Tag: Klimato kaita

  • Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme sekmadienį į protesto eitynes dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos susirinko daugiau kaip 10 000 žmonių. Demonstracija įvyko likus kelioms savaitėms iki rugsėjo 13 dieną vyksiančių visuotinių Švedijos parlamento rinkimų, kuriuose klimato politika tapo viena svarbiausių temų.

    Protesto dalyviai ragino valdžią griežtinti priemones, skirtas mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Organizatoriai pabrėžė, kad sprendimų tempas, jų vertinimu, nebėra suderinamas su mokslininkų įvardijamomis rizikomis ir didėjančiu ekstremalių orų reiškinių dažniu Europoje.

    Ką reikalauja pasiekti Švedija

    Diskusijos centre atsidūrė Švedijos tikslai: transporto sektoriuje iki 2030 metų sumažinti anglies dvideginio emisijas 70 proc., lyginant su 2010 metų lygiu, ir iki 2045 metų pasiekti klimatui neutralų balansą. Ekspertai Švedijoje ir už jos ribų įspėja, kad dalis pastarųjų sprendimų gali apsunkinti šių tikslų įgyvendinimą.

    Protestą rėmė įvairios organizacijos: jaunimo ir sporto judėjimai, profsąjungos, kaimo bendruomenių asociacijos bei žmogaus teisių grupės. Eitynėse dalyvavo ir viena žinomiausių pasaulio klimato aktyvisčių Greta Thunberg.

    „Švedijoje nėra nė vienos partijos, kuri siūlytų politiką, artimą tam, ko, pasak mokslo, reikia, kad išvengtume klimato katastrofos“, – sakė Greta Thunberg.

    „Jei ir toliau viską darysime kaip dabar, matysime griūtį, o jos požymius jau matome“, – pabrėžė ji.

    Politika, kuri kelia ginčus

    Premjero Ulf Kristersson vadovaujama dešiniųjų vyriausybė, valdžioje esanti nuo 2022 metų, mažino degalų mokesčius ir sušvelnino reikalavimus degalų tiekėjams dėl mažesnio anglies pėdsako alternatyvų įmaišymo. Kritikai tvirtina, kad tokie žingsniai didina riziką atsilikti nuo 2030 metų tarpinio tikslo.

    Valdžia savo sprendimus grindžia argumentu, kad iškastinio kuro atsisakymas turi vykti palaipsniui, siekiant išlaikyti šalies konkurencingumą ir apsaugoti pramonę bei darbo vietas. Tuo pat metu demonstracijos organizatoriai reikalauja greitesnių priemonių, kurios poveikį emisijoms duotų jau artimiausiais metais.

    „Klimato krizė yra reali ir ji jau čia“, – sakė Švedijos gamtos apsaugos draugijos vadovė Beatrice Rindevall.

    Ji pabrėžė, kad po Europą šią vasarą užklupusių karščio bangų būtina klimato politiką orientuoti į skubų emisijų mažinimą. Tokia žinutė tapo viena pagrindinių demonstracijos ašių, atkartojant viešojoje erdvėje vis dažniau girdimą raginimą sprendimus matuoti ne pažadais, o konkrečiais rodikliais.

    Rinkėjų nuotaikos prieš balsavimą

    Rugsėjo 13 dieną Švedijos rinkėjai rinks naują parlamentą, o apklausos rodo, kad valdančiajam dešiniųjų blokui gali tekti pripažinti pralaimėjimą. Viešosios transliacijos bendrovės SVT skelbta Verian apklausa rodė, kad centro kairės opozicija turi maždaug 10 proc. punktų pranašumą.

    Toje pačioje apklausoje 37 proc. respondentų nurodė, kad svarbiausias rinkimų prioritetas yra klimato kaita. Tai reiškia, kad klimato politika Švedijoje nebėra tik aplinkosaugos darbotvarkės dalis, o tampa lemiamu pasirinkimo kriterijumi plačiai rinkėjų grupei.

    Protesto dalyviai sako, kad tokia mobilizacija suteikia vilties, tačiau kartu signalizuoja politinį spaudimą visoms partijoms. Rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje būtent klimato sprendimai gali tapti vienu iš klausimų, dėl kurių bus sprendžiama, kas formuos kitą Švedijos vyriausybę.

  • Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Grybai dažniausiai siejami su miškais ar dirvožemiu, tačiau mokslininkai vis aiškiau mato, kad jie gausiai gyvena ir vandenynuose. Naujas tyrimas parodė, jog jūriniai grybai gali būti reikšmingi pasauliniame anglies apytakos cikle, ypač Arkties fiordų nuosėdose.

    Tyrėjai analizavo Norvegijos Arkties fiordo Kongsfiordo jūros vandenį ir dugno nuosėdas bei lygino jas su greta esančių teritorijų tundros dirvožemiu. Darbe pabrėžiama, kad iki šiol jūrinių grybų vaidmuo dažnai buvo nuvertinamas, nes jie mikroskopiniai ir sunkiau aptinkami nei didesni organizmai.

    Ką tiksliai parodė eksperimentai

    Pirmą kartą kiekybiškai įvertinta, kiek grybai jūrų nuosėdose į savo biomasę įjungia ištirpusių, vandenyje plūduriuojančių aminorūgščių. Tai svarbu todėl, kad aminorūgštys yra lengvai skaidoma organinė medžiaga, kurios virtimas į mikrobų biomasę reiškia anglies ir azoto sulaikymą, o ne greitą grįžimą į aplinką.

    Rezultatai parodė, kad ten, kur organinę medžiagą aktyviau „suvalgo“ grybai, susidaro mažiau anglies dioksido nei tose mėginių dalyse, kuriose vyrauja prokariotiniai mikroorganizmai, tokie kaip bakterijos ir archėjos. Ši tendencija pastebėta tiek fiordo nuosėdose, tiek tundros dirvožemyje, tačiau jūros dugne grybų ir prokariotų biomasės santykis buvo gerokai didesnis.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad Arkties vandenyne grybai gali reikšmingai prisidėti prie anglies kaupimo nuosėdose dėl itin efektyvios jų medžiagų apykaitos“, – sakė geomikrobiologas Williamas Orsi.

    Netikėtas atradimas apie konkurenciją

    Ilgą laiką manyta, kad lengvai skaidomą ištirpusią organinę medžiagą daugiausia įsisavina bakterijos. Vis dėlto nauji duomenys leidžia teigti, kad grybai kai kuriais atvejais gali būti ne tik konkurentai, bet ir efektyvesni šios medžiagos „surinkėjai“, todėl jūrinė anglies apytaka gali būti sudėtingesnė nei manyta.

    „Naujas tyrimas griauna ankstesnę nuostatą, kad lengvai skaidoma ištirpusi organinė medžiaga pirmiausia yra bakterijų niša“, – sakė mokslininkė Marlis Reich, rengusi tyrimą lydintį komentarą.

    Fiordo nuosėdose identifikuota daugiau nei 80 grybų tipų, susijusių su šiuo natūraliu anglies „užrakinimo“ procesu. Dalis jų priskirti vandens aplinkoms būdingoms grupėms, o gretimuose dirvožemiuose aminorūgštis aktyviai vartojančių grybų aptikta gerokai mažiau.

    Kodėl tai svarbu Arkties ateičiai

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arkties fiordai yra svarbios anglies kaupimo vietos, tačiau šių ekosistemų mikrobiniai procesai vis dar ištirti nepakankamai. Ypač svarbu tai, kad kai kurios fiordų nuosėdų zonos tampa bedeguonės vos keli milimetrai po paviršiumi, o eksperimentai rodo, kad dalis grybų gali išlikti veiklūs net esant menkam deguonies kiekiui.

    Arkties aplinka šyla sparčiau nei daugelis kitų regionų, todėl kinta ledynų tirpsmo, nuosėdų kaupimosi ir organinės medžiagos srautai. Mokslininkų teigimu, norint tiksliau prognozuoti klimato kaitą, būtina geriau suprasti, kaip tokie mikroorganizmai kaip jūriniai grybai veikia anglies saugojimą jūros dugne.

    „Arktis keičiasi precedento neturinčiu greičiu, o pastangos suprasti jos ekosistemų veikimą vis dar nepakankamos. Ateities tyrimai neturėtų ignoruoti grybų kaip svarbių anglies apytakos dalyvių“, – sakė tyrimo autorius Juanas Carlosas Trejos-Espeleta.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Rekordinis El Ninjo įsibėgėja: meteorologai neatmeta, kad 2027 metais bus karščiausi metai

    Ramiajame vandenyne stiprėjantis El Ninjo reiškinys, pasak meteorologų, gali tapti vienu galingiausių per ilgesnį stebėjimų laikotarpį ir papildomai kilstelėti pasaulio vidutinę temperatūrą. Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office prognozuoja, kad kai kuriuose vandenyno regionuose paviršiaus temperatūra gali viršyti daugiametę normą daugiau nei 3 laipsniais Celsijaus.

    Toks šuolis svarbus ne tik vandenynui, nes El Ninjo metu į atmosferą išsiskiria daugiau šilumos, o tai paprastai padidina tikimybę, kad pasaulio metinė temperatūra pasieks naujus rekordus. Dėl to 2027 metais, kai šio reiškinio įtaka dažnai būna ryškiausia po žiemos piko, gali būti perrašytos šilumos statistikos eilutės.

    El Ninjo vadinama fazė, kai centrinėje ir rytinėje ekvatorinio Ramiojo vandenyno dalyje jūros paviršius sušyla bent 0,5 laipsnio Celsijaus virš vidurkio. Paprastai tuo pat metu silpnėja pasatai, todėl šiltesnis vanduo slenka į rytus, o kartu keičiasi atmosferos cirkuliacija ir kritulių pasiskirstymas.

    Dabartiniai stebėjimai rodo, kad anomalija jau viršija 2 laipsnius Celsijaus, o metų pabaigoje ji gali dar padidėti. Met Office specialistai atkreipia dėmesį, kad šiluma kaupiama ne tik paviršiuje: kai kur maždaug 100 metrų gylyje vanduo yra apie 8 laipsniais Celsijaus šiltesnis nei norma, ir tai gali tapti papildomu energijos šaltiniu reiškiniui stiprėti.

    El Ninjo poveikis pasauliui nėra vienodas, tačiau tam tikros tendencijos kartojasi. Pietų Azijoje šis reiškinys dažnai siejamas su silpnesniu musonu, o tai gali didinti sausros ir vandens trūkumo riziką, ypač jei kritulių deficitas tęsiasi kelis mėnesius.

    Kituose regionuose gali būti priešingai: Peru, Ekvadore ar pietinėse JAV dalyse dažniau išauga liūčių ir potvynių tikimybė. Australijoje El Ninjo neretai didina sausros bei miškų gaisrų riziką, tačiau kiekvienas epizodas skiriasi, todėl tikslūs padariniai priklauso nuo reiškinio struktūros ir sezono.

    Met Office pabrėžia, kad El Ninjo ne visada yra tiesioginė konkrečios vasaros karščio bangų priežastis, tačiau rudenį ir žiemos pradžioje jo įtaka orams dažnai stiprėja. Šiaurės vakarų Europoje tai gali reikšti didesnę audrų ir lietingų periodų tikimybę, o vėlesnėje žiemos dalyje kai kuriais atvejais didėja ir šaltesnių epizodų tikimybė.

    Svarbiausias aspektas išlieka pasaulinė temperatūra: El Ninjo iš vandenyno į atmosferą išleidžiama šiluma veikia kaip papildomas postūmis žmogaus veiklos sukeltam atšilimui. Klimatologai pažymi, kad didžiausias poveikis pasaulinei metinei temperatūrai dažnai matomas kalendoriniais metais po žiemos piko, todėl 2027 metais rekordas laikomas realiu scenarijumi.

    Pastaraisiais metais fiksuojami itin šilti sezonai rodo, kad klimato sistema tapo jautresnė trumpalaikiams svyravimams, o vandenynų šilumos perteklius didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Dėl to meteorologai ir klimato tyrėjai ragina ne tik sekti prognozes, bet ir vertinti rizikas energetikai, žemės ūkiui, sveikatai bei infrastruktūrai.

  • Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    By&nbspNela Heidner
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    Chancellor Friedrich Merz travelled to Hürtgenwald today, as firefighting in Belgium’s High Fens continues. The blaze on the German border is out, but ahead of his visit he faced opposition criticism for ‘doing nothing’.

    It was his first public engagement after the summer break: Two days after the complete extinguishing of the forest fire in the Hürtgen Forest, Federal Chancellor Friedrich Merz (CDU) visited the affected area today to thank the emergency services.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Merz was met with boos and whistles. Numerous onlookers gathered on the village square where Merz arrived. At times the chancellor was barely audible, as his words were drowned out.

    A member of the Hürtgenwald volunteer fire brigade expressed anger at the loud reactions. “Those who are shouting and whistling should turn that negative energy into positive energy and become members of the fire brigade or of the THW,” said the firefighter.

    Merz said he had deliberately chosen to travel to Hürtgenwald-Gey only today. He had wanted to ensure that the emergency crews could work undisturbed. At the same time, he said, he had been continuously briefed on the situation and had asked the local authorities what support was needed to bring the fire under control as quickly as possible.

    Merz was thus responding to criticism that he had arrived at the scene too late. “I am not impressed by those who stand there shouting,” Merz said. “I talk to the people who are not shouting, but who are working. I talk to those who help and to those who act in the interests of the community.”

    The chancellor described the large-scale forest fire in Hürtgenwald and the High Fens as a consequence of climate change. However, he did not spell out which concrete measures should be derived from this. He said he had come to Gey above all to thank the emergency services for their efforts and commitment.

    Earlier, during a visit to the forest, Merz had seen the scale of the damage for himself.

    Largest forest fire in North Rhine-Westphalia’s history

    The blaze broke out during the recent heatwave and spread rapidly because of the dry soils and woodland. According to North Rhine-Westphalia’s agriculture ministry, around 300 to 400 hectares of forest – equivalent to roughly 420 to 560 football pitches – were damaged or destroyed. The authorities described the fire as the largest forest fire in the history of North Rhine-Westphalia.

    At the height of the operation, around 1,400 emergency personnel and about ten firefighting helicopters were deployed. Four armoured vehicles were also used to cut firebreaks and support the firefighting efforts.

    The nearby village of Gey had to be evacuated at times. Around 1,800 people were affected. After about a week, the fire was finally extinguished completely.

    Criticism of Merz’s late visit

    Politically, the visit has sparked debate. While the forest fire was still raging, no member of the federal government was on the ground. Merz was on his summer holiday at the time, but said he was being regularly briefed on the situation.

    By contrast, North Rhine-Westphalia’s state premier Hendrik Wüst (CDU) interrupted his holiday and visited the affected area. Opposition politicians, especially from the Greens, criticised Merz’s decision not to travel to the region earlier.

    The federal government defended the chancellor, pointing out that he had been kept informed of developments during his holiday and could have intervened if needed.

    The issue is likely to remain relevant beyond the current forest fire. At next week’s cabinet retreat, topics will include heat protection, climate adaptation and how to deal with increasingly frequent extreme weather events.

    The cabinet retreat at Neuhardenberg Castle is scheduled for Tuesday, 25 August, on the federal government’s official calendar.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more


    Poland: Man who ordered 300 pizzas in food-delivery pranks faces up to eight years in prison


    France to give new interceptor missiles to Ukraine, Macron says


    Europe’s devastating wildfires unveil deadly new threat – buried bombs from WWI and WWII

  • „EDF“ gavo leidimą ruoštis dviem naujiems EPR2 reaktoriams Gravelines – kas keičiasi?

    „EDF“ gavo leidimą ruoštis dviem naujiems EPR2 reaktoriams Gravelines – kas keičiasi?

    Prancūzijos valdžia suteikė valstybės valdomai energetikos grupei „EDF“ aplinkosauginį leidimą pradėti parengiamuosius darbus planuojamiems dviem EPR2 branduoliniams reaktoriams Gravelines atominėje elektrinėje šalies šiaurėje.

    Leidimas reiškia, kad bendrovė gali pradėti aikštelės paruošimą, tačiau tai dar nėra galutinis sprendimas dėl pačių reaktorių statybos. „EDF“ pabrėžia, kad šis etapas nesuteikia teisės statyti pastatų, kuriuose būtų laikomos branduolinės medžiagos ar įranga, susijusi su branduoline sauga.

    Pagal dekretą leidžiama vykdyti infrastruktūros ir statybvietės parengimo darbus, įskaitant aikštelių aptarnavimą, statybinių bazių įrengimą, dalies geležinkelio terminalo perkėlimą, žemės darbus ir grunto sutvirtinimą. Taip pat numatyta įrengti vandens paėmimo kanalą ir sandarų barjerą po būsimo pramoninio bloko pastatais.

    Dalis numatytų veiksmų susiję su poveikio aplinkai mažinimu: planuojamas saugomų augalų ir gyvūnų perkėlimas tam palankiu metu bei naujo visuomenės informavimo centro įrengimas. „EDF“ nurodo, kad viso proceso metu bus vykdoma aplinkos stebėsena, prižiūrint atsakingoms institucijoms.

    Kur vyks darbai ir ką planuoja statyti

    Parengiamieji darbai numatyti Gravelines ir Longs-Plage teritorijose, o atskiras automobilių stovėjimo aikštelės objektas patenka į Craivic ir Bourbourg savivaldybių ribas. Tai yra didelis infrastruktūrinis projektas šalia Diunkerko uosto, kur veikia viena svarbiausių Prancūzijos energetikos grandžių.

    Gravelines aikštelėje planuojami du 1 600 megavatų galios EPR tipo reaktoriai, kurie papildytų jau veikiančius šešis 900 megavatų reaktorius. Plėtra siejama ir su Diunkerko regiono pramonės dekarbonizacijos tikslais, nes dalis vietos ūkio vis dar priklausoma nuo iškastinio kuro.

    Platesnis Prancūzijos branduolinis planas

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2022 metais paskelbė planą statyti šešis naujos kartos slėginio vandens reaktorius, paliekant galimybę vėliau pridėti dar aštuonis. Pirmosios trys poros numatytos Penly, Gravelines ir Bugey aikštelėse.

    Skelbiama, kad pirmoji naujų reaktorių pora Normandijoje turėtų pradėti veikti apie 2038 metus. Tuo pat metu tikimasi, kad galutinis investicinis sprendimas dėl šešių EPR2 reaktorių statybų gali būti priimtas iki 2026 metų pabaigos.

    Medūzos ir karščiai priminė rizikas

    Gravelines elektrinė pastaraisiais metais atsidūrė dėmesio centre ne tik dėl plėtros, bet ir dėl incidentų, susijusių su gamtinėmis sąlygomis. Rugpjūčio pradžioje, kai prie Diunkerko uosto buvo užfiksuotas didelis medūzų kiekis, keli elektrinės blokai buvo laikinai sustabdyti automatiškai, nes medūzos pateko į vandens siurblines.

    Tuo metu branduolinės saugos priežiūros institucija buvo nurodžiusi, kad incidentas nepaveikė įrangos aušinimo. Panašių atvejų dėl biologinių ar aplinkos veiksnių anksčiau yra patyrusios ir kitos šalys, kur elektrinės naudoja jūros ar upių vandenį aušinimui.

    Ši istorija sutapo su platesnėmis problemomis, kurias branduolinei energetikai kelia karščio bangos ir sausros: esant aukštai vandens temperatūrai ir mažesniam debitui, elektrinių darbą kartais tenka riboti dėl aplinkosauginių reikalavimų. Prancūzijoje branduolinė energetika tradiciškai sudaro apie 70 proc. elektros gamybos, todėl gamtiniai trikdžiai tampa jautrūs visai sistemai.

  • Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Vasarą Europą niokojantys miškų ir durpynų gaisrai išryškino dar vieną, mažiau matomą, bet potencialiai mirtiną riziką – įkaitusi žemė ir išdegę plotai vis dažniau atveria Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią amuniciją.

    Ugniagesiai kai kuriose vietovėse susidūrė su papildomu pavojumi, kai gaisrų zonoje pasigirsdavo pavieniai sprogimai, o darbai turėdavo būti derinami su išminuotojais. Pranešimų apie tokius atvejus sulaukta Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

    Karų palikimas vėl tampa aktyvus

    Ekspertai pabrėžia, kad karų palikimas daugelį dešimtmečių buvo palyginti stabilus, tačiau klimato sąlygoms keičiantis situacija kinta. Ilgalaikės sausros, karščio bangos ir intensyvūs gaisrai ardo dirvožemį, mažina jo drėgmę ir gali pakeisti seniai užkastų sprogmenų būklę.

    „Klimato kaita dabar daro tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – išjudina ir vėl suaktyvina tai, kas ilgai buvo stabilu“, – sakė Londono SOAS universiteto taikos ir konfliktų tyrėja Sarah Njeri.

    Gaisrų židiniuose – ir senos amunicijos radiniai

    Pranešta, kad netoli Bordo miesto pietvakarių Prancūzijoje vienas gaisras atvėrė, kaip manoma, Antrojo pasaulinio karo laikų amunicijos sankaupą. Belgijos rytinėje Lježo provincijoje vietos valdžia teigė, kad gelbėjimo tarnybos priverstos prisitaikyti prie situacijos, kai gaisrų teritorijose gali būti užkastų sprogmenų.

    Ypač daug dėmesio sulaukė Aukštųjų Fenių regionas, besidriekiantis per Belgijos ir Vokietijos pasienį, kur fiksuotas intensyvus gaisras. Ši teritorija istoriškai siejama su Ardenų mūšiu, vienu kruviniausių Antrojo pasaulinio karo etapų Vakarų Europoje.

    Sausros atidengia ir upių dugną

    Ne vien gaisrai, bet ir sausros Europoje primena apie karų pėdsakus: vandens lygiui smunkant, kai kuriose upėse ir jų pakrantėse randami kariniai objektai bei ginklai. Dėl menkesnio upių debito gali atsiverti anksčiau užneštos vietos, o radiniai tampa pasiekiami ir žmonėms, ir tarnyboms.

    „Karo palikimas dėl klimato kaitos vis išlenda į paviršių“, – sakė Arizonos universiteto tyrėja Christina Greene.

    Specialistai primena, kad nesprogusi amunicija išlieka pavojinga net praėjus šimtmečiui, o bandymai ją liesti ar perkelti gali baigtis tragedija. Aptikus įtartiną metalinį objektą gaisravietėje, laukuose ar upės pakrantėje rekomenduojama laikytis atstumo ir nedelsiant informuoti atsakingas tarnybas.

  • Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito dronu nufilmuoti vaizdai iš Andalūzijos, kuriuose matyti kilometrais nusidriekusios fotovoltinių modulių eilės. Internautai jas praminė stikliniais laukais, nes saulės parkai užėmė žemes, kuriose dar neseniai augo alyvmedžių giraitės.

    Daugiausia dėmesio sulaukė teritorija prie Cartaojal, netoli Antequeros Malagos provincijoje. Skelbiama, kad 2023–2025 metais čia buvo pašalinta apie 500 hektarų alyvmedynų, o tai prilygsta maždaug 20 000 medžių, dalis jų buvo beveik 100 metų amžiaus.

    Vietos bendruomenės teigia praradusios ne tik medžius, bet ir darbo vietas bei tradicinį kraštovaizdį, kuris siejamas su alyvuogių aliejaus gamybos regionu. Protestai ir peticijos tapo nuolatine šių projektų palydove, o ginčai persikėlė ir į savivaldos bei teismų lygmenį.

    Panašūs konfliktai fiksuojami ir Jaéno bei Córdobos provincijose, kurios laikomos pagrindinėmis Ispanijos alyvuogių auginimo teritorijomis. Regiono valdžios institucijos yra patvirtinusios dešimtis didelių saulės elektrinių projektų alyvmedynų žemėse, o kai kuriais atvejais investicijos pripažįstamos viešuoju interesu, sudarančiu prielaidas žemės paėmimui visuomenės poreikiams.

    Prieš projektus pasisakantys ūkininkai pabrėžia kultūrinio paveldo ir vietos ekonomikos žalą, o energetikos bendrovės akcentuoja atsinaujinančios energetikos plėtrą ir tai, kad dalis savininkų žemę išnuomoja savo noru. Augant elektros paklausai ir spartėjant dekarbonizacijos tikslams, tokie interesų susidūrimai pietų Europoje tampa vis dažnesni.

    Diskusijose minimas ir vadinamasis fotovoltikos šilumos salos efektas. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad virš saulės modulių naktimis oras neretai išlieka apie 3–4 laipsniais šiltesnis nei virš natūralios augmenijos, o dieną temperatūrų skirtumai prie paviršiaus gali būti dar didesni.

    Tuo metu alyvmedžiai, kaip ir kiti medžiai, vėsina aplinką šešėliu ir garinimu, todėl jų pašalinimas keičia vietos mikroklimatą. Tyrimai taip pat pabrėžia, kad šis efektas paprastai yra lokalus ir silpnėja nutolus kelis šimtus metrų, tačiau būtent dėl to jis aktualiausias šalia gyvenviečių ir dirbamų laukų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendras alyvmedynų plotas Ispanijoje pastaraisiais metais ne būtinai mažėja, tačiau konfliktai kyla dėl konkrečių vietovių ir kraštovaizdžio pokyčio. Vis dažniau kaip kompromisas aptariama agrofotovoltika, kai moduliai projektuojami taip, kad po jais būtų galima tęsti žemės ūkio veiklą, įskaitant alyvmedžių auginimą.

    Toks sprendimas gali sumažinti įtampą tarp energetikos ir žemės ūkio, tačiau reikalauja kitokių techninių sprendimų, didesnių investicijų ir aiškesnių taisyklių, kaip suderinti gamybą, biologinę įvairovę ir vietos gyventojų interesus. Kol kas Andalūzijoje ginčai rodo, kad energetikos transformacija neapsiriboja technologijomis, ji tiesiogiai paliečia ir regionų tapatybę.

  • Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Europa susiduria su augančia uodų platinamų ligų grėsme, o pasirengimas ją suvaldyti skirtingose šalyse išlieka nevienodas. Apie tai perspėja Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, raginantis stiprinti uodų stebėseną ir plėsti kontrolės priemonių arsenalą.

    ECDC atkreipia dėmesį, kad Vakarų Nilo virusas žemyne plinta toliau, o invazinės uodų rūšys įsitvirtina naujose teritorijose. Didžiausias rizikos laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga, kai perdavimo sezonas būna aktyviausias.

    „Vakarų Nilo viruso plitimo plėtra ir invazinių uodų rūšių sklaida rodo, kodėl Europai būtina stiprinti uodų kontrolės pajėgumus“, – sakė ECDC ekspertė Céline Gossner.

    Iki rugpjūčio 13 dienos ECDC buvo užfiksuoti 429 vietiniai Vakarų Nilo viruso atvejai devyniose Europos šalyse, o šešiuose regionuose vietinis užsikrėtimas šiemet registruotas pirmą kartą. ECDC pabrėžia, kad užsikrėtimų pikas dažniausiai pasiekiamas rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį, todėl skaičiai gali augti.

    Skirtingos taisyklės, bendra rizika

    ECDC analizė rodo, kad Europoje nėra vientisos uodų kontrolės sistemos. Skiriasi tiek programų organizavimas, tiek finansavimas, tiek praktinis įgyvendinimas, o tai apsunkina koordinaciją tarp valstybių ir regionų.

    Apklausoje dalyvavo 26 iš 38 pakviestų šalių ir jurisdikcijų. Išvadose akcentuojama, kad dalis stebėsenos ir kontrolės programų remiasi trumpalaikiu finansavimu, todėl trūksta ilgalaikio planavimo ir stabilumo, ypač tada, kai sezonas būna intensyvus.

    „Kad uodų kontrolė būtų veiksminga, Europoje reikia glaudaus bendradarbiavimo ir integruoto požiūrio, apimančio stebėseną, bendruomenių įtraukimą ir tikslingas priemones, vertinant poveikį aplinkai“, – sakė Céline Gossner.

    Tigrinis uodas jau įsitvirtino

    Kartu su Vakarų Nilo virusu ECDC išskiria ir invazinių rūšių plitimą, ypač Azijos tigrinį uodą Aedes albopictus. Ši rūšis jau įsitvirtino 16 Europos šalių, tai yra maždaug dukart daugiau nei prieš 12 metų.

    Azijos tigrinis uodas gali platinti dengės ir čikungunijos virusus, kurie anksčiau dažniausiai buvo siejami su tropinėmis ir subtropinėmis vietovėmis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik importuotų atvejų stebėjimui, bet ir vietinio perdavimo rizikai.

    Kodėl kontrolė tampa sunkesnė?

    ECDC pažymi, kad daugelyje vietų uodų kontrolė išlieka reaktyvi ir epizodinė, dažnai koncentruojantis į suaugusių uodų naikinimą. Tuo metu ilgalaikės strategijos, skirtos invazinių populiacijų įsitvirtinimui stabdyti, dažnai būna nepakankamai išplėtotos.

    Valstybės taiko ir chemines, ir nechemines priemones, įskaitant lervų kontrolę bei informavimo kampanijas, kurios skatina gyventojus mažinti veisimosi vietas. ECDC pabrėžia, kad uodai nepaiso administracinių sienų, todėl vienos savivaldybės ar vienos šalies pastangų nepakanka, jei kaimynystėje priemonės nevykdomos.

    Klimato kaita problemą dar labiau paaštrina, nes šiltesnės sąlygos prailgina perdavimo sezoną ir sudaro palankesnę aplinką uodams bei virusų cirkuliacijai. ECDC teigimu, ilgesni ir intensyvesni sezonai jau stebimi Vakarų Nilo viruso, dengės ir čikungunijos atveju, todėl artimiausiais metais rizikos valdymui gali prireikti daugiau resursų ir nuoseklesnės politikos.

  • Portugalijoje aptiktas 3 350 metų alyvmedis: kaip jis dar dera ir ką apie tai sako mokslininkai

    Portugalijoje auga alyvmedžiai, kurių amžius peržengia 2 000 metų ribą, o vienas įspūdingiausių pavyzdžių siejamas su Abrantešo savivaldybe. Čia esantis medis, vadinamas „Oliveira do Mouchão“, vertinamas kaip vienas seniausių šalyje ir, nepaisant amžiaus, vis dar subrandina derlių.

    Skaičiuojama, kad 2018 metais šiam alyvmedžiui buvo apie 3 350 metų. Tai reikštų, kad jis pradėjo augti dar gerokai iki Romos imperijos įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje ir išgyveno daugybę istorinių lūžių, klimato svyravimų bei žemdirbystės kaitą.

    Tokio amžiaus medžiams įprastas rievėmis paremtas datavimas dažnai netinka, nes labai seni alyvmedžiai gali būti ištuštėję, suirusiu ar atsinaujinusiu kamienu. Dėl to tyrėjai naudoja specializuotas metodikas, kurios remiasi medienos struktūros analize ir kitais biologiniais žymenimis.

    Portugalijoje alyvmedžių amžiaus vertinimai siejami su Trás-os-Montes ir Alto Douro universiteto mokslininkų grupe, kuri yra sukūrusi ir pritaikiusi patentuotą vertinimo metodą. Ši praktika taikoma ne tik Portugalijoje, bet ir už jos ribų, kai siekiama patikimai įvertinti ypač senų medžių amžių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad alyvmedis yra viena atspariausių ilgaamžių rūšių dėl išskirtinės regeneracijos. Net ir labai senas kamieno fragmentas gali suformuoti naujus ūglius, todėl medis išlieka gyvybingas, nors jo išorė gali atrodyti stipriai paveikta laiko.

    Didelę reikšmę turi ir šaknų sistema: giliai įsiskverbusios šaknys padeda medžiui pasiekti drėgmę sausrų metu ir stabiliai maitintis prastesnėmis sąlygomis. Dėl to alyvmedžiai gali išgyventi šimtmečius trunkančius klimato bei kraštovaizdžio pokyčius ir toliau megzti vaisius.

    „Alyvmedis neabejotinai yra vienas geriausiai laikui atsparių gyvų organizmų, nes pasižymi labai stipria regeneracija“, – sakė tyrėjas Jose Luisas Luzada.

    Portugalijoje minimas ne vienas rekordinio amžiaus medis. Alentežu regione, Vidigueiros apylinkėse esančiame Herdade do Peso ūkyje, taip pat yra vertinamas dar senesnis alyvmedis, kurio amžius, pagal 2021 metais atliktą vertinimą, gali viršyti 3 700 metų.

    Tokie medžiai dažnai atsiduria nacionaliniuose konkursuose ir tampa ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo simboliais. Jie primena, kad biologinė įvairovė, ilgaamžės rūšys ir atsakingas kraštovaizdžio tvarkymas gali išsaugoti gyvus liudininkus, kurie jungia kelis tūkstantmečius istorijos.