Tag: Klimato kaita

  • Antarktidos jūros ledui traukiantis lėtėja vandenyno „liftas“: kokias pasekmes jaus Atlantas

    Antarktidos jūros ledo plotui per pastarąjį dešimtmetį sparčiai mažėjant, mokslininkai fiksuoja ryškius pokyčius Pietų vandenyne. Naujausi tyrimai rodo, kad silpnėja procesai, kurie tarsi milžiniškas vandenyno „liftas“ tūkstančius metų kėlė ir skirstė šilumą, deguonį bei maistines medžiagas link Atlanto.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Nature Climate Change“, daug dėmesio skiriama Antarktinei tarpinei vandens masei. Tai šaltas, deguonies turtingas vanduo, susiformuojantis aplink Antarktidą maždaug 700–1 200 metrų gylyje ir vėliau sklindantis į Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus.

    „Šis vanduo yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, padedančių vandenynui pernešti šilumą, anglį, deguonį ir maistines medžiagas iš pietų į tropikus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Pastaraisiais metais ši vandens masė tapo sūresnė, tankesnė ir linkusi slinkti į didesnį gylį. Mokslininkų vertinimu, tokie pokyčiai gali pakeisti, kaip efektyviai Pietų vandenynas atskiria šiltesnius paviršinius sluoksnius nuo šaltų gelmių, o kartu ir tai, kur „sukaupiama“ perteklinė šiluma.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra sezoninis jūros ledo tirpsmas. Įprastai vasarą tirpstantis ledas į Pietų vandenyną išleidžia gėlo vandens, kuris praskiedžia paviršinį sluoksnį ir palaiko mažesnį druskingumą, reikalingą šiai cirkuliacijai veikti stabiliai.

    Tačiau po 2014 metais pasiekto rekordinio ledo ploto, apie 2016 metus situacija pasikeitė: ledas ėmė trauktis smarkiai ir greitai. Mažiau ledo reiškia mažiau gėlo vandens įtekėjimo, todėl paviršiniai sluoksniai darosi sūresni, o tai keičia vandens tankį ir jo „nusėdimo“ gylį.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad per dešimtmetį šio sluoksnio druskingumas didėja maždaug 0,005 gramo druskos kilogramui vandens. Nors skaičius atrodo mažas, per ilgesnį laiką toks pokytis gali reikšmingai pakeisti vandens masės savybes ir jos judėjimą tarp vandenynų.

    Pasaulio vandenynai sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir anglies dioksido, susidarančių dėl žmogaus veiklos, todėl cirkuliacijos pokyčiai turi tiesioginių pasekmių klimatui. Jei Pietų vandenyne mažiau efektyviai perskirstoma šiluma, dalis jos gali būti sukaupta kituose sluoksniuose ar regionuose, o tai gali paveikti ir Atlanto dinamiką.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pasikeitęs šilumos kaupimas Pietų vandenyne gali dar labiau skatinti jūros ledo nykimą, taip sukuriant savotišką uždarą ratą. Be to, tokie poslinkiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms, kritulių pasiskirstymui ir regioniniam jūros lygiui, nes tai susiję su tuo, kur ir kiek šilumos išlaiko vandenynas.

    Tyrėjų teigimu, panašūs pokyčiai Žemės klimato istorijoje galėjo vykti paskutinio tarpledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 130 000 metų. Vis dėlto esminis skirtumas yra tempas: tada transformacijos vyko per tūkstančius metų, o dabar ryškūs poslinkiai stebimi per kelis dešimtmečius.

    Tai didina neapibrėžtumą dėl artimiausių dešimtmečių pasekmių, nes ekosistemos ir klimato sistema paprastai prisitaiko prie lėtesnių pokyčių. Spartesnė dinamika reiškia didesnę riziką, kad reakcijos bus staigesnės ir sunkiau prognozuojamos.

    Pietų vandenyno pokyčiai sutampa su kitomis pasaulinėmis tendencijomis. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad vandenynuose, ežeruose ir upėse mažėja ištirpusio deguonies, o šį procesą sieja su šiltėjimu, tarša, biologinės įvairovės nykimu ir vandenų rūgštėjimu.

    Deguonis ir cirkuliacija yra glaudžiai susiję: kai vanduo prasčiau maišosi ir lėčiau atsinaujina, giluminiai sluoksniai gali būti prasčiau aprūpinami deguonimi. Dėl to pokyčiai aplink Antarktidą stebimi ne tik kaip regioninė problema, bet ir kaip signalas apie visos planetos klimato sistemos pokyčius.

  • Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Iš pirmo žvilgsnio vandenyje plūduriuojančios organinių liekanų dalelės atrodo nereikšmingos, tačiau jos yra vienas svarbiausių natūralių mechanizmų, padedančių šalinti anglį iš vandenyno paviršiaus. Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad šio proceso sėkmę gali lemti iki šiol menkai vertinta savybė: dalelių lipnumas, arba klampumas.

    Mokslininkai analizavo vadinamąjį jūrinį sniegą, kuris neturi nieko bendra su sušalusiu vandeniu. Tai mikroskopiniai organinės ir neorganinės medžiagos gumulėliai, sudaryti iš žuvusio planktono, organizmų liekanų, gleivių, išmatų ir mineralinių dalelių, kurie pamažu leidžiasi į gelmes.

    Šios sankaupos kelionės metu perneša anglį, kuri anksčiau buvo „surišta“ jūrų organizmų, ypač fitoplanktono, fotosintezės metu naudojančio anglies dioksidą. Dalis medžiagos pakeliui greitai suardoma mikroorganizmų, todėl į gilesnius vandenis nukeliauja ne visa anglis, o tik dalis.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad jūrinis sniegas kasmet iš paviršinių vandenų į gelmes perkelia daugiau nei 10 mlrd. tonų anglies. Maždaug 2 mlrd. tonų pasiekia tokį gylį, kuriame anglis gali išlikti šimtus ar net tūkstančius metų, todėl net ir nedideli šio mechanizmo pokyčiai svarbūs globaliems klimato modeliams.

    Kas lemia, ar anglis „nugrimzta“?

    Norėdami suprasti, kas nulemia likusios dalies likimą, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį jūrinį sniegą stebėti trimatėje erdvėje. Jie sujungė 3D konfokalinę mikroskopiją su fluorescenciniais žymenimis ir taip galėjo įvertinti dalelių sandarą bei stebėti, kaip jas kolonizuoja bakterijos.

    Paaiškėjo, kad mikroorganizmams lengviau įsikurti mažiau lipniose dalelių vietose, arčiau jų paviršiaus. Tirštesni, lipnesni fragmentai tampa sunkiau įveikiama kliūtimi, todėl bakterijoms reikia daugiau laiko ir „darbo“, kad pasiektų gilesnius sluoksnius.

    Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad labiau lipnios dalelės skyla lėčiau ir vėliau subyra į smulkesnius fragmentus. Kompiuterinės simuliacijos leido daryti išvadą, kad dėl to jos turi daugiau šansų nusileisti į didesnį gylį, kur anglis gali būti ilgai „užkonservuota“.

    Kodėl lipnumas toks svarbus klimatui?

    Vertinimai rodo, kad didelio klampumo dalelės į gilų vandenyną gali nunešti daugiau nei šešis kartus daugiau anglies nei mažo klampumo dalelės. Tai reiškia, kad vien dalelių fizinės savybės gali iš esmės pakeisti, kiek anglies galiausiai sugrįžta į apytaką ir kiek ilgam pašalinama iš sistemos.

    Šios įžvalgos aktualios tobulinant anglies apytakos vandenynuose modelius, kurie naudojami prognozuojant klimato kaitos scenarijus. Jei mokslininkai ir toliau tikslins, kokios dalelės ir kokiomis sąlygomis efektyviausiai „užrakina“ anglį, bus lengviau įvertinti ir vandenynų vaidmenį lėtinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį.

  • Vilkaviškio savivaldybėje – klimato misijų finišas: kas labiausiai nustebino organizatorius?

    Vilkaviškio savivaldybėje – klimato misijų finišas: kas labiausiai nustebino organizatorius?

    Vilkaviškio rajono savivaldybėje pagerbti iniciatyvos „Klimato pėdsakas: ką paliksi tu?“ dalyviai, kurią organizavo UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“. Savivaldybė akcentavo, kad rajono įstaigos ir bendruomenės buvo tarp aktyviausių Marijampolės apskrityje.

    Iniciatyva vyko Klimato savaitės metu spalio 19–26 dienomis ir kvietė skirtingas organizacijas imtis praktinių klimato misijų. Jos buvo orientuotos į atsakingą vartojimą, atliekų mažinimą, gamtos puoselėjimą ir aplinkos saugojimą.

    Prie veiklų aktyviai jungėsi rajono švietimo bei socialinių paslaugų įstaigos, neformaliojo ugdymo būreliai ir vietos bendruomenės. Dalyviai rinkosi užduotis pagal savo galimybes ir kasdienius įpročius, o kartu gilino žinias, kaip mažinti poveikį aplinkai realiais veiksmais.

    Kas buvo akcentuota apdovanojimuose?

    Renginio metu dalyvius pasveikino vicemerė Daiva Riklienė ir savivaldybės administracijos ekologas Darius Bunikis. Jie pabrėžė, kad tvarūs įpročiai dažniausiai prasideda nuo paprastų sprendimų, o didžiausią pokytį sukuria nuoseklumas.

    „Labiausiai džiugina tai, kad įsitraukė ne pavieniai žmonės, o ištisos bendruomenės, kurios šias veiklas gali tęsti ir po iniciatyvos“, – sakė Darius Bunikis.

    Savivaldybėje dalyviams įteiktos padėkos ir rėmėjų dovanos, taip pat padėkota pedagogams, specialistams ir veiklų vadovams, paskatinusiems jaunimą bei bendruomenes įsitraukti. Prie iniciatyvos prisidėjo Vilkaviškio Rotary klubas, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus ir „Vero kiemelis“.

    Kodėl tokios iniciatyvos svarbios dabar?

    Klimato kaitos švelninimas vis dažniau siejamas su kasdieniais vartojimo sprendimais, atliekų prevencija ir perdirbimu, energijos taupymu bei tvariu judumu. Savivaldybės ir regioniniai atliekų tvarkymo centrai, organizuodami praktines užduotis, siekia, kad aplinkosauginės žinios virstų įpročiais mokyklose, įstaigose ir namuose.

    Organizatoriai primena, kad daugiausia efektų duoda atliekų kiekio mažinimas dar prieš joms atsirandant: pakartotinis naudojimas, atsakingas pirkimas ir rūšiavimas. Tokie veiksmai mažina sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį ir su tuo susijusias emisijas, o kartu stiprina bendruomenių įsitraukimą.

    Vilkaviškio rajono savivaldybė padėkojo iniciatyvos organizatoriams ir visiems dalyviams už kūrybiškumą bei aktyvumą, pabrėždama, kad tokios praktinės klimato misijos yra lengviausias kelias nuo idėjų prie realių pokyčių kasdienybėje.

  • Nufilmuota, kaip imperatoriškų pingvinų jaunikliai pirmąkart šoka į vandenį nuo 15 metrų ledo šelfo

    Dokumentalistams pavyko nufilmuoti retą kadrą iš imperatoriškų pingvinų gyvenimo: jaunikliai pirmą kartą neria į vandenį ne nuo lygios pakrantės, o nuo maždaug 15 metrų aukščio ledo šelfo krašto. Vaizdo įraše matyti, kaip paukščiai susitelkia ant atbrailos, tarsi laukdami, kas išdrįs pirmas.

    Tokie momentai gamtoje fiksuojami itin retai, nes kolonijos dažnai įsikūrusios sunkiai pasiekiamose vietose, o sąlygos Antarktidoje greitai keičiasi. Nedidelis dronas leido priartėti neardant paukščių elgsenos ir išlaikyti saugų atstumą.

    „Tai buvo neįtikėtinas vaizdas. Net neįsivaizdavau, kad jaunikliai galės atlikti tokį didžiulį šuolį ir ne tik išgyventi, bet ir sėkmingai nuplaukti kartu“, – sakė operatorius Bertie Gregory.

    Mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja, kad dalis imperatoriškų pingvinų kolonijų peri ne vien ant plūduriuojančio jūrinio ledo, bet ir ant ledo šelfų. Manoma, kad tai gali būti prisitaikymo strategija, nes jūrinis ledas kai kuriose Antarktidos dalyse tampa mažiau patikimas, ypač šylant klimatui ir dažnėjant nestabiliems sezonams.

    Specialistai pabrėžia, kad jauniklių pirma kelionė į vandenį yra vienas svarbiausių jų gyvenimo etapų: nuo šio momento prasideda aktyvesnis savarankiškas maisto paieškos ir judėjimo vandenyne laikotarpis. Kartu tai ir didžiausios rizikos metas, nes staigus kritimas, šaltis ir plėšrūnai vandenyje reikalauja greitos adaptacijos.

    Kadrai nufilmuoti rengiant dokumentinį „National Geographic“ projektą apie pingvinus, kurio kūrėjai kelis sezonus dirbo Antarktidoje. Filmavimo komanda dalį laiko praleido prie Ekströmo ledo šelfo, kur stebima didelė imperatoriškų pingvinų kolonija.

    Tyrėjai tikisi, kad tokie įrašai pravers ne tik edukacijai, bet ir geriau suprantant, kaip pingvinai keičia elgseną reaguodami į besikeičiančias aplinkos sąlygas. Pastaraisiais metais didelį dėmesį gauna klausimas, kaip jūrinio ledo pokyčiai veikia perėjimo sėkmę ir jauniklių išgyvenamumą skirtinguose regionuose.

  • Šveicarijos Alpėse 250 000 tonų ledyno masė slenka žemyn: specialistai perspėja dėl lavinos rizikos

    Šveicarijos Alpėse fiksuojamas nerimą keliantis procesas: virš Randos gyvenvietės esanti didelė ledyno masė pamažu slenka žemyn ir, ekspertų vertinimu, nepalankiomis sąlygomis gali sukelti ypač pavojingą nuošliaužą ar laviną.

    Skaičiuojama, kad nestabilioje zonoje esantis ledo kiekis siekia apie 250 000 tonų. Specialistai pabrėžia, kad tokio masto ledo atsiskyrimas kalnuose gali tapti ne tik lokalia, bet ir platesnę teritoriją paveikiančia grėsme, ypač jei kartu pajudėtų ir susikaupęs sniegas.

    Vietos stebėjimai rodo, kad rytinėje ledyno dalyje virš Randos ledo masė juda žemyn maždaug 20 centimetrų per parą. Nors toks greitis gali atrodyti nedidelis, kalnų šlaituose net ir lėtas slinkimas dažnai yra ženklas, kad ledo struktūra praranda stabilumą.

    Papildomą riziką didina prognozuojami intensyvesni krituliai ir galimas gausesnis snygis artimiausiomis savaitėmis. Jei ant šlaitų susikaups storesnis šviežio sniego sluoksnis, o tuo pat metu atsiskirtų didelė ledo masė, lavinos tūris ir smūgio jėga galėtų būti gerokai didesni nei įprastų sniego lavinų.

    Tokie atvejai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiomis klimato sąlygomis: kylanti oro temperatūra, dažnesni staigūs atšilimai ir lietus aukštikalnėse silpnina ledo sankabą su uoliena. Dėl to didėja tiek ledynų skilimo, tiek nuošliaužų rizika regionuose, kur anksčiau tokie procesai buvo retesni.

    Valė kantonas, kurio administracinis centras yra Sionas, yra vienas svarbiausių Šveicarijos kalnų turizmo regionų, pritraukiantis slidinėjimo ir žygių mėgėjus. Dėl šios priežasties vietos tarnybos paprastai skiria daug dėmesio šlaitų stebėsenai ir rizikos vertinimui, ypač šiltuoju sezonu ir esant permainingiems orams.

    Specialistai akcentuoja, kad lemiamas veiksnys dažnai yra kelių aplinkybių sutapimas: staigus atšilimas, gausus sniegas ir ledyno įtrūkimų plėtra. Gyventojams ir turistams tokiose vietovėse rekomenduojama sekti oficialius perspėjimus bei laikytis galimų judėjimo ribojimų, jei jie būtų įvesti.

    Ledynų nestabilumas yra vis dažniau analizuojama tema ir už Europos ribų, nes panašūs procesai fiksuojami įvairiuose kalnų masyvuose. Mokslininkai pažymi, kad spartėjantis ledo nykimas keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir rizikų žemėlapį, todėl ankstyvo perspėjimo sistemos ir nuolatinė stebėsena tampa vis svarbesnės.

  • Azovo jūros sūrumas auga: mokslininkai aiškina, kodėl vis dažniau fiksuojami katranai ir kas laukia toliau

    Azovo jūroje vis dažniau aptariami pranešimai apie ryklius, tačiau mokslininkai pabrėžia: kalbama apie katraną – nedidelį, Juodosios ir Azovo jūrų baseinui būdingą ryklį. Ši rūšis regione fiksuota ir anksčiau, o jos pasirodymas savaime nereiškia staigaus ar neįprasto ekologinio lūžio.

    Didžiausias pokytis, kurį dabar išskiria tyrėjai, yra ilgalaikė Azovo jūros druskingumo didėjimo tendencija. Azovo jūra yra sekli, todėl vanduo greičiau įšyla, o šiltesnėmis sąlygomis intensyvėja garavimas, natūraliai keliantis druskingumą.

    Viena esminių priežasčių siejama su klimato šiltėjimu ir dažnesniais sausringais laikotarpiais, kai į jūrą patenka mažiau gėlo vandens, o garavimo poveikis tampa ryškesnis. Sekliose akvatorijose tokie svyravimai paprastai pasireiškia greičiau nei gilesnėse jūrose.

    Kita svarbi priežastis yra pakitęs upių, ypač Dono ir Kubanės, nuotėkis į jūrą. Istoriškai hidrotechniniai projektai, užtvankos ir vandens išteklių reguliavimas mažina gėlo vandens prietaką, o tai ilgainiui prisideda prie didesnio druskingumo ir kintančios ekosistemos.

    „Azovo jūra tikrai tampa sūresnė, o tai susiję ir su natūraliais procesais, ir su ilgalaikiais žmogaus veiklos padariniais, kurie keitė upių nuotėkį“, – sakė hidrologijos ir hidrochemijos srityje dirbantys mokslininkai.

    Dėl ribotų tyrimų galimybių karo sąlygomis tikslius dabartinius vidurkius nustatyti sudėtinga, be to, druskingumas skirtingose jūros vietose gali gerokai skirtis. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad druskingumo augimas jau daro poveikį biologinei įvairovei ir žuvų ištekliams.

    Mokslininkai aiškina, kad katranas nėra invazinė rūšis, o natūrali regiono ekosistemos dalis. Katranai dažniausiai minta smulkiomis žuvimis, todėl jų pasirodymas gali būti susijęs su maisto baze ir sezonine migracija, o ne su staigiu populiacijos sprogimu.

    „Katranas nėra naujokas Azovo jūroje, o jo gausėjimą, jei jis iš tiesų vyksta, galima patikimai įvertinti tik atlikus sistemingus tyrimus“, – sakė biologijos srities ekspertai.

    Svarbus veiksnys yra ir katranų biologija: tai lėčiau besidauginanti rūšis, vėliau pasiekianti lytinę brandą, o jauniklių vystymasis trunka ilgai. Dėl to spartus jų pagausėjimas vien dėl dauginimosi paprastai nėra tikėtinas, dažniau skaičius kinta dėl migracijos iš Juodosios jūros.

    Ilgalaikėje perspektyvoje druskingumo didėjimas gali keisti Azovo jūros rūšinę sudėtį: dalis gėlavandenių ar mažesnį druskingumą mėgstančių organizmų trauksis, o prisitaikiusios rūšys įgaus pranašumą. Tokie pokyčiai paprastai reiškia ir žvejybos struktūros pokyčius, kai tradicines rūšis pakeičia kitos.

    Mokslininkai primena, kad druskingumo augimas nėra vienadienis reiškinys: tai lėtas procesas, kuriame persipina klimato kaita, hidrologinis režimas ir žmogaus veikla. Tuo pat metu tiesioginę grėsmę ekosistemai gali didinti tarša, karo veiksmai jūroje ir su tuo susiję incidentai, kurie pirmiausia veikia biologinę įvairovę.

    Nors viešojoje erdvėje kartais keliama versija, kad tolimoje ateityje Azovo jūra galėtų virsti druskos telkiniu, ekspertai tokius scenarijus sieja su geologiniais laikotarpiais. Artimiausiais dešimtmečiais realistiškiau kalbėti apie prisitaikymo priemones, žuvininkystės pertvarką ir būtinybę atkurti mokslinių stebėsenų tęstinumą, kai tik tai bus įmanoma.

  • Prie stoties Akademikas Vernadskis Antarktidoje fiksuotas staigus atšilimas iki 11,1 laipsnio: kas jį sukėlė

    Prie Ukrainos mokslinės stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje, užfiksuotas neįprastai staigus oro atšilimas. Meteorologiniai matavimai parodė, kad oro temperatūra spalį pakilo iki 11,1 laipsnio, o tai tapo nauju šio mėnesio rekordu per visą stebėjimų istoriją.

    Anksčiau aukščiausia spalio temperatūra šioje vietoje buvo užfiksuota 1968 metais ir siekė 7,9 laipsnio. Absoliutus vietovės maksimumas išlieka 12,7 laipsnio, pasiektas 2022 metais vasarį, tačiau mokslininkus neramina mažas skirtumas tarp vasaros rekordo ir naujo spalio rekordo.

    Šį kartą atšilimas buvo itin greitas: temperatūra nuo 1,2 laipsnio iki 11,1 laipsnio pakilo maždaug per dvi su puse valandos. Kartu su šuoliu keitėsi ir kiti rodikliai, padėję mokslininkams įvertinti reiškinio prigimtį.

    Per tą patį laiką santykinė oro drėgmė sumažėjo nuo 90 proc. iki 54 proc., o vėjas sustiprėjo nuo 1,5 iki 13,1 metro per sekundę. Taip pat fiksuotas vėjo krypties pasikeitimas, būdingas staigiems oro masių persitvarkymams.

    Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro specialistai aiškina, kad labiausiai tikėtina tokio atšilimo priežastis yra kalnų fenas. Tai sausas ir šiltas vėjas, susiformuojantis tuomet, kai oro srautas persirita per kalnagūbrį ir leidžiasi žemyn pavėjui, sparčiai šildamas dėl suspaudimo.

    Šioje Antarktidos dalyje feno efektas siejamas su kalnuotomis Kyjivo pusiasalio viršūnėmis, esančiomis priešais Galindezo salą. Kai drėgnas oras kyla šlaitu aukštyn, jis vėsta, dalis drėgmės kondensuojasi, o išsiskirianti šiluma bei tolesnis oro nusileidimas gali sukelti staigų temperatūros šuolį ir labai sumažinti drėgnumą.

    Tokie vėjai regione nėra reti, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šį kartą jie buvo ypač intensyvūs. Prie sustiprėjimo galėjo prisidėti ir vadinamoji atmosferos upė – siaura, didelės drėgmės ir šilumos masę pernešanti oro srovė, galinti atgabenti šiltesnį orą iš žemesnių platumų į poliarinius regionus.

    „Skirtumas tarp absoliutaus maksimumo ir spalio rekordo yra tik 1,6 laipsnio, nors tai skirtingi sezonai: vasaris yra Antarktidos vasaros įkarštis, o spalis – tik pavasario pradžia. Tai kelia nerimą“, – sakė Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro atmosferos fizikos skyriaus atstovas Denysas Pyšniakas.

    Staigūs atšilimai su feno epizodais gali spartinti vietinį sniego ir ledo tirpsmą, o tokie reiškiniai tampa svarbia tema klimato kaitos tyrimuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dažnesnės šilto ir drėgno oro įsiveržimo bangos į poliarinius regionus pastaraisiais metais fiksuojamos vis dažniau, todėl tokie atvejai tampa ypač reikšmingi vertinant platesnes atmosferos cirkuliacijos tendencijas.

    Per atšilimą virš kalnų taip pat buvo stebimi lęšio formos debesys, kurie neretai pasirodo esant feno sąlygoms. Jie susidaro oro srautui prarandant drėgmę, o stabilus vėjas gali išlaikyti šiuos debesis beveik nejudančius ilgesnį laiką.

  • Ukrainos Užkarpatėje žemė traukiasi iš po kojų: mokslininkai aiškina nuošliaužų ir įgriuvų priežastis

    Ukrainos Užkarpatėje fiksuojama viena didžiausių nuošliaužų ir karstinių įgriuvų koncentracijų šalyje. Vietos geologai skaičiuoja, kad regione jų gali būti daugiau nei 3 000, o kai kurios probleminės zonos plečiasi jau dešimtmečius, didindamos riziką keliams, gyvenvietėms ir turizmo infrastruktūrai.

    Didžiausias nerimas siejamas su Solotvino vietove, kur po žeme susidarančios tuštumos lemia grunto sėdimą ir naujų įgriuvų atsiradimą. Uždarytų šachtų teritorijose procesai paspartėjo, o pavojingiausios įgriuvos, pasak mokslininkų, yra ten, kur kadaise vyko intensyvi druskos gavyba.

    Užhorodo universiteto geografijos fakulteto atstovai pabrėžia, kad Solotvino apylinkėse druska buvo kasama šimtmečius, o požeminė infrastruktūra ilgainiui tapo itin pažeidžiama vandeniui. Kai 2000-aisiais gavyba buvo sustabdyta, dalis šachtų ėmė avariškai piltis vandeniu, o tai karstiniuose dariniuose yra vienas pavojingiausių scenarijų.

    Vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpdo druską ir formuoja ertmes maždaug nuo 80 iki daugiau nei 200 metrų gylyje. Virš tokių tuštumų gruntas praranda atramą, ima sėsti, trūkinėti ir galiausiai įgriūva, todėl paviršiuje atsiranda vis didesnių duobių.

    „Vanduo tirpdo druską, o susidariusiose ertmėse žemė nebeturi atramos ir pradeda griūti“, – sakė Užhorodo universiteto mokslininkas Ivanas Kaliničius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą regione ilgai bandyta valdyti inžinerinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nuvedant paviršinį vandenį grioviais. Tačiau dalis drenažo sprendimų laikui bėgant buvo užtverti ar pakeisti, o tai, anot mokslininkų, galėjo sutrikdyti natūralų vandens nutekėjimą ir paskatinti jo kaupimąsi pavojingose vietose.

    Prie nuošliaužų kalnuotose teritorijose prisideda ir ilgalaikės liūtys, šlaitų pažeidimas statybomis, miškų kirtimas bei upelių ir mažų upių pakrančių užstatymas. Kai dirvožemis persigeria vandeniu, šlaitai praranda stabilumą, o masės ima slinkti žemyn, neretai pereidamos į purvo srautus, kurie kalnuose laikomi vienu destruktyviausių reiškinių.

    „Kai po sausros dirvos paviršius sukietėja, per liūtį vanduo prasčiau susigeria, o miškų kirtimai ir plonas humuso sluoksnis tik dar labiau didina eroziją“, – sakė Ivanas Kaliničius.

    Mokslininkai tvirtina, kad įgriuvų ir nuošliaužų plėtros ne visada įmanoma sustabdyti greitai, tačiau ją galima kontroliuoti ir prognozuoti. Tam reikalingas nuolatinis monitoringas, apimantis geofizinius tyrimus, georadarus ir palydovinę stebėseną, įskaitant InSAR metodus, leidžiančius fiksuoti net milimetrinius žemės paviršiaus poslinkius.

    Ekspertai taip pat ragina griežčiau laikytis teritorijų planavimo taisyklių: vengti statybų šlaituose ir užliejamose vietose, saugoti miškus ir atsodinti iškirstas teritorijas. Gyventojams patariama nedelsti ir pranešti vietos valdžiai, jei pastebimi grunto įtrūkimai, staigesnis žemės sėdimas ar deformacijos šalia namų bei kelių.

    Papildomą grėsmę Solotvino apylinkėse, pasak mokslininkų, gali kelti ir nuošliaužos šalia vandens telkinių, ypač ten, kur yra sąvartynų ar nestabilių šlaitų. Tokiose vietose rizika tampa dviguba: pavojų kelia ne tik grunto judėjimas, bet ir galimas teršalų patekimas į aplinką.

  • Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Šilimas spartėja

    Nauja tarptautinės mokslininkų grupės ataskaita skelbia, kad pasaulinio atšilimo tempas nuo 2010 metų pastebimai paspartėjo ir dabar yra beveik dukart didesnis nei ankstesniais dešimtmečiais. Tyrėjai pabrėžia, kad klimato sistema tampa vis labiau nestabili, o pokyčiai fiksuojami nebe kaip ateities scenarijus, o kaip jau vykstantis procesas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 1970–2010 laikotarpiu pasaulinė temperatūra vidutiniškai kilo apie 0,19 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį, o nuo 2010 metų šis rodiklis siekia apie 0,36 laipsnio per dešimtmetį. Toks pagreitėjimas reiškia dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, staigesnius kritulių ekstremumus ir didesnį spaudimą ekosistemoms.

    Rekordai atmosferoje ir lede

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido koncentracija atmosferoje pavasarį viršijo 428 dalis milijonui ir pasiekė aukščiausią lygį per milijonus metų. Pabrėžiama, kad dabartinė koncentracija yra apie 50 proc. didesnė nei prieš pramonės revoliuciją, o pagrindinė priežastis išlieka žmogaus išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

    Kartu fiksuojami rekordiniai ledynų pokyčiai: mažėja ledynų storis, o Grenlandijos ledo masė traukiasi, didindama gėlo vandens pritekėjimą į vandenynus. Jūros lygį kelia ir šylantis vanduo, kuris plečiasi, todėl pakrančių regionai vis dažniau susiduria su potvynių rizika ir pakrančių erozija.

    Iškastinis kuras vis dar auga

    Ataskaita išskiria paradoksą: nors atsinaujinanti energetika plečiasi, iškastinio kuro vartojimas pasaulyje vis dar didėja. Skaičiuojama, kad 2025 metais iškastinio kuro suvartojimas augo apie 0,9 proc., o naftos, anglies ir gamtinių dujų naudojimas pasiekė rekordines aukštumas.

    Su energetika susijusios anglies dioksido emisijos taip pat perkopė 41 gigatoną per metus ir pirmą kartą peržengė šią ribą. Tyrėjai įspėja, kad tai didina riziką priartėti prie pavojingų klimato sistemos lūžio taškų, kai pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi.

    „Greita destabilizacija dabar yra diagnozė, o ne įspėjimas ateičiai“, – sakė vienas iš ataskaitos bendraautorių Williamas Ripple.

    Vilties ženklai, bet jų nepakanka

    Mokslininkai pripažįsta, kad atsiranda ir teigiamų ženklų: vėjo ir saulės energetika pinga, baterijų kaupimo technologijos sparčiai tobulėja, o mažai anglies naudojantys šaltiniai jau sudaro reikšmingą dalį pasaulio elektros gamyboje. Tai rodo, kad technologinis lūžis įmanomas, tačiau jo greitis kol kas atsilieka nuo klimato kaitos pagreitėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad vien technologijų plėtros nepakaks, jei nebus nuosekliai mažinamos emisijos, stiprinama prisitaikymo politika ir saugomos ekosistemos. Pasak jų, realūs pokyčiai priklausys nuo sprendimų energetikoje, transporte, žemės ūkyje, miestų planavime ir valdyme, nes klimato krizė yra susijusių sistemų problema.

    „Atsinaujinančios energijos plėtra ir baterijų pažanga džiugina, bet tai tik dalis transformacijos, reikalingos klimato sistemai stabilizuoti“, – sakė bendraautoris Christopheris Wolfas.

    Ataskaitoje taip pat primenama, kad klimato šilimas didina miškų gaisrų tikimybę, o 2025 metais ugnis pasaulyje sumažino medžių dangą maždaug 10,8 milijono hektarų. Gaisrai ne tik daro tiesioginę žalą gamtai ir žmonių sveikatai, bet ir išskiria papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip stiprindami neigiamą grįžtamąjį ryšį.

  • 1968-aisiais per JAV netikėtai pajudėjo milijonai pilkųjų voverių: mokslininkai pagaliau rado paaiškinimą

    1968 metų rudenį rytinėse JAV užfiksuotas retas ir tuomet sunkiai paaiškinamas reiškinys: didžiuliai pilkųjų voverių būriai pajudėjo iš įprastų teritorijų ir ėmė masiškai migruoti. Gyvūnai kirto greitkelius, patekdavo į pastatus, o kai kur bandė perplaukti ežerus ir tvenkinius.

    Mokslininkų vertinimu, šioje migracijoje galėjo dalyvauti iki 20 milijonų individų. Nors iš pažiūros tai atrodė kaip staigus gamtos „pamišimas“, naujesnė analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas slypi maisto grandinėje ir miškų cikluose.

    Pagrindinis įtariamas veiksnys – gilės, kurios yra vienas svarbiausių pilkųjų voverių maisto šaltinių rudenį ir žiemą. Ąžuolai giles mezga labai netolygiai: vienais metais derlius būna itin gausus, o kitais – smarkiai sumažėja, todėl gyvūnai priversti ieškoti maisto toliau nuo įprastų buveinių.

    Aiškinantis, kas galėjo nutikti prieš 1968 metų migraciją, tyrėjai nagrinėjo kelių ąžuolų rūšių gilių derlingumą Šiaurės Karolinos regione, apimdami 1962–1973 metų laikotarpį. Rezultatai parodė, kad po gausesnio sėklų derliaus sezono neretai seka gerokai skurdesnis, o toks staigus kritimas gali tapti stipriu postūmiu gyvūnams migruoti.

    Analizė taip pat išryškino, kad gilių derlingumas susijęs su orų sąlygomis, tačiau ryšys nėra paprastas. Šiltesnis pavasaris ir vasara kai kurioms tirtoms ąžuolų rūšims buvo siejami su mažesniu gilių kiekiu, bet poveikis skyrėsi priklausomai nuo rūšies ir konkretaus augimo etapo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik viena oro anomalija greičiausiai nebūtų sukėlusi tokio masto migracijos. Labiau tikėtina kelių veiksnių kombinacija: ankstesnis gausesnis derlius, vėlesnis staigus maisto sumažėjimas, padidėjusi konkurencija tarp gyvūnų ir poreikis ieškoti naujų maitinimosi vietų.

    Masinės gyvūnų migracijos, susijusios su maisto svyravimais, yra žinomos ir kitoms rūšims, tačiau miestuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose jos tampa ypač pastebimos. Kai trūksta natūralaus maisto, voverės dažniau artėja prie žmonių, ieško atsargų sodybose, parkuose, o migruodamos masiškai patenka į kelius, kur išauga susidūrimų rizika.

    Nors 1968 metų įvykis išlieka išskirtinis mastu, jis laikomas geru pavyzdžiu, kaip miškų sėklų derliaus ciklai gali „perjungti“ gyvūnų elgseną visame regione. Mokslininkai tikisi, kad tokios analizės padeda tiksliau prognozuoti, kada panašūs judėjimai gali kartotis, ypač keičiantis klimatui ir orų režimams.