CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Kaip Degučių bendruomenė „Samanis“ parsivežė idėjų iš Panevėžio rajono: kas nustebino labiausiai

    Kaip Degučių bendruomenė „Samanis“ parsivežė idėjų iš Panevėžio rajono: kas nustebino labiausiai

    Degučių kaimo bendruomenė „Samanis“ įgyvendino Zarasų rajono savivaldybės iš dalies finansuotą projektą, skirtą mokomajam vizitui po Panevėžio rajono kaimo bendruomenes. Išvykos tikslas buvo praktiškai susipažinti su veikiančiais bendruomenių modeliais, socialinėmis iniciatyvomis ir vietos verslumo pavyzdžiais.

    Toks formatas vis dažniau pasirenkamas savivaldybių remiamuose bendruomeniniuose projektuose, nes leidžia ne tik išgirsti apie gerąją patirtį, bet ir ją „pasimatuoti“ vietoje. Bendruomenės taip paprasčiau įvertina, kas realiai veikia, o kas lieka tik idėja popieriuje.

    Rugpjūčio 8 dieną „Samanio“ nariai aplankė keturias Panevėžio rajono bendruomenes: Upytės, Bernatonių, Pažagienių ir Staniūnų. Kelionė tapo proga pamatyti, kaip skirtingose vietovėse telkiami žmonės, kuriamos paslaugos ir stiprinamas vietos identitetas.

    Upytėje bendruomenę pasitiko Upytės tradicinių amatų centro amatininkė Audronė Virbalienė. Pokalbiuose daug dėmesio skirta tam, kaip į veiklas įtraukti jaunimą ir kartu išlaikyti tradicijas gyvas, o ne vien „parodines“ šventėms.

    „Bendruomenės stiprybė prasideda nuo paprasto noro būti kartu ir daryti dalykus ne dėl ataskaitų, o dėl žmonių“, – sakė Audronė Virbalienė.

    Susitikimo metu dalyviai susipažino su linininkystės tradicijų pristatymu, apžiūrėjo Panevėžio krašto liaudies muzikos instrumentų ekspoziciją ir išbandė edukacines veiklas. Tokios patirtys, anot dalyvių, padeda rasti patrauklias formas veikloms, kuriose vietos atranda ir vaikai, ir vyresni gyventojai.

    Bernatoniuose keliautojai užsuko į bendruomenės įkurtą Savijautos gerinimo centrą, kurį pristatė bendruomenės pirmininkė Stasė Jodinskienė. Čia aptarta, kaip bendruomenės iniciatyvos gali papildyti viešųjų paslaugų tinklą, ypač ten, kur gyventojams trūksta kasdienių užimtumo ar socialinio ryšio galimybių.

    „Svarbiausia rasti tokią veiklą, kuri žmonėms būtų reikalinga kasdien, o ne tik per renginius“, – sakė Stasė Jodinskienė.

    Pažagieniuose „Samanio“ nariai susitiko su Panevėžio rajono kaimo bendruomene „Pažagieniai“, vadovaujama pirmininkės Elenos Stanienės. Vizito metu kalbėta apie bendruomenių bendradarbiavimą, projektų tęstinumą ir tai, kaip mažos iniciatyvos gali virsti vietos produkto ar paslaugos idėjomis.

    Praktinė dalis buvo skirta kūrybinėms veikloms ir vietos gaminių pristatymui: dalyviai dekoravo sausainius, ragavo produkcijos, susipažino su liofilizuotų vaisių gamybos kryptimi. Tokie pavyzdžiai vis dažniau siejami su trumpųjų maisto grandinių ir smulkaus perdirbimo plėtra regionuose.

    Paskutinė kelionės stotelė tapo Staniūnų dvaro sodyba, kurioje dalyvius pasitiko grafaitė Sofija. Čia akcentuota kultūros paveldo įveiklinimo kryptis, kai istorinis objektas tampa ne tik lankytina vieta, bet ir edukacijų, vietos turizmo bei bendruomeninių susitikimų erdve.

    Meninės edukacinės programos „Skanios dvaro istorijos“ metu dalyviai susipažino su skirtingų laikotarpių virtuvės tradicijomis, ragavo patiekalų interpretacijas ir dalyvavo programos veiklose. „Samanio“ atstovai pabrėžė, kad tokios patirtys leidžia aiškiau suprasti, kaip istorija gali tapti gyva paslauga, o ne vien pasakojimu.

    Grįžusi bendruomenė akcentavo, kad išvyka padėjo įvertinti savo veiklas iš naujo ir išsigryninti, kokių sprendimų labiausiai reikia vietoje. Didžiausia vertė įvardyta ryšiai, galimos bendros iniciatyvos ir supratimas, kad idėjos lengviau gimsta matant realius pavyzdžius.

    „Išvykome pasisemti patirties, o grįžome su supratimu, kad bendruomeniškumas neturi ribų, jei žmonės pasitiki vieni kitais ir nebijo bandyti“, – teigė Degučių kaimo bendruomenės „Samanis“ atstovai.

    Bendruomenė padėkojo Zarasų rajono savivaldybei už dalinį projekto finansavimą pagal nevyriausybinių organizacijų dalinio finansavimo programą. Taip pat padėkota Panevėžio rajono vietos veiklos grupės projektų vadovei Redai Majauskienei ir kolegei už kelionės idėją bei lydėjimą.

    „Samanis“ dėkojo Upytės tradicinių amatų centrui, Bernatonių ir bendruomenei „Pažagieniai“ už priėmimą ir pasidalytą patirtį, o Staniūnų dvaro šeimininkams – už galimybę susipažinti su paveldo išsaugojimo ir pritaikymo pavyzdžiu.

  • Nuo Bakotos iki Kamianeco: vietos, kur Podolėje žmonės ieško tylos, skonių ir naujų įspūdžių

    Ukrainoje vis dažniau kalbama apie keliones kaip apie būdą atgauti jėgas, o ne tik pakeisti aplinką. Šią idėją stiprina nacionalinė programa „Kelionė į save. Atsigavimo keliai“, kviečianti lėčiau pažinti šalį ir sąmoningiau ilsėtis.

    Pastaraisiais metais tokios kryptys ypač išryškėjo Podolėje, kur turizmas remiasi gamtos ir kultūros deriniu. Maršrutas nuo Bakotos iki Kamianeco-Podilskio dažnam tampa alternatyva triukšmingiems kurortams, nes čia lengviau rasti ramybę, vandens, istorijos ir vietinių skonių.

    Bakota: istorija po vandeniu

    Bakota šiandien žinoma dėl Dniestro vingio panoramų ir įlankos, kurios vandens plotas siekia apie 1 500 hektarų. Tačiau dar prieš kelis dešimtmečius čia buvo kaimas, kurio slėnį užliejo hidroelektrinės projektas, pakeitęs visą vietovės veidą.

    Apylinkėse apie buvusį gyvenimą primena pavieniai ženklai, o vietos bendruomenės stengiasi išsaugoti atmintį per mažus ekspozicinius taškus ir pasakojimus. Turistams Bakota tampa vieta, kur gamtos grožis neišvengiamai susipina su prarastos gyvenvietės istorija.

    „Su Bakota buvo užlieta ir dar beveik trys dešimtys kaimų, o vanduo pakilo maždaug 40 metrų“, – sakė Staroušycios bendruomenės atstovas Ihoris Vyšemyrskis.

    Netoli įlankos išlikęs Bakotos urvinis vienuolynas, datuojamas XI–XV amžiais, iškaltas Baltojoje kalvoje, kuri iškyla apie 120 metrų virš vandens. Tai viena svarbiausių regiono sakralinių vietų, kurią lankytojai dažnai įtraukia į maršrutą kartu su apžvalgos aikštelėmis.

    Ką veikti ir ką verta žinoti

    Į Bakotą patogiausia vykti nuosavu transportu arba su ekskursija iš Kamianeco-Podilskio, nes viešasis susisiekimas ne visada patogus. Kadangi dalis teritorijų yra saugomos, masinių kurortų čia nėra, o poilsis labiau orientuotas į gamtą ir mažesnį poveikį aplinkai.

    Pastaruoju metu populiarėja glampingas, kai apsistojama palapinėse su lovomis ir elektra, o patogumai įrengti atskirai. Ryšys ir mobilusis internetas kai kuriose vietose gali būti silpnas, todėl keliaujantiems dirbti nuotoliu ar planuojantiems maršrutą realiu laiku verta tai įvertinti iš anksto.

    Aktyvesnio poilsio mėgėjai renkasi maudynes įlankoje, plaukimą irklentėmis, pasiplaukiojimus valtimis ar kitą vandens pramogų pasiūlą. Ieškant vaizdingų vietų dažnai minimos ir Subičo uolos, nuo kurių atsiveria Dniestro panorama, nors privažiavimas kai kur gali būti sudėtingesnis.

    Kamianecas-Podilskis: miestas, į kurį vis grįžtama

    Daugeliui keliautojų Kamianeco-Podilskio tvirtovė yra privaloma stotelė, nes jos istorija siekia viduramžius, o pats miestas garsėja daugiakultūriu paveldu. Kamianecas neretai apibūdinamas kaip vieta, kur skirtingos tradicijos paliko pėdsaką architektūroje, šventovėse ir senamiesčio planuose.

    Vienas labiausiai aptarinėjamų objektų yra šventovė su minaretu, primenanti sudėtingą miesto istoriją ir valdžių kaitą. Norintiems pamatyti mažiau turistines erdves verta nusileisti prie Smočyčiaus kanjono, kur atsiveria kitokia miesto perspektyva ir ramesni pasivaikščiojimo takai.

    Įspūdžių ieškantiems siūlomos ir pažintinės pramogos ant vandens, pavyzdžiui, plaukimai kanjonu, kuriuose pasakojama apie regiono geologiją. Tokios patirtys ypač išpopuliarėjo kaip lėtesnio keliavimo forma, kai svarbus ne tik objektų skaičius, bet ir gilesnis vietos pažinimas.

    Podolė pastaruoju metu atrandama ir per gastronomiją, nes vietos virtuvė vis dažniau pateikiama šiuolaikiškai. Restoranai ir smulkūs ūkiai eksperimentuoja su tradiciniais receptais, o keliautojų maršrutuose vis dažniau atsiranda degustacijos, vietiniai produktai ir regiono vyndarystės iniciatyvos.

    „Mūsų tikslas yra, kad kelionės taptų atsigavimo būdu, šiandien tai daugeliui žmonių yra ne prabanga, o poreikis“, – sakė Ukrainos Valstybinės turizmo plėtros agentūros vadovė Natalija Tabaka.

    Tokios kryptys atspindi platesnę tendenciją, kai kelionės planuojamos pagal savijautą, gamtos artumą ir mažesnį tempą. Podolės maršrutas nuo Bakotos iki Kamianeco-Podilskio į tai pataiko tiksliai, nes leidžia suderinti tylą, istoriją ir skonį per kelias dienas, o ne per vieną skubų apsilankymą.

  • Palangos vasaros skaitykla slepia netikėtą praeitį: kas čia buvo dar iki modernizmo paviljono?

    Atnaujintas Palangos vasaros skaityklos tyrimas parodė, kad vieno žinomiausių šalies modernizmo paviljonų istorija prasideda gerokai anksčiau nei įprasta manyti. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva pristatytas prof. dr. Marijos Drėmaitės sudarytas leidinys „Vasaros skaitykla Palangoje“ išryškina ir mažiau matytą šios vietos sluoksnį.

    Tyrime atsiskleidžia, kad dabartinė kultūrinė erdvė susiformavo ne tik kaip pajūrio skaitymo tradicijos tąsa, bet ir kaip konkrečios, su Palanga susijusios asmeninės istorijos ženklas. Jubiliejaus proga prie pastato atidengta memorialinė lenta priminė ankstesnį sklypo gyvenimą ir jį formavusius žmones.

    Kas daro paviljoną išskirtinį?

    Palangos vasaros skaitykla laikoma vienu ankstyvųjų ir iki šiol išlikusių organiškojo modernizmo paviljonų Lietuvos pajūryje, išsaugojusiu pirminę paskirtį daugiau kaip šešis dešimtmečius. Architekto Albino Čepio suprojektuotą pastatą atpažįstamu daro banguotas stogas, medinė konstrukcija ir dideli stiklo plotai, leidžiantys architektūrai susilieti su aplinka.

    2014 metais skaitykla įtraukta į Kultūros vertybių registrą, o pastaraisiais metais ji vis dažniau minima kaip svarbus medinio modernizmo pavyzdys. Tokie objektai šiandien ypač vertinami dėl autentiškumo, medžiagiškumo ir santykio su kraštovaizdžiu, kurį sunku atkurti nauja statyba.

    „Lietuvos nacionalinė biblioteka saugo praeities liudijimus ne tik knygose, rankraščiuose ar archyvuose, bet ir mūsų kultūrai reikšmingose erdvėse. Tokia yra ir Palangos vasaros skaitykla, kur susitinka architektūros paveldas, skaitymo tradicija ir aktyvus kultūrinis gyvenimas“, – sakė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.

    Vienoje vietoje susitinka dvi istorijos

    Leidinys akcentuoja, kad dar iki skaityklos šiame sklype buvo diplomato, rašytojo ir visuomenės veikėjo Jurgio Savickio šeimos vasarnamis. Iki šiol ši detalė platesnei auditorijai buvo mažiau žinoma, nors ji svarbi suprantant, kaip Palangos erdvės kito ir kokius kultūrinius ryšius telkė.

    Tyrimą sustiprino ir Jurgio Savickio anūko Raimondo Savicko perduotas šeimos archyvas, leidęs tiksliau atkurti vietos chronologiją. Archyvinės fotografijos, dokumentai ir istorinė medžiaga padeda pamatyti ne tik pastatą, bet ir jo socialinį kontekstą bei Palangos kaip kūrėjų ir diplomatų traukos vietos vaidmenį.

    „Palangos vasaros skaitykla yra puikus organiško modernizmo pavyzdys, parodantis, kaip architektūra gali taikytis prie gamtinės aplinkos, o ne bandyti ją pakeisti“, – sakė leidinio „Vasaros skaitykla Palangoje“ sudarytoja prof. dr. Marija Drėmaitė.

    Kas laukia toliau?

    Istoriniai tyrimai tampa praktiniu įrankiu planuojant paveldo objektų ateitį, ypač kai kalbama apie medines konstrukcijas pajūryje, kurias veikia drėgmė, vėjas ir temperatūrų svyravimai. Tokiais atvejais svarbu rasti balansą tarp autentiškumo išsaugojimo ir šiuolaikinių saugumo bei eksploatacijos reikalavimų.

    Numatyta, kad rugsėjo 10 dieną ir rugsėjo 11 dieną Palangos vasaros skaitykloje vyks architektūros studentų ir ekspertų iš Lietuvos bei Danijos simpoziumas, skirtas restauravimo galimybėms aptarti. Tikimasi, kad diskusijos ir papildomi tyrimai padės pasirinkti sprendimus, leidžiančius išlaikyti pastato savitumą ir jo, kaip atviros kultūros erdvės, funkciją.

  • „Maceva“ tęsia Merkinės žydų kapinių darbus: inventorizacija artėja prie finišo

    „Maceva“ tęsia Merkinės žydų kapinių darbus: inventorizacija artėja prie finišo

    Merkinėje tęsiami senųjų žydų kapinių tvarkymo ir dokumentavimo darbai, kuriuos koordinuoja pelno nesiekianti organizacija „Maceva“. Projekto koordinatorės Mildos Jakulytės teigimu, šių metų svarbiausias tikslas – užbaigti kapinių inventorizaciją ir suvienodinti sukauptus duomenis.

    Talkų metu kiekvienas išlikęs antkapis kruopščiai nuvalomas, įvertinama jo būklė, paminklas fotografuojamas, o užrašai fiksuojami taip, kad vėliau būtų galima juos perkelti į skaitmeninį katalogą. Tokia dokumentacija tampa ypač svarbi, nes dalis akmenų nyksta dėl gamtos poveikio, o informacija ant jų laikui bėgant tampa sunkiai įskaitoma.

    Prie darbų, kaip ir ankstesniais metais, prisideda ir Vokietijos kariuomenės kariai. Organizatoriai pabrėžia, kad tarptautinė parama praktinėse talkose padeda greičiau atlikti fizinį darbą, o kartu skatina platesnį visuomenės dėmesį kultūros paveldui ir istorinei atminčiai.

    „Maceva“ yra 2011 metais įkurta organizacija, kurios veikla orientuota į Lietuvoje išlikusių senųjų žydų kapinių išsaugojimą: nuo teritorijų tvarkymo iki antkapių restauravimo ir duomenų skaitmeninimo. Tokie projektai leidžia ne tik apsaugoti nykstančius paminklus, bet ir atkurti biografines bei genealogines gijas, svarbias čia palaidotų žmonių artimiesiems ir tyrėjams.

    Norintys prisidėti prie darbų Merkinėje kviečiami susisiekti su organizatoriais arba atvykti tiesiai į talkos vietą. Skelbiama, kad darbai kapinėse vyks dar kelias dienas, todėl savanorystei atviras ir trumpas, ir ilgesnis įsitraukimas.

  • Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Saksonijos-Anhalte, mažame Großpörthen kaime netoli Zeitz, prie vietos bažnyčios auga įspūdinga žieminė liepa, laikoma vienu storiausių šios rūšies medžių Vokietijoje. Specialistai jos amžių vertina maždaug 700–900 metų, o kamieno apimtis siekia apie 9,85 metro, medis išauga iki maždaug 12 metrų.

    Šis medis išskirtinis ne tik dydžiu, bet ir istoriniu ženklu ant kamieno: iki šiol matomas surūdijęs geležinis antkaklis. Dėl to liepa vadinama gėdos, arba prangerio, liepa ir siejama su laikotarpiu, kai viešos bausmės buvo kasdienės teisinės praktikos dalis.

    Kaip veikė viešos gėdos bausmės?

    Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Vokietijos žemėse plačiai taikytos vadinamosios gėdos bausmės, kurių tikslas buvo ne vien nubausti, bet ir viešai pažeminti. Viena iš formų buvo pririšimas ar prirakinimas prie stulpo, sienos ar medžio, o kaklui naudotas metalinis žiedas, užrakinamas spyna.

    Istoriniuose šaltiniuose tokios bausmės minimos bent nuo 14 amžiaus, o kai kur išliko iki 18 amžiaus. Jos taikytos už įvairius nusižengimus, nuo smulkių vagysčių ir sukčiavimo iki šmeižto, įžeidimų ar viešosios tvarkos pažeidimų, kartais papildant fizinėmis bausmėmis.

    Medžio amžių nustatyti sunku

    Tikslus tokio amžiaus medžių datavimas dažnai komplikuotas, nes per šimtmečius keičiasi kamieno struktūra, susiformuoja tuštumos, sustorėjimai ir gūbriai. Großpörthen liepa auga šlaite, todėl, anot dendrologų, šaknų ir kamieno zonoje susidarė ryškūs sustorėjimai, apsunkinantys įprastus amžiaus nustatymo metodus.

    Žinoma ir tai, kad medis patyrė rimtą žalą: pranešama, jog apie 20 amžiaus vidurį nulūžo didelė kamieno dalis. Vis dėlto liepa atsikūrė, o jos būklė vertinama kaip gera, todėl ji išlieka ir gamtos, ir kultūros paveldo objektu.

    Ne vienintelis senolis Vokietijoje

    Vokietijoje yra ir daugiau išskirtinų ilgaamžių medžių, tarp jų ir kitos liepos, šimtmečius buvusios bendruomenių susibūrimų ar teismo vietos simboliais. Tokie medžiai dažnai stovi istoriniuose kaimų ar miestelių centruose, kur vykdavo turgūs, sueigos ir teismo posėdžiai.

    Vis dėlto Großpörthen atvejis išsiskiria materialiu, iki šiol matomu praeities įrodymu – geležiniu antkakliu. Jis primena, kad šalia įspūdingos gamtos istorijos slypi ir gerokai tamsesnė socialinė atmintis.

  • Po Varšuvos Brühlo rūmais aptiko dingusį miestą: radiniai keičia istorinius planus

    Varšuvoje vykstant pasirengimui atkurti Saksų rūmų kompleksą archeologai atvėrė erdves, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo praktiškai nepasiekiamos. Tyrimai apėmė Brühlo rūmų kiemą, pagrindinio korpuso fragmentus, buvusias ūkines patalpas ir teritorijas greta Saksų sodo.

    Didžiausia sensacija tapo po griuvėsių sluoksniais aptikta išskirtinė vėjų rožė, siejama su architektu Bohdanu Pniewskiu. Ji buvo tiksliai kiemo centre, o kartu rasta ir autentiško grindinio, granitinių plokščių bei laiptų, menančių paskutinius rūmų veikimo metus prieš karą.

    Šie radiniai svarbūs ne tik kaip istorinė vertybė, bet ir kaip praktiškas orientyras atkūrimo projektui. Atsiradus tiksliam kiemo ašių ir dangų atskaitos taškui, projektuotojai gali patikslinti kitų komplekso elementų vietą ir pirminį erdvės išplanavimą.

    Ne mažiau reikšmingi pasirodė išlikusių pamatų matavimai: vienoje vietoje nustatyta, kad buvusio pastato fasadas buvo beveik metru ilgesnis, nei rodė archyviniai planai. Dėl to teko koreguoti skaitmeninį komplekso modelį, kuris bus naudojamas atkūrimo darbams, o pati situacija priminė, kad net kruopšti dokumentacija ne visada tiksliai atspindi realią statinio geometriją.

    Per kasinėjimus surinkta daugiau kaip 2 000 radinių, tarp jų apie 700 architektūrinių detalių, tokių kaip lipdybos fragmentai, tinko likučiai ir dekoratyviniai fasado elementai. Rasta ir per 100 keraminių grindų plytelių, dalis jų siejama su tarpukariu veikusia Dziewulski ir Lange gamykla.

    Atrasti ir kasdieniai daiktai leidžia tiksliau atkurti tarpukario Varšuvos gyvenimo ritmą šiame kvartale. Kasinėjimuose aptikta daugybė indų šukių, butelių, taip pat maisto ir farmacijos prekių pakuočių, dalis jų priskiriama laikotarpiui, kai Brühlo rūmuose veikė Užsienio reikalų ministerija.

    Tyrėjai fiksavo ir infrastruktūros pėdsakus, susijusius su tarpukario įstaigų veikla: garažų liekanas, aptarnavimo kanalus, liftų šachtų elementus bei sodo fragmentus. Tokie radiniai padeda ne tik atkurti pastatų išvaizdą, bet ir suprasti, kaip buvo organizuotas darbas ir kasdienybė vienoje svarbiausių tuometės valstybės institucinių erdvių.

  • Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos grafičius trina rankomis: 28-erių restauratorius su smėliasrove buria minias ir ginčus

    Romos gatvėse grafičiai ir vadinamieji „tagai“ seniai tapo kasdienybe, tačiau 28 metų architektūros restauratorius Valerio Tuveri nusprendė su tuo kovoti praktiškai. Jis pats valo istorinių pastatų sienas, o procesą fiksuoja ir skelbia socialiniuose tinkluose, kur įgijo tūkstančius sekėjų.

    Jaunas restauratorius internete pristatomas kaip žmogus, kuris valo Romą, o kiekvienas jo vaizdo įrašas tampa ir edukacija, ir viešu spaudimu vandalams. Jo tikslas, pasak paties Tuveri, nėra „nubausti meną“, o apginti kultūros paveldą, kuris, anot jo, dažnai paverčiamas atsitiktinių užrašų fonu.

    Valymas smėliasrove ir gyva auditorija

    Naujausias Tuveri darbas vyko prie istorinės Villa Sciarra, kur ant neseniai sutvarkytų sienų vėl atsirado šviežių dažų. Apsivilkęs apsauginę aprangą jis naudojo aukšto slėgio smėliasrovę, kad pašalintų purškalų sluoksnį ir kartu nepažeistų akmens paviršiaus.

    Valymas virto savotišku gatvės renginiu: praeiviai stojo stebėti, kai kurie prisijungė padėti, o darbų pabaigoje dalis vietos gyventojų prisidėjo prie paskutinių detalių. Taip vieno žmogaus iniciatyva virto bendruomeniniu veiksmu, nors pats vandalizmo mastas mieste išlieka didžiulis.

    Kur riba tarp meno ir žalos?

    Tuveri pabrėžia, kad skiria gatvės meną nuo beatodairiškų „tagų“, kurie atsiranda ant istorinių fasadų, paminklų, privačių namų vartų ar net automobilių. Jo teigimu, būtent atsitiktiniai užrašai labiausiai kerta per miesto estetiką ir paveldą, o atstatymo darbai dažnai kainuoja brangiai ir reikalauja specialių technologijų.

    „Pasirinkau šį kelią, šią kovą su grafičiais, nes Roma, mano nuomone, yra gražiausias miestas pasaulyje, bet kartu ir vienas labiausiai niokojamų Europoje“, – sakė Valerio Tuveri.

    Jis ragina Italijos institucijas griežtinti kontrolę, didinti stebėjimo kamerų skaičių ir taikyti apčiuopiamesnes finansines baudas. Restauratoriaus logika paprasta: vien moraliniai raginimai neveikia, o reali ekonominė atsakomybė dažnai tampa stipriausiu atgrasymo veiksniu.

    Baudos ir atsakomybė Italijoje

    Italijos teisėje už kultūrinę, istorinę ar meninę vertę turinčio turto sugadinimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokiais atvejais gali grėsti laisvės atėmimas iki vienų metų arba piniginė bauda, kuri praktikoje siekia apie 2 000 eurų, jei nustatoma žala kultūros paveldui.

    Vis dėlto net ir sutvarkius atskiras sienas problema greitai sugrįžta kitur: Romos rajonuose, įskaitant turistų mėgstamas zonas, grafičiai dažnai dengia ištisus kvartalus. Tuveri sako tikintis, kad viešumas ir nuoseklus darbas bent daliai žmonių padės pamatyti istorines sienas ne kaip tuščią drobę, o kaip saugotiną miesto atmintį.

  • Stounhendžas siūlo neįprastą loteriją: laimėtojai ryte 20 minučių bus akmenų rate vieni

    Stounhendžas siūlo neįprastą loteriją: laimėtojai ryte 20 minučių bus akmenų rate vieni

    Stounhendžą kasmet aplanko apie 1 300 000 žmonių, tačiau beveik niekam netenka patirti šio priešistorinio paminklo visiškoje tyloje ir be minių. Britanijos paveldo organizacija English Heritage rugpjūtį siūlo išskirtinę galimybę, kuri iki šiol dažniau buvo siejama su VIP vizitais ar brangiomis privačiomis programomis.

    Organizacija paskelbė kasdienę loteriją, kurios laimėtojas gaus teisę dar prieš atveriant teritoriją lankytojams įžengti į garsųjį akmenų ratą. Numatoma, kad laimėtojui ir jo grupei bus suteikta išskirtinė prieiga, kai teritorijoje nebus kitų lankytojų.

    Kaip veiks išskirtinis vizitas

    Pagal paskelbtas sąlygas laimėtojas paminkle galės praleisti 20 minučių, numatytu ryto laiku prieš oficialų atidarymą. Nors šalia bus Stounhendžo komandos darbuotojas, pasirengęs atsakyti į klausimus apie istoriją ir išsaugojimą, kiti lankytojai į teritoriją tuo metu nebus įleidžiami.

    Tokio formato vizitas patrauklus ne tik dėl ramybės, bet ir dėl galimybės pamatyti detales, kurios dažnai praslysta pro akis įprasto apsilankymo metu. English Heritage akcentuoja, kad be žmonių srauto lengviau įvertinti megalitų mastelį, įsižiūrėti į senovinius raižinius ir fotografuoti ar filmuoti be minios fono.

    „Tai vienkartinė proga stovėti tarp senovinių akmenų, kai aplink nėra nieko kito, ir pajusti šios vietos atmosferą bei dvasingumą“, – sakė English Heritage Stounhendžo operacijų vadovė Georgia Butters.

    Ką reikia padaryti norint dalyvauti

    Dalyvauti atrankoje bus galima paprastai: įsigijus Stounhendžo bilietą per English Heritage interneto svetainę ne vėliau kaip likus 72 valandoms iki vizito rugpjūtį, dalyvis automatiškai įtraukiamas į tos dienos burtų traukimą. Papildomo mokesčio už išskirtinę prieigą nenumatyta.

    Įprastai norint patekti į akmenų ratą siūlomos atskiros mokamos programos, kuriose dalyvaujama su grupe ir griežtu laiko grafiku. Naujoji iniciatyva išsiskiria tuo, kad siekia suteikti visišką privatumo pojūtį pačiame monumento centre, kartu išlaikant paveldo apsaugos reikalavimus.

  • Zendaya auskarai su 3 000 metų Irano auksu sukėlė diskusiją: ar tai legalūs artefaktai?

    Zendaya auskarai su 3 000 metų Irano auksu sukėlė diskusiją: ar tai legalūs artefaktai?

    Holivudo žvaigždė Zendaya sulaukė kritikos po pasirodymo Londone, kur reklamuodama Christopherio Nolano filmą The Odyssey vilkėjo auskarus, sukomplektuotus iš senovinių Irano aukso dirbinių. Dalis archeologų ir kultūros paveldo tyrėjų teigia, kad tokie objektai galėjo būti išgabenti iš šalies nelegaliai, o jų demonstravimas ant raudonojo kilimo kelia etikos klausimų.

    Kalbama apie aukso disko formos medalionus, datuojamus maždaug pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Jie siejami su vadinamuoju Ziwiyeh lobiu, kuris, kaip nurodo moksliniai tyrimai, buvo aptiktas 1947 metais šiaurės vakarų Irane, o vėliau jo dalys pateko į tarptautinę antikvarinių vertybių rinką.

    Auskarus, pasak pranešimų, perdarė Londono juvelyras Glennas Spiro, senovinius elementus įkomponavęs į šiuolaikinę kompoziciją su deimantais ir 18 karatų auksu. Šiuo atveju daliai kritikų labiausiai kliūva ne pats dizainas, o tai, kad papuošalo pagrindas yra originalūs archeologiniai dirbiniai, o ne replika.

    „Juodoji antikvarinių vertybių rinka nėra stilinga“, – sakė socialiniuose tinkluose pasisakanti archeologė, pabrėžusi, kad žinomų žmonių pasirinkimai gali netiesiogiai didinti paklausą objektams, kurių kilmė neaiški.

    Diskusijoje nuolat kartojamas vienas žodis – proveniensija, tai yra daikto kilmės ir nuosavybės istorija. Paveldo apsaugos praktikoje būtent aiškiai dokumentuota proveniensija dažnai tampa riba tarp legalaus kolekcionavimo ir galimo plėšikavimo bei neteisėtos prekybos, ypač kai kalbama apie radinius iš archeologinių vietovių.

    Papuošalų savininkais įvardijama Londono galerija Barron London teigė, kad dirbiniai yra prižiūrimi atsakingai, laikantis dokumentuotos proveniensijos ir galiojančių teisinių reikalavimų. Taip pat akcentuota, kad skolinimas esą nebuvo komercinis, o tikslas – pagerbti senovės Irano auksakalių meistrystę.

    Ziwiyeh lobio istorija ilgus dešimtmečius kelia ginčų mokslininkams ir muziejininkams, nes dalis radinių išplito po pasaulį, atsidurdami tiek viešose institucijose, tiek privačiose kolekcijose. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atvejai iliustruoja platesnę problemą: kai artefaktai praranda aiškų radimo kontekstą, nukenčia ir jų mokslinė vertė, ir visuomenės pasitikėjimas rinka.

    Iranas ir grąžinimo pastangos

    Iranas pastaraisiais metais siekė susigrąžinti dalį į užsienį patekusių objektų, tačiau rezultatai dažniau būna fragmentiški nei sisteminiai. Viešojoje erdvėje minimi atvejai, kai į Teheraną grįžo Persepolio molinės lentelės ir konfiskuoti senoviniai statybiniai dirbiniai, tačiau didžioji dalis Irano kilmės kolekcijų tebėra išskaidyta.

    Ekspertai pabrėžia, kad repatriacijos procesus apsunkina geopolitika, teisinių sistemų skirtumai ir tai, jog dalis objektų į rinką pateko seniai, kai tarptautiniai standartai buvo mažiau griežti. Dėl to net ir tais atvejais, kai visuomenėje kyla stipri moralinė reakcija, teisiniai instrumentai ne visada leidžia greitai išspręsti ginčą.

    Dar vienas ginčas dėl persiškos simbolikos

    Atskirai aptarinėtas ir kitas epizodas: JAV turinio kūrėjas IShowSpeed 2026 metų pasaulio futbolo čempionato finalo renginyje pasirodė vilkėdamas švarką su ženkliuku, kurį dalis žiūrovų atpažino kaip faravahar simbolį. Tai sparnuotas diskas su žmogaus figūra, siejamas su Achemenidų laikų Persija ir zoroastrizmu.

    Šiuolaikinėje kultūroje faravahar dažnai naudojamas kaip priešislamiškos persiškos tapatybės ženklas, ypač diasporoje, todėl jo pasirodymas masinio žiūrimumo renginyje sukėlė skirtingas reakcijas. Vieni tai vertino kaip matomumo momentą, kiti klausė, ar simbolis naudotas suprantant jo prasmę ir politinį jautrumą.

    Nei dėl Zendaya papuošalų, nei dėl IShowSpeed ženkliuko istorijų kol kas nėra vieno atsakymo, kuris uždarytų diskusiją. Tačiau abi situacijos išryškino tą patį lūkestį: kai kultūros paveldas ir istoriniai simboliai tampa popkultūros dalimi, visuomenė vis dažniau reikalauja aiškumo, kilmės skaidrumo ir pagarbos kontekstui.

  • Vilniaus katedros požemiuose rasti karališki ženklai: paslėpti 1939-aisiais, iškilo po 85 metų

    Vilniaus katedros požemiuose rasti karališki ženklai: paslėpti 1939-aisiais, iškilo po 85 metų

    Vilniaus katedros požemiuose aptiktas vienas reikšmingiausių pastarųjų metų istorinių radinių: karališkosios laidojimo insignijos, kurios Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paslėptos siekiant jas apsaugoti nuo karo ir okupacijų grėsmių. Po dešimtmečius trukusių paieškų kolekcija pirmą kartą pristatyta visuomenei Sakralinio meno paveldo muziejuje Vilniuje.

    Šios istorijos ištakos siekia 1931 metus, kai Vilnių užklupęs potvynis apgadino katedrą ir paskatino tvarkybos darbus. Jų metu buvo atvertos karališkosios kriptos ir aptikti palaidojimai, siejami su Aleksandru Jogailaičiu, Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite, o kartu rasti ir ypač reti laidojimo ceremonijoms skirti valdovo ženklai.

    Specialiai laidotuvėms pagamintos karūnos, žiedai, grandinės ar kiti atributai istoriškai išlieka daug rečiau nei karūnavimo regalijos, nes dažnai nebūdavo perduodami, o vėliau sunaikinami ar perlydomi. Dėl to toks rinkinys laikomas išskirtiniu šaltiniu, leidžiančiu tiksliau suprasti valdovų laidojimo tradicijas ir to meto juvelyrikos technologijas Lietuvos ir Lenkijos istorijos kontekste.

    1939 metais, artėjant karui, katedros dvasininkai nusprendė vertingiausius objektus paslėpti. Regalijos buvo suvyniotos į laikraščius, įdėtos į metalinį indą ir užmūrytos specialiai parengtoje nišoje po šventove, tikintis jas atsiimti pasibaigus karo veiksmams.

    Tačiau vėlesnės okupacijos, politiniai lūžiai ir bėgantis laikas padarė savo: informacija apie tikslią slėptuvės vietą išblėso. Nors 1985 metais, įrengiant vėdinimo sistemą, dalis katedros lobyno buvo aptikta atsitiktinai, karališkųjų insignijų tuo metu rasti nepavyko.

    Paieškos buvo tęsiamos pasitelkiant skirtingus metodus, įskaitant georadarą, termoviziją ir metalo detektorius, tačiau ilgą laiką jos nedavė rezultatų. Situacija pasikeitė, kai tyrėjai iš naujo įvertino tarpukario laikų planus ir surinko liudijimus, leidusius susiaurinti tikėtiną slėptuvės vietą po katedra.

    Lūžis įvyko 2024 metų gruodžio 16 dieną, kai mokslininkai panaudojo endoskopinę kamerą ir, per mažas mūro ertmes pasiekę anksčiau nepastebėtą zoną, užfiksavo užmūrytą nišą. Atvėrus slėptuvę, rastas beveik pilnas rinkinys, išgulėjęs požemyje apie 85 metus.

    Tarp aptiktų objektų nurodomos su Aleksandru Jogailaičiu siejamos insignijos, taip pat Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės laidojimo ženklai, įskaitant karūnas, grandines, žiedus, medalioną, karališkąjį skeptrą ir valdžios obuolį. Tokia sudėtis leidžia tyrėjams lyginti skirtingų asmenų laidojimo atributiką ir jos simboliką, o visuomenei suteikia retą progą pamatyti objektus, kurie paprastai neišlikdavo.

    Restauratoriai pasirinko konservavimo kryptį, kuri nepaslepia laiko žymių: kai kur matoma korozija, išlikę metalinio indo fragmentai ir medžiagų, į kurias daiktai buvo suvynioti, pėdsakai. Tai, muziejininkų vertinimu, sustiprina radinio istorinį pasakojimą ir leidžia suprasti ne tik estetinę, bet ir dramatišką jo išlikimo kainą.

    Ekspozicijoje pasakojama ne vien apie patį atradimą, bet ir apie kelių dešimtmečių trukusias paieškas bei ankstesnius radinius, susijusius su 1931 ir 1985 metų darbais. Platesniame kontekste tai primena vis dažniau Europoje ryškėjančią tendenciją, kai istorinių pastatų tyrimuose derinami archyviniai šaltiniai ir šiuolaikinės technologijos, leidžiančios tiksliau identifikuoti paslėptus kultūros paveldo sluoksnius.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl meninės vertės, bet ir dėl galimybių atlikti medžiagų tyrimus, datavimą ir technologinę analizę, kuri papildytų žinias apie to meto meistrystę. Visuomenei tai tampa proga iš arčiau pamatyti, kaip karas ir okupacijos keitė kultūros paveldo likimus, o kartu ir kaip atkakliai jis gali sugrįžti į viešąją atmintį.