CP v2

Tag: Ledynai

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.

  • Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Mokslininkai, vykdantys stebėjimus prie Lenkijos poliarinės stoties Hornsund pietų Špicbergene, šį sezoną susidūrė su neįprasta kliūtimi: įprastai šiuo metu turintis būti stabilus sniego sluoksnis praktiškai nesusiformavo. Dėl to dalis planuotų darbų ir kelionių sniego motociklais tapo neįmanomi, o kita komanda negalėjo pasiekti stoties ir iš jūros pusės, nes pakrantę blokavo tankus jūros ledas.

    48-osios poliarinės ekspedicijos vadovas Krzesimiras Tomaszewskis pabrėžė, kad vienalytės ir plačios sniego dangos nebuvimas kovo ir balandžio mėnesiais šioje vietovėje yra reta situacija. Anot jo, ekspedicijų kalendoriuje būtent kovas ir balandis paprastai būna šalčiausi ir sniegingiausi, tačiau šiemet sąlygos labiau primena ankstyvą vasarą.

    „Paprastai kovas ir balandis būna patys šalčiausi ir sniegingiausi mėnesiai, o šiemet balandis atrodo kaip birželis“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Stoties pastarųjų penkerių metų duomenys rodo, kad vidutinė balandžio temperatūra siekė apie minus 6,9 laipsnio, o 2026 metų balandį ji pakilo iki maždaug minus 2,5 laipsnio. Pasak ekspedicijos vadovo, tai leidžia kalbėti apie ryškų šuolį, o platesniame kontekste kelia klausimą, ar tokios sąlygos netaps dažnesnės, jei šiltėjimo tendencijos išliks.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net poliarinės nakties laikotarpis šiemet nesudarė įprasto žiemos įspūdžio: fiksuotos dažnos atodrėkio bangos, lietus ir stiprūs vėjai, kurie išpustė ir taip menkas sniego sankaupas. Tokie svyravimai apsunkina tradicinį lauko monitoringą, tačiau kartu priverčia koreguoti tyrimų prioritetus.

    „Vietoje sniego dangos, kurios praktiškai nėra, daugiau dėmesio skiriame lietaus mėginiams ir atitirpstantiems upeliams“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Ši situacija siejama su plačiau aptariamu Arkties šiltėjimu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais spartėja ir daro poveikį ledynams bei jūros ledui. Ledas ir sniegas paprastai atspindi dalį Saulės spinduliuotės, todėl jų mažėjimas didina šilumos sugertį ir gali dar labiau paspartinti regiono šiltėjimą, sukeldamas vadinamąjį grįžtamojo ryšio efektą.

    Dėl to Arkties pokyčiai tampa svarbūs ne tik vietos ekosistemoms ar mokslinėms ekspedicijoms, bet ir platesniam klimatui: tirpstant ledynams kyla jūrų lygis, o šiltesnės sąlygos keičia kritulių režimą bei ekstremalių orų tikimybę kituose regionuose. Mokslininkai pabrėžia, kad vienas sezonas dar nėra galutinė išvada, tačiau tokie „keisti“ metai vis dažniau tampa signalu, kurį verta vertinti rimtai.

  • Himalajų viršūnės „žaliuoja“: palydovai fiksuoja augalijos kilimą ir naujas grėsmes vandeniui

    Himalajų kalnynas, daugelio įsivaizduojamas kaip amžino sniego ir ledo teritorija, pastebimai keičiasi. Nauja palydovinių stebėjimų ir klimatinių duomenų analizė rodo, kad aukštikalnėse augalija kyla vis aukščiau, o kai kuriose vietose keičiasi net viršūnių „spalva“.

    Tyrėjai, analizavę 1999–2022 metų duomenis šešiuose regionuose per visą Himalajų lanką nuo Ladakho Indijoje iki Butano, nustatė nuoseklų aukštutinės augalijos ribos kilimą. Kai kur augalijos riba kilo beveik 7 metrais per metus, o lėčiausias fiksuotas augimas siekė apie 1,4 metro per metus.

    Alpinė zona paprastai laikoma itin atšiauria: čia vyrauja žemaūgiai augalai, pagalvėlinius kilimus formuojanti augalija ir krūmynai, prisitaikę prie vėjo, šalčio ir plono dirvožemio. Tačiau šylant klimatui ir trumpėjant sniego dangos laikotarpiui, „langas“ augalams išgyventi aukštai kalnuose ilgėja.

    Palydoviniai rodikliai leidžia sekti ne tik vadinamąjį „žalėjimą“, kai augalinė danga tampa tankesnė ar lapingesnė, bet ir „tamsėjimą“ ar „geltimą“, kuris gali signalizuoti vegetacijos nykimą, sausros poveikį arba bendrijų persitvarkymą. Daugumoje tirtų teritorijų dominavo žalėjimo tendencija, tačiau rytinėse zonose fiksuoti ir ryškesni geltonavimo signalai.

    Himalajai maitina didžiąsias Azijos upių sistemas, nuo kurių priklauso geriamasis vanduo, drėkinimas ir hidroenergetika milijonams žmonių. Todėl pokyčiai aukštikalnėse gali turėti grandininį poveikį vandens apykaitai žemiau esančiuose baseinuose.

    Augalijai kylant aukščiau, gali keistis sniego kaupimasis ir tirpsmo dinamika: krūmynai geba sulaikyti pustymą, o šaknys gali pakeisti dirvožemio gebėjimą sugerti ir išlaikyti drėgmę. Kita vertus, tamsesnis žemės paviršius, palyginti su sniegu, sugeria daugiau Saulės energijos, todėl vietomis šilimas gali dar labiau spartėti.

    Ilgą laiką Himalajų klimato kaitos diskusijose daugiausia dėmesio teko ledynų traukimuisi ir sniego ribos slinkimui. Nauji duomenys apie augalijos migraciją papildo vaizdą: augalai nėra pasyvūs pokyčių stebėtojai, jie patys keičia aplinką, nuo paviršiaus albedo iki vandens sulaikymo ir maisto medžiagų apykaitos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausi klausimai dar priešakyje: kiek papildomo vandens suvartos ar sulaikys naujos augalų bendrijos, ar žalėjimas spartės toliau, ir ką tiksliai reiškia rytinėse teritorijose fiksuojamas geltonavimas. Atsakymams reikės nuoseklaus ilgalaikio monitoringo ir duomenų derinimo su vietiniais matavimais.

    „Perėjimas nuo sniego atspindinčių šlaitų prie tamsesnės augalinės dangos gali pakeisti šilumos ir vandens balansą didelėse teritorijose“, – teigiama tyrimą aptariančiuose mokslininkų komentaruose.

    Stebėjimai rodo, kad Himalajai nėra statiškas, „užšalęs“ kraštovaizdis. Tai dinamiška sistema, kuri į šiltėjantį klimatą reaguoja realiuoju laiku, o viršūnių vaizdas tampa vienu ryškiausių šių pokyčių ženklų.