CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai pateikė naują hipotezę apie vieną seniausių Egipto piramidžių kompleksų: greta faraono Snofru laikų statinių galėjo veikti pažangi hidrotechninė infrastruktūra, padėjusi valdyti staigius potvynius ir kaupti vandenį. Tyrėjų išvados paskelbtos mokslo žurnale npj Heritage Science.

    Pasak publikacijos autorių, dvi masyvios akmeninės konstrukcijos, kertančios Vadi Dahšūro slėnį, galėjo būti ne transportavimo rampų dalis, kaip manyta anksčiau, o užtvankų tipo statiniai. Jų paskirtis galėjo būti kontroliuoti vandens srautą per intensyvias sezonines liūtis.

    Tyrime remtasi palydoviniais vaizdais, reljefo analize ir hidrologiniais modeliais, kurie leido atkurti tikėtiną vandens judėjimą senovėje. Mokslininkai taip pat aptarė galimą kanalą, kuris nukreipdavo vandens perteklių į vakarus nuo piramidės komplekso, sudarydamas vientisą vandens valdymo tinklą.

    Tokia sistema, anot tyrėjų, galėjo turėti kelias funkcijas vienu metu. Pirmiausia ji galėjo saugoti karališkąjį kompleksą nuo staigių, niokojančių potvynių ir mažinti sąnašų pernašą, kuri užneštų statybvietę.

    Kita vertus, vandens kontrolė galėjo būti svarbi ir pačiai statybų logistikai. Valdomas priėjimas prie vandens galėjo palengvinti skiedinio ruošimą, užtikrinti darbininkų aprūpinimą, mažinti dulkėtumą ir, teoriškai, prisidėti prie medžiagų transportavimo, jei vanduo būdavo nukreipiamas tinkama kryptimi.

    Ginčas dėl rampų teorijos

    Naujoji interpretacija meta iššūkį įsitvirtinusiai minčiai, kad šalia piramidžių buvusios akmeninės struktūros pirmiausia tarnavo kaip rampos blokams gabenti. Rampų hipotezė tebėra plačiai aptariama, tačiau šiuo atveju tyrėjai pabrėžia, kad konstrukcijų mastas ir parametrai labiau primena didelius hidrotechninius statinius.

    Autorių teigimu, svarbus ir objektų išdėstymas slėnio atžvilgiu. Jų santykis su natūraliu reljefu esą geriau paaiškinamas vandens srauto reguliavimo logika, o ne vien akmens luitų kėlimo ir stūmimo maršrutais.

    Klimatas buvo kitoks nei dabar

    Tyrėjai primena, kad Senosios karalystės laikais Egipto klimatas skyrėsi nuo dabartinio. Nors regionas ilgainiui sausėjo, tuo laikotarpiu galėjo pasitaikyti intensyvių sezoninių kritulių, kurie sausuose slėniuose sukelia staigius vandens pliūpsnius.

    Tokiose sąlygose potvynių kontrolės ir vandens kaupimo sprendimai galėjo būti kritiškai svarbūs tiek saugumui, tiek ilgalaikėms statyboms, kurios trukdavo metus ar net dešimtmečius. Tai taip pat padėtų paaiškinti, kodėl karališkųjų kompleksų aplinkoje galėjo būti investuojama į stambius inžinerinius objektus.

    Dar reikia įrodymų vietoje

    Mokslininkai pabrėžia, kad hipotezė dar turės būti tikrinama papildomais archeologiniais ir geologiniais tyrimais vietoje. Vis dėlto, jei naujoji interpretacija pasitvirtintų, ji reikštų, kad senovės egiptiečiai hidrologijos ir vandens inžinerijos žinias taikė plačiau, nei iki šiol buvo įprasta manyti.

    Tokiu atveju piramidžių istorija įgytų dar vieną svarbų sluoksnį: monumentalūs statiniai galėjo būti ne tik architektūros ir valdžios simboliai, bet ir kompleksinės infrastruktūros dalis, susietos su vandens valdymu dykumėjančioje aplinkoje.

  • Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Vandenynuose ir jūrose vis dažniau aptinkami mikroplastikai – mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios plika akimi dažnai nematomos, tačiau gali veikti ištisas ekosistemas. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į vandenyną patenka apie 52 milijonai tonų plastiko atliekų, o mikroplastiko dalelių skaičius siejamas su dešimtimis trilijonų.

    Nors didelė dalis plastiko matoma pakrantėse ar plūduriuoja paviršiuje, smulkios dalelės randamos ir vandens storymėje, ir dugno nuosėdose. Tyrėjai pabrėžia, kad mikroplastikų poveikis nėra vien tik mechaninis – svarbūs ir chemikalai, galintys būti plastiko sudėtyje, ir tai, kaip dalelės sąveikauja su kitais aplinkos stresoriais.

    Kaip mikroplastikai patenka į jūrą?

    Mikroplastikai į jūrinę aplinką patenka keliais pagrindiniais keliais. Viena dalis atsiranda iš karto kaip smulkios pramoninės granulės ar kitos tyčia pagamintos mažos dalelės, o kita dalis susidaro suyra didesnėms plastiko atliekoms, kurias ardo bangavimas, vėjas ir saulės ultravioletinė spinduliuotė.

    Tarp šaltinių minimos ir žvejybos įrangos dalys, kurios netyčia atsiskiria jūroje, taip pat atliekos, į aplinką patenkančios dėl neveiksmingos surinkimo ir tvarkymo sistemos. Kuo ilgiau plastikas išlieka aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis suirs į vis smulkesnes daleles.

    Klimato kaita gali paspartinti irimą

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mikroplastikų taršos dinamika siejasi su klimato kaita. Daugiau saulėtų dienų, intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė ir karščio bangos gali paspartinti plastiko irimą, ypač kai atliekos užstringa pakrantėse ir ilgai būna veikiamos šilumos bei šviesos.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų ir didesnę ultravioletinę spinduliuotę, tai gali paspartinti pakrantėse įstrigusio plastiko irimą“, – sakė Flandrijos jūrų instituto vyresnioji tyrėja Ana Catarino.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei mikroplastikų poveikis vienas pats tam tikroms rūšims būtų ribotas, jis gali sustiprėti, kai organizmai jau patiria stresą dėl šylančio vandens, rūgštėjančio vandenyno ar deguonies kiekio pokyčių. „Šie poveikiai gali kauptis organizme“, – aiškino A. Catarino.

    Kaip laboratorijoje atskiriamos dalelės?

    Vienas iš didžiausių iššūkių – mikroplastikų aptikimas ir kiekybinis įvertinimas, nes dalelės skiriasi forma, dydžiu ir spalva, o dalis jų primena organines liekanas. Flandrijos jūrų institute Ostendėje tyrėjai renka mėginius iš Šiaurės jūros ir bando kuo tiksliau nustatyti, kiek ir kokių dalelių juose yra.

    Laboratorinėse procedūrose mėginiai pirmiausia surenkami tinklais, vėliau iš jų pašalinama organinė medžiaga, o likusios dalelės dažomos fluorescuojančiu dažikliu „Nile Red“. Tuomet jos tiriamos fluorescenciniu mikroskopu, o vaizdai apdorojami automatizuotomis programomis, kurios padeda atskirti, ar dalelė yra mikroplastikas, ir preliminariai priskirti ją polimero tipui.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad jis vyktų greičiau. Parašėme kodą, kad įkėlus nuotrauką vaizdo analizė būtų atliekama automatiškai“, – sakė instituto doktorantūros tyrėja Nelle Meyers.

    Pasak mokslininkų, toks pusiau automatizuotas metodas gali būti efektyvesnis laiko ir kaštų prasme, nes fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra įprasta įranga. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien šis metodas ne visuomet leidžia tiksliai nustatyti cheminę sudėtį ir gali atpažinti tik dalį polimerų, todėl rezultatams patvirtinti dažnai reikia papildomų analitinių tyrimų.

    Kas nutinka jūrų organizmams?

    Mikroplastikai patenka į mitybos grandinę panašiai kaip ir didesnės plastiko atliekos, tik jų „taikinys“ neretai būna smulkesni organizmai. Daleles gali praryti planktonas, moliuskai ir kiti filtratoriai, o vėliau jos per mitybos grandinę pasiekia didesnes žuvis ar net jūrų paukščius.

    „Jie gali užkimšti skrandį ar žarnyną, o tada organizmai negauna maistinių medžiagų ir nebesimaitina taip, kaip turėtų“, – sakė A. Catarino.

    Pasak tyrėjų, pasekmės priklauso nuo rūšies, dalelių tipo ir koncentracijos, taip pat nuo to, ar organizmas patiria papildomą stresą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali veikti augimą, reprodukciją ir populiacijų stabilumą, o kartu didinti visos ekosistemos pažeidžiamumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problemos sprendimas prasideda ne laboratorijoje, o kasdienėje atliekų prevencijoje: mažesniame vienkartinio plastiko vartojime, efektyvesniame surinkime ir geresnėje taršos kontrolėje visoje tiekimo grandinėje. Kuo mažiau plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau jo suirs į mikroplastikus, kuriuos vėliau aptikti ir pašalinti praktiškai neįmanoma.

  • Prie Grenlandijos pirmą kartą nufilmuotas retas arktinis trumpauodegis kalmaras su ikrais

    Šiaurės Atlanto lediniuose vandenyse, netoli Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinio parko, mokslininkai pirmą kartą užfiksavo itin retą arktinį trumpauodegį kalmarą (Rossia moelleri). Vaizdo įrašas laikomas reikšmingu, nes iki šiol ši rūšis šiame regione praktiškai nebuvo dokumentuota.

    Tyrėjai kalmarą nufilmavo naudodami lengvą nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą. Šalia gyvūno buvo pastebėti ir keli ikrai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad šioje atšiaurioje fiordų sistemoje gali vykti aktyvus galvakojų dauginimasis.

    Ką pavyko pamatyti po vandeniu

    Pasak tyrimo autorių, nufilmuota, tikėtina, subrendusi patelė, o šalia jos matėsi trys ikrų kapsulės, primenančios vynuogių kekę. Kalmaras buvo apie 10 centimetrų ilgio, išsiskyrė violetiniais ir oranžiniais atspalviais.

    Stebėjimas atliktas maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus. Tokios sąlygos rodo, kad net ekstremaliai šaltose Arkties jūrose gyvybė prisitaiko ne tik išgyventi, bet ir daugintis.

    „Kalmaras ir ikrai buvo aptikti maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus, o tai parodo jūrinės gyvybės atsparumą vienoje ekstremaliausių Žemės aplinkų“, – sakė Vakarų Australijos universiteto biologijos mokslų mokyklos tyrėja Peidž Maroni.

    Kodėl šis radinys svarbus mokslui

    Trumpauodegiai kalmarai yra plačiai paplitusi galvakojų grupė, tačiau daugelis rūšių vis dar menkai ištirtos, ypač poliariniuose ir giliavandeniuose regionuose. Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku pasaulyje, o jo jūrinės ekosistemos – vienos mažiausiai ištirtų Arkties vietovių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai tampa svarbūs ir klimato kaitos kontekste. Galvakojai moliuskai yra jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl jų paplitimo, dauginimosi ir buveinių ribų stebėsena gali tapti vienu iš būdų fiksuoti ekosistemų transformacijas sparčiai šylančioje Arkties zonoje.

    „Žinių apie šio regiono biologinę įvairovę stiprinimas yra būtinas norint suprasti ekosistemų veikimą ir jų atsparumą spartėjančios klimato kaitos sąlygomis, o šis tyrimas suteikia vertingą atspirties tašką stebint aplinkos pokyčius“, – teigė mokslininkė.

    Kaip tyrimus padėjo atlikti ekspedicijos jūra

    Šio stebėjimo sėkmę iš dalies lėmė galimybė pasinaudoti ekspediciniais reisais į atokias, retai tiriamas teritorijas. Tokia praktika leidžia mokslininkams trumpoms, tikslinėms misijoms pasiekti vietas, kur tradicinės mokslinės ekspedicijos vyksta rečiau dėl sudėtingos logistikos ir didelių kaštų.

    Tyrėjų vertinimu, mažesnio poveikio metodai, tokie kaip lengvi nuotoliniai aparatai ir ribotos trukmės ekspedicijos, gali padėti užpildyti spragas poliarinių jūrų tyrimuose. Anot jų, net vienas patikimai patvirtintas retų rūšių stebėjimas gali turėti didelę vertę, vertinant paplitimą ir prisitaikymo galimybes ateityje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mažo poveikio mokslas ir ekspedicinis turizmas gali padėti užpildyti reikšmingas biologinės įvairovės spragas atokiuose poliariniuose regionuose, o vienas patvirtintas stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie rūšies paplitimą, dauginimąsi ir atsparumą klimato kaitai“, – sakė P. Maroni.

    Mokslininkai pažymi, kad norint geriau suprasti šio arktinio trumpauodegio kalmaro ekologiją, reikės daugiau stebėjimų ir duomenų. Vis dėlto nauja vaizdinė medžiaga jau dabar laikoma svarbiu žingsniu, padedančiu tiksliau aprašyti mažai pažintas Arkties jūrų rūšis ir jų gyvenimo ciklus.

  • Medeljinas pasodino 880 tūkst. medžių: mieste vidutinė temperatūra sumažėjo iki 2 laipsnių

    Kolumbijos miestas Medeljinas per kelerius metus tapo vienu dažniausiai minimų pavyzdžių, kaip žaliosios erdvės gali padėti miestams prisitaikyti prie karščio bangų ir klimato kaitos. Čia įgyvendinta programa „Žalieji koridoriai“ siekė sumažinti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tanki užstatymo struktūra ir asfaltas miestą įkaitina labiau nei aplinkinės teritorijos.

    Skelbiama, kad per projektą mieste pasodinta apie 880 000 medžių ir daugiau nei 2 500 000 krūmų bei kitų augalų. Želdiniai atsirado palei pagrindines gatves, parkuose, prie upių ir kitose viešosiose erdvėse, kur žmonės kasdien juda pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju transportu.

    Programa startavo 2016 metais, o jos esmė buvo ne pavienės žalios salelės, bet ištisa sujungtų želdinių sistema, kuri sudaro pavėsį ir vėsina labiausiai įkaistančias miesto vietas. Toks sprendimas dažnai įvardijamas kaip viena efektyviausių ir palyginti nebrangių prisitaikymo priemonių, ypač pietų platumose, kur karštis tampa vis dažnesnis.

    Mokslininkai ir miesto planuotojai aiškina, kad medžiai vėsina miestą dviem pagrindiniais būdais. Pirmiausia, laja sukuria šešėlį ir sumažina saulės spinduliuotės poveikį keliams, šaligatviams bei pastatams, todėl paviršiai mažiau įkaista.

    Antra, augalai vėsina orą per evapotranspiraciją, kai per lapus išgarinama drėgmė, o tam sunaudojama šiluma. Dėl šių procesų želdiniai gali pastebimai sumažinti ne tik oro, bet ir paviršių temperatūrą, o tai svarbu pėsčiųjų komfortui ir sveikatai per karščio bangas.

    Pranešama, kad po želdinimo vidutinė temperatūra mieste sumažėjo maždaug 2 laipsniais, o labiausiai užpavėsintose vietose vėsiau gali būti iki 5 laipsnių. Toks pokytis reikšmingas miestams, kuriuose aukštos temperatūros didina šilumos smūgio riziką, apkrauna sveikatos sistemą ir kelia papildomą spaudimą elektros tinklams dėl vėsinimo poreikio.

    Be temperatūros mažinimo, didelė želdinių apimtis siejama ir su kitomis naudomis: geresne oro kokybe, mažesniu triukšmu, didesne biologine įvairove bei patrauklesnėmis sąlygomis judėti pėsčiomis ar dviračiu. Tokie projektai taip pat stiprina miesto atsparumą ekstremaliems orams, nes augmenija gali prisidėti prie lietaus vandens sugėrimo ir mažinti staigių liūčių žalą.

    Medeljino patirtis vis dažniau minima tarptautinėse diskusijose apie miestų prisitaikymą, nes ji rodo, kad infrastruktūros sprendimai nebūtinai turi būti vien betoniniai ar technologiniai. Augalija tampa praktiniu įrankiu, kuris vienu metu gerina mikroklimatą ir gyvenimo kokybę, o didžiausią efektą duoda tada, kai želdinimas planuojamas kaip tęstinė, sujungta miesto sistema.

    Europos fone auga ir kitos rizikos

    Kartu su miestų įkaitimu ryškėja ir kita tendencija, kurią fiksuoja Europos regionas: dažnesni dykumų dulkių epizodai, kai iš Saharos atkeliavusios dalelės pablogina oro kokybę. Tokiais atvejais padidėja smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija, o tai ypač pavojinga jautresnėms grupėms, įskaitant vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir sergančius kvėpavimo ar širdies ligomis.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: Vengrijoje išniro Antrojo pasaulinio karo laivo nuolaužos

    Pietinėje Dunojaus atkarpoje vandens lygis smarkiai nukrito, todėl kai kur teko riboti laivybą. Vietos specialistai pabrėžia, kad didžiausią nerimą kelia ne vien šios vasaros situacija, o ilgalaikė tendencija, kuri kartojasi vis dažniau.

    Vengrijoje, ties Mohaču, itin žemas vanduo atidengė Antrojo pasaulinio karo laikų laivo nuolaužas. Tokie vaizdai tampa ne tik simboliniu priminimu apie istoriją, bet ir aiškiu signalu, kaip greitai kinta upės režimas.

    Ypač sudėtinga padėtis fiksuota Bajos mieste, kur kai kurios Suogovicos atšakos beveik visiškai išdžiūvo, o dalis vandens faunos žuvo. Vietos pranešimuose minėta, kad vieną iš sunkiausių dienų vandens gylis tesiekė apie 14 centimetrų.

    Vandens išteklių valdymo atstovai atkreipia dėmesį į istorinę statistiką: per maždaug 125 metus vandens lygis, laikomas labai žemu, buvo pasiektas kelias dešimtis kartų, tačiau didelė dalis tokių atvejų teko pastarajam ketvirčiui amžiaus. Tai rodo, kad žemo vandens epizodai darosi nebe išimtis, o vis dažnesnis reiškinys.

    Ekspertų vertinimu, viena iš priežasčių siejama su klimato kaita: kai kritulių trūkdavo, situaciją anksčiau dažniau amortizuodavo iš Alpių atitekantis tirpsmo vanduo. Tačiau mažėjant ledynams ir trumpėjant sniego sezonui, tokio „rezervo“ lieka vis mažiau.

    Specialistai pabrėžia ir kitą problemą: upių sistemose vandens trūkumo neįmanoma greitai kompensuoti paprastu techniniu sprendimu. Jei baseine ilgesnį laiką vyrauja sausra, realus pokytis ateina tik su didesniais krituliais, o iki tol tiek gamta, tiek žmonių veikla lieka priklausoma nuo natūralių procesų.

    Dunojus yra viena svarbiausių Europos vandens arterijų, todėl užsitęsus žemam vandeniui pasekmės jaučiamos plačiai: nuo laivybos ir krovinių logistikos iki ekosistemų būklės ir vandens kokybės. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip prisitaikyti prie dažnėjančių sausrų, išlaikant ir upės gyvybingumą, ir ekonominę jos reikšmę regionui.

  • Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos ekologinės pertvarkos ministrė Monique Barbut, trečiadienį paskelbusi atsistatydinanti, galiausiai liks pareigose po prezidento Emmanuelio Macrono prašymo persvarstyti sprendimą. Ministro kabinetas nurodė, kad ji apsisprendė tęsti darbą dėl skubaus poreikio reaguoti į klimato kaitos poveikį, kuris, anot jų, jau smarkiai veikia Prancūziją, ir spręsti aplinkos sveikatos problemas.

    Vyriausybės atstovė Maud Bregeon per ministrų kabineto posėdį patvirtino, kad prezidentas atsisakė priimti ministrės atsistatydinimą. Pasak jos, E. Macronas ir M. Barbut sutiko nesutikti dėl parlamento priimto žemės ūkio įstatymo, tačiau esą rado bendrą pagrindą trijose srityse: vandens, miškų ir aplinkos sveikatos politikoje.

    „Prezidentas nepriėmė jos atsistatydinimo, o jie sutarė dėl trijų esminių ramsčių – vandens, miškų ir aplinkos sveikatos“, – sakė Maud Bregeon.

    Politinė įtampa kilo dėl ginčo, susijusio su pesticidų reguliavimu. M. Barbut ankstesniame įraše socialiniame tinkle „LinkedIn“ kritikavo Vyriausybę, teigdama, kad ji atsitraukė nuo anksčiau duotų pažadų žemės ūkiui skirtame teisės akte ir atvėrė kelią diskusijoms dėl tam tikrų pesticidų sugrąžinimo.

    Ministrė tvirtino, kad Vyriausybė esą užkirto kelią platesnėms diskusijoms ir tai vertino kaip dar vieną reikšmingą žingsnį atgal aplinkosaugos politikoje. Jos biuras vėliau patvirtino, kad nors ji ir lieka poste, pozicija dėl pesticidų klausimo nepasikeitė.

    Prancūzijos parlamentas antradienį pritarė skubos tvarka svarstytam žemės ūkio įstatymui. Jame numatyta, kad Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų saugos agentūra galėtų, esant tam tikroms sąlygoms, leisti naudoti acetamipridą ir flupyradifuroną – Europos Sąjungoje leidžiamas, tačiau Prancūzijoje anksčiau draustas medžiagas.

    Pagal priimtą modelį šie pesticidai būtų taikomi tik atskiroms, sunkumų patiriančioms šakoms, tarp jų lazdynų riešutų ir cukrinių runkelių augintojams. Šis sprendimas Prancūzijoje jau ne pirmus metus kelia aštrias diskusijas, nes dalis visuomenės ir aplinkosaugos organizacijų reikalauja griežtesnio cheminių augalų apsaugos priemonių ribojimo.

    Kontroversija turi ir ankstesnį kontekstą: dar prieš metus didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukęs įstatymas, kuriuo buvo siekta sugrąžinti acetamipridą, vėliau buvo panaikintas Konstitucinės tarybos sprendimu. Dėl to bet koks bandymas grįžti prie panašių priemonių Prancūzijoje tampa politiškai jautrus ir susiduria su aukštais teisėkūros bei viešosios komunikacijos reikalavimais.

    Šią savaitę valdančiosios daugumos parlamentarų grupė svarstė galimybę išbraukti ginčijamą nuostatą pataisa, tačiau ministrai tam nepritarė. Sprendimas atmesti pataisą ir tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių ministrės viešą pasitraukimo pareiškimą.

    M. Barbut Prancūzijos politikoje laikoma tiesmuka ir principinga figūra. Ji anksčiau ne kartą buvo viešai užsiminusi apie galimą atsistatydinimą ir dėl ministerijos finansavimo, pabrėždama, kad klimato kaitos prisitaikymo priemonėms ir vadinamajam Žaliajam fondui būtini adekvatūs biudžetai.

    Žaliasis fondas Prancūzijoje siejamas su savivaldybių ir vietos institucijų investicijomis į ekologinę pertvarką, įskaitant energijos efektyvumo didinimą, taršos mažinimą ir prisitaikymą prie ekstremalių orų. Nors Vyriausybė neatmetė galimų taupymo priemonių, ministrė teigė siekusi užtikrinti tokį finansavimo lygį, kuris leistų tęsti pagrindines ministerijos programas.

    Šis epizodas atskleidžia platesnę dilemą, su kuria susiduria daug Europos šalių: kaip suderinti ūkininkų konkurencingumą, derliaus apsaugą ir ekonominį stabilumą su visuomenės lūkesčiais mažinti cheminių medžiagų naudojimą bei vykdyti griežtesnę klimato ir biologinės įvairovės politiką. Prancūzijoje tokie sprendimai dažnai tampa ir politinio pasitikėjimo išbandymu Vyriausybei.

  • Didžiausia Europos gyvatė traukiasi į šiaurę: keturjuostį žalčiuotį jau fiksuoja Vokietijoje

    Vokietijoje vis dažniau fiksuojami ropliai, kurie anksčiau buvo būdingi Pietų Europai, o dabar aptinkami ir gerokai šiauriau įprasto arealo. Specialistai tai sieja su šiltėjančiu klimatu ir buveinių pokyčiais, dėl kurių kai kurios rūšys plečia paplitimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – keturjuostis žalčiuotis, laikomas viena didžiausių Europos gyvačių. Jo natūralus paplitimas apima Italiją, Graikiją, Bulgariją, Slovėniją ir Balkanų regioną, tačiau pastaraisiais metais pavienių radinių daugėja ir Vokietijoje.

    Ši gyvatė gali užaugti iki maždaug 2,5 metro ilgio, o pavadinimą gavo dėl keturių tamsių išilginių juostų ant kūno. Svarbu tai, kad keturjuostis žalčiuotis nėra nuodingas ir žmogui tiesioginės grėsmės nekelia, nors dėl dydžio gali išgąsdinti.

    Stebėtojai pietinėje Bavarijoje per maždaug penkerius metus registravo keliolika šios rūšies atvejų. Tai vertinama kaip naujas reiškinys regione, ypač jei individai aptinkami ne pavieniais, o pasikartojančiais radiniais.

    Ekspertai aiškina, kad šiltesnės vasaros ir švelnesnės žiemos sudaro palankesnes sąlygas pietinėms rūšims išgyventi šiauriau. Kartu prisideda ir buveinių nykimas pietuose, kai urbanizacija bei žemės naudojimo pokyčiai mažina tinkamų slėptuvių ir medžioklės teritorijų.

    Kitas kelias, apie kurį kalbama vis dažniau, yra netyčinis pervežimas kartu su kroviniais. Ropliai kartais patenka į transporto priemonių ertmes ar krovinių zonas, o išlipę jau naujoje šalyje gali trumpam prisitaikyti, ypač jei vasara šilta.

    Kartu su keturjuosčiu žalčiuočiu Vokietijoje pastebimos ir kitos anksčiau šaliai netipinės gyvatės. Pavyzdžiui, minimi mažesni, iki maždaug 85 centimetrų ilgio vandens telkinius mėgstantys ropliai, kurie laikosi prie upių ir ežerų, o minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ar varliagyviais.

    Europos mastu tai dera į platesnę tendenciją, kai dalies rūšių paplitimo ribos juda į šiaurę ir aukštesnes vietoves. Vis dėlto kiekvienu atveju svarbu atskirti natūralų plitimą nuo invazinių scenarijų, kai rūšis ima sparčiai daugintis ir išstumia vietines.

    Roplių priežiūros ir laukinės gamtos specialistai pabrėžia, kad pavieniai radiniai nebūtinai reiškia greitą naujos rūšies įsitvirtinimą. Tam reikia ilgalaikių palankių sąlygų, pakankamo grobio ir sėkmingo dauginimosi kelių sezonų iš eilės.

    Taip pat primenama, kad Vokietijoje gyvatės apskritai išlieka gana retos ir dauguma vietinių rūšių yra saugomos. Dėl to radus gyvatę rekomenduojama jos neliesti, negaudyti ir, jei kyla klausimų dėl rūšies ar saugumo, kreiptis į vietos gamtosaugos ar gyvūnų gelbėjimo tarnybas.

  • Tyrimas: Arkties jūros ledas vėl traukiasi sparčiau – 2024–2025 metais fiksuotas rekordinis kritimas

    Mokslininkai, remdamiesi naujausiais palydoviniais stebėjimais, teigia, kad trumpa stabilizacija, apie kurią kalbėta po 2005–2024 metų laikotarpio, nekeitė bendros tendencijos. Arkties jūros ledas ir toliau nyksta, o kai kuriais sezonais pokyčiai vėl darosi ryškesni.

    Rekordinis žiemos ledo sumažėjimas

    Ypač išsiskiria 2024–2025 metų laikotarpis: tyrėjai skaičiuoja, kad per metus žiemos jūros ledo plotas sumažėjo apie 5,8 proc. Tai įvardijama kaip didžiausias metinis žiemos ledo dangos kritimas per visą palydovinių matavimų istoriją.

    Palydoviniai duomenys Arkties regione reguliariai renkami nuo 1979 metų, todėl mokslininkai gali lyginti kelis dešimtmečius trunkančią statistiką. Vertinant sezoninį minimumą rugsėjį, bendras Arkties jūros ledo plotas per šį laiką sumažėjo maždaug perpus.

    Kodėl laikinas sulėtėjimas apgauna?

    Anksčiau tyrėjai kėlė versiją, kad sulėtėjimą galėjo lemti natūralūs vandenynų cirkuliacijos svyravimai, trumpam „prilaikę“ tirpsmo tempą. Tačiau nauja analizė pabrėžia, kad tai buvo tik laikina pauzė, o ne krypties pasikeitimas.

    „Tai, kas 2020-ųjų pradžioje atrodė kaip tirpsmo sustojimas, buvo tik trumpas sulėtėjimas ilgalaikėje mažėjimo kreivėje“, – sakė vienas tyrimo autorių, Sautamptono universiteto mokslininkas.

    Pasekmės jaučiamos ne tik Arktyje

    Mokslininkai pabrėžia, kad žiemos ledo mažėjimas svarbus ne vien poliariniams regionams. Jūros ledas veikia kaip barjeras tarp santykinai šilto vandenyno ir šaltos atmosferos, todėl jam traukiantis į orą patenka daugiau šilumos ir drėgmės.

    Dėl to gali keistis atmosferos cirkuliacija, didėti orų režimų nepastovumas ir stiprėti ekstremalūs reiškiniai vidutinėse platumose. Kitaip tariant, Arkties pokyčiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms ir kritulių pasiskirstymui toli į pietus nuo poliarinio rato.

    Tyrimo autoriai teigia, kad nauji skaičiai dar kartą patvirtina klimato kaitos mastą: net jei atskirais metais matomas „pagerėjimas“, ilgalaikė kryptis išlieka ta pati. Arktis šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai didina riziką, kad ledo dangos nuostoliai ateityje taps dar sunkiau suvaldomi.

  • Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Istorijos posūkiai dažnai aiškinami generolų klaidomis, sąjungomis ar ekonomika, tačiau vis dažniau akcentuojamas ir gamtos veiksnys. Mokslininkai, remdamiesi klimato rekonstrukcijomis ir istorinių šaltinių analize, rodo, kad ekstremalūs orai, ugnikalnių išsiveržimai ir ilgalaikiai atšalimai galėjo pakeisti karų, migracijų ir net imperijų likimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su 1815 metų įvykiais Europoje. Keliais mėnesiais anksčiau Indonezijos Sumbavos saloje įvyko Tamboros ugnikalnio išsiveržimas, laikomas vienu galingiausių užfiksuotoje istorijoje. Į atmosferą patekę sieros aerozoliai ir pelenai paveikė pasaulinį klimatą, o Europoje padažnėjo neįprasti krituliai ir staigūs orų svyravimai.

    Prieš Vaterlo mūšį smarkus lietus laukus pavertė klampyne, o tai apsunkino manevrus ir artilerijos darbą. Napoleonas Bonapartas buvo priverstas atidėti puolimą, tikėdamasis, kad dirva pradžius, tačiau kelių valandų delsimas suteikė laiko atvykti pastiprinimui. Tokios detalės istorikams primena, kad taktika kartais priklauso nuo to, kas vyksta danguje, o ne tik štabo žemėlapiuose.

    Ugnikalnio poveikis nesibaigė vienu mūšiu. 1816 metais daugelyje regionų įsivyravo vadinamieji metai be vasaros, kai šaltis ir šalnos fiksuotos net šiltuoju sezonu, o kai kur pasirodė ir sniegas. Dėl prastų derlių kilo maisto kainos, stiprėjo socialinė įtampa, o dalis žmonių buvo priversti migruoti, ieškodami pragyvenimo šaltinių.

    Taifūnas, sustabdęs invaziją

    Dar seniau, XIII amžiuje, gamta tapo lemtingu veiksniu bandant užkariauti Japoniją. Mongolų imperijos valdovas Kubilajus chanas suorganizavo dideles jūrines ekspedicijas, tačiau 1274 ir 1281 metų kampanijas nutraukė audros. Ypač 1281 metais taifūnas nusiaubė didelę dalį laivyno ir nusinešė daugybę gyvybių.

    Japonijoje šis įvykis įgijo ir kultūrinę prasmę, nes buvo suvoktas kaip ypatinga salų apsauga, vėliau pavadinta kamikaze, arba dieviškuoju vėju. Istoriniu požiūriu tai reiškė ne tik pralaimėtą mūšį, bet ir sustabdytą vienos galingiausių to meto valstybių ekspansiją Rytų Azijoje.

    Atšalimas, pakeitęs Europą

    Ilgesnio laikotarpio poveikį rodo vadinamoji mažoji ledynmečio epocha, apėmusi maždaug laikotarpį nuo XIV iki XIX amžiaus vidurio. Vidutinės temperatūros Šiaurės pusrutulyje sumažėjo apie 1 laipsnį Celsijaus, tačiau net toks pokytis sutrumpino vegetacijos sezonus ir padidino derliaus nesėkmių riziką.

    Kai kur dažnėjo badmečiai, o nepriteklius didino visuomenės pažeidžiamumą ligoms ir konfliktams. Užšalusios upės ir ilgesnės žiemos trikdė prekybą, o žemdirbiai buvo priversti keisti ūkininkavimo praktiką. Istorikai taip pat sieja šį laikotarpį su įtampomis bendruomenėse, kurios krizių metu ieškojo kaltųjų.

    Nuo žalios Saharos iki epidemijų

    Klimato kaita istorijoje pasireiškė ir visiškai kitais masteliais. Tyrimai rodo, kad prieš maždaug 11 000–6 000 metų didelė Saharos dalis buvo gerokai drėgnesnė, su ežerais ir upėmis, todėl ten galėjo klestėti gyvenvietės bei gyvulininkystė. Vėliau, silpstant musonams ir mažėjant krituliams, regionas ėmė sausėti, o žmonės traukėsi į palankesnes vietas, įskaitant Nilo slėnį.

    Gamtos ir žmonių sąveiką primena ir viduramžių epidemijos. Juodosios mirties metu XIV amžiuje džiunglėse ir stepėse cirkuliavusios bakterijos, prekybos ryšiai bei žmonių judėjimas sudarė sąlygas ligai sparčiai plisti, o didelis mirtingumas sukrėtė Europos ekonomiką ir socialinę tvarką. Panašiai ir Majų civilizacijos nuosmukį mokslininkai vis dažniau sieja su užsitęsusiomis sausromis, kurias galėjo sustiprinti intensyvus kraštovaizdžio pertvarkymas.

    Šiandien, sparčiai daugėjant ekstremalių reiškinių ir tobulėjant klimato stebėsenai, istorinių pavyzdžių analizė tampa ne vien smalsumo objektu. Ji padeda suprasti, kaip pažeidžiamos yra tiek valstybės, tiek miestai, kai gamta keičia taisykles, o sprendimų priėmėjai priversti reaguoti į tai, kas nepriklauso nuo politinės valios.

  • Tyrimas: Sacharos dulkės Europoje stiprėja ir blogina oro kokybę – rizika sveikatai auga

    Naujas žurnale Nature publikuotas tyrimas rodo, kad Sacharos dulkių koncentracija Europoje per maždaug dešimt metų išaugo 10–25 proc. Kai kuriose teritorijose, įskaitant Jungtinę Karalystę, su tokiais pernašomis siejamas oro užterštumas per tą patį laikotarpį išaugo beveik perpus.

    Mokslininkai analizavo daugiau nei 18 500 kasdienių matavimų iš 103 oro stebėsenos stočių skirtingose Europos šalyse. Didžiausios koncentracijos registruotos pietų Europoje, ypač Ispanijoje ir Kanarų salose, per kurias Sacharos dulkės dažniausiai pasiekia žemyną.

    Tyrime pabrėžiama, kad pagrindinis pokyčius lemiantis veiksnys yra stiprėjantis Šiaurės Afrikos dykumėjimas, kurį spartina klimato kaita ir žmogaus veikla. Nors dulkių audrų skaičius, kaip nurodoma, smarkiai nepasikeitė, pačios audros tapo intensyvesnės ir į šiaurę perneša daugiau kietųjų dalelių.

    Sacharos dulkių epizodai siejami su staigiais kietųjų dalelių koncentracijos šuoliais, kurie gali apsunkinti kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemų būklę. Tyrėjai pažymi, kad tokiais laikotarpiais didėja mirčių nuo infarktų ir ūmių kvėpavimo takų ligų skaičius.

    Ilgesnis užteršto oro poveikis taip pat didina riziką susirgti astma, lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis. Ypač pažeidžiami vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys lėtinių sveikatos sutrikimų.

    Dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra kosulys, apsunkintas kvėpavimas, spaudimo jausmas krūtinėje, akių, nosies ir gerklės dirginimas. Tokiais atvejais specialistai paprastai rekomenduoja stebėti oro kokybės rodiklius ir riboti intensyvų fizinį krūvį lauke.

    Vienas labiausiai pastebimų reiškinių yra vadinamasis purvinas lietus, kai krituliai kartu su dulkėmis palieka rusvai gelsvas nuosėdas ant automobilių, langų ir kitų paviršių. Nors vizualiai tai atrodo įspūdingai, problemos esmė yra ne estetika, o padidėjęs kietųjų dalelių kiekis ore.

    Sacharos dulkės veikia ir saulės energetiką, nes ant paviršių nusėdusios dalelės mažina saulės šviesos patekimą. Tyrime minimi nuostoliai saulės elektrinių generacijoje gali siekti 15–30 proc., o per intensyvesnius epizodus – dar daugiau, priklausomai nuo vietos ir užterštumo trukmės.

    Mokslininkai įspėja, kad toliau šylant klimatui tokių epizodų reikšmė Europoje gali didėti. Tai reiškia, kad oro kokybės stebėsena, ankstyvas įspėjimas ir visuomenės informavimas gali tapti dar svarbesni tiek sveikatos apsaugai, tiek energetikos planavimui.