Tag: Ledynai

  • Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Vienas seniausių kalnų ledo archyvų

    Šiaurės vakarų Tibeto plokščiakalnyje esanti Guliya ledo kepurė mokslininkams tapo išskirtiniu klimato archyvu. Nauja analizė rodo, kad giliausiuose sluoksniuose gali slypėti daugiau kaip 128 tūkstančių metų senumo ledas, išsaugojęs labai seną atmosferos ir aplinkos „parašą“.

    Toks amžius kalnų ledynams yra itin retas, nes jie jautresni šiltėjimui nei poliariniai ledynai. Jei datavimas pasitvirtins, Guliya būtų vienas svarbiausių nepoliarinių taškų, leidžiančių atsekti klimato kaitos eigą per ištisus ledynmečių ir tarpledynmečių ciklus.

    Kodėl du gręžiniai pakeitė vaizdą

    Esminiu argumentu tapo dviejų ledo gręžinių palyginimas: vienas išgręžtas 1992 metais, kitas – 2015 metais. Nors juos skiria daugiau nei du dešimtmečiai, abiejuose aptikti panašūs deguonies izotopų signalai, kurie padeda spręsti apie praeities temperatūrą ir kritulių režimą.

    Toks sutapimas svarbus todėl, kad mažina riziką, jog rezultatus iškreipė lokali vieno gręžinio specifika. Kitaip tariant, panašūs „piešiniai“ dviejose skirtingu metu paimtose šerdyse rodo, kad klimato signalas yra pakankamai stabilus ir pakartojamas.

    Kaip datuojamas labai senas ledas

    Nustatyti tokio senumo ledo amžių sudėtinga, todėl tyrėjai rėmėsi keliais nepriklausomais metodais. Buvo pasitelkti radioaktyvieji izotopai, tarp jų berilis ir chloras, kurių skilimo sparta leidžia vertinti laiko tėkmę natūraliame archyve.

    Šerdyse taip pat ieškota vadinamojo Lašampo įvykio pėdsakų – ryškaus Žemės magnetinio lauko sutrikimo, įvykusio prieš daugiau kaip 41 tūkstantį metų. Šis įvykis veikia kaip patikimas chronologinis „žymeklis“, padedantis sudėlioti sluoksnius į laiko juostą.

    Papildomai duomenys sulyginti su kitais regioniniais įrašais, pavyzdžiui, izotopų signalais iš Tibeto plokščiakalnio urvų nuogulų. Skirtingų šaltinių sutapimai didina tikimybę, kad Guliya lede išties užfiksuotas labai ilgas, toli į praeitį siekiantis klimato pasakojimas.

    Ką gali papasakoti ledo šerdys

    Ledo šerdys klimatologams yra tarsi laiko kapsulės: kasmet kaupdamasis sniegas virsta ledu ir „užrakina“ ore buvusias daleles, dulkes, cheminius junginius bei dujas. Iš jų galima spręsti apie seną atmosferos sudėtį, vulkaninius išsiveržimus, dykumėjimo epizodus ar kritulių kilmę.

    Ypač vertinga tai, kad kalnų regionuose tokie ilgi įrašai beveik neišlikę. Palyginimui, kai kuriuose Andų gręžiniuose aptinkamas maždaug iki 30 tūkstančių metų siekiantis įrašas, o Guliya atveju galimas amžius peržengtų 100 tūkstančių metų ribą.

    Tokie duomenys gali padėti tiksliau suprasti, kada prasidėdavo ir baigdavosi intensyvaus apledėjimo laikotarpiai, kaip greitai kito regioninis klimatas ir kaip į natūralius svyravimus reagavo ledynai. Tai ypač aktualu šiandien, kai dėl spartaus šiltėjimo kalnų ledynai traukiasi, o kartu nyksta ir jų saugomas istorinis klimato įrašas.

    Jei tolesni tyrimai patvirtins siūlomą chronologiją, Guliya taps vienu reikšmingiausių pasaulio kalnų klimato archyvų. Tai suteiktų mokslui retesnę galimybę palyginti skirtingų Žemės regionų klimato raidą ir geriau įvertinti dabartinių pokyčių mastą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Stulbinantys vaizdai prie Grenlandijos ledyno: po vandeniu užfiksuota netikėta gyvybės oazė

    Prie Pietų Grenlandijos Naajat Sermiat ledyno jūrinės pabaigos mokslininkai užfiksavo retai matomą povandeninę ekosistemą, kurioje knibžda gyvybė. Vaizdus pavyko nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu robotu, nes žmonėms nerti šioje vietoje pernelyg pavojinga dėl galimo ledo atskilimo.

    Tyrimą atliko Orhuso universiteto ir Danijos bei Grenlandijos geologijos tarnybos komanda, bendradarbiaudama su dokumentikos kūrėjais. Medžiaga ne tik įspūdinga vizualiai, bet ir suteikia naujų duomenų apie tai, kaip ledynų tirpsmas veikia maisto grandines Arkties vandenyse.

    Įrašai atskleidė vadinamuosius nuosėdų krioklius, kai iš ledyno į jūrą krintančios smulkios dalelės sudaro tirštas sroves. Prie jų telkėsi didelės krilio sankaupos, taip pat pastebėta žuvų, kirmėlių, vėžiagyvių, medūzų, kalmarų ir krabų lervų.

    „Iš pradžių net buvo sunku suprasti, ką matau, nes atrodė, tarsi iš ledo kristų kriokliai“, – sakė Arkties okeanografė Fleur Rooijakkers.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad ledyno pagrindu į vandenyną patenkantis tirpsmo vanduo gali kelti į paviršių maistingas medžiagas ir taip skatinti fitoplanktono augimą, o kartu ir visos maisto grandinės suaktyvėjimą. Tai paaiškintų, kodėl šalia kai kurių ledynų vietos žvejai jau seniai pastebi geresnius laimikius.

    „Nors ledynai atrodo šalti ir sterilūs, juose ir ant jų gyvena daug organizmų, kurie vėliau gali būti pernešami tirpsmo vandeniu“, – sakė F. Rooijakkers.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia papildomų matavimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti, ar pats ledynas tiesiogiai „maitina“ krilį ir kitus organizmus, ar lemiamą vaidmenį turi srovių sukeltas maisto medžiagų pakilimas. Vis dėlto akivaizdu, jog ledyno ir jūros sandūra yra dinamiška zona, kurioje vyksta intensyvūs biogeocheminiai procesai.

    Kas nutiktų ledynui traukiantis?

    Ledynams traukiantis, tokios ekosistemos gali keistis arba nykti, nes organizmai prisitaikę prie specifinių sąlygų ties ledo siena. Tyrime primenama, kad 2000–2020 metais dalis Šiaurės pusrutulio ledynų, anksčiau pasiekdavusių jūrą, atsitraukė į sausumą, o tai pakeitė vietines pakrančių buveines.

    Jei Naajat Sermiat ledynas ilgainiui nebesiektų jūros, dalis prie jo sandūros susiformavusios bendrijos galėtų nebeturėti kur „sekti“ paskui besitraukiantį ledą. Tuo pačiu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad fjorduose yra ir kitų vietų, kur srovės sukelia maistingų vandenų pakilimą, todėl regiono gyvybė nebūtinai išnyktų, bet gali persiskirstyti.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“. Autoriai tikisi, kad tolesni stebėjimai padės geriau prognozuoti, kaip Arkties pakrančių maisto grandinės reaguos į spartėjantį klimato šiltėjimą ir didėjančius tirpsmo vandens srautus.

  • Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale, praėjus 10 dienų po niokojančių staigių potvynių šalies šiaurėje, gelbėtojai per atskiras operacijas ištraukė du gyvus žmones. Tuo pat metu pareigūnai skelbia, kad dingusiųjų skaičius išlieka milžiniškas, o patvirtintų žūčių – daugiau nei 1 300.

    Gelbėjimo darbai sutelkti teritorijose prie Nepalo ir Tibeto sienos, kur potvynio banga nušlavė gyvenvietes ir infrastruktūrą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami Rasuva, Nuvakoto, Dhadingo, Gorkhos ir Tanahuno rajonuose, kuriuose nuošliaužos ir purvo srautai apsunkina paiešką.

    Rasta po purvu ir tunelyje

    Viena moteris buvo aptikta gyva savo namuose Nuvakoto rajone, kai pastatą buvo užvertę storas purvo sluoksnis ir nuolaužos. Nepalo kariuomenės paviešintoje medžiagoje matyti, kad išvaduota moteris buvo visa aplipusi purvu, o vėliau ji sraigtasparniu išskraidinta į Katmandu.

    Kitoje vietoje gyvas rastas Kinijos pilietis, įstrigęs hidroelektrinės projekte esančiame tunelyje. Nepalo ministro pirmininko biuras pranešė, kad tai jau trečias žmogus, išgelbėtas iš Trishuli hidroenergetikos projekto, o dviem Nepalo darbuotojams pavyko ištrūkti dieną anksčiau.

    „Gelbėtojai dirba nenutrūkstamai, nes kiekviena valanda gali būti lemiama“, – sakė Nepalo kariuomenės atstovai.

    Šimtai gali būti įkalinti tuneliuose

    Pasak Nepalo kariuomenės, vyras buvo ištrauktas iš maždaug 225 metrų ilgio tunelio ir sraigtasparniu evakuotas karinių pajėgų, dirbusių kartu su Pietų Korėjos nelaimių valdymo ekspertais. Tuneliuose gelbėjimo darbus dažnai riboja užgriuvusios konstrukcijos, vanduo, dumblas ir nestabili grunto būklė.

    Valdžios institucijos nurodo, kad apie 900 darbuotojų tebėra dingę, o maždaug 500 žmonių gali būti įkalinti įvairiuose tuneliuose net 12 hidroenergetikos projektų teritorijose. Būtent šiose vietose paieška ir gelbėjimas yra vienas sudėtingiausių, nes reikia sunkiosios technikos, specialios ventiliacijos ir nuolatinio geologinio vertinimo.

    Galima priežastis – ledyno griūtis

    Nepalo nelaimių valdymo agentūra teigia, kad katastrofą greičiausiai sukėlė ledyno griūtis, galėjusi staiga užtvenkti vandenį ir suformuoti potvynio bangą. Tokie reiškiniai, ypač kalnuotuose regionuose, gali virsti staigiais ir itin destruktyviais srautais, kurie per trumpą laiką nusineša tiltus, kelius ir namus.

    Paieškose dalyvauja ir specializuotos komandos iš Kinijos, Indijos, Pietų Korėjos bei Jungtinių Valstijų. Pareigūnai pabrėžia, kad išgyvenusiųjų tikimybė mažėja, tačiau gelbėtojai tęsią darbą, kol bus patikrintos pagrindinės rizikos zonos.

  • Po Jutos kalnais slepiasi milžiniškas ledas: mokslininkai įvardijo stulbinantį kiekį

    Po Jutos kalnais slepiasi milžiniškas ledas: mokslininkai įvardijo stulbinantį kiekį

    Mokslininkai skelbia netikėtą atradimą JAV Jutos valstijoje: po kalnų šlaitais, uolų ir riedulių sluoksniu, gali būti sukaupti milžiniški ledo kiekiai. Naujas tyrimas rodo, kad vadinamieji uolienų ledynai (angl. rock glaciers) regione slepia vandenį ledo pavidalu, kurio mastas prilygsta ištisoms gigatonoms.

    Uolienų ledynai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastos akmenų sankaupos ar nuošliaužų laukų tęsinys, tačiau jų viduje kartu egzistuoja uoliena ir ledas. Skirtingai nei klasikiniai baltieji ledynai, šie telkiniai dažnai yra beveik nematomi, nes ledą nuo saulės ir šilumos izoliuoja storas akmenų „antklodės“ sluoksnis.

    Kaip pamatyti ledą po akmenimis?

    Iki šiol vienas didžiausių iššūkių buvo tiksliai įvertinti, kiek ledo tokie dariniai turi, nes įprasti ledynų tyrimų metodai ne visada tinka. Pavyzdžiui, žemės skvarbos radarui trukdo uolienų nuolaužos, kurios išsklaido signalą ir prastina vaizdo kokybę.

    Tyrėjai pritaikė alternatyvų sprendimą: gravitacinį matavimą. Gravimetras leidžia fiksuoti labai smulkius gravitacijos pagreičio pokyčius, o jie atsiranda todėl, kad ledo tankis yra gerokai mažesnis nei aplinkinių uolienų, tad po paviršiumi esanti „lengvesnė“ masė išsiskiria.

    Timpanogos pavyzdys ir skaičiai

    Metodika išbandyta ties Timpanogos uolienų ledynu prie Mount Timpanogos masyvo, kur atlikti šimtai matavimų skirtingose vietose. Remiantis gautais duomenimis ir trimačiu modeliavimu, mokslininkai atkūrė ledo sluoksnio storį, formą bei sudėtį.

    Rezultatai rodo, kad tirtame uolienų ledyne ledo tūrinė dalis gali siekti apie 83 proc., o vidutinis ledo storis sudaro apie 18,8 metro. Apskaičiuota, kad vien šiame darinyje gali būti apie 1 400 000 tonų ledo.

    Remdamiesi šiuo atveju ir ankstesniais duomenimis apie kitų uolienų ledynų sandarą, autoriai pasiūlė būdą ledo kiekius plačiau vertinti pagal paviršiaus plotą. Taikant šį metodą visai Jutai, išvada skamba įspūdingai: valstijoje, paskaičiuota, yra apie 1 000 000 000 tonų ledo, paskirstyto per šimtus uolienų ledynų.

    Kodėl tai svarbu klimatui ir saugumui?

    Tyrėjai pabrėžia, kad poreikis tiksliai įvertinti tokiuose dariniuose sukauptą vandenį didėja šylant klimatui ir traukiantis klasikiniams ledynams. Uolienų ledynai kai kuriose kalnų vietovėse gali veikti kaip papildomas vandens rezervas šiltuoju sezonu, nors jų reikšmė konkrečiam baseinui priklauso nuo vietos klimato ir hidrologijos.

    Kartu šie dariniai gali kelti ir rizikų: šylant klimatui, uolienų ledynai gali destabilizuotis, didėti nuošliaužų ar staigių griūčių tikimybė, o tai kelia grėsmę žemiau esančiai infrastruktūrai ir ekosistemoms. Dėl to trimačiai vidaus struktūros modeliai tampa svarbūs ne tik mokslinei pažangai, bet ir praktiniam pavojų vertinimui.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad geresni matavimo metodai leidžia tiksliau prognozuoti, kaip tokie „paslėpti“ ledo telkiniai keisis ateityje, ir ką tai reikš vandens ištekliams kalnų regionuose. Darbas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Earth Surface.

  • Mokslininkai įspėja: suodžiai ant ledynų spartina tirpsmą ir didina staigių potvynių riziką

    Himalajų ledynai, ilgą laiką laikyti vienu atokiausių ir „švariausių“ Žemės regionų, vis dažniau tamsėja dėl ant jų nusėdančių suodžių ir mineralinių dulkių. Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nešvaraus ledo“ efektas ne tik spartina tirpsmą, bet ir didina staigių, sunkiai prognozuojamų katastrofų riziką kalnų slėniuose.

    Didžiausia problema siejama su vadinamuoju juoduoju anglimi, kuri į atmosferą patenka iš transporto, anglimi kūrenamų elektrinių, pramonės, taip pat iš buitinio kūrenimo ir sezoninių gaisrų. Pietų Azijoje šie taršos šaltiniai ypač intensyvūs, o oro masės teršalus perneša į aukštikalnes, kur jie nusėda ant sniego ir ledo.

    Suodžiais padengtas sniegas ir ledas blogiau atspindi Saulės spinduliuotę, todėl paviršius sugeria daugiau šilumos. Šis reiškinys siejamas su albedo mažėjimu: švarus sniegas gali atspindėti didžiąją dalį krentančios šviesos, tačiau patamsėjęs paviršius ima kaisti ir tirpti gerokai greičiau.

    Tirpstant susidaro vandens telkiniai ir kanalai, vanduo skverbiasi į ledyno vidų, silpnina jo struktūrą ir gali paskatinti staigesnius ledo griuvimus. Tokie procesai ypač pavojingi, nes kalnuose jie gali virsti staigiais purvo ir vandens srautais, kurie žemiau esančioms gyvenvietėms palieka mažai laiko pasirengti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad poveikis neapsiriboja vien paviršiaus patamsėjimu. Suodžiai atmosferoje gali sulaikyti šilumą virš kalnų, daryti įtaką debesų formavimuisi ir mažinti sniego kiekį, kuris būtinas ledynams atsikurti.

    Be to, teršalų dalelės gali būti įmaišomos į sniegą ir vėliau „įšaldomos“ į ledą, todėl tirpsmas gali vykti ne tik paviršiuje, bet ir giliau. Ilgainiui tai keičia ledyno stabilumą ir didina staigių, lokalių nelaimių tikimybę.

    Skirtingai nei anglies dioksidas, kuris atmosferoje išlieka labai ilgai, juodoji anglis ore paprastai išsilaiko trumpai. Dėl to suodžių emisijų mažinimas gali duoti juntamą efektą greičiau: šviesesnis sniegas geriau atspindi spinduliuotę, o tirpsmo tempas gali sulėtėti.

    Praktiniai sprendimai siejami su švaresniu transportu, efektyvesnėmis pramonės taršos kontrolės priemonėmis, mažiau taršiomis krosnimis ir energijos gamyba, kuri mažiau remiasi kietuoju kuru. Tyrėjai pabrėžia, kad oro taršos mažinimas tampa ne tik sveikatos, bet ir vandens saugumo klausimu, nes ledynai maitina upes, nuo kurių priklauso milijonai žmonių.

    Nepale ir kituose Himalajų regionuose pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamuosius staigius potvynius, kuriuos gali sukelti ledyno griūtis ar staigus ledyninio ežero išsiliejimas. Tokios nelaimės griauna kelius, tiltus, namus, pažeidžia energetikos infrastruktūrą ir gali pareikalauti daug aukų.

    Nors kiekvienos konkrečios katastrofos tikslios priežastys gali būti tiriamos atskirai, mokslininkų vertinimu taršos ir šylančio klimato derinys didina riziką. Kai ledynai plonėja, o tirpsmas spartėja, bet koks papildomas veiksnys, įskaitant suodžių sluoksnį, gali tapti svarbia grandimi, stumiančia sistemą į nestabilumą.

    „Tai daro milžinišką poveikį ledynams, ypač kai jie vis labiau plonėja“, – sakė geofizikos profesorius Marco Tedesco.

    „Jei tarša nebus suvaldyta, ateityje galime matyti dar didesnius ledo praradimus“, – sakė tyrėja Abhira Sengupta.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben kalnas šiaurės vakarų Airijoje laikomas vienu išskirtiniausių regiono kraštovaizdžio objektų: jo stačios, beveik vertikalios uolos ir plokštesnė viršūnė iš tolo atrodo tarsi sąmoningai suprojektuotos. Tačiau geologai pabrėžia, kad šį neįprastą siluetą nulėmė ne vienas įvykis, o ilga procesų grandinė, trukusi šimtus milijonų metų.

    Ben Bulben priklauso Dartry Mountains kalnagūbriui, o jo forma tiesiogiai susijusi su skirtingų uolienų sluoksnių sandara ir jų atsparumu irimui. Kai vieni sluoksniai lengviau skyla ir ardomi, kiti išlieka tvirti, todėl reljefe susiformuoja aštrūs lūžiai, terasos ir stačios sienos.

    Didelė šios istorijos dalis prasidėjo karbone, maždaug prieš 330–345 milijonus metų, kai šiandieninio kalno vietoje plytėjo seklūs jūriniai baseinai. Jų dugne ilgainiui krito ir kaupėsi nuosėdos, kurios virto kalkakmeniu ir skalūnais, o uolienose išliko fosilijų, leidžiančių atkurti senovinės ekosistemos vaizdą.

    Tyrimai rodo, kad viršutinėje dalyje esantys storesni kalkakmenio sluoksniai yra gerokai atsparesni ardymui nei žemiau esantys skalūnai. Šis kontrastas tapo esminiu veiksniu: minkštesnės uolienos greičiau nyko, o tvirtesnės ilgiau išlaikė „stogą“, todėl šlaituose atsirado būdingos stačios briaunos.

    Vanduo, vėjas ir temperatūrų kaita milijonus metų pamažu „nušlifavo“ masyvą, bet ryškiausią paskutinį potėpį paliko ledynmečiai. Kai ledynai slinko per Airiją, jie išnaudojo natūralius plyšius, arė paviršių ir dar labiau paryškino ribą tarp tvirtų ir lengviau byrančių uolienų.

    Ledynai kalno nesukūrė nuo nulio, tačiau suteikė dabartinį, lengvai atpažįstamą pavidalą: stačius šlaitus ir gana plačią, santykinai lygesnę viršūnės zoną. Tokiuose masyvuose reljefo „architektūrą“ dažnai lemia tai, kas yra viršuje ir kas apačioje, nes skirtingos uolienos skyla ir trupa nevienodu greičiu.

    Dėl to Ben Bulben vertinamas ne tik kaip turistų traukos vieta, bet ir kaip natūralus geologinis „archyvas“, kuriame sluoksniai pasakoja apie senovinę jūrą, nuosėdų kaupimąsi ir vėlesnius apledėjimų laikotarpius. Geologams tokie šlaitai yra svarbūs, nes aiškiai matomos uolienų juostos leidžia tiksliau atsekti, kaip kito aplinka ir kokie procesai formavo visą regioną.

    Šiandien Ben Bulben yra priminimas, kad įspūdingos formos gamtoje dažnai gimsta iš paprastos taisyklės: kai skirtingo kietumo uolienos ilgai veikiamos erozijos, kraštovaizdis tampa tarsi trimatis laiko žemėlapis. Kartais tam nereikia nei gilių gręžinių, nei laboratorijų, nes istorija perskaitoma plika akimi, žiūrint į kalno šlaitą.