CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Vėjo pokyčiai virš saulės elektrinių nustebino mokslininkus: aptiktas poveikis vietos mikroklimatui

    Vėjo pokyčiai virš saulės elektrinių nustebino mokslininkus: aptiktas poveikis vietos mikroklimatui

    Kodėl vėjas virš elektrinių keičiasi?

    Mokslininkai, stebėję oro srautus virš didelių saulės elektrinių, pastebėjo keistą dėsningumą: vėjas virš modulių lauko ne visada teka taip, kaip virš natūralaus reljefo. Kai kuriose vietose fiksuotas lėtesnis vėjo greitis, o oro judėjimas tapdavo labiau netolygus.

    Iš pradžių tai galėjo atrodyti kaip matavimo paklaida, tačiau pasikartojantys rezultatai skirtingomis sąlygomis leido įtarti, kad veikia fizinis mechanizmas. Esminė priežastis susijusi ne tiek su pačiu vėju, kiek su tuo, kaip saulės moduliai pakeičia šilumos apykaitą prie žemės paviršiaus.

    Šiluma, slėgis ir turbulencija

    Dideliame plote įrengti saulės moduliai sugeria saulės spinduliuotę ir įkaista kitaip nei žolė, dirvožemis ar ariamas laukas. Dėl to susidaro šiltesnio oro „lopai“ arti paviršiaus, o temperatūrų skirtumai gali keisti vietinius slėgio gradientus.

    Kai šiltas oras kyla, į jo vietą iš aplinkos gali būti „įtraukiamas“ oras, todėl natūrali oro tėkmė virš teritorijos persitvarko. Tokie pokyčiai gali sustiprinti turbulenciją, vietomis sulėtinti vėją ir nežymiai pakoreguoti kryptį, ypač kai saulės elektrinė užima didelį vientisą plotą.

    Ką tai reiškia mikroklimatui?

    Vienos saulės elektrinės poveikis paprastai yra lokalus, tačiau plečiantis infrastruktūrai svarbi tampa masto logika. Kuo didesnis modulių plotas, tuo labiau tikėtina, kad smulkūs efektai sumuosis ir bus aiškiau matomi matavimuose.

    Tokie pokyčiai gali turėti įtakos šilumos pasiskirstymui, drėgmės judėjimui ir oro maišymuisi pažemėje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog saulės energetika tampa žalinga, tačiau rodo, kad net švari energetika keičia fizines sąlygas aplink įrenginius.

    Praktiniu požiūriu tai aktualu projektuojant saulės elektrines: modulių išdėstymas, tarpai, aukštis nuo žemės ir teritorijos planavimas gali lemti, kaip bus sklaidoma šiluma ir kaip formuosis vietiniai oro srautai. Dėl to ateityje tikėtina daugiau tyrimų, kurie sujungs meteorologinius matavimus, skaitmeninį modeliavimą ir realių parkų duomenis.

  • 10 mln. saulės panelių Sacharoje: mokslininkai modeliuoja, kaip tai galėtų pakeisti vietos klimatą

    Sachara laikoma viena saulėčiausių vietų Žemėje, todėl ji dažnai minima kaip ideali erdvė didžiulėms saulės elektrinėms. Tačiau klimato modeliai rodo, kad itin didelio masto saulės panelių parkai gali ne tik gaminti energiją, bet ir keisti vietos orų bei temperatūros režimą.

    Esminis mechanizmas siejamas su paviršiaus spalva ir šilumos sugėrimu. Šviesus smėlis natūraliai atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o tamsios saulės panelės ją sugeria ir dalį energijos paverčia šiluma, kuri sušildo orą virš jų.

    Toks papildomas įšilimas gali sustiprinti oro kilimą į viršų ir pakeisti atmosferos cirkuliaciją lokaliu mastu. Net ir dykumoje ore yra drėgmės, o spartesnis šilto oro kilimas gali padėti jai pasiekti aukštesnius, vėsesnius sluoksnius, kur vandens garai lengviau kondensuojasi.

    Dėl to, kaip rodo modeliavimas, virš didelių saulės panelių masyvų gali dažniau formuotis tankesni debesys ir kai kuriais atvejais padidėti kritulių tikimybė. Svarbu pabrėžti, kad panelės „nesukuria“ naujos drėgmės, bet gali pakeisti tai, kaip esama drėgmė pasiskirsto ir juda atmosferoje.

    Jeigu kritulių padaugėtų, teoriškai galėtų didėti augalijos plotai, o tai dar labiau keistų paviršiaus savybes ir vietos mikroklimatą. Tokia grandininė reakcija klimato moksle vadinama grįžtamojo ryšio kilpa: daugiau augalijos gali keisti drėgmės apytaką ir šilumos balansą, o tai savo ruožtu veikia debesuotumą ir temperatūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad saulės energetika išlieka viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vis dėlto didelio masto projektams vis dažniau keliami papildomi klausimai dėl vietos ekosistemų, dirvožemio, vėjo režimo ir temperatūrinių kontrastų, todėl planuojant tokius parkus reikalingi išsamūs poveikio aplinkai vertinimai.

    Panašios diskusijos vyksta ir Europoje, kur saulės elektrinių plėtra siejama ne tik su elektros gamyba, bet ir su žemės naudojimo pokyčiais. Tyrimai skirtingose šalyse rodo, kad saulės parkai gali keisti dirvožemio drėgmę, temperatūrą prie paviršiaus ir augalijos augimo sąlygas, todėl vietos sprendimai dažnai priklauso nuo konkretaus kraštovaizdžio ir klimato.

  • Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja, kad pasaulyje sparčiai daugėjant sintetinių cheminių medžiagų gali ryškėti „tyli“ vaisingumo krizė. Naujoje apžvalgoje teigiama, jog pesticidai, plastikai, tarša ir vadinamosios amžinosios cheminės medžiagos gali veikti tiek žmones, tiek daugelį gyvūnų rūšių.

    Apžvalgos autoriai pabrėžia, kad cheminių medžiagų poveikis dažnai persidengia su klimato kaitos keliamais veiksniais, tokiais kaip šylanti aplinka ir deguonies stoka vandenyse. Tokia sąveika, jų vertinimu, didina reprodukcinį stresą ir gali prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo bei prastesnių sveikatos rodiklių.

    „Ekosistemų ir žmonių sveikata yra glaudžiai susijusios: šylanti temperatūra, hipoksija ir cheminių medžiagų poveikis kartu didina reprodukcinį stresą“, – teigiama apžvalgoje.

    Moksliniame darbe akcentuojama, kad dalis įrodymų šiuo metu yra paremti sąsajomis, todėl kalbama apie rizikas, o ne apie vieną vienintelę priežastį. Vis dėlto pateikiami istoriniai pavyzdžiai rodo, kad kai kurios medžiagos jau buvo sukėlusios apčiuopiamą žalą gyvūnų populiacijoms ir žmonių sveikatai.

    Vienas geriausiai žinomų atvejų yra insekticidas DDT, siejamas su paukščių kiaušinių lukštų plonėjimu ir populiacijų mažėjimu, o kai kuriuose tyrimuose aptarta ir galima neigiama įtaka jūrų žinduolių vaisingumui. Autoriai pažymi, kad kai tokios medžiagos ribojamos ar uždraudžiamos, kai kurių rūšių reprodukciniai rodikliai gali palaipsniui gerėti.

    Apžvalgoje taip pat daug dėmesio skiriama PFAS grupei, vadinamoms amžinosiomis cheminėmis medžiagomis, kurios dėl atsparumo aplinkoje išlieka ilgai. Dalis PFAS junginių siejami su endokrininės sistemos trikdymu, o tai gali turėti įtakos hormonų pusiausvyrai, svarbiai reprodukcijai, nėštumui ir vaisiaus vystymuisi.

    „Žmonių vaisingumo tendencijos atspindi laukinės gamtos reakcijas ir rodo, kad visos gyvos būtybės nevalingai veikiamos cheminių medžiagų, kurių saugumas ne visada pakankamai įvertintas“, – rašo autoriai.

    Dar viena auganti tyrimų kryptis yra mikroplastikai ir nanoplastikai, kurių pėdsakai aptinkami įvairiose aplinkose ir gyvūnų organizmuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vis dar trūksta tvirtų atsakymų, kiek šios dalelės gali paveikti lytines ląsteles ar vaisiaus raidą, tačiau įtariama, kad dalis poveikių gali būti susiję su hormonų reguliacijos sutrikimais.

    Autoriai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra ne viena medžiaga, o jų mišiniai, kurie realiame pasaulyje veikia kartu. Būtent todėl vis dažniau kalbama apie griežtesnį cheminių medžiagų vertinimą, atsargumo principo taikymą ir tarptautinius susitarimus dėl plastiko taršos mažinimo.

    Ekspertai primena, kad asmeniniai sprendimai gali sumažinti dalį kasdienės rizikos, tačiau esminiai pokyčiai dažniausiai priklauso nuo reguliavimo ir pramonės standartų. Apžvalga iškelia bendrą žinią: žmogaus sveikata ir gamtos būklė yra vienos sistemos dalys, todėl reprodukcinės sveikatos signalai turi būti vertinami plačiame aplinkos kontekste.

  • Pirmasis klimato viršūnių susitikimas už JT ribų: 57 šalys sutarė dėl iškastinio kuro mažinimo

    Kolumbijos Santa Martoje surengtas pirmasis klimato viršūnių susitikimas, vykęs už Jungtinių Tautų (JT) proceso ribų, subūrė 57 valstybes, pasiryžusias greičiau mažinti iškastinio kuro naudojimą. Renginio organizatoriai tikina, kad tikslas buvo pereiti nuo ilgų derybų prie praktinių sprendimų, kurie realiai keistų energetikos ir ekonomikos kryptį.

    Susitikime daug dėmesio skirta vadinamajam teisingam perėjimui, kai klimato politika derinama su socialinėmis garantijomis, darbo vietų transformacija ir regionų, priklausomų nuo anglies, naftos ar dujų, persitvarkymu. Skirtingai nei JT klimato konferencijose, šįkart siekta suformuoti valstybių branduolį, kuris sutaria dėl krypties ir nori veikti greičiau.

    Kas sutarta ir kodėl tai svarbu

    Pagrindinė politinė žinutė – būtinybė mažinti iškastinio kuro vaidmenį energetikoje, kartu spartinant investicijas į švarią energiją ir energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau jau dabar aišku, kad sudėtingiausia dalis prasideda po deklaracijų: kaip įsipareigojimus paversti teisės aktais, finansavimo programomis ir konkrečiais projektais.

    Nyderlandų klimato ir žaliojo augimo ministrė Stientje van Veldhoven akcentavo, kad perėjimas neišvengiamai bus sunkus, nes daugelio šalių biudžetai ir darbo rinka vis dar remiasi iškastinio kuro pajamomis.

    „Tai sunku. Mes to neišspręsime per vieną naktį, bet turime pradėti šį procesą“, – sakė Stientje van Veldhoven.

    Didžiausias iššūkis – ekonomikos perstatymas

    Susitikime dalyvavo labai skirtingos šalys – nuo iškastinio kuro importuotojų iki naftą išgaunančių valstybių. Pavyzdžiui, Nigerijos atstovai pabrėžė, kad šaliai reikės alternatyvių pajamų šaltinių, nes nafta ir dujos ilgą laiką buvo vienas svarbiausių biudžeto ramščių.

    Ganos atstovai atvirai pripažino dilemą: klimato krizę didina iškastinis kuras, tačiau valstybės viešosios paslaugos ir infrastruktūra taip pat finansuojamos iš šio sektoriaus pajamų. Tokia padėtis reiškia, kad vien technologinių sprendimų nepakanka – būtina ekonomikos diversifikacija, persikvalifikavimo programos ir aiški mokesčių bei reguliavimo politika.

    Ar įmanoma progresuoti be didžiųjų teršėjų?

    Šis formatas išsiskyrė tuo, kad jame nedalyvavo kai kurios didžiausią įtaką pasaulinėms emisijoms turinčios valstybės, o organizatoriai tai pateikė kaip galimybę išvengti derybų blokavimo. Vis dėlto klausimas lieka atviras: ar tokios koalicijos pajėgios pakeisti pasaulinę trajektoriją, jei svarbiausi teršėjai ir didžiausios energetikos rinkos lieka už proceso ribų.

    Mažos salų valstybės pabrėžė, kad praktiniai susitarimai turi pasiekti ir platesnę darbotvarkę, įskaitant JT klimato konferencijas (COP). Jų argumentas paprastas: kuo daugiau šalių prisijungs prie konkrečių sprendimų, tuo mažesnė rizika, kad pažanga liks tik regioniniu eksperimentu.

    Susitikimo organizatoriai jau planuoja kitą renginį Tuvalu ir žada stiprinti finansinius instrumentus, kurie padėtų šalims pereiti prie švarios energijos ne tik deklaracijomis, bet ir investicijomis. Artimiausias testas – ar dalyvavusios valstybės pristatys aiškius veiksmų planus, terminus ir finansavimo modelius, kad perėjimas nuo iškastinio kuro taptų apčiuopiamu politikos rezultatu.

  • Milijonai medūzų be geluonies? Palau ežeras slepia rūšį, kurios nerasite niekur kitur

    Milijonai medūzų be geluonies? Palau ežeras slepia rūšį, kurios nerasite niekur kitur

    Vakarų Ramiajame vandenyne esantis Palau salynas turi vietą, kuri biologams tapo natūralia evoliucijos laboratorija. Eil Malk saloje esantis vadinamasis Medūzų ežeras tūkstančius metų vystėsi beveik atskirtas nuo vandenyno, todėl čia susiformavo išskirtinė ekosistema.

    Mokslininkai nurodo, kad ežeras susidarė maždaug prieš 12 000 metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, kai kylantis jūros lygis užliejo įdubas kalkakmenyje. Ryšys su vandenynu liko tik minimalus, per uolienų plyšius, tad daugelis organizmų ilgainiui prisitaikė prie izoliuotų sąlygų.

    Ryškiausias pavyzdys yra medūzų populiacija: ežere gali gyventi milijonai individų, o dažnai minima ir apie 5 000 000 unikalios medūzos Mastigias papua etpisoni. Šis porūšis aptinkamas tik čia, todėl bet kokie aplinkos pokyčiai jam tampa ypač pavojingi.

    Ilgalaikė izoliacija ir natūralių plėšrūnų stoka pakeitė medūzų biologiją. Jų geluoniniai ląstelės yra gerokai silpnesnės nei artimų giminaičių atviroje jūroje, todėl žmonės ežere paprastai gali plaukioti tarp medūzų, nors jautresniems asmenims kontaktas vis tiek gali sukelti odos sudirginimą.

    Medūzų gausą palaiko simbiozė su mikroskopiniais dumbliais, gyvenančiais jų audiniuose. Dumbliai fotosintezuodami aprūpina šeimininką energija, o medūzos, judėdamos vandens storymėje, padeda dumbliams gauti daugiau šviesos ir maistinių medžiagų.

    Pats ežeras nėra vienalytis: jo vanduo aiškiai sluoksniuojasi. Viršutinėje dalyje yra deguonies ir šviesos, todėl būtent ten sutelktas didžiausias gyvybės kiekis, o giliau prasideda zona, kur deguonies beveik nėra ir kur formuojasi bakterijų sluoksnis.

    Dar giliau vanduo gali būti prisotintas sieros vandenilio, kuris daugumai organizmų yra mirtinas, todėl judėjimas į gilesnius sluoksnius tampa pavojingas. Tokia struktūra paverčia ežerą uždaru pasauliu, kuriame kiekvienas aplinkos svyravimas, pavyzdžiui, vandens temperatūros ar druskingumo pokytis, gali greitai pakeisti pusiausvyrą.

    Pastaraisiais metais tokioms izoliuotoms ekosistemoms vis dažniau dėmesį atkreipia ir klimato kaitos tyrėjai. Šiltesnis vanduo, ekstremalūs krituliai ar ilgesnės sausros gali paveikti sluoksniavimąsi, deguonies balansą ir dumblių bei medūzų tarpusavio santykį, todėl net ir atokūs gamtos stebuklai nėra apsaugoti nuo globalių procesų.

  • Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Sezonas ilgėja ir stiprėja

    Šienligė dažnai laikoma trumpu pavasario nepatogumu, tačiau naujesni Europos tyrimai rodo kitą kryptį: žiedadulkių sezonas daugelyje regionų pailgėjo ir kai kur prasideda anksčiau. Dėl to daugiau žmonių ilgiau jaučia simptomus, prasčiau miega ir dažniau prireikia vaistų.

    Viena plačiausių apžvalgų, atlikta Lancet Countdown iniciatyvos kontekste, fiksuoja, kad dalies medžių, įskaitant beržą ir alksnį, žiedadulkių sezonai pastaraisiais dešimtmečiais Europoje linkę startuoti 1–2 savaitėmis anksčiau nei 1990-ųjų pabaigoje. Tyrėjai taip pat pastebi, kad kai kur didėja ir paties sezono intensyvumas.

    „Tai vienas kasdienių rodiklių, rodančių, kad daugeliui žmonių situacija blogėja“, – sakė aplinkos epidemiologas Joacim Rocklöv.

    Kodėl klimatas keičia alergijų žemėlapį?

    Mechanizmas paprastas: šiltesni orai ilgina vegetacijos laikotarpį, o didesnė anglies dioksido koncentracija gali skatinti augalus gaminti daugiau žiedadulkių. Dėl to alergiški žmonės ne tik ilgiau patiria dirgiklį, bet kartais susiduria ir su didesnėmis jo koncentracijomis ore.

    Papildomas rizikos veiksnys yra invazinės rūšys, ypač ambrozija. Jos žiedadulkės laikomos vienomis labiausiai alergizuojančių, o šylant klimatui augalas gali plėsti paplitimą, todėl problema atsiranda ir ten, kur anksčiau ambrozija buvo reta.

    Italijoje, prie Milano, atlikta ilgo laikotarpio aerobiologinių duomenų analizė parodė aiškias sąsajas tarp žiedadulkių sezono parametrų ir meteorologinių sąlygų, tokių kaip temperatūra, krituliai ir oro drėgnumas. Tokie rezultatai sustiprina bendrą tendenciją: šiltesnės sąlygos dažnai siejamos su ankstesne sezono pradžia ir kai kur ilgesne jo trukme.

    Ne tik nosis ir akys: rizika kvėpavimo takams

    Alergija žiedadulkėms dažnai prasideda nuo čiaudulio, nosies užgulimo ir akių niežėjimo, tačiau uždegiminė reakcija gali apimti ir apatinius kvėpavimo takus. Dėl to daliai žmonių paaštrėja astmos simptomai, o kitiems pirmą kartą pasireiškia švokštimas ar dusulys.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąją perkūnijų astmą, kai audros metu, esant dideliam žiedadulkių kiekiui, dalis jų dalelių gali suskilti į smulkesnes. Tokios dalelės lengviau patenka giliau į kvėpavimo takus ir gali sukelti staigius simptomų paūmėjimus.

    Situaciją komplikuoja ir oro tarša: ozonas bei kiti teršalai gali stiprinti kvėpavimo takų dirglumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad sąveika tarp teršalų ir žiedadulkių gali prisidėti prie stipresnių reakcijų jautresniems žmonėms.

    Gydytojai pabrėžia, kad universalaus sprendimo nėra, tačiau simptomus galima kontroliuoti. Dažniausiai taikomas derinys apima šiuolaikinius antihistamininius vaistus, steroidinį nosies purškalą ir akių lašus, o konkretų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kasdieniai įpročiai taip pat mažina ekspoziciją: grįžus namo nusiprausti, persirengti, dažniau valyti namus, o didelio žydėjimo dienomis vengti džiovinti skalbinius lauke. Alergenai kaupiasi ant plaukų, drabužių ir gyvūnų kailio, todėl papildoma higiena padeda mažinti simptomų trukmę ir intensyvumą.

  • Šalta pavasario staigmena: meteorologai aiškina, kaip sparčiai šylanti Arktis atneša šalnas

    Šalta pavasario staigmena: meteorologai aiškina, kaip sparčiai šylanti Arktis atneša šalnas

    Pavasaris tradiciškai laikomas pereinamuoju metų laiku, todėl šiltesnės ir vėsesnės bangos jame yra įprastos. Vis dėlto šiemet daug kur Europoje, taip pat ir mūsų regione, vėsa bei šalnų rizika kartojasi dažniau, nei žmonės tikisi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie epizodai savaime nereiškia, jog globalus atšilimas sustojo. Ilgalaikės klimato tendencijos vertinamos pagal daugiamečius duomenis, o pavienės šaltos savaitės yra orų, o ne klimato, svyravimai.

    Kas sieja vėsą ir Arktį

    Viena iš priežasčių, kodėl pavasarį šaltas oras gali lengviau pasiekti pietesnes platumas, siejama su sparčiai šylančia Arktimi. Kai Arktis šyla greičiau nei vidutinėse platumose esantys regionai, silpnėja temperatūrų kontrastas tarp pusiaujo srities ir ašigalio.

    Mažėjant šiam kontrastui, atmosferos cirkuliacija gali tapti labiau banguota, o šaltos oro masės kai kuriais atvejais „prasimuša“ toliau į pietus. Vietoje tai juntama kaip vėsesnės dienos, staigesni temperatūros kritimai naktimis ir didesnė pavasarinių šalnų tikimybė.

    Kodėl šalnos pavojingesnės nei anksčiau

    Šalnos tampa ypač žalingos tada, kai po ankstyvos šilumos augalai jau būna pradėję vegetaciją, o soduose formuojasi žiedai ar užuomazgos. Tokiu metu net kelių laipsnių šalčio epizodai naktį gali lemti reikšmingus nuostolius sodininkystėje ir uogininkystėje.

    Tradicijoje dažnai minimi vadinamieji šaltesni gegužės vidurio laikotarpiai, tačiau pastaraisiais metais fiksuojama, kad vėsesni įsiveržimai gali pasitaikyti ir vėliau. Tai didina riziką, nes augalai tuo metu būna labiau pažengę, o pažeidimų pasekmės tiesiogiai atsiliepia derliui.

    Silpnesnis derlius reiškia ir didesnį kainų spaudimą, ypač jautriuose segmentuose, pavyzdžiui, minkštųjų vaisių ir uogų. Be to, auganti orų nepastovumo rizika apsunkina ūkių planavimą, draudimo kaštus ir ilgalaikes investicijas į sodus.

    Orai ir klimatas nėra tas pats

    Ekspertai primena, kad orai apibūdina tai, kas vyksta konkrečią dieną ar savaitę, o klimatas yra tipinių sąlygų vidurkis per ilgesnį laiką. Vertinant klimato pokyčius svarbu žiūrėti ne į pavienes anomalijas, o į tai, kaip dažnai jos kartojasi ir ar keičiasi jų intensyvumas.

    Praktiškai tai reiškia, kad vėsesnis pavasario laikotarpis gali sutapti su bendru planetos šiltėjimu. Šylant klimatui daugėja ir šilumos rekordų, ir ekstremalių svyravimų, todėl vis dažniau prireikia aiškesnio atskyrimo, kada kalbame apie trumpalaikius orus, o kada apie ilgalaikes tendencijas.

    Sinoptikai ragina sekti trumpalaikes prognozes ir įspėjimus apie šalnas, ypač naktimis, kai dangus giedras ir vėjas silpnas. Tokios sąlygos palankios stipresniam žemės paviršiaus atšalimui, todėl net ir gana šilta diena negarantuoja, kad naktį nebus šalnos.

  • Saulės elektrinės Sacharoje: modeliai rodo tamsius lietaus debesis ir netikėtus klimato pokyčius

    Saulės elektrinės Sacharoje: modeliai rodo tamsius lietaus debesis ir netikėtus klimato pokyčius

    Idėja, kuri keičia dykumą

    Planuojant milžiniškas saulės elektrines dykumose dažnai pabrėžiami akivaizdūs privalumai: itin daug saulės, didžiuliai laisvi plotai ir galimybė gaminti elektrą be tiesioginių išmetimų. Tačiau klimato modeliai rodo, kad toks sprendimas gali keisti ne tik energetikos balansą, bet ir pačias vietos oro sąlygas.

    Sachara įprastai siejama su itin mažu kritulių kiekiu ir didele šilumos spinduliuote nuo šviesaus smėlio. Būtent ši „sausa stabilumo būsena“ daro regioną patrauklų saulės energetikai, bet kartu reiškia, kad net dideli paviršiaus pokyčiai gali turėti neproporcingai stiprų poveikį atmosferai.

    Kodėl tamsūs moduliai svarbūs

    Esminis skirtumas tarp natūralaus dykumos paviršiaus ir saulės modulių yra atspindžio savybės. Šviesus smėlis nemažą dalį saulės energijos atspindi atgal į atmosferą, o tamsūs moduliai ją sugeria, todėl keičiasi paviršiaus šilumos balansas.

    Mažame plote toks efektas gali atrodyti menkas, tačiau, kai kalbama apie milijonus modulių, bendras sugertos energijos kiekis tampa reikšmingas. Dėl to padidėja paviršiaus įšilimas, o kartu ir šilumos srautas į viršutinius atmosferos sluoksnius.

    Kaip gali formuotis debesys ir krituliai

    Kai šiltas oras virš įkaitusio paviršiaus kyla greičiau, stiprėja konvekcija, o kartu intensyvėja oro masių maišymasis. Kylantis oras „įtraukia“ aplinkinį orą ir kelia jį aukštyn, kur temperatūra žemesnė, todėl ore esanti drėgmė ima kondensuotis.

    Nors dykumoje drėgmės mažai, jos atmosferoje vis tiek yra, o staigesnis kilimas gali būti pakankamas debesuotumui susiformuoti. Kai kuriais scenarijais modeliuojami tamsesni, tankesni lietaus debesys, kurie įprastomis sąlygomis tokio tipo regionuose susidaro retai.

    „Saulės moduliai nesukuria drėgmės iš niekur, bet gali pakeisti, kaip ji juda ir kur susitelkia“, – teigia tyrėjų išvadų esmę apibendrina klimato modeliavimo darbai, nagrinėję labai didelių saulės parkų poveikį dykumų atmosferai.

    Galimas grįžtamasis ryšys

    Jei dėl pasikeitusių sąlygų kritulių vietomis padaugėtų, tai teoriškai galėtų paskatinti augmenijos plėtrą. Augalija, savo ruožtu, keičia paviršiaus atspindį ir drėgmės apykaitą, todėl poveikis gali stiprėti per grįžtamojo ryšio mechanizmus.

    Tokie pokyčiai nebūtinai būtų tolygūs: rezultatai priklausytų nuo elektrinių masto, išdėstymo, technologinių sprendimų, vietinių vėjų ir drėgmės pernašos. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad vien tik energijos gamybos skaičiavimų nepakanka, ypač kai planuojami itin dideli projektai.

    Ką tai reiškia energetikai

    Saulės energetika išlieka vienu svarbiausių kelių mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, tačiau didžiulis projektų mastas gali turėti lokalių aplinkos pasekmių. Diskusija vis dažniau krypsta į tai, kaip suderinti švarią generaciją su ekosistemų ir klimato sistemų stabilumu.

    Praktikoje tai reiškia, kad planuojant milžiniškus saulės parkus dykumose reikėtų vertinti ne tik prijungimo prie tinklų ar energijos kainos klausimus, bet ir albedo pokyčius, šilumos srautus, vėjo režimus bei galimą poveikį kritulių pasiskirstymui. Kitaip tariant, net ir švarūs sprendimai turi būti projektuojami taip, kad nenumatytos pasekmės netaptų nauja problema.

  • Mokslininkai įspėja: karščiai ir užterštas oras gali didinti insulto riziką

    Mokslininkai įspėja: karščiai ir užterštas oras gali didinti insulto riziką

    Nauja apžvalginė studija rodo, kad klimato kaitos sustiprinami aplinkos veiksniai, tokie kaip ekstremalios temperatūros, staigūs temperatūrų svyravimai, drėgmė, atmosferos slėgio pokyčiai, miškų gaisrų dūmai ir dulkių audros, gali būti susiję su didesne insulto rizika.

    Pasaulio insulto organizacijos ekspertai įvertino anksčiau publikuotus tyrimus, kuriuose nagrinėtos sąsajos tarp orų ekstremumų, oro taršos ir smegenų kraujotakos sutrikimų. Autoriai pabrėžia, kad dauguma duomenų rodo ryšius, bet ne visada įrodo tiesioginę priežastį.

    Kodėl ekstremalūs orai pavojingi?

    Mokslininkai aiškina, kad karštis gali skatinti dehidrataciją, didinti kraujo klampumą ir taip kelti trombų bei užsikimšusių kraujagyslių riziką. Tuo metu drėgmės ir atmosferos slėgio svyravimai gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo, o tai yra vienas svarbiausių insulto rizikos veiksnių.

    „Karšta temperatūra gali sukelti dehidrataciją, tirštinti kraują ir didinti užsikimšusių kraujagyslių riziką, o drėgmės bei slėgio pokyčiai gali kelti kraujospūdį“, – sakė Otago universiteto Velingtono padalinio mokslininkė Anna Ranta.

    Apžvalgoje taip pat akcentuojama, kad keli veiksniai gali veikti kartu ir sustiprinti žalą. Pavyzdžiui, karščio banga kartu su sausra arba šalčio periodas su dideliu vėju ir drėgme gali dar labiau padidinti insulto tikimybę ir su tuo susijusį mirtingumą.

    Kas patiria didžiausią riziką?

    Tyrėjai išskiria grupes, kurioms klimato ir aplinkos pokyčiai gali būti ypač pavojingi: vyresnio amžiaus žmones, sergančius medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat gyvenančius regionuose, kur dažnesni dideli šalčio ar karščio ekstremumai.

    Didelę reikšmę turi ir socialiniai veiksniai: mažesnes pajamas gaunančiose bendruomenėse dažniau trūksta galimybių efektyviai vėsinti ar šildyti būstą, o tai didina ilgalaikį organizmo stresą ekstremaliomis sąlygomis. Dėl to insulto našta gali augti net ir ten, kur medicinos paslaugos formaliai yra pasiekiamos.

    Oro tarša – vienas svarbiausių veiksnių

    Pasaulio insulto organizacija atkreipia dėmesį, kad oro tarša išlieka vienu didžiausių aplinkos rizikos veiksnių. Organizacijos duomenimis, aplinkos rizikos veiksniai, pirmiausia oro tarša ir švino poveikis, sudaro apie 37 proc. pasaulinės insulto naštos.

    Smulkiosios kietosios dalelės, ypač susidarančios deginant iškastinį kurą ar per miškų gaisrus, gali patekti į plaučius ir toliau į kraujotaką, skatindamos kraujagyslių sienelių uždegimą bei pažeidimus. Tai didina tiek kraujagyslių užsikimšimo, tiek plyšimo tikimybę, o abu mechanizmai gali baigtis insultu.

    Ekspertai pabrėžia, kad klimato kaitą ir oro taršą dažnai sieja ta pati priežastis – iškastinio kuro deginimas, todėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas gali turėti dvigubą naudą. Tai reikštų ne tik klimato stabilizavimą, bet ir tiesioginę naudą visuomenės sveikatai, mažinant su tarša susijusias širdies ir kraujagyslių ligas.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad insultas yra viena pagrindinių mirties ir negalios priežasčių pasaulyje: 2021 metais užfiksuota apie 11,9 milijono naujų atvejų, o per gyvenimą su insulto rizika susiduria maždaug vienas iš keturių suaugusiųjų.

  • Los Andželas mėlynai dengia gatves: temperatūra krenta iki 12 laipsnių, bet vairuotojai pastebi ir kitą efektą

    Los Andželas mėlynai dengia gatves: temperatūra krenta iki 12 laipsnių, bet vairuotojai pastebi ir kitą efektą

    Pietinėje Kalifornijoje karščio bangos tampa vis dažnesnės, o Los Andželas ieško greitų priemonių mažinti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą. Viena iš jų – ant tamsaus asfalto kai kuriose gatvėse dengiama melsvo atspalvio atspindinti danga, kuri sumažina įkaitimą saulėje.

    Tokios dangos tikslas paprastas: mažiau sugerti saulės spinduliuotės ir daugiau jos atspindėti. Praktikoje tai reiškia, kad važiuojamoji dalis gali būti pastebimai vėsesnė, o karščio „baterija“ naktį išskiria mažiau sukauptos šilumos.

    Kaip veikia vėsinanti danga

    Įprastas juodas asfaltas sugeria didelę dalį saulės energijos ir įkaista iki labai aukštų paviršiaus temperatūrų. Vakare ši šiluma palaipsniui atiduodama aplinkai, todėl miestuose net ir po saulėlydžio išlieka tvanku, ypač tankiai užstatytuose rajonuose.

    Vėsinančios dangos veikia kitu principu: jų sudėtis ir pigmentai geriau atspindi saulės spinduliuotę, ypač artimojo infraraudonojo spektro dalį, kuri stipriai šildo paviršius. Dėl to įkaitimas dieną mažėja, o kartu mažėja ir vakarinės bei naktinės šilumos „grąža“ į orą.

    Ką parodė matavimai Pacoimoje

    Vienas plačiausiai aptartų pavyzdžių – Pacoimos rajonas, kur dalis dangos buvo padengta specialia medžiaga, naudota miesto vėsinimo iniciatyvose. Lauko matavimai fiksavo, kad paviršiaus temperatūra saulėtą dieną kai kuriais atvejais sumažėdavo maždaug 12 laipsnių, palyginti su nepadengtu asfaltu.

    Toks pokytis svarbus ne tik dėl komforto vaikštant ar vairuojant. Karščio rizika miestams dažnai didėja tada, kai naktys neatvėsta, todėl sprendimai, mažinantys vakarinį šilumos išsiskyrimą, laikomi viena priemonių, galinčių padėti apsaugoti pažeidžiamiausius gyventojus.

    Kodėl vairuotojai kalba apie dar vieną efektą

    Nors gatvės paviršius tampa vėsesnis, tyrimai ir miesto planuotojų pastabos rodo, kad ne visada tai automatiškai reiškia vienodai vėsesnį mikroklimatą žmogui. Danga keičia šilumos balansą: dalis energijos atspindima, todėl tam tikromis sąlygomis gali didėti atspindėtos spinduliuotės poveikis šalia esantiems objektams ar pėstiesiems.

    Dėl to reali žmogaus juntama temperatūra priklauso ir nuo šešėlio, vėjo, oro drėgmės, aplinkinių pastatų bei medžių. Kitaip tariant, vėsesnis asfaltas yra reikšminga priemonė, tačiau geriausiai veikia kartu su kitais sprendimais, pavyzdžiui, pavėsį kuriančiais želdiniais ir mažiau įkaistančiomis dangomis šaligatviuose.

    Los Andželas šią kryptį sieja su prisitaikymu prie klimato kaitos ir didėjančio karščio poveikio sveikatai. Miesto praktika rodo, kad spalva ir danga gali tapti infrastruktūros įrankiu, tačiau tikėtina, kad vasarą, stiprėjant karščiams, bus dar atidžiau vertinama, kaip tokios priemonės veikia ne tik paviršiaus temperatūrą, bet ir žmonių savijautą gatvėje.