Tag: Klimato kaita

  • 60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    Vakarų Afrikos pakrantėje, prie Benino, mokslininkai aptiko netikėtą vaizdą: koralų bendrijas, kurios dar nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo laikytos sunykusiomis. Nauji tyrimai rodo, kad gilesniame vandenyje esantys koralai gali išlikti kur kas ilgiau, nei manyta.

    Tyrime aprašoma, kad koralų struktūros yra maždaug 54 metrų gylyje ir priklauso vadinamosioms mezofotinėms ekosistemoms. Tai prieblandos zonos rifai, kur šviesos pakanka tik minimaliai, tačiau jos užtenka koralams ir su jais susijusiai gyvybei.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Koralų rifai visame pasaulyje patiria vis stipresnį spaudimą dėl šylančių vandenynų ir dažnėjančių balinimo epizodų. Pastaraisiais metais fiksuojami masiniai balinimo įvykiai rodo, kad net trumpalaikės karščio bangos jūroje gali sukelti ilgalaikių padarinių rifų būklei.

    Gilesni rifai dažnai laikomi potencialiomis užuovėjomis, nes temperatūros svyravimai ten gali būti mažesni, o šilumos pikai ateina vėliau. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios ekosistemos nėra stebuklingas draudimas nuo klimato kaitos, o greičiau papildoma galimybė išsaugoti biologinę įvairovę.

    Kaip pavyko rasti rifus?

    Ankstesnės ekspedicijos šeštajame dešimtmetyje aptiko galimas koralų formacijas, tačiau tuometiniai metodai buvo netikslūs, todėl padaryta išvada, kad rifai negyvi. Dabartinė komanda pasitelkė modernesnę šoninio skenavimo sonaro įrangą ir detalesnius dugno žemėlapius.

    2025 metais nuo balandžio iki gruodžio mėnesio identifikuotos dvi kietadugnės buveinės atkarpos, apimančios apie 7 kilometrus. Lemiamas momentas atėjo nuleidus povandenines kameras ir nuotoliniu būdu valdomą aparatą, kurie patvirtino, kad bent viena zona yra apaugusi gyvais koralais.

    „Tai nebuvo lengva lauko kampanija: ilgos dienos jūroje, techninės bėdos ir daug nežinomybės. Tačiau sonare pamatę struktūras, panašias į rifų požymius, supratome, kad esame arti“, – sakė okeanografas Gérard Zinzindohoué.

    Ką tiksliai mokslininkai pamatė?

    Užfiksuotas ne vientisas ištisinis rifas, o atskiros kietadugnės dėmės smėlingame dugne, kuriose susiformavo koralų sodai. Tokia mozaikinė struktūra būdinga ir kitoms mezofotinėms buveinėms, kur kolonijos įsitvirtina tik ten, kur yra tinkamas pagrindas.

    Pagrindinę bendrijos dalį sudaro minkštieji, paparčius primenantys aštuonspinduliai koralai, taip pat užfiksuoti ir juodieji koralai, garsėjantys ilgaamžiškumu. Kartu nufilmuotos žuvys, kurios slėpėsi ir maitinosi tarp koralų struktūrų, tačiau rūšių nustatymas dar laikomas preliminariu.

    „Aš vis dar prisimenu pirmuosius vaizdus: jaudulys ir netikėjimas, nes po tiek metų galvojimo apie šį rifą staiga prieš akis atsirado kažkas realaus“, – sakė Gérard Zinzindohoué.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į ribotumus: vizualiai detaliai apžiūrėta tik viena iš dviejų sonaru pažymėtų zonų, o mėginiai nebuvo renkami, todėl dalis identifikacijų paremta tik vaizdo medžiaga. Nepaisant to, toks „pirmas žvilgsnis“ gali tapti svarbiu atspirties tašku planuojant detalesnius biologinės įvairovės tyrimus ir apsaugos priemones.

    Gilesni šelfo buveinių plotai patiria vis didesnę žmogaus veiklos įtaką, įskaitant dugninę žvejybą, o klimato kaita keičia sąlygas net ten, kur anksčiau atrodė saugiau. Todėl tikslios tokių mezofotinių koralų buveinių žinios tampa viena svarbiausių prielaidų jas suprasti ir, jei įmanoma, apsaugoti.

  • Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijos Sakramento slėnyje esanti požeminio vandens sistema patyrė pokyčius, kuriuos mokslininkai vadina nebegrįžtamais. Nauja palydovinių stebėjimų analizė rodo, kad intensyvi požeminio vandens gavyba per pastarąsias sausras sumažino vandeningojo sluoksnio talpą, todėl jis ateityje gali sukaupti mažiau vandens.

    Požeminiai vandeningieji sluoksniai veikia tarsi natūralios kempinės: kai vanduo išsiurbiamas, grunto poros ir nuosėdų sluoksniai susispaudžia. Jei susispaudimas būna elastingas, talpa gali bent iš dalies atsistatyti, tačiau kai procesas tampa neelastingas, prarasta erdvė vandeniui sugrįžti nebegali.

    Remiantis tyrimo duomenimis, lūžis Sakramento slėnyje ryškiai išryškėjo nuo 2021 metų. Kai kuriose vietovėse žemės paviršius ėmė sėsti iki 50 centimetrų per metus, gerokai daugiau nei ankstesniais metais fiksuoti kelių centimetrų svyravimai, kuriuos dar buvo galima laikyti grįžtamais.

    Palydovai pamatė tai, ko neparodė gręžiniai

    Tyrėjai rėmėsi palydoviniais radarais ir geodeziniais matavimais, leidžiančiais milimetrų tikslumu stebėti, kaip laikui bėgant deformuojasi žemės paviršius. Tokie duomenys suteikia regioninį vaizdą ir gali atskleisti pokyčius net tada, kai vien tik vandens lygio matavimai gręžiniuose jų neparodo.

    Tyrime pabrėžiama, kad vien gręžinių tinklas, nors ir didelis, ne visada leidžia laiku pastebėti požeminės sistemos „susėdimo“ slenkstį. Dėl to valdymo sprendimai gali vėluoti, o kai prarandama vandeningojo sluoksnio talpa, situacijos sugrąžinti į ankstesnę būklę nebeįmanoma.

    „Visi turimi matavimai rodo, kad pagreitėjęs sėdimas nuo 2021 metų pirmiausia susijęs su neelastiniu suslėgimu dėl požeminio vandens gavybos“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir infrastruktūrai

    Sakramento ir gretimų slėnių regionas yra vienas svarbiausių žemės ūkio centrų Jungtinėse Valstijose, todėl vandens patikimumas čia tiesiogiai veikia maisto gamybos grandines. Ilgalaikės sausros, kurias sustiprina klimato kaita, didina spaudimą naudoti požeminį vandenį, kai sumažėja paviršinių šaltinių pasiūla.

    Žemės sėdimas nėra vien „geologinė statistika“: jis gali pažeisti kelius, tiltus, drėkinimo kanalus, vamzdynus ir kitą inžinerinę infrastruktūrą. Kuo greičiau ir plačiau vyksta sėdimas, tuo didesnė rizika tiek ekonomikai, tiek vandens tiekimo patikimumui.

    Tyrėjų vertinimu, metinis prarandamos vandens saugojimo erdvės mastas nuo 2021 metų šoktelėjo iki maždaug 0,2 kubinio kilometro. Paprastai tariant, tai reiškia, kad vandeningasis sluoksnis „susitraukė“ ir ateityje gali sukaupti mažiau vandens net ir tada, kai kritulių padaugėja.

    Ką keičia realaus laiko stebėsena

    Mokslininkai pabrėžia, kad realaus laiko palydovinė stebėsena galėtų tapti ankstyvo perspėjimo sistema, leidžiančia greičiau pastebėti pavojingą pernaudojimo etapą. Tokia praktika ypač reikšminga regionuose, kur antžeminė stebėsena ribota arba per brangi, tačiau požeminis vanduo tampa vis svarbesnis.

    Kalifornijos atvejis išryškina platesnę pasaulinę tendenciją: didėjant karščiui ir sausroms, požeminis vanduo vis dažniau tampa paskutine patikima atsarga. Tačiau kai išgaunama daugiau, nei sistema spėja pasipildyti, rizikuojama prarasti ne tik vandenį, bet ir pačią talpą jam laikyti.

  • Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai paskelbė išsamų vadinamųjų dangaus upių žemėlapį ir parodė, kaip šios nuolatinės drėgmės „magistralės“ atmosferoje maitina ištisus Pietų Amerikos regionus. Skirtingai nei plačiau žinomos atmosferinės upės, kurios dažniausiai būna trumpalaikės ir epizodinės, dangaus upės apibūdina pastovesnius drėgmės pernašos kelius.

    Tyrime pabrėžiama, kad drėgmė į žemyną keliauja ne tik nuo vandenyno: reikšminga dalis „perdirbama“ pačiame žemyne. Vanduo išgaruoja nuo dirvos ir vandens telkinių, o augalija jį grąžina į orą per transpiraciją, todėl miškai tampa ne tik anglies, bet ir kritulių sistemos dalimi.

    Analizuodami stebėjimų duomenis ir modeliavimą, autoriai išskyrė svarbiausius „priešvėjinius“ baseinus, iš kurių dangaus upės pasipildo drėgme, ir nustatė lūžio taškus. Tai ribos, už kurių į konkrečią teritoriją atkeliaujančios drėgmės indėlis staigiai mažėja, todėl regionai tampa jautresni sausroms.

    Tyrėjai taip pat suskirstė dangaus upes į kelis tipus pagal jų „nutekėjimo“ logiką virš žemyno: nuo įėjimo zonų, kur drėgmė įžengia iš vandenyno, iki tolimų pavėjinių sričių. Pastarosiose drėgmės paprastai mažiausia, todėl jose dažniau susidaro vandens trūkumo rizika, ypač sparčiai augant miestams.

    Vienas svarbiausių akcentų – šių sistemų kintamumas: vėjų kryptys ir stiprumas gali greitai pakeisti drėgmės srautų trajektorijas, o tai apsunkina tiek prognozes, tiek vandens planavimą. Dėl to dangaus upių „valdymas“ nėra vien hidrologijos klausimas – jis susijęs ir su žemėnauda, miškininkyste bei tarpregioniniu bendradarbiavimu.

    Tyrime pabrėžiama, kad miškų apsauga ir atkūrimas priešvėjinėse srityse gali turėti apčiuopiamą poveikį krituliams ir nuotėkiui žemiau srovės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad intensyvus miškų naikinimas kai kuriose Amazonijos baseino dalyse siejamas su pastebimais metinių kritulių ir upių nuotėkio sumažėjimais, o poveikio amplitudė gali siekti nuo kelių iki kelių dešimčių proc., priklausomai nuo vietovės ir scenarijaus.

    Platesniame kontekste tai sutampa su bendromis klimato tendencijomis: šylantis klimatas didina garavimą ir gali keisti kritulių pasiskirstymą, todėl vandens saugumas vis dažniau tampa strateginiu klausimu. Dangaus upių žemėlapiai ir kriterijai, kuriuos siūlo autoriai, gali tapti papildomu įrankiu planuojant tiek ekosistemų apsaugą, tiek žemės ūkio ir miestų vandens poreikius.

    Mokslininkai pažymi, kad efektyviam sprendimų priėmimui prireiks institucijų bendradarbiavimo, nes drėgmės šaltiniai ir poveikio zonos peržengia administracines ribas. Kitaip tariant, kritulius „gaminančios“ teritorijos ne visada sutampa su tomis, kuriose tas vanduo vėliau tampa gyvybiškai svarbus.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“ ir siūlo matematinį pagrindą analogiškai analizei kitose pasaulio dalyse. Autorių teigimu, dangaus upių įtraukimas į vandens valdymo sistemas gali padėti tiksliau įvertinti rizikas ir mažinti vandens trūkumo pasekmes ateityje.

  • Medūzų antplūdis vėl sustabdė Prancūzijos AE: ekspertai sieja su klimato kaita

    Medūzų antplūdis vėl sustabdė Prancūzijos AE: ekspertai sieja su klimato kaita

    Šiaurės Prancūzijoje esanti Gravelines atominė elektrinė antrus metus iš eilės buvo priversta laikinai stabdyti dalį reaktorių darbo, kai į aušinimo sistemoms svarbias vandens paėmimo stotis netikėtai suplūdo didelis kiekis medūzų. Apie incidentą pranešė operatorius „EDF“, pabrėžęs, kad sprendimas priimtas kaip prevencinė saugos priemonė.

    Elektrinėje jūros vanduo naudojamas šilumai iš aušinimo sistemų išsklaidyti, todėl siurblių ir filtrų užsikimšimas gali sutrikdyti normalų režimą. Tokiais atvejais blokai stabdomi tam, kad įranga nebūtų pažeista ir būtų išvengta rizikų, susijusių su aušinimo kontūro patikimumu.

    Kodėl medūzų daugėja?

    Mokslininkai medūzų gausėjimą vis dažniau sieja su šylančiais vandenimis, ilgesniais šiltojo sezono periodais ir pakrančių ekosistemų pokyčiais. Šiltesnis vanduo gali spartinti medūzų vystymosi ciklą, o taip pat didinti jų maisto bazę, pavyzdžiui, planktono kiekį.

    Prie palankių sąlygų prisideda ir žmogaus veikla: eutrofikacija, kai dėl perteklinių maistinių medžiagų vandenyje daugėja dumblių ir planktono, bei žuvų išteklių pokyčiai, galintys sumažinti natūralių medūzų konkurentų ar plėšrūnų gausą. Dėl to vadinamieji žydėjimai kai kuriose vietovėse tampa vis sunkiau prognozuojami.

    Ką daro „EDF“ ir kuo tai svarbu energetikai?

    „EDF“ teigimu, aplink elektrinę stiprinamos prevencinės priemonės, įskaitant nuolatinę situacijos stebėseną jūroje ir techninius sprendimus, kurie turėtų sumažinti riziką, kad medūzos pateks į siurblines. Vis dėlto pastarųjų metų pasikartojimas rodo, kad vienkartinių sprendimų gali nepakakti.

    Energetikos ekspertai pabrėžia, kad tai platesnės tendencijos dalis: klimato kaitos sukelti ekstremalūs reiškiniai ir biologiniai pokyčiai vis dažniau veikia infrastruktūrą. Nors branduolinės elektrinės paprastai turi griežtus saugos standartus, jų patikimumas priklauso ir nuo išorinių veiksnių, tokių kaip vandens temperatūra, vandens lygis ar biologinė tarša aušinimo sistemose.

    „Kai aušinimo vandens paėmimo sistema patiria neįprastą apkrovą, saugiausia reakcija yra mažinti galią arba stabdyti bloką, kol rizika pašalinama“, – sakė energetikos sektoriaus analitikas, komentavęs tokio pobūdžio incidentų logiką.

    Gravelines elektrinė yra viena didžiausių Prancūzijoje, todėl net laikini stabdymai sulaukia plataus dėmesio ir kelia klausimų dėl sistemos atsparumo. Tuo pačiu incidentas primena, kad prisitaikymas prie kintančių gamtos sąlygų tampa ne tik ekologijos, bet ir energetinio saugumo uždaviniu.

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Pinot noir ant ribos: mokslininkai įspėja, kad dažnėjančios sausros gali pakeisti vyną

    Pinot noir ant ribos: mokslininkai įspėja, kad dažnėjančios sausros gali pakeisti vyną

    Vakarų Europoje vasaros karščiai ir sausros vis dažniau verčia vynuogynus skinti derlių anksčiau, o kai kur vynuogės nukenčia ir nuo gaisrų. Klimato šiltėjimas reiškia, kad vynuogininkystės regionams tenka prisitaikyti prie karštesnių ir sausesnių sezonų, kurie tampa nauja norma.

    Naujesni tyrimai rodo, kad populiarios vynuogių veislės į stresą reaguoja nevienodai. Prancūzijos, Vokietijos ir Argentinos mokslininkų komanda analizavo, kaip sausros sąlygos veikia Pinot noir ir Chardonnay, kai artėjama prie scenarijų, susijusių su maždaug 2 laipsnių šiltesniu klimatu nei priešindustriniu laikotarpiu.

    Tyrėjai rinko vynuogių mėginius iš 80 vynuogynų 13-oje regionų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir Argentinoje. Buvo lyginami 2019, 2020 ir 2021 metų derliai, o vynmedžių vandens būklė vertinta pagal vynuogių sulčių anglies izotopų rodiklius, kurie laikomi patikimu vandens streso indikatoriumi.

    Rezultatai parodė, kad abi veislės gali atlaikyti gana platų vandens trūkumo diapazoną, tačiau skirtumai išryškėja, kai stresas tampa stiprus. Kai kuriuose sausiausiuose regionuose didžiausi vandens deficitai nebuvo fiksuoti vien dėl to, kad ten plačiau taikomas drėkinimas, kuris sušvelnina ekstremalias sąlygas.

    Didžiausias klausimas vyno mėgėjams susijęs su tuo, kaip sausra keičia vynuogių metabolinį profilį, nuo kurio priklauso skonis, aromatai ir kilmės vietos ypatybės. Tyrėjai nustatė, kad Chardonnay reakcija į didėjantį stresą buvo labiau tolydi, o aiškaus lūžio taško, po kurio kokybės parametrai staigiai prastėtų, jie nepastebėjo.

    Pinot noir atveju situacija sudėtingesnė: aptiktas lūžio taškas, kai pasiekus stiprų vandens deficitą pradeda irti junginiai, svarbūs šios veislės charakteriui. Tai reiškia, kad dažnėjant sausroms ir karščiams rizika prarasti būtent Pinot noir stiliaus stabilumą bei aukščiausios klasės kokybę gali augti greičiau nei Chardonnay atveju.

    Vynuogininkystėje vis dažniau svarstoma selekcija, naujų klonų paieška ar net genų redagavimo kryptys, kurios galėtų padėti kurti atsparesnes veisles. Vis dėlto prestižiniuose regionuose sprendimas keisti veislę laikomas itin jautriu, nes vyno reputacija ir vartotojų lūkesčiai dažnai susieti su konkrečia vynuoge ir kilmės vieta.

    „Nors prisitaikymo galimybių ieškoma daug, veislės keitimas aukščiausios klasės regionams yra rizikingas, nes jų tapatybė remiasi viena ar keliomis veislėmis“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas greičiausiai vyks keliomis kryptimis vienu metu: efektyvesnis vandens valdymas, kitoks lapijos formavimas, dirvožemio priežiūra, atsargesnis drėkinimo taikymas ten, kur tai leidžiama, ir tikslesnis derliaus nuėmimo laiko parinkimas. Tačiau jei karščio bangos ir sausros kartosis dažniau, būtent Pinot noir regionams teks spręsti, kaip išlaikyti stilių, dėl kurio ši veislė ir tapo pasauline ikona.

  • Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Naujas tyrimas rodo, kad prieš penkis didžiausius masinio išnykimo įvykius Žemės istorijoje planetos klimato ir vandenynų chemijos rodikliai elgėsi neįprastai. Mokslininkai tai apibūdina kaip savotišką sistemos svyravimą, kuris galėjo signalizuoti artėjantį didelį lūžį.

    Darbas, publikuotas žurnale „Nature Communications“, apėmė maždaug 539 mln. metų laikotarpį ir išskyrė penkis skirtingus klimato režimus. Tarp jų nustatytos staigių perėjimų fazės, kai aplinka kito greitai, o gyvybė tapdavo labiau pažeidžiama.

    Kas yra biosferos pažeidžiamumas?

    Tyrėjai pasiūlė rodiklį, apibūdinantį bendrą biosferos pažeidžiamumą: jis sujungia išnykimo ir naujų rūšių atsiradimo tempus su bendru biologinės įvairovės lygiu. Paprastai tariant, vertinama, ar ekosistemos pokyčių greitis pradeda lenkti pačios biosferos gebėjimą išlaikyti stabilumą.

    Vienas iš autorių, Vilniaus universiteto paleontologas ir Žemės sistemų mokslininkas Andrej Spiridonov pabrėžė, kad rodiklis nėra vieno regiono ar vienos rūšies termometras. Jis aprašo bendrą foną, kuriame net ir papildomi sukrėtimai gali turėti didesnį poveikį.

    „Kai sistema artėja prie kritinio perėjimo, tai suteikia informacijos apie galimą didelį būsimą pokytį, pavyzdžiui, masinį išnykimą ar net jų seriją“, – sakė A. Spiridonov.

    Temperatūra ir staigūs perėjimai

    Analizė parodė, kad ilgesniais laikotarpiais didesnis pažeidžiamumas dažniau sutapdavo su šiltesniu klimatu. Tačiau ryškiausi šuoliai fiksuoti būtent klimato režimų sandūrose, kai aplinkos sąlygos persitvarkydavo sparčiausiai.

    Tai nereiškia, kad vien klimato ar vandenynų chemijos nestabilumas automatiškai sukelia masinį išnykimą. Žinomi ir kiti lemiami veiksniai, pavyzdžiui, didelio asteroido smūgiai ar milžiniškas vulkanizmas, tačiau naujasis darbas siūlo paaiškinimą, kodėl tam tikrais laikotarpiais biosfera būdavo labiau pažeidžiama.

    Ką tai sako apie dabartį?

    Tyrimas yra istorinis ir pats savaime neprognozuoja, kas nutiks artimiausiais dešimtmečiais. Vis dėlto jis svarbus platesniame kontekste, nes šiandien mokslininkai fiksuoja spartų klimato šiltėjimą ir biologinės įvairovės nykimą, o tai didina diskusijas apie vadinamąjį šeštąjį masinį išnykimą.

    Autorių teigimu, dabartinis geologinis laikotarpis, kainozojus, pagal jų rodiklį išsiskiria palyginti mažu foniniu pažeidžiamumu. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus veikla, įskaitant šiltnamio dujų emisijas, buveinių naikinimą ir taršą, gali sukelti reikšmingų pokyčių net ir esant santykinai stabiliam fonui.

  • Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Klimato kaita reiškia ne tik vidutinės temperatūros kilimą, bet ir didesnį orų nepastovumą. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad būtent ekstremalūs reiškiniai, o ne metiniai vidurkiai, lemia didžiausią žalą žmonėms ir ūkiui.

    Naujas tyrimas rodo, kad tropikuose svarbų vaidmenį gali suvaidinti organizuotos audrų sankaupos, vadinamos mezomastelio konvekcinėmis sistemomis. Tai didžiuliai perkūnijų kompleksai, galintys apimti šimtus kilometrų ir tęstis valandų valandas, sukeldami staigius potvynius.

    Publikacijoje Nature Geoscience tyrėjai pritaikė didelės raiškos klimato modelį, kuris geriau atkuria tokių audrų struktūrą nei įprasti, stambesnio mastelio modeliai. Jų skaičiavimai parodė, kad esant dideliam atšilimo scenarijui, sezoninis tokių liūčių ciklas gali smarkiai pasikeisti.

    Skaičiavimuose audros susiformuodavo maždaug 10–15 dienų vėliau nei įprasta, o prasidėjus sezonui krituliai tapdavo gerokai intensyvesni. Tyrime nurodoma, kad liūčių stiprumas gali didėti apie 38–45 proc., nors tai nėra konkreti prognozė kiekvienam regionui, o jautrumo eksperimentas.

    Tyrėjai aiškina, kad svarbus veiksnys yra atmosferos cirkuliacija, įskaitant Hadley ląsteles, kurios perneša šilumą ir drėgmę tarp tropikų ir subtropikų. Šylant klimatui atmosfera gali kaupti daugiau drėgmės ir energijos, tačiau sezoniniai persitvarkymai vyksta lėčiau, todėl liūčių pikas nuslenka į vėlesnį laiką.

    Kai krituliai persikelia į trumpesnį ir vėlesnį laikotarpį, pasekmės gali būti ypač ryškios. Žemės ūkyje tai reiškia kitokius sėjos ir derliaus nuėmimo langus, vandens išteklių valdyme – didesnę sausrų riziką sezono pradžioje, o vėliau – staigius potvynius.

    Tyrimas primena ir ankstesnius pavyzdžius, kai organizuotos audrų sistemos sukeldavo didelio masto nelaimes. Pavyzdžiui, 2020 metais Sahelio regione liūtys paveikė daugiau nei 2 000 000 žmonių, sunaikino beveik 200 000 namų ir, kaip nurodo tyrimo autoriai, prisidėjo prie 417 mirčių 18 šalių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši sritis ypač svarbi todėl, jog daugelis tradicinių klimato modelių prastai atkuria būtent tas sistemas, kurios realiai atneša didžiausius kritulius. Didesnės raiškos modeliavimas leidžia geriau įvertinti ne tik, kiek lis per metus, bet ir kada lis bei kokio stiprumo bus liūtys.

    Kartu akcentuojama, kad blogiausio scenarijaus trajektorijos, naudotos jautrumo bandymuose, pastaraisiais metais vertinamos atsargiau dėl energetikos transformacijos ir spartėjančios atsinaujinančių išteklių plėtros. Vis dėlto net ir nuosaikesnio atšilimo sąlygomis ekstremalių kritulių stiprėjimas laikomas vienu patikimiausių klimato kaitos signalų.

  • Europos jūrose fiksuojamos karščio bangos: Viduržemio jūra įkaito iki 2 laipsnių daugiau

    Europos jūrose šią vasarą fiksuojamas neįprastai spartus vandens šiltėjimas, kurį mokslininkai sieja su žmogaus sukelta klimato kaita. Tarptautinės mokslininkų grupės World Weather Attribution vertinimu, Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra dėl klimato kaitos vidutiniškai buvo maždaug 2 laipsniais aukštesnė.

    Panašios tendencijos stebimos ir Vakarų Europos vandenyse, kur papildomas atšilimas siekė apie 1,3–1,4 laipsnio. Tyrėjai pabrėžia, kad nuo Atlanto prie Airijos krantų iki Viduržemio jūros matomas šuolis atitinka jūrų karščio bangų požymius, kai kelias dienas ar savaites temperatūra išlieka gerokai virš daugiametės normos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad problema nėra vien nemaloniai šiltesnis vanduo ar patogesnės sąlygos poilsiautojams. Jūrų karščio bangos gali stumti gyvūnus ir augalus už jų įprasto temperatūrinio „komforto“ ribų, o tai keičia rūšių paplitimą ir trikdo nusistovėjusias mitybos grandines.

    Dalies rūšių reakcija jau pastebima praktiškai: šilumamėgės rūšys plečia arealą į šiaurę, o vėsesnius vandenis mėgstantys organizmai traukiasi arba patiria papildomą stresą. Tokie poslinkiai ilgainiui gali keisti ir žvejybos realijas, nes žuvų sankaupos bei migracijos maršrutai tampa mažiau prognozuojami.

    Vertinant intensyviausią laikotarpį, kai kuriose Viduržemio jūros vietose per karščiausias liepos savaites vandens paviršiaus temperatūra buvo daugiau nei 6 laipsniais aukštesnė už įprastą. Tai rodo ne tik bendrą šiltėjimo kryptį, bet ir augantį ekstremalių epizodų dažnį bei mastą.

    Skaičiuojama, kad jūrų karščio bangos apėmė apie 90 proc. Biskajos įlankos ir Pirėnų pusiasalio pakrančių, o maždaug 80 proc. vakarinės Viduržemio jūros dalies patyrė reikšmingą šilumos perteklių. Tyrėjų teigimu, be dabartinio globalinio atšilimo tokio masto reiškiniai būtų tikėtini maždaug apie 40 proc. šių akvatorijų.

    Šiltesnė jūra gali sustiprinti drėgmės garavimą, todėl pakrantėse oras tampa tvankesnis ir sunkiau pakeliamas per karščio bangas. Didesnė drėgmė gali didinti žmogaus organizmo šiluminį krūvį, nes prakaitas garuoja prasčiau, o tai ypač aktualu miestams prie jūros.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net palyginti nedidelis papildomas atšilimas gali turėti rimtų pasekmių pažeidžiamoms ekosistemoms. Pavyzdžiui, daliai koralinių bendrijų kritinis gali būti ir maždaug 1 laipsnio temperatūros pakilimas, nes jis skatina balinimo epizodus ir ilgalaikį buveinių nykimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokios jūrų karščio bangos tampa svarbiu signalu politikos formuotojams, žvejybos sektoriui ir pakrančių savivaldybėms. Prisitaikymas ir klimato kaitos švelninimas, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, lieka esminiais veiksniais, lemiančiais, ar ekstremalūs jūros šiltėjimo epizodai ateityje taps nauja norma.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.