CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Sedos senamiesčio gyventojams – konsultacijos dėl tvarkybos: ką svarbu žinoti prieš pradedant darbus

    Sedoje organizuojamas konsultavimo renginys istorinio miesto branduolio gyventojams, kuriame bus aptariami dažniausiai kylantys klausimai planuojant pastatų ir sklypų tvarkymo darbus. Tokie susitikimai paprastai skirti padėti gyventojams aiškiau suprasti, kada reikalingi leidimai ir kokie sprendimai laikomi tinkamais kultūros paveldo teritorijoje.

    Renginyje daugiausia dėmesio numatoma skirti praktiniams atvejams: fasadų atnaujinimui, langų ir durų keitimui, stogų dangai, tvoroms, reklamai bei inžineriniams sprendimams, kurie gali keisti pastato išvaizdą. Gyventojams tai aktualu, nes istorinėse teritorijose net ir, atrodytų, nedideli pakeitimai gali reikalauti išankstinio suderinimo.

    Kultūros paveldo teritorijose galioja papildomi reikalavimai, nes siekiama išsaugoti autentiškas medžiagas, urbanistinį vaizdą ir architektūros detales. Praktikoje tai reiškia, kad dažnai vertinami tokie dalykai kaip spalviniai sprendimai, apdailos tipas, langų skaidymas ar stogo nuolydis, o netinkamai pasirinkti sprendimai gali užtraukti pareigą atkurti buvusią būklę.

    Gyventojams taip pat svarbu žinoti, kad skirtingoms darbų apimtims taikomi skirtingi procesai: vienur pakanka suderinimo, kitur prireikia projekto ir statybą leidžiančio dokumento. Konsultacijos metu tikėtina bus paaiškinta, kur kreiptis pirmiausia, kokių dokumentų prireikia ir kaip išvengti situacijų, kai darbai sustabdomi jau pradėjus remontą.

    Tokio formato konsultacijos paprastai naudingos ir dėl finansinių bei organizacinių aspektų: gyventojai gali sužinoti, kaip realistiškai planuoti biudžetą, kokios klaidos daromos dažniausiai ir ką verta aptarti su projektuotojais dar prieš pasirašant sutartis. Istorinėse miesto dalyse ypač svarbu suderinti funkcionalumą su paveldo reikalavimais, kad tvarkyba būtų ir patogi, ir teisėta.

    Gyventojams, planuojantiems atnaujinimus, rekomenduojama į konsultacijas atsinešti turimą informaciją apie pastatą ir numatomus darbus, o jei įmanoma, ir nuotraukų. Tai padeda specialistams tiksliau įvertinti situaciją ir pateikti konkretesnes rekomendacijas, kurios vėliau sutaupo laiko derinimo procedūrose.

  • Tarptautinė muziejų diena Jonavoje: kaip Krašto muziejaus komanda saugo ir pasakoja istorijas

    Tarptautinė muziejų diena Jonavoje: kaip Krašto muziejaus komanda saugo ir pasakoja istorijas

    Gegužės 18 dieną minima Tarptautinė muziejų diena Jonavoje tapo proga padėkoti Jonavos krašto muziejaus darbuotojoms už kasdienį darbą, kuriuo saugoma vietos atmintis ir kuriami ryšiai su bendruomene. Sveikinimuose akcentuota, kad muziejus šiandien neapsiriboja eksponatų saugojimu, o vis dažniau tampa gyvu pasakojimų ir patirčių centru.

    Šventės metu dėmesys skirtas muziejininkių ir kitų darbuotojų kompetencijoms, kurios apima ne tik rinkinių priežiūrą, bet ir edukacijas, parodų rengimą, komunikaciją bei bendradarbiavimą su mokyklomis ir miesto organizacijomis. Tokios veiklos padeda istoriją pristatyti šiuolaikiškai ir suprantamai skirtingoms auditorijoms.

    „Didelis talentas slypi ne tik gebėjime išsaugoti praeitį, bet ir ją papasakoti taip, kad ji taptų artima šiuolaikiniam žmogui. Todėl muziejaus darbuotojų idėjos, kūrybiškumas ir atsidavimas profesijai kalba garsiau nei pats vertingiausias eksponatas“, – sakė vicemerė Birutė Gailienė.

    Kodėl muziejų darbas matomas vis labiau

    Pastaraisiais metais muziejai Lietuvoje vis aktyviau ieško būdų, kaip pritraukti lankytojus ne tik tradicinėmis ekspozicijomis, bet ir renginiais, edukacinėmis programomis bei skaitmeniniais sprendimais. Daugelyje institucijų plečiasi veiklos, susijusios su kultūros paveldo skaitmeninimu ir nuotoliniu turinio pasiekiamumu.

    Tarptautinė muziejų diena, minima kiekvienų metų gegužės 18 dieną, primena apie muziejų vaidmenį kuriant dialogą su visuomene. Ši data siejama ir su platesnėmis iniciatyvomis, kurios skatina bendruomenes į muziejus žvelgti kaip į atviras erdves diskusijoms, mokymuisi ir pažinimui.

    Jonavos krašto muziejaus darbuotojų pagerbimas pabrėžė, kad kultūros institucijų stiprybė dažnai priklauso nuo žmonių, kurie geba sujungti istoriją, švietimą ir šiuolaikinį pasakojimą. Tokie sveikinimai tampa ne tik simboliniu įvertinimu, bet ir priminimu, kodėl muziejai išlieka svarbūs miestų ir regionų tapatybei.

  • Sevilijoje rasti du XVII a. paveikslai: po beveik 100 metų jie grįžta į Hospital de los Venerables

    Sevilijoje rasti du XVII a. paveikslai: po beveik 100 metų jie grįžta į Hospital de los Venerables

    Ispanijos nacionalinė policija pranešė susigrąžinusi du XVII amžiaus ovalo formos aliejinės tapybos kūrinius ant pušies lentos, kurie beveik šimtmetį buvo laikomi dingusiais. Pasak pareigūnų, paveikslai priklausė Sevilijos Hospital de los Venerables Sacerdotes bažnyčiai ir ilgą laiką nebuvo žinoma, kur jie atsidūrė.

    Tyrimas prasidėjo 2025 metų rugsėjį, kai Kultūros ministerijos padalinys, dirbantis su neteisėta prekyba kultūros vertybėmis, įspėjo policiją apie aukciono kataloge pastebėtus darbus. Apie galimą sutapimą institucijas informavo ir Sevilijos arkivyskupija, nurodžiusi, kad kataloge esantys kūriniai gali būti dingę bažnytinės kolekcijos eksponatai.

    Dingo po 1930 metų parodos

    Policijos teigimu, du paveikslai buvo paskolinti 1929 metais, kai Sevilijoje vyko Iberoamerikos paroda, o pasibaigus renginiui 1930 metais į savo vietą nebegrįžo. Nuo tada jų kelias buvo nutrūkęs, o dingimas ilgainiui tapo vienu iš neatsakytų vietos kultūros paveldo klausimų.

    Atgauti kūriniai siejami su Sevilijos tapytoju Lucasu Valdésu, kūrusiu XVII amžiuje. Šie darbai, kaip nurodo tyrėjai, buvo bažnyčios pagrindinio altoriaus dekoro dalis, todėl jų reikšmė yra ne tik meninė, bet ir istorinė bei religinė.

    Kaip paveikslai buvo susigrąžinti

    Gavus informaciją apie galimą pardavimą, policijos Istorinio paveldo padalinys tikrino kilmę, autentiškumą ir sutapimą su archyviniais aprašais. Pareigūnai nurodė, kad patvirtinus, jog tai tie patys dingę darbai, kūriniai buvo paimti prevenciškai, kad nepatektų į rinką ir būtų užtikrinta jų apsauga.

    Vėliau pareigūnai nustatė dabartinius kūrinių turėtojus ir paaiškino teisinį bei paveldosauginį statusą, akcentuodami pareigą grąžinti teisėtam savininkui. Policija pabrėžė, kad svarbų vaidmenį suvaidino tarpininkavimas tarp turėtojų ir Sevilijos arkivyskupijos, leidęs susitarti dėl savanoriško perdavimo.

    Šio mėnesio 20 dieną paveikslai oficialiai perduoti Sevilijos arkivyskupijai ceremonijoje, surengtoje Hospital de los Venerables bažnyčioje. Tokie atvejai, pasak paveldosaugos ekspertų praktikos, dažnai baigiasi ne teismo procesais, o kilmės įrodymų patikslinimu ir susitarimu, jei dabartiniai turėtojai nėra tiesiogiai susiję su dingimu.

    Kodėl tokių atvejų daugėja

    Kultūros vertybių kilmės tikrinimas vis dažniau remiasi skaitmeniniais archyvais, institucijų duomenų bazėmis ir rinkos stebėsena, todėl seniai dingę kūriniai ima „išlįsti“ aukcionų kataloguose ar privačiuose pardavimuose. Paveldosaugos praktikoje tai reiškia, kad net ir po dešimtmečių atsiradę objektai gali būti identifikuojami pagal aprašus, nuotraukas, matmenis, ikonografiją ir istorinius inventorius.

    Šis atvejis Sevilijoje išryškina ir kitą tendenciją: kultūros paveldo apsauga vis labiau priklauso nuo institucijų bendradarbiavimo, nes informacija dažnai ateina iš bažnytinių archyvų, muziejų ar ministerijų. Kai yra aiškus teisinis statusas ir įrodyta kilmė, reali kūrinių grąžinimo galimybė smarkiai padidėja.

  • Neogotikiniai rūmai Rozbitke: Oskaro laureato Jano A. P. Kaczmareko istorija ir pardavimas

    Neogotikiniai rūmai Rozbitke: Oskaro laureato Jano A. P. Kaczmareko istorija ir pardavimas

    Rozbitko kaime, Lenkijos Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, stovi neogotikiniai rūmai, dažnai vadinami vienu įdomiausių regiono romantizmo epochos dvarų kompleksų. Pastatas iškilo 1856–1858 metais, kai buvo statomas Georgui Heinrichui Otto von Reiche, o architektūroje sąmoningai siekta viduramžių pilių įspūdžio.

    Istorikai kelia versiją, kad projektas galėjo būti susijęs su Friedricho Augusto Stülerio aplinka, tačiau autorystė iki galo nepatvirtinta. Vis dėlto stilistika aiškiai atitinka XIX amžiaus prūsiško neogotikos laikotarpio madą, kai turtingi žemvaldžiai rinkosi reprezentacines, romantizuotas rezidencijas.

    Ryškiausias rūmų akcentas – dvi aukštos keturių aukštų bokštinės dalys su smailiais stogais, o visas tūris pastatytas ant pakelto mūrinio cokolio. Rūmai dengti stačiu stogu su gausiomis stoglangių konstrukcijomis, o fasaduose dominuoja profiliuotų plytų neogotikinės detalės.

    Komplekso mastas išlieka įspūdingas ir šiandien: rūmų plotas siekia apie 2 000 kvadratinių metrų, o rūmų ir parko ansamblis – maždaug 33 hektarus. Išskiriamas priekinis fasadas su Tudorų arkos motyvu ir heraldiniai elementai, primenantys istorinę savininkų giminę.

    Per skirtingus laikotarpius valdos priklausė kelioms aristokratų šeimoms, o von Reiche giminė čia išsilaikė iki 1945 metų. Vėliau objektas atiteko valstybei, o XX amžiaus antroje pusėje, kaip ir nemaža dalis panašių rezidencijų, pamažu prarado ankstesnį reprezentacinį statusą ir buvo apleistas.

    Naują etapą rūmai pasiekė 2004 metais, kai juos įsigijo Janas A. P. Kaczmarekas – kompozitorius, apdovanotas Oskaru už muziką filmui Marzyciel. Tuomet pradėta platesnė restauravimo programa, o vieta imta sieti ne tik su paveldu, bet ir su kūrybinėmis veiklomis.

    Rūmuose veikė Instytut Rozbitek – erdvė menininkų darbui ir tarptautiniams susitikimams, kuri laikinai sugrąžino kompleksui kultūrinį gyvybingumą. Tokie projektai dažnai vertinami kaip viena realiausių išeičių paveldo objektams, kai istorinis pastatas pritaikomas šiuolaikinei funkcijai neatsisakant autentiškumo.

    Šiuo metu skelbiama, kad visas parkų ir rūmų kompleksas parduodamas, tačiau potencialiam pirkėjui tai reiškia ne tik dideles investicijas. Objektas įrašytas į paveldo registrą, todėl bet kokie remonto ar pritaikymo darbai turi būti derinami su paveldo apsaugos specialistais, o sprendimai privalo atitikti apsaugos reikalavimus.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent šis derinys – įspūdingas architektūrinis charakteris, didelė teritorija ir teisiniai įsipareigojimai – lemia, jog tokio tipo objektų ateitis priklauso nuo ilgalaikės vizijos. Sėkmingiausi atvejai dažniausiai remiasi tvariu naudojimu: kultūros, turizmo ar mišriomis veiklomis, kurios užtikrina nuolatinę pastato priežiūrą.

  • Kėdainių savivaldybė pelnė Tautinių mažumų departamento apdovanojimą: kuo įvertintas darbas?

    Kėdainių savivaldybė pelnė Tautinių mažumų departamento apdovanojimą: kuo įvertintas darbas?

    Gegužės 21 dieną Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje, Lietuvos tautinių bendrijų dienos minėjime Kėdainių rajono savivaldybei ir merui Valentinui Tamuliui įteiktas Tautinių mažumų departamento apdovanojimas. Įvertinimas skirtas už nuoseklų dėmesį tautinių mažumų kultūros, paveldo ir istorinės atminties išsaugojimui bei puoselėjimui.

    Renginį organizavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o jo metu pagerbti žmonės ir institucijos, prisidedantys prie kultūrinės įvairovės stiprinimo Lietuvoje. Kėdainių atstovų teigimu, apdovanojimas svarbus ne tik kaip simbolinis gestas, bet ir kaip paskata tęsti pradėtus darbus.

    Daugiakultūrės tapatybės argumentai

    Pasak mero V. Tamulio, Kėdainiai istoriškai formavosi kaip miestas, kuriame sugyveno skirtingos tautos ir konfesijos, o tai paliko ryškų pėdsaką miesto veide. Anot jo, šis daugiakultūris sluoksnis atsispindi tiek architektūroje, tiek atminties vietose, tiek bendruomenių tradicijose.

    „Kėdainiuose nuo seno sugyveno įvairios tautos, vyko amatų, mokslo, kultūros mainai. Miesto istorija, persipynusi su skirtingomis konfesijomis, nulėmė daugiakultūrio miesto identitetą ir unikalų kultūrinį tapatumą“, – sakė meras V. Tamulis.

    Jis pabrėžė, kad daugiatautis palikimas mieste iki šiol atpažįstamas per istorinius ženklus, susijusius su škotų, žydų, lenkų, vokiečių ir rusėnų bendruomenėmis. Savivaldybė akcentuoja, kad svarbu ne tik saugoti materialius objektus, bet ir stiprinti pagarbos skirtingoms kultūroms tradiciją.

    Projektai, kurie tapo įrodymu

    Savivaldybė primena vykdomus ir jau įgyvendintus paveldo išsaugojimo darbus, kurie ir sudaro apčiuopiamą tokios politikos rezultatą. Tarp jų minimas Kėdainių parke esantis Minaretas, kurio tvarkymo darbai siejami su platesniu miesto istorinio pasakojimo išsaugojimu.

    Taip pat pabrėžiama, kad restauruotos visos trys išlikusios Kėdainių sinagogos, o šiandien jos pritaikytos kultūros, meno ir bendruomenės reikmėms. Tokie sprendimai, savivaldybės vertinimu, leidžia paveldo objektams išlikti gyviems, o ne tapti tik uždarais eksponatais.

    „Mūsų pareiga – ne tik gyventi praeities sentimentais, bet ir saugoti daugiakultūrį palikimą. Mums rūpi išlaikyti tiek materialųjį, tiek nematerialųjį Kėdainiuose gyvenusių tautų paveldą“, – pabrėžė rajono vadovas.

    Kėdainių savivaldybė pažymi, kad apdovanojimas sutampa su platesniu miesto kultūrinių iniciatyvų ciklu ir siekiu telkti bendruomenes bendriems projektams. „Šį įvertinimą vežame į Kėdainius – šių metų Lietuvos kultūros sostinę“, – dėkodamas sakė V. Tamulis.

  • Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Retas artefaktas iš 1889 metų

    Paryžiuje aukcione parduota Eifelio bokšto originalių spiralinių laiptų dalis – 14 rūdžių spalvos pakopų fragmentas. Už šį istorinį objektą „Artcurial“ aukciono namuose sumokėta 450 160 eurų.

    Iš pirmo žvilgsnio tai tik 2,75 metro aukščio metalo konstrukcija, tačiau jos vertę lemia kilmė. Šios pakopos kadaise buvo Eifelio bokšto laiptų, jungusių antrą ir trečią aukštus, dalis.

    Kaip laiptai atsidūrė rinkoje

    Spiraliniai laiptai buvo sumontuoti, kai bokštas atidarytas 1889 metais, o vėliau tapo vienu atpažįstamiausių jo vidaus elementų. Vis dėlto 1983 metais, vykstant atnaujinimo darbams ir diegiant liftus, laiptai buvo išmontuoti.

    Tąkart konstrukcija buvo supjaustyta į 24 atskiras dalis, kurios pateko į privačias kolekcijas. „Artcurial“ pabrėžė, kad nedaug tokių fragmentų liko Prancūzijoje ir buvo išsaugoti pirmųjų pirkėjų, todėl kiekvienas pasirodymas aukcione laikomas reta proga.

    Kaina viršijo pradinį vertinimą

    Parduotas laiptų segmentas maždaug 40 metų buvo laikomas privačioje kolekcijoje, todėl jo pasirodymas rinkoje sukėlė didelį susidomėjimą. Pradinė 14 pakopų fragmento vertė buvo įvertinta 120 000–150 000 eurų, tačiau galutinė suma išaugo kelis kartus.

    Vis dėlto tai nėra brangiausiai parduotas Eifelio bokšto laiptų gabalas. 2016 metais panašus fragmentas aukcione buvo parduotas už 523 800 eurų, todėl šių objektų rinka rodo stabilų kolekcininkų dėmesį ir konkurenciją.

    Tokie pirkiniai vertinami ne tik kaip dekoratyvūs objektai, bet ir kaip autentiškos miesto istorijos relikvijos, kurias įsigiję pirkėjai gali pagrįstai vadinti išskirtinėmis. Kiti Eifelio bokšto laiptų segmentai jau yra įrengti įvairiose vietose – nuo privačių sodų Japonijoje iki erdvių prie Laisvės statulos Niujorke ar pramogų parkų ekspozicijų.

  • Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Kas padėjo piramidei atlaikyti laiką

    Cheopso, arba Chufu, piramidė Gizoje stovi jau apie 4 600 metų ir išlieka ryškiausiu Senovės Egipto inžinerijos simboliu. Nors per šimtmečius ji neteko didelės dalies baltų apdailos akmenų, pagrindinė konstrukcija iš kalkakmenio ir granito išliko stulbinamai stabili.

    Mokslininkams seniai kyla klausimas, kodėl būtent ši piramidė atlaikė laiką geriau nei dalis kitų Egipto piramidžių, kurių išoriniai sluoksniai buvo suirę ar net griuvo. Naujas tyrimas siūlo dar vieną paaiškinimo dalį, susijusią su tuo, kaip statinys reaguoja į virpesius.

    Jutikliai parodė netikėtą virpesių skirtumą

    Egipto tyrėjų komanda piramidėje ir aplink ją išdėstė kelias dešimtis vibraciją fiksuojančių jutiklių, kad išmatuotų natūralius aplinkos virpesius. Tokius signalus nuolat sukuria vėjas, tolimas transportas, jūros bangų energija ir menki Žemės plutos drebėjimai.

    Duomenys parodė, kad gruntas šalia piramidės dažniausiai virpėjo apie 0,6 herco dažniu, o piramidės viduje fiksuotas dažnis buvo didesnis, maždaug 2,0–2,6 herco. Toks nesutapimas gali reikšti, kad seisminė energija iš grunto į statinį perduodama ne taip efektyviai, todėl sumažėja pavojingos rezonanso stiprinimo rizikos.

    Keista ertmių funkcija virš laidojimo kameros

    Tyrime išskirtos ir vadinamosios iškrovos, arba slėgį mažinančios, kameros virš Karaliaus kameros. Jos tradiciškai aiškinamos kaip konstrukcinis sprendimas, padedantis paskirstyti milžinišką piramidės masę ir apsaugoti vidines patalpas nuo spaudimo.

    Tačiau matavimai parodė, kad būtent šiose ertmėse virpesių sustiprėjimas staigiai sumažėja. Tai leidžia manyti, kad jos gali veikti ir kaip savotiškas virpesių pertraukiklis, perskirstantis įtampas ir mažinantis vibracijų plitimą piramidės viduje.

    „Gauti rezultatai suteikia kiekybinių įrodymų, kad konstrukcijoje yra savybių, galinčių prisidėti prie ilgaamžiškumo net esant seisminiams pavojams“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Egiptas nėra vienas seismiškiausių regionų, tačiau istoriniai duomenys rodo, kad netoli Gizos fiksuoti ir stipresni drebėjimai. Tyrėjai pabrėžia, jog dar anksti tvirtinti, kad piramidė sąmoningai suprojektuota kaip atspari žemės drebėjimams, bet nauji matavimai rodo, kad kai kurie konstrukciniai sprendimai galėjo turėti tokį šalutinį efektą.

    Tolesni darbai paprastai orientuojami į pakartotinius matavimus ir išsamesnį modeliavimą, kad būtų patikrinta, kaip skirtingos piramidės dalys elgiasi įvairių tipų virpesių metu. Tokie tyrimai svarbūs ne tik aiškinantis senovės inžinerijos mįsles, bet ir planuojant kultūros paveldo apsaugą bei restauravimo sprendimus.

  • Viekšniuose pradedami Vytauto paminklo tyrimai: aiškinsis pažeidimus ir rengs restauravimo planą

    Viekšniuose pradėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimo darbai. Nuo paminklo nuimta drėgmės poveikį mažinusi laikina apsauginė konstrukcija, o specialistai ėmėsi pirminio būklės vertinimo.

    Artimiausiu metu bus nustatoma, kokie pažeidimai jau atsiradę ir kokių priemonių prireiks, kad paminklas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo. Tokie tyrimai paprastai tampa pagrindu sprendžiant, ar pakaks konservavimo, ar būtina pilna restauracija.

    Pagrindinis tikslas – tikslūs duomenys

    Paminklo būklės tyrimus atliks restauratorė Rūta Glinskytė. Iš paimtų mėginių bus atliekami cheminiai ir kiti laboratoriniai tyrimai, kurie padeda nustatyti medžiagų sudėtį, ankstesnių remonto darbų pėdsakus ir irimo priežastis.

    Taip pat numatyti fotogrametriniai matavimai, leidžiantys tiksliai fiksuoti esamą paviršių, įtrūkimus ir deformacijas. Sukaupti duomenys vėliau praverčia ir planuojant tvarkybą, ir lyginant, kaip paminklo būklė kinta po atliktų darbų.

    Paminklas bus vėl uždengtas

    Baigus pirminį vertinimą ir mėginių paėmimą, paminklas bus vėl uždengtas, kad iki praktinių restauravimo darbų pradžios būtų apsaugotas nuo drėgmės. Drėgmė ir temperatūrų svyravimai lauko sąlygomis yra vieni dažniausių veiksnių, spartinančių paviršių irimą, ypač jei yra mikroįtrūkimų.

    Parengta tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programa taps pagrindu tolesniems paminklo tvarkybos sprendimams. Joje paprastai apibrėžiama darbų apimtis, eiliškumas, tinkamiausios medžiagos ir metodai, taip pat ilgalaikės priežiūros rekomendacijos.

    Informaciją apie vykdomus darbus pateikė savivaldybės Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyrius.

  • Saulės elektrinė ant stogo ar fasado: kada privalomas statybos leidimas ir projektas saugomose teritorijose?

    Saulės elektrinė ant stogo ar fasado: kada privalomas statybos leidimas ir projektas saugomose teritorijose?

    Planuojant montuoti saulės elektrinę ant pastato fasado ar stogo, statybą leidžiančio dokumento poreikis priklauso ne tik nuo pačio įrenginio dydžio, bet ir nuo to, ar darbai laikomi esminiu statinio išvaizdos keitimu. Ypač svarbu įsivertinti, ar pastatas yra kultūros paveldo ar saugomoje teritorijoje, kur taikomi griežtesni reikalavimai.

    Statybos techninis reglamentas STR 1.04.04:2017 numato, kad tam tikrais atvejais įranga, tvirtinama ant fasado ar šlaitinio stogo, gali būti prilyginama esminiam išvaizdos keitimui. Tai aktualu vykdant ypatingojo ar neypatingojo statinio remonto darbus konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, taip pat kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje.

    Kokie parametrai laikomi reikšmingais?

    Reglamente nurodyta, kad esminiu statinio išvaizdos keitimu laikomas didesnės nei 0,01 kubinio metro tūrio įvairios įrangos, inžinerinių sistemų ar konstrukcijų tvirtinimas ant pastato fasado ar šlaitinio stogo. Praktikoje tai reiškia, kad dalis įprastų saulės elektrinės sprendinių, priklausomai nuo konstrukcijų ir tvirtinimo būdo, gali patekti į šį apibrėžimą.

    Taip pat svarbus kriterijus taikomas plokštiems stogams: jei įranga, inžinerinės sistemos ar konstrukcijos iškyla daugiau kaip 1 metrą virš pastato plokščiojo stogo parapeto ir yra tvirtinamos ant stogo, toks sprendinys saugomose teritorijose gali būti vertinamas kaip esminis išvaizdos keitimas.

    Kada projektas ir leidimas tampa privalomi?

    Jei pastatas yra konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje, o planuojama saulės elektrinė viršija reglamente nurodytus parametrus, projektinė dokumentacija ir statybą leidžiantis dokumentas tampa privalomi. Tokiose vietovėse vertinama ne tik techninė pusė, bet ir vizualinis poveikis aplinkai bei paveldo vertingosioms savybėms.

    Todėl prieš pasirašant rangos sutartį ar užsakant įrangą, verta pasitikrinti teritorijos statusą ir planuojamo sprendinio parametrus. Kilus abejonių, saugiausia kryptis yra iš anksto suderinti sprendinius su atsakingomis institucijomis ir projektuotojais, kad vėliau netektų stabdyti darbų ar koreguoti jau įrengtos sistemos.

  • Omano dykumoje aptiko mįslingus uolų simbolius: ką jie reiškia ir kodėl mokslininkai sunerimo?

    Omano dykumoje aptiko mįslingus uolų simbolius: ką jie reiškia ir kodėl mokslininkai sunerimo?

    Omane, Al Khaboura apylinkėse Al Batinos provincijoje, ekspedicijos dalyviai užfiksavo iki šiol nežinomą uolų raižinių vietą. Ant pavienių didelių riedulių ir platesnių uolienų plokštumų aptikti gerai išsilaikę piešiniai bei ženklai, galintys būti labai senos kilmės.

    Omano paveldo ir turizmo ministerija pranešė, kad objektai jau registruoti ir pradėti pirminiai tyrimai. Tyrėjai uolienų paviršiuje pastebėjo gyvūnų ir žmonių figūras bei geometrinius simbolius, kurių prasmė kol kas neatskleista.

    Pasak specialistų, raižiniai atlikti žymint, išgremžiant ir taškiniu būdu iškaldinėjant uolą, todėl matyti kruopšti technika ir ilga tokios kūrybos tradicija. Tokie vaizdiniai dažnai interpretuojami kaip kasdienybės, socialinių ryšių ir tikėjimų atspindžiai, tačiau tikslios išvados priklauso nuo datavimo ir konteksto.

    Kodėl šie radiniai svarbūs?

    Omano pusiasalis laikomas vienu svarbiausių regionų, padedančių suprasti Artimųjų Rytų priešistorę. Uolų menas čia svarbus tuo, kad daug senųjų bendruomenių nepaliko rašto, o raižiniai tampa vienu iš nedaugelio būdų atsekti simbolinį mąstymą ir komunikaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad uolų piešiniai skiriasi nuo įprastų radinių, tokių kaip keramika ar įrankiai, nes leidžia pažvelgti į idėjas ir ženklų sistemas. Būtent dėl to geometriniai motyvai kelia daugiausia klausimų, nes jų funkcija gali būti ritualinė, informacinė arba susijusi su teritorijos žymėjimu.

    Ką mokslininkai darys toliau?

    Omano institucijos skelbia, kad darbai bus tęsiami: planuojama išsami dokumentacija, konservavimas ir detalesnė analizė. Svarbiausi uždaviniai yra nustatyti raižinių chronologiją ir įvertinti galimus ryšius su kitomis žinomomis vietomis regione.

    Ne mažiau svarbi ir apsauga, nes net sausame dykumų klimate uolienų paviršių veikia erozija, temperatūrų svyravimai bei vėjas. Specialistai sieks užtikrinti, kad vietovė būtų apsaugota nuo aplinkos poveikio ir galimos žmogaus veiklos, kuri dažnai tampa papildoma grėsme tokiems objektams.