CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Hidrologė: Ukraina netaps pusdykume, tačiau manyti, kad vandens visada pakaks, yra klaida

    Ukrainos upės šią vasarą susiduria su neįprastai mažu vandeningumu: dalyje baseinų vandens lygis artėja prie istorinių minimumų. Hidrologė Oksana Konovalenko pabrėžia, kad tai jau ne vien gamtos reiškinys, o veiksnys, turintis tiesioginių pasekmių vandens tiekimui, žemės ūkiui, energetikai, laivybai ir ekosistemoms.

    Pasak specialistės, Europoje sausra apėmė ne vieną regioną, todėl rekordinius žemumus fiksuoja ir didieji žemyno vandens keliai. Tokia situacija rodo sisteminę tendenciją: ilgėjant laikotarpiams be kritulių, hidrologinė sausra pasireiškia ne tik tradiciškai sausesniuose pietuose ar rytuose, bet ir teritorijose, kurios anksčiau laikytos mažiau pažeidžiamomis.

    Kodėl vandens mažėja?

    Hidrologė aiškina, kad vasaros mažvandeniškumas upėse yra normalus reiškinys, tačiau šiuo metu jis pasiekia kritines ribas dėl užsitęsusio kritulių trūkumo ir karščio. Kai nėra lietaus, sumažėja upių nuotėkis, o išaugęs garavimas dar labiau spartina vandens praradimą tiek upėse, tiek vandens telkiniuose.

    Ypač jautri, anot jos, padėtis Dniestro ir Dunojaus baseinuose. Dniestro atveju tai turi ir tarptautinį matmenį, nes upė svarbi tiek Ukrainos miestų vandens paėmimui, tiek vandens tiekimui Moldovoje, todėl sprendimai dėl srautų ir vandens naudojimo tampa tarpvalstybinio koordinavimo klausimu.

    Poveikis žmonėms, ūkiui ir gamtai

    Mažėjant vandens lygiui, prastėja ir vandens paėmimo techninės galimybės: infrastruktūra dažnai projektuota pagal ankstesnes hidrologines sąlygas, todėl ekstremalūs žemumai gali lemti laikinus ribojimus ar tiekimo režimo keitimus. Tai ypač aktualu miestams, kurių vandenvietės priklauso nuo upių ar vandens telkinių, kuriuose lygis krenta greičiau nei spėja atsikurti.

    Ekosistemoms mažvandeniškumas reiškia šylančią vandenį, mažesnį ištirpusio deguonies kiekį ir prastėjančias sąlygas žuvų nerštui bei jauniklių išlikimui. Hidrologė primena ekologinio debito principą: net ir trūkstant vandens, upėje turi išlikti minimalus srautas, kad būtų palaikomas gyvybingas natūralus režimas.

    „Mums reikia planuoti vandens naudojimą taip, tarsi vandens trūkumas gali kartotis, o ne remtis prielaida, kad jo visada bus pakankamai“, – sakė O. Konovalenko.

    Kas laukia ateityje?

    Specialistė atmeta scenarijų, kad Ukraina artimiausiais dešimtmečiais „virs pusdykume“, tačiau įspėja dėl didėjančios aridizacijos rizikos kai kuriuose regionuose, ypač pietuose ir rytuose. Tai reikštų dažnesnes ir ilgesnes sausras, ilgesnius mažvandeniškumo laikotarpius bei daugiau mažų upių, kurios periodiškai nusektų ar išdžiūtų.

    Pasak hidrologės, prisitaikymas pirmiausia reiškia geresnį baseinų valdymą ir pasirengimą deficitui: vandens paėmimo sistemų modernizavimą, nuostolių mažinimą, aiškių prioritetų nustatymą kritiniais laikotarpiais ir gamtinių sprendimų taikymą. Prie jų priskiriamas šlapynių atkūrimas, natūralesnio upių režimo atstatymas ir priemonės, padedančios sulaikyti vandenį kraštovaizdyje.

    Ji taip pat pabrėžia, kad upės nėra izoliuotos atkarpos, todėl sprendimai turi būti priimami viso baseino mastu, o tarpvalstybinių upių atveju būtina koordinacija su kaimyninėmis šalimis. Kritulių sugrįžimas galėtų palaipsniui atkurti vandeningumą, tačiau klimato kaitos sąlygomis vien tik „grįš lietus“ logika, pasak jos, jau nebeužtikrina saugumo.

  • Mokslininkai įspėja: suodžiai ant ledynų spartina tirpsmą ir didina staigių potvynių riziką

    Himalajų ledynai, ilgą laiką laikyti vienu atokiausių ir „švariausių“ Žemės regionų, vis dažniau tamsėja dėl ant jų nusėdančių suodžių ir mineralinių dulkių. Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nešvaraus ledo“ efektas ne tik spartina tirpsmą, bet ir didina staigių, sunkiai prognozuojamų katastrofų riziką kalnų slėniuose.

    Didžiausia problema siejama su vadinamuoju juoduoju anglimi, kuri į atmosferą patenka iš transporto, anglimi kūrenamų elektrinių, pramonės, taip pat iš buitinio kūrenimo ir sezoninių gaisrų. Pietų Azijoje šie taršos šaltiniai ypač intensyvūs, o oro masės teršalus perneša į aukštikalnes, kur jie nusėda ant sniego ir ledo.

    Suodžiais padengtas sniegas ir ledas blogiau atspindi Saulės spinduliuotę, todėl paviršius sugeria daugiau šilumos. Šis reiškinys siejamas su albedo mažėjimu: švarus sniegas gali atspindėti didžiąją dalį krentančios šviesos, tačiau patamsėjęs paviršius ima kaisti ir tirpti gerokai greičiau.

    Tirpstant susidaro vandens telkiniai ir kanalai, vanduo skverbiasi į ledyno vidų, silpnina jo struktūrą ir gali paskatinti staigesnius ledo griuvimus. Tokie procesai ypač pavojingi, nes kalnuose jie gali virsti staigiais purvo ir vandens srautais, kurie žemiau esančioms gyvenvietėms palieka mažai laiko pasirengti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad poveikis neapsiriboja vien paviršiaus patamsėjimu. Suodžiai atmosferoje gali sulaikyti šilumą virš kalnų, daryti įtaką debesų formavimuisi ir mažinti sniego kiekį, kuris būtinas ledynams atsikurti.

    Be to, teršalų dalelės gali būti įmaišomos į sniegą ir vėliau „įšaldomos“ į ledą, todėl tirpsmas gali vykti ne tik paviršiuje, bet ir giliau. Ilgainiui tai keičia ledyno stabilumą ir didina staigių, lokalių nelaimių tikimybę.

    Skirtingai nei anglies dioksidas, kuris atmosferoje išlieka labai ilgai, juodoji anglis ore paprastai išsilaiko trumpai. Dėl to suodžių emisijų mažinimas gali duoti juntamą efektą greičiau: šviesesnis sniegas geriau atspindi spinduliuotę, o tirpsmo tempas gali sulėtėti.

    Praktiniai sprendimai siejami su švaresniu transportu, efektyvesnėmis pramonės taršos kontrolės priemonėmis, mažiau taršiomis krosnimis ir energijos gamyba, kuri mažiau remiasi kietuoju kuru. Tyrėjai pabrėžia, kad oro taršos mažinimas tampa ne tik sveikatos, bet ir vandens saugumo klausimu, nes ledynai maitina upes, nuo kurių priklauso milijonai žmonių.

    Nepale ir kituose Himalajų regionuose pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamuosius staigius potvynius, kuriuos gali sukelti ledyno griūtis ar staigus ledyninio ežero išsiliejimas. Tokios nelaimės griauna kelius, tiltus, namus, pažeidžia energetikos infrastruktūrą ir gali pareikalauti daug aukų.

    Nors kiekvienos konkrečios katastrofos tikslios priežastys gali būti tiriamos atskirai, mokslininkų vertinimu taršos ir šylančio klimato derinys didina riziką. Kai ledynai plonėja, o tirpsmas spartėja, bet koks papildomas veiksnys, įskaitant suodžių sluoksnį, gali tapti svarbia grandimi, stumiančia sistemą į nestabilumą.

    „Tai daro milžinišką poveikį ledynams, ypač kai jie vis labiau plonėja“, – sakė geofizikos profesorius Marco Tedesco.

    „Jei tarša nebus suvaldyta, ateityje galime matyti dar didesnius ledo praradimus“, – sakė tyrėja Abhira Sengupta.

  • Kiek metų baltiesiems lokiams: mokslininkai aiškina, kur ir kada Arkties plėšrūnai atsiskyrė nuo rudųjų

    Baltieji lokiai laikomi vienais geriausiai prie Arkties prisitaikiusių žinduolių, tačiau jų kilmė ilgą laiką kėlė diskusijų. Naujausi genetiniai ir fosilijų duomenys leidžia gana tiksliai nubrėžti, kada ši rūšis atsiskyrė nuo rudųjų lokių ir kokiomis sąlygomis tai įvyko.

    Seniausios iki šiol patikimai priskiriamos baltųjų lokių fosilijos aptiktos Svalbarde ir šiaurinėje Norvegijoje. Jų amžius siekia maždaug 115 000–130 000 metų, tai yra laikotarpis prieš paskutinį didįjį ledynmetį.

    Vis dėlto vien fosilijos neatsako į klausimą, kada prasidėjo evoliucinis išsiskyrimas. Dalis biologų, remdamiesi DNR tyrimais ir populiacijų istorijos rekonstrukcijomis, teigia, kad baltųjų lokių linija nuo rudųjų galėjo pradėti skirtis gerokai anksčiau, galbūt prieš maždaug 600 000 metų.

    Mokslininkai aiškina, kad lemiamas veiksnys buvo prisitaikymas prie jūrinės aplinkos. Rudųjų lokių protėviai, patekę į regionus, kur didelę metų dalį vyravo jūros ledas, ėmė dažniau medžioti jūrinius žinduolius ant užšalusio vandenyno.

    Natūrali atranka tokioje aplinkoje palankiau vertino individus, turinčius geresnę šilumos izoliaciją ir didesnes riebalų atsargas. Ilgainiui atrankos spaudimas skatino ir kitus požymius, pavyzdžiui, elgseną, medžioklės strategijas bei kūno sandarą, kuri palengvina judėjimą ledu ir plaukimą.

    Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad baltieji ir rudieji lokiai nėra visiškai izoliuotos evoliucinės linijos. Skirtingose vietovėse fiksuotas pakartotinis kryžminimasis, o kai kurie DNR palyginimai rodo labai nedidelius genetinius skirtumus tarp baltųjų lokių ir tam tikrų rudųjų lokių populiacijų Šiaurės Amerikoje.

    Toks „grįžtamasis“ maišymasis tampa aktualesnis dėl mažėjančio jūros ledo ploto Arkties regione. Kai ledo sezonas trumpėja, dalis baltųjų lokių dažniau pasiekia pakrantes, o rudieji lokiai, plėsdami arealą į šiaurę, vis dažniau sutinka savo šiaurinius giminaičius.

    Pakrantės Arkties Aliaskoje stebėtos situacijos, kai rudieji lokiai maitinosi banginių gaišenomis greta baltųjų lokių. Taip pat dokumentuoti hibridai, rodantys, kad skirtingų rūšių kontaktai vyksta ne tik teoriškai, bet ir realiose ekosistemose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad baltųjų lokių kilmės istorija greičiausiai nebuvo vienkartinis, „švarus“ atsiskyrimas. Vietoje to tai galėjo būti ilgesnis procesas, kuriame atsiskyrimo epizodai persipynė su protarpiniu genetinių linijų susiliejimu, ypač keičiantis klimatui ir jūros ledo riboms.

  • Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Grenlandijos rytuose mokslininkai pasitelkė netikėtus „padėjėjus“ – narvalus, kuriems pritvirtinti palydoviniai jutikliai leido surinkti duomenis iš vietų, kur įprasti laivų matavimai beveik neįmanomi. Tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, rodo ženklus, kad į fjordus vis giliau skverbiasi šiltesnis Atlanto vanduo, galintis spartinti ledynų tirpsmą.

    Narvalai didelę gyvenimo dalį praleidžia po jūros ledu ir šalia ledynų, įskaitant atokų Scoresby Sound fjordų kompleksą – didžiausią fjordų sistemą pasaulyje. Žmonėms tai viena sudėtingiausių akvatorijų: tankus jūros ledas, dreifuojantys ledkalniai ir greitai kintančios sąlygos riboja ekspedicijas ir ilgalaikius stebėjimus.

    Per 2017–2020 metais vykdytą projektą tyrėjai šešiems narvalams pritvirtino palydovu duomenis perduodančius jutiklius, fiksavusius nardymo gylį, vandens temperatūrą ir elektrinį laidumą, pagal kurį vertinamas druskingumas. Įranga buvo suprogramuota registruoti per du giliausius nardymus per dieną, todėl kiekvienam gyvūnui pavyko sukaupti nuo 85 iki 332 dienų duomenų.

    Ką parodė narvalų duomenys

    Tyrėjai aiškina, kad paviršiuje fjorduose paprastai laikosi šaltesnis ir mažiau sūrus poliarinis vanduo, susidaręs tirpstant jūros ledui ir ledynams. Dėl mažesnio druskingumo jis „plūduriuoja“ viršutiniuose sluoksniuose, o giliau gali slinkti šiltesnis ir sūresnis vanduo iš Šiaurės Atlanto.

    Esminis atradimas – aptikti Atlanto vandens pėdsakai giliai fjorduose, maždaug 300 kilometrų nuo pakrantės, kur anksčiau matavimų beveik nebuvo. Tai svarbu, nes šiltesnis vanduo, pasiekęs ledynų frontus, gali didinti povandeninį ledo ardymą ir spartinti ledynų traukimąsi.

    „Narvalai lankėsi fjordų vietose, kur anksčiau buvo atlikta labai mažai matavimų, ir ten, toli nuo pakrantės, aptikome Atlanto vandens požymių“, – sakė Grenlandijos gamtos išteklių instituto jūrų biologas Madsas Peteris Heide-Jørgensenas.

    „Tai visiškai nauja, kad galime tai parodyti“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu klimato prognozėms

    Šiltesnio vandens patekimas į fjordus dažnai priklauso nuo povandeninių slenksčių ties fjordų žiotimis – natūralių „barjerų“, kurie gali riboti gilesnių srovių įsiveržimą. Tačiau kai slenksčiai yra gilesni, o Atlanto vandens daugiau, šiltesnis vanduo gali „persilieti“ per šį barjerą ir priartėti prie ledynų.

    Mokslininkai narvalų surinktus duomenis sugretino su istorinių laivų matavimų archyvais ir statistiškai apjungė į modelį, siejantį temperatūrą, druskingumą ir gylį. Išvada – Atlanto vandens sluoksnis regione tapo storesnis, o viršutinis poliarinio vandens sluoksnis – plonesnis, o tai rodo besikeičiantį pusiausvyros tašką tarp Arkties ir Atlanto įtakos.

    „Dideliuose klimato modeliuose, kuriais prognozuojama klimato kaita, ledynų tirpsmas vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl būtina geriau suprasti šiuos procesus, ypač turint omenyje, kiek daug ledo yra Grenlandijoje“, – sakė Kopenhagos universiteto mokslininkė Susanne Ditlevsen.

    Tokie duomenys laikomi itin vertingais, nes užpildo spragas vietovėse, kur iki šiol dominavo pavienės, nereguliarios ekspedicijos. Kuo tiksliau aprašomi šiltesnio vandens keliai į fjordus, tuo patikimiau galima vertinti, kaip greitai ledynai reaguos į šiltėjantį vandenyną ir kokią įtaką tai turės ateities jūros lygio kilimui.

    „Dabar staiga turime matavimų iš vietų, kurias galime naudoti savo modeliuose, ir tai suteikia daug išsamesnį vandenyno vaizdą. Naudoti gyvūnus tokiu būdu yra išties įspūdinga“, – sakė S. Ditlevsen.

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.

  • 56 mln. metų senumo miškų pamoka: per spartų atšilimą Žemė pradėjo ruduoti ir tai kartojasi

    Mokslininkai atkūrė, kaip atrodė miškai prieš maždaug 56 milijonus metų, kai Žemę ištiko staigaus atšilimo epizodas, vadinamas paleoceno ir eoceno terminio maksimumo laikotarpiu. Tyrimas rodo, kad tuomet didelės teritorijos tapo pastebimai rudesnės, nes miškų danga retėjo, o ekosistemos patyrė stiprų karščio ir sausros stresą.

    Šis laikotarpis siejamas su didžiuliais anglies išmetimais į atmosferą, tikėtina, dėl intensyvios vulkaninės veiklos. Augant anglies dioksido koncentracijai, kilo temperatūra, o daugelyje regionų mažėjo kritulių, todėl sausros tapo dažnesnės ir ilgesnės, o sausumo poveikis miškams stiprėjo.

    Norėdami įvertinti senovinių miškų tankį, tyrėjai analizavo mikroskopines suakmenėjusių lapų struktūras, išlikusias uolienose dabartinio Vajomingo teritorijoje. Lapų paviršiaus ląstelių forma gali išduoti, kiek šviesos pasiekdavo augalą, o tai tiesiogiai susiję su lajų tankiu ir miško uždarumu.

    Tankioje paunksmėje augantys lapai dažniau turi pailgesnes ląsteles, nes augalas prisitaiko efektyviau sugerti ribotą šviesą. Palyginę šiuos požymius su šiuolaikinių augalų duomenimis, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį iš lapų mikrostruktūros spręsti apie istorinių miškų būklę.

    Rekonstrukcija parodė, kad tuometiniai miškai šiame regione tapo retesni, sumažėjo didelių medžių, o lajos akivaizdžiai praretėjo. Tyrėjų vertinimu, karščio ir sausros derinys kėlė augalams tokį stresą, kad didėjo medžių žūties rizika, spartėjo dirvožemio erozija ir silpnėjo sausumos vandens apytaka.

    Tokie procesai svarbūs ne tik vietos mastu: retėjant miškams, sumažėja jų gebėjimas stabilizuoti mikroklimatą, sulaikyti drėgmę ir apsaugoti dirvožemį. Ilgainiui tai gali skatinti tolesnį sausėjimą ir dar labiau komplikuoti miškų atsikūrimą.

    Tyrėjams nerimą kelia panašumai su dabartinėmis tendencijomis, kurias fiksuoja palydoviniai stebėjimai. Po kelių dešimtmečių, kai dalyje pasaulio buvo matomas bendras „žalėjimo“ efektas, kai kuriuose regionuose vis dažniau registruojamas „rudėjimas“, siejamas su sausromis, karščio bangomis, gaisrais, kenkėjais ir ligomis.

    Miškai yra vienas svarbiausių anglies „sugertuvų“, todėl jų silpnėjimas reiškia ne tik biologinės įvairovės praradimus. Kai miškų danga retėja arba didėja medžių žūtis, silpnėja ir natūrali klimato sistemos apsauga, o tai gali didinti atšilimo pagreitį.

    Tyrimas pabrėžia ir esminį skirtumą: šiandien anglis į atmosferą patenka gerokai sparčiau nei per tą senovinį atšilimo epizodą. Tai reiškia, kad ekosistemoms gali pritrūkti laiko prisitaikyti, o miškų atsakas kai kuriose vietovėse gali būti staigesnis, nei tikėtasi.

    „Kai klimatas šyla ir sausėja, miškai gali pereiti į būseną, kurioje jie nebepajėgia išlikti tokie tankūs kaip anksčiau“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, apibendrindamas pagrindinę išvadą.

  • Vilnius skelbia emisijų lūžį: per 3 metus minus 13 proc., bet transportas taršą tik augina

    Vilnius skelbia emisijų lūžį: per 3 metus minus 13 proc., bet transportas taršą tik augina

    Vilniaus miesto šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2021–2024 metais sumažėjo 12,8 proc., rodo naujausia miesto emisijų apskaita. Duomenis reguliariai vertina VšĮ „Neutralus klimatui Vilnius“, analizuojanti pagrindines sritis – nuo energijos ir transporto iki atliekų bei nuotekų.

    Emisijų mažinimas siejamas su klimato kaitos švelninimu ir prisitaikymu prie jos padarinių, kurie vis dažniau pasireiškia ir Lietuvoje. Miestams tai reiškia augančią riziką sveikatai, infrastruktūrai ir ekonomikai, ypač dėl karščio bangų, intensyvių liūčių ir oro taršos epizodų.

    Didžiausią teigiamą efektą Vilniuje davė energetikos pokyčiai. Su elektros vartojimu susijusios emisijos per 2021–2024 metus sumažėjo apie 22 proc., o energijos gamybos sektoriuje – apie 34 proc., todėl bendras miesto balansas tapo palankesnis.

    „Beveik 13 proc. per trejus metus sumažėjusios emisijos yra Vilniui reikšmingas rezultatas, tačiau duomenys aiškiai parodo užduotis transporto sektoriuje, kuris generuoja didžiausią miesto emisijų dalį“, – sakė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

    Vietinės elektros gamybos šuolis

    Vienas ryškiausių pokyčių – vietinė elektros gamyba. Jei 2021 metais Vilniuje buvo pagaminama apie 5 proc. visos mieste suvartojamos elektros energijos, tai 2024 metais šis rodiklis išaugo iki maždaug 26 proc.

    Prie augimo prisidėjo sparčiai didėjantys gaminančių vartotojų pajėgumai: per trejus metus bendra instaliuota galia Vilniuje išaugo daugiau kaip šešis kartus, o pagamintos elektros kiekis – apie devynis kartus. Skaičiai rodo, kad ši kryptis tapo viena pagrindinių, mažinančių miesto priklausomybę nuo išorinių energijos šaltinių.

    Keitėsi ir centralizuotai tiekiamos šilumos gamybai naudojamas kuras. 2021–2024 metais gamtinių dujų vartojimas sumažėjo 66 proc., o biokuro naudojimas išaugo 53 proc., taip mažinant iškastinio kuro dalį šilumos ūkyje.

    „Svarbu matyti ne tik bendrą pozityvų emisijų sumažėjimą, bet ir tai, kas jį lėmė: daugiau elektros pasigaminame vietoje, auga atsinaujinančių išteklių naudojimas, keičiasi šilumos gamybai naudojamo kuro struktūra“, – sakė VšĮ „Neutralus klimatui Vilnius“ direktorė Agnė Eigminienė.

    Transportas tampa didžiausiu iššūkiu

    Nors energetika traukė emisijas žemyn, transporto sektoriuje fiksuotas priešingas judėjimas. Transporto emisijos 2021–2024 metais išaugo apie 6 proc., o šio sektoriaus dalis bendrame Vilniaus emisijų balanse padidėjo nuo 36 proc. 2021 metais iki 44 proc. 2024 metais.

    Augimas siejamas su didėjusiu judėjimo intensyvumu: nuo 2022 metų transporto priemonių rida Vilniuje kasmet didėjo maždaug 2–3 proc. Nors didėjo biodegalų ir elektros naudojimas, šių pokyčių kol kas nepakako, kad bendros sektoriaus emisijos imtų mažėti.

    „Transportas šiandien yra sritis, kurioje turime didžiausią potencialą mažinti emisijas: reikia patogaus viešojo transporto, mikromobilumo sprendimų ir netaršaus asmeninio bei komercinio transporto skatinimo“, – sakė A. Eigminienė.

    Kaip skaičiuojamos miesto emisijos

    Skaičiuojant Vilniaus emisijas vertinamas administracinėse ribose sudeginto kuro ir suvartotos elektros kiekis, mieste susidarančios atliekos bei nuotekos. Įtraukiamos ir su Vilniuje susidariusių atliekų tvarkymu susijusios emisijos net tada, kai jos tvarkomos už miesto ribų.

    Baziniai Vilniaus apskaitos metai yra 2021-ieji. Rengiant naujausią apskaitą buvo patikslinta metodika ir perskaičiuoti 2021–2024 metų duomenys, kad skirtingų metų rezultatai būtų palyginami tais pačiais principais.

    2024 metais Vilniaus miesto emisijos sudarė apie dešimtadalį visų Lietuvos emisijų, neįskaitant su elektros vartojimu susijusių išmetimų. Šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis laikomos šilumą atmosferoje sulaikančios dujos, iš kurių svarbiausios yra anglies dioksidas, metanas, azoto suboksidas ir fluorintos dujos.

  • Von der Leyen perspėja: Europa turi ruoštis vienu metu kylančioms nelaimėms ir naujoms grėsmėms

    Von der Leyen perspėja: Europa turi ruoštis vienu metu kylančioms nelaimėms ir naujoms grėsmėms

    Europa įspėjama ruoštis naujai realybei

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigia, kad Europos Sąjungai reikia iš esmės atnaujinti civilinės saugos ir reagavimo į krizes modelį, nes ekstremalūs įvykiai vis dažniau kyla vienu metu ir skirtingose vietose. Pasak jos, ankstyva ir intensyvi miškų gaisrų sezono pradžia parodė, kaip greitai nacionalinių tarnybų pajėgumai pasiekia ribas.

    Ji kalbėjo Europos ekstremaliųjų situacijų reagavimo centre, pabrėždama, kad tradicinis požiūris, kai resursai telkiami tik nelaimei jau įvykus, nebeužtikrina pakankamo saugumo. ES siekia daugiau dėmesio skirti prevencijai, pasirengimui ir ankstesniam rizikų numatymui.

    „Turime būti pasirengę pasauliui, kuriame ekstremalūs įvykiai nutinka dažniau, daugiau vietų ir tuo pačiu metu“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Gaisrai, karščio bangos ir evakuacijos

    Europos Komisijos duomenimis, šiais metais ES teritorijoje ugnis nuniokojo daugiau kaip 600 000 hektarų, tai yra daugiau nei dvigubai viršija ilgalaikį dviejų dešimtmečių vidurkį. Toks mastas reiškia didesnes grėsmes žmonių sveikatai, infrastruktūrai, žemės ūkiui ir ekosistemoms.

    Von der Leyen atkreipė dėmesį, kad nuo balandžio mėnesio ES civilinės saugos mechanizmas dėl miškų gaisrų buvo aktyvuotas 10 kartų. Komisija skelbė, kad didelės rizikos zonose iš anksto buvo dislokuota beveik 800 ugniagesių, o per vasarą talkino komandos iš 25 šalių.

    Už krizės valdymą atsakinga eurokomisarė Hadja Lahbib teigė, kad dėl gaisrų šią vasarą teko evakuoti apie 300 000 žmonių. Ji taip pat pabrėžė, kad Europa yra sparčiausiai šylantis žemynas, todėl ekstremalių reiškinių rizika auga ne teoriškai, o jau dabar.

    „Turime strategiją, tačiau privalome didinti tempą, nes klimato kaita jau ne beldžiasi į duris, ji yra kambaryje“, – sakė Hadja Lahbib.

    Kur rasti lėšų pasirengimui?

    Europos Komisija vis dažniau akcentuoja, kad investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos ir prevenciją ilgainiui kainuoja mažiau nei pasikartojančių nelaimių padarytos žalos padengimas. Tokia logika grindžiamas siekis, kad po kiekvienos krizės būtų stiprinamos ankstyvo perspėjimo sistemos, rezervai ir tarpvalstybinis pajėgų suderinamumas.

    Vis dėlto finansavimo klausimas tampa politiškai jautrus, nes dalis ES šalių siekia griežtesnės fiskalinės drausmės ir mažesnių bendro biudžeto išlaidų, tuo metu artėjant diskusijoms dėl 2027–2034 metų ES daugiametės finansinės programos. Komisija bando įrodyti, kad pasirengimo spragos galiausiai atsisuka didesniais kaštais tiek nacionaliniams biudžetams, tiek bendrajai ES ekonomikai.

    Klimato politikos eurokomisaras Wopke Hoekstra yra viešai pabrėžęs, kad išankstinės investicijos padeda išvengti brangiausio scenarijaus, kai valstybės nuolat moka už atstatymą po gaisrų, potvynių ar kitų stichijų. Ši nuostata vis dažniau tampa ES argumentu diskusijose dėl naujų finansavimo prioritetų.

    Ne tik stichijos: daugėja hibridinių grėsmių

    ES civilinės saugos planavimas, pasak Komisijos, vis labiau krypsta nuo atskirų nelaimių link scenarijų, kai vienu metu sutampa kelios krizės. Greta potvynių, miškų gaisrų ir audrų vis dažniau minimos kibernetinės atakos, sabotažas ir kritinės infrastruktūros, pavyzdžiui, energetikos ar sveikatos apsaugos sistemų, sutrikdymas.

    Toks „hibridinių“ grėsmių fonas reiškia, kad krizės gali smarkiai paveikti kasdienį gyvenimą net ir neprimindamos tradicinio karinio konflikto. Komisijoje taip pat skamba siūlymai stiprinti gyventojų pasirengimą, įskaitant rekomendacijas namų ūkiams būti pasiruošus bent 72 valandas išsiversti savarankiškai, jei sutriktų paslaugos ar tiekimo grandinės.

    Didėjant įtampoms dėl saugumo situacijos Europoje, dalis Rytinio ES pakraščio atstovų ragina greičiau imtis koordinuotų sprendimų ir stiprinti atsparumą, ypač regionuose, kuriems grėsmių rizika laikoma didesne. Komisijos siunčiama žinutė aiški: klimato ir saugumo iššūkiai vis dažniau persidengia, todėl pasirengimas turi būti platesnis nei vien reagavimas į stichijas.