CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Alpės, vadinamos Europos vandens bokštu, šyla maždaug dukart greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai spartina ledynų tirpimą ir keičia upių maitinimą. Tokią tendenciją sieja ir IPCC vertinimai: tirpstant ledynams, didėja grėsmė vandens tiekimui kalnų bendruomenėms ir milijonams žmonių žemupiuose.

    Alpiniai ištakų baseinai, kuriuose gimsta aukštikalnių upeliai, yra ypač jautrūs: čia kritulių forma, sniego danga ir vasaros karščiai greitai pakeičia vandens kiekį. Pasekmės gali būti dvejopos: trumpuoju laikotarpiu didesni potvyniai ir nuošliaužos, o vėliau – ilgesnės vasaros sausros.

    „Waterwise“ matuoja tai, ko nematome

    Į šiuos pokyčius orientuojasi tarptautinis ES remiamas projektas „Waterwise“, bandomąsias vietas pasirinkęs įvairiose Alpėse. Viena jų – Contamines-Montjoie gamtos rezervatas netoli Monblano Prancūzijos pusėje, kur per pastaruosius dešimtmečius nykstant ledynams kinta ežerų ir upelių režimas.

    Projekto tikslas – sukaupti precedento neturintį duomenų kiekį apie vandens kiekį, temperatūrą ir ekologinę būklę, o trūkstamą informaciją surinkti lauko tyrimais. Tam diegiami lengvi jutikliai, vadinami išmaniaisiais akmenimis, kurie įkurdinami vandens vagose ir nuolat fiksuoja pokyčius.

    „Saugome tik tai, ką pažįstame. Šiuo projektu siekiame didinti žinias, o kartu ir apsaugą“, – sakė Contamines-Montjoie rezervato prižiūrėtojas Geoffrey Garcel.

    Vanduo kalnuose – ne vien gamtos klausimas

    „Waterwise“ tyrėjai pabrėžia, kad ištakų baseinų būklė lemia tai, kas vyksta žemiau – didžiosiose Europos upėse ir jų slėniuose. Todėl gamtiniai duomenys derinami su socialiniais ir ekonominiais rodikliais: žemdirbyste, hidroenergetika, turizmu ir vietos bendruomenių poreikiais.

    Contamines-Montjoie teritoriją kasmet kerta tūkstančiai žygeivių, einančių Tour du Mont Blanc maršrutu, o vasarą palei upelius ganosi galvijų bandos. Be to, dalis vandens paimama energijos gamybai: tai didina konkurenciją dėl resurso karštesniais ir sausesniais laikotarpiais, kai vandens būna mažiau.

    „Į ištakų baseinus koncentruojamės, nes klimato kaitos kontekste jie bus itin pažeidžiami. Ir todėl, kad viskas, kas vyksta aukštupyje, paveiks tai, kas vyks žemupyje“, – sakė „Waterwise“ tyrimų pareigūnė Solène Pignard.

    Siekiama ne tik diagnozuoti problemą, bet ir parengti prisitaikymo priemones, kurios padėtų išlaikyti ekosistemų atsparumą. Praktikoje tai gali reikšti geresnį vandens paėmimo valdymą, jautrių buveinių apsaugą, turistinių srautų reguliavimą ar ūkininkavimo pritaikymą prie naujų hidrologinių sąlygų.

    „Jei palyginsime skirtingus baseinus skirtingose šalyse, galėsime atpažinti bendrus dėsningumus ir sukurti tvarius sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima perkelti į kitas Alpių vietoves“, – sakė Karlsrūhės taikomųjų mokslų universiteto profesorius Markus Noack.

    Projekto rezultatai turėtų papildyti atviros prieigos skaitmeninį įrankių rinkinį, skirtą sprendimų priėmėjams ir vietos suinteresuotosioms pusėms. Bendra „Waterwise“ biudžeto suma siekia apie 2 690 000 eurų, iš jų apie 1 610 000 eurų skiria Europos regioninės plėtros fondas, o partneriai – iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Slovėnijos.

  • Šylant Viduržemio jūrai, Graikiją užplūdo nuodinga fugu: už sugautą kilogramą žada atlygį

    Graikija pradėjo bandomąją programą, kuria žvejams žadama mokėti už invazinės ir nuodingos sidabraskruostės fugu (Lagocephalus sceleratus) sugavimą. Ši rūšis sparčiai plinta Viduržemio jūroje, o valdžia tikisi taip pristabdyti jos populiacijos augimą ir sumažinti žalą žvejybai.

    Pagal programą už kiekvieną sugautos žuvies kilogramą numatomas 5,33 euro atlygis. Graikijos institucijos tam skyrė 1 500 000 eurų fondą, o prioritetas teikiamas Kretos apylinkėms ir pietinei Egėjo jūros daliai, kur problema pastaruoju metu tapo aštriausia.

    Sidabraskruostė fugu į Viduržemio jūrą pateko iš tropinių Indijos vandenyno regionų, o vienu pagrindinių „vartų“ laikomas Sueco kanalas. Šis procesas siejamas su vadinamąja lessepsine migracija, kai svetimžemės rūšys įsitvirtina naujose ekosistemose.

    Graikijos vandenyse ši žuvis fiksuojama nuo 2005 metais, tačiau pastaraisiais metais jos gausa šoktelėjo. Žvejai skundžiasi, kad ji aktyviai konkuruoja dėl maisto, naikina kitų rūšių jauniklius ir daro tiesioginę žalą įrankiams.

    Ši fugu rūšis turi ypač tvirtą, „snapą“ primenantį dantų darinį, kuriuo gali perkąsti įprastus žvejybos tinklus. Dėl to didėja žvejybos sąnaudos, o dalis laimikių prarandama dar jūroje.

    Ne mažiau svarbus ir saugumo aspektas: žuvies audiniuose gali būti tetrodotoksino, sukeliančio raumenų silpnumą, paralyžių ir kvėpavimo sutrikimus. Europos Sąjungoje tokių žuvų prekyba ir vartojimas paprastai ribojami dėl apsinuodijimo rizikos.

    Mokslininkai invazinių rūšių plitimą sieja su sparčiai šylančiu Viduržemio jūros regionu. Šiltesnis vanduo sudaro palankesnes sąlygas tropinės kilmės rūšims, kurios anksčiau čia neišgyvendavo arba neįsitvirtindavo.

    Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami ir kiti atšilimo sukelti pokyčiai: kai kuriose vietovėse daugėja naujų plėšrių rūšių, o tradiciniai žvejybos objektai traukiasi į vėsesnius vandenis. Tai didina spaudimą tiek biologinei įvairovei, tiek pakrančių ekonomikai.

    Vasarą socialiniuose tinkluose Graikijoje pasirodžius pranešimų apie tariamus fugu išpuolius, specialistai ragino nepervertinti rizikos. Pabrėžiama, kad šios žuvys dažniausiai vengia žmonių, o patvirtintų incidentų skaičius yra labai mažas.

    Vis dėlto poilsiautojams patariama nebandyti liesti nepažįstamų žuvų, o radus įtartiną laimikį ar sužeistą gyvūną pakrantėje informuoti vietos tarnybas. Graikija tikisi, kad finansinis paskatinimas žvejams padės suvaldyti situaciją, tačiau dalis ekspertų pripažįsta, kad rūšis regione greičiausiai jau įsitvirtino ilgam.

  • Įkaitęs Ramusis vandenynas keičia orus: ką tai reiškia audroms, karščiams ir potvyniams

    Ramusis vandenynas pastarosiomis savaitėmis išgyvena neįprastai stiprią jūrinę karščio bangą, o klimato mokslininkai perspėja: jos poveikis gali persikelti į atmosferą ir pakoreguoti orus daugelyje pasaulio regionų. Šiltesnis vanduo reiškia daugiau energijos ir drėgmės, todėl didėja ekstremalių reiškinių tikimybė.

    Anomalija apima didžiulę teritoriją per tropinę ir šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį, susiformavusią susiliejus keliems šilto vandens plotams. Toks šilumos „rezervuaras“ gali keisti vėjų ir slėgio laukus, o tai daro įtaką audrų maršrutams ir kritulių pasiskirstymui.

    „Mėnesiai užsitęsusios šilumos gali turėti rimtų pasekmių šią žiemą ir kitą pavasarį“, – sakė klimatologas Dillonas Amaya.

    Viena tiesioginių pasekmių – palankesnės sąlygos tropinėms audroms stiprėti. Kai paviršinis vanduo ilgiau išlieka labai šiltas, ciklonai gali greičiau „pasipildyti“ energijos, o tai didina riziką, kad audros pasieks sausumą stipresnės, atneš daugiau kritulių ir sukels didesnių potvynių.

    Kita grėsmė – intensyvesnės karščio bangos sausumoje. Šiltesnis vandenynas gali prisidėti prie atmosferos cirkuliacijos blokavimo situacijų, kai virš regiono susiformuoja ilgiau išsilaikantis aukšto slėgio laukas ir karštis užsilaiko dienomis ar savaitėmis, didindamas miškų gaisrų riziką.

    Šiltesnis vanduo taip pat plečiasi, todėl vietomis gali kilti jūros lygis, ypač pakrantėse, kur vėjai ir srovės „sustumia“ vandenį į krantą. Jei tuo pat metu užklumpa žiemos audros, bangavimas ir pakilęs vandens lygis gali stiprinti pakrančių užliejimą bei krantų ardymą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikė tendencija aiški: jūrinės karščio bangos pasaulio vandenynuose fiksuojamos dažniau ir didesniuose plotuose nei prieš kelis dešimtmečius. Šylant vandenynams didėja garavimas, o vandens garai atmosferoje tampa „kuru“ smarkioms liūtims, todėl ekstremalūs krituliai daugelyje regionų gali dažnėti.

    Artimiausiais mėnesiais didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kaip Ramiojo vandenyno šilumos perteklius sąveikaus su natūraliais svyravimais, įskaitant El Ninjo ir La Ninja ciklus. Nuo to priklausys, ar rizika išaugs tam tikriems sezoniniams reiškiniams, pavyzdžiui, tropinių audrų aktyvumui, žiemos liūtims ar užsitęsusiam sausros ir karščio epizodui kai kuriuose regionuose.

  • Prancūziją alina karščiai: parduotuvėse graibstomi ventiliatoriai, o internete kainos šoka

    Prancūziją užklupusi karščio banga išaugino paklausą vėsinimo įrangai: kondicionieriai ir ventiliatoriai kai kur tapo deficitine preke. Vietos žiniasklaida fiksuoja, kad dalis pirkėjų ieško bet kokių sprendimų, o prekybos vietose pasitaikė įtampos ir spūsčių.

    Didieji diskontų tinklai vieną iš praėjusios savaitės dienų surengė akciją ir pasiūlė apie 200 000 vėsinimo prietaisų su nuolaida. Tačiau netrukus po to dalis prekių ėmė migruoti į antrinę rinką, kuriose kainos, anot apžvalgų, kai kur šoktelėjo kelis kartus.

    Kainų šuolis antrinėje rinkoje

    Žiniasklaida atkreipia dėmesį į konkretų pavyzdį: nedidelis kondicionierius, parduotuvėse kainavęs 179 eurus, interneto platformose buvo siūlomas už 600–700 eurų. Tokia dinamika būdinga situacijoms, kai pasiūla nespėja paskui staigų paklausos šuolį, o dalis pirkėjų įsigyja prekes ne tik sau, bet ir perpardavimui.

    Internete pasirodė ir akivaizdžiai ironiškų skelbimų, kai vėsinimo prietaisai siūlomi su humoristinėmis pastabomis apie tariamą efektą. Tai rodo, kad visuomenės dėmesys kaista ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl kainų bei prekių prieinamumo.

    Kas daroma dėl karščio?

    Prancūzija jau ne vienerius metus rengia nacionalinius prisitaikymo prie klimato kaitos planus, kuriuose numatomos priemonės nuo pastatų izoliacijos iki infrastruktūros apsaugos ir vandens išteklių valdymo. Tarp akcentuojamų temų yra ir miestų perkaitimas, kuris didžiausią poveikį daro tankiai apgyvendintose teritorijose.

    Vis dėlto planams įgyvendinti būtinos didelės investicijos. Pasak viešai aptariamų vertinimų, finansavimo poreikis pastatų šiluminiam pritaikymui yra skaičiuojamas milijardais eurų per metus, o valstybės programų biudžetai per pastaruosius metus mažėjo, todėl praktinis įgyvendinimas išlieka sudėtingas.

    Meteorologams prognozuojant galimą naują karščių bangą, didelė paklausa vėsinimo įrangai gali išlikti, o tai reiškia, kad kainų svyravimai ir prekių trūkumo epizodai gali kartotis. Vartotojų organizacijos tokiais atvejais paprastai ragina lyginti kainas ir vengti impulsyvių pirkinių antrinėje rinkoje.

  • Mokslininkai apie Europos karščius: be klimato kaitos tokia kaitra būtų beveik neįmanoma

    Vakarų Europą apėmusi rekordinė karščio banga, pasak mokslininkų, be klimato kaitos būtų buvusi beveik neįmanoma. World Weather Attribution (WWA) tyrėjų vertinimu, dabartinės itin šiltos naktys regione tapo maždaug 100 kartų labiau tikėtinos nei prieš du dešimtmečius.

    WWA analizėje pabrėžiama, kad per kelis dešimtmečius šylantis klimatas pakeitė karščio bangų „foną“, todėl ekstremalios temperatūros pasiekiamos lengviau ir kartojasi dažniau. Skaičiuojama, kad panaši kaitra, kokia fiksuojama dabar, 1976 metų birželį būtų buvusi apie 3,5 laipsnio Celsijaus žemesnė.

    Šilumos poveikis jaučiamas ne tik dieną: ekstremaliai šiltos naktys ypač didina sveikatos riziką, nes organizmas nebeatsigauna po dienos karščio. Kai kuriose Prancūzijos vietovėse daugiau nei savaitę naktimis laikėsi aukštesnė nei 20 laipsnių Celsijaus temperatūra, o atskiromis naktimis minimali temperatūra priartėjo prie 30 laipsnių Celsijaus.

    Analizėje taip pat įvertintas šiluminis stresas, kai žmogaus kūnas nebesugeba pakankamai atvėsti prakaituodamas. Iš daugiau nei 800 Europos miestų apie 45 proc. jau patyrė arba, prognozuojama, patirs didžiausius šiluminio streso lygius birželio pabaigoje.

    Ilgalaikė tendencija atitinka tarptautinių institucijų skelbiamus duomenis: Pasaulio meteorologijos organizacija nurodo, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, daugiausia iš anglies, naftos ir dujų deginimo, pakėlė pasaulio vidutinę temperatūrą maždaug 1,4 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio XIX amžiaus lygio.

    „Šiuo metu darome per mažai, kad sulėtintume globalų atšilimą. Todėl, jam tęsiantis, reikia tikėtis, kad rekordai bus mušami vis dažniau“, – sakė Londono Imperijos koledžo ekstremalių reiškinių tyrėja Claire Barnes, viena iš WWA analizės bendraautorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausi karščio bangų padariniai sveikatai dažnai išryškėja ne iš karto. WWA primena mokslinius vertinimus, jog 2022 metų vasarą per karščio bangų seriją Europoje galėjo mirti daugiau kaip 60 000 žmonių dėl su karščiu susijusių priežasčių.

    WWA taip pat pažymi, kad šį kartą stiprios kaitros Europoje nepaaiškina El Ninjo reiškinys, paprastai didinantis pasaulines temperatūras. Tai sustiprina išvadą, kad pagrindinis veiksnys, didinantis tokių ekstremumų tikimybę, yra ilgalaikis klimato šiltėjimas.

  • Ryškiaspalvės giesmininkės sparčiai nyksta: mokslininkai aiškinasi, kodėl grožis tampa rizika

    Ryškiaspalvės giesmininkės daugeliui asocijuojasi su gamtos grožiu ir biologinės įvairovės simboliais, tačiau nauji duomenys rodo niūresnę tendenciją. Tyrėjai nustatė, kad kai kuriuose pasaulio regionuose spalvingesnių paukščių rūšys dažniau atsiduria nykstančiųjų sąrašuose.

    Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė žvirbliniai paukščiai, didžiausia ir įvairiausia paukščių grupė, kuriai priskiriama daugiau nei pusė visų žinomų paukščių rūšių. Analizuodami duomenis jie ieškojo ryšio tarp plunksnų ryškumo ir rūšies išnykimo rizikos, įvertindami ir kitas savybes, pavyzdžiui, kūno masę, mitybą ar sparnų formą.

    Kas sieja spalvas ir riziką?

    Tyrime pasitelkti statistiniai modeliai sujungė informaciją apie paukščių išvaizdą su jų paplitimo geografija bei žmonių veiklos veiksniais. Rezultatai parodė, kad ryškesnė spalvinė išraiška dažniau sutampa su didesne išnykimo tikimybe, o ryšys kai kuriose vidutinių platumų zonose pasirodė stipresnis nei tropikuose.

    Pasak tyrėjų, tai leidžia manyti, kad grėsmės skirtinguose regionuose veikia nevienodai. Pietryčių Azijoje vienu svarbiausių spaudimo šaltinių išlieka paukščių gaudymas ir prekyba, o Afrikoje bei Lotynų Amerikoje didesnę reikšmę gali turėti buveinių nykimas, žemėnaudos pokyčiai ir klimato kaita.

    Kita svarbi išvada ta, kad ryšys tarp ryškumo ir didesnės rizikos išliko net tada, kai buvo vertinamos rūšys, kurios nėra plačiai siejamos su prekyba. Tai reiškia, kad vien paklausos naminiais augintiniais nepakanka paaiškinti viso reiškinio ir būtina ieškoti papildomų mechanizmų.

    Prekyba nėra vienintelis veiksnys

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškios spalvos gali tapti pažeidžiamumo dalimi ir kitais būdais. Tarp galimų paaiškinimų minimi didesnis plėšrūnų pastebimumas, jautrumas buveinių fragmentacijai, taip pat rizika, susijusi su klimato šiltėjimu, kai kurioms rūšims keičiant mitybos ar termoreguliacijos balansą.

    „Savo analizėje matėme teigiamą ryšį tarp išnykimo rizikos ir ryškios spalvos net tarp tūkstančių rūšių, kurios, kiek žinoma, nebuvo prekybos objektas. Tai daug sudėtingiau paaiškinti, todėl ieškome kitų priežasčių, kurios ryškiaspalvius paukščius gali paversti pažeidžiamesniais“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu apsaugai?

    Paradoksalu, bet tie patys paukščiai, kurie labiausiai žavi žmones, gali būti ir pažeidžiamiausi. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažniau telkiasi ginti charizmatiškas, lengvai atpažįstamas rūšis, todėl jos neretai tampa savotiškais gamtos apsaugos „indikatoriais“.

    Vis dėlto, jei pirmiausia prarandami ryškiausi paukščiai, kartu gali silpnėti ir visuomenės dėmesys platesnėms buveinių apsaugos programoms. Tyrėjai viliasi, kad geresnis rizikos veiksnių supratimas padės tiksliau nukreipti apsaugos priemones, nuo prekybos kontrolės iki buveinių atkūrimo ir klimato kaitos poveikio mažinimo.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kodėl Kinija sodina tiek medžių

    Kinija per kelis dešimtmečius pasodino apie 66 milijardus medžių, siekdama sustabdyti dykumėjimą šiaurinėse šalies dalyse ir sumažinti dulkių audrų žalą miestams bei žemės ūkiui. Vienas svarbiausių šios krypties projektų – vadinamoji Didžioji žalioji siena, pradėta 1978 metais ir planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.

    Šių želdinimų tikslas nėra vien estetinis: didinant medžių dangą siekiama gerinti dirvožemio būklę, mažinti vėjo eroziją, stabilizuoti smėlynus ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Per tą laiką miškingumas daugelyje regionų išaugo, o programa laikoma viena didžiausių tokio tipo iniciatyvų pasaulyje.

    Ką parodė naujausi tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir kelių dešimtmečių medžių augimo duomenimis, įvertino, kaip dirbtinai įveisti miškai reaguoja į klimato pokyčius. Tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medynai kai kuriais atvejais auga greičiau nei natūralūs miškai.

    Viena iš tikėtinų priežasčių – stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis gali skatinti fotosintezę ir leisti augalams sparčiau auginti biomasę, tačiau tai nėra vienareikšmis privalumas visai ekosistemai.

    Kodėl plantacijos nėra tas pats, kas natūralus miškas

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartesnis augimas dar nereiškia, jog naujai suformuoti medynai tampa lygiaverčiais natūraliems miškams. Dalis tokių želdinių yra plantacinio tipo, kai sodinami vienos ar kelių rūšių medžiai, dažnai išdėstyti taisyklingomis eilėmis.

    Tokie miškai gali efektyviai kaupti anglį ir mažinti dirvos eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu paprastai nusileidžia natūralioms buveinėms. Natūraliuose miškuose daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio ryšiai formuoja stabilesnę, geriau atsistatančią ekosistemą.

    Skiriasi ir atsparumas ekstremaliems reiškiniams: natūralūs miškai paprastai sudaryti iš įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžių, todėl geriau atlaiko sausras, ligas ar kenkėjų protrūkius. Tuo metu vienos rūšies dominavimas plantacijose gali didinti riziką, kad liga ar kenkėjai greitai išplis ir sukels masinį džiūvimą.

    Ekspertai akcentuoja, kad didelio masto želdinimas vis tiek duoda apčiuopiamą naudą, tačiau vien medžių skaičius automatiškai neatkuria pilnaverčio miško. Norint priartėti prie natūralių ekosistemų, svarbu rinktis vietines rūšis, didinti rūšinę įvairovę ir sudaryti sąlygas natūraliai miško regeneracijai.

    „Didelio masto želdinimas gali stiprinti anglies kaupimą ir mažinti eroziją, bet tai dar nėra natūralaus miško atitikmuo“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Mokslininkų 2100 metų žemėlapis: kylantis jūros lygis keičia pakrantes ir valstybių ribas

    Jūros lygis kyla greičiau, nei buvo manyta dar prieš kelis dešimtmečius, o tai iki 2100 metų gali iš esmės perbraižyti pasaulio pakrantes. Mokslininkų sudaromi rizikos žemėlapiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos bus žemai virš jūros iškilusios salų valstybės ir tankiai apgyvendinti deltų regionai.

    NASA palydoviniai matavimai fiksuoja aiškią tendenciją: pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio jūros lygio kilimo tempas paspartėjo. Priežastys dvi: šylantis vandenynas plečiasi, o ledynai ir ledo skydai Grenlandijoje bei Antarktidoje netenka masės, papildydami vandenynus vandeniu.

    Didžiausia grėsmė tenka mažoms salų valstybėms, kurių vidutinis aukštis virš jūros lygio yra vos keli metrai ar net mažiau. Tokiose šalyse pakanka santykinai nedidelio vidutinio jūros lygio kilimo, kad dažnėtų audrų potvyniai, sūrus vanduo skverbtųsi į gėlo vandens telkinius, o dirvožemis taptų mažiau tinkamas žemdirbystei.

    Ypač dažnai minimos Maldyvų ir Kiribačio perspektyvos: net jei dalis teritorijos formaliai išliktų, gyvenimas gali tapti ekonomiškai ir fiziškai neįmanomas dėl infrastruktūros pažeidžiamumo, pakrančių erozijos ir gėlo vandens trūkumo. Dėl to diskusijose vis dažniau kalbama ne tik apie „užliejimą“, bet ir apie priverstinę migraciją bei valstybingumo tęstinumą.

    Ramiajame vandenyne padėtį sunkina tai, kad daugelis bendruomenių gyvena visai šalia kranto. Tyrimai yra fiksavę atvejus, kai nedidelės salos per pastaruosius dešimtmečius nunyko, o pakrantės atsitraukė, todėl kai kur jau dabar svarstomi perkėlimo planai.

    Jūros lygio kilimo poveikis neapsiriboja salomis. Labai pažeidžiami yra dideli pakrančių miestai ir deltų regionai, kur gyventojų tankis didelis, o žemės aukštis virš jūros lygio mažas, todėl net nedidelis papildomas vandens lygis gali reikšmingai padidinti potvynių riziką.

    Didelės rizikos zonos dažnai siejamos su Pietų ir Rytų Azijos pakrantėmis, įskaitant tankiai gyvenamas teritorijas Kinijoje, Bangladeše ir Indijoje. Čia potvynių padariniai gali paliesti dešimtis milijonų žmonių, ypač jei kartu stiprėja ekstremalūs krituliai ir ciklonai.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Džakarta, kur problemą didina ne tik kylantis jūros lygis, bet ir miesto sėdimas dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo. Indonezija jau priėmė sprendimus dėl sostinės perkėlimo į Nusantrarą Borneo saloje, siekdama sumažinti ilgalaikę riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinis poveikis priklausys ne tik nuo klimato scenarijų, bet ir nuo prisitaikymo priemonių. Apsauginiai pylimai, krantinių stiprinimas, natūralių pakrančių buferių atkūrimas ir griežtesnis teritorijų planavimas kai kuriais atvejais gali reikšmingai sumažinti žalą.

    Nyderlandai dažnai minimi kaip pavyzdys, kaip ilgalaikės investicijos į apsaugos sistemas ir vandens valdymą leidžia gyventi teritorijose, kurios istoriškai yra žemiau jūros lygio. Vis dėlto tokios priemonės brangios, todėl labiausiai pažeidžiamos valstybės ir bendruomenės dažnai turi mažiausiai išteklių apsisaugoti.

    Ekspertai pabrėžia, kad kuo anksčiau mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir planuojamas prisitaikymas, tuo mažesnė tikimybė, kad iki amžiaus pabaigos daliai regionų teks susidurti su nevaldoma, chaotiška migracija ir nuolatiniais potvyniais.

  • Atakamos dykuma virsta žydinčiu sodu: kas lemia retą reiškinį ir kada jis pasikartoja

    Atakamos dykuma šiaurinėje Čilėje laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, tačiau tam tikrais metais ji netikėtai pasidengia žiedų kilimu. Šis reiškinys vadinamas žydinčia dykuma ir, mokslininkų vertinimu, per pastaruosius maždaug 40 metų ryškiau pasikartojo apie 15 kartų.

    Įprastai didelė Atakamos dalis beveik negauna kritulių, o kai kuriose vietovėse lietaus gali nebūti ištisus metus. Dėl itin sausų sąlygų regionas dažnai minimas kaip natūrali laboratorija, kurioje tiriamos aplinkos, primenančios Marso paviršiaus sąlygas.

    Vis dėlto po retesnių, bet intensyvesnių lietaus epizodų kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Smėlio kopas ir šlaitus nuspalvina rožiniai, violetiniai, balti bei geltoni atspalviai, o vienu metu gali sužydėti daugiau nei 200 augalų rūšių.

    Žydėjimo „mechanizmas“ slypi dirvožemyje: jame išsibarsčiusios sėklos gali išlikti ramybės būsenoje labai ilgai. Jos turi natūralių prisitaikymo savybių, padedančių ištverti karštį ir drėgmės trūkumą, todėl laukia tinkamo momento, kai pasirodys vanduo.

    Kai krituliai sudrėkina paviršių, sėklos greitai sugeria drėgmę ir sudygsta, bandydamos išnaudoti trumpą laiką, kol vanduo dar neišgaravo. Specialistai nurodo, kad masiškesniam žydėjimui paprastai reikia maždaug 15–30 milimetrų kritulių, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, tokie kaip temperatūra bei oro drėgnis.

    Dėl to žydinčios dykumos neįmanoma tiksliai „suplanuoti“ pagal kalendorių: net ir sulaukus lietaus, sąlygos ne visada sutampa. Jei jos palankios, kartu su žiedais suaktyvėja vabzdžiai apdulkintojai, pasirodo daugiau paukščių, o trumpam laikui vienas atšiauriausių planetos regionų tampa gyvybinga ekosistema.

    Čilė šį unikalų gamtos reiškinį siekia saugoti ir valdyti lankytojų srautus. 2023 metais šalyje buvo įkurtas nacionalinis parkas, skirtas apsaugoti žydintį dykumos kraštovaizdį, apimantį apie 570 kvadratinių kilometrų plotą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie epizodai svarbūs ne tik turizmui ar įspūdingoms nuotraukoms. Jie leidžia geriau suprasti, kaip ekosistemos reaguoja į kritulių svyravimus, o klimato kaitos kontekste padeda vertinti, kaip ateityje gali kisti itin sausų regionų biologinė įvairovė.