačiau konkrečių rūšių išlikimą dažnai lemia ir paprasta sėkmė: būti „tinkamoje vietoje tinkamu metu“.

    Vis dėlto, pasak tyrėjų, žmonės gali padėti augalams tapti „sėkmingesniais“ – pavyzdžiui, saugant didesnes, tarpusavyje labiau sujungtas populiacijas, kad nebūtų prarandama genetinė įvairovė ir prisitaikymo galimybės.

  • Kanadoje fiksuojamos „amžinojo įšalo nuošliaužos“: slenka namo dydžio ledo luitai

    Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.

    Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).

    Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.

    Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.

    Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas

    Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.

    Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.

    Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.

    Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.

    Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.

    Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.

    Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.

    Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas

    Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.

    Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.

    Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.

    J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.

  • „Oxfam“: vienas skrydis privačiu lėktuvu išmeta tiek CO₂, kiek žmogus per metus

    Vienas vidutinis skrydis privačiu lėktuvu gali išmesti tiek anglies dioksido, kiek vidutinis žmogus pasaulyje sugeneruoja per visus metus. Tokį mastą atskleidžia nauja „Oxfam“ analizė.

    Ataskaitoje skaičiuojama, kad 2025 metais vidutinio privataus skrydžio emisijos siekė apie 3,7 metrines tonas CO₂. Tai prilyginama vidutinėms metinėms vieno žmogaus emisijoms pasauliniu mastu.

    Tyrimas akcentuoja ir didėjantį nelygybės aspektą: teigiama, kad turtingiausi 0,1 proc. žmonių išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei pusė žmonijos. Kitaip tariant, itin mažos grupės vartojimas lemia neproporcingai didelę taršos dalį.

    Privačių lėktuvų atveju problema ypač ryški todėl, kad tokie skrydžiai dažnai vyksta su keliomis keleivių vietomis, tad tarša vienam keliautojui tampa gerokai didesnė nei komerciniuose reisuose.

    Milijonai skrydžių ir siauras naudotojų ratas

    Remiantis „Oxfam“ naudotais skrydžių sekimo duomenimis, 2025 metais privatūs lėktuvai visame pasaulyje atliko apie 4,4 mln. skrydžių. Bendrai tai sudarė apie 16,05 mln. tonų CO₂ emisijų.

    Ataskaitoje taip pat pateikiamas vertinimas, kad privačiais lėktuvais naudojasi apie 250 000 žmonių, arba maždaug 0,003 proc. pasaulio gyventojų. Skirtingai nei komerciniuose lėktuvuose, kur emisijos „pasidalija“ tarp dešimčių ar šimtų keleivių, privatūs skrydžiai neretai veža tik saujelę žmonių.

    Paaiškinimas paprastas: pakilimas ir skrydis reikalauja daug energijos, deginamas aviacinis kuras, o kartu išmetamas CO₂. Nors mažesnis orlaivis paprastai sudegina mažiau degalų nei didelis keleivinis lėktuvas, kelių keleivių skrydyje emisijos vienam žmogui išauga.

    Ankstesniame tyrime, publikuotame žurnale „Communications Earth & Environment“, skelbta, kad privačios aviacijos emisijos 2019–2023 metais išaugo 46 proc. Tyrėjai stebėjo beveik 18,7 mln. skrydžių, susijusių su beveik 26 000 orlaivių.

    „Ypatingo turto“ anglies pėdsakas – ne tik skrydžiai

    „Oxfam“ ataskaita teigia, kad turtingiausi 0,1 proc. pasaulio gyventojų (apie 8 mln. žmonių) dabar su vartojimu susijusiomis emisijomis viršija skurdžiausių 44 proc. (apie 3,5 mlrd. žmonių) bendrą indėlį.

    Skirtumas, ataskaitos autorių teigimu, neapsiriboja vien aviacija: prie didelio pėdsako prisideda dideli būstai, prabangūs automobiliai, jachtos ir dažnos kelionės. Be to, milijardierių atveju reikšminga dalis emisijų gali būti susijusi ne su asmeniniu gyvenimu, o su finansinėmis investicijomis.

    „Oxfam“ analizavo 1 000 milijardierių investicijas 1 095 bendrovėse ir 2025 metams šioms investicijoms priskyrė apie 486 mln. tonų CO₂ ekvivalento emisijų. Teigiama, kad jei tai būtų valstybės metinės emisijos, toks „emitentas“ atsidurtų 19-oje vietoje pasaulyje.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad mažiausiai išteklių turintys žmonės dažnai gyvena būstuose, labiau pažeidžiamuose potvynių ar ekstremalaus karščio, ir turi mažiau galimybių apsidrausti, kaupti santaupas ar persikelti kitur nelaimių atveju.

    Kur daugiausia skraidoma ir kodėl poveikis gali būti didesnis

    „Oxfam“ nurodo, kad didžiausias privačios aviacijos centras yra Jungtinės Valstijos: 2025 metais, organizacijos vertinimu, apie 68 proc. visų privačių lėktuvų išvykimų pasaulyje prasidėjo JAV, nors šalyje gyvena apie 4 proc. pasaulio populiacijos.

    Dideliu centru įvardijama ir Jungtinė Karalystė: per 2025 metus iš jos esą išvyko 66 931 privataus lėktuvo skrydis, kurie apėmė apie 85 mln. kilometrų ir išmetė apie 424 000 tonų CO₂.

    Be CO₂, lėktuvai išmeta ir azoto oksidus, o taip pat formuoja kondensacinius pėdsakus (contrails), galinčius prisidėti prie šilumos „sulaikymo“ atmosferoje. Tai reiškia, kad bendras klimatinis poveikis gali būti didesnis nei vien CO₂ skaičiai.

    Nors privati aviacija, lyginant su visomis pasaulinėmis emisijomis, sudaro palyginti nedidelę dalį, ataskaita pabrėžia jos reikšmę dėl dažnai pasirenkamo, nebūtino keliavimo pobūdžio. „Oxfam“ siūlo svarstyti didesnius mokesčius privatiems lėktuvams ir kitoms anglies dioksidą intensyviai išmetančioms prabangos prekėms, o gautas lėšas nukreipti pažeidžiamoms bendruomenėms prisitaikyti prie potvynių, karščio bangų ir kitų klimato sukeliamų rizikų.

    Pažymima, kad ši ataskaita nėra recenzuota mokslinėje literatūroje.

  • Šiaurės pusrutulio vasara ilgesnė ir karštesnė nei pietų: kuo skiriasi sezonai?

    Nors Žemė yra beveik simetriška apie pusiaują, vasara Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose nėra vienoda. Skirtumai apima ne tik laiką kalendoriuje, bet ir sezono trukmę bei vidutinį karštį.

    Kaip aiškina „Live Science“, pusrutulių vasaros vyksta skirtingu metu, nes Žemės ašis yra pasvirusi 23,4 laipsnio kampu orbitos plokštumos atžvilgiu. Dėl to skirtingais metų laikais vienas pusrutulis būna labiau atsuktas į Saulę nei kitas.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai Lietuvoje ir kitur Šiaurės pusrutulyje yra vasara, Pietų pusrutulyje tuo pat metu vyrauja žiema – ir atvirkščiai. Astronomine prasme Šiaurės pusrutulio vasara tęsiasi maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, o Pietų – nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos.

    Skirtumai svarbūs ne vien smalsuoliams: jie paaiškina, kodėl keliaujant į kitą pusrutulį galima „pavogti“ dar vieną vasarą, o taip pat – kodėl vienuose regionuose vasaros būna vidutiniškai šiltesnės nei kituose.

    Kodėl vasaros nesutampa

    Sezonų „nesinchroniškumas“ kyla iš Žemės ašies posvyrio: skirtingais metų laikais vienas pusrutulis gauna daugiau tiesioginės Saulės spinduliuotės. Būtent dėl to metų laikai abiejuose pusrutuliuose yra priešingi.

    Be astronominio skirstymo, kartais naudojamas ir meteorologinis: vasara laikomi šilčiausi metų mėnesiai. Tuomet Šiaurės pusrutulyje tai dažniausiai yra birželis–rugpjūtis, o Pietų pusrutulyje – gruodis–vasaris.

    Šiaurėje vasara trunka ilgiau

    Dar vienas skirtumas – sezono trukmė. NASA duomenimis, Šiaurės pusrutulio vasara, skaičiuojant astronomiškai, vidutiniškai yra apie 4,5 dienos ilgesnė nei Pietų pusrutulio.

    Šį skirtumą lemia tai, kad Žemės orbita nėra idealiai apskrita – ji šiek tiek elipsinė. Dėl to Žemės judėjimo aplink Saulę greitis nėra pastovus: skirtingose orbitos vietose planeta juda šiek tiek greičiau arba lėčiau.

    Šiaurės pusrutulio vasaros metu Žemė būna toliau nuo Saulės ir juda lėčiau, o Pietų pusrutulio vasaros metu – arčiau ir juda greičiau. Dėl to laiko tarpai tarp lygiadienių ir saulėgrįžų abiejuose pusrutuliuose skiriasi.

    Kodėl Šiaurės pusrutulyje vidutiniškai karščiau

    2015 metais žurnale „Climate Dynamics“ paskelbtas tyrimas parodė, kad vidutiniškai Šiaurės pusrutulio vasaros yra šiltesnės už Pietų pusrutulio – skirtumas, vidutiniškai skaičiuojant įvairias platumas ir sritis, siekė apie 4,35 laipsnio Celsijaus.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų – skirtingas sausumos ir vandens pasiskirstymas: Šiaurės pusrutulyje daugiau sausumos. Sausuma įkaista greičiau nei vanduo, todėl dideli žemynų plotai vasarą lengviau pasiekia aukštesnes temperatūras, ypač toliau nuo vandenynų.

    Be to, vandenynuose šiluma labiau „išsimaišo“ didesniame gylyje, todėl vanduo lėčiau įkaista ir lėčiau atvėsta. Pietų pusrutulyje, kuriame daugiau vandenynų, tai prisideda prie švelnesnių temperatūrų vasaros metu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad šilumos pasiskirstymui įtakos turi ir vandenynų srovės, galinčios pernešti šilumą tarp pusrutulių. Dėl kelių veiksnių kombinacijos Šiaurės pusrutulio vasaros paprastai būna ir ilgesnės, ir karštesnės.

  • Tyrimas: žmonių šiltnamio dujos galėjo sustabdyti kito ledynmečio pradžią

    Kanados Bafino saloje traukiantis Barnso ledo kupolas atidengia samanų plotus, kurie saulės nematė apie 2 000 metų. Mokslininkai sako, kad šis ledynas tuo metu plėtėsi ne šiaip sau – tai galėjo būti kito Žemės ledynmečio užuomazga.

    Žurnale „Science“ publikuotame tyrime keliama mintis, kad žmonių sukeltos šiltnamio dujų emisijos šį procesą nutraukė dar jam įsibėgėjant. Kitaip tariant, iškastinio kuro deginimas galėjo „permušti“ natūralius klimato ciklus, kurie formavo Žemės klimatą milijonus metų.

    Tyrimo autoriai dėmesį sutelkė į Barnso ledo kupolą – paskutinę didžiulio Laurentidės ledyninio skydo, kadaise dengusio didelę Šiaurės Amerikos dalį, liekaną. Skirtingai nei daugelis ledynų, šis kupolas yra tarsi „prilipęs“ prie uolienų pagrindo, todėl po juo esanti augmenija nebuvo suardoma ir tapo savotišku istoriniu įrašu.

    Mokslininkų teigimu, maždaug nuo 1960 metų ledas ėmė sparčiai trauktis, o 2010 metais sniego kaupimosi zona, kur ledynas paprastai „pasipildo“, šiame kupole iš esmės išnyko. Tai laikoma ženklu, kad balansas tapo neigiamas – tirpimas ėmė viršyti prieaugį.

    Kaip atkurta ledo kupolo istorija

    Norėdami suprasti, kada ir kaip kito ledo kupolo ribos, tyrėjai rėmėsi dviem datavimo metodais. Vienas jų – kosminių spindulių poveikį fiksuojantis retas radioaktyvus berilio izotopas, aptinkamas uolienose, kurios ilgą laiką buvo atviros dangui.

    Šių mėginių analizė leido spręsti, kad senasis ledyninis skydas buvo susitraukęs iki mažiausio ploto maždaug prieš 3 560 metų. Vėlesniam etapui mokslininkai naudojo kitą „laikrodį“ – radiokarboninį datavimą.

    Ledynui traukiantis, iš po jo išlindusi augmenija – jau seniai žuvusios samanos ir kiti augalai – buvo datuota siekiant nustatyti, kada ledas jas užklojo. Taip buvo atkurtas vaizdas, kad ledo kupolas vėl ėmė plėstis maždaug prieš 2 000 metų, o ryškesnis augimo etapas sutapo su itin vėsiomis vasaromis 1780–1880 metų laikotarpiu.

    Kas siejama su 1960-aisiais ir šiltnamio dujomis

    Tyrime teigiama, kad būtent apie 1960 metus matomas aiškus lūžis, kai ledo kupolas iš plėtimosi fazės perėjo į spartų traukimąsi. Autoriai tai sieja su didėjančia šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje, kuri, jų vertinimu, galėjo nusverti natūralią tendenciją šiam regionui vėsti.

    Publikacijoje nurodoma, kad iki 1960 metų šiltnamio dujų kiekis buvo pakilęs maždaug 62 dalimis milijonui anglies dvideginio ekvivalento virš ikiindustrinio lygio, o iki 2024 metų pakilimas esą siekė dar apie 138 dalis milijonui. Šis fonas, anot tyrėjų, atitinka laiką, kai Bafino salos ledynai pradėjo aiškiai nykti.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad nereikėtų daryti supaprastintos išvados, jog globalus atšilimas „išgelbėjo“ žmoniją nuo ledynmečio. Ledynmečiai formuojasi tūkstantmečiais, o dabartinis klimato pokytis, mokslininkų vertinimu, reiškia, kad žmonija įžengė į dar menkai pažįstamą klimato režimą.

    Mokslinė diskusija dėl išvadų masto

    Ne visi mokslininkai sutinka, kad vien Barnso ledo kupolo augimo signalų pakanka tvirtinti, jog ledynmetis jau buvo „prasidėjęs“. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tradiciškai ledynmečio pradžia apibrėžiama tada, kai ima augti milžiniški ledyniniai skydai, sukaupiantys tiek ledo, kad tai reikšmingai paveikia pasaulinį jūros lygį.

    Tyrimo autoriai atsako, kad toks požiūris gali praleisti pačią pradžią – pirmuosius ledo augimo žingsnius, kurie kaip tik ir yra užfiksuoti šioje vietovėje. Anot jų, Barnso ledo kupolas suteikia retą galimybę stebėti, kaip re-ledynėjimas prasideda kraštovaizdyje.

    Tyrimas prisideda prie platesnės diskusijos apie tai, kiek žmonių sukelti išmetimai pakeitė ilgalaikius Žemės klimato ciklus ir ar ateityje bus „praleista“ daugiau natūraliai tikėtinų ledynėjimo etapų. Galutinis atsakymas, mokslininkų teigimu, priklausys ir nuo to, kokios bus būsimos anglies emisijos.

  • Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Kas pasikeitė Žemės klimate?

    Žemės klimatas natūraliai svyruoja tarp šaltesnių ir šiltesnių laikotarpių, o ledynmečiai nėra vien praeities reliktas. Mokslininkai pabrėžia, kad geologiniu požiūriu vis dar gyvename ledynmečio epochoje, tik dabar tęsiasi šiltesnė tarpledynmetinė fazė, prasidėjusi maždaug prieš 11 700 metų.

    Naujas tyrimas rodo, kad pagal natūralią klimato kaitos logiką Žemė galėjo jau pradėti kelionę į naują apledėjimą. Visgi šį procesą, kaip teigiama, sustabdė žmogaus sukelta klimato kaita, pakeitusi temperatūrų trajektoriją per pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius.

    Ką atskleidė Kanados Arkties ledynas?

    Tyrime didelis dėmesys skirtas Barenso ledo kepurei Kanados Arktyje, kuri laikoma vienu paskutinių kadaise milžiniško Laurentido ledyno sistemos likučių. Laurentidas pleistoceno laikotarpiu dengė dideles Šiaurės Amerikos teritorijas, o jo įtaka siejama ir su pasaulinio jūros lygio pokyčiais.

    Siekiant atkurti ledo kepurės istoriją, naudoti du nepriklausomi datavimo būdai: kosmogeninio berilio-10 matavimai uolienose ir anglies-14 analizė organinėse liekanose, kurios atsivėrė ledynui traukiantis. Tokie metodai leidžia nustatyti, kada vietovę dengė ledas ir kada ji vėl buvo atidengta atmosferos poveikiui.

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad maždaug prieš 2 000 metų ledo masė ėmė didėti, o tai galėjo būti ankstyvas signalas, kad prasideda nauja apledėjimo fazė. Tačiau situacija apsivertė XX amžiaus antroje pusėje, kai vasarų šiltėjimas smarkiai sustiprino tirpsmą.

    „Atrodė, kad viskas klostosi pagal natūralų scenarijų ir apledėjimas jau pradeda stiprėti, bet procesas netikėtai sustojo“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rekonstrukcijos rezultatus.

    Kodėl svarbūs 1960-ieji ir pramonės era?

    Tyrėjai išskiria, kad apie 1960 metus ledo kepurė galėjo pasiekti didžiausią savo išplitimą šiuolaikinėje istorijoje, o vėliau perėjo į neigiamą masės balansą. Tai reiškia, kad šiltuoju sezonu ledas praranda daugiau masės, nei spėja atkurti per žiemą.

    Ši tendencija siejama su šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimu, kuris spartėjo nuo pramonės revoliucijos laikotarpio, maždaug nuo 1750 metų. Mokslininkai pabrėžia, kad natūralius orbitinius Žemės ciklus, lemiančius ilgalaikius klimato svyravimus, pastaruoju metu vis labiau nustelbia žmogaus veiklos poveikis.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad vadinamojo mažojo ledynmečio metu, ypač XVIII–XIX amžiais, dalyje Šiaurės pusrutulio vyravo šaltesnės sąlygos. Tačiau vėlesnis spartus atšilimas, sustiprėjęs XX amžiaus antroje pusėje, pakeitė kryptį, kuri natūraliai galėjo vestis į ilgesnį vėsimą.

    „Tai, kas ilgą laiką atrodė nuspėjama ir natūralu, dabar nebevyksta taip, kaip turėtų vykti be žmogaus įtakos“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai perspėja, kad jei dabartinės atšilimo tendencijos išliks, tokie ledynų likučiai kaip Barenso ledo kepurė gali toliau sparčiai trauktis. Tai reikštų ne tik regioninės ekosistemos pokyčius, bet ir dar vieną aiškų signalą, kaip greitai šiuolaikinė klimato kaita keičia procesus, kurie anksčiau trukdavo tūkstantmečius.

  • Egiptas kasa „naują Nilą“ dykumai žaliuoti: milijoną hektarų žadantis planas atsitrenkė į kliūtį

    Egiptas įgyvendina vieną ambicingiausių pastarųjų metų žemės ūkio projektų – vadinamąją Naująją deltą, kurią kai kurie jau praminė „nauju Nilu“. Valdžia tikisi dykumose įrengti didžiulius drėkinamus plotus ir taip sustiprinti maisto tiekimo saugumą, tačiau ekspertai perspėja apie rimtas technines ir ilgalaikes rizikas.

    Projekto esmė – vakariau nuo Nilo deltos esančias dykumų teritorijas paversti dirbamais laukais, kuriuose būtų auginami grūdai, daržovės ir vaisiai. Skelbiama, kad į žemės ūkio apyvartą planuojama įtraukti apie 924 000 hektarų – tai plotas, prilygstantis maždaug 9 240 kvadratinių kilometrų.

    Egiptui tai strateginis tikslas, nes šalis yra viena didžiausių kviečių importuotojų pasaulyje, o vandens ir dirbamos žemės resursai koncentruoti siaurame Nilo slėnyje. Klimato kaita, augantis gyventojų skaičius ir spaudimas maisto kainoms verčia ieškoti sprendimų, kurie leistų didinti vietinę gamybą.

    Vanduo dykumoje – iš kur jis?

    Didžioji projekto dalis remiasi vandens surinkimu, valymu ir pakartotiniu panaudojimu. Tradicinėje Nilo deltoje perteklinis drenažo vanduo ilgą laiką būdavo nuvedamas tolyn, tačiau dabar jis vis dažniau traktuojamas kaip resursas, kurį galima išvalyti ir vėl grąžinti į drėkinimo sistemą.

    Vienas kertinių elementų – didelė vandens valymo infrastruktūra netoli El Hamamo, pradėjusi veikti 2023 metais. Skelbiama, kad ji gali išvalyti iki 7,5 milijono kubinių metrų vandens per parą, o išvalytas vanduo nukreipiamas į naujai kuriamus žemės ūkio plotus.

    Vandeniui pristatyti į dykumą reikia ir masyvios transportavimo sistemos – ilgų magistralinių trasų bei siurblinių. Projektui numatytos dešimtys siurblinių ir keli dideli vandentiekio koridoriai, kurie turėtų užtikrinti stabilų srautą į kelis šimtus kilometrų nuo Nilo nutolusias teritorijas.

    Kur slypi rimčiausia problema?

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad sistemos patikimumas priklauso ne vien nuo to, ar infrastruktūra bus pastatyta, bet ir nuo to, ar ji galės stabiliai veikti dešimtmečius. Viena didžiausių grėsmių – kanalų pralaidumo ribos, užnešimas nuosėdomis ir tai, kaip saugiai galima didinti vandens srautą nepakenkiant krantams bei siurblinėms.

    Analizuojant vieną svarbiausių vandens tiekimo grandžių – El Nasro kanalą – modeliavimas parodė, kad bandymas reikšmingai didinti debitą gali sukelti kelias problemas vienu metu. Tarp jų minimos susikaupusios nuosėdos, siaurinančios vandens kelią, pavojingai prie kanalo krašto artėjantis vandens lygis kai kuriose atkarpose ir didesnės apkrovos siurblinėms.

    Skaičiuojama, kad didesniam vandens kiekiui perkelti gali prireikti apie 15 proc. daugiau hidraulinės galios, o tai reiškia ir didesnes elektros sąnaudas, ir didesnę įrangos dėvėjimosi riziką. Specialistai pažymi, kad nuosėdų ir augalijos šalinimas padėtų, tačiau vien šios priemonės visų sistemos ribojimų nepašalintų.

    Dar viena ilgalaikė rizika – dirvožemio druskingėjimas, būdingas drėkinamai žemdirbystei sausame klimate. Jei drenažas ir drėkinimas bus nesubalansuoti, druskos gali kauptis dirvoje, o tai mažina derlingumą ir didina priklausomybę nuo papildomų melioracijos sprendimų.

    Projekto mastą atspindi ir kaina: viešai skelbta, kad investicijos gali siekti apie 13 milijardų eurų. Nors sėkmės atveju Egiptas reikšmingai praplėstų dirbamos žemės plotus, ekspertai pabrėžia, kad lemiami bus ne pažadai, o vandens tiekimo stabilumas, infrastruktūros priežiūra ir dirvožemio apsauga.