CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Ateities vandenynas jau čia

    Jungtinių Arabų Emyratų rytinėje pakrantėje Šardžos jūrų mokslo tyrimų centras modeliuoja sąlygas, kurios, mokslininkų vertinimu, vis dažniau taps įprastos pasaulio vandenynuose. Tyrimų talpyklose atkuriamas šiltesnis, rūgštesnis vanduo ir mažesnis deguonies kiekis, kad būtų galima stebėti, kaip į stresą reaguoja jūrų gyvūnai.

    Centro vadovas profesorius Stephenas Widdicombe pabrėžia, kad vandenynai yra kertinė Žemės gyvybės sistema: juose telkiasi didžioji dalis planetos gyvenamosios erdvės. Tačiau klimato kaita, tarša ir intensyvi žmogaus veikla didina spaudimą ekosistemoms, kurios nuo lėto pokyčio gali pereiti prie staigių lūžių.

    Tyrėjai daug dėmesio skiria jūrų vėžliams, kurių veido žvynelių raštas yra unikalus, tarsi piršto atspaudas. Jūrų biologas Jonas Lapeyra kas savaitę fotografuoja vėžlius maždaug vieno kilometro ruože, o individams atpažinti pasitelkia dirbtinis intelektas.

    „Dirbtinis intelektas mums, o ypač šiam projektui, tapo tikru lūžio tašku“, – sakė J. Lapeyra.

    Kai tas pats vėžlys vėl pasirodo, mokslininkai gali sudaryti jo judėjimo ir buveinių naudojimo istoriją, įvertinti rizikas bei tinkamai planuoti apsaugą. Per šešis mėnesius 95 proc. J. Lapeyros asmeniškai užfiksuotų vėžlių buvo jaunikliai, o tai laikoma teigiamu signalu populiacijos atsinaujinimui.

    Koralai, kurie išgyvena karštį

    Ne mažiau svarbi kryptis yra koralų rifai. Omano įlankos koralai jau dabar patiria tokias temperatūras, kurios daugelyje kitų regionų sukeltų masinį rifų baltėjimą, todėl ši teritorija tampa natūralia laboratorija ateities scenarijams suprasti.

    Centro tyrimų ir inovacijų vadovas profesorius Henrikas Stahlas pažymi, kad vietos stebėjimai leidžia prognozuoti, kas gali laukti rifų kitose pasaulio dalyse. Praktinėje dalyje atliekama ir atkūrimo veikla: smulkūs koralų fragmentai pritvirtinami prie vadinamųjų darželių konstrukcijų jūros dugne, kad palankiomis sąlygomis užaugtų iki didesnių kolonijų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien rūšies apsauga be buveinės apsaugos dažnai nepasiteisina. Todėl atkūrimo projektai derinami su vandens kokybės stebėsena, taršos mažinimo priemonėmis ir platesniais jūrų teritorijų valdymo sprendimais.

    Saigos, šuliniai ir nykstantis vanduo

    Vidurinėje Azijoje grėsmės gyvūnijai persikelia į milžiniškas sausumos erdves. Uzbekistano Ustiurto plynaukštėje daugiau kaip 600 000 hektarų apimantis Saygachiy kompleksinis kraštovaizdžio draustinis saugo dalį migruojančių saigų arealo, o inspektoriai teigia, kad per kelerius metus pavyko suformuoti nuolatinę vietinę populiaciją.

    Draustinio vyriausiasis inspektorius Ortiqbekas Saydullayev pasakoja, kad darbas čia tęsiasi visus metus: žiemą, kai sniegas užkloja augmeniją, gyvūnams tiekiami pašarai, o vasarą į girdyklas pumpuojamas vanduo. Pasak jo, draustinio teritorijoje įrengti 83 šuliniai, tačiau saigos migruoja ir per valstybių sienas, todėl vien vietinių priemonių nepakanka.

    Kita to paties regiono problema išryškėja Karakalpakstane, kur Sudočjės ežerų sistema, kadaise susijusi su Aralo jūra, patiria nuolatinį vandens mažėjimą. Draustinio specialistai sako, kad mažėjant prietakai didėja druskingumas, o tai keičia buveines ir gali priversti gyvūnus bei paukščius trauktis.

    „Vandens lygis ežeruose kasmet krenta, o mažėjant prietakai didėja druskingumas. Tai veikia gyvūniją ir gali priversti ją palikti teritoriją“, – sakė Tokhtamuradas Aymuradovas.

    Vietos pareigūnai taip pat pabrėžia, kad Sudočjė laikoma vienintele vieta Uzbekistane, kur peri flamingai. Jei vandens lygio kritimas nesustos, ežerai gali prarasti veisimosi funkciją ir likti tik trumpu sustojimu migracijos metu.

    Kalnuose populiacijos auga, bet rizikos lieka

    Pietų Uzbekistano Kugitango kalnuose Surkhano valstybinis gamtos rezervatas saugo markhorą, laukinę ožką su spiralės formos ragais, ir Bucharos urialą, laukinę avį. Rezervatas įkurtas 1986 metais, kai abiejų rūšių populiacijos buvo smarkiai sumažėjusios, o dabar du kartus per metus vykdomos gyvūnų apskaitos.

    Rezervato atstovai nurodo, kad 2025 metų lapkritį suskaičiuota 981 markhoras ir 137 Bucharos urialai. Šiuos duomenis papildo 32 fotospąstai, kurie fiksuoja gyvūnus visą parą ir padeda tyrėjams geriau suprasti elgseną, populiacijų dinamiką bei migracijos kelius.

    Vis dėlto technologijos nepakeičia tiesioginės apsaugos: reindžeriai ir mokslininkai vis dar praleidžia ilgas valandas kalnuose, ypač vakarais, kai gyvūnai suaktyvėja. Nors markhorų skaičius auga, išlieka brakonieriavimo, buveinių fragmentacijos ir konkurencijos su naminiais gyvuliais grėsmės.

    Skirtingose vietose taikomos priemonės rodo bendrą tendenciją: rūšių atkūrimas vis dažniau remiasi ilgalaikiu lauko darbu, duomenų rinkimu ir technologijomis, įskaitant DI. Tačiau galutinis išbandymas yra buveinės, nes net griežčiausia apsauga nekompensuos vandens praradimo ar spartėjančių klimato pokyčių.

  • Arkties upės laužo erozijos taisykles: mokslininkai nustėro – krantai ardomi 10 kartų greičiau

    Arkties upės laužo erozijos taisykles: mokslininkai nustėro – krantai ardomi 10 kartų greičiau

    Mokslininkai, tyrinėję Kanados Aukštosios Arkties upes, susidūrė su netikėtu reiškiniu: kai kur nauji upių vagų kanalai susiformuoja gerokai greičiau, nei leistų manyti įprastos erozijos taisyklės. Iki šiol buvo manoma, kad įšalas veikia kaip savotiški klijai ir turėtų stabdyti gruntų ardymą.

    Simon Fraser universiteto ir Britų Kolumbijos universiteto tyrėjai, analizuodami lauko stebėjimus, pastebėjo priešingą tendenciją. Duomenys rodė, kad Arkties kraštovaizdyje erozija gali lenkti net vidutinių platumų regionus, nors ten dirvožemis neužšąla taip giliai ir ilgai.

    Kontroliuojamuose laboratoriniuose bandymuose komanda sukūrė stiklinį vandens lataką, kuriame upės žvyrą imitavo stiklo granulės. Rezultatai nustebino net pačius autorius: sąnašų ardymas buvo maždaug 10 kartų spartesnis, nei tikėtasi, lyginant su neįšalusio grunto scenarijais.

    „Mes tiesiogine prasme tikėjomės pamatyti priešingą rezultatą, nei galiausiai pamatėme“, – sakė aplinkos mokslininkas Jonas Eschenfelder.

    „Pamatėme duomenis, pažiūrėjome vienas į kitą ir pasakėme: tai negali būti teisinga“, – sakė aplinkos mokslininkas Shawn Chartrand.

    Tyrėjų aiškinimu, paradoksas slypi ne visiškai įšalusiame grunte, o pereinamajame laikotarpyje, kai prasideda sezoninis atitirpimas. Viršutinis nuosėdų sluoksnis tampa minkštesnis, tačiau apačioje dar išlieka kietas įšalo barjeras, kuris neleidžia vandeniui skverbtis gilyn.

    Dėl to srautas dažniau išsišakoja į kelias kryptis ir ima „plėšti“ paviršines daleles, kartu pernešdamas daugiau smėlio bei grunto. Toks šoninis išsisklaidymas ir intensyvesnis dalelių judėjimas gali paaiškinti, kodėl naujos vagos kai kur formuojasi itin greitai.

    Šis mechanizmas svarbus ne vien akademine prasme. Arkties regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl atitirpimo sezonai ilgėja, o hidrologiniai procesai darosi aktyvesni, kas gali spartinti krantų ardymą, keisti nuosėdų pernašą ir didinti staigių vagų pokyčių riziką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tikslesnėms prognozėms reikia daugiau visų metų stebėjimų skirtingomis temperatūros sąlygomis. Darbe pateikti rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“.

  • Viduržemio jūra įkaito iki 28,54 laipsnio: rugpjūčio rekordai krenta kasdien ir tai jaučia pakrantės

    Viduržemio jūra įkaito iki 28,54 laipsnio: rugpjūčio rekordai krenta kasdien ir tai jaučia pakrantės

    Viduržemio jūros paviršinis vanduo rugpjūčio 13 dieną pasiekė 28,54 laipsnio paros vidurkį – tai aukščiausia fiksuota reikšmė bent nuo 1940 metų, skelbia Ispanijos valstybinė meteorologijos agentūra Aemet. Tokia temperatūra prilyginama šilto baseino ar SPA vandeniui, o anomalija tęsiasi jau ne vieną savaitę.

    Aemet pažymi, kad didžiąją rugpjūčio dalį kasdien buvo mušami vis nauji paros rekordai, beveik nepaliekant atokvėpio. Šis signalas sutampa su kitų stebėsenos centrų išvadomis, kad Viduržemio jūra įžengė į iki šiol retai matytą šiluminį režimą.

    Rekordai prasidėjo dar birželį

    Dar birželio pabaigoje Aemet įspėjo, kad jūros temperatūros tapo labiau būdingos antrajai rugpjūčio pusei, kai vanduo paprastai būna šilčiausias. Vasaros pradžioje kai kuriose zonose nuokrypis nuo daugiametės normos siekė apie 2,6 laipsnio, o tai meteorologų įvardyta kaip išskirtinis reiškinys.

    Šių metų liepa taip pat išsiskyrė: „Mercator Ocean International“, įgyvendinanti „Copernicus“ jūrų tarnybą, skelbė, kad tai buvo karščiausia liepa Viduržemio jūroje nuo palyginamų duomenų serijos pradžios 1993 metais. Vidutinė liepos temperatūra siekė 27,07 laipsnio, aplenkdama ankstesnį maksimumą, fiksuotą 2025 metais.

    Ką keičia tokia šilta jūra?

    Meteorologai pabrėžia, kad vien jūros temperatūros rekordo nepakanka tiesiogiai paaiškinti visų sausumoje užfiksuotų karščio epizodų, nes atmosferoje veikia daug veiksnių. Vis dėlto pakrantėse itin šilta jūra gali sustiprinti tvanką: vanduo šilumą atiduoda lėčiau nei sausuma, todėl naktimis temperatūra krenta sunkiau, didėja drėgmė ir dažnėja karštos naktys.

    Energetiškai įkaitęs vanduo daro poveikį ir ekosistemoms. Užsitęsusios jūrinės karščio bangos kelia stresą rūšims, prisitaikiusioms prie siauresnio temperatūrų intervalo, gali keisti žuvų ir bestuburių pasiskirstymą, didinti mirtingumą bei transformuoti pakrančių bendrijas.

    Ne tik Viduržemio jūros problema

    Šilumos perteklius fiksuojamas platesniu mastu: pasauliniu lygmeniu 2026 metų liepa išsiskyrė labai aukšta vandenynų paviršiaus temperatūra, o tai rodo, kad Viduržemio jūros rekordai yra platesnių tendencijų dalis. Pasak „Copernicus“ jūrų stebėsenos, didelė Viduržemio jūros dalis patyrė vieną karščiausių liepų per visą stebėjimų laikotarpį, todėl rekordai nėra tik pavienės „karštos dėmės“.

    Rugpjūčio 13 dienos 28,54 laipsnio paros vidurkis dar kartą pranoko ankstesnį šios vasaros pasiektą rekordą. Meteorologai ir jūrų stebėsenos tarnybos atidžiai seka situaciją, nes tokios temperatūros didina tiek sveikatos rizikas pakrantėse, tiek spaudimą jūros ekosistemoms.

  • Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Prie Pietų Grenlandijos Naajat Sermiat ledyno jūrinės pabaigos mokslininkai užfiksavo retai matomą povandeninę ekosistemą, kurioje knibžda gyvybė. Vaizdus pavyko nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu robotu, nes žmonėms nerti šioje vietoje pernelyg pavojinga dėl galimo ledo atskilimo.

    Tyrimą atliko Orhuso universiteto ir Danijos bei Grenlandijos geologijos tarnybos komanda, bendradarbiaudama su dokumentikos kūrėjais. Medžiaga ne tik įspūdinga vizualiai, bet ir suteikia naujų duomenų apie tai, kaip ledynų tirpsmas veikia maisto grandines Arkties vandenyse.

    Įrašai atskleidė vadinamuosius nuosėdų krioklius, kai iš ledyno į jūrą krintančios smulkios dalelės sudaro tirštas sroves. Prie jų telkėsi didelės krilio sankaupos, taip pat pastebėta žuvų, kirmėlių, vėžiagyvių, medūzų, kalmarų ir krabų lervų.

    „Iš pradžių net buvo sunku suprasti, ką matau, nes atrodė, tarsi iš ledo kristų kriokliai“, – sakė Arkties okeanografė Fleur Rooijakkers.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad ledyno pagrindu į vandenyną patenkantis tirpsmo vanduo gali kelti į paviršių maistingas medžiagas ir taip skatinti fitoplanktono augimą, o kartu ir visos maisto grandinės suaktyvėjimą. Tai paaiškintų, kodėl šalia kai kurių ledynų vietos žvejai jau seniai pastebi geresnius laimikius.

    „Nors ledynai atrodo šalti ir sterilūs, juose ir ant jų gyvena daug organizmų, kurie vėliau gali būti pernešami tirpsmo vandeniu“, – sakė F. Rooijakkers.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia papildomų matavimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti, ar pats ledynas tiesiogiai „maitina“ krilį ir kitus organizmus, ar lemiamą vaidmenį turi srovių sukeltas maisto medžiagų pakilimas. Vis dėlto akivaizdu, jog ledyno ir jūros sandūra yra dinamiška zona, kurioje vyksta intensyvūs biogeocheminiai procesai.

    Kas nutiktų ledynui traukiantis?

    Ledynams traukiantis, tokios ekosistemos gali keistis arba nykti, nes organizmai prisitaikę prie specifinių sąlygų ties ledo siena. Tyrime primenama, kad 2000–2020 metais dalis Šiaurės pusrutulio ledynų, anksčiau pasiekdavusių jūrą, atsitraukė į sausumą, o tai pakeitė vietines pakrančių buveines.

    Jei Naajat Sermiat ledynas ilgainiui nebesiektų jūros, dalis prie jo sandūros susiformavusios bendrijos galėtų nebeturėti kur „sekti“ paskui besitraukiantį ledą. Tuo pačiu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad fjorduose yra ir kitų vietų, kur srovės sukelia maistingų vandenų pakilimą, todėl regiono gyvybė nebūtinai išnyktų, bet gali persiskirstyti.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“. Autoriai tikisi, kad tolesni stebėjimai padės geriau prognozuoti, kaip Arkties pakrančių maisto grandinės reaguos į spartėjantį klimato šiltėjimą ir didėjančius tirpsmo vandens srautus.

  • Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Pastarąjį šimtmetį žmonių veikla smarkiai pakeitė jūrų ekosistemas: intensyvi žvejyba, dugninė tralavimo praktika ir dažnėjančios jūrų karščio bangos perbraižė mitybos grandines. Vienas ryškiausių ženklų – daugelyje regionų fiksuojamas galvakojų, ypač kalmarų, gausėjimas.

    Kalmarų „bumas“ dažnai siejamas su dviem procesais: šylančiu vandeniu ir plėšriųjų žuvų išgaudymu. Vis dėlto naujesni modeliavimai rodo, kad tiesioginis ryšys nėra toks paprastas, kaip ilgą laiką atrodė.

    Kas rodo ilgalaikiai duomenys

    Analizuojant kelių dešimtmečių žvejybos ir stebėsenos įrašus įvairiuose vandenynų baseinuose, nustatyta bendra kryptis – galvakojų gausa daug kur augo net tada, kai konkrečioje vietovėje nebuvo intensyvios žvejybos.

    Tai verčia abejoti prielaida, kad kalmarai didėja vien todėl, jog žmogus išgaudė jų priešus. Jei augimas matomas ir teritorijose, kuriose spaudimas mažesnis, reiškia, veikia ir kiti mechanizmai.

    Kodėl šylantis vanduo gali ir pakenkti

    Naujesni ekosistemų kompiuteriniai modeliai leidžia atskirai įvertinti, kas nutinka, kai sumažėja viršūniniai plėšrūnai, ir kas nutinka, kai kyla vandens temperatūra. Modeliuose plėšrūnų nykimas dažniausiai didino kalmarų gausą, tačiau šis augimas nekompensavo prarastos plėšriųjų žuvų biomasės.

    Dar svarbiau, kad vien temperatūros didėjimas modeliuose dažnai mažino kalmarų biomasę. Paaiškinimas logiškas: šiltesniame vandenyje gyvūnų medžiagų apykaita spartėja, jiems reikia daugiau energijos, tačiau maisto pasiūla nebūtinai auga taip pat greitai.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad istorinį kalmarų gausėjimą tik iš dalies galima paaiškinti temperatūra ir viršūninių plėšrūnų nykimu“, – teigė jūrų biologas Rémy Denéchère su bendraautoriais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniuose duomenyse vis dar trūksta detalių, kurios leistų patikimai prognozuoti ateitį. Pavyzdžiui, realiose jūrose temperatūra stipriai kinta su gyliu, o šiluma turi didelę įtaką kalmarų embrionų vystymuisi ir išgyvenamumui.

    Kodėl kalmarai taip greitai prisitaiko

    Kalmarų pranašumas – jų biologija. Jie auga labai greitai, gyvena trumpiau nei dauguma žuvų, o jų populiacijos gali greitai atsistatyti po smūgių, kurie kitoms rūšims būtų pražūtingi.

    Toks „greito gyvenimo“ ciklas leidžia kalmarams greitai išnaudoti sutrikdytas nišas, kai dėl žvejybos ar klimato svyravimų persitvarko mitybos grandinės. Kitaip tariant, jie gali tapti pirmaisiais laimėtojais ekosistemose, kuriose stabilumas suardytas.

    Tačiau šis lankstumas turi ribas. Jei pagrindinis ribojantis veiksnys yra ne plėšrūnų skaičius, o maisto ištekliai, tuomet ilgainiui nualintos ir šylančios jūros kalmarams gali tapti ne pranašumu, o kliūtimi.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į natūralius klimato svyravimus, tokius kaip El Ninjo ir La Ninja, kurie kai kuriuose regionuose gali smarkiai pakeisti maisto prieinamumą. Tokiais atvejais išteklių trūkumas gali nusverti net ir tai, kad šiluma teoriškai paspartina augimą.

    Šiuo metu dalis naujausių išvadų pateikiama kaip išankstinė mokslinė publikacija, dar neperėjusi pilnos recenzavimo procedūros. Vis dėlto bendras signalas aiškus: kalmarų gausėjimas gali būti ne vien šylančio vandens pasekmė, o platesnio jūrų ekosistemų sukrėtimo simptomas.

  • Tyrėjai parodė, kaip dabar atrodo Dniestras Odesos srityje: rudenio ženklai jau ryškėja

    Dniestras Odesos srityje pastarosiomis dienomis patraukė gamtos mylėtojų dėmesį: Žemutinio Dniestrо nacionalinis gamtos parkas paviešino naujas nuotraukas iš upės deltinių pelkių ir pakrančių. Parko specialistai sako, kad kadruose aiškiai matyti besikeičiantis metų laikas, nors vasariška šiluma dar juntama.

    Fotografijose išryškėja gili vandens mėlyna, žali krantų ir nendrynų plotai bei raudonuojantys sunokusių erškėtuogių akcentai. Pasak parko atstovų, būtent šios detalės sukuria ypatingą nuotaiką, kai ruduo tarsi dar neskuba, bet jau pastebimas šviesos ir spalvų pokytis.

    „Jaučiate, kaip tyliai, lyg ant pirštų galiukų, traukiasi vasara? Dienos dar šiltos, kartais net karštos, bet Žemutiniame Dniestrе jau matyti permainos“, – teigiama parko komentare.

    Parko specialistai pažymi, kad artėjant rudeniui pelkėse tampa ramiau, o vandens paviršius dažniau primena sustingusį veidrodį. Tokie vaizdai neretai sukelia asociacijas su legendomis ar pasakojimais, kai peizažas atrodo lyg scena iš istorijos, kurioje bet kurią akimirką galėtų pasirodyti pasakų personažas.

    Kontekstas šiam gamtos grožiui svarbus ir platesne prasme. Dniestras yra viena didžiausių Rytų Europos upių, o jo delta ir užliejamos pievos išlieka kritiškai svarbios migruojantiems paukščiams, žuvų nerštavietėms bei biologinei įvairovei palaikyti, ypač klimatui šylant ir dažnėjant sausringiems laikotarpiams.

    Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad žemesni vandens lygiai ir ilgiau trunkantys šilti sezonai keičia upių ekosistemų ritmą. Tokiose teritorijose kaip Žemutinis Dniestras tai gali reikšti spartesnę augalijos kaitą, didesnį vandens „žydėjimo“ epizodų pavojų ir jautresnį balansą tarp gėlo vandens srautų ir deltinių šlapynių.

    Vis dėlto parko atstovai pabrėžia, kad upė gyvena savo ciklu: vanduo teka, nendrynai ošia, paukščiai išskrenda ir grįžta, o metų laikai keičiasi. Jie ragina pasinaudoti proga ir pamatyti šį pereinamąjį laiką, kai vasaros spalvos dar neišblėsusios, o rudens ženklai jau suteikia kraštovaizdžiui naują atspalvį.

  • Po Jutos kalnais slepiasi milžiniškas ledas: mokslininkai įvardijo stulbinantį kiekį

    Po Jutos kalnais slepiasi milžiniškas ledas: mokslininkai įvardijo stulbinantį kiekį

    Mokslininkai skelbia netikėtą atradimą JAV Jutos valstijoje: po kalnų šlaitais, uolų ir riedulių sluoksniu, gali būti sukaupti milžiniški ledo kiekiai. Naujas tyrimas rodo, kad vadinamieji uolienų ledynai (angl. rock glaciers) regione slepia vandenį ledo pavidalu, kurio mastas prilygsta ištisoms gigatonoms.

    Uolienų ledynai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastos akmenų sankaupos ar nuošliaužų laukų tęsinys, tačiau jų viduje kartu egzistuoja uoliena ir ledas. Skirtingai nei klasikiniai baltieji ledynai, šie telkiniai dažnai yra beveik nematomi, nes ledą nuo saulės ir šilumos izoliuoja storas akmenų „antklodės“ sluoksnis.

    Kaip pamatyti ledą po akmenimis?

    Iki šiol vienas didžiausių iššūkių buvo tiksliai įvertinti, kiek ledo tokie dariniai turi, nes įprasti ledynų tyrimų metodai ne visada tinka. Pavyzdžiui, žemės skvarbos radarui trukdo uolienų nuolaužos, kurios išsklaido signalą ir prastina vaizdo kokybę.

    Tyrėjai pritaikė alternatyvų sprendimą: gravitacinį matavimą. Gravimetras leidžia fiksuoti labai smulkius gravitacijos pagreičio pokyčius, o jie atsiranda todėl, kad ledo tankis yra gerokai mažesnis nei aplinkinių uolienų, tad po paviršiumi esanti „lengvesnė“ masė išsiskiria.

    Timpanogos pavyzdys ir skaičiai

    Metodika išbandyta ties Timpanogos uolienų ledynu prie Mount Timpanogos masyvo, kur atlikti šimtai matavimų skirtingose vietose. Remiantis gautais duomenimis ir trimačiu modeliavimu, mokslininkai atkūrė ledo sluoksnio storį, formą bei sudėtį.

    Rezultatai rodo, kad tirtame uolienų ledyne ledo tūrinė dalis gali siekti apie 83 proc., o vidutinis ledo storis sudaro apie 18,8 metro. Apskaičiuota, kad vien šiame darinyje gali būti apie 1 400 000 tonų ledo.

    Remdamiesi šiuo atveju ir ankstesniais duomenimis apie kitų uolienų ledynų sandarą, autoriai pasiūlė būdą ledo kiekius plačiau vertinti pagal paviršiaus plotą. Taikant šį metodą visai Jutai, išvada skamba įspūdingai: valstijoje, paskaičiuota, yra apie 1 000 000 000 tonų ledo, paskirstyto per šimtus uolienų ledynų.

    Kodėl tai svarbu klimatui ir saugumui?

    Tyrėjai pabrėžia, kad poreikis tiksliai įvertinti tokiuose dariniuose sukauptą vandenį didėja šylant klimatui ir traukiantis klasikiniams ledynams. Uolienų ledynai kai kuriose kalnų vietovėse gali veikti kaip papildomas vandens rezervas šiltuoju sezonu, nors jų reikšmė konkrečiam baseinui priklauso nuo vietos klimato ir hidrologijos.

    Kartu šie dariniai gali kelti ir rizikų: šylant klimatui, uolienų ledynai gali destabilizuotis, didėti nuošliaužų ar staigių griūčių tikimybė, o tai kelia grėsmę žemiau esančiai infrastruktūrai ir ekosistemoms. Dėl to trimačiai vidaus struktūros modeliai tampa svarbūs ne tik mokslinei pažangai, bet ir praktiniam pavojų vertinimui.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad geresni matavimo metodai leidžia tiksliau prognozuoti, kaip tokie „paslėpti“ ledo telkiniai keisis ateityje, ir ką tai reikš vandens ištekliams kalnų regionuose. Darbas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Earth Surface.

  • Sibiro ugnikalniai ir didysis išmirimas prieš 252 mln metų: naujas tyrimas aiškina, kodėl žuvo vandenynai

    Maždaug prieš 252 mln metų, per Permo ir Triaso ribą, Žemė patyrė didžiausią masinį išmirimą: išnyko didžioji dalis jūrinių rūšių ir smarkiai nuskurdo sausumos ekosistemos. Viena pagrindinių įtariamų priežasčių – itin didelio masto vulkanizmas dabartinio Sibiro teritorijoje, vadinamas Sibiro trapais.

    Šie išsiveržimai į atmosferą išmetė didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, o tai paskatino ilgalaikį klimato šiltėjimą. Kartu su temperatūros šuoliu vandenynuose ėmė vykti reiškinys, kuris šiandien kelia vis daugiau nerimo ir klimato mokslininkams – deoksigenacija, kai vandenyje mažėja ištirpusio deguonies.

    Naujesni tyrimai rodo, kad vien temperatūros kilimas nepaaiškina, kodėl dalis jūrų organizmų nukentėjo labiau nei kiti. Paaiškinimas slypi fiziologijoje: šylant vandeniui, jame natūraliai telpa mažiau ištirpusio deguonies, o tuo pačiu gyvūnų medžiagų apykaita spartėja ir jiems reikia daugiau deguonies.

    Susidaro dvigubas smūgis: aplinka pasiūlo mažiau deguonies, bet organizmui jo prireikia daugiau. Kai poreikis viršija kvėpavimo sistemos galimybes, net anksčiau tinkama buveinė gali tapti nebegyvenama.

    Modeliuojant vėlyvojo permo sąlygas, mokslininkai lygino skirtingų jūrinių gyvūnų grupių jautrumą deguonies trūkumui ir šilumai. Tokie skaičiavimai padėjo paaiškinti, kodėl vienos grupės patyrė katastrofiškus nuostolius, o kitos, pavyzdžiui, dalis moliuskų, išgyveno santykinai geriau.

    Sibiro trapų vulkanizmas buvo ne vienas trumpas įvykis, o ilgai trukusi epizodų seka, pakeitusi planetos chemiją ir klimatą. Be tiesioginių vulkaninių išmetimų, svarbi galėjo būti ir grandininė reakcija: įkaitintos uolienos bei organinių medžiagų sankaupos galėjo papildomai išskirti šiltnamio dujas.

    Vandenynuose šiltėjimas stiprina vandens sluoksniavimąsi, todėl deguoniui sunkiau pasiekti gilesnius sluoksnius. Tokiose sąlygose ima plėstis mažo deguonies zonos, o tai ypač pavojinga rūšims, kurios negali greitai migruoti ar prisitaikyti.

    Fosilijų duomenys rodo, kad išmirimas buvo selektyvus: labiau nyko tie organizmai, kurių gyvenamoji erdvė labiausiai susitraukė dėl deguonies trūkumo. Tokia išvada stiprina mintį, kad būtent deoksigenacija buvo vienas kertinių mechanizmų, paaiškinančių katastrofos mastą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tiesiogiai lyginti vėlyvąjį permą ir šių dienų klimato pokyčius reikia atsargiai. Vis dėlto pats mechanizmas aktualus: šylantis vandenynas linkęs prarasti deguonį, o tai keičia jūrų ekosistemas, migruoja rūšys, didėja stresas žuvims ir bestuburiams.

    Tarptautiniai klimato vertinimai nurodo, kad per pastaruosius dešimtmečius vandenynų viršutiniuose sluoksniuose fiksuojamas deguonies mažėjimas, o pakrantėse problemą dažnai paaštrina maistmedžiagių tarša, sukelianti „žydėjimus“ ir vadinamąsias negyvas zonas. Mokslininkų žinutė aiški: kuo šiltesnis vanduo, tuo mažiau jame deguonies ir tuo siauresnės saugios ribos daugeliui jūrų organizmų.

    Permo laikotarpio pabaigos pamoka – ne apie neišvengiamą pasikartojimą, o apie rizikos logiką. Kai klimato sistema pastumiama už tam tikrų ribų, pasekmės gali tapti neprognozuojamos, o ekosistemų atsigavimas užtrukti milijonus metų.

  • Kalifornijoje įrengtos dirbtinės bebrų užtvankos: atvėsino upelį ir išaugino nykstančios žuvies išgyvenamumą

    Šiaurės Kalifornijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai išbandė neįprastą, bet vis dažniau taikomą buveinių atkūrimo priemonę – dirbtines bebrų užtvankas. Tokie statiniai imituoja natūralias bebrų užtvankas, kurios kadaise formavo dideles pelkines ir priekrantės buveines, tačiau XIX amžiuje daug kur sunyko smarkiai sumažėjus bebrų populiacijai.

    Kontekstas regionui svarbus: dar 1830-aisiais, į Kalifornijos šiaurę atvykus intensyviai kailius medžiojusiems europiečiams, bebrų buvo išgaudyta tūkstančiai. Kartu dingo ir jų sukurti tvenkiniai, užliejamos pievos bei šlapynės, kurios veikė kaip natūralūs vandens „akumuliatoriai“ ir suteikė prieglobstį daugeliui rūšių.

    Dirbtinės užtvankos paprastai konstruojamos iš į upelio vagą sukalų medinių kuolų, tarp jų supinant šakas, o tarpus užpildant akmenukais, šiaudais ir dumblu. Toks sprendimas nėra skirtas visiškai užtverti upelį, o sulėtinti srovę, pakelti vandens lygį ir sudaryti mažas užliejamas zonas, kuriose vanduo išsilaiko ilgiau.

    Škoto upės slėnyje viena tokių iniciatyvų startavo 2015 metais, kai vietos ne pelno organizacija įrengė pirmąsias užtvankas Šugar Kryko intake. Vėliau, po kelerių metų, panašūs statiniai atsirado ir kitame intake, o likę vietos bebrai kai kur pradėjo prisidėti patys, taisydami ar papildydami konstrukcijas.

    Tyrėjai fiksavo, kad atkurtose atkarpose vanduo išliko vėsesnis, o tai ypač svarbu lašišinių žuvų jaunikliams karštesniais sezonais. Perkaitęs vanduo didina žuvų patiriamą stresą, lėtina augimą ir mažina išgyvenamumą, todėl net kelių laipsnių skirtumas gali tapti lemiamas.

    Skaičiai, kuriuos pateikė mokslininkai, rodo ryškų pokytį: jauniklių išgyvenamumas vienoje stebėtoje sistemoje padidėjo nuo 8 proc. iki 60 proc. Be to, dirbtinės užtvankos sukūrė apie 9 000 kvadratinių metrų naujos buveinės – mažų tvenkinių, užliejamų pakraščių ir lėtesnės tėkmės ruožų.

    Tokie projektai pastaraisiais metais vertinami kaip praktinis prisitaikymo prie klimato kaitos įrankis, ypač ten, kur vasaros darosi sausesnės, o karščio bangos ilgesnės. Lėtesnė tėkmė ir didesnis vandens „užlaikymas“ kraštovaizdyje gali padėti amortizuoti staigius vandens lygio svyravimus, sumažinti eroziją ir sukurti daugiau prieglobsčio laukinei gyvūnijai.

    Kartu tai nėra „sidabrinė kulka“: dirbtinėms užtvankoms reikia tinkamai parinktų vietų, priežiūros po liūčių ar potvynių, o kai kur būtina suderinti interesus su žemės savininkais ir ūkininkais. Vis dėlto, kai natūralūs bebrų inžineriniai sprendimai buvo prarasti, tokia imitacija tampa realiu būdu greičiau atkurti dalį ekosistemos funkcijų.

    Panašios priemonės siejamos ir su lėtu bebrų sugrįžimu į kai kurias teritorijas. Pavyzdžiui, viename Kalifornijos nacionaliniame parke darbuotojai 2024 metais rado įrodymų, kad bebras vėl pasirodė atkurtame upelyje – tai išdavė nugraužti medžiai prie žmonių įrengto užtvankos analogo.

    Toks sutapimas svarbus praktiniu požiūriu: jei teritorijoje vėl atsiranda bebrai, ilgainiui jie gali perimti dalį „priežiūros“ ir plėsti šlapynes natūraliai. Gamtosaugininkų tikslas dažnai būna ne pakeisti bebrus, o sukurti sąlygas, kad kraštovaizdis vėl taptų palankus jų veiklai.

  • Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Mokslininkai praneša, kad Antarktidos dirvožemyje aptiko mikroorganizmų, kurių artimų atitikmenų iki šiol nepavyko rasti kitų regionų duomenų bazėse. Tyrimas sutelktas į Arthrobacter genties bakterijas, kurios įprastai laikomos plačiai paplitusiomis visame pasaulyje.

    Komanda paėmė dirvožemio mėginius iš atokių Antarktidos vietovių ir iš jų išskyrė bakterijų genomus. Analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų Arthrobacter štamų neturėjo atitikmenų tarptautinėse genetinėse duomenų bazėse, kuriose kaupiami kitų pasaulio vietų mikroorganizmų duomenys.

    Toks rezultatas meta iššūkį ilgai mikrobiologijoje gyvavusiai prielaidai, kad mikrobai yra beveik visur, o jų paplitimą labiau riboja sąlygos, o ne geografija. Antarktida, kaip itin izoliuotas ir ekstremalus žemynas, gali būti viena iš išimčių, kur vietinės linijos formavosi atskirai ir ilgą laiką išliko lokalios.

    Norėdami įvertinti, ar skirtumai yra tik genetiniai, dalį mėginių tyrėjai augino laboratorijoje, imituodami Antarktidos sąlygas. Svarbiausi veiksniai buvo žema temperatūra ir labai ribotas vandens prieinamumas, būdingi didžiajai žemyno daliai už ledynų ribų.

    Eksperimentai parodė, kad antarktiniai štamai augo lėčiau nei jų giminaičiai iš švelnesnio klimato, tačiau išsiskyrė atsparumu. Tai leidžia manyti, kad dalis bakterijų nėra atsitiktinai atneštos vėjų ar paukščių, o yra prisitaikiusios prie vietinės aplinkos ir joje evoliucionavo ilgesnį laiką.

    Antarktidos dirvožemiai pasižymi ekstremaliu šalčiu, sausra ir labai menku maisto medžiagų kiekiu, todėl čia išlikti gali tik specifinių savybių turintys mikroorganizmai. Tokios sąlygos taip pat riboja naujų rūšių įsikūrimą ir gali skatinti unikalių, vietinių genetinių linijų stabilumą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbant apie biologinę įvairovę dažnai susitelkiama į stambius ir lengvai pastebimus gyvūnus, nors didelė Antarktidos išskirtinumo dalis gali slypėti mikroskopiniame pasaulyje. Kiekvienas dirvožemio mėginys gali saugoti dar neatskleistą žemyno biologinės istorijos fragmentą.

    Šis kontekstas ypač svarbus dėl klimato kaitos: Antarktidoje fiksuojami spartūs aplinkos pokyčiai, galintys keisti drėgmės režimą, temperatūrą ir ledynų dinamiką. Keičiantis sąlygoms, rizikuojama prarasti ir mikroorganizmų bendrijas, kurių įvairovę mokslas tik pradeda suprasti ir aprašyti.