Tag: Ledynai

  • Marso krateriuose aptiko keistus ledynus su stačiais šlaitais: kai kur siekia iki 209 metrų

    Marso krateriuose aptiko keistus ledynus su stačiais šlaitais: kai kur siekia iki 209 metrų

    Mokslininkai Marso šiauriniame pusrutulyje aptiko neįprastų, į skardžius panašių darinių, kurie, jų manymu, gali slėpti didelius, senovinius ledynus. Šie objektai pastebėti smūginiuose krateriuose netoli Alba Mons ugnikalnio regiono.

    Naujame tyrime, apie kurį rašo portalas „ScienceAlert“, aprašomi 29 statūs skardžiai kraterių šlaituose, galintys būti ledo turtingos sankaupos, dengtos uolienomis ir dulkėmis. Tyrėjai tikisi, kad šie radiniai padės geriau suprasti Marso klimato istoriją ir ledo išlikimo sąlygas.

    Nors šiandien Marsas yra šaltas ir sausas, o jo atmosfera per plona, kad skystas vanduo paviršiuje išsilaikytų, ledo planetoje vis dar gausu – ypač ties ašigaliais. Be to, mokslininkai seniau yra kėlę prielaidą, kad reikšmingų ledo atsargų gali būti ir po paviršiumi.

    Jei šie darinių kompleksai iš tiesų yra ledynai, jie galėtų tapti svarbiu orientyru būsimosioms misijoms, ieškančioms potencialių vandens išteklių. Kartu tai būtų dar vienas įrodymas, kad net ir palyginti „neseniai“ Marso istorijoje planetos sąlygos galėjo būti gerokai šaltesnės.

    29 objektai krateriuose ir 738 ištirti dariniai

    Geologinės struktūros nustatytos analizuojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ ir Europos kosmoso agentūros „ExoMars Trace Gas Orbiter“ darytus vaizdus. Tyrėjai iš viso išnagrinėjo 738 kraterius ir, naudodami palydovinių nuotraukų poras, sudarė erdvinius (3D) reljefo modelius.

    Gauti duomenys leido išskirti lobines, į ašigalio pusę orientuotas, stačiu priekiu pasižyminčias sankaupas kraterių šlaituose. Tyrėjai jas apibūdina kaip anksčiau neaprašytą ledyninės kilmės reljefo tipą Marse.

    Tyrime taip pat pasitelktas kompiuterinis modeliavimas, kuris padėjo įvertinti, kaip tokie ledynai galėjo susiformuoti ir kokiomis sąlygomis jie galėjo išlikti. Analizei prireikė ir palyginimų su Žemėje aptinkamais analogais.

    Stačios ledynų „pabaigos“ – iki 209 metrų aukščio

    Pagal tyrėjų pateiktą vertinimą, šie ledynai galėtų būti padengti uolienomis, dulkėmis ir kita medžiaga, kuri veiktų kaip apsauginis sluoksnis nuo Marso atmosferos poveikio. Tokia „danga“ teoriškai padėtų ledui išlikti ilgiau, nei jis išsilaikytų atvirame paviršiuje.

    Struktūros yra didelės: kai kurių darinių nuolydis tęsiasi iki 3 kilometrų, o pabaigoje staiga baigiasi beveik vertikaliu skardžiu. Kai kur skardžio aukštis siekia iki 209 metrų.

    Dar viena įdomi detalė – dalyje vietų matyti požymių, kad nuo kraterio krašto galėjo riedėti ir šlaitu žemyn slinkti uolienos, o apačioje kauptis nuogulomis. Tokie procesai svarbūs bandant suprasti, kaip ledas ir nuolaužos sąveikauja bei kaip tai keičia reljefo „išvaizdą“.

    Ką tai gali reikšti būsimoms misijoms

    Jei šie objektai iš tiesų slepia vandens ledą, svarbiausias klausimas būtų ne tik „kur“, bet ir „kaip“ jis yra uždengtas – nuo to priklausytų, ar ir kiek realu ateityje pasiekti potencialias vandens atsargas. Tyrėjai pabrėžia, kad ledo vieta ir dengiančio sluoksnio savybės gali būti lemiamos planuojant bet kokį išteklių panaudojimą.

    Tolimesni tyrimo žingsniai galėtų apimti detalesnių vaizdų rinkimą, panašių darinių paiešką kitose Marso vietose ir papildomus palyginamuosius darbus Žemėje. Mokslininkai taip pat sieks tiksliau nustatyti, kada ši Marso dalis galėjo būti padengta ledu ir kaip planetos klimatas kito dėl jos ašies posvyrio pokyčių.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • Geologai paaiškino „dingusį“ milijardą metų Žemės uolienose: kaltos mantijos jėgos ir ledynai

    Geologai jau daugiau kaip šimtmetį žino, kad Žemės uolienų sluoksniuose kai kur tiesiog „iškrenta“ milžiniškas laiko tarpas – trūksta šimtų milijonų ar net beveik milijardo metų. Dabar mokslininkai siūlo paaiškinimą, kur dingo ši planetą „ištrynusi“ istorijos dalis.

    Nauji tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Nature“, aiškina, kad kai kurie žemynai buvo pakelti aukštai virš jūros lygio dėl gilių procesų Žemės gelmėse. Vėliau jų paviršių ilgą laiką intensyviai „nušlifavo“ didžiuliai ledo skydai, nuėsdami anksčiau susikaupusius nuogulų sluoksnius.

    Šis reiškinys geologijoje vadinamas Didžiąja nesąlaja (angl. Great Unconformity). Vietoje įprastos nuoseklios „seniausia apačioje – jauniausia viršuje“ sekos kai kur aptinkamas staigus šuolis: ant labai seno kristalinio pamato guli gerokai jaunesni nuosėdiniai sluoksniai, o tarpinė „knygos dalis“ – dingusi.

    Toks laiko tarpas svarbus ne tik geologams. Jaunesni sluoksniai daug kur sutampa su laikotarpiu, kai Žemėje smarkiai išaugo gyvybės formų įvairovė – vadinamuoju kambro sprogimu, prasidėjusiu maždaug prieš 540 milijonų metų.

    Kas yra Didžioji nesąlaja

    Didžioji nesąlaja gerai matoma, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje esančiame Didžiajame kanjone: palyginti jauni, maždaug 540 milijonų metų ar jaunesni nuosėdiniai sluoksniai guli tiesiai ant iki 2 milijardų metų senumo kristalinių uolienų.

    Tarpe tarp jų turėtų būti ilga geologinė seka, tačiau jos nėra – tarsi iš archyvo būtų išplėšta dalis lapų. Kai kur šis „prarastas“ laikas sudaro reikšmingą Žemės istorijos dalį.

    Mokslininkai seniai svarstė, kas galėjo taip plačiai „nuvalyti“ žemynų paviršių. Buvo keliamos įvairios hipotezės – nuo pasaulinio apledėjimo ir ledo skydų erozijos iki tektoninių pertvarkų, kalnodaros, vulkanizmo ar net pasaulinio jūros lygio svyravimų.

    Žemynus kilnojo mantijos judėjimas

    Tyrėjai Didžiosios nesąlajos kilmę susiejo su konvekcija Žemės mantijoje – maždaug 2 900 kilometrų storio karštų, kietų uolienų sluoksnyje, kuris juda labai lėtai, per dešimtis ar šimtus milijonų metų.

    Tokie judesiai gali kelti ar leisti Žemės paviršių šimtais metrų, nes žemynai „plaukia“ ant mantijos. Autoriai, naudodami Austrijos superkompiuterį „Gadi“, modeliuodami įvertino, kaip šie procesai galėjo veikti žemynus per pastarąjį milijardą metų.

    Modeliai rodė, kad senoviniai žemyniniai blokai – Laurentija (dabar didelė Šiaurės Amerikos dalis), Baltika (dalis šiaurinės Europos) ir Šiaurės Kinija – buvo keliami nuo maždaug prieš 1 milijardą metų iki maždaug prieš 540 milijonų metų. Vėlesniu laikotarpiu jie, priešingai, buvo traukiami žemyn.

    Tokia „aukštyn–žemyn“ dinamika, tyrėjų teigimu, palanki scenarijui: pakilus žemynui, į paviršių iškildavo kristalinis pagrindas, o anksčiau susikaupę nuosėdiniai sluoksniai būdavo nuardomi. Kai blokai vėl nusileisdavo, pradėdavo kauptis naujos nuosėdos, kurios ir išliko iki mūsų dienų.

    Ledo skydai užbaigė „ištrynimą“

    Ypač svarbu tai, kad modeliuose numatytas žemynų pakilimas sutapo su „Sniego gniūžtės Žemės“ laikotarpiu, trukusiu maždaug nuo 720 iki 635 milijonų metų prieš dabartį. Tuomet, kaip manoma, didžiuliai ledo skydai dengė dideles planetos teritorijas.

    Tyrime pabrėžiama, kad ledynai ir ledo skydai gali būti ypač efektyvūs „žemynų šlifuotojai“ – kai kur net veiksmingesni už upių eroziją, nes slenkantis ledas mechaniškai gramdo paviršių didžiuliais plotais ir ilgą laiką.

    Autoriai atkreipė dėmesį ir į skirtumus tarp žemynų: pavyzdžiui, Australija ir Pietų Amerika, pagal jų analizę, nuo maždaug prieš 900 milijonų metų patyrė tik du pakilimo ir nusileidimo ciklus, todėl sąlygos Didžiajai nesąlajai susiformuoti ir išlikti buvo mažiau palankios – ir ten jos pėdsakų aptinkama mažiau.

    Tyrėjų išvada paprasta: „dingę“ Žemės geologinio archyvo puslapiai greičiausiai yra gilių planetos procesų pasekmė – mantijos judėjimo, kuris pakėlė žemynus, ir vėliau ledo, kuris jų paviršių ilgam „nuvalė“.

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.

  • Patagonijoje du skirtingų spalvų ežerus išskyrė siauras sausumos ruožas – vaizdas iš kosmoso

    Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2020 metų rugsėjo 15 dieną užfiksavo neįprastą Patagonijos vaizdą: du ryškiai skirtingų spalvų ežerai susitinka ties siauru sausumos ruožu, kuris juos tarsi perskiria per pusę.

    Nuotraukoje matyti Argentinos ežerai Pueyrredón ir Posadas – vieta, kur skaidrus, tamsiai melsvas vanduo pereina į šviesesnį, žalsvai melsvą atspalvį. Būtent kontrastas iš aukštai ir daro šį gamtos „susidūrimą“ itin fotogenišką.

    Pueyrredón yra maždaug 65 kilometrų ilgio ledyninės kilmės ežero Argentinos dalis, besitęsianti iki Čilės sienos. Čilėje šis vandens telkinys vadinamas Cochrane ežeru, o didelis gylis ir itin skaidrus vanduo iš viršaus suteikia gilią mėlyną spalvą.

    Posadas ežeras, kuris yra gerokai mažesnis ir sekliau užpildytas, per tūkstantmečius susiformavo pietinėje Pueyrredón dalyje, kai nuosėdos sukūrė natūralų barjerą. Dėl seklumo ir didesnio nuosėdų kiekio jo vanduo atrodo šviesesnis, turkio atspalvio.

    Kaip susidarė „tiltas“ tarp ežerų

    NASA Žemės observatorijos duomenimis, pagrindinį barjerą sudaro nuosėdų ir stambesnių akmenų sankaupa, atsiradusi dar tada, kai kraštovaizdį formavo ledynai. Iš tolo ji gali priminti smėlio nerijas, tačiau labiau tikėtina, kad tai morena – ledyno pakraštyje susikaupusios uolienos ir nuogulos.

    Nuotraukoje taip pat išsiskiria vakariniame Pueyrredón krante susiformavę vėduoklės formos žemės dariniai – deltos, kurių dydis didėja iš šiaurės į pietus. Jos rodo, kiek daug nuosėdų į ežerą per laiką atnešė iš aplinkinių kalvų tekėjusios upės.

    Vėjo sukelti srautai ir bangos dalį nuosėdų „ištempė“ į plonus žemės liežuvius, nukreiptus vyraujančios srovės kryptimi. Tokie dariniai padeda suprasti, kaip net ir šiandien ežerų pakrantės pamažu kinta.

    Kodėl ežerai skirtingų spalvų

    Didžiąją spalvų kontrasto dalį paaiškina du dalykai: vandens gylis ir nuosėdų kiekis. Gilesnis, skaidresnis vanduo iš viršaus atrodo tamsesnis, o sekliau esantis, daugiau sąnašų turintis vanduo įgauna šviesesnius, žalsvus tonus.

    Šiuo atveju Pueyrredón pasižymi dideliu gyliu – iki 500 metrų, todėl jo atspalvis ryškiai mėlynas. Posadas yra seklesnis ir papildomai „maitinamas“ upės atnešamomis nuosėdomis, tad spalva tampa šviesesnė.

    Vieta turistams, nors aplink beveik negyvenama

    Nors teritorija aplink ežerus yra retai apgyvendinta, ji traukia keliautojus – čia vykstama stovyklauti, žygiuoti, žvejoti ar plaukti baidarėmis. Atidesni stebėtojai net gali įžiūrėti siaurą nusileidimo taką vienoje iš deltų.

    Posadas ežere taip pat yra sala su išskirtine uoline arka, kuri laikoma viena iš vietos įdomybių. Tokie objektai, kaip ir pats „perskirtų“ ežerų vaizdas, primena, kiek daug Patagonijos kraštovaizdyje paliko ledynų epocha.

    Abu ežerai yra didelėje slėnio struktūroje, kurią išgraužė kadaise regioną dengęs milžiniškas ledynas. Patagonijoje panašių ledynų suformuotų slėnių ir fjordų yra daug, todėl iš kosmoso čia neretai matomos itin ryškios geologinės „linijos“ ir formos.

  • Italijos Alpėse po beveik 50 metų iš ledyno išniro alaus statinė: gėrimas liko geriamas

    Italijos Alpėse beveik pusšimtį metų ledyno plyšyje pragulėjusi alaus statinė netikėtai vėl išniro į paviršių – ir, pasak ją radusiųjų, alų vis dar buvo galima gerti.

    Istorija prasidėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai sraigtasparniu į kalnų pastogę gabentos atsargos pateko į nelaimingą incidentą: statinė iškrito ir nusirito į gilią ledyno properšą. Tuo metu tokio krovinio ištraukti praktiškai nebuvo įmanoma, todėl jis liko lede.

    Kaip rašo „ZME Science“, statinė vėl pasirodė 2026 metais, kai tirpstant ledynams ją aptiko gėrimų bendrovėje „Harpf“ dirbantis vyras, įvardytas tik kaip Danielis. Radinys buvo aptiktas po Sasso Nero kalnų pastoge (Schwarzensteinhütte), maždaug 3 000 metrų aukštyje.

    Metalinis indas buvo akivaizdžiai apgadintas ir įlenktas, tačiau išliko stebėtinai vientisas. Ant jo aptiktas įrašas su 1978 metų data leido gana tiksliai įvertinti, kiek laiko statinė praleido lede.

    Ar alus galėjo išlikti geras?

    Statinė buvo nugabenta į „Harpf“ patalpas, kur nedidelė grupė smalsuolių ir alaus mėgėjų nusprendė patikrinti, ar turinys apskritai saugus vartoti. Bendrovės teigimu, alus po ilgos kelionės per ledyną išsilaikė pakankamai gerai.

    Italijos žiniasklaida skelbė, kad atidarius statinę alus buvo ne tik geriamas, bet ir skonio prasme „vis dar geras“. Italijos naujienų agentūrai ANSA bendrovės savininkas ir alaus žinovas Lukas Harpf sakė, kad gėrimas buvo „nepriekaištingas“: išliko skonis, gintarinė spalva ir net angliarūgštė.

    Jo aiškinimu, viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad alus viduje veikiausiai nebuvo visiškai užšalęs. Jei skystis būtų sušalęs, jo plėtimasis galėjo deformuoti statinę ir pakenkti gėrimui.

    Kodėl ledynas tapo „šaldytuvu“

    Alaus atsparumas nėra stebuklas: jame yra alkoholio, kuris slopina daugelį mikroorganizmų, taip pat gėrimas paprastai yra gana rūgštus. Apyniai suteikia junginių, galinčių stabdyti kai kurių bakterijų augimą, o ištirpęs anglies dioksidas ir mažas deguonies kiekis taip pat nėra palankūs taršai.

    Vis dėlto alus nėra sterilus, o laikui bėgant jį veikia ir cheminiai procesai: keičiasi aromatą ir skonį formuojantys junginiai, gali atsirasti „pasenusio“ skonio niuansų. Tokie pokyčiai greitėja, kai gėrimas laikomas šilčiau ar patiria daugiau sąlyčio su deguonimi.

    Šiuo atveju ledynas veikė kaip natūralus šaldytuvas – ilgą laiką išlaikė žemą ir stabilią temperatūrą, todėl lėtino pokyčius, kurie paprastai sugadina gėrimą.

    Tirpstantys ledynai atveria senus radinius

    Ši neįprasta istorija turi ir tamsesnę pusę. Šylantis klimatas Alpėse spartina ledynų traukimąsi, o tirpstantis ledas vis dažniau iškelia į paviršių dešimtmečius, šimtmečius ar net ilgiau lede slėptas liekanas ir daiktus.

    2026 metų rugsėjį žurnale „The Cryosphere“ paskelbtas tyrimas nurodė, kad Austrijos ledynai tarp inventorizacijų, sutelktų apie 2007 ir 2022 metus, neteko maždaug 31 proc. savo ploto. Taip pat nustatyta 95 ledynai, kurie išnyko arba kurių jau nebuvo įmanoma kartografuoti.

    Zillertalio Alpės, kur ir buvo rasta statinė, patenka į šią sparčiai besikeičiančią kalnų zoną. Nors tiksliai neaišku, kaip ir kada statinė tapo pasiekiama, jos atsiradimas siejamas su vis dažnėjančiais radiniais, kuriuos atidengia traukiantis ledas.

    Archeologams tokie atradimai kartais tampa užuominomis apie praeities keliones ir pamirštus įvykius, o klimato mokslininkams – dar vienu priminimu, kad Europos kalnų ledynai keičiasi greičiau, nei daugelis tikėtųsi.

  • Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Kas pasikeitė Žemės klimate?

    Žemės klimatas natūraliai svyruoja tarp šaltesnių ir šiltesnių laikotarpių, o ledynmečiai nėra vien praeities reliktas. Mokslininkai pabrėžia, kad geologiniu požiūriu vis dar gyvename ledynmečio epochoje, tik dabar tęsiasi šiltesnė tarpledynmetinė fazė, prasidėjusi maždaug prieš 11 700 metų.

    Naujas tyrimas rodo, kad pagal natūralią klimato kaitos logiką Žemė galėjo jau pradėti kelionę į naują apledėjimą. Visgi šį procesą, kaip teigiama, sustabdė žmogaus sukelta klimato kaita, pakeitusi temperatūrų trajektoriją per pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius.

    Ką atskleidė Kanados Arkties ledynas?

    Tyrime didelis dėmesys skirtas Barenso ledo kepurei Kanados Arktyje, kuri laikoma vienu paskutinių kadaise milžiniško Laurentido ledyno sistemos likučių. Laurentidas pleistoceno laikotarpiu dengė dideles Šiaurės Amerikos teritorijas, o jo įtaka siejama ir su pasaulinio jūros lygio pokyčiais.

    Siekiant atkurti ledo kepurės istoriją, naudoti du nepriklausomi datavimo būdai: kosmogeninio berilio-10 matavimai uolienose ir anglies-14 analizė organinėse liekanose, kurios atsivėrė ledynui traukiantis. Tokie metodai leidžia nustatyti, kada vietovę dengė ledas ir kada ji vėl buvo atidengta atmosferos poveikiui.

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad maždaug prieš 2 000 metų ledo masė ėmė didėti, o tai galėjo būti ankstyvas signalas, kad prasideda nauja apledėjimo fazė. Tačiau situacija apsivertė XX amžiaus antroje pusėje, kai vasarų šiltėjimas smarkiai sustiprino tirpsmą.

    „Atrodė, kad viskas klostosi pagal natūralų scenarijų ir apledėjimas jau pradeda stiprėti, bet procesas netikėtai sustojo“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rekonstrukcijos rezultatus.

    Kodėl svarbūs 1960-ieji ir pramonės era?

    Tyrėjai išskiria, kad apie 1960 metus ledo kepurė galėjo pasiekti didžiausią savo išplitimą šiuolaikinėje istorijoje, o vėliau perėjo į neigiamą masės balansą. Tai reiškia, kad šiltuoju sezonu ledas praranda daugiau masės, nei spėja atkurti per žiemą.

    Ši tendencija siejama su šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimu, kuris spartėjo nuo pramonės revoliucijos laikotarpio, maždaug nuo 1750 metų. Mokslininkai pabrėžia, kad natūralius orbitinius Žemės ciklus, lemiančius ilgalaikius klimato svyravimus, pastaruoju metu vis labiau nustelbia žmogaus veiklos poveikis.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad vadinamojo mažojo ledynmečio metu, ypač XVIII–XIX amžiais, dalyje Šiaurės pusrutulio vyravo šaltesnės sąlygos. Tačiau vėlesnis spartus atšilimas, sustiprėjęs XX amžiaus antroje pusėje, pakeitė kryptį, kuri natūraliai galėjo vestis į ilgesnį vėsimą.

    „Tai, kas ilgą laiką atrodė nuspėjama ir natūralu, dabar nebevyksta taip, kaip turėtų vykti be žmogaus įtakos“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai perspėja, kad jei dabartinės atšilimo tendencijos išliks, tokie ledynų likučiai kaip Barenso ledo kepurė gali toliau sparčiai trauktis. Tai reikštų ne tik regioninės ekosistemos pokyčius, bet ir dar vieną aiškų signalą, kaip greitai šiuolaikinė klimato kaita keičia procesus, kurie anksčiau trukdavo tūkstantmečius.

  • Šveicarijos Alpėse 250 000 tonų ledyno masė slenka žemyn: specialistai perspėja dėl lavinos rizikos

    Šveicarijos Alpėse fiksuojamas nerimą keliantis procesas: virš Randos gyvenvietės esanti didelė ledyno masė pamažu slenka žemyn ir, ekspertų vertinimu, nepalankiomis sąlygomis gali sukelti ypač pavojingą nuošliaužą ar laviną.

    Skaičiuojama, kad nestabilioje zonoje esantis ledo kiekis siekia apie 250 000 tonų. Specialistai pabrėžia, kad tokio masto ledo atsiskyrimas kalnuose gali tapti ne tik lokalia, bet ir platesnę teritoriją paveikiančia grėsme, ypač jei kartu pajudėtų ir susikaupęs sniegas.

    Vietos stebėjimai rodo, kad rytinėje ledyno dalyje virš Randos ledo masė juda žemyn maždaug 20 centimetrų per parą. Nors toks greitis gali atrodyti nedidelis, kalnų šlaituose net ir lėtas slinkimas dažnai yra ženklas, kad ledo struktūra praranda stabilumą.

    Papildomą riziką didina prognozuojami intensyvesni krituliai ir galimas gausesnis snygis artimiausiomis savaitėmis. Jei ant šlaitų susikaups storesnis šviežio sniego sluoksnis, o tuo pat metu atsiskirtų didelė ledo masė, lavinos tūris ir smūgio jėga galėtų būti gerokai didesni nei įprastų sniego lavinų.

    Tokie atvejai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiomis klimato sąlygomis: kylanti oro temperatūra, dažnesni staigūs atšilimai ir lietus aukštikalnėse silpnina ledo sankabą su uoliena. Dėl to didėja tiek ledynų skilimo, tiek nuošliaužų rizika regionuose, kur anksčiau tokie procesai buvo retesni.

    Valė kantonas, kurio administracinis centras yra Sionas, yra vienas svarbiausių Šveicarijos kalnų turizmo regionų, pritraukiantis slidinėjimo ir žygių mėgėjus. Dėl šios priežasties vietos tarnybos paprastai skiria daug dėmesio šlaitų stebėsenai ir rizikos vertinimui, ypač šiltuoju sezonu ir esant permainingiems orams.

    Specialistai akcentuoja, kad lemiamas veiksnys dažnai yra kelių aplinkybių sutapimas: staigus atšilimas, gausus sniegas ir ledyno įtrūkimų plėtra. Gyventojams ir turistams tokiose vietovėse rekomenduojama sekti oficialius perspėjimus bei laikytis galimų judėjimo ribojimų, jei jie būtų įvesti.

    Ledynų nestabilumas yra vis dažniau analizuojama tema ir už Europos ribų, nes panašūs procesai fiksuojami įvairiuose kalnų masyvuose. Mokslininkai pažymi, kad spartėjantis ledo nykimas keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir rizikų žemėlapį, todėl ankstyvo perspėjimo sistemos ir nuolatinė stebėsena tampa vis svarbesnės.

  • Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Šilimas spartėja

    Nauja tarptautinės mokslininkų grupės ataskaita skelbia, kad pasaulinio atšilimo tempas nuo 2010 metų pastebimai paspartėjo ir dabar yra beveik dukart didesnis nei ankstesniais dešimtmečiais. Tyrėjai pabrėžia, kad klimato sistema tampa vis labiau nestabili, o pokyčiai fiksuojami nebe kaip ateities scenarijus, o kaip jau vykstantis procesas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 1970–2010 laikotarpiu pasaulinė temperatūra vidutiniškai kilo apie 0,19 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį, o nuo 2010 metų šis rodiklis siekia apie 0,36 laipsnio per dešimtmetį. Toks pagreitėjimas reiškia dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, staigesnius kritulių ekstremumus ir didesnį spaudimą ekosistemoms.

    Rekordai atmosferoje ir lede

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido koncentracija atmosferoje pavasarį viršijo 428 dalis milijonui ir pasiekė aukščiausią lygį per milijonus metų. Pabrėžiama, kad dabartinė koncentracija yra apie 50 proc. didesnė nei prieš pramonės revoliuciją, o pagrindinė priežastis išlieka žmogaus išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

    Kartu fiksuojami rekordiniai ledynų pokyčiai: mažėja ledynų storis, o Grenlandijos ledo masė traukiasi, didindama gėlo vandens pritekėjimą į vandenynus. Jūros lygį kelia ir šylantis vanduo, kuris plečiasi, todėl pakrančių regionai vis dažniau susiduria su potvynių rizika ir pakrančių erozija.

    Iškastinis kuras vis dar auga

    Ataskaita išskiria paradoksą: nors atsinaujinanti energetika plečiasi, iškastinio kuro vartojimas pasaulyje vis dar didėja. Skaičiuojama, kad 2025 metais iškastinio kuro suvartojimas augo apie 0,9 proc., o naftos, anglies ir gamtinių dujų naudojimas pasiekė rekordines aukštumas.

    Su energetika susijusios anglies dioksido emisijos taip pat perkopė 41 gigatoną per metus ir pirmą kartą peržengė šią ribą. Tyrėjai įspėja, kad tai didina riziką priartėti prie pavojingų klimato sistemos lūžio taškų, kai pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi.

    „Greita destabilizacija dabar yra diagnozė, o ne įspėjimas ateičiai“, – sakė vienas iš ataskaitos bendraautorių Williamas Ripple.

    Vilties ženklai, bet jų nepakanka

    Mokslininkai pripažįsta, kad atsiranda ir teigiamų ženklų: vėjo ir saulės energetika pinga, baterijų kaupimo technologijos sparčiai tobulėja, o mažai anglies naudojantys šaltiniai jau sudaro reikšmingą dalį pasaulio elektros gamyboje. Tai rodo, kad technologinis lūžis įmanomas, tačiau jo greitis kol kas atsilieka nuo klimato kaitos pagreitėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad vien technologijų plėtros nepakaks, jei nebus nuosekliai mažinamos emisijos, stiprinama prisitaikymo politika ir saugomos ekosistemos. Pasak jų, realūs pokyčiai priklausys nuo sprendimų energetikoje, transporte, žemės ūkyje, miestų planavime ir valdyme, nes klimato krizė yra susijusių sistemų problema.

    „Atsinaujinančios energijos plėtra ir baterijų pažanga džiugina, bet tai tik dalis transformacijos, reikalingos klimato sistemai stabilizuoti“, – sakė bendraautoris Christopheris Wolfas.

    Ataskaitoje taip pat primenama, kad klimato šilimas didina miškų gaisrų tikimybę, o 2025 metais ugnis pasaulyje sumažino medžių dangą maždaug 10,8 milijono hektarų. Gaisrai ne tik daro tiesioginę žalą gamtai ir žmonių sveikatai, bet ir išskiria papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip stiprindami neigiamą grįžtamąjį ryšį.

  • Po 60 metų rasti Grenlandijos dirvožemio mėginiai atskleidė: prieš 400 000 metų čia buvo gerokai šilčiau

    Mokslininkus nustebino dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Grenlandijoje paimti ir dešimtmečiams užmiršti nuosėdų mėginiai. Jie buvo išgręžti iš maždaug 1,6 kilometro gylio po ledu, vykdant JAV šaltojo karo laikų projektą, susijusį su Camp Century baze.

    Nauja analizė rodo, kad maždaug prieš 400 000 metų Grenlandijos klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Tyrėjai teigia, kad vasaros temperatūros tuomet galėjo būti apie 4,7 laipsnio Celsijaus aukštesnės, o tiriama teritorija, tikėtina, buvo be ledo.

    Šias išvadas komanda grindė nuosėdose išlikusių bakterijų pagamintų riebalų rūgščių molekulių tyrimais. Jų cheminė sudėtis kinta priklausomai nuo temperatūros, todėl jos leidžia atkurti, kokios sąlygos vyravo mėginių susidarymo laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, įspūdingiausia tai, kad santykinai nedidelis atšilimas sutapo su labai ryškiu ledo skydo atsitraukimu. Skaičiuojama, kad tam, jog Camp Century apylinkės būtų atsivėrusios, Grenlandijos ledyninis skydas šiame regione turėjo pasitraukti daugiau kaip 97 kilometrus nuo dabartinės ribos.

    „Stebina tai, kad vidutiniškai šiltesnių temperatūrų laikotarpis sutapo su tokiu dideliu ledo skydo atsitraukimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Michaelas Aguileras.

    Mokslininkai pabrėžia ir trukmės reikšmę: svarbu ne vien tai, kiek pakyla temperatūra, bet ir kiek ilgai šiluma išsilaiko. Tyrime primenama, kad prieš 5 000–10 000 metų vasaros Grenlandijoje buvo panašiai šiltos, tačiau Camp Century vis tiek išliko po ledu, todėl manoma, jog senasis šiltasis laikotarpis tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

    Kartu tyrėjai ragina nepadaryti klaidingų išvadų vertinant dabartį. Šiuolaikinis, žmogaus veiklos skatinamas atšilimas vyksta gerokai sparčiau, todėl ledo dangos reakcija ir jūros lygio rizikos scenarijai gali klostytis kitaip nei praeities klimato svyravimų metu.

  • Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Naujausi geodeziniai matavimai parodė, kad Mont Blanc viršūnės aukštis per trumpą laiką pasikeitė itin ryškiai: nuo 2023 metais fiksuoto lygio jis padidėjo 188 centimetrais. Šiuo metu aukščiausia Alpių viršūnė siekia 4 807,47 metro virš jūros lygio.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad toks šuolis pats savaime dar nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas. Mont Blanc atveju didžiausią įtaką aukščio svyravimams dažniausiai daro natūraliai kintanti sniego ir ledo danga, o ne uolienų pagrindo pokyčiai.

    Kas keičia viršūnės aukštį?

    Mont Blanc viršūnės aukštis nėra pastovus, nes matuojama ne vien uola, bet ir ant jos susikaupęs sniegas bei ledas. Krituliai, vėjo kryptis ir stiprumas, oro temperatūra bei saulės spinduliuotė lemia, kiek sniego susikaupia ir kiek jo vėliau išnešioja ar ištirpdo.

    Stiprūs vėjai gali perkelti sniegą iš vienų vietų į kitas, todėl viršūnėje formuojasi vis kito storio sankaupos. Šiltesni laikotarpiai ir sniego suslūgimas, priešingai, gali greitai sumažinti dangos storį, net jei pats kalnas nesikeičia.

    Matavimai vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius

    Reguliarius Mont Blanc matavimus nuo 2001 metų atlieka Prancūzijos Aukštutinės Savojos departamente dirbantys geodezininkai. Ekspedicijos paprastai rengiamos kas dvejus ar trejus metus, kad būtų galima palyginti duomenis ir tiksliau suprasti, kaip kinta viršūnės danga.

    2023 metais Mont Blanc aukštis buvo 4 805,59 metro, o tai laikyta vienu žemiausių rezultatų per šiuolaikinių matavimų laikotarpį. Dar 2007 metais buvo fiksuota 4 810,90 metro reikšmė, rodanti, kad kelių metrų svyravimai per kelerius metus nėra išskirtiniai.

    Dronai, palydovai ir georadaras

    Per šių metų ekspediciją, vykusią rugsėjo 17 dieną, specialistai pasitelkė pažangius matavimo įrankius: palydovinį pozicionavimą, dronus ir georadarą. Pastarasis leidžia tiksliau įvertinti ledo struktūrą ir tai, kas yra po ja, įskaitant uolinį pagrindą.

    Į viršūnę teko užnešti apie 30 kilogramų įrangos, o surinkti duomenys bus panaudoti kuriant trimačius modelius. Tokie modeliai padeda ne tik patikslinti konkretų aukštį, bet ir stebėti, kaip bėgant laikui persitvarko sniego ir ledo sluoksniai.

    Ką tai sako apie klimato kaitą?

    Ekspertai akcentuoja, kad vienas matavimo rezultatas neleidžia daryti tvirtų išvadų apie globalų atšilimą, nes viršūnės aukštį labiausiai „valdo“ trumpalaikės meteorologinės sąlygos. Ilgalaikėms išvadoms būtina nuosekli duomenų seka ir platesnis kontekstas.

    Glaciologai atkreipia dėmesį, kad net jei Mont Blanc viršūnė išlieka palyginti šalta, tai nereiškia, jog visas Alpių regionas yra atsparus šylant klimatui. Viršūnės sniego dangos aukštis nebūtinai tiesiogiai atspindi bendrą ledynų masės pokytį kalnuose, todėl skirtingi rodikliai turi būti vertinami atskirai.

    Ilgainiui tokie matavimai tampa vis svarbesni, nes leidžia atskirti natūralius svyravimus nuo tendencijų, kurios ryškėja tik per kelis dešimtmečius. Būtent dėl to geodezininkai ir mokslininkai pabrėžia ne vien sensacingą skaičių, o nuoseklų stebėsenos tęstinumą.