Valstybinės kultūros paveldo komisijos atlikta analizė Telšių apskrities savivaldybėse parodė, kad didesnis finansavimas savaime negarantuoja geriau išsaugoto paveldo. Rietavo, Plungės, Mažeikių ir Telšių rajonų patirtys atskleidė, jog lemiami tampa ne tik biudžetai, bet ir žmonės, gebantys sutelkti bendruomenę bei „užkurti“ procesą.
Išvados pristatytos Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“, vykusiame renginyje apie bendrakūrą paveldo valdyme. Diskusijose daug dėmesio skirta tam, kaip sprendimai gimsta tarp savivaldos, vietos bendruomenių, institucijų ir privačių savininkų, o ne vien kabinetuose.
Kas iš tiesų pajudina paveldą?
Paveldo komisijos atstovai akcentavo paprastą, bet dažnai pamirštamą taisyklę: paveldosauga prasideda nuo konkretaus žmogaus. Net ir turint teisinę apsaugą, parengtą projektą ar numatytą finansavimą, darbai stringa, jei nėra atsakomybę prisiimančio iniciatoriaus.
Toks žmogus nebūtinai yra profesionalus paveldosaugininkas. Tai gali būti savivaldybės specialistas, seniūnas, klebonas, muziejininkas, bendruomenės lyderis ar privataus objekto savininkas, kuris sutinka ne tik tvarkyti, bet ir ieškoti ilgalaikės pastato funkcijos.
„Universalaus recepto nėra. Yra ingredientai, tačiau jų proporcijos priklauso nuo konkrečios vietos“, – sakė Paveldo komisijos vyr. specialistas A. Stepanovič.
Kodėl neužtenka sutvarkyti pastato?
Analizėje pabrėžta, kad restauruotas ar sutvarkytas objektas dar nebūtinai tampa gyvu paveldu. Jei pastatas po remonto lieka tuščias, nenaudojamas ir be aiškios paskirties, jo būklė vėl ima prastėti, o investicijos nekuria ilgalaikės vertės.
Gyvybingumą dažniausiai užtikrina nuolatinė veikla, lankytojai ir vietos žmonių ryšys su objektu. Praktikoje tai reiškia, kad kartu su stogo ar fasado remontu turi atsirasti ir planas, kas vyks viduje, kas prižiūrės, kaip bus apmokamos kasdienės išlaidos.
Pinigai atveria duris, bet negarantuoja rezultato
Finansavimas išlieka būtina sąlyga daugeliui paveldo projektų, tačiau po lėšų skyrimo prasideda sudėtingiausia dalis. Projektavimas, derinimai, viešieji pirkimai, rangovų paieška, terminų laikymasis ir kokybės kontrolė reikalauja kompetencijų, kurių ne visos savivaldybės turi pakankamai.
Analizėje akcentuota, kad svarbu vertinti ne tik, kiek lėšų galima gauti, bet ir ar yra pajėgumų jas įdarbinti. Dažnai sėkmę lemia gebėjimas derinti skirtingus šaltinius ir partnerius, kai valstybės, savivaldybės, savininkų, rėmėjų ar vietos verslo indėlis sujungiami į vieną planą.
„Pinigai atveria duris, bet pro jas dar reikia įeiti“, – pabrėžė A. Stepanovič.
Kitas pasikartojęs veiksnys yra dialogas, kuris neretai tampa pigiausiu ir greičiausiu įrankiu sprendžiant konfliktus. Praktika rodo, kad ankstyvas susitikimas su gyventojais ir aiškus reikalavimų paaiškinimas mažina įtampą, o paveldą iš baimę keliančio apribojimo paverčia suprantama vietos verte.
Paveldo komisija primena, kad Telšių apskrities vertinimas yra platesnio darbo dalis. Komisija nuosekliai analizuoja savivaldybių veiklą kultūros paveldo srityje ir tobulina Savivaldybių paveldosauginį indeksą, kurio atnaujinimą planuojama pristatyti 2027 metais.
Leave a Reply