CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Žemė nėra idealiai apvali: dėl sukimąsi apie ašį ją „išpučia“ ties pusiauju ir šiek tiek suplokština ties ašigaliais. Šis efektas menkas akiai, tačiau geodeziniai ir palydoviniai matavimai leidžia tiksliai sekti, kaip kinta planetos forma.

    Nauja analizė rodo paradoksą: kietoji Žemė, vertinant plutos deformacijas, tampa kiek mažiau suplota, tačiau gravitacinė Žemės „forma“ elgiasi priešingai. Kitaip tariant, priklausomai nuo to, ką matuojame, planeta vienu metu tarsi ir apvalėja, ir darosi labiau suplota.

    Kas iš tiesų „keičiasi“?

    Tyrimuose atskiriami du dalykai: kietosios Žemės paviršiaus vertikalūs judesiai ir geoidu vadinama gravitacinio lauko „nelygi“ forma. Geoidą lemia masės pasiskirstymas, todėl jis gali kisti net tada, kai pluta juda kita kryptimi.

    Geologo Christopherio Kotsakio (Aristotelio universitetas Tesalonikuose) darbe panaudoti pasaulinio GNSS stočių tinklo duomenys. Jie leidžia milimetrų tikslumu fiksuoti, kur Žemės paviršius kyla, o kur sėda, ir kaip šie pokyčiai greitėja.

    Poliai kyla, pusiaujo zona sėda

    Skaičiavimai rodo, kad 1997–2000 metais poliariniuose regionuose kilimas siekė apie 0,5 milimetro per metus. Iki 2015 metų tempas išaugo iki maždaug 1 milimetro per metus, tad per mažiau nei du dešimtmečius jis iš esmės padvigubėjo.

    Tuo pat metu ties pusiauju fiksuotas priešingas signalas: kietoji Žemė ten vidutiniškai sėdo, o šis procesas taip pat stiprėjo. Sudėjus abu efektus, gaunamas vaizdas, kad pluta tampa mažiau „suplota“.

    Kodėl gravitacija rodo priešingai?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su masės persiskirstymu dėl ledynų tirpsmo ir vandens pernašos vandenynuose. Kai Grenlandija ir Antarktida netenka ledo masės, sumažėja apkrova, todėl poledinė pluta pamažu „atsistato“ ir kyla.

    Tačiau ištirpęs vanduo pasiskirsto pasaulio vandenynuose ir dalis masės nukeliauja į žemesnes platumas. Gravitacinis laukas reaguoja į masę, todėl toks perskirstymas gali didinti „suplotumo“ signalą geoidu matuojamoje Žemės formoje, net jei kietoji pluta tuo pačiu apvalėja.

    „Mūsų rezultatai rodo spartėjantį ašigalių kilimą, lydimą panašiai augančio pusiaujo zonos sėdimo“, – rašė C. Kotsakis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai nėra vien akademinė detalė. Kylant ir sėdant žemei kinta vietinis santykinis jūros lygis, didėja pakrančių rizikų netolygumas, o tiksliems žemėlapiams, navigacijai ir palydoviniams aukščių modeliams reikia nuolatinių korekcijų.

    Tyrimas taip pat primena, kad klimato kaita veikia ne tik orus ar jūros lygį, bet ir planetos masės balansą. Norint suprasti bendrą vaizdą, būtina derinti GNSS, palydovinę gravimetriją ir geofizinius modelius, nes nė vienas matavimo metodas vienas pats neatskleidžia visos istorijos.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth.

  • Prie Ukrainos stoties Antarktidoje gimė pirmasis sezono Vedelio ruonio jauniklis: ką tai rodo?

    Netoli Ukrainos tyrėjų stoties Akademik Vernadskis Antarktidoje užfiksuotas pirmasis šio sezono Vedelio ruonio jauniklis. Apie tai pranešė Ukrainos nacionalinis Antarktidos mokslo centras, paviešinęs nuotraukas iš apylinkių.

    Jauniklis gimė netoliese esančioje Vinterio saloje, priešais Galindezo salą, kur įsikūrusi stotis. Mokslininkai pabrėžia, kad Antarktidos pavasario pradžia yra metas, kai Vedelio ruonių patelės paprastai atsiveda po vieną jauniklį.

    „Iš valties pamačiau kiras, garsiai besisukančias tarp Vinterio ir Skua salų. Tai dažnai reiškia, kad netoliese yra lengvo grobio, pavyzdžiui, ruonio placentos, todėl pakėliau droną ir pamačiau patelę, ką tik atsivedusią jauniklį“, – sakė biologas Kyrylas Sulima.

    Tyrėjas netrukus nuvyko į vietą ir surinko placentos mėginius. Tokia biologinė medžiaga vėliau naudojama molekuliniams genetiniams tyrimams ir aplinkos taršos pėdsakams vertinti, nes audiniuose gali kauptis kai kurios cheminės medžiagos.

    Mokslininkai taip pat stebi, kaip sėkmingai vyksta Vedelio ruonių jauniklių gimimai, nes šis procesas glaudžiai susijęs su jūriniu ledu. Pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriuose Antarktidos regionuose jūrinio ledo režimas keičiasi, o tai gali apsunkinti veisimosi sąlygas, kai ruoniams reikia stabilių, saugių aikštelių ant ledo.

    Pasak stebėtojų, pirmasis sezono jauniklis ir jo motina kol kas atrodo geros būklės. Pirmosiomis dienomis Vedelio ruonio jaunikliai paprastai sveria apie 25–30 kilogramų ir sparčiai auga, maitindamiesi itin riebiu motinos pienu, kurio riebumas gali siekti apie 54 proc.

    Žindymo laikotarpis trunka maždaug 3 mėnesius, o jo pabaigoje jaunikliai gali pasiekti apie 90 kilogramų. Suaugę Vedelio ruoniai neretai sveria apie 400 kilogramų, tačiau jauniklio lyties iš karto nustatyti nepavyko.

    Toks ankstyvas sezono įvykis tyrėjams yra proga ne tik papildyti ilgalaikių stebėjimų duomenų bazę, bet ir įvertinti, kaip besikeičiančios ledo ir oro sąlygos veikia rūšies veisimąsi konkrečioje stoties apylinkių vietovėje.

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Spalį Lietuvoje vyks Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas, kviesiantis moksleivius, studentus, pedagogus ir visus besidominčius gamtos apsauga pasitikrinti žinias. Iniciatyvą nuo 2011 metais organizuoja VšĮ „Žaliosios politikos institutas“, o renginys kasmet siekia didinti visuomenės aplinkosauginį raštingumą.

    Šiemet egzaminas numatytas 2026 metais spalio 23 dieną ir vyks nuotoliniu būdu specialioje internetinėje platformoje. Dalyviai atsakinės į klausimus apie klimato kaitą, taršos mažinimą, atliekų tvarkymą, žiedinę ekonomiką, biologinę įvairovę ir tvaresnius vartojimo įpročius.

    Tokios temos aktualios ne tik dėl augančių ekstremalių orų reiškinių, bet ir dėl ES klimato tikslų, numatančių reikšmingą šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą iki 2030 metų bei klimato neutralumą iki 2050 metų. Praktiniai sprendimai kasdienybėje, nuo energijos taupymo iki rūšiavimo, tampa vis svarbesni tiek namų ūkiams, tiek organizacijoms.

    Organizatoriai skelbia keturias dalyvių kategorijas: pradedantieji, smalsuoliai, tyrinėtojai ir ekspertai. Tokia struktūra leidžia pritaikyti klausimų sudėtingumą skirtingoms amžiaus grupėms ir patirties lygiui, kad dalyvauti būtų prasminga ir mokiniams, ir specialistams.

    Po egzamino dalyviai elektroniniu paštu gaus ne tik savo rezultatą, bet ir teisingus atsakymus bei paaiškinimus, kurie padeda mokytis iš klaidų. Geriausiai pasirodžiusiems numatomi diplomai ir prizai, kuriuos paprastai steigia partneriai ir prie iniciatyvos prisijungiančios savivaldybės.

    „Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas – tai ne tik žinių patikrinimas, bet ir galimybė ugdyti atsakingą, aplinkai draugišką visuomenę“, – sakė VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ direktorius Remigijus Lapinskas.

    Aplinkosauginis švietimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su praktiniais įgūdžiais: kaip atpažinti žaliąjį smegenų plovimą, įvertinti produkto poveikį aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą ar suprasti, kuo skiriasi atliekų prevencija nuo paprasto rūšiavimo. Organizatoriai pabrėžia, kad net trumpas žinių testas gali tapti paskata pasidomėti patikimais šaltiniais ir priimti labiau pagrįstus sprendimus kasdien.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • ES į COP31 važiuoja su griežtu įspėjimu: pažadų nebepakanka, reikės veiksmų ir pinigų

    ES į COP31 važiuoja su griežtu įspėjimu: pažadų nebepakanka, reikės veiksmų ir pinigų

    ES keičia toną prieš COP31

    Europos Sąjunga, ruošdamasi Jungtinių Tautų klimato konferencijai COP31 Antalijoje, signalizuoja aiškų posūkį: vien deklaracijų nebeužtenka, svarbiausia tampa įgyvendinimas. ES Tarybos išvadų projekte akcentuojama, kad dabartinės pasaulio ambicijos ir realūs veiksmai vis dar per silpni, kad šiltėjimą pavyktų išlaikyti ties 1,5 laipsnio riba.

    Ši riba yra Paryžiaus susitarimo kertinis orientyras, tačiau tarptautinė politika vis dažniau susiduria su atotrūkiu tarp pažadų ir faktinių emisijų mažinimo rezultatų. ES dokumente pabrėžiama, kad būtina spartinti sprendimus, kurie duoda tiesioginį, išmatuojamą poveikį jau šiame dešimtmetyje.

    Ką ES nori matyti konferencijoje

    ES pozicijoje labiau akcentuojami konkretūs rezultatai: greitesnė švarios energijos plėtra, perėjimas nuo iškastinio kuro, didesnė elektrifikacija ir greitesnis energijos vartojimo efektyvumo didinimas. Taip pat išskiriamas tikslas iki 2030 metų reikšmingai sumažinti metano ir kitų ne anglies dioksido šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Šie prioritetai dera su tarptautinėmis kryptimis, kurios pastaraisiais metais vis dažniau įvardijamos kaip greičiausias kelias stabdyti šiltėjimą: atsinaujinančių išteklių plėtra, energijos taupymas ir transporto bei pramonės elektrifikacija. ES diplomatai siekia, kad COP31 neapsiribotų naujais tekstais, o sutelktų valstybes į terminus, investicijų sprendimus ir praktinius įsipareigojimus.

    Pinigai ir prisitaikymas: sudėtingiausia dalis

    Dokumente pabrėžiama, kad klimato politika nebegali būti vien apie ateities rizikų prevenciją, nes nuostoliai jau patiriami dabar. Todėl ES ragina šalis prisitaikymo planus integruoti į nacionalinius investicijų planus ir vystymosi strategijas, kad atsparumas karščiui, sausroms, miškų gaisrams ir potvyniams taptų ekonominės politikos dalimi.

    Tačiau būtent klimato finansavimas žadamas būti viena kebliausių derybų temų. ES pripažįsta, kad vien viešųjų lėšų nepakaks reikiamam mastui pasiekti, todėl ieškoma būdų mobilizuoti privatų kapitalą, o anglies dioksido kainodara įvardijama kaip viena efektyviausių priemonių nukreipti pinigų srautus į mažiau taršius sprendimus.

    ES taip pat ragina didžiuosius teršėjus kelti ambicijas ir kuo labiau mažinti vadinamojo viršijimo mastą bei trukmę, jei pasaulinė temperatūra laikinai peržengtų 1,5 laipsnio ribą. Briuselis akcentuoja, kad po viršijimo turi sekti grįžimas į su 1,5 laipsnio trajektorija suderinamą kelią, o tam reikės greitesnio emisijų mažinimo ir nuoseklių investicijų.

    „Taryba ragina visas šalis, ypač didžiausius teršėjus, veikti su didžiausia įmanoma ambicija ir dėti visas pastangas grįžti į su 1,5 laipsnio riba suderinamą trajektoriją“, – teigiama ES Tarybos išvadų projekte.

    Neuždarytas lieka ir politinis klausimas, kiek pati Europa yra pasirengusi padėti finansuoti pokytį besivystančiose šalyse, ypač dėl prisitaikymo ir nuostolių bei žalos. Nevyriausybinių organizacijų atstovai sveikina ES dėmesį 1,5 laipsnio tikslui ir atsinaujinančiai energetikai, tačiau kartu primena, kad be aiškių finansinių įsipareigojimų derybose lengva likti reikalaujant daugiau iš kitų nei iš savęs.

  • Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Arkties amžinasis įšalas saugo milžiniškus organinės anglies kiekius, kurie tūkstančius metų buvo „užrakinti“ įšalusioje žemėje. Klimatui šylant, vis daugiau šios anglies per pakrančių eroziją ir tirpsmo vandenis patenka į upes, jūras ir vandenynus. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad kelias į atmosferą nėra toks tiesus, kaip ilgai manyta.

    Alfredo Wegenerio instituto ir Brėmeno universiteto mokslininkai analizavo, kas nutinka angliai, išlaisvinamai Arkties pakrantėse ties Qikiqtaruk sala Kanadoje, dar vadinama Herschel Island. Jie paėmė jūros dugno nuosėdų gręžinius ir pagal jų „sluoksnius“ atsekė, kaip sausumos kilmės medžiaga elgiasi patekus į vandenyną.

    Kiek anglies virsta dujomis?

    Tyrėjų vertinimu, mikroorganizmai jūros dugno nuosėdose į dujas paverčia apie 10 proc. ten esančios organinės anglies. Likusi dalis daugiausia nusėda ir lieka „užkasta“ nuosėdose, todėl gali būti ilgam izoliuota nuo greitos apykaitos su atmosfera. Tai svarbi detalė bandant tikslinti, kiek papildomų šiltnamio efektą sukeliančių dujų realiai prisidės prie klimato kaitos.

    Skaičiai kontekste įspūdingi: Arkties dirvožemiuose sukaupta apie 1 300 gigatonų organinės anglies, o dar maždaug 400 gigatonų siejama su vandenynų nuosėdomis ir upių deltų sankaupomis. Šylant Arkties regionui, dalis šio rezervo pradeda „judėti“ į vandens sistemas, o tai reiškia ne tik galimas emisijas, bet ir didelius pokyčius pakrančių bei jūrų ekosistemose.

    Mikroorganizmai renkasi „šviežesnį“ maistą

    Vienas netikėčiausių paaiškinimų susijęs su tuo, ką mokslininkai vadina mikroorganizmų „mitybos pasirinkimu“. Vietoje to, kad aktyviai skaidytų labai seną anglį iš įšalo, jie dažniau „teikia pirmenybę“ šviežesnei, jūrinės kilmės organikai, pavyzdžiui, dumblių liekanoms.

    Šią išvadą leido pagrįsti anglies izotopų analizė, padedanti atskirti santykinai naują jūrinį organinį anglies šaltinį nuo labai seno, anksčiau įšale buvusio anglies „paveldo“. Tai reiškia, kad dalis sausumos kilmės anglies, patekusios į jūrą, gali būti ne taip greitai perdirbama į anglies dioksidą ar metaną, kaip manyta.

    Grėsmė nedingsta, bet vaizdas sudėtingesnis

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog įšalo tirpsmas tapo mažiau pavojingas. Dalis organinės anglies gali būti suskaidoma dar pakeliui į jūros dugną, vandenyje ar pakrantės zonoje, todėl vien nuosėdų analizė neparodo viso balanso. Dėl to reikalingi papildomi tyrimai kituose Arkties regionuose, nes vietinės sąlygos gali smarkiai keisti rezultatą.

    Be to, tirpstant įšalui stiprėja pakrančių erozija, į vandenį patenka daugiau nuosėdų, mažėja skaidrumas ir į gilesnius sluoksnius prasiskverbia mažiau šviesos. Tai gali slopinti dumblių augimą, kuris yra daugelio mitybos grandinių pagrindas, o pasekmės gali paliesti žuvis, vėžiagyvius, ruonius ir kitus Arkties ekosistemų organizmus.

    Bendras signalas aiškus: anglies istorija, prasidedanti tirpstančiame amžinajame įšale, nėra vien kryptis į atmosferą. Dalis jos, bent jau tam tikrose vietovėse, gali būti sulaikoma jūros dugne, tačiau klimato ir ekosistemų rizikos dėl sparčiai šylančios Arkties išlieka didelės.

  • Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 konferencijos Baku, Azerbaidžanas siekia parodyti, kad klimato darbotvarkė gali virsti konkrečiais projektais ir finansavimu. Per Baku klimato veiksmų savaitę šalies valdžia pristatė planą investuoti į žemės ūkio prisitaikymą ir modernizuoti paramos skyrimo tvarką.

    Pagal 2026–2030 metų valstybės programą numatoma iki 540 mln. eurų skirti klimato pokyčiams atsparesnei drėkinimo infrastruktūrai. Žemės ūkio ministro Majnuno Mammadovo teigimu, tai sudaro beveik 40 proc. valstybės žemės ūkio biudžeto dalies, skirtos prisitaikymui prie klimato kaitos.

    Investicijos planuojamos regione, kuriame vis labiau juntamas vandens stygius, kinta vegetacijos sezonai, o dirvožemio degradacija mažina derlingumą. Šios rizikos ypač jautrios Pietų Kaukazui, kur derliaus svyravimai dažnai tiesiogiai priklauso nuo kritulių ir drėkinimo galimybių.

    DI pagrįstas ūkininkų vertinimas

    Kartu Azerbaidžanas šiemet pradėjo taikyti DI pagrįstą ūkininkų vertinimo sistemą, sukurtą bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija. Skaitmeninė platforma pirmą kartą išbandyta 2024 metais, o 2025 metais testuota platesniu mastu.

    Sistema skirta avansinėms subsidijoms smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, dirbantiems nuo 5 iki 100 hektarų. Tinkamumas paramai vertinamas pagal modernių praktikų taikymą, auginamos kultūros ekonominę vertę ir ekologinį poveikį, įskaitant vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo priemones.

    „Vertinimo sistema remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: moderniomis praktikomis, auginamos kultūros ekonomine verte ir ekologiniu poveikiu“, – sakė Majnunas Mammadovas.

    „Trečiasis kriterijus parodo, kaip pasirinkta kultūra veikia dirvožemio būklę ir ar ūkininkas taiko vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo sprendimus“, – pridūrė jis.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad tarptautiniai investuotojai, plėtojantys žemės ūkio infrastruktūrą šalyje, galėtų pretenduoti į tas pačias subsidijas kaip ir vietos ūkiai. Tai signalas, kad valdžia nori pritraukti kapitalą ne tik į technologijas, bet ir į praktinį įgyvendinimą.

    „Žemės ūkis yra išskirtinėje pozicijoje: jis ir prisideda prie klimato kaitos, ir pats nuo jos nukenčia“, – sakė FAO atstovas Azerbaidžane Nasaras Hayatas.

    Žaliasis vandenilis: pirmiausia vidaus rinkai

    Pramonės srityje Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija ragino Azerbaidžaną pirmiausia orientuotis į žaliojo vandenilio panaudojimą šalies viduje, o ne skubėti su eksporto į Europą planais. Pasak organizacijos atstovų, vamzdynų infrastruktūra ir logistika, reikalinga didelio masto eksportui, dar nėra sukurta.

    Trumpuoju laikotarpiu realistiškesnis kelias būtų žaliojo vandenilio darinių, pavyzdžiui, žaliojo amoniako, pritaikymas trąšų gamyboje ir laivybos kuruose. Tokie sprendimai gali sumažinti emisijas pramonėje greičiau nei ilgai trunkantys eksporto projektai.

    „Tikrasis pramonės dekarbonizacijos sėkmės matas yra ne pažadai, o patikrinamas anglies dioksido emisijų mažėjimas“, – sakė Petra Schwager.

    Nuo pažadų prie sandorių

    Klimato finansavimo temoje išryškėjo ir platesnė tendencija: šalys bei organizacijos vis dažniau kalba apie perėjimą nuo deklaracijų prie investicijoms paruoštų projektų. Turkija prieš COP31 Antalijoje pristatė dvi naujas priemones, skirtas padėti struktūruoti projektus ir plėsti miestams prieinamą pigesnį finansavimą.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Yalchinas Rafiyevas patvirtino, kad prioritetu išlieka ir Juodosios jūros povandeninio kabelio projektas, kuriuo atsinaujinanti elektra iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos galėtų pasiekti Europos rinkas. Jo teigimu, COP formatų tęstinumas svarbus tam, kad priimti sprendimai virstų ilgalaikėmis investicijų kryptimis.

    COP29 metu turtingesnės valstybės buvo sutarusios iki 2035 metų kasmet skirti bent 258 mlrd. eurų besivystančioms šalims emisijoms mažinti ir prisitaikymui prie klimato poveikio. Šiandien Baku siunčiamas signalas, kad dalis šios darbotvarkės perkeliamа į konkrečius infrastruktūros ir technologijų sprendimus.

  • Katastrofos receptas: kodėl baltųjų meškų perkėlimas į Antarktidą būtų pavojingas gamtai

    Baltosios meškos gyvena tik Arkties regione, o pingvinai ir didžioji dalis Antarktidos pakrančių faunos vystėsi visiškai kitoje, nuo sausumos plėšrūnų beveik izoliuotoje aplinkoje. Dėl to šie gyvūnai neturi elgsenos, padedančios efektyviai gintis nuo tokio tipo medžiotojo.

    Baltasis lokys (Ursus maritimus) nėra toks siauras specialistas, kaip kartais manoma. Nors pagrindinis jo grobis yra ruoniai, šis plėšrūnas gali maitintis ir paukščiais, jų kiaušiniais, dvėseliena, o esant progai prisitaiko prie įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių.

    Iš pirmo žvilgsnio Antarktida netgi atrodo tinkama: čia taip pat yra jūros ledas, o pakrantėse gyvena kelios ruonių rūšys. Be to, didelės pingvinų kolonijos galėtų tapti lengvu, gausiu ir nuolat pasiekiamu grobiu.

    Tačiau būtent prisitaikymo gebėjimas ir jėga paverstų baltąją mešką ypač pavojinga. Ji galėtų greitai išnaudoti vietinius maisto išteklius, o tai staigiai pakeistų visos ekosistemos pusiausvyrą ir paveiktų ne vieną rūšį, bet visą mitybos grandinę.

    „Baltųjų meškų elgsena pakankamai lanksti, kad jos prisitaikytų prie kitokių sąlygų, tačiau pasekmės Antarktidos faunai būtų pražūtingos“, – teigiama gamtos publikacijose, nagrinėjančiose tokio perkėlimo rizikas.

    Toks scenarijus atitinka tipinį invazinių rūšių poveikį: naujas, efektyvus plėšrūnas patenka į aplinką, kur vietiniai gyvūnai neturi apsauginių prisitaikymų. Rezultatas dažnai būna staigus populiacijų smukimas, buveinių pokyčiai ir ilgalaikės pasekmės, kurias suvaldyti itin sunku.

    Klimato kaitai mažinant jūros ledo plotus Arktyje, diskusijos apie baltųjų meškų ateitį tik stiprės. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimų reikia ieškoti mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir saugant Arkties buveines, o ne perkeliant plėšrūnus į naujus žemynus.

  • Vilniaus mokykloms – netikėtas posūkis: pamokas ves ekspertai parkuose, gatvėse ir laboratorijose

    Vilniaus mokykloms – netikėtas posūkis: pamokas ves ekspertai parkuose, gatvėse ir laboratorijose

    Vilniaus miesto savivaldybė naujus mokslo metus kviečia pradėti kitaip – dalį pamokų perkelti iš klasių į miesto viešąsias erdves. Idėja paprasta: gamta ir miestas tampa gyva mokymosi aplinka, kur teorija iškart tikrinama praktikoje.

    Tokiose pamokose moksleiviai gali rinkti realius duomenis, stebėti procesus ir aptarti kasdienius sprendimus, darančius įtaką aplinkai. Savivaldybė pabrėžia, kad beveik prie kiekvienos mokyklos yra pasiekiamų parkų, skverų ar upės pakrančių, todėl tokias veiklas galima pritaikyti daugeliui klasių.

    „Kai mokiniai patys pamatuoja, apskaičiuoja ir pamato rezultatą savo aplinkoje, žinios tampa suprantamesnės ir įdomesnės“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Inutė Neverovskienė.

    Šį sezoną numatytos kelios nemokamos veiklos, kurias veda savo sričių specialistai. Viena jų – pamoka apie klimato kaitą su klimatologu Silvestru Dikčiumi, kurios formatas neįprastas: mokymasis vyks vaikštant, aptariant mieste matomus pavyzdžius ir kasdienius įpročius.

    „Kalbėsime apie vartojimą, transportą ir pasirinkimus, o kartu ieškosime praktiškų būdų gyventi tvariau – taip, kad tai būtų įmanoma kiekvienam“, – sakė S. Dikčius.

    Kita kryptis – oro taršos pažinimas prie mokyklų ir intensyvaus eismo gatvių. Aplinkos oro kokybės vertinimo specialistas Mindaugas Bernatonis su moksleiviais planuoja atlikti kietųjų dalelių matavimus skirtingose vietose ir aiškintis, kas labiausiai lemia oro kokybę bei kaip ją veikia judėjimo įpročiai.

    „Svarbiausia, kad mokiniai patys pamatytų priežastis ir pasekmes, o pamokos pabaigoje gimtų diskusija, ką realiai galime keisti“, – sakė M. Bernatonis.

    Dar viena tema – biologinė įvairovė ir invazinės rūšys. Biologas Martynas Balsys su mokiniais planuoja lauko tyrimus, kurių metu bus vertinamas invazinių augalų paplitimas ir lyginamos skirtingos teritorijos, siekiant suprasti, kaip tokios rūšys keičia vietines ekosistemas.

    Invazinių rūšių problema aktuali visoje Europoje, nes jos gali išstumti vietines rūšis, keisti buveines ir sukelti ilgalaikių ekonominių bei aplinkosauginių nuostolių. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad efektyviausia prevencija prasideda nuo atpažinimo ir gyventojų sąmoningumo, ypač kai invazinės rūšys plinta greitai ir prisitaiko prie miesto sąlygų.

    Programą papildo ir praktiniai STEAM užsiėmimai, kuriuos organizuoja Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centras. 9–12 klasių mokiniams numatytos veiklos laboratorijose, kur galima tirti Neries vandens kokybę taikant cheminės analizės metodus bei modeliuoti galimus taršos scenarijus.

    Kitoje veikloje mokiniai konstruos vidaus patalpų oro kokybės matavimo stotelę, bandys jutiklius ir praktiškai vertins temperatūrą, drėgmę, slėgį bei apytikrę anglies dioksido koncentraciją. Tokie užsiėmimai stiprina tiriamuosius gebėjimus ir padeda suprasti, kaip veikia šiuolaikiniai aplinkos stebėsenos sprendimai.

    Savivaldybė skatina mokytojus tokias pamokas integruoti į ugdymo turinį: nuo matematikos ir fizikos iki biologijos, geografijos ar pilietiškumo. Miesto erdvės šiuo atveju tampa ne alternatyva, o papildomu įrankiu, padedančiu mokiniams geriau susieti mokslą su kasdienybe.

  • Vilnius turi naują vyriausiąją ekologę: ką iš tiesų keis Vaivos Marozienės sprendimai mieste

    Vilnius turi naują vyriausiąją ekologę: ką iš tiesų keis Vaivos Marozienės sprendimai mieste

    Nuo rugsėjo 14 dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje vyriausiosios ekologės pareigas pradeda eiti ekologė ir kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė. Savivaldybė tikisi, kad ši pozicija sustiprins aplinkosauginių sprendimų svorį miesto plėtros procesuose.

    Naujoji vyriausioji ekologė koordinuos ekologinio planavimo, klimato kaitos, žaliosios infrastruktūros ir biologinės įvairovės klausimus. Esminė užduotis – užtikrinti, kad urbanistiniai sprendimai derintų aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius interesus.

    Kas bus jos atsakomybė

    Vilniaus miesto vicemeras Andrius Grigonis teigė, kad stiprinamos savivaldybės kompetencijos ekologijos srityje leis daugiau dėmesio skirti jautriems miesto aplinkos klausimams. Tarp prioritetų įvardijama brandžių medžių apsauga ir jų augimo sąlygų gerinimas.

    Vyriausioji ekologė taip pat teiks siūlymus dėl medžių atsodinimo, rekomendacijas dėl druskų naudojimo žiemos priežiūroje ir kitų veiksnių, darančių poveikį želdiniams. Tokie sprendimai ypač svarbūs miestams, siekiantiems mažinti karščio salų efektą ir didinti atsparumą ekstremaliems orams.

    Ji vertins teritorijų planavimo, infrastruktūros ir investicinius projektus tvarumo bei poveikio aplinkai požiūriu. Tai reiškia, kad rekomendacijos gali paliesti ne tik parkus ar gatvių želdinimą, bet ir didelius statybų projektus, lietaus nuotekų tvarkymą bei viešųjų erdvių sprendinius.

    Žalioji infrastruktūra ir klimato atsparumas

    V. Marozienė koordinuos žaliosios infrastruktūros kryptį, apimančią želdynus, miesto miškus, žaliuosius koridorius ir gamta grįstus sprendimus. Praktikoje tai gali reikšti didesnį dėmesį lietaus vandens sulaikymui, pralaidžių dangų diegimui ir buveinių vientisumui.

    Pastaraisiais metais Europos miestai vis dažniau pereina nuo pavienių želdinimo iniciatyvų prie sisteminių priemonių, kurios vienu metu mažina potvynių riziką, gerina oro kokybę ir kuria vėsesnes viešąsias erdves. Vilniui tai aktualu tiek dėl intensyvėjančių liūčių, tiek dėl vasaros karščių epizodų, kai tankiai užstatytose teritorijose kyla papildoma sveikatos rizika.

    „Miestas yra gyva ekosistema, todėl ekologiniai klausimai negali būti sprendžiami atskirai nuo urbanistikos, infrastruktūros ar kasdienės miestiečių gyvenamosios aplinkos“, – sakė Vaiva Marozienė.

    „Siek­siu, kad sprendimai dėl miesto plėtros būtų paremti ne tik šiandienos poreikiais, bet ir ilgalaikiu poveikiu gamtai, biologinei įvairovei bei miesto atsparumui klimato kaitai“, – pridūrė ji.

    Patirtis ir išsilavinimas

    V. Marozienė yra atestuota želdynų dalies vadovė ir nepriklausoma želdynų ekspertė, turinti ilgametę patirtį miesto želdynų planavimo ir tvaraus aplinkos valdymo srityse. Ji yra įgijusi ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį Vilniaus universitete, taip pat studijavusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje.

    Nuo 2022 metais ji dirbo kraštovaizdžio architekte, ekologe ir projektų vadove bendrovėje „Vilniaus miesto parkai“, o nuo 2024 metais ėjo vyriausiosios Vilniaus miesto sodininkės pareigas. Savivaldybė pabrėžia, kad ši patirtis leis greičiau pereiti nuo strateginių tikslų prie praktinių sprendimų mieste.