CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Antarktidoje užfiksuotas šalčiausias rodiklis per 14 metų: ką apie ekstremumus aiškina mokslininkai

    Antarktidos gilumoje, tyrimų stotyje „Concordia“, užfiksuota minus 84,1 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tai žemiausias rodiklis šiame žemyne per pastaruosius 14 metų ir vienas ryškiausių pastarųjų metų ekstremalių oro sąlygų pavyzdžių.

    „Concordia“ stotis įsikūrusi Antarktidos plokščiakalnyje, ant maždaug 3 300 metrų storio ledo skydo, daugiau nei 965 kilometrų atstumu nuo artimiausios pakrantės. Dėl aukščio, labai sauso oro ir ilgų poliarinių naktų čia susidaro sąlygos, leidžiančios temperatūrai kristi iki itin žemų reikšmių.

    Iš pirmo žvilgsnio toks šaltis gali atrodyti kaip argumentas prieš klimato šiltėjimą, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienas ekstremalus matavimas nepaneigia ilgalaikių tendencijų. Klimatas vertinamas pagal daugiametę statistiką, o Antarktidoje natūralus kintamumas gali sukelti tiek labai šaltas, tiek neįprastai šiltas bangas.

    Dar daugiau, pastaruoju metu Antarktidoje vis dažniau fiksuojami dideli temperatūros kontrastai per trumpą laiką. Tai siejama su atmosferos cirkuliacijos svyravimais, poliarinio sūkurio pokyčiais ir šiltesnių oro masių įsiveržimais į kai kuriuos regionus, ypač prie Antarktidos pusiasalio.

    Šis atšalimas užfiksuotas praėjus vos kelioms savaitėms po priešingo reiškinio, kai vienoje Antarktidos vietų žiemos metu buvo fiksuota net 15,4 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tokie „švytuoklės“ tipo svyravimai atkreipia dėmesį į tai, kaip greitai gali keistis sąlygos net ir stabilumu garsėjančiuose poliariniuose regionuose.

    Ekspertai akcentuoja, kad ekstremalūs epizodai konkrečiuose taškuose nebūtinai atspindi viso žemyno būklę. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad dalis Antarktidos ledo masyvo ilgainiui praranda ledą, o Pietų vandenynas šyla, kas turi įtakos jūros ledo sezonui ir ekosistemoms.

    Mokslininkai perspėja, kad intensyvėjant ekstremaliems reiškiniams didėja rizika tiek infrastruktūrai, tiek tiekimo grandinėms, tiek žmonių sveikatai, ypač kai karščio, sausrų ar gaisrų epizodai sutampa su kitais stresoriais. Poliariniai regionai svarbūs ir tuo, kad jie veikia pasaulinę vandenynų cirkuliaciją, o pokyčiai ten ilgainiui gali atsispindėti ir kituose žemynuose.

    „Tai tik pradžia, o situacija neišvengiamai blogės, kol priartėsime prie ribos, kur žmonėms bus vis sunkiau prisitaikyti“, – sakė Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto vadovas Johanas Rockströmas.

    Nors rekordinių šalčių epizodai patraukia dėmesį, mokslininkai ragina žiūrėti plačiau: svarbiausia yra ilgalaikės temperatūros, vandenynų šilumos ir ledo masės tendencijos. Būtent jos lemia, kaip keisis jūros lygis, ekstremalių reiškinių dažnis ir kokių sprendimų reikės artimiausiais dešimtmečiais.

  • Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinijos gausiai žydi, tačiau vietoje vaisių dažnai tenka matyti tik nudžiūvusius, nukritusius žiedus. Dažniausia priežastis paprasta – žiedai nebuvo apdulkinti, todėl užuomazgos nepradeda augti ir augalas jas „atmeta“.

    Cukinijas apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai, bet jų aktyvumas priklauso nuo oro. Per karščius, ypač kai temperatūra pakyla virš 35 laipsnių, žiedadulkės tampa mažiau gyvybingos, o žiedai atsiveria trumpam, dažniausiai ryte.

    Problemas sustiprina ir vėsesni, lietingi periodai, kai apdulkintojai skraido mažiau. Prie to prisideda intensyvus augalų apsaugos priemonių naudojimas: netinkamai purškiant nukenčia ne tik kenkėjai, bet ir apdulkintojai, kurių mažėjimas fiksuojamas daugelyje regionų.

    Kaip atskirti žiedus?

    Cukinija ant to paties augalo formuoja vyriškus ir moteriškus žiedus, todėl svarbu mokėti juos atpažinti. Moteriško žiedo apačioje matomas sustorėjimas, primenantis mažą cukinijos užuomazgą – būtent iš jos vėliau auga vaisius.

    Vyriški žiedai auga ant ilgesnio, plonesnio kotelio ir turi dulkinę su žiedadulkėmis. Paprastai jų būna daugiau ir jie pasirodo anksčiau, kad atsivėrus moteriškiems žiedams apdulkinimas įvyktų kuo greičiau.

    Paprastas triukas – apdulkinimas rankomis

    Jei darže nematyti apdulkintojų, o žiedai vis krinta, galima atlikti rankinį apdulkinimą. Geriausia tai daryti anksti ryte, kai žiedai šviežiai atsivėrę, o žiedadulkės dar sausos ir lengvai pernešamos.

    Pasirinkite ką tik prasiskleidusį vyrišką žiedą, atsargiai nuplėškite jo žiedlapius ir atidengtais dulkiniais palieskite moteriško žiedo vidų. Tinka ir švarus, sausas mažas teptukas – juo surinkite žiedadulkes nuo vyriško žiedo ir tolygiai perkelkite ant moteriško.

    Po sėkmingo apdulkinimo užuomazga po moterišku žiedu per kelias dienas pastebimai didėja, o nesėkmės atveju pagelsta ir nukrenta. Vienas vyriškas žiedas dažnai pakanka keliems moteriškiems apdulkinti, todėl verta procedūrą pakartoti kelis rytus iš eilės.

    Ką dar verta įvertinti?

    Derėjimui svarbi ir bendra augalo būklė. Per didelis azoto kiekis skatina lapų ir ūglių augimą, bet gali mažinti žydėjimo ir vaisių formavimosi intensyvumą, todėl tręšiant verta vengti persistengti.

    Padeda ir tinkama vieta: cukinijoms reikia saulės bei geros oro cirkuliacijos, kad žiedai greičiau džiūtų po rasos ar lietaus, o vabzdžiai augalo neaplenktų. Praktikoje pasiteisina ir žydinčių augalų kaimynystė, kuri pritraukia apdulkintojus, taip pat atsargus purškimas, nevykdomas žydėjimo metu.

  • Po JAV ežerais aptiko paslėptą pasaulį: gyvybė šimtus metrų gilyn minta pačia uoliena

    Po JAV ežerais aptiko paslėptą pasaulį: gyvybė šimtus metrų gilyn minta pačia uoliena

    Mokslininkai praneša apie netikėtai gyvybingą požeminę biosferą po Mičigano dalimi, kur plyti Antrim Shale geologinė formacija. Tyrimas rodo, kad šimtus metrų po žeme gali veikti sudėtingos ekosistemos, nepriklausomos nuo saulės šviesos.

    Komanda analizavo vandenį iš dujų gręžinių, esančių maždaug 200–500 metrų gylyje. Izotopų analizė leido nustatyti, kad šis vanduo susiformavo paskutinio ledynmečio pabaigoje ir po Žemės paviršiumi galėjo išbūti daugiau nei 11 000 metų.

    Netikėtas radinys gręžiniuose

    Kartu su vandeniu į uolienų poras pateko mikroorganizmai, prisitaikę prie tamsos, didesnio slėgio ir itin ribotų maisto šaltinių. Didžiausia staigmena tapo grybų gausa: identifikuota 689 rūšys, iš jų 13 naujų mokslui.

    Tyrėjams pavyko išauginti daugiau nei 200 grybų štamų ir sudaryti viešai prieinamą kolekciją, sudarytą iš tokio gylio mėginių. Kai kuriuose mėginiuose viename vandens laše aptikta apie 250 grybų ląstelių, panašiai kaip kai kuriuose vandenyno vandens mėginiuose.

    Atradimas meta iššūkį ankstesnei nuostatai, kad sudėtingesni organizmai, tokie kaip eukariotai, dideliuose gyliuose pasitaiko tik atsitiktinai arba būna neaktyvūs. Šį kartą aptikta požymių, jog grybai yra metaboliškai aktyvūs, o kartu su jais rasta ir mikroskopinių gyvūnų, įskaitant nicienius bei tardigradas.

    Kaip gyvybė išsiverčia be saulės?

    Šioje aplinkoje energijos šaltinis nėra fotosintezė, nes saulės šviesa ten nepasiekia. Tyrėjų vertinimu, grybai skaido organinę medžiagą, įkalintą skalūnuose, ir ją naudoja kaip maistą.

    Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad vietinio maisto tinklo pagrindą sudaro ne šviežiai pagaminta biomasė, o milijonus metų uolienose išsilaikę organiniai junginiai. Kitaip tariant, uoliena čia tampa ne tik buveine, bet ir maisto sandėliu.

    Kodėl tai svarbu klimato mokslui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie procesai gali būti reikšmingi globaliam anglies ciklui. Jei giluminiai grybai aktyviai skaido anglingas uolienas, jie gali prisidėti prie anglies dioksido išsiskyrimo iš gilesnių Žemės plutos sluoksnių.

    Dėl to klimato modeliuose ir požeminio anglies dioksido saugojimo vertinimuose gali tekti rimčiau atsižvelgti į biologinį faktorių. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šimtus metrų gylyje vykstantys procesai iki šiol buvo tiriami retai, todėl jų mastas gali būti nuvertintas.

    Autorių teigimu, dabar aptikta biologinė įvairovė greičiausiai tėra dalis tikrojo požeminės gyvybės masto. Spartėjant genetinių ir mikrobiologinių metodų pažangai, tikimasi, kad panašūs, menkai pažinti ekosistemų tinklai gali būti aptikti ir kituose pasaulio regionuose.

    „Požeminė biosfera yra gerokai sudėtingesnė, nei iki šiol manėme“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.

  • Mokslininkai: klimato kaita Ispanijoje megagaisrų riziką padidino 20 kartų

    Mokslininkų atlikta greitoji analizė rodo, kad klimato kaita Ispanijoje smarkiai padidino sąlygas megagaisrams: tikimybė, kad susiformuos itin pavojingas karščio, sausros ir vėjo derinys, išaugo apie 20 kartų. Prancūzijoje panašios ekstremalios sąlygos, pasak tyrėjų, tapo bent dukart labiau tikėtinos.

    Dideli miškų gaisrai pastarosiomis savaitėmis apėmė teritorijas netoli Madrido ir Bordo. Ugnis privertė tūkstančius žmonių palikti namus, o dalyje vietovių sunaikinta ar apgadinta šimtai pastatų, sutrikdytas susisiekimas ir uždarytos kai kurios viešosios erdvės.

    Kas slypi už skaičių?

    Vertinimą parengė tarptautinė mokslininkų grupė World Weather Attribution, kuri analizuoja, kiek žmogaus sukelta klimato kaita pakeičia konkrečių ekstremalių reiškinių tikimybę. Šiuo atveju buvo vertinama, kaip šiltesnė atmosfera ir išsausėjusi dirva didina gaisrų plitimo potencialą, ypač kai prisideda stipresni vėjai.

    Tyrėjų teigimu, globalus atšilimas sustiprino Vakarų Europoje fiksuotų rekordinių karščių ir pavasarinės sausros tikimybę. Būtent tokie epizodai išdžiovina augmeniją ir dirvožemį, todėl net nedideli užsidegimai gali greitai peraugti į sunkiai suvaldomus gaisrus.

    Kaip dažnai tai gali kartotis?

    Skaičiavimai rodo, kad dabartinėmis klimato sąlygomis ypač pavojingos gaisrams meteorologinės situacijos pietvakarių Prancūzijoje gali pasikartoti maždaug kartą per 20 metų. Centrinėje Ispanijoje panašios sąlygos, mokslininkų vertinimu, gali susidaryti vidutiniškai kartą per šešerius metus.

    Viena iš akcentuojamų priežasčių – ryškėjantys orų kontrastai: po drėgnesnės žiemos dažnai seka sausesnis pavasaris. Tai lemia spartesnį augalijos augimą, o vėliau išdžiūvusi biomasė tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru, kuris gaisrams suteikia papildomos „medžiagos“ plisti.

    Signalas ir keliautojams

    Gaisrų apimtos zonos atskleidžia, kaip greitai ekstremalūs karščiai ir išsausėję kraštovaizdžiai įprastą gaisrą gali paversti plataus masto krize. Tai reiškia didesnę evakuacijų, kelių uždarymų, elektros tiekimo sutrikimų ir oro taršos riziką net regionuose, kurie anksčiau su tokiais scenarijais susidurdavo rečiau.

    Vietos institucijos ir gelbėjimo tarnybos turistams bei gyventojams įprastai rekomenduoja sekti oficialius pranešimus apie gaisrų frontą ir dūmų plitimą, o keliones į labiausiai paveiktas vietoves planuoti atsargiai. Specialistai pabrėžia, kad ilgainiui, kylant temperatūrai, panašių ekstremalių epizodų tikimybė tik didės.

  • Gaisrai Pietų Prancūzijoje: George’as ir Amal Clooney evakuoti iš namų Brinjolyje

    Gaisrai Pietų Prancūzijoje: George’as ir Amal Clooney evakuoti iš namų Brinjolyje

    Holivudo aktorius George’as Clooney ir jo žmona Amal Clooney buvo priversti evakuotis iš savo namų Brinjolio mieste Pietų Prancūzijoje, regione toliau plintant miškų gaisrams. Pora su vaikais laikinai paliko būstą, kai tarnybos perspėjo apie didėjančią grėsmę ir galimus evakuacijos maršrutų ribojimus.

    Pranešama, kad šeima Brinjolyje gyvena nuolat ir šį būstą įsigijo 2021 metais. Pastaraisiais metais Pietų Prancūzija vis dažniau susiduria su ilgomis karščio bangomis ir sausringais periodais, kurie didina gaisrų riziką net ir tose teritorijose, kur anksčiau tokie incidentai buvo retesni.

    „Mes nežinome, ar mūsų namai atlaikys šį sunkų laiką“, – rašė George’as ir Amal Clooney laiške Brinjolio merui Didier Brémond.

    Laiške pora pabrėžė, kad svarbiausia šiuo metu yra gyventojų saugumas, ir išreiškė solidarumą su vietos bendruomene. Clooney taip pat akcentavo, kad, nepaisant to, kaip klostysis situacija, jie ketina prisidėti prie miesto atsigavimo ir pagalbos nukentėjusiems.

    Gaisrų sezonas Pietų Europoje šią vasarą vėl tapo rimtu išbandymu ugniagesiams ir civilinės saugos tarnyboms. Prancūzijoje gaisrų židiniai paveikė kelias teritorijas, o didesnės apimties incidentai privertė institucijas imtis masinių evakuacijų ir laikinai riboti judėjimą kai kuriuose keliuose.

    Kas didina gaisrų riziką?

    Specialistai pabrėžia, kad gaisrų plitimą spartina užsitęsusios karščio bangos, mažas oro drėgnumas ir stipresni vėjai. Tokios sąlygos lemia, kad ugnis gali persimesti itin greitai, o gesinimo darbai tampa sudėtingesni, ypač miškingose ar kalvotose vietovėse.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad šiltėjant klimatui gaisrų sezonas ilgėja, o rizika didėja ne tik tradiciškai sausose Viduržemio jūros regiono zonose. Todėl savivaldybės vis dažniau taiko prevencines priemones, nuo draudimų kūrenti ugnį iki papildomų patruliavimų ir ankstyvų perspėjimų gyventojams.

  • Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Naujas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) tyrimas rodo, kad invazinės pelėsių sukeltos infekcijos gali būti gerokai dažnesnės, nei iki šiol manyta. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, nes šios infekcijos gali greitai komplikuotis ir tapti mirtinai pavojingos.

    CDC mokslininkai pabrėžia, kad problemos masto supratimas tampa vis svarbesnis dėl klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių, tokių kaip potvyniai ar uraganai. Po jų dažnėja drėgmės pažeistų pastatų, o tai sudaro palankias sąlygas pelėsiams plisti ir didina užsikrėtimo tikimybę.

    Kas yra invazinės pelėsių infekcijos

    Invazinės pelėsių infekcijos yra reta, tačiau itin sunki grybelinių ligų grupė, kai pelėsiai įsiskverbia į organizmo audinius ir juos pažeidžia. Dažniausiai užsikrečiama įkvepiant pelėsių sporų, tačiau grybeliai gali patekti ir per žaizdas, pjūvius ar retais atvejais per užterštą medicinos įrangą.

    Daugumai sveikų žmonių sporos rimtų pasekmių nesukelia, tačiau vyresniems asmenims, onkologiniams pacientams, po transplantacijų gydomiems žmonėms ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus rizika išauga. Gydymas paprastai reiškia ilgą priešgrybelinių vaistų kursą ir sudėtingą paciento būklės stebėseną.

    Ką parodė duomenys iš Atlantos ligoninių

    Siekdama įvertinti realų paplitimą vietos lygmeniu, tyrėjų komanda analizavo keturių Atlantos regione veikiančių ligoninių ir su jomis susijusių ambulatorinių klinikų duomenis. Vertintas 2020–2024 metų laikotarpis, o tikslas buvo nustatyti, kiek atvejų atitinka invazinės pelėsių ligos kriterijus.

    Iš pradžių buvo identifikuota beveik 1 000 galimų atvejų, tačiau detaliau įvertinus klinikinius kriterijus skaičius sumažėjo iki maždaug 450. Tyrimas parodė, kad ligoninės gali tikėtis maždaug 3–5 atvejų per metus kiekvienam 100 stacionaro lovų, o didesniuose akademiniuose centruose rodikliai gali būti aukštesni dėl sudėtingesnių pacientų profilio.

    Kodėl rizika gali augti

    Dalis pacientų, kuriems nustatytos tokios infekcijos, turėjo ryškiai nusilpusią imuninę sistemą, o kai kuriais atvejais buvo nurodoma, kad organizmas silpnesnis po persirgtos COVID-19 infekcijos. CDC autoriai atkreipia dėmesį, kad medicinos įstaigoms svarbu turėti aiškesnį atskaitos tašką, leidžiantį suprasti, ar jų fiksuojamas atvejų skaičius atitinka tikėtiną lygį, ar gali signalizuoti apie galimą protrūkį.

    Pasak tyrimo autorių, grybelinių infekcijų našta pasaulyje vertinama nevienodai, o kai kuriose šalyse trūksta vieningos stebėsenos sistemos. Tai reiškia, kad realus paplitimas gali būti nepakankamai užfiksuojamas, ypač kai simptomai panašūs į kitas kvėpavimo takų ar sistemines ligas ir diagnozei reikia specifinių tyrimų.

    „Tai vienas pirmųjų kartų, kai gavome tokio tipo įvertį“, – sakė CDC atstovas Jeremy Gold.

    CDC teigimu, tokie skaičiai gali padėti ligoninių administracijoms vertinti situaciją, stiprinti infekcijų kontrolę ir planuoti resursus, ypač didėjant pažeidžiamų pacientų daliai. Ekspertai pabrėžia, kad ankstyvas atpažinimas ir tinkama diagnostika yra esminiai veiksniai siekiant sumažinti sunkių komplikacijų ir mirčių riziką.

  • Eurokomisarė Teresa Ribera kirto klimato neigėjams: jų žodžiai per gaisrus Europoje kainuoja gyvybes

    Eurokomisarė Teresa Ribera kirto klimato neigėjams: jų žodžiai per gaisrus Europoje kainuoja gyvybes

    Įspėjimas gaisrų fone

    Europos Komisijos vykdomoji pirmininkės pavaduotoja Teresa Ribera interviu teigė, kad politikai, menkinantys klimato kaitos vaidmenį Europą alinant gaisrams, klaidina visuomenę ir didina riziką žmonių saugumui. Pasak jos, klimato mokslo neigimas viešojoje politikoje tampa ne nuomone, o pavojingu elgesiu.

    T. Ribera kalbėjo gaisrams apėmus dalį Ispanijos, Prancūzijos ir Graikijos regionų, kai karščio bangos išaugina tiek užsiliepsnojimų tikimybę, tiek jų plitimo greitį. Europos institucijos pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad ekstremalūs karščiai ir sausros sudaro palankesnes sąlygas dideliems gaisrams.

    Ką pasakė apie neigėjus

    Komisarė kritiką nukreipė į dalį naujai išrinktų Europos Parlamento narių ir nacionalinių politikų, kurie, jos teigimu, garsiai priešinasi klimato mokslui bei klimato politikai. Ji tvirtino, kad toks naratyvas mažina visuomenės pasirengimą ir politinę valią investuoti į prevenciją.

    „Tai pavojinga, jie meluoja žmonėms“, – sakė Teresa Ribera.

    Komisarė pateikė palyginimą, kad klimato kaitos ryšio su gaisrais neigimas prilygsta raginimui ignoruoti akivaizdžias rizikas. Jos teigimu, kai ekstremalūs reiškiniai stiprėja, visuomenę raminti aiškinant, kad tai tik natūralus sezoniškumas, reiškia atidėti sprendimus iki kitos nelaimės.

    Politinis posūkis Briuselyje

    T. Ribera pasisakymai nuskambėjo jautriu metu Briuselyje, kai Europos Sąjungos darbotvarkėje vis daugiau vietos užima konkurencingumo, pramonės ir administracinės naštos mažinimo temos. Dalis valstybių narių ir politinių grupių ragina švelninti kai kuriuos aplinkosaugos reikalavimus, argumentuodami spaudimu konkuruoti su JAV ir Kinija.

    Tarp diskusijų objektų minima ir metano emisijų mažinimo bei stebėsenos kryptis, taip pat gamtos atkūrimo politika, laikoma svarbia ekosistemoms ir anglies sankaupoms, pavyzdžiui, durpynams. T. Ribera pozicija aiški: taisykles galima paprastinti, tačiau klimato politikos pagrindų atsisakymas, jos nuomone, būtų klaida.

    Kodėl gaisrai vis sudėtingesni

    Europos ir tarptautinės klimato institucijos nurodo, kad šylantis klimatas didina gaisrų riziką per vadinamąjį gaisrų orą: karštį, sausras, mažą oro drėgnumą ir stipresnius vėjus. Tokios sąlygos padeda ugniai plisti greičiau, o gesinimo darbai tampa sunkesni ir brangesni.

    T. Ribera interviu akcentavo, kad Europoje formuojasi intensyvesni, sunkiau suvaldomi gaisrai, keliantys grėsmę bendruomenėms, infrastruktūrai, biologinei įvairovei ir žmonių gyvybėms. Ji taip pat priminė, kad karščio bangos turi ir tiesioginių sveikatos pasekmių, įskaitant perteklinių mirčių šuolius per ekstremalius laikotarpius.

    „Teisingas atsakymas nėra visko atsisakyti, kas padėjo sukurti žaliąsias šaknis, kurios palaiko gerovę“, – sakė Teresa Ribera.

  • Žemės ekologinės skolos diena jau čia: nuo liepos 30 dienos žmonija vartoja daugiau, nei planeta atkuria

    Liepos 30 dieną pasaulis pasiekė Žemės ekologinės skolos dieną – simbolinę ribą, nuo kurios žmonija per metus ima naudoti daugiau gamtos išteklių, nei Žemė pajėgia atkurti. Tai reiškia, kad likusią metų dalį gyvename tarsi skolon, didindami spaudimą miškams, dirvožemiui, žuvų ištekliams ir klimatui.

    Šią datą kasmet skelbia Global Footprint Network, skaičiuodama, kada pasaulinis ekologinis pėdsakas viršija Žemės biopajėgumą. Organizacijos vertinimu, dabartiniam vartojimo tempui palaikyti žmonijai reikia maždaug 1,7 Žemės planetos.

    Ekologinės skolos diena paremta prielaida, kad Žemė per metus gali atnaujinti tik ribotą kiekį biologinių išteklių ir sugerti ribotą kiekį anglies dioksido. Kai poreikis viršija šias galimybes, susidaro ekologinis deficitas, kuris ilgainiui reiškia nykstančias ekosistemas ir mažėjantį atsparumą klimato sukrėtimams.

    Didžiausią įtaką rezultatui paprastai daro anglies pėdsakas, susijęs su iškastinio kuro deginimu ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis. Kartu į skaičiavimus įtraukiamas žemės naudojimas maistui, medienai, pluoštui, taip pat žvejybos spaudimas jūrų ekosistemoms.

    Tropinių miškų kirtimas ir deginimas išlieka vienu ryškiausių ekologinio deficito veiksnių, nes mažėja anglies sugėrimo galimybės ir silpnėja regionų klimato stabilumas. WWF ne kartą perspėjo, kad Amazonės regiono miškų nykimas gali priartinti vadinamąjį lūžio tašką, kai miškas ima prarasti gebėjimą pats palaikyti drėgmės apytaką.

    Žuvų išteklių būklė taip pat blogėja: Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pergaudomų žuvų populiacijų dalis per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo ir 2021 metais jau viršijo pusę vertintų išteklių. Akvakultūra padeda patenkinti paklausą, tačiau ji neišsprendžia visų problemų, ypač jei žvejyba ir toliau viršija atkūrimo galimybes.

    Nors gėlo vandens naudojimas į ekologinės skolos dienos skaičiavimą dažniausiai neįtraukiamas tiesiogiai, būtent vandens stoka daugelyje regionų tampa kritine. Jungtinių Tautų universiteto analizė pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad kai kuriose vietovėse artėjama prie sisteminių vandens išteklių valdymo ribų, o požeminio vandens atsargos senka dėl intensyvios žemdirbystės ir augančio vartojimo.

    Ekologinės skolos diena pasauliniu mastu yra viena, tačiau atskirų valstybių „asmeninė“ data labai priklauso nuo vartojimo modelio, energetikos struktūros ir ekonomikos. Global Footprint Network skaičiavimai rodo, kad jei visi žmonės gyventų kaip didžiausią vartojimą turinčių šalių gyventojai, ekologinės skolos riba ateitų itin anksti metų pradžioje.

    Tuo metu šalys, kurių vartojimas mažesnis, „pasiekia“ ribą gerokai vėliau. Šie skirtumai išryškina, kad sprendimai priklauso ne vien nuo individualių pasirinkimų, bet ir nuo energetikos, transporto, maisto sistemos bei pramonės politikos.

    Pastaraisiais metais matyti signalų, kad pasaulinė data nebeslenka taip sparčiai į metų pradžią kaip anksčiau. Global Footprint Network duomenys rodo, kad nuo maždaug 2018 metų šis rodiklis laikosi panašiame intervale, nors tai nereiškia, kad problema išspręsta – veikiau, kad kai kurie pokyčiai ekonomikoje, energetikoje ir efektyvume laikinai sulėtino blogėjimo tempą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tvariam poslinkiui neužtenka vien efektyvesnių technologijų: būtini ir sisteminiai sprendimai, susiję su mažesnėmis emisijomis, ilgiau naudojamais produktais, mažesniu maisto švaistymu ir atsakingesniu žemės bei miškų naudojimu.

  • Rekordinis ryklių antplūdis prie JAV krantų: mokslininkai paaiškino, kas jas gena į šiaurę

    Prie JAV krantų šią vasarą fiksuojamas neįprastai didelis ryklių aktyvumas, dėl kurio kai kuriose vietovėse teko riboti maudynes ir stiprinti pakrančių stebėseną. Tyrėjai teigia, kad pagrindinė priežastis susijusi su šylančiu vandenynu, kuris keičia jūrų plėšrūnų migracijos maršrutus.

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį pasaulio vandenyno šiluminė būklė ne kartą pasiekė rekordines reikšmes. Vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susikaupusios dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl pakrančių vandenys kai kur šyla greičiau, nei įprasta.

    Rykliams, kaip šaltakraujams gyvūnams, vandens temperatūra tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą ir elgseną. Kai vanduo per šiltas, dalis rūšių traukiasi į vėsesnius rajonus, todėl dažniau pastebimos šiauriau nei anksčiau, ypač palei rytinę JAV pakrantę.

    Niujorko valstijoje, įskaitant populiarias poilsio vietas, gelbėtojai ir tarnybos šią vasarą skelbė daugiau perspėjimų apie ryklių pasirodymą. Kai kuriose atkarpose laikinai buvo uždaromos maudynių zonos, o situacijai sekti pasitelkiamos papildomos priemonės.

    Praktikoje vis dažniau naudojami dronai, leidžiantys iš oro greitai patikrinti priekrantės ruožus ir anksti pastebėti pavojų. Tokia stebėsena tampa svarbi ten, kur ryklių pasirodymai sutampa su intensyviausiu paplūdimių lankymo sezonu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia ne tik migraciją, bet ir vietas, kur rykliai veda jauniklius. Tyrimai rodo, kad dalis rūšių pakrančių „darželius“ perkelia toliau į šiaurę, ieškodamos jauniklių augimui palankesnės temperatūros.

    Panašios tendencijos pastebimos ir kitose JAV pakrantėse, kur šiltesnis vanduo siejamas su dažnesniais didžiųjų baltųjų ryklių jauniklių pastebėjimais. Tokie pokyčiai rodo platesnę vandenyno ekosistemų persitvarkymo kryptį, kai rūšys stumiasi arčiau polių.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnesni pastebėjimai nebūtinai reiškia proporcingai didesnę riziką žmonėms. Žmonės nėra natūralus ryklių grobis, o dauguma incidentų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, drumsto vandens ar intensyvios žvejybos.

    Vis dėlto specialistai ragina laikytis pakrančių tarnybų nurodymų, ypač kai skelbiami įspėjimai ar uždaromos maudynių zonos. Ryklių gausėjimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti ženklas, kad po ilgesnio nuosmukio dalies populiacijų būklė stabilizuojasi, nors bendrai jūrų ekosistemoms didėjanti šiluma kelia vis daugiau iššūkių.

    Šylantis vandenynas, kaip pabrėžia mokslininkai, reiškia, kad panašūs susidūrimai su laukine jūros fauna ateityje gali tapti dažnesni ir naujose vietovėse. Todėl pakrančių valdymo priemonės, stebėsena ir visuomenės informavimas tampa svarbia prisitaikymo prie besikeičiančio klimato dalimi.

  • Milžiniškas sekvojas siūlo gelbėti kontroliuojamais gaisrais: kuo tai veiksminga Kalifornijoje

    Kalifornijos mokslininkai vis dažniau ragina saugant milžiniškas sekvojas taikyti kontroliuojamus, mažo intensyvumo išdeginimus. Tokie planuoti gaisrai, anot jų, gali sumažinti riziką, kad vėliau mišką nusiaubęs didelis gaisras pražudys šimtamečius medžius.

    Idėja gali skambėti paradoksaliai, tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie natūralių, dažnesnių ir silpnesnių gaisrų. Jų stora žievė ir aukštai prasidedančios lajos padeda atlaikyti karštį, o ugnis svarbi ir dauginimuisi, nes skatina kankorėžių atsivėrimą ir sėklų išbyrėjimą.

    Pastaraisiais metais Vakarų JAV miškų gaisrai tapo retesni, bet gerokai intensyvesni ir sunkiau suvaldomi, o tai siejama su aukštesne temperatūra, ilgesnėmis sausromis ir sukauptu kuru miškuose. Kai ugnis kyla į lajas ir įgauna didelį intensyvumą, net ir atspariausi medžiai ne visada išgyvena.

    Tai ypač išryškėjo 2020–2021 metais, kai dideli gaisrai paveikė sekvojų augavietes Sequoia ir Kings Canyon nacionaliniuose parkuose. Tuomet buvo fiksuojami reikšmingi milžiniškų sekvojų praradimai, nors ilgą laiką manyta, kad šie medžiai yra vieni atspariausių gaisrams.

    Mokslininkai, pasitelkę istorinius duomenis ir palydovines nuotraukas prieš ir po gaisrų, lygino teritorijas, kuriose anksčiau buvo vykdyti planuoti išdeginimai, su neapdorotais plotais. Analizė apėmė 26 400 milžiniškų sekvojų 19 giraičių, o rezultatai paskelbti žurnale Nature Communications.

    Skaičiai rodo aiškią tendenciją: ten, kur per ankstesnį dešimtmetį buvo taikyti kontroliuojami išdeginimai, sekvojų žuvimo tikimybė buvo gerokai mažesnė. Tyrėjai skaičiuoja, kad ši priemonė riziką sumažino maždaug 77 proc., o išdeginimus patyrusios sekvojos turėjo kelis kartus didesnes galimybes išgyventi.

    Modeliavimas taip pat leido įvertinti jau įgyvendintų priemonių naudą: jos galėjo padėti išsaugoti apie 1 900 sekvojų. Jei panašūs darbai būtų buvę atlikti plačiau, potencialiai būtų buvę įmanoma išgelbėti dar kelis tūkstančius medžių.

    Kontroliuojami gaisrai paprastai rengiami esant tinkamoms meteorologinėms sąlygoms ir griežtai valdant liepsnos plitimą. Pagrindinis tikslas yra sumažinti „kuro“ kiekį: sausuolius, šakas, tankų pomiškį, dėl kurių vėliau gaisras tampa itin karštas ir sunkiai sustabdomas.

    Retesnė ir „švaresnė“ miško struktūra gali reikšti, kad ugnis labiau slenka miško paklote, o ne kyla į lajas. Tokiu atveju net ir didesnio gaisro metu sumažėja tikimybė, kad sekvojų kamienai ir gyvybiškai svarbios audinių zonos bus pažeistos negrįžtamai.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nėra universalus sprendimas visoms vietovėms, nes svarbūs vietos reljefas, vėjo režimas, drėgmė ir arti esančios gyvenvietės. Vis dėlto sekvojų augavietėse, kur istorinis ugnies režimas buvo dažnesnis ir švelnesnis, planuoti išdeginimai laikomi vienu praktiškiausių būdų grąžinti miškui atsparumą.

    Didžiausias iššūkis dabar yra mastas ir tempas: klimato šiltėjimas didina „ekstremalių“ gaisrų tikimybę, todėl prevencinės priemonės turi būti taikomos nuosekliai ir pakankamai plačiai. Mokslininkai tikisi, kad tiksliai parinkus, kur ir kada saugiausia deginti, vieni seniausių planetos medžių turės daugiau šansų išlikti.