Tag: Kultūros paveldas

  • Dubajaus Al Fahidi fortas po penkerių metų atveria duris: ką pamatys lankytojai naujame muziejuje

    Dubajaus Al Fahidi fortas po penkerių metų atveria duris: ką pamatys lankytojai naujame muziejuje

    Dubajus daugeliui siejasi su dangoraižiais, prabangiais viešbučiais ir milžiniškais prekybos centrais, tačiau miesto istorija gerokai senesnė už šiuolaikinę panoramą. Vienas ryškiausių to įrodymų yra Al Fahidi fortas senajame Dubajuje, laikomas seniausiu išlikusiu miesto pastatu.

    Po penkerius metus trukusio uždarymo ir restauravimo Al Fahidi fortas artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais turėtų vėl priimti lankytojus. Atnaujintas objektas bus pristatomas kaip muziejus, kuriame istorinis forto audinys derinamas su šiuolaikinėmis ekspozicijomis ir interaktyviais sprendimais.

    Forto istorija ir reikšmė

    Fortas buvo pastatytas maždaug 1787 metais kaip gynybinė tvirtovė prie Dubajaus įlankos ir svarbaus prekybinio vandens kelio. Per daugiau nei du šimtmečius jo paskirtis keitėsi: jis buvo ir valdovo rezidencija, ir administracijos centras, ir kalėjimas.

    1971 metais, kai buvo įkurti Jungtiniai Arabų Emyratai, Al Fahidi forte duris atvėrė pirmasis Dubajaus muziejus. Miestui sparčiai modernėjant, fortas ilgą laiką išliko vienu nedaugelio vietų, leidžiančių suprasti, kaip atrodė Dubajus iki naftos ekonomikos šuolio ir turizmo bumo.

    Ką žada atnaujintas muziejus

    Už restauravimą atsakinga Dubajaus kultūros ir meno institucija teigia, kad atnaujintas muziejus bus orientuotas ne tik į turistus, bet ir į vietos bendruomenę bei mokyklas. Idėja paprasta: fortas turi tapti aiškiu įėjimu į miesto pasakojimą, pradedant nuo amatų, prekybos ir gynybos, baigiant valstybės formavimosi etapais.

    „Kultūros paveldas yra svarbus ne tik kultūriniam turizmui, bet ir gyventojams bei mokykloms, kad mokiniai geriau suprastų miesto istoriją“, – sakė Al Fahidi forto ir specializuotų muziejų vadovė Ayisha Khansaheb.

    Pasak jos, Dubajus vis aktyviau plečia pasiūlą tiems, kurie ieško ne vien futuristinių vaizdų, bet ir kultūrinio turinio. „Matome augantį poreikį pabrėžti, kad čia yra kultūra ir istorija“, – teigė Ayisha Khansaheb.

    Lankytojai pradės maršrutą naujame požeminiame priestate, kuriame įrengtos šiuolaikinės galerijos. Jose bus pasakojama apie gynybą, lyderystę ir amatus, o vėliau ekspozicija ves į patį istorinį fortą su jo kiemu, bokštais, vartais ir gynybinėmis sienomis.

    Tarp akcentų minimas šviesos ir garso sprendimais paremtas pasakojimas apie Dubajaus gynybos raidą, taip pat galerija, apžvelgianti forto vaidmens pokyčius per daugiau nei 230 metų. Muziejuje numatytos ir edukacinės, vaikams pritaikytos interaktyvios patirtys, o svarbiausiu eksponatu išliks pats pastatas.

    Šis atnaujinimas atspindi platesnę tendenciją regione: kelionių ir turizmo sektoriuje vis daugiau investuojama į autentiškas kultūrines patirtis, muziejus ir paveldo objektus. Dubajui tai tampa būdu subalansuoti modernios metropolijos įvaizdį su istorine tapatybe ir sustiprinti senųjų miesto rajonų patrauklumą.

  • Lukiškių kalėjimas ir paminklų karai: kas iš tiesų sprendžia, kas mieste yra paveldas?

    Paminklai, sovietinės epochos ženklai ir net buvę kalėjimai šiandien vis dažniau tampa karštų ginčų objektu: vieni ragina saugoti kaip istorijos liudijimą, kiti nori iš viešosios erdvės pašalinti tai, kas žeidžia ar skatina nostalgiją represijoms. Šie konfliktai atskleidžia platesnę problemą, kuri nebėra tik restauratorių ar architektų klausimas.

    Diskusijoje Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities bus keliama esminė dilema: ar paveldą turime išlaikyti kuo mažiau jį keisdami, ar leisti jam transformuotis kartu su kintančiu miestu. Praktikoje tai reiškia sprendimus dėl funkcijų, prieinamumo, energetinio efektyvumo ir net simbolinės reikšmės.

    Ne vien fasadų istorija

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija vertinti nepatogų paveldą ne tik kaip architektūrą, bet ir kaip atminties politikos klausimą. Kai visuomenė nesutaria, ką konkretus objektas reiškia, sprendimas tampa vertybinis: ar mieste paliekame konfliktą primenančius ženklus, ar ieškome būdų juos perinterpretuoti.

    Tokiose diskusijose vis daugiau svarbos įgauna skaidrumas: kas priima galutinį sprendimą ir kokiais kriterijais remiasi. Tai apima tiek ekspertinius vertinimus, tiek bendruomenių balsą, nes paveldas veikia kasdienę aplinką, o ne vien kultūros lauko profesionalus.

    Transformacijos pavyzdžiai ir rizikos

    Lietuvoje ryškiu pavyzdžiu tapo Lukiškių kalėjimo erdvių pritaikymas naujoms kultūros ir renginių funkcijoms, o taip pat Šv. Jokūbo kvartalo atnaujinimas, kai istorinis kompleksas įgijo šiuolaikinę paskirtį. Tokie projektai dažnai pristatomi kaip kompromisas tarp išsaugojimo ir gyvybingumo.

    Užsienyje panašių precedentų nemažai: Mastrichte buvusi dominikonų bažnyčia pritaikyta knygynui, o tai rodo, kad net sakralūs ar istoriškai jautrūs objektai gali keisti funkciją. Vis dėlto išlieka klausimas, kur yra riba, kad pastatas neprarastų savo vertingųjų savybių ir netaptų tik dekoracija.

    Tvarumas ir nauji reikalavimai

    Paveldo politika vis dažniau susiduria su tvarumo argumentais: esamo pastato pritaikymas neretai mažina statybos atliekų ir naujų medžiagų poreikį, tačiau ne visada leidžia lengvai pasiekti šiuolaikinius energinio efektyvumo ar universalaus dizaino standartus. Dėl to kyla įtampa tarp saugojimo principų ir realių naudojimo poreikių.

    Kintant visuomenės požiūriui, keičiasi ir pati istorinių objektų vertė: tai, kas anksčiau buvo laikoma nevertinga ar net žalinga, šiandien gali būti suvokiama kaip svarbus laikotarpio liudijimas, ir atvirkščiai. Todėl sprendimai dėl paveldo iš esmės yra sprendimai apie tai, kokią praeitį renkamės prisiminti ir kaip ją integruojame į ateities miestą.

    Europos paveldo dienoms skirtas renginys Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities vyks rugsėjo 22 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Diskusijoje dalyvaus architektai Gilma Teodora Gylytė ir Andrius Ropolas, Kultūros ministerijos atstovė Rugilė Puodžiūnienė, Kultūros paveldo departamento atstovė Gerda Mockevičė ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Donata Kabelkė, o pokalbį moderuos Vilma Losytė.

    Pagrindinis klausimas, į kurį bus bandoma atsakyti, skamba paprastai, bet paliečia visą miesto raidą: ar paveldą saugome tokį, koks jis buvo, ar tokį, koks jis gali būti.

  • Vilniaus rajone atgyja totorių paveldas: Keturiasdešimt Totorių kviečia tapti ambasadoriais

    Vilniaus rajone atgyja totorių paveldas: Keturiasdešimt Totorių kviečia tapti ambasadoriais

    Vilniaus rajone esantis Keturiasdešimt Totorių kaimas – viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, menanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Čia iki šiol išlikęs totorių religinis ir bendruomeninis centras: medinė mečetė, dabartiniu pavidalu atstatyta 1815 metais, ir greta esantis senasis mizaras.

    Tačiau vietos istorija neapsiriboja pastatais ar datomis. Bendruomenė pabrėžia, kad svarbiausia yra žmonių pasakojimai, šeimų atmintis ir kasdienėje praktikoje išliekantys papročiai, kurie leidžia kultūrai išlikti gyvai, o ne tapti vien muziejiniu eksponatu.

    Šį tikslą įtvirtina projektas „Lietuvos totorių kultūros ambasadoriai Vilniaus krašte“, skirtas stiprinti tradicijų perdavimą jaunajai kartai ir didinti visuomenės pažinimą. Iniciatyva kviečia ne tik saugoti paveldą, bet ir mokėti apie jį pasakoti, pristatyti lankytojams bei kaimynams, taip kuriant tvarią kultūrinę trauką Vilniaus krašte.

    Totorių bendruomenė Lietuvoje šimtmečiais formavo savitą tapatybę, kurioje persipina religinės praktikos, šeimos tradicijos ir kulinarinis paveldas. Keturiasdešimt Totorių kaime šios tradicijos gyvuoja per bendras šventes, kapų lankymo papročius, maldas, taip pat per virtuvę, kurioje minimi tokie patiekalai kaip šimtalapis ar basturma.

    Pasak projekto rengėjų, didžiausias iššūkis šiandien – kartų kaita ir sparčiai besikeičiantis gyvenimo būdas, dėl kurio dalis žinių gali likti tik vyresniųjų atmintyje. Todėl vienas svarbiausių uždavinių – sudaryti sąlygas jaunimui išmokti tradicijų ne tik iš knygų, bet ir per patirtį: dalyvaujant susitikimuose, bendrose vaišėse, pažįstant religines ir kultūrines vietas.

    „Tradicija išlieka ne tada, kai ji gražiai aprašyta, o tada, kai ja gyvenama ir ji perduodama“, – sakė projekto vadovė Fatima Asanavičienė.

    Bendruomenė primena, kad Keturiasdešimt Totorių kaimas nėra vien praeities ženklas. 2014 metais čia atidaryti totorių bendruomenės namai tapo erdve susitikimams ir veikloms, o pati bendruomenė siekia būti matoma kaip gyva Lietuvos visuomenės dalis, prisidedanti prie bendro kultūrinio paveldo.

    Projektą įgyvendina asociacija „Keturiasdešimt totorių kaimo totorių krašto bendruomenė“, o veiklos planuojamos 2026 metais nuo balandžio 1 dienos iki gruodžio 1 dienos. Nurodoma, kad veiklas iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, o informacija apie renginius ir iniciatyvas bus skelbiama projekto vykdytojų ir partnerių komunikacijos kanaluose.

  • Du butai tapo vienu: kaip trims sesėms įrengė 150 kv. m erdvę senoje Vroclavo kamienicoje

    Vroclave, netoli Universiteto tilto esančios prieškarinės kamienicos jau seniai vilioja pirkėjus aukštomis lubomis, storomis sienomis ir išlikusiomis istorinėmis detalėmis. Viename tokių namų du atskiri butai buvo sujungti į maždaug 150 kvadratinių metrų būstą trims sesėms, studijuojančioms mieste.

    Iš pradžių planuota, kad čia gyvens dvi seserys, tačiau remonto metu paaiškėjo, jog prisijungs ir trečioji. Dėl to teko iš naujo pergalvoti funkcines zonas, kad kiekviena turėtų privatumo, o bendros erdvės išliktų patogios kasdieniam gyvenimui.

    Interjero architektė Karolina Rutka‑Głogocka iš studijos „Kwadraton“ suplanavo tris atskirus miegamuosius, virtuvę su valgomuoju, svetainę, du vonios kambarius ir atskirą skalbyklos bei pagalbinių patalpų zoną. Toks sprendimas leido suderinti bendrą seserų gyvenimo ritmą su skirtingais studijų ir poilsio grafikai.

    Projektą apsunkino tai, kad pastatas yra saugomas kaip kultūros paveldas, todėl darbams reikėjo derinimų ir papildomų konsultacijų. Tokiais atvejais dažniausiai ribojami konstrukciniai keitimai, o pirmenybė teikiama autentiškų elementų išsaugojimui ir atkūrimui, kad būtų išlaikyta istorinė vertė.

    „Norėjome sukurti interjerą, kuris gerbtų pastato istoriją, bet kartu atitiktų šiuolaikinius jaunų gyventojų poreikius“, – sakė Karolina Rutka‑Głogocka.

    Vienu pagrindinių sprendimų tapo autentiškų detalių išryškinimas: tvarkyta lipdyba, palikti senų dujinių lempų vamzdelių fragmentai, o kai kuriose vietose atidengta plytų mūro faktūra. Ten, kur paviršiai buvo prastos būklės ar vizualiai trikdė, jie vėl užtinkuoti, tačiau istoriniai „pėdsakai“ palikti kaip interjero pasakojimo dalis.

    Būsto charakterį architektė apibūdina kaip loftiškai industrinį, tačiau ne šaltą. Prie atviros plytos ir metalo detalių derinti šiltesni akcentai, ryškesnės spalvos ir minkšti audiniai, kad didelė erdvė būtų jauki kasdieniam gyvenimui, o ne tik efektinga nuotraukose.

    Svetainėje pagrindiniu traukos centru tapo didelė poilsio zona, pritaikyta bendram laikui ir draugų susibūrimams. Aukštos, kamienicoms būdingos lubos leido parinkti išraiškingą šviestuvą, o erkerio tipo niša panaudota ramesnei sėdėjimo vietai.

    Viename miegamųjų plytų siena nudažyta juodai, taip suteikiant kambariui gylio ir kontrasto. Dizaino logika aiški: tamsus fonas išryškina šviesą, dekoro detales ir pasirinktus šiltus metalų atspalvius, o patalpa atrodo solidesnė net ir be sudėtingų apdailos sprendimų.

    Didesnis vonios kambarys projektuotas kaip namų poilsio zona: čia plyta derinta su sodriais žalios spalvos tonais ir sendinto metalo detalėmis. Kartu pasirinkta labiau klasikinė apdaila, kad modernūs sprendimai organiškai įsilietų į istorinio pastato nuotaiką.

    Galutinis rezultatas atspindi šiandien vyraujančią tendenciją istoriniuose būstuose ne viską „užmaskuoti“, o atsakingai parodyti autentiškumą ir jį papildyti patogiu, šiuolaikišku planu. Tokia kryptis ypač svarbi dideliuose miesto butuose, kuriuose reikia suderinti paveldą, funkcionalumą ir ilgalaikį komfortą.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.

    Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.

    Nuo pogrindžio iki institucijų

    Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.

    Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.

    Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.

    Ar French Touch dar gyvas?

    Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.

    Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.

    DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.

    Paveldas, nostalgija ir nauja karta

    French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.

    Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.

    Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.

  • Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Kachovkos vandens telkinys Dniepro upėje, suformuotas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ilgus dešimtmečius slėpė milžinišką istorijos sluoksnį. Užlieta teritorija siekė apie 200 000 hektarų, o joje žmonės gyveno nuo vėlyvojo paleolito iki naujųjų laikų.

    Dar prieš vandens telkinio sukūrimą archeologai fiksavo svarbius radinius, tarp jų ir bronzos amžiaus Babino III gyvenvietę. Ji datuojama maždaug 2100–1600 metais prieš mūsų erą, o aptikta keramika tapo reikšmingu orientyru tiriant Ukrainos stepės bronzos amžiaus kultūras.

    Vėlesnius laikus atspindi Aukso ordos miesto liekanos, siejamos su Mamai-Sarai, dar vadintu Shehr al-Jedid. Dalis šio XIV amžiaus centro pateko po vandeniu, o tyrėjai mano, kad arčiausiai buvusios Dniepro vagos glūdi ypač daug informacijos apie gyvenvietes, priklausiusias nuo žvejybos ir užliejamų pievų išteklių.

    Didžiojo Lūgo kazokų istorija

    Atsivėręs kraštovaizdis svarbus ir Zaporožės kazokų istorijai. Dniepro slėnis ir Didysis Lūgas nuo XVI iki XVIII amžiaus buvo vienas pagrindinių jų veiklos regionų, o salose ir pakrantėse veikė sicės, savivaldūs kariniai centrai.

    Nors kelios sicės jau aprašytos, archeologai neatmeta, kad ateityje gali būti identifikuota daugiau iki šiol nežinomų vietų. Tokie radiniai padėtų tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas kazokų gyvenimas ir gynyba, kokie maršrutai jungė salų tinklą ir kaip kito regiono ekonomika.

    Radinių daug, bet tyrimus riboja karas

    Pirmieji atradimai parodė, kokio masto paveldas gali slėptis buvusio telkinio dugne. 2023 metais Chortycios saloje aptikta medinė valtis, o pradžioje svarstyta, kad tai galėtų būti ankstyvoji kazokų čaika.

    Vėliau nustatyta, kad tai senesnė išskobta luotas tipo valtis, pagaminta iš vieno medžio kamieno, apie 6,7 metro ilgio. Vis dėlto radinys laikomas svarbiu, nes leidžia geriau suprasti laivadirbystės raidą, kuri vėliau galėjo lemti ir būdingų kazokų laivų atsiradimą.

    Didžiausia problema ta, kad archeologai negali laisvai dirbti visose vietose. Karas riboja prieigą prie dalies teritorijų, kai kurios jų pažeistos karinių veiksmų, o papildomą grėsmę kelia nelegalūs kasinėjimai, kai radiniai išimami be konteksto fiksavimo.

    Mokslininkams tai reiškia prarastą informaciją apie radinių sluoksnius, datas ir ryšius tarp objektų, nes be tikslios dokumentacijos net ir vertingas daiktas praranda didelę dalį mokslinės vertės. Dėl to vis dažniau akcentuojama būtinybė kuo greičiau inventorizuoti atsivėrusias teritorijas, pasitelkiant ir nuotolinius metodus, pavyzdžiui, aerofotografiją bei palydovinius vaizdus.

    Kol kas neaišku, koks bus galutinis Kachovkos infrastruktūros likimas ir ar vandens telkinys bus atkurtas. Nuo politinių ir inžinerinių sprendimų priklausys, ar atsivėręs dugnas taps trumpalaikiu langu į praeitį, ar suteiks daugiau laiko sistemingiems tyrimams.

  • Kaune pastatė netikėtą Kauno pilies maketą: pamatysite, ko istorija jau nebegrąžins

    Kauno viešosiose erdvėse atsirado naujas kūrinys, leidžiantis kitaip pažvelgti į vieną svarbiausių miesto simbolių. Skulptoriaus Rimanto Okulič-Kazarino sukurta skulptūrinė kompozicija sumažintu masteliu atkuria Kauno pilį, kaip ji galėjo atrodyti XV amžiuje.

    Pasak kūrėjų, maketas skirtas ne tik estetikai, bet ir istoriniam pasakojimui: šiandien prie pilies matomi fragmentai ne visada leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie visą tvirtovės apimtį. Todėl kompozicija parodo ir tai, kas per šimtmečius sunyko ar buvo prarasta, o lankytojui suteikia galimybę vienu žvilgsniu aprėpti visumą.

    Makete pabrėžiama Kauno pilies reikšmė Lietuvos gynybinių pilių sistemoje ir jos vaidmuo miesto raidoje. Į kompoziciją įtraukiami ir kiti istoriniai akcentai, susiejantys Kauną su Vytauto Didžiojo laikotarpio tvirtovių tradicija.

    „Istorinius objektus dažnai pažįstame tik iš atskirų išlikusių fragmentų, todėl ne visada lengva įsivaizduoti jų visumą. Šiuo darbu norėjosi parodyti, kaip Kauno pilis atrodė Vytauto Didžiojo laikais“, – sakė skulptorius Rimantas Okulič-Kazarinas.

    Kompozicija pritaikyta ir taktiliniam pažinimui: ją galima liesti, todėl daugiau galimybių atsiveria regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tokie sprendimai vis dažniau taikomi Europos miestuose, siekiant, kad kultūros paveldas būtų suprantamas ne tik per tekstą ar vaizdą, bet ir per pojūčius.

    Kauno savivaldybė akcentuoja, kad tokie objektai padeda istoriją perkelti iš archyvų į kasdienę miesto patirtį. Idėja paprasta: ne vien informacinė lentelė, o aiškus, lengvai „perskaitomas“ vaizdas, kuris tampa patogia priemone ir edukacijoms, ir ekskursijoms.

    „Kauno pilį žino kiekvienas, tačiau šiandien matome tik dalį to, kas čia stovėjo prieš šimtmečius. Šis maketas leidžia pamatyti pilį kaip visumą ir geriau suprasti jos mastą bei reikšmę“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

    Kauno pilies maketas tęsia autoriaus darbų seriją, skirtą neišlikusiems miesto objektams ir jų atminčiai. Anksčiau Kaune jau atsirado keli bronziniai istorinių pastatų ir vietų miniatiūriniai įamžinimai, įkurdinti skirtingose miesto erdvėse, kad istorija būtų pasiekiama ne vien muziejuose, bet ir kasdieniuose maršrutuose.

    Miesto programa, kurios rėmuose įgyvendinami tokie kūriniai, išlieka atvira naujoms idėjoms. Kūrėjai kviečiami siūlyti darbus, galinčius papildyti Kauno viešąsias erdves ir sustiprinti miesto, kaip atviros galerijos po atviru dangumi, tapatybę.

  • Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romoje, Oppijaus kalvoje netoli Koliziejaus, duris atvėrė naujas muziejus Trajano termų komplekse. Pagrindinis jo akcentas – restauruota Didžioji mozaika ir freska, vadinama tapytu miestu, daugiau kaip tūkstantmetį slėptos po žeme.

    Abu kūriniai aptikti 1990-aisiais vykdant archeologinius tyrimus požeminėje galerijoje. Specialistai juos sieja su I mūsų eros amžiumi, o konservatoriai pabrėžia, kad net ir po ilgo buvimo po žeme išliko aiškiai atpažįstami mėlyni bei terakotiniai atspalviai, nors spalvos ir priblėsusios.

    Ką tiksliai pamatys lankytojai?

    Didžioji mozaika – monumentalus sieninis kūrinys, kurio aukštis siekia apie 15 metrų. Joje vaizduojami architektūriniai elementai, kolonos ir figūros keliuose lygiuose, o kompozicija nuo teatrališkų scenų viršuje pereina į tarsi iš paukščio skrydžio matomą uostamiesčio planą apačioje.

    Freska tapytas miestas apibūdinama kaip maždaug 10 kvadratinių metrų dydžio sienų tapybos fragmentas, priklausęs ankstesniam pastatui, buvusiam dar iki Trajano termų. Joje miestas vaizduojamas iš viršaus, todėl kūrinys laikomas vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti romėnų urbanistines idėjas ir vaizdavimo tradicijas.

    Per pristatymą Romos meras Roberto Gualtieri pabrėžė kūrinių išskirtinumą tiek dėl meninės vertės, tiek dėl istorinės ir dokumentinės reikšmės.

    Trajano termų mastas ir kontekstas

    Trajano termos imperatorius Trajanas dedikavo 109 metais, o kompleksas, kaip teigiama, tuo metu buvo vienas didžiausių tokio tipo statinių – užėmė apie 6 hektarus. Jame buvo ne tik maudyklos, bet ir erdvės fizinei veiklai, poilsiui bei kultūrai, o statyba integravo ir senesnius sluoksnius, įskaitant dalį Domus Aurea.

    Naujajame muziejuje restauracija derinama su infrastruktūros atnaujinimu: įrengti panoraminiai poilsio taškai, nauji pėsčiųjų maršrutai ir amfiteatrinio tipo sėdimos vietos, pritaikytos koncertams, konferencijoms ir kitiems renginiams. Pasak projekto rengėjų, toks sprendimas leidžia teritoriją naudoti plačiau, tačiau kartu reikalauja griežtesnės apsaugos režimo.

    Lankytojams – ribotos grupės

    Siekiant įvertinti, kaip lankytojų srautai veikia jautrius restauruotus paviršius, pirmieji apsilankymai numatyti bandomuoju režimu. Jie vyks savaitgaliais mažoms grupėms, su nemokamomis ekskursijomis ir išankstine registracija, pradedant rugsėjo 12 dieną ir rugsėjo 13 dieną.

    Nuo spalio 2 dienos kompleksas planuojamas atverti nuo penktadienio iki sekmadienio. Numatyti šeši apsilankymo laikai per dieną, o vienu metu įleidžiama iki 15 žmonių, kad būtų išlaikytas stabilus mikroklimatas ir sumažinta rizika freskų bei mozaikų būklei.

  • Kirgizijoje po Klajoklių žaidynių paliks kaimą: žada ne šou, o gyvą istoriją

    Kirgizijoje po Klajoklių žaidynių paliks kaimą: žada ne šou, o gyvą istoriją

    Klajoklių žaidynės baigėsi, bet planai – ne

    Kirgizijoje šiemet surengtos Pasaulio klajoklių žaidynės oficialiai uždarytos, tačiau jų palikimas, panašu, bus ilgalaikis. Šalies valdžia skelbia ketinanti išsaugoti specialiai renginiui pastatytą tradicinį kaimą ir paversti jį nuolatine traukos vieta.

    Renginys prasidėjo Biškeke, „Bishkek Arena“ arenoje, o vėliau persikėlė į Isyk Kul regioną prie ežero, kuris laikomas vienu populiariausių Kirgizijos turizmo taškų. Čia varžėsi daugiau nei 3 000 sportininkų iš 110 valstybių.

    Jurta, amatai ir karybos tradicijos

    Pagrindinė veiksmų zona tapo Kyrčyno tarpeklys, kur žiūrovai stebėjo tradicines žirgų sporto ir šaudymo iš lanko rungtis. Greta varžybų buvo atkurta senovinio tipo gyvenvietė, leidusi lankytojams pamatyti, kaip atrodė klajoklių kasdienybė ir buitis.

    Skirtingi Kirgizijos regionai įrengė savas erdves su tradiciniais būstais ir jurtomis, dekoruotomis pagal vietos papročius. Tokios konstrukcijos, paremtos mediniu karkasu ir dengiamos veltiniu ar kitomis medžiagomis, yra pritaikytos greitam surinkimui ir išardymui, todėl šimtmečius tiko klajokliškam gyvenimo būdui.

    Šalia jurtų buvo pristatomi liaudies amatai, įskaitant siuvinėjimą ir kilimų audimą, o lankytojams siūlyta paragauti vietos patiekalų, ruoštų čia pat. Organizatoriai skelbė, kad per pirmąsias dvi dienas erdvę aplankė daugiau nei 150 000 žmonių.

    Valdžios pažadas: tai liks turistams

    Atidarymo metu pristatyta erdvė, pavadinta „Klajoklių visata“, buvo papildyta teatralizuotu pasirodymu, kuriame inscenizuotas kaimo užpuolimas. Žiūrovus labiausiai stebino raitelių atliekami gynybiniai manevrai, reikalaujantys didelio meistriškumo ir koordinacijos.

    Kirgizijos ministras pirmininkas Adylbekas Kasymaliyevas teigė, kad ši gyvenvietė netaps vienkartine dekoracija. Pasak jo, planuojama ją išlaikyti kaip nuolatinį turistinį objektą ir edukacinę erdvę, kuri padėtų pristatyti šalies istoriją ne muziejiniu, o patyriminiiu būdu.

    „Mes nesaugome protėvių paveldo vien už muziejaus stiklo – grąžiname jį į žmonių gyvenimą“, – sakė Adylbekas Kasymaliyevas.

    „Šiandien statome jurtas, keliame širdakus, lydome metalą, gaminame žirgų aprangą – tai gyvas paveldas, kai įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – pridūrė jis.

    Greta kaimo buvo atkurta ir senovinio forto rekonstrukcija su turgumi, kuri turėjo sukurti senamiesčio šurmulio įspūdį. Netoliese vyko jėgos rungtys, tokios kaip virvės traukimas ir rankų lenkimas, o taip pat pristatytas ir retesnis vietos festivalių elementas – kaulų traiškymo varžybos, kuriose demonstruojama jėga laužant gyvūnų kaulus.

    Organizatoriai pabrėžia, kad žaidynių programa apima ne tik sportą, bet ir mokslo bei kultūros renginius. Šiemet vienu svarbiausių akcentų įvardyta tarptautinė konferencija apie klajoklių civilizacijų paveldą, kurio tyrimai siejami ir su šiuolaikiniais iššūkiais, tokiais kaip klimato kaita, gamtinių išteklių naudojimas bei kultūros paveldo apsauga.