Tag: Klimato kaita

  • Mokslininkai nustebo: naminės bitės vis dažniau „išstumia“ laukinius apdulkintojus

    Tyrimas Kembridžo apylinkėse

    Dvejus metus trukęs Anglia Ruskin University tyrimas parodė, kad didesnis bičių medunešių tankis gali mažinti kitų apdulkintojų gausą ir didinti konkurenciją dėl žiedų. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ecological Entomology“.

    Mokslininkai stebėjo penkias vietas Kembridže ir jo apylinkėse, esančias iki 300 metrų nuo žinomų bičių medunešių kolonijų. Dėmesys sutelktas į vabzdžius, besimaitinančius gervuogių ir paprastųjų gebenių žieduose.

    Kas vyko ant žiedų?

    Stebėjimas truko 93 valandas, o kiekviena situacija buvo fiksuojama kaip konkurencinė, kai vienas apdulkintojas sutrikdo kito priėjimą prie žiedo arba jį visiškai blokuoja. Tokiais atvejais buvo vertinama, kas laimi prieigą prie maisto šaltinio.

    Tyrėjai nustatė, kad bičių medunešių gausa siejosi ir su dažnesniais susidūrimais, ir su mažesniu kitų apdulkintojų skaičiumi. Susidūrimuose dėl gėlių bitės medunešės dažniau išeidavo nugalėtojomis.

    Gervuogėse bičių medunešių buvimas buvo susijęs su maždaug 14 proc. mažesniu kamanių gausumu. Gebenėse didesnė bičių medunešių gausa siejosi su mažesniu vienišių bičių ir žiedmusių skaičiumi.

    Tyrimas taip pat parodė, kad bitės medunešės neretai pačios inicijuodavo agresyvius veiksmus, siekdamos išstumti kitus vabzdžius. Dalis apdulkintojų tokių bičių tiesiog vengdavo, o tai dar labiau ribodavo jų galimybes pasiekti nektarą ir žiedadulkes.

    Klimato šilimas gali paaštrinti konkurenciją

    Pasak tyrėjų, šiltesni laikotarpiai buvo susiję su didesniu konkurencinių sąveikų skaičiumi. Vienas galimų paaiškinimų – karščio stresas, dėl kurio žiedai gali išskirti mažiau nektaro, o riboti ištekliai didina trintį tarp rūšių.

    Mokslininkai primena, kad skirtingi apdulkintojai nevienodai reaguoja į temperatūrą: vėsesnės sąlygos gali palankiau veikti kamanes ir žiedmuses, o bičių medunešių aktyvumas šilumoje paprastai didėja. Dėl to karštesnėmis dienomis jų konkurencinis pranašumas gali stiprėti.

    Tyrime išskirtas ir įdomus atvejis – gebeninė bitė, nevietinė, vieniša rūšis, Jungtinėje Karalystėje pirmą kartą užfiksuota 2001 metais. Būtent ji buvo vienintelė, kuri konfliktuodavo su bitėmis medunešėmis ir kai kuriais atvejais sėkmingiau apgindavo maitinimosi vietas.

    „Matėme, kad daugumą susidūrimų dėl maisto pradėdavo bitės medunešės, jos ir dažniau laimėdavo, todėl kitiems apdulkintojams likdavo mažiau galimybių“, – sakė tyrimo autorė Victoria Buckle.

    „Netikėta išimtis buvo gebeninė bitė – jos elgesys rodo, kad ši rūšis gali veiksmingai atsilaikyti tiesioginiuose susidūrimuose“, – pridūrė ji.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimo tikslas nėra atgrasyti nuo bitininkystės. Anot jų, praktinė užduotis – geriau suprasti, kaip didėjantis avilių tankis, urbanizacija ir klimato kaita gali paveikti laukinių apdulkintojų išlikimą, o kartu ir ekosistemų stabilumą.

  • Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje žvejai vis dažniau aptinka neįprastų krabų, turinčių dviejų rūšių požymių. Mokslininkai nustatė, kad jų staigus gausėjimas sietinas su ekstremaliu vandenyno atšilimu 2018–2019 metais, pakeitusiu viso regiono ekosistemos pusiausvyrą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad karščio banga sumažino jūros ledo plotą ir pakėlė dugno vandens temperatūrą. Tai ypač smarkiai paveikė šaltesniam vandeniui prisitaikiusius organizmus, o kartu ir krabų populiacijas, nuo kurių priklauso dalis vietos žvejybos.

    Didžiausią smūgį patyrė snieginis krabas Chionoecetes opilio, tradiciškai itin svarbus Aliaskos žvejybai. Skaičiuojama, kad 2018 metais jo populiacija siekė apie 8 milijardus individų, tačiau 2021 metais kasmetiniuose tralavimo tyrimuose buvo vertinama, jog liko maždaug 1 milijardas.

    Vienas pagrindinių nuosmukio veiksnių buvo sumažėjęs maisto prieinamumas, o pasekmės persimetė ir į ekonomiką. Aliaskos valdžia pirmą kartą įvedė komercinės šios rūšies krabų žvejybos draudimą, galiojusį 2022–2024 metais.

    Tuo pat metu tyrėjai pradėjo fiksuoti vis daugiau individų, primenančių tarpinę formą tarp Chionoecetes opilio ir kitos rūšies Chionoecetes bairdi. 2025 metais surinkti duomenys parodė, kad tokių hibridinių krabų gausa tapo netikėtai didelė.

    Kas iš tiesų paskatino šuolį

    Alaska Fisheries Science Center komanda pritaikė statistinius modelius, kad įvertintų galimas priežastis. Analizė nepatvirtino paprasto paaiškinimo, jog aukštesnė temperatūra tiesiogiai pagerino hibridų išgyvenamumą, taip pat nebuvo pakankamai įrodymų, kad pagrindinis veiksnys buvo dažnesnis abiejų rūšių suaugėlių arealų persidengimas.

    Labiau tikėtina, kad lemiamas pokytis įvyko per ekologinius ryšius. Kai Chionoecetes opilio populiacija smarkiai sumenko, hibridai galėjo patirti mažesnį konkurencinį spaudimą ir silpnesnę plėšrūnų įtaką, todėl jų dalis bendroje populiacijoje ėmė sparčiai augti.

    „Krizė, smarkiai sumažinusi vienos rūšies gausą, galėjo netiesiogiai sudaryti palankesnes sąlygas hibridams, tačiau tikslūs mechanizmai dar turi būti patikrinti tolesniais tyrimais“, – teigė tyrėjai.

    Skaičiai iškalbingi: 2025 metais hibridų gausa buvo daugiau nei 13 kartų didesnė už istorinį vidurkį. Dar ryškesnis pokytis matomas tarp patinų, kurių dydis leidžia juos gaudyti: anksčiau hibridai sudarė mažiau nei 10 proc., o 2025 metais jų dalis išaugo iki 41,7 proc.

    Kodėl tai svarbu žvejybai

    Staigus hibridų pagausėjimas komplikuoja žvejybos valdymą, nes praktikoje dalis tokių patinų gali patekti į legalią Chionoecetes opilio žvejybą. Istoriškai retai pasitaikę hibridai nebuvo tinkamai įvertinti nustatant limitus, todėl dabartinės taisyklės gali neatspindėti tikros populiacijos struktūros.

    Ekspertai įspėja, kad leidimų ar kvotų didinimas vien dėl didesnio sugaunamų individų skaičiaus galėtų duoti trumpalaikės ekonominės naudos. Vis dėlto tai didintų spaudimą dar neatsigavusiai snieginio krabo populiacijai, o mokslininkams vis dar trūksta aiškumo, ar hibridai geba sėkmingai daugintis ir suformuoti stabilią, ilgalaikę populiaciją.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad Beringo jūros atšilimo epizodai tampa svarbiu signalu, kaip klimato svyravimai gali greitai perbraižyti jūrų ekosistemas. Net ir laikini temperatūros šuoliai gali pakeisti rūšių santykius, o pasekmės vėliau pasiekia ir žvejybos reguliavimą, ir regiono ekonomiką.

  • Mokslininkai perkėlė 306 kv. m druskingos pelkės ir sukėlė audrą: rezultatai šokiruoja

    Mokslininkai perkėlė 306 kv. m druskingos pelkės ir sukėlė audrą: rezultatai šokiruoja

    Nyderlandų mokslininkai ryžosi neįprastam eksperimentui, kad realistiškai patikrintų, kaip pakrančių ekosistemos atlaiko ekstremalias audras. Į didžiausią pasaulyje bangų generatorių Delta Flume jie perkėlė 306 kvadratinių metrų druskingos pakrančių pelkės plotą ir sukėlė ilgai trunkantį audros bangavimą.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama vandens inžinieriaus Pimo Willemseno, pelkės blokus paėmė iš Wadden jūros pakrantės saugomos teritorijos Peazemerlannen. Kiekvienas blokas svėrė apie 3 000–6 000 kilogramų, nes kartu buvo perkeltas 0,4–0,7 metro gylio grunto sluoksnis su augalija.

    Norint išlaikyti natūralią struktūrą, krovinys į Delftą buvo gabentas uždaru sunkvežimiu, saugant nuo vėjo ir išdžiūvimo. Atvykus į Delta Flume, pelkė buvo įrengta kaip pilno masto fizinis modelis, kad bangos veiktų ją kuo panašiau kaip tikroje pakrantėje.

    21 valanda audros bangų

    Eksperimento metu druskinga pelkė 21 valandą buvo daužoma audros bangomis, o bangų aukštis palaipsniui didintas nuo 0,75 iki 2 metrų. Tokios sąlygos, pasak mokslininkų, gamtoje pasitaiko retai, todėl laukti realios tokio masto audros būtų nepraktiška ir per lėta.

    „Pasirinkome šį neįprastą metodą, nes sąlygos, kurias norėjome patikrinti, lauko sąlygomis pasitaiko labai retai“, – sakė Pimas Willemsenas.

    „Užtvankos ir pylimai Nyderlanduose projektuojami atlaikyti audras, kurios statistiškai gali pasitaikyti kartą per tūkstančius metų, todėl audrą turėjome atgabenti į laboratoriją“, – sakė Pimas Willemsenas.

    Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus: po 21 valandos nuolatinio bangavimo pelkė neteko tik apie 7 milimetrų nuosėdų. Tai rodo, kad natūrali augalija ir gruntas gali būti gerokai atsparesni, nei dažnai manoma planuojant pakrančių apsaugą.

    Augalija nukenčia, bet atsigauna

    Nors grunto praradimas buvo minimalus, viršžeminė augalijos masė patyrė didelę žalą. Po pirmojo bangų etapo prarasta apie 33 proc. viršžeminės biomasės, o eksperimento pabaigoje liko maždaug 20–25 proc. pradinio kiekio, stiebų ilgis sumažėjo apie 47 proc.

    Vis dėlto esminis skirtumas nuo betoninių konstrukcijų tas, kad augalija po audros gali atželti. Dėl to druskingos pakrančių pelkės vertinamos kaip vadinamosios gamta grįstos priemonės, kurios gali papildyti tradicinę infrastruktūrą, o ne ją visiškai pakeisti.

    Kada pelkės veiksmingiausios?

    Tyrimas parodė, kad pelkės efektyviausios mažesnės energijos bangavime, kai bangos siekia iki 1 metro. Tokiais atvejais bangų energija gali būti sumažinama iki 50 proc., tačiau didesnės energijos sąlygomis, kai bangos viršija 1 metrą, slopinimas siekė ne daugiau kaip 10 proc.

    Nyderlandams tai ypač aktualu, nes reikšminga šalies dalis yra žemiau jūros lygio ir ilgą laiką remiasi pylimų, užtvankų bei barjerų sistema, vadinama Delta Works. Klimato kaitai didinant audrų intensyvumo ir jūros lygio kilimo rizikas, vis dažniau ieškoma mišrių sprendimų, kai pilkosios priemonės derinamos su ekosistemomis.

    Mokslininkų teigimu, druskingų pelkių atkūrimas ir apsauga gali sumažinti bangų poveikį pylimams, o ilgainiui leisti rečiau kelti jų aukštį ar mažinti brangius rekonstrukcijų mastus. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature.

  • Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Naujausi geodeziniai matavimai parodė, kad Mont Blanc viršūnės aukštis per trumpą laiką pasikeitė itin ryškiai: nuo 2023 metais fiksuoto lygio jis padidėjo 188 centimetrais. Šiuo metu aukščiausia Alpių viršūnė siekia 4 807,47 metro virš jūros lygio.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad toks šuolis pats savaime dar nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas. Mont Blanc atveju didžiausią įtaką aukščio svyravimams dažniausiai daro natūraliai kintanti sniego ir ledo danga, o ne uolienų pagrindo pokyčiai.

    Kas keičia viršūnės aukštį?

    Mont Blanc viršūnės aukštis nėra pastovus, nes matuojama ne vien uola, bet ir ant jos susikaupęs sniegas bei ledas. Krituliai, vėjo kryptis ir stiprumas, oro temperatūra bei saulės spinduliuotė lemia, kiek sniego susikaupia ir kiek jo vėliau išnešioja ar ištirpdo.

    Stiprūs vėjai gali perkelti sniegą iš vienų vietų į kitas, todėl viršūnėje formuojasi vis kito storio sankaupos. Šiltesni laikotarpiai ir sniego suslūgimas, priešingai, gali greitai sumažinti dangos storį, net jei pats kalnas nesikeičia.

    Matavimai vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius

    Reguliarius Mont Blanc matavimus nuo 2001 metų atlieka Prancūzijos Aukštutinės Savojos departamente dirbantys geodezininkai. Ekspedicijos paprastai rengiamos kas dvejus ar trejus metus, kad būtų galima palyginti duomenis ir tiksliau suprasti, kaip kinta viršūnės danga.

    2023 metais Mont Blanc aukštis buvo 4 805,59 metro, o tai laikyta vienu žemiausių rezultatų per šiuolaikinių matavimų laikotarpį. Dar 2007 metais buvo fiksuota 4 810,90 metro reikšmė, rodanti, kad kelių metrų svyravimai per kelerius metus nėra išskirtiniai.

    Dronai, palydovai ir georadaras

    Per šių metų ekspediciją, vykusią rugsėjo 17 dieną, specialistai pasitelkė pažangius matavimo įrankius: palydovinį pozicionavimą, dronus ir georadarą. Pastarasis leidžia tiksliau įvertinti ledo struktūrą ir tai, kas yra po ja, įskaitant uolinį pagrindą.

    Į viršūnę teko užnešti apie 30 kilogramų įrangos, o surinkti duomenys bus panaudoti kuriant trimačius modelius. Tokie modeliai padeda ne tik patikslinti konkretų aukštį, bet ir stebėti, kaip bėgant laikui persitvarko sniego ir ledo sluoksniai.

    Ką tai sako apie klimato kaitą?

    Ekspertai akcentuoja, kad vienas matavimo rezultatas neleidžia daryti tvirtų išvadų apie globalų atšilimą, nes viršūnės aukštį labiausiai „valdo“ trumpalaikės meteorologinės sąlygos. Ilgalaikėms išvadoms būtina nuosekli duomenų seka ir platesnis kontekstas.

    Glaciologai atkreipia dėmesį, kad net jei Mont Blanc viršūnė išlieka palyginti šalta, tai nereiškia, jog visas Alpių regionas yra atsparus šylant klimatui. Viršūnės sniego dangos aukštis nebūtinai tiesiogiai atspindi bendrą ledynų masės pokytį kalnuose, todėl skirtingi rodikliai turi būti vertinami atskirai.

    Ilgainiui tokie matavimai tampa vis svarbesni, nes leidžia atskirti natūralius svyravimus nuo tendencijų, kurios ryškėja tik per kelis dešimtmečius. Būtent dėl to geodezininkai ir mokslininkai pabrėžia ne vien sensacingą skaičių, o nuoseklų stebėsenos tęstinumą.

  • El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    Ypač stiprus El Ninjas šiemet vis aiškiau persipina su klimato kaita ir didina ekstremalių orų riziką skirtinguose žemynuose. Vienur tai reiškia užsitęsusias sausras ir pašarų stygių, kitur staigias liūtis, potvynius bei laikinai uždaromas turistines zonas.

    El Ninjas yra natūralus reiškinys, kylantis tada, kai rytinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla jūros paviršius. Toks svyravimas paprastai kartojasi kas kelerius metus, tačiau šiltesni vandenynai ir šiltesnė atmosfera sudaro sąlygas, kad jo pasekmės būtų aštresnės ir brangesnės.

    Rifams ir miškams daugėja rizikų

    Kylant vandens temperatūrai, koralai patiria šiluminį stresą ir prasideda balimas, kuris gali baigtis masiniu rifų nykimu. Mokslininkai pabrėžia, kad pastaraisiais metais fiksuojami plataus masto balimo epizodai sutampa su rekordine šiluma vandenynuose, o El Ninjas prie to prisideda papildomu impulsu.

    Rifų nykimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai: žuvininkystė, pakrančių apsauga nuo audrų bei turizmas daugelyje regionų remiasi sveikais rifais. Tuo pat metu sausrų ir karščių fone didėja gaisrų tikimybė tropikuose, o tai apsunkina pastangas stabdyti miškų nykimą.

    Sausra ir liūtys smogia skirtingoms šalims

    Centrinėje Amerikoje, ypač vadinamajame Sausajame koridoriuje, sausra apsunkina žemdirbių ir gyvulininkystės ūkių padėtį. Kai ilgai nėra lietaus, menksta ganyklos, trūksta pašarų, o gyvuliai praranda svorį ir didėja ūkių nuostoliai.

    Kitose vietovėse El Ninjas siejamas su priešingu kraštutinumu: trumpu laikotarpiu iškrenta itin daug kritulių, kyla upės, prasideda staigūs potvyniai. Dėl to gali būti ribojamas eismas, vykdomos evakuacijos, o turistams laikinai uždaromi takai ir apžvalgos aikštelės, kai infrastruktūra tampa nesaugi.

    Pietų Amerikoje smarkios liūtys gali sukelti staigius upių patvinimus ir sutrikdyti kasdienį gyvenimą pasienio regionuose. Tokiomis aplinkybėmis parkų ir savivaldybių sprendimai uždaryti dalį lankytinų objektų dažnai yra prevenciniai, siekiant apsaugoti žmones nuo srovių, nuošliaužų ir staigių vandens lygio šuolių.

    Kodėl poveikis toks platus?

    El Ninjas keičia, kur ir kaip vandenynas atiduoda šilumą atmosferai, o tai per atmosferos cirkuliaciją veikia orus toli už Ramiojo vandenyno regiono ribų. Šie ryšiai gali lemti, kad vienur sezonas tampa sausesnis ir karštesnis, o kitur drėgnesnis, su didesne audrų ir potvynių tikimybe.

    Sinoptikai ir klimatologai pabrėžia, kad El Ninjas pats savaime negarantuoja konkretaus scenarijaus kiekviename regione, tačiau padidina tam tikrų ekstremumų tikimybę. Klimato kaita šią riziką dar labiau sustiprina, nes šiltesnė atmosfera greičiau sausina dirvožemį, bet kartu gali sukaupti daugiau drėgmės, kuri vėliau iškrenta intensyvesnėmis liūtimis.

    Artėjant El Ninjo pikui, valdžios institucijos daugelyje šalių ragina gyventojus ir verslą ruoštis galimiems sutrikimams, nuo vandens tiekimo ribojimų iki potvynių prevencijos. Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia priemonė mažinti žalą yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas ir prisitaikymo investicijos, ypač žemės ūkyje, vandens ūkyje ir pakrančių apsaugoje.

  • Turkija ir Uzbekistanas perrašo miestų taisykles: kas gelbės nuo karščio, potvynių ir sausros?

    Turkija ir Uzbekistanas perrašo miestų taisykles: kas gelbės nuo karščio, potvynių ir sausros?

    Miestai tampa klimato fronte

    Miestuose šiandien gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų, todėl būtent urbanizuotos teritorijos pirmos pajunta karščio bangas, staigias liūtis, potvynius ir sausras. Tankiai apgyvendintuose rajonuose riziką didina asfaltas, menka žaluma ir perkrauta infrastruktūra.

    Todėl vis daugiau šalių keičia miestų planavimą: stiprina pastatų atsparumą, modernizuoja vandentvarką, plečia želdynus ir ieško patikimesnių energijos sprendimų. Turkijos ir Uzbekistano pavyzdžiai rodo, kad prisitaikymas apima ir statybas, ir energetiką, ir gyventojų elgseną.

    Turkija: atstatymas po žemės drebėjimų

    Pietų Turkiją 2023 metais supurtę žemės drebėjimai sugriovė ar apgadino šimtus tūkstančių būstų, o milijonai žmonių buvo priversti palikti namus. Atkūrimo darbai peržengė vien daugiabučių statybą ir apėmė miesto gyvybines sistemas.

    Turkijos nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Emlak Konut“ vadovas Yasir Yılmaz akcentuoja, kad atstatant miestus kartu tvarkoma nuotekų infrastruktūra, vandens tėkmės, keliai ir susisiekimo tinklai. Didelis dėmesys skiriamas ir pastatų atsparumui ekstremaliems orams, nes karštis bei staigios liūtys tampa vis dažnesnės.

    „Atstatydami miestus ir 450 000 būstų, atkūrėme juos su visa infrastruktūra ir socialiniais patogumais, kartu stiprindami pastatų atsparumą klimato poveikiui“, – sakė Yasir Yılmaz.

    Kita kryptis – energija, kuri maitina miestus. Turkijos energijos rinkos operatorius EPİAŞ valdo kilmės garantijų sistemą YEK-G, kur elektroniniais sertifikatais patvirtinama, kad atitinkamas elektros kiekis pagamintas iš atsinaujinančių šaltinių, o vienas sertifikatas atitinka 1 megavatvalandę.

    Sistema veikia savanorišku principu ir naudoja blokų grandinės technologiją, kad duomenys apie atsinaujinančią elektrą būtų atsekami nuo gamybos iki vartojimo. Praktinis pritaikymas ypač aktualus elektromobilių įkrovimui, kai įmonės ar gyventojai siekia įrodyti, kad įkrovimui naudota elektra atitiko žalią kilmę.

    „Naudodami YEK-G sertifikavimą galime įrodyti, kad iš atsinaujinančių jėgainių pagaminta elektra iš tiesų pasiekia vartojimą“, – sakė Energy Exchange Istanbul atstovas Mustafa Aydin.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien technologijų neužtenka. Klimato rizikos mažinimas priklauso ir nuo visuomenės pasirengimo, todėl vis dažniau kalbama apie ankstyvą švietimą bei praktinius įpročius, kurie mažina energijos ir vandens švaistymą.

    „Svarbiausia yra ne ginčytis, kieno tai pareiga, o kurti žinias ir sąmoningumą nuo pat pradžių“, – sakė klimato politikos patarėjas Chris Mensah.

    Uzbekistanas: naujas miestas ir sena sostinė

    Uzbekistane miestų prisitaikymas vyksta dviem kryptimis: nuo nulio projektuojamas Naujasis Taškentas ir tuo pat metu žalinama bei pertvarkoma esama sostinė. Skirtumas esminis, nes naujame mieste sprendimai dėl vandens, energijos ir želdynų gali būti įdiegti dar iki įsikeliant gyventojams.

    Naujojo Taškento statybos pradėtos 2023 metais sostinės rytiniame pakraštyje. Plane numatyta 2 000 hektarų žaliųjų erdvių ir dar 500 hektarų parkų, o 2026 metų spalį pradėjo veikti dalis svarbios infrastruktūros, įskaitant trigeneracijos elektrinę ir elektros pastotę.

    Želdynai čia laikomi ne tik estetika, bet ir gyvybiškai svarbia apsauga nuo karščio. Tačiau žaluma reiškia ir papildomą vandens poreikį, todėl projektuotojai renkasi vietos sąlygoms atsparesnes rūšis ir taupesnius laistymo metodus.

    „Ypatingas dėmesys skiriamas medžiams, kurie atlaiko sausras ir reikalauja mažiau vandens. Vandens sąnaudoms mažinti taikome lašelinį drėkinimą“, – sakė Naujojo Taškento direkcijos patarėjas Saidazim Sharipov.

    Planuojama, kad dalis nuotekų bus išvaloma ir pakartotinai panaudojama techniniam vandeniui bei apželdinimui, o pastatai turės sprendimus lietaus vandeniui kaupti ar naudoti išvalytą vandenį savo teritorijose. Taip pat numatoma mažinti vandens nuotėkius ir garavimą, o želdiniuose daugiau remtis krūmynais, kuriems reikia mažiau laistymo nei vejoms.

    Trigeneracija ir saulės energija

    Naujojo Taškento energetika diegiama lygiagrečiai statyboms. Pasak direkcijos atstovų, projektuose numatomi saulės moduliai ant stogų, o trigeneracijos elektrinė turėtų aprūpinti centralizuotą šildymo ir vėsinimo tinklą.

    Tokios sistemos leidžia vienoje vietoje efektyviau panaudoti kurą ir šilumą, o centralizuotas vėsinimas karštomis vasaromis tampa vis aktualesnis miestuose, kur kyla vadinamoji šilumos salos problema. Vis dėlto dalis sprendimų dar tik diegiami, todėl realus pajėgumų patikrinimas paaiškės, kai miestas bus užpildytas gyventojais ir verslais.

    „Vasarą sistema tiekia karštą vandenį ir atšaldytą vandenį būstų vėsinimui, o žiemą katilinėje pagamintas garas naudojamas šildymui“, – sakė projekto vyriausiasis inžinierius Asiltürk Çakmak.

    Taškentas: želdynams reikia vietos

    Esamame Taškente erdvės pertvarkai gerokai mažiau, nes gatvės, pastatai ir rajonai jau suformuoti. Todėl žalumos plėtra vyksta ieškant laisvų plotų ir kuriant žaliuosius koridorius, kurie padeda mažinti karštį bei dulkių kiekį.

    Uzbekistano ekologijos institucijų duomenimis, 2022–2026 metais sostinėje pasodinta daugiau nei 1,35 milijono medžių ir krūmų. Toliau planuojami žalieji diržai, įskaitant plotus Bektemir rajone ir palei Čirčiko upės koridorių.

    Bektemir rajone 2026 metų pavasarį įrengtas 4,23 hektaro žaliasis ruožas su 1 415 dekoratyvinių medžių, laistomų lašeline sistema. Tokie projektai, skirtingai nei Naujajame Taškente, turi prisitaikyti prie jau egzistuojančio miesto, todėl jų sėkmę lemia ne tik finansavimas, bet ir suderinamumas su transportu, inžineriniais tinklais bei gyventojų poreikiais.

    Abiejų šalių patirtis rodo, kad miestų prisitaikymas prie klimato kaitos tampa kompleksiniu procesu: nuo atsparių statybų ir skaidrios žalios energijos apskaitos iki vandens pakartotinio panaudojimo ir tikslingai planuojamos žalumos.

  • Iškirtus 50–70 proc. medžių, po 30 metų miškas stebino: kas nutiko eukaliptams Viktorijoje?

    Tyrimų pradžia siekia 1980-ųjų pabaigą, kai miškininkai ieškojo alternatyvų plynam kirtimui. Tikslas buvo praktiškai palyginti skirtingas miškininkystės strategijas: plynus kirtimus, mažesnių plotų iškirtimą, dalinį miško retinimą ir plotus be jokios intervencijos.

    Eksperimentiniai plotai 1987–1989 metais buvo įrengti Centrinėse Viktorijos kalnuose ir valstijos rytuose. Daugumoje vietovių dominavo karališkasis eukaliptas Eucalyptus regnans, vienas aukščiausių lapuočių pasaulyje, o miško struktūrai didelę įtaką buvo padarę 1939 metų gaisrai.

    Tyrimui buvo skirta suma, kuri šiandienos kursu prilygtų maždaug 15 000 000 eurų. Stebėsenai mokslininkai įrengė šimtus apskaitos aikštelių ir sekė tūkstančių jaunų medžių augimą, jų tankį bei atsinaujinimo sėkmę skirtingomis sąlygomis.

    Buvo taikyti keli kirtimų modeliai: plačios plynų kirtimų juostos, mažesni plynų kirtimų plotai ir retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Dalį miško paliko nepaliestą, kad būtų aiškus palyginimo pagrindas.

    Pirmieji apibendrinimai, pasirodę po daugiau nei dešimtmečio, rodė aiškią tendenciją: karališkieji eukaliptai geriausiai atsinaujino didesniuose plynų kirtimų plotuose. Tokiose vietose daugiau šviesos pasiekdavo miško paklotę, todėl eukaliptų daigai turėjo konkurencinį pranašumą.

    Tuo metu plotuose, kur palikta daugiau stambių medžių ar iškirsta tik nedidelė dalis miško, greičiau plito akacijos. Jos sudarė tankesnį pomiškį ir galėjo efektyviau konkuruoti su eukaliptų atžalomis dėl šviesos ir maisto medžiagų.

    Vėliau dalis šio eksperimento stebėsenos nutrūko: vietovės tapo sunkiau pasiekiamos, infrastruktūra sunyko, o reguliarūs matavimai retėjo. Tačiau miškas toliau augo, o ilgalaikiai procesai vyko nepriklausomai nuo to, kaip dažnai į plotus sugrįždavo tyrėjai.

    2014 metais mokslininkai, sugrįžę į vieną iš eksperimentinių plotų kartu su studentais, iš naujo įvertino miško būklę. Didžiausią dėmesį patraukė retinti plotai, kur išlikę medžiai kai kur buvo pastebimai stambesni.

    Skelbta, kad stambiausių medžių skersmuo retintuose plotuose buvo maždaug penktadaliu didesnis nei palyginamuose nekirstuose plotuose. Nors miškas tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus, kai kurių medžių kamienų skersmuo krūtinės aukštyje viršijo 1 metrą, o atskirais atvejais siekė apie 1,5 metro.

    Aiškinimas paprastas: sumažėjus konkurencijai, likę medžiai gavo daugiau šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Toks efektas ypač ryškus vienodo amžiaus medynuose, kur tankis tiesiogiai riboja kiekvieno medžio augimo potencialą.

    Tyrėjai vertino ir anglies sankaupas medienoje, nes miškai anglies apykaitoje vaidina svarbų vaidmenį, sugerdami anglies dioksidą fotosintezės metu. Po 30 metų retintuose plotuose sukauptas anglies kiekis medienoje buvo panašus arba kai kur net didesnis nei nekirstame miške.

    Tokį rezultatą lėmė tai, kad likę medžiai augo sparčiau ir savo prieaugiu kompensavo anglies atsargas, prarastas su pašalintais kamienais. Vis dėlto tai nėra universalus argumentas už intensyvesnį kirtimą: poveikis priklauso nuo rūšies, klimato, dirvožemio, atsinaujinimo mechanizmų ir to, kaip tvarkoma mediena po kirtimų.

    Ilgalaikėje perspektyvoje didesni ir brandesni medžiai dažniau suformuoja uoksus, kurie tampa kritiškai svarbūs daugeliui rūšių. Tokios slėptuvės padeda tiek perintiems paukščiams, tiek medžiuose gyvenantiems žinduoliams, o taip pat didina visos ekosistemos atsparumą.

    Pažymima, kad stambūs medžiai paprastai geriau atlaiko gaisrus, o gaisrų rizika Australijos miškuose išlieka vienu svarbiausių veiksnių planuojant miškininkystę. Tuo pat metu retinimas gali būti svarstomas kaip priemonė miškams, kurie atsikuria po intensyvių gaisrų ar ankstesnių kirtimų, ypač jei medynas yra panašaus amžiaus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad retinimas neturėtų būti taikomas visur ir visada. Ilgalaikių eksperimentų vertė būtent ir yra ta, kad jie leidžia patikrinti, kas nutinka miškui ne po kelerių metų, o po kelių dešimtmečių, kai išryškėja tikrieji ekosistemos pokyčiai.

    Tyrėjų vertinimu, tokie duomenys ypač aktualūs šiandien, kai miškų politika vis dažniau siejama su klimato tikslais, biologinės įvairovės apsauga ir didėjančiais visuomenės lūkesčiais. Norint priimti pagrįstus sprendimus, vienkartinių stebėjimų nepakanka, todėl raginama sugrįžti prie senų eksperimentinių plotų ir atnaujinti jų stebėseną.

  • Erkės žiemą nemiršta: kur jos slepiasi ir kaip sumažinti jų skaičių kieme jau dabar

    Erkės išlieka aktyvios ir žiemą

    Dalis žmonių mano, kad atšalus orams erkės žūsta, tačiau dažniausiai jos tiesiog pasislepia nuo šalčio ir išdžiūvimo. Jos sulėtina medžiagų apykaitą, bet neišnyksta, todėl rizika visiškai nedingsta net ir šaltuoju sezonu.

    Švelnesnėmis žiemos dienomis, kai oro temperatūra priartėja prie maždaug 4 laipsnių šilumos, erkės gali vėl suaktyvėti ir ieškoti šeimininko. Tokie trumpi atšilimai vis dažnesni, o tai siejama su klimato kaita ir šiltėjančiomis žiemomis Europoje.

    Kur erkės slepiasi šalčiu metu

    Erkės neužmiega žiemos miegu kaip kai kurie gyvūnai, tačiau ieško mikroaplinkos, kur temperatūra svyruoja mažiau, o drėgmė išlieka aukštesnė. Tokios vietos padeda joms išgyventi net tuomet, kai paviršiuje laikosi minusinė temperatūra.

    Dažniausiai jos peržiemoja nukritusių lapų sluoksnyje, aukštoje ir tankioje žolėje prie stiebų pagrindo, krūmynuose bei šakų krūvose. Taip pat jos gali slėptis po nuvirtusiais kamienais, malkų rietuvėse ir po sniego danga, kuri veikia kaip izoliacija.

    Ką kieme verta padaryti rudenį ir žiemą

    Vėlyvas ruduo ir žiema yra tinkamas metas sumažinti vietų, kur erkės gali sėkmingai peržiemoti. Tvarkinga aplinka paprastai reiškia mažiau drėgnų slėptuvių ir mažiau graužikų, kurie neretai perneša erkes.

    Praktinė priemonė yra surinkti nukritusius lapus ir nepalikti jų krūvose šalia namo ar ten, kur žaidžia vaikai. Taip pat verta nupjauti žolę iki žiemos, praretinti per tankius krūmus ir išnešti šakų krūvas, ypač iš poilsio zonų.

    Svarbu ir tai, kaip laikomos malkos: kuo tvarkingesnė, virš žemės pakelta rietuvė ir kuo toliau nuo namo sienų, tuo mažesnė tikimybė, kad šalia įsikurs graužikai. Jei kieme paliekami lengvai pasiekiami maisto likučiai, jie pritraukia laukinius gyvūnus, kurie gali atnešti erkių.

    Augintiniai ir patikros po pasivaikščiojimų

    Erkės į namus neretai patenka su šunų ar kačių kailiu, todėl apsaugos priemones verta taikyti ne tik šiltuoju metų laiku. Konkrečias priemones ir jų naudojimo dažnį geriausia derinti su veterinaru, ypač jei augintinis daug laiko praleidžia lauke.

    Po pasivaikščiojimų parke, miške ar net nuosavame sklype verta apžiūrėti save, vaikus ir augintinius, ypač jei diena buvo šiltesnė. Ankstyvas erkės pastebėjimas sumažina riziką, kad ji spės ilgai maitintis.

    Kiek laiko erkė gali išgyventi be kraujo

    Erkės vystosi keliais etapais: nuo kiaušinėlio iki lervos, nimfos ir suaugėlio, o pereiti į kitą stadiją joms reikia kraujo. Dėl to jų gyvenimo ciklas gali užtrukti ne vienus metus, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

    Šie parazitai yra ištvermingi ir, esant palankioms sąlygoms, be maisto gali išgyventi ilgai, kartais net iki dvejų metų. Tai viena priežasčių, kodėl vienas šaltas sezonas dažniausiai neišsprendžia erkinių problemų ir kodėl svarbus prevencinių priemonių tęstinumas.

    „Žiema nereiškia, kad erkės dingo, jos dažniausiai tik laukia palankesnių sąlygų“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad šiltesnėmis dienomis budrumo prarasti nereikėtų.

  • Karščio bangos smogia dar įsčiose: mokslininkai įspėja apie rizikas nėštumui ir vaikui

    Klimato kaita didina ekstremalaus karščio bangų dažnį ir trukmę, o medikai vis dažniau atkreipia dėmesį į nėščiųjų pažeidžiamumą. Aukšta temperatūra gali paveikti ne tik moters savijautą, bet ir vaisiaus raidą, todėl karštų dienų rizikos tampa aktualios dar iki gimimo.

    Specialistai aiškina, kad karštyje organizmas bando atvėsti nukreipdamas daugiau kraujo į odą ir galūnes, kad šiluma greičiau pasišalintų. Dalis tyrimų rodo, jog dėl to gali sumažėti kraujotaka placentoje, o vaisius trumpiau ar mažiau gauna deguonies ir maistinių medžiagų, kas siejama su mažesniu naujagimio svoriu.

    Ryšys su priešlaikiniu gimdymu

    Mokslinėje literatūroje ne kartą aprašytas ryšys tarp aukštos temperatūros ir priešlaikinio gimdymo, kai kūdikis gimsta iki 37 nėštumo savaitės. Didelės apimties apžvalgose nurodoma, kad kelių dienų karščio banga paskutinėmis nėštumo savaitėmis gali padidinti priešlaikinio gimdymo tikimybę, o kylant vidutinei temperatūrai rizika taip pat auga.

    Tyrėjai pabrėžia, kad svarbūs ne vien pavieniai rekordai, bet ir ilgiau trunkantis karštis naktimis, kai organizmas neatsigauna. Tokios sąlygos didina dehidratacijos, miego sutrikimų ir širdies bei kraujagyslių apkrovos riziką, o tai gali prisidėti prie gimdymo sužadinimo anksčiau laiko.

    Komplikacijos ir kiti galimi padariniai

    Karštis taip pat siejamas su didesne preeklampsijos rizika, kai nėštumo metu pavojingai sutrinka kraujospūdis ir gali nukentėti organų funkcijos. Kai kuriuose tyrimuose minimos ir kitos dažniau stebimos problemos, tokios kaip gestacinis diabetas, nėščiųjų hipertenzija bei didesnis skubios hospitalizacijos poreikis.

    Atskiruose darbuose keliama prielaida, kad ilgalaikis aukštos temperatūros poveikis ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu gali būti susijęs su didesne kai kurių įgimtų širdies ydų rizika. Kiti tyrimai ekstremalų karštį nėštumo pabaigoje sieja su didesne negyvo gimimo tikimybe, nors šis ryšys priklauso nuo daugybės veiksnių, įskaitant sveikatos būklę ir prieigą prie vėsinimo.

    Ką sako mokslas ir ko dar nežinome

    Dalis publikuotų rezultatų yra stebimieji, todėl jie dažniausiai parodo statistines sąsajas, bet ne visuomet leidžia įrodyti tiesioginę priežastį. Vis dėlto tendencija kartojasi skirtingose šalyse ir populiacijose, o tai stiprina išvadą, kad karščio poveikis nėštumui yra reikšmingas visuomenės sveikatos klausimas.

    Apibendrinamuosiuose tyrimuose dažniau nepalankūs nėštumo baigčių pokyčiai fiksuojami, kai oro temperatūra priartėja prie maždaug 30,5 laipsnio Celsijaus, o esant dar aukštesniems rodikliams rizikos gali ryškėti labiau. Dėl to ekspertai pabrėžia prisitaikymo priemones: aiškias karščio bangų įspėjimo sistemas, galimybę praleisti laiką vėsiose patalpose ir papildomą dėmesį nėščiosioms, kurios neturi kondicionavimo ar gyvena prastai vėdinamuose būstuose.

  • Pirenų vandenyse gyvenantis pireninis desmanas: kodėl šį retą žinduolį pamatyti beveik neįmanoma

    Pirenų kalnų upeliuose ir srauniose kalnų upėse gyvena vienas paslaptingiausių Europos žinduolių – pireninis desmanas. Dėl ilgo, itin lankstaus snukučio jis neretai lyginamas su miniatiūriniu drambliuku, tačiau laukinėje gamtoje jį išvysti pavyksta ypač retai.

    Šis gyvūnas prisitaikęs prie gyvenimo vandenyje: turi vandeniui atsparų kailį, plaukimo plėves ant galinių letenų ir stiprią uodegą, padedančią manevruoti srovėje. Dažniausiai jis aktyvus naktį, o dieną slepiasi pakrančių urveliuose arba po akmenimis.

    Pireninis desmanas yra nedidelis, jo kūno ilgis paprastai siekia apie 11–16 centimetrų, o uodega gali būti panašaus ilgio. Tankus kailis padeda išlaikyti šilumą net šaltame kalnų vandenyje, todėl gyvūnas nemažą laiko dalį praleidžia medžiodamas po vandeniu.

    Ryškiausias bruožas – pailgas, labai jautrus snukutis, kuriame gausu receptorių ir jautrių plaukelių. Jie leidžia aptikti grobį net tuomet, kai vanduo drumstas arba matomumą mažina sraunumas.

    Desmano mitybą daugiausia sudaro vandens bestuburiai: vabzdžių lervos, kirminai, moliuskai ir smulkūs vėžiagyviai. Kartais jis gali suėsti buožgalvių ar itin smulkių žuvų, tačiau pagrindinis maistas – dugne gyvenantys organizmai.

    Pagrindinė priežastis – naktinis ir itin slaptas gyvenimo būdas. Be to, desmanas renkasi sraunias, deguonimi prisotintas kalnų upes, kuriose žmogui patogiai stebėti gyvūnus sudėtinga net dieną.

    Dar viena kliūtis – jo įpročiai slėptis pakrantės urveliuose, kurių angos neretai būna visai šalia vandens linijos. Dėl to net ir būnant netoli, gyvūnas gali likti nepastebėtas, o pasirodo tik trumpam, kai ieško maisto.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose vis dažniau pasitelkiami netiesioginiai metodai: fotospąstai ir aplinkos DNR tyrimai, kai iš vandens mėginių nustatoma, ar upėje neseniai buvo gyvūno genetinių pėdsakų. Tokie metodai padeda aptikti rūšį jos neišgąsdinant ir neardant buveinių.

    Šio žinduolio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo kalnų upių būklės, todėl didžiausios grėsmės siejamos su vandens tarša ir buveinių keitimu. Žalą daro užtvankos, hidroenergijos infrastruktūra ir upių vagų pertvarkymas, nes tai keičia srovės režimą ir mažina tinkamų slėptuvių.

    Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, daranti įtaką upių debito svyravimams bei vandens temperatūrai. Kai buveinės suskaidomos į atskiras atkarpas, populiacijos tampa izoliuotos, o tai ilgainiui didina nykimo tikimybę.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbiausi žingsniai – saugoti švarius kalnų upių ruožus, mažinti taršą ir nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Būtent todėl vis daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiam monitoringui ir upių ekosistemų atkūrimui, o ne vien pavieniams stebėjimams.