Tag: Klimato kaita

  • Arktis kaista keturis kartus greičiau: Aliaskos tundroje kyla iki kelių siekiančios „džiunglės“

    Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likusi planeta, o tai ypač aiškiai matyti Aliaskos Šiaurės šlaite. Vietovė, kuri daugeliui atrodo plika ir atšiauri, vis dažniau stebina tankėjančia augalija: krūmai ir žemaūgiai medžiai auga aukštesni, o tundra ryškėja žaluma.

    Mokslininkai šį procesą sieja su greitai kintančiomis klimato sąlygomis, kurios anksčiau ribojo augalų augimą ir palaikė būdingą žemą tundros „profilį“. Dabar, silpnėjant šalčiui ir ilgėjant vegetacijos sezonui, augalai turi daugiau laiko ir palankesnes sąlygas stiebtis į viršų.

    Daugelį šimtmečių Arkties šaltis veikė kaip natūralus stabdis: augalai likdavo žemi, nes aukščiau iš sniego kyšantys stiebai labiau nukenčia nuo vėjo, šalčio ir išdžiūvimo. Be to, įšalas ribodavo šaknų gylį, o plonas sniego sluoksnis ne visada apsaugodavo nuo ekstremalių žiemos sąlygų.

    Šylant klimatui, šie ribojimai silpnėja. Aliaskoje stebimas krūmų tankėjimas ir aukštėjimas, o tamsesnė augalija vis dažniau dominuoja ten, kur anksčiau didžiąją metų dalį vyraudavo šviesus sniego fonas.

    „Jei pasižiūrite iš arti, tundra iš tiesų primena savotiškas džiungles“, – sakė augalų biologiją tiriantis studentas Adamas Blumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad krūmų plėtra gali veikti kaip grįžtamasis ryšys, dar labiau skatinantis šilimą. Tamsesni krūmai sugeria daugiau saulės energijos nei sniegas, kuris paprastai daug šviesos atspindi atgal į atmosferą.

    Kartu krūmai gali sulaikyti daugiau sniego, o storesnė sniego danga veikia kaip izoliacija: žiemą dirvožemis po ja būna šiltesnis. Šiltesnės sąlygos gali didinti mikroorganizmų aktyvumą ir prisidėti prie didesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant metaną, emisijų.

    „Tai vienas ryškiausių pokyčių ženklų, kurį galime pamatyti savo akimis“, – sakė ekologė Sarah Elmendorf.

    Aukštėjantys krūmai keičia ne tik vaizdą, bet ir vietos ekosistemų „taisykles“. Didesnė augalijos masė suteikia daugiau pavėsio upeliams ir ežerų pakrantėms, todėl kinta vandens temperatūra, maistinių medžiagų apykaita ir sąlygos vabzdžiams, žuvims bei paukščiams.

    Mokslininkai taip pat vertina ir galimą „kompensacinį“ efektą: vešlesnė augalija sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau kiek tai atsveria papildomą šilimą, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant dirvožemio procesus, gaisrų riziką ir metano išsiskyrimą.

    Aliaskoje, Toolik lauko tyrimų stotyje, mokslininkai stebi, kaip augalai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir ar jų tarpusavio santykiai labiau paremti konkurencija, ar padėjimu vieni kitiems. Viena iš nagrinėjamų temų – ar kai kurios rūšys, net ir laikomos parazitinėmis, gali netiesiogiai padėti aplinkiniams augalams, pavyzdžiui, pritraukdamos apdulkintojus.

    „Maži pokyčiai šiose mažose džiunglėse turi didelę reikšmę“, – sakė profesorius Jake’as Francis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arktis tampa vienu svarbiausių regionų suprasti, kaip klimato kaita perrašo gamtos dėsningumus. Tai, kas tundroje vyksta dabar, leidžia iš anksto įvertinti, kaip greitai gali keistis ekosistemos ir kokių pasekmių tai turės tiek vietos gamtai, tiek globaliam klimatui.

  • Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Vakarų Anglijoje, netoli Glosterio, buvusiose žemės ūkio naudmenose per vieną sezoną įveistas naujas miškas Hoarthorns. Maždaug 88 hektarų plote pasodinta apie 127 000 medelių, o rūšių įvairovė siekia beveik 40 – vyrauja lapuočiai, tokie kaip ąžuolai ir alksniai. Projektas laikomas vienu didžiausių per pastaruosius šimtmečius vietos miškų plėtros žingsnių.

    Toks mastas iškalbingas, tačiau britų miškininkystė keičia ne tik apsukas, bet ir filosofiją. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigta Forestry Commission ilgą laiką orientavosi į sparčią medienos gamybą, todėl buvo masiškai sodinami greitai augantys spygliuočiai. Dėl to atsirado taisyklingos, vienarūšės plantacijos, kurios šiandien vis dažniau vertinamos kaip mažiau palankios biologinei įvairovei.

    Istoriškai miškų Anglijoje buvo mažai: XX amžiaus pradžioje mišku apaugusi teritorija buvo nusmukusi iki itin žemų rodiklių, o karų metais mediena tapo strategine žaliava. Importas buvo ribojamas, todėl šalies viduje siekta kuo greičiau padidinti medienos išteklius. Šis paveldas iki šiol matomas didelėje dalyje spygliuočių masyvų.

    Miškai dabar turi daugiau tikslų

    Šiandien nauji įveisimai vertinami kaip daugiafunkcis atsakas į klimato ir gamtos krizes. Miškai planuojami taip, kad kauptų anglies dioksidą, kurtų buveines gyvūnams, suteiktų erdvę rekreacijai, o kai kur ir prisidėtų prie vietinės medienos tiekimo. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje fiksuojami tūkstančiai hektarų naujų miškų kasmet, o bendras miškingumas auga nuosekliai.

    Kartu keičiasi ir rūšių parinkimas. Vietoj vienos dominuojančios rūšies projektuose sąmoningai pasirenkami mišiniai, įtraukiami krūmai, formuojamos skirtingo tankumo juostos. Miškininkai vis dažniau vertina ir klimato projekcijas, ieškodami medžių, kurie atlaikytų šiltesnes vasaras, sausras ir naujas ligas.

    Tokio prisitaikymo dalis – sėklų ir sodinamosios medžiagos kilmės koregavimas. Kai kur naudojamos sėklos iš labiau pietinių Europos regionų, siekiant, kad ateities sąlygomis medžiai turėtų didesnes išgyvenimo galimybes. Tuo pat metu stebima, kaip kai kurios rūšys natūraliai plečia savo arealus į šiaurę.

    Didžiausias iššūkis – seni, per tankūs medynai

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien pasodinti naują mišką neužtenka. Dalis senesnių, ypač spygliuočių, medynų per dešimtmečius tapo pernelyg tankūs: uždaros lajos sumažina šviesos patekimą į paklotę, todėl nyksta dalis augalų, keičiasi vabzdžių ir paukščių buveinės. Tyrimai kai kuriuose Britanijos miškuose rodo, kad medžių ir krūmų biomasė bei užaugimas nuo XX amžiaus antros pusės kai kur išaugo kelis kartus.

    Dėl to dalis miškininkų ragina imtis aktyvesnės brandžių miškų priežiūros: vietomis retinti lajas, šalinti pavienius medžius ir kurti daugiau šviesos „langų“. Tokia praktika gali priminti tradicinį, smulkesnio masto ūkininkavimą miške ir padėti atkurti rūšinę įvairovę. Tačiau tai brangu, techniškai sudėtinga ir neretai sulaukia visuomenės kritikos, nes bet koks kirtimas viešumoje lengvai painiojamas su naikinimu.

    Britų patirtis vis dažniau įvardijama kaip pamoka kitoms Europos šalims: miškų plėtra yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu tai, kas vyksta po pasodinimo. Atsparumas klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams priklausys nuo rūšių įvairovės, priežiūros ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp anglies kaupimo, gamtos apsaugos ir visuomenės lūkesčių.

  • Mokslininkai įvardijo saugiausią šalį pasaulyje katastrofos atveju: bet yra svarbi išlyga

    Mokslininkai įvardijo saugiausią šalį pasaulyje katastrofos atveju: bet yra svarbi išlyga

    Branduolinio konflikto grėsmė, klimato kaita, pandemijos, kibernetinės atakos ir spartus DI vystymasis vis dažniau minimi kaip rizikos, galinčios sukelti plataus masto krizę. Mokslininkai sako, kad visiško prieglobsčio Žemėje nėra, tačiau kai kurios valstybės būtų atsparesnės už kitas.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Global Challenges“, tyrėjai apžvelgė šimtus studijų ir ataskaitų apie vadinamąsias globalias katastrofines rizikas. Jie vertino, kurios šalys turėtų daugiau prielaidų išlaikyti esmines funkcijas ir apsaugoti gyventojus net itin sutrikus pasaulio sistemoms.

    Kodėl išskiriama Australija

    Tyrėjų vertinimu, dažniausiai kaip labiausiai atspari visam pagrindinių grėsmių spektrui minima Australija. Priežasčių derinys apima geografinę izoliaciją, didelę maisto gamybą, išteklius ir pramoninius pajėgumus, taip pat politinį stabilumą.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: net ir Australija nėra apsaugota nuo visų scenarijų. Šalis išlieka priklausoma nuo tarptautinės prekybos, ypač kalbant apie dalį degalų tiekimo grandinių, vaistus, medicinos priemones ir trąšas, be kurių mažėtų žemės ūkio našumas.

    „Nėra tokios vietos Žemėje, kuri būtų atspari visoms globalioms katastrofinėms rizikoms, tačiau Australija literatūroje minima dažniausiai“, – teigiama tyrime.

    Trys grėsmių kategorijos

    Autoriai globalias katastrofines rizikas sugrupavo į tris plačias kategorijas. Pirma – staigaus saulės šviesos sumažėjimo scenarijai, kai dėl didžiulių vulkaninių išsiveržimų, branduolinės žiemos ar didelio asteroido smūgio atmosferoje sumažėtų saulės spinduliuotė.

    Antra kategorija apima globalius infrastruktūros praradimus, kai sutriktų elektra, transportas, ryšiai, finansinės sistemos ir maisto tiekimas. Tokius sutrikimus galėtų sukelti stiprios geomagnetinės audros, plataus masto kibernetinės atakos, pandemijos ar aukštuminiai elektromagnetiniai impulsai.

    Trečia – globali katastrofinė biologinė rizika, apimanti ypač pavojingus biologinius įvykius, tiek natūralius, tiek sukeltus žmogaus. Tokie scenarijai galėtų lemti masines aukas ir ilgalaikį visuomenės funkcionavimo sutrikimą žemynų ar net pasaulio mastu.

    Kokios šalys dar minimos

    Po Australijos mokslinėje literatūroje kaip palyginti atsparios taip pat minimos Naujoji Zelandija, Japonija, Šveicarija ir Argentina. Vis dėlto kiekviena iš jų turi specifinių pažeidžiamumų: nuo pakrančių rizikų ir cunamių iki regioninių vulkaninių grėsmių ar priklausomybės nuo importo.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad atsparumą didina ne vien geografija. Didesnę tikimybę išlaikyti stabilumą turi demokratiškesnės, turtingesnės, mažesnės nelygybės valstybės, turinčios platesnę pramonės bazę, decentralizuotas sistemas ir galinčios apsirūpinti pagrindiniais ištekliais bent vidutiniu laikotarpiu.

    Galutinė išvada paprasta: svarbiausia yra pasirengimas ir rizikų mažinimas, o ne pasikliovimas vienu saugiu kampu pasaulyje. Mokslininkai pabrėžia, kad prevencija, kai ji įmanoma, visuomet veiksmingesnė nei bandymas prisitaikyti jau įvykus katastrofai.

  • Karštis smogė Belgijos bulvėms: garsiosioms fri gali pritrūkti žaliavos, kainos kyla?

    Karštis smogė Belgijos bulvėms: garsiosioms fri gali pritrūkti žaliavos, kainos kyla?

    Belgijoje bulvių augintojai perspėja, kad šių metų derlius gali būti neįprastai menkas, o gumbai – gerokai smulkesni nei įprasta. Dėl to nerimaujama, ar pakaks tinkamos žaliavos šalies vizitine kortelei laikomoms fri bulvytėms, o vėliau tai gali atsiliepti ir kainoms.

    Ūkininkai aiškina, kad sezonas susiklostė ekstremaliai: pavasario pabaigoje pasitaikę gausūs lietūs ir audros silpnino dirvožemį, o vasarą įsivyravę karščiai bei sausra stabdė bulvių augimą. Tokiomis sąlygomis gumbai nespėja normaliai išsivystyti ir pasiekia tik dalį įprasto dydžio.

    Amė vietovėje netoli Lježo dirbantis ūkininkas Mathieu Comijn iš perdžiūvusios žemės traukia „Bintje“ veislės bulves, kurios tesiekia stalo teniso kamuoliuko dydį. Pasak jo, tokios bulvės ne tik mažina derliaus tonas, bet ir netinka kokybiškoms, ilgoms fri bulvytėms gaminti.

    „Matote, dirva yra itin sausa. Paprastai bulvės turėtų būti bent keturis kartus didesnės. Šiuo metu iš jų fri bulvyčių nepagaminsime“, – sakė Mathieu Comijn.

    Šeimos ūkis augina apie 500 hektarų bulvių ir yra sudaręs tiekimo sutartis su perdirbėjais, todėl įsipareigojimų nevykdymas gali tapti papildomu finansiniu spaudimu. Ūkininkai tikisi dalį trūkumo padengti pernykščio derliaus atsargomis, nes praėję metai, pasak jų, buvo dosnesni.

    Belgijos bulvių perdirbimo sektorius laikomas vienu didžiausių pasaulyje: kasmet čia perdirbama daugiau kaip 6 000 000 tonų bulvių, o didžioji dalis šaldytų fri bulvyčių iškeliauja į eksportą. Skelbiama, kad apie 90 proc. produkcijos eksportuojama į daugiau kaip 120 rinkų, tad žaliavos svyravimai greitai tampa tarptautinės tiekimo grandinės klausimu.

    Briuselyje veikiančioje gerai žinomoje fri prekybos vietoje Maison Antoine pabrėžiama, kad geriausiai tinka didelės, pailgos bulvės, užtikrinančios vienodą kepimą ir tekstūrą. Tačiau, anot verslo atstovų, vis dažniau tenka prisitaikyti prie sezoniškumo, kai tinkamos kokybės bulves rasti sudėtingiau.

    Belgijos fri prekeivių asociacija, vienijanti apie 4 500 prekybos vietų, taip pat įspėja, kad mažesnė pasiūla gali didinti kainų spaudimą. Nors galutinis poveikis vartotojams priklausys nuo atsargų, importo galimybių ir perdirbėjų sutarčių, rinkoje jau dabar akcentuojama rizika, kad prastesnis derlius gali branginti tiek žaliavą, tiek galutinį produktą.

    Tokie svyravimai tampa vis dažnesni Europoje, kur žemės ūkis vis labiau susiduria su klimato kaitos iššūkiais: vienais metais pasikartojančios liūtys ir užmirkimai, kitais – užsitęsusios sausros ir karščio bangos. Dėl to ūkiams tenka investuoti į laistymo infrastruktūrą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparesnes veisles, o vartotojams – priprasti prie dažnesnių maisto kainų svyravimų.

  • Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Europą apėmusi karščio banga ir užsitęsusi sausra nuleido Dunojaus vandens lygį iki rekordinių žemumų, o kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečiais buvo paslėpta po vandeniu. Vietos bendruomenės ir specialistai skuba fiksuoti radinius, tačiau kartu primena apie išaugusias saugumo rizikas.

    Šiaurės Bulgarijoje, prie Rusės, išdžiūvusiuose krantuose po neseniai aptiktų mamuto žandikaulio ir ilties fragmentų prasidėjo intensyvios paieškos. Naujausiose žvalgymuose rasta suakmenėjusių austrių, kurios, specialistų vertinimu, gali būti maždaug 60–65 milijonų metų senumo ir liudyti senovines jūras dabartinės upės baseine.

    Radinių banga į paieškas pritraukė daug savanorių, tačiau jiems primenama elgtis atsargiai. Dunojaus dugne ir pakrantėse gali pasitaikyti metalinių objektų, susijusių su karo veiksmais, todėl įtartinų radinių nerekomenduojama liesti ir apie juos raginama pranešti atsakingoms tarnyboms.

    Tuo pat metu aukščiau upe, netoli Gigeno kaimo, archeologai pasinaudojo sumažėjusiu vandens lygiu ir galėjo detaliau ištirti seno tilto pamatų liekanas. Manoma, kad šis statinys buvo pastatytas imperatoriaus Konstantino I valdymo laikais 328 metais ir yra svarbus romėnų infrastruktūros pėdsakas regione.

    Karo pėdsakai upės dugne

    Rugpjūtį, vandeniui traukiantis, Austrijoje atidengtos dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivų nuolaužos. Vietos žiniasklaida skelbia, kad laivai 1945 metais buvo apgadinti mūšiuose, o vėliau nuskandinti jų pačių įgulų.

    Dar daugiau anksčiau apsemtų nacių laivų rasta prie Serbijos Prahovo, kur Dunojaus tėkmė išryškino istorinių kovų pėdsakus. Vengrijoje, Budapešto ruože, aptiktas karo laikų motociklas ir dviejų vokiečių karių palaikai, apie kuriuos pranešė Vokietijos karo kapų komisija.

    Kas vyksta su Europos upėmis?

    Europos klimato stebėjimo programa Copernicus skelbė, kad didžiausios žemyno upės liepą buvo nukritusios iki lygių, kurie kai kuriose vietose anksčiau nebuvo užfiksuoti. Dunojaus atvejis laikomas platesnio reiškinio dalimi, kai karščio bangos ir kritulių stoka smarkiai sumažina vandens atsargas.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina sausrų tikimybę ir intensyvumą, o pasekmės jaučiamos ne tik gamtai ar archeologijai. Nusekę upių keliai apsunkina krovinių gabenimą vidaus vandenų transportu, o kai kurioms elektrinėms kyla iššūkių dėl aušinimui naudojamo vandens trūkumo ir per šilto vandens grąžinimo į upes ribojimų.

    Specialistai primena, kad tokie radiniai, nors ir itin įdomūs mokslui, neretai yra laikini: pasikeitus orams ir pakilus vandens lygiui jie vėl gali būti užnešti sąnašomis. Dėl to raginama radinius dokumentuoti atsakingai ir laikytis saugumo taisyklių, ypač teritorijose, kuriose galimi sprogmenys ar kita karo palikimo tarša.

  • Kur dingo kolorado vabalai bulvių laukuose: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Šį sezoną daugelyje Ukrainos regionų daržininkai pastebi neįprastą vaizdą: ant bulvių lapų kolorado vabalų gerokai mažiau nei įprastai. Įprastai vasarą daug žalos darantis kenkėjas šiemet kai kur tarsi pranyko, tačiau specialistai ragina neskubėti daryti išvadų.

    Ukrainos nacionalinės agrarinių mokslų akademijos Bulvininkystės instituto mokslininkė Tetiana Oliinyk teigia, kad pagrindinė priežastis yra ne vienas veiksnys, o kelių nepalankių sąlygų sutapimas. Pasak jos, smūgis populiacijai prasidėjo dar žiemą ir tęsėsi visą sezoną.

    Orai sudavė dvigubą smūgį

    Kolorado vabalų suaugėliai žiemoja dirvožemyje, todėl stiprūs šalčiai ir giliai įšalusi žemė gali sumažinti peržiemojusių individų skaičių. Po to sekusi užsitęsusi vėsi pavasario pradžia lėtina kenkėjų aktyvumą, poravimąsi ir kiaušinių dėjimą, o tai tiesiogiai atsiliepia naujos kartos gausai.

    Dar vienas svarbus veiksnys buvo vasaros karščiai. Esant maždaug 35–37 laipsnių karščiui, kiaušinėliai gali perdžiūti, o lervoms didėja dehidratacijos rizika, todėl dalis jų neišgyvena arba vystosi prasčiau.

    Mažiau bulvių plotų, mažiau maisto

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į pokyčius žemės ūkyje: kai kur sumažėjo bulvių auginimo plotai. Mažesni pasėliai reiškia mažiau maisto ir mažiau vietų, kur kenkėjai gali sėkmingai daugintis bei sparčiai plisti.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra ženklas, jog kolorado vabalas išnyko. Populiacija gali greitai atsigauti, jei kitą sezoną bus daugiau vidutinės šilumos ir drėgmės, o tokios sąlygos dažnai sudaro palankų foną kenkėjų gausėjimui.

    Kodėl nereikėtų atsipalaiduoti

    Agronomai primena, kad kolorado vabalas pasižymi dideliu prisitaikymu ir gali sparčiai atkurti skaičių, kai sąlygos pagerėja. Be to, kenkėjų gausą lemia ne tik temperatūra, bet ir kritulių režimas, dirvožemio drėgmė bei tai, kiek anksti pasirodo bulvių daigai.

    Net jei vabalų matyti mažai, patariama reguliariai apžiūrėti bulvių lapus ir stebėti, ar nėra kiaušinėlių sankaupų ir lervų. Ankstyvas aptikimas paprastai leidžia išvengti masinio išplitimo, kai žala pasėliui padidėja per labai trumpą laiką.

  • Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Ilgą laiką mokslininkai laikėsi logiškos prielaidos: kuo medis aukštesnis, tuo jam sunkiau išgyventi sausrą. Vanduo turi būti pakeltas iš dirvožemio į lapus per plonų indų tinklą, o drėgmės trūkumas gali sukelti vadinamąją hidraulinę avariją, kai nutrūksta vandens srautas ir medis ima džiūti.

    Ankstyvieji stebėjimai dažnai šią prielaidą patvirtindavo. Per sausras didesni medžiai kai kuriose ekosistemose augo lėčiau arba dažniau žūdavo, nes jų lajos yra aukščiau, kur stipresnė saulės spinduliuotė, aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras.

    Ryškus pavyzdys buvo 2015–2016 metais pasireiškęs stiprus El Ninjo, smarkiai paveikęs Amazoniją. Tyrimuose, apėmusiuose šimtus tūkstančių medžių, fiksuota didesnė medžių mirtingumo banga, o miškas laikinai susilpnino gebėjimą sugerti anglies dioksidą, nes labiausiai nukentėjo būtent stambiausi individai.

    Tačiau vėlesni duomenys parodė, kad ši taisyklė nėra universali. Tropiniuose Afrikos miškuose per panašius klimato svyravimus didžiausi medžiai kai kuriose vietovėse pasirodė esantys atsparesni, o ryškiausias augimo sulėtėjimas fiksuotas mažesnių medžių grupėse.

    Toks kontrastas rodo, kad svarbiausia yra ne vien medžio dydis, o jo rūšis, fiziologija ir aplinkos sąlygos. Tyrimai kituose tropikuose, pavyzdžiui, Puerto Rike, rodo, kad net tos pačios rūšies medžiai gali skirtingai pakelti sausrą priklausomai nuo to, ar jie auga drėgnesnėje, ar sausesnėje buveinėje.

    Ypatingo dėmesio sulaukė Pietryčių Azijos miškuose paplitę dvusparninių šeimos medžiai, tarp jų ir itin aukšti Borneo saloje. Nors jų aukštis įspūdingas, dalis jų išsiskiria anatominiais ir fiziologiniais prisitaikymais, leidžiančiais palaikyti vandens transportą net tada, kai drėgmės trūksta, o karštis ir sausas oras lajų zonoje didžiausi.

    Ši tema svarbi ne tik botanikams. Stambiausi medžiai paprastai sukaupia neproporcingai daug biomasės, todėl ir anglies, tad jų išlikimas tiesiogiai veikia miškų gebėjimą mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimą atmosferoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad didžiausi medžiai yra reti, o ilgalaikiuose stebėjimuose jų imtys dažnai per mažos, kad būtų lengva daryti apibendrinimus visiems regionams. Todėl išlieka atviras klausimas, ar Borneo atsparūs miškų milžinai yra išskirtinis atvejis, ar panašūs mechanizmai plačiai paplitę, tik dar nepakankamai ištirti.

    Aiškėja viena: vien medžio aukštis dar nepasako, kaip jis reaguos į sausrą. Atsparumą greičiausiai lemia rūšies savybės, gebėjimas išvengti vandens transporto sutrikimų, toleruoti karštį ir prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, kurios ypač ryškios viršutinėje miško lajų dalyje.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Ukrainoje kolorado vabalų šiemet mažiau: ekspertė paaiškino priežastis ir ko tikėtis kitą sezoną

    Skirtinguose Ukrainos regionuose šiemet fiksuojamas gerokai mažesnis kolorado vabalų skaičius bulvių pasėliuose. Tačiau specialistai perspėja, kad tai nebūtinai reiškia ilgalaikį lūžį, nes palankiomis sąlygomis kenkėjas gali greitai atkurti populiaciją.

    Apie situaciją kalbėjo žemės ūkio mokslų atstovė, Ukrainos bulvininkystės instituto vadovybės narė Tatjana Oleinik. Jos teigimu, vabalo sumažėjimą lėmė ne vienas veiksnys, o kelių aplinkybių sutapimas per žiemą, pavasarį ir vasarą.

    Vienas svarbiausių elementų buvo atšiauresnė žiema, kai dirvožemis kai kur įšalo giliau nei įprastai. Būtent dirvoje žiemoja suaugę kolorado vabalai, todėl didesnis įšalas gali sumažinti peržiemojusių individų dalį ir susilpninti pavasarinį populiacijos startą.

    Prie to prisidėjo ir užsitęsęs vėsus pavasaris, kuris sulėtina kenkėjų aktyvumą bei vystymąsi. Kai pavasaris šaltas, vabalams sunkiau greitai pereiti į intensyvų dauginimosi etapą, o lervų vystymosi ciklas pailgėja.

    Vis dėlto, pasak ekspertės, ryškiausiai šių metų vaizdą pakeitė vasaros karščiai. Esant maždaug 35–37 laipsnių temperatūrai, vabalų kiaušinėliai gali išdžiūti, o lervos masiškai žūti nuo dehidratacijos, todėl net ir pasirodžius pirmoms generacijoms, populiacija ne visur pasiekia įprastą piką.

    Dar vienas veiksnys susijęs su pačia žemdirbystės struktūra: kai kuriose vietovėse sumažėjo bulvių auginimo plotai. Mažesni plotai reiškia mažiau nuolatinio maisto šaltinio ir mažiau galimybių kenkėjui greitai plisti dideliais atstumais, ypač jei laukai išsibarstę ir tarp jų daugiau nepalankių buveinių.

    Nepaisant šių metų rodiklių, specialistai ragina nesusidaryti įspūdžio, kad kolorado vabalas „dingsta“. Šis kenkėjas pasižymi dideliu prisitaikymu, o populiacija po nepalankių sezonų gali atsistatyti, jei kitais metais vyraus šiltesnės ir drėgnesnės sąlygos.

    Vertindama ateitį, ekspertė pabrėžia nuoseklios kontrolės svarbą, ypač didesniuose bulvių plotuose. Viena dažniausiai akcentuojamų praktikų yra kaitalioti insekticidus, kad kenkėjui nesusiformuotų atsparumas tai pačiai veikliajai medžiagai ir efektyvios priemonės neišsektų per kelis sezonus.

    Prognozė išlieka atsargi: jei kitą sezoną bus daugiau vidutinės šilumos ir drėgmės, kolorado vabalų gali vėl padaugėti. Tokios sąlygos paprastai palankesnės kiaušinėlių išgyvenamumui ir lervų vystymuisi, todėl populiacija greičiau atsistato.

    Ūkininkams ir daržininkams tai signalas neatsipalaiduoti vien dėl šių metų sumažėjimo. Praktikoje tai reiškia ankstyvą stebėseną, savalaikį sprendimų priėmimą ir atsakingą priemonių parinkimą, kad masinis plitimas neįsibėgėtų.

  • Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.

    Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.

    Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.

    Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.

    Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.

    Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.

    Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.

    Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.

    Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.