CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Prancūzijos šiaurėje esanti Gravelines atominė elektrinė, laikoma viena galingiausių Europoje, vieną vasaros naktį netikėtai sustabdė dalį savo darbo. Į jūros vandens paėmimo sistemą patekęs medūzų būrys užkimšo filtrus, todėl reaktoriai automatiškai išsijungė saugos režimu.

    Ši elektrinė įsikūrusi tarp Diunkerko ir Kalė, o jos aušinimui naudojamas Šiaurės jūros vanduo. Tai įprastas sprendimas pakrančių energetikos objektuose, tačiau jis reiškia priklausomybę nuo stabilių jūros sąlygų ir švaraus vandens srauto.

    Pranešama, kad vėlų sekmadienio vakarą automatinės apsaugos iš eilės sustabdė tris reaktorius, o dar vienas išsijungė jau pirmadienio naktį. Likę du tuo metu ir taip nedirbo dėl planinių darbų, tad tam tikru momentu visa aikštelė nebegamino elektros.

    Operatorius EDF nurodė, kad siurblinių filtrų būgnuose susikaupė didelis ir netikėtai atsiradęs medūzų kiekis. Kai filtrai užsikemša, krenta aušinimo vandens srautas, o reaktoriui saugiausia reakcija tokiose situacijose yra sumažinti galią arba visiškai atsijungti.

    Šis atvejis nėra vienkartinė egzotika, o labiau pasikartojantis pakrančių infrastruktūros pažeidžiamumo pavyzdys. Panašūs medūzų sukelti sutrikimai anksčiau buvo fiksuoti ir kitose šalyse, taip pat paveikdavo ne tik atomines, bet ir šilumines elektrines bei gėlinimo įrenginius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problema glaudžiai susijusi su jūros vandens temperatūros kilimu ir ekosistemų pokyčiais. Šiltesnis vanduo gali sudaryti palankesnes sąlygas medūzoms daugintis, o ilgesnis šiltasis sezonas prailgina jų aktyvumo laikotarpį pakrantėse.

    Prie medūzų gausėjimo kai kuriose teritorijose prisideda ir žuvų išteklių pokyčiai, nes mažėjant natūraliems konkurentams bei plėšrūnams medūzoms gali būti lengviau įsitvirtinti. Be to, jų plitimą tarp regionų spartina laivyba, kai lervos ar smulkūs organizmai pernešami balastiniuose vandenyse.

    Energetikos inžinieriai ieško būdų, kaip tokias situacijas numatyti ir suvaldyti. Tarp taikomų priemonių minimi smulkesni įtekėjimo filtrai, skirtingo tipo apsauginės grotos, burbulų užtvaros bei stebėsenos sistemos, leidžiančios anksčiau pastebėti artėjančius telkinius.

    Vis dėlto net ir tobulesnė įranga paprastai nepašalina rizikos, o tik suteikia daugiau laiko sureaguoti ir sumažina prastovų tikimybę. Gravelines atveju reaktoriai buvo paleisti iš naujo po filtrų išvalymo, tačiau pati priklausomybė nuo aušinimo vandens ir besikeičiančios jūros aplinkos išlieka.

    Ši istorija primena, kad energetikos patikimumas priklauso ne vien nuo technologijų ar kibernetinio saugumo. Net maži, minkšti jūros organizmai gali tapti kritiniu veiksniu sistemoms, kurios kasdien turi užtikrinti stabilų elektros tiekimą, ypač šylant klimatui ir dažnėjant pakrančių ekosistemų svyravimams.

  • Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Pietinėje Indijos Keralos valstijoje gelbėtojai tęsia paieškas po nuošliaužos, kurią sukėlė smarkios musoninės liūtys. Pareigūnų teigimu, vis dar ieškoma penkių dingusių žmonių, o darbą apsunkina nesiliaujantis lietus ir nuošliaužų rizika.

    Nuošliauža įvyko Vajjanado (Wayanad) rajone, kalvotoje vietovėje, kur šlaitai po ilgalaikių liūčių tampa itin nestabilūs. Pranešama, kad žuvo mažiausiai trys žmonės, dirbę netoli tunelio statybų aikštelės, dar septyni sužeisti ir gydomi ligoninėje.

    Kas žinoma apie nelaimės vietą

    Vietos tarnybos teritoriją suskirstė į zonas, į paiešką įtrauktos specializuotos nelaimių valdymo komandos ir tarnybiniai šunys. Gelbėtojai tikrina purvo ir nuolaužų užverstą plotą, tačiau prognozuojami krituliai verčia dirbti atsargiau.

    Vaizdo įrašuose iš įvykio vietos matyti, kaip nuo šlaito nuslinkusi didžiulė žemių masė rovė medžius ir nušlavė metalines bei medžiagines užtvaras, įrengtas aplink statybų zoną. Tokiose situacijose papildomą pavojų kelia pakartotinės nuošliaužos, kurios neretai įvyksta praėjus kelioms valandoms ar net dienai po pirmojo slinkimo.

    Įtarimai dėl žmogaus veiklos

    Keralos žemės ūkio ministras T. Siddique žiniasklaidai teigė manantis, kad tai galėjo būti ne vien gamtinis reiškinys. Jo vertinimu, nuošliaužą galėjo paskatinti „ne moksliškai“ supiltos žemės ir nepašalintos statybų atliekos, nors dėl tikslios priežasties dar laukiama ekspertų išvadų.

    Statybų bendrovė savo ruožtu neigia atsakomybę ir tvirtina, kad šlaito slinkimas prasidėjo gerokai aukščiau už darbų vietą. Valdžios institucijos pradėjo tyrimą, kuriame bus vertinami tiek kritulių mastai, tiek statybų aikštelės inžineriniai sprendimai ir šlaitų stabilumo užtikrinimas.

    Musonai ir stiprėjantys ekstremalūs reiškiniai

    Kerala ir kitos Indijos dalys musonų sezonu reguliariai susiduria su potvyniais ir nuošliaužomis, ypač kalvotose vietovėse. Specialistai pabrėžia, kad klimato kaitos įtaka Pietų Azijos musonams didina ekstremalių liūčių tikimybę, o krituliai vis dažniau iškrenta trumpais, bet labai intensyviais pliūpsniais.

    Indijos meteorologijos tarnyba yra perspėjusi, kad artimiausiomis dienomis šiaurinėje šalies dalyje gali būti dar gausesnių kritulių. Tokie orų svyravimai atneša ne tik trumpalaikį atokvėpį nuo karščio, bet ir palieka vandens apsemtas teritorijas bei didina infrastruktūros, įskaitant statybų objektus šlaituose, pažeidžiamumą.

  • Barselonoje fiksuotas 40,5 laipsnio karščio rekordas: meteorologai įspėja apie bangos piką

    Barselonoje fiksuotas 40,5 laipsnio karščio rekordas: meteorologai įspėja apie bangos piką

    Rekordinė diena mieste

    Barselonoje užfiksuota 40,5 laipsnio temperatūra – tai aukščiausias rodiklis per 112 metų stebėjimų, pranešė meteorologijos tarnybos. Rekordas pasiektas Fabros observatorijoje miesto vakarinėje dalyje.

    Katalonijos meteorologijos tarnyba „Meteocat“ nurodė, kad taip viršytas ankstesnis 40 laipsnių rekordas, pasiektas 2024 metais liepos 30 dieną. Šis rodiklis laikomas preliminariu, tačiau meteorologai jį įvardija kaip istorinį miestui.

    Karštis pasiekė ir oro uostą

    Barselonos El Prat oro uoste, esančiame beveik jūros lygyje šalia Viduržemio jūros, termometrai pakilo iki 37,7 laipsnio. Ispanijos nacionalinė meteorologijos agentūra AEMET pabrėžė, kad tai aukščiausia šiame taške fiksuota temperatūra nuo 1924 metų.

    Įprastai Viduržemio jūros artumas sušvelnina karščius antrame pagal dydį Ispanijos mieste, tačiau šįkart vėsinantis efektas nebesuvaldė kaitros. AEMET atstovas José Ángel Núñez patvirtino, kad būtent šios dvi stotys laikomos pagrindiniais miesto atskaitos taškais.

    Įspėjimai ir karščio bangos mastas

    Karščio banga Ispanijoje prasidėjo sekmadienį ir, prognozuojama, tęsis iki ketvirtadienio. Kai kuriose šalies vietovėse šią savaitę registruota ir daugiau kaip 44 laipsnių temperatūra.

    AEMET trečiadienį paskelbė aukščiausio lygio raudoną įspėjimą dėl karščio atskirose Katalonijos ir Valensijos regionų teritorijose. Didesnėje šalies dalyje, įskaitant ir Barseloną, galiojo oranžinis perspėjimo lygis.

    Europa kaista, pasekmės jaučiasi sveikatai

    Išskirtinė karščio banga, kuri didelę Europos dalį apėmė birželio pabaigoje, Ispanijos žemyninėje dalyje atnešė aukščiausią vidutinę birželio paros temperatūrą mažiausiai nuo 1950 metų – 28,17 laipsnio. Šis rodiklis laikomas svarbiu indikatoriumi, rodančiu ne tik trumpalaikius pikus, bet ir bendrą kaitros foną.

    Remiantis MoMo stebėsenos sistemos vertinimais, per praėjusį mėnesį su karščiu galėjo būti susieta daugiau kaip 1 000 mirčių. Tokie skaičiai dažniausiai siejami su staigiais temperatūros šuoliais, naktiniu karščiu ir didesne rizika vyresniems žmonėms bei sergantiesiems lėtinėmis ligomis.

    „Mokslininkai sutaria, kad žmogaus veiklos sukelta klimato kaita didina karščio bangų intensyvumą, trukmę ir dažnį“, – sakė meteorologijos tarnybų atstovai.

    Ekspertai pabrėžia, kad miestams, kuriuose daug tankaus užstatymo ir mažai žalumos, didesnį pavojų kelia vadinamasis šilumos salos efektas, kai asfaltas ir pastatai išlaiko karštį ir naktį. Dėl to karščio bangos tampa ne tik nemalonia, bet ir tiesiogine visuomenės sveikatos rizika.

  • Mokslininkų modelis: saulės stogai virš 3,2 mln. km magistralių galėtų sumažinti 150 000 mirčių per metus

    Mokslininkų modelis: saulės stogai virš 3,2 mln. km magistralių galėtų sumažinti 150 000 mirčių per metus

    Mokslininkų komanda įvertino, kas nutiktų, jei virš pasaulio magistralių ir greitkelių būtų įrengti saulės modulių stogai. Modeliavimas rodo, kad toks sprendimas galėtų ne tik generuoti milžinišką elektros kiekį, bet ir prisidėti prie kelių eismo saugumo.

    Skaičiavimuose vertintas apie 3,2 mln. kilometrų pasaulinis pagrindinių kelių tinklas ir hipotetiškai ant jo įrengiamos fotovoltinės konstrukcijos. Idėja remiasi paprasta logika: keliai jau užima erdvę ir yra nuolat apšviečiami, todėl energijos gamyba vyktų nenaudojant papildomos žemės.

    Kiek elektros tai duotų?

    Tyrėjai modelyje naudojo pramonėje įprastus polisilicio modulius ir skaičiavo, kokią metinę generaciją duotų vienodas saulės stogų sprendinys skirtinguose regionuose. Gautas rezultatas – apie 17 578 TWh per metus, tai sudarytų daugiau nei pusę pasaulio elektros suvartojimo 2023 metais.

    Tokio masto generacija teoriškai reikštų mažesnį iškastinio kuro poreikį energetikoje, ypač tankiai apgyvendintuose regionuose, kur nauji saulės parkai dažnai konkuruoja su žemės ūkiu ar gamtos apsauga. Kelių infrastruktūra šią problemą iš dalies apeina, nes išnaudoja jau urbanizuotas erdves.

    Netikėtas efektas kelių saugumui

    Modeliavimas išskyrė ir kitą galimą naudą: saulės stogai virš kelių galėtų sumažinti eismo įvykių riziką dėl geresnio matomumo ir mažesnio akinančios saulės poveikio. Tyrėjų vertinimu, tai pasauliniu mastu galėtų reikšti iki 150 000 išvengtų mirčių per metus, nors šis skaičius priklauso nuo daugybės prielaidų.

    Stogeliai taip pat galėtų sumažinti kelių dangos perkaitimą ir deformacijų riziką karščio bangų metu, o tai aktualu šiltėjant klimatui. Kita vertus, papildomos konstrukcijos keltų naujų saugos reikalavimų: nuo atsparumo vėjui iki avarijų scenarijų, kai transporto priemonė palieka važiuojamąją dalį.

    Kodėl tai vis dar teorija?

    Didžiausia kliūtis – mastas ir kaina: pasauliniam projektui prireiktų dešimčių milijardų modulių, naujų atraminių konstrukcijų, priežiūros infrastruktūros ir itin didelių elektros tinklų pajėgumų. Prie to prisidėtų sudėtingi leidimų, kelių rekonstrukcijų ir eismo valdymo klausimai, nes darbai vyktų virš intensyvaus transporto srautų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad realistiškesnis kelias būtų etapinis diegimas ten, kur sąlygos palankiausios: daug saulėtų dienų, ilgi tiesūs ruožai, aukšta elektros paklausa ir tinkamas tinklų pralaidumas. Tokie pilotiniai sprendimai skirtingose šalyse jau buvo išbandomi mažesniu mastu, tačiau iki globalios vizijos dar labai toli.

    Vis dėlto studija išryškina svarbią tendenciją: energetikos plėtra vis dažniau ieško vietų, kurios nekonkuruoja su žeme būstui ar maistui. Jei technologijos pigs, o tinklai taps lankstesni, dalis kelių infrastruktūros ateityje gali virsti ne tik transporto, bet ir elektros gamybos koridoriumi.

    „Nesitikėjau, kad vien magistralės galėtų sutalpinti tokio masto fotovoltines sistemas ir taip smarkiai sumažinti išmetimus“, – sakė pagrindinis darbo autorius Ling Yao.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Earth’s Future, o išvados pateikiamos kaip pirmasis tokio masto globalus kelių fotovoltikos potencialo įvertinimas. Praktinis įgyvendinimas, anot autorių, priklausys nuo regioninių kaštų, tinklų modernizavimo ir saugos standartų.

  • Kinijos vėjo jėgainių parkas pakeitė mikroklimatą: vėjas sulėtėjo, o naktimis atšilo apie 1 laipsnį

    Kinijos vėjo jėgainių parkas pakeitė mikroklimatą: vėjas sulėtėjo, o naktimis atšilo apie 1 laipsnį

    Šiaurės Kinijoje, netoli Pekino esančiame Džangdziakou regione, didelis Šangji vėjo jėgainių parkas ne tik gamina elektrą, bet ir pastebimai pakeitė vietos mikroklimatą. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad aplink parką kito vėjo greitis ir nakties temperatūra, nors kritulių bei oro drėgmės rodikliai iš esmės liko stabilūs.

    Mokslininkai analizavo kelių dešimtmečių meteorologinius duomenis ir papildomai rėmėsi palydoviniais stebėjimais. Tyrimų išvada paprasta, bet reikšminga: vėjo jėgainių fizinis poveikis atmosferai gali keisti sąlygas konkrečioje vietovėje, net jei platesnio regiono klimato tendencijų tai neperrašo.

    Ką parodė ilgalaikiai duomenys?

    Vertinant 1981–2018 metų laikotarpį, užfiksuota, kad vidutinis metinis vėjo greitis aplink parką sumažėjo apie 6 proc. Ryškiausias pokytis matytas pavasarį, kai vėjo greitis mažėjo apie 14 proc., o žiemą fiksuotas maždaug 8 proc. kritimas.

    Temperatūros pokyčiai buvo subtilesni, bet nuoseklūs: vidutinė metinė oro temperatūra paaugo maždaug 0,4 laipsnio, o metinė minimali temperatūra – apie 0,8 laipsnio. Didžiausias efektas pastebėtas vasaros ir rudens naktimis, kai oras tapdavo šiltesnis maždaug 1 laipsniu, tačiau dieną analogiško šuolio nefiksuota.

    Kodėl šyla būtent naktimis?

    Tyrėjai aiškina, kad lemiamas veiksnys yra ne papildoma šiluma iš žemės paviršiaus, o atmosferos sluoksnių maišymas. Naktimis oras dažniau „susisluoksniuoja“: arčiau žemės gali laikytis vėsesnis sluoksnis, o aukščiau – šiltesnis.

    Didelių turbinų mentės veikia kaip mechaninis maišytuvas, kuris suardo šiuos sluoksnius ir leidžia šiltesniam orui iš aukščiau lengviau nusileisti arčiau žemės. Kartu turbinos iš oro srauto paima dalį kinetinės energijos, todėl vidutinis vėjo greitis vietoje gali mažėti.

    „Vėjo jėgainių mentės naktį intensyviau maišo atmosferą, todėl šiltesnis oras lengviau pasiekia žemės paviršių“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Ką tai reiškia energetikai?

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie mikroklimato pokyčiai nereiškia, jog vėjo energetika blogina regiono klimatą ar panaikina jos naudą mažinant iškastinio kuro naudojimą. Vis dėlto tai primena, kad didelės energetikos infrastruktūros projektai daro matuojamą poveikį aplinkai, todėl planuojant parkus svarbu įvertinti ne tik triukšmą, paukščių migraciją ar kraštovaizdį, bet ir vietines meteorologines sąlygas.

    Praktikoje tai gali būti aktualu prognozuojant vėjo išteklius, vertinant apledėjimo riziką, rūkų susidarymą ar net vietinius temperatūros minimumus, kurie svarbūs žemės ūkiui. Mokslininkai tikisi, kad tolesni tyrimai padės geriau suprasti, kokio masto parkai ir kokiomis sąlygomis sukelia didžiausius mikroklimato pokyčius.

  • Kaip Kataras dykumoje kuria maisto saugumą: planas 2024–2030 keičia žaidimo taisykles

    Kaip Kataras dykumoje kuria maisto saugumą: planas 2024–2030 keičia žaidimo taisykles

    Nuo priklausomybės iki atsparumo

    Kataras yra viena sausiausių pasaulio valstybių, o dirbamos žemės plotai sudaro vos apie 2 proc. teritorijos. Dėl kaitros, ribotų kritulių ir vandens išteklių šalis ilgą laiką rėmėsi importu, kad aprūpintų gyventojus maistu.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2017 metais patirtų tiekimo grandinių sutrikimų, kai tapo akivaizdu, kaip greitai geopolitika gali paveikti kasdienes prekes. Nuo tada maisto savarankiškumas ir atsparumas tapo ne tik ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.

    Nacionalinė strategija 2024–2030

    Šalies kryptį apibrėžia Nacionalinė maisto saugumo strategija 2024–2030, kuri orientuota į vietinės gamybos didinimą ir tiekimo rizikų mažinimą. Tikslas nėra visiškai atsisakyti importo, o sukurti sistemą, kuri būtų atsparesnė krizėms ir kainų šokams.

    Strategijoje akcentuojamas gamybos planavimas, atsargų valdymas ir investicijos į infrastruktūrą, kad kritiniais momentais būtų užtikrintas stabilus pagrindinių produktų prieinamumas. Tai atitinka platesnę Persijos įlankos regiono tendenciją stiprinti maisto rezervus ir vietinę gamybą.

    Technologijos, keičiančios dykumą

    Kataras siekia perrašyti žemės ūkio taisykles pasitelkdamas pažangias technologijas ir inovacijas, kurios leidžia auginti maistą ten, kur tradicinė žemdirbystė būtų nuostolinga. Daugiausia dėmesio skiriama šiltnamiams, kontroliuojamos aplinkos auginimui ir vandens taupymui.

    Praktikoje tai reiškia didesnį efektyvumą, mažesnius praradimus ir galimybę stabiliau planuoti derlių, nepaisant ekstremalių orų. Vis dažniau naudojami duomenų sprendimai, automatizavimas ir DI įrankiai, padedantys tiksliau valdyti drėkinimą, apšvietimą ir energijos sąnaudas.

    „Kai tiekimo grandinės sutrinka, maisto saugumas tampa ne pasirinkimu, o būtinybe“, – sakė laidos apie Kataro pokyčius autorė Laila.

    Kodėl tai svarbu visam regionui

    Maisto saugumo stiprinimas Katare yra dalis platesnio prisitaikymo prie klimato kaitos ir geopolitinės rizikos, kuri daro poveikį tarptautinei prekybai. Šilumos bangos, vandens stoka ir augančios energijos kainos skatina ieškoti sprendimų, kurie leistų mažinti priklausomybę nuo išorės.

    Kataro pavyzdys rodo, kad net esant itin nepalankioms gamtinėms sąlygoms įmanoma plėsti vietinę gamybą, jei tam skiriamos ilgalaikės investicijos ir kuriama aiški strategija. Tokie modeliai tampa vis aktualesni šalims, kurios susiduria su panašiais klimato ir tiekimo iššūkiais.

  • Kinijos Didžioji žalioji siena: pasodinti miškai dykumoje auga 66 proc. greičiau nei natūralūs

    Kinija daugiau kaip keturis dešimtmečius vykdo vieną didžiausių pasaulyje miškų atkūrimo programų, skirtą stabdyti Gobi ir Takla Makano dykumų plėtrą. Ši iniciatyva dažnai vadinama Didžiąja žaliąja siena ir apima milijardus pasodintų medžių šiaurinėse ir šiaurės vakarinėse šalies teritorijose.

    Naujas mokslininkų vertinimas rodo, kad dirbtinai įveisti miškai tokiose vietovėse gali augti gerokai sparčiau nei natūralūs. Tyrime nustatyta, kad programų metu pasodintų medžių augimo tempai vidutiniškai yra maždaug 66 proc. didesni nei natūraliuose miškuose augančių medžių.

    Pasak tyrėjų, vienas svarbiausių paaiškinimų susijęs su tuo, kaip tokie miškai reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis anglies dioksido kiekis gali stiprinti fotosintezę, o tai tam tikromis sąlygomis leidžia medžiams greičiau kaupti biomasę, ypač jei netrūksta vandens ir maisto medžiagų.

    „Dirbtinai įveisti miškai dažnai geriau išnaudoja palankias augimo sąlygas, nes juose parenkamos produktyvios rūšys ir taikomas aktyvus valdymas“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnį augimą lemia ne vien klimato veiksniai, bet ir žmonių sprendimai. Miškų atkūrimo projektuose dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, pavyzdžiui, tuopos ar kitos plantacijoms tinkamos medžių grupės, taip pat užtikrinama priežiūra: mažinama konkurencija dėl išteklių, atliekamas retinimas, kai kur taikomas tręšimas ar laistymas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad greitesnis augimas nereiškia, jog pasodinti miškai gali pakeisti natūralias ekosistemas. Natūralūs miškai paprastai pasižymi didesne biologine įvairove, stabilesniais ryšiais tarp rūšių ir didesniu atsparumu ligoms, kenkėjams bei ekstremaliems orams.

    Dar vienas svarbus aspektas – anglies kaupimo trukmė. Nors sparčiai augantys medžiai gali greičiau sugerti anglies dioksidą trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikis anglies saugojimas priklauso nuo to, ar miškai išliks, kaip bus tvarkomi, ar nebus prarasti dėl sausros, gaisrų ar degradacijos.

    Todėl Didžiosios žaliosios sienos atveju, kaip pabrėžia tyrėjai, svarbu ne tik pasodintų medžių skaičius, bet ir miškų sudėtis, vandens naudojimo strategijos bei prisitaikymas prie šylančio ir dažniau ekstremalias sąlygas patiriančio klimato. Kitaip tariant, greitas augimas yra reikšmingas rodiklis, tačiau sėkmę ilgainiui lems tvarus planavimas ir ekosistemų atsparumas.

  • Arkties jūros ledo storinimo bandymas davė rezultatų: per žiemą ledas pastorėjo, bet kyla klausimų

    Kanados Nunavuto teritorijoje, Kembridž Bi (Cambridge Bay) apylinkėse, žiemos metu buvo atliktas pirmasis tokio tipo eksperimentas, kuriuo siekta padidinti jūros ledo storį ir jo atspindimąją gebą. Tyrėjai pasirinko palyginti paprastą principą: šaltuoju sezonu ant esamo ledo užpumpuoti jūros vandens ir leisti jam užšalti, suformuojant papildomą sluoksnį.

    Toks ledo storinimas šiaurės bendruomenėms nėra naujiena, nes panašūs sprendimai dešimtmečiais taikyti kuriant ledo kelius ar laikinus pagrindus darbams ant ledo. Vis dėlto šįkart siekta įvertinti, ar metodas galėtų turėti platesnę reikšmę prisitaikant prie klimato kaitos Arkties regione.

    Bandymo metu 2024–2025 metų žiemą buvo įrengti aštuoni bandomieji ir trys kontroliniai plotai. Bandomuosiuose plotuose panardinamaisiais siurbliais jūros vanduo buvo užlietas iki maždaug 20 centimetrų gylio, o kontroliniuose plotuose ledas paliktas natūraliai evoliucijai.

    Pavasarį viename kontrolinių plotų atliktas atskiras bandymas, susijęs su tirpsmo vandens telkiniais ant ledo. Tyrėjai gręžė nedideles angas, kad pašalintų tamsesnį tirpsmo vandenį ir atidengtų šviesesnį ledą po juo, nes tirpsmo balos sugeria daugiau saulės šilumos ir spartina tirpimą.

    Pasibaigus žiemai, bandomuosiuose plotuose ledo storis vidutiniškai buvo apie 32 centimetrais didesnis nei kontroliniuose. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad nedideliu mastu galima padidinti ir ledo šviesumą, o tai teoriškai svarbu todėl, kad šviesesnis paviršius daugiau saulės spinduliuotės atspindi atgal į kosmosą.

    „Praktikoje šis metodas jau seniai naudotas ledo keliams ir platformoms įrengti, tačiau dabar siekiame suprasti, ar jis gali turėti pritaikymą klimato kaitos kontekste“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Arkties jūros ledo mažėjimas laikomas vienu ryškiausių klimato kaitos signalų, turinčių pasekmių tiek ekosistemoms, tiek pakrančių infrastruktūrai ir vietos gyventojų kasdienybei. Storesnis ir ilgiau išliekantis ledas galėtų sumažinti bangavimo poveikį kai kurioms pakrantėms, palengvinti judėjimą tradiciniais maršrutais ir tam tikrais sezonais sumažinti rizikas medžioklei ar žvejybai.

    Vis dėlto didžiausias klausimas išlieka mastelio problema. Kad metodas būtų reikšmingas visam regionui, reikėtų didelių pajėgumų, žmonių ir technikos, veikiančios atšiauriomis sąlygomis, taip pat patikimos logistikos bei energijos šaltinių.

    Ankstesniuose skaičiavimuose buvo vertinta, kad vien 10 proc. Arkties vandenyno ploto padengimui galėtų prireikti milijonų specialių siurblių, o visos Arkties mastu skaičius išaugtų dar kelis kartus. Tokios apimtys reikštų ne tik milžiniškas sąnaudas, bet ir papildomą poveikį aplinkai, kurį dar reikėtų įvertinti.

    Kita svarbi tema yra ekologinės ir socialinės pasekmės. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai duomenų apie tai, kaip ilgalaikis ir didelio masto ledo storinimas paveiktų vietos ekosistemas, jūros druskingumo režimą, ledo struktūrą, gyvūnų migracijos kelius ar tradicinį vietos bendruomenių gyvenimo būdą.

    Todėl šis metodas kol kas labiau vertinamas kaip potenciali prisitaikymo priemonė lokaliems atvejams, o ne greitas sprendimas visos Arkties ledo nykimui sustabdyti. Mokslininkai tikina, kad nauji bandymai davė vilčių, tačiau prieš svarstant platesnį taikymą reikės daugiau lauko tyrimų, nepriklausomo poveikio vertinimo ir aiškaus ekonominio pagrįstumo.

  • Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Lenkijoje vis dažniau fiksuojami įspūdingi vabzdžių telkiniai ant medžių kamienų, kurie iš tolo gali priminti masinę invaziją. Specialistai aiškina, kad dažniausiai tai vadinamasis liepinis susibūrėlis – nedidelis iš Pietų Europos kilęs tikrasis blakės giminaitis, pastaraisiais metais sparčiai plečiantis arealą.

    Šio vabzdžio plitimą sieja su šiltėjančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios palengvina peržiemojimą bei didina išgyvenamumą. Dėl to rūšis, kuri anksčiau Lenkijoje buvo reta, dabar aptinkama daugelyje regionų, ypač ten, kur gausu liepų ir kitų lapuočių.

    Kodėl jų tiek daug?

    Liepinis susibūrėlis pasižymi vienu ryškiausių bruožų – polinkiu masiškai telktis. Ant kamienų ir prie medžių pagrindo gali susirinkti šimtai ar net tūkstančiai individų, todėl žmonėms tai atrodo grėsmingai, nors pats vaizdas dažnai tėra natūralaus elgesio pasekmė.

    Nors vabzdžiai dažniausiai pastebimi ant liepų, jie gali pasirodyti ir ant kitų lapuočių. Minta daugiausia sėklomis ir augalų sultimis, todėl gausesnės populiacijos kartais gali varginti jaunus augalus, tačiau didžiausią diskomfortą sukelia ne sodui, o žmogaus aplinkai.

    Ar pavojinga žmonėms?

    Entomologai pabrėžia, kad šis vabzdys žmonėms paprastai nėra pavojingas: nekanda, negelia ir nėra žinomas kaip ligų platintojas. Pagrindinė problema kyla tuomet, kai atvėsus orams jie ima ieškoti vietų peržiemoti ir patenka į pastatus.

    Patekę į namus, garažus ar ūkines patalpas vabzdžiai gali tapti nemalonia kaimynyste, ypač jei jų daug. Be to, sutraiškyti jie skleidžia specifinį kvapą, todėl gyventojai dažnai ieško būdų, kaip jų atsikratyti kuo švariau ir be papildomų nepatogumų.

    Kaip sumažinti jų skaičių?

    Jei vabzdžių telkiniai atsirado kieme ar sode, dažnai pakanka mechaninių priemonių. Juos galima nuplauti stipresne vandens srove arba surinkti sodo darbams pritaikytu dulkių siurbliu, o po medžiais reguliariai sutvarkyti nukritusius lapus ir sėklas.

    Artėjant rudeniui svarbiausia pasirūpinti prevencija: patikrinti langų ir durų sandarumą, užtaisyti plyšius, įvertinti ventiliacijos angas, prireikus įrengti tinklelius. Tokios priemonės reikšmingai sumažina tikimybę, kad vabzdžiai pateks į vidų ir taps nuolatiniu galvos skausmu.

    Jei vabzdžių labai daug, o situacija kartojasi kasmet, verta pasikonsultuoti su kenkėjų kontrolės specialistais, kurie pasiūlys aplinkai saugesnius sprendimus ir įvertins, ar priemonės taikomos tikslingai. Dažniausiai efektyviausia yra ne vienkartinė chemija, o nuosekli tvarka aplink medžius ir pastato sandarinimas prieš atvėsimą.

  • Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Mokslininkai Peru tradiciniuose ūkiuose aptiko keturias iki šiol neaprašytas kakavmedžio genetines linijas. Tyrėjai teigia, kad šis atradimas gali tapti svarbiu ginklu saugant pasaulinę šokolado gamybą, kuri vis labiau susiduria su klimato kaitos ir ligų spaudimu.

    Tyrimo metu buvo analizuota 390 laukinių ir pusiau laukinių kakavmedžių genetinė medžiaga iš skirtingų Peru regionų. Iki šiol dažniausiai buvo laikomasi požiūrio, kad kakavmedžių įvairovę galima suskirstyti į 10 pagrindinių genetinių grupių, tačiau nauji duomenys rodo, jog ši klasifikacija buvo nepilna.

    „Tradiciniuose ūkiuose auginami medžiai gali slėpti unikalias savybes, kurios pagerina pupelių kokybę ir padidina atsparumą“, – sakė tyrimo autoriai.

    Genetinė įvairovė tampa kritiška

    Kakava yra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio kultūrų, o jos tiekimo grandinė yra jautri sukrėtimams. Pastaraisiais metais kakavmedžius vis dažniau veikia ekstremalūs orai, karščio bangos, kritulių režimo pokyčiai, taip pat plintančios ligos ir kenkėjai, todėl atsparių veislių paieška tapo prioritetu.

    Tyrėjai pasitelkė vieno nukleotido polimorfizmų analizę, leidžiančią tiksliai palyginti DNR skirtumus ir nustatyti giminystės ryšius. Tokiu būdu jie ne tik identifikavo keturias naujas linijas, bet ir parodė, kad dalis medžių yra skirtingų genetinių grupių mišiniai, o tai gali būti reikšminga selekcijai.

    Ką tai gali duoti šokolado pramonei

    Dvi iš naujai identifikuotų linijų, anot autorių, yra ypač perspektyvios dėl galimai išskirtinės pupelių kokybės ir turtingesnio skonio profilio. Tai atveria galimybių nišinei ir premium šokolado gamybai, kur žaliavos aromatinės savybės dažnai lemia galutinę produkto vertę.

    Kartu didesnė genetinė įvairovė gali padėti kurti veisles, geriau prisitaikančias prie kintančių sąlygų, ir mažinti riziką, kai dideli plotai apsodinami genetiškai panašiais medžiais. Tokia vienodumo problema žemės ūkyje yra gerai žinoma, nes ji didina pažeidžiamumą ligoms ir derliaus svyravimams.

    Naujos įžvalgos apie CCN 51

    Tyrimas pateikė ir papildomų duomenų apie vieną plačiausiai plantacijose naudojamų kakavos veislių CCN 51, vertinamą dėl didesnio derlingumo ir atsparumo. Genetinė analizė leido tiksliau nustatyti, iš kokių linijų ši veislė kilusi ir kokia jų įtaka dabartinei genetinei sandarai.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad skirtingi Peru regionai pasižymi savitu genetiniu parašu. Tai rodo, jog vietinės kakavmedžių populiacijos ilgą laiką vystėsi gana izoliuotai, todėl išsaugojo unikalių savybių, kurios gali būti svarbios tiek gamtos apsaugai, tiek šiuolaikinei selekcijai.