CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Italijos „Biorsaf“ pritraukė 5,2 mln. eurų ir įsigijo „Cooki“: kurs DI maisto atitikties platformą

    Italijos „Biorsaf“ pritraukė 5,2 mln. eurų ir įsigijo „Cooki“: kurs DI maisto atitikties platformą

    Italijos Toskanos regione įsikūrusi bendrovė „Biorsaf“, skaitmeninanti maisto saugos ir kokybės procesus, pranešė pritraukusi 5,2 mln. eurų investiciją. Kartu paskelbta ir apie įsigijimą: prie „Biorsaf“ prijungiama Bolonijoje veikianti skaitmeninio maisto informacijos valdymo platforma „Cooki“.

    Sandoris reiškia, kad rinkai siūlomas vienas sprendimas, apimantis didžiąją dalį reikalavimų atitikties ir duomenų valdymo užduočių visoje maisto vertės grandinėje. Įmonė akcentuoja, kad į vieną sistemą sujungiami maisto saugos (įskaitant HACCP), kokybės, atsekamumo, maistinės vertės, savikainos analizės ir ženklinimo procesai.

    Investicijų raundui vadovavo „P101 SGR“, dalyvavo esami investuotojai „Maia Ventures“, „Farming Future“ ir „Toscana Next“. „Biorsaf“ teigimu, „Farming Future“ buvo prisidėjusi ir prie ankstesnio bendrovės finansavimo 2024 metais lapkritį.

    „Šis finansavimo raundas ir „Cooki“ įsigijimas pagreitina „Biorsaf“ augimą. Per trejus metus sukūrėme Italijoje orientyrine tapusią platformą maisto atitikties automatizavimui ir esame pasirengę kitam etapui“, – sakė „Biorsaf“ vadovas Marco Papalini.

    „Įtraukdami „Cooki“ užbaigiame pasiūlą ir žengiame pirmą žingsnį konsoliduodami vis dar labai suskaidytą rinką. Sieksime greitai augti, o dirbtinis intelektas padės didinti efektyvumą maisto sektoriaus verslams“, – pridūrė jis.

    Nuo kontrolės lapų iki automatizavimo

    „Biorsaf“ buvo įkurta 2021 metais Castell’Azzara vietovėje Grosseto provincijoje. Bendrovė vysto vertikalią platformą „BS-Safe“, skirtą skaitmeninti maisto saugos, darbų saugos ir vandens kokybės valdymą.

    Įmonė teigia, kad klientams suteikiama galimybė centralizuotai valdyti atitikties dokumentaciją, automatizuoti kontrolės veiksmus ir gerinti atsekamumą, atsisakant popierinių procesų. „Biorsaf“ skaičiuoja, kad aktyviems naudotojams tai padeda sutaupyti apie 30 minučių darbo per dieną vienam žmogui.

    Bendrovė taip pat nurodo 2025 metais tarp aktyvių naudotojų fiksavusi apie 30 mln. eurų mažesnes veiklos sąnaudas. Tokie skaičiai paprastai priklauso nuo organizacijų dydžio, procesų brandos ir automatizuojamų užduočių apimties, tačiau tendencija aiški: maisto atitikties valdymas vis dažniau keliasi į skaitmenines sistemas.

    „Cooki“ duomenų bazė ir ženklinimo automatika

    2017 metais Giuseppe Grammatico įkurta „Cooki“ specializuojasi skaitmeniniame maisto informacijos valdyme. Platforma veikia daugiau nei 450 Italijos miestų, turi per 1 000 naudotojų ir duomenų bazę, kurioje sukaupta daugiau nei 35 000 suklasifikuotų produktų.

    Pasak bendrovės, „Cooki“ automatizuoja atsekamumą, ženklinimą, maisto savikainos skaičiavimą, atsargų valdymą ir alergenų rizikos kontrolę. Šie procesai ypač aktualūs viešojo maitinimo ir mažmeninės prekybos grandinėms, kur klaidos ženklinant ar valdant alergenus gali turėti ir finansinių, ir reputacinių pasekmių.

    „Biorsaf“ teigimu, sujungtos komandos kurs DI paremtą platformą, kuri automatizuotų kokybės, saugos ir operacinį valdymą. Įmonė taip pat mini DI agentą, skirtą specialistams ir konsultantams, kurie prižiūri atitikties procesus ir dokumentaciją.

    Augimo planas: daugiau darbuotojų ir konsolidacija

    „Biorsaf“ nurodo pradedanti trejų metų plėtros planą ir sieksianti sparčiai didinti pajamas tiek organiškai, tiek per rinkos konsolidaciją. Pagal bendrovės planus, per artimiausius 18 mėnesių komanda turėtų išaugti nuo 40 iki 120 darbuotojų.

    Įmonė taip pat pateikia platesnį kontekstą: Italijos maisto, darbų ir vandens saugos rinkoje gali veikti apie 3,4 mln. verslų, o pajamos sektoriuje viršija 12 mlrd. eurų. „Biorsaf“ vertinimu, skaitmenizacijos lygis šiame segmente tebėra apie 3 proc., todėl augimo potencialas išlieka didelis.

    Per trejus metus bendrovė skaičiuoja turinti daugiau nei 10 000 aktyvių naudotojų. Tarp klientų įvardijami tiek smulkesni verslai, tiek didesni restoranų tinklai, taip pat mažmeninės prekybos operatoriai, kuriems svarbus mastelis, standartizacija ir greitas atitikties dokumentų atnaujinimas.

  • Balta plėvelė ant raugintų kopūstų? 3 ženklai, kada dar saugu, o kada privalu išmesti

    Rauginimas yra vienas patikimiausių maisto konservavimo būdų, nes fermentacijos metu pieno rūgšties bakterijos mažina terpės pH ir slopina daugelio nepageidaujamų mikroorganizmų dauginimąsi. Tačiau net ir namuose rauginti kopūstai kartais „užsitraukia“ balkšvu sluoksniu, kuris ne visada reiškia gedimą.

    Dažniausiai plona balta plėvelė ar vienalytis balkšvas apnašas yra natūralus fermentacijos šalutinis reiškinys, ypač jei kopūstai kurį laiką buvo prasčiau apsemti sūrymu arba dažnai atidaromas indas. Toks sluoksnis paprastai būna be ryškaus pūkuotumo, jo kvapas primena raugą ir jis neplinta įvairiaspalvėmis dėmėmis.

    Vis dėlto sugedimą gali išduoti visai kiti požymiai. Jei baltas sluoksnis storas, gumuliuotas, primena pūkus, o paviršiuje matyti melsvai pilkų, žalsvų ar juodų plotelių, tai greičiausiai pelėsis, ir tokį produktą saugiausia išmesti.

    „Jei ant raugintų daržovių matote pelėsį ar įtartiną pūkuotą sluoksnį, nerizikuokite: mykotoksinai gali būti pavojingi sveikatai“, – teigia maisto saugos specialistai, vertindami pelėsių keliamą riziką.

    Įtarimą turėtų kelti ir aiškiai blogas kvapas, slidus, gleivėtas skystis, pakitęs skonis ar kopūstų tekstūra, ypač jei jie tapo minkšti ir „tešliniai“. Tokiais atvejais net jei matomas sluoksnis atrodo negrėsmingas, saugiau neragauti ir produktą utilizuoti.

    Kad rauginti kopūstai nesugestų, svarbiausia laikytis higienos ir technologijos. Daržoves rinkitės nepažeistas, indus ir dangtelius kruopščiai išplaukite ir nuplikykite, o rauginimo metu pasirūpinkite, kad kopūstai būtų apsemti sūrymu ir turėtų kuo mažiau kontakto su oru.

    Laikymas taip pat daro didelę įtaką: vėsesnė temperatūra padeda lėtinti nepageidaujamus procesus ir išlaikyti skonį stabilesnį. Jei paviršiuje susidarė tik plona, vienalytė plėvelė be pelėsio požymių, ją dažniausiai galima atsargiai nuimti švariu šaukštu, o likusią dalį laikyti tinkamomis sąlygomis.

  • Kotlety iš kaniu su „panko“: paprastas triukas, dėl kurio jie tampa ypač traškūs ir auksiniai

    Skėtinė žvynabudė, dažniau vadinama kaniu, yra vienas populiariausių valgomų grybų, tačiau dalis žmonių jos vengia dėl panašumo į mirtinai nuodingą žalsvąją musmirę. Vis dėlto patyrę grybautojai pabrėžia, kad kanios atpažįstamos pagal būdingą žiedą ant koto, žvynuotą kepurėlę ir aiškų grybų kvapą.

    Kepurėlių skonis ryškus, todėl klasikiniai kepsneliai, apvolioti įprastuose džiūvėsėliuose, neretai išeina per sunkūs ir greitai prisigeria riebalų. Lengvesnė alternatyva yra japoniški „panko“ džiūvėsėliai: jų dribsniai didesni, netolygūs, todėl kepant sukuria itin traškią, bet ne tokią kietą plutelę.

    Kad kanios išliktų sultingos, jų geriau neplauti po tekančiu vandeniu ir ne mirkyti ilgai dubenyje. Praktikoje dažniausiai pakanka nuvalyti kepurėles šepetėliu arba lengvai drėgnu popieriniu rankšluosčiu, nes grybai greitai sugeria drėgmę ir vėliau prastėja tekstūra.

    Prieš kepant kepurėles patogu trumpai pamirkyti piene, tada perkelti į plaktą kiaušinį ir švelniai apvolioti „panko“ džiūvėsėliuose. Kepti verta gerai įkaitintuose, bet nerūkančiuose riebaluose: per žema temperatūra lemia, kad apvoliojimas sugeria daugiau riebalų, o per aukšta greitai sudegina plutelę, kol grybas dar nespėja suminkštėti.

    Patogiausia rinktis tvirtas, jaunas kepurėles, kurių skersmuo telpa keptuvėje. Jei kepurėlės didelės, jas geriau perpjauti pusiau ar į ketvirčius dar prieš apvoliojimą, kad tolygiai iškeptų ir būtų lengviau apversti.

    Patiekti galima tradiciškai su bulvėmis ir salotomis, tačiau vis dažniau renkamasi lengvesnį variantą su jogurtiniu žolelių padažu ir pomidorų salotomis. Tokie kanios kepsneliai skanūs ir atvėsę, todėl tinka ir kaip užkandis.

    Svarbiausia taisyklė išlieka saugumas: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau neimti. Apsinuodijimų rizika susijusi ne su pačiomis kaniomis, o su neteisingu atpažinimu, todėl pradedantiesiems rekomenduojama grybauti su patyrusiu žmogumi.

  • Pamirškite juodąjį šeivamedį: šios uogos – vitaminų lobynas, bet yra viena taisyklė

    Rudeniui artėjant miškuose ir pakelėse vis dažniau pastebimas augalas, kurio derlių daugelis praeina nepastebėdami. Tai – czeremcha, Lietuvoje geriau žinoma kaip ieva, o jos tamsūs vaisiai dėl maistinių medžiagų kartais lyginami su juoduoju šeivamedžiu.

    Ievos vaisiai sunoksta vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, būna beveik juodi, kartais su violetiniu atspalviu, o skonis – saldžiarūgštis, šiek tiek sutraukiantis. Vertingiausia jų dalis – augaliniai polifenoliai ir kiti antioksidantai, taip pat vitaminas C, kurių kiekiai priklauso nuo rūšies ir augimvietės.

    Svarbiausia – nevartoti žalių

    Nors uogos atrodo viliojančiai, jų negalima valgyti žalių, ypač traiškant kauliukus. Kauliukuose, kaip ir daugelyje kaulavaisių, gali būti cianogeninių junginių, todėl saugiausia vaisius apdoroti termiškai ir vengti kauliukų smulkinimo.

    Gaminant sultis ar sirupą patariama uogas kaitinti ir pertrinti per sietelį taip, kad kauliukai liktų nepažeisti. Tokia praktika plačiai taikoma ir kitų panašios sudėties vaisių perdirbime, nes šiluma sumažina nepageidaujamų junginių riziką.

    Kuo naudingos ievų uogos?

    Ievų uogose esantys polifenoliai ir taninai siejami su antioksidaciniu poveikiu, o tai aktualu šaltuoju sezonu, kai organizmas patiria didesnį oksidacinį stresą. Dėl sutraukiančių taninų vaisiai tradiciškai vertinami ir dėl poveikio virškinimo sistemai, tačiau jautresniems žmonėms per dideli kiekiai gali dirginti.

    Praktikoje didžiausia nauda dažniausiai gaunama ne iš vieno stebuklingo produkto, o iš bendro raciono, kuriame gausu vaisių, daržovių ir skaidulų. Todėl ievų uogos gali būti įdomus sezoninis priedas, bet jos nepakeičia subalansuotos mitybos ir gydytojo rekomendacijų.

    Kaip jas panaudoti virtuvėje?

    Termiškai apdorotos ievų uogos tinka tirštoms sultims, sirupams ir uogienėms, ypač jei mėgstate sodrų, kiek migdolus primenantį aromatą. Dažnai jos verdamos su cukrumi ar medumi, o skoniui paryškinti tinka cinamonas, gvazdikėliai ar imbieras.

    Dėl natūraliai esančių pektinų dalis ievas naudoja kaip tirštiklį uogienėms ir padažams. Tokie gaminiai dera prie blynų, varškės patiekalų, kai kurių sūrių, taip pat gali būti naudojami kaip saldžiarūgštis priedas prie mėsos.

    Renkant laukines uogas svarbu vengti vietų šalia intensyvaus eismo kelių ir pramoninių teritorijų, o surinktą derlių kruopščiai perrinkti. Jei kyla abejonių dėl augalo atpažinimo, saugiau pasitarti su patyrusiu žolininku ar naudotis patikimais botanikos šaltiniais.

  • Metaline dėžutė ar popierinis maišelis? Šis pasirinkimas lemia, ar grybai suges per 3 dienas

    Metaline dėžutė ar popierinis maišelis? Šis pasirinkimas lemia, ar grybai suges per 3 dienas

    Švieži grybai genda greičiau, nei atrodo

    Grįžus po grybavimo delsimas dažnai kainuoja skonį ir saugumą: miško grybai kambario temperatūroje genda itin greitai. Pirmieji gedimo požymiai gali pasirodyti per 1–3 dienas, o jų greitis priklauso ir nuo rūšies.

    Tvirtesni baravykai paprastai išsilaiko kiek ilgiau, tačiau voveraitės yra jautresnės ir greičiau praranda stangrumą. Gedimą spartina tai, kad grybai intensyviai garina drėgmę ir patys turi daug vandens.

    Šiluma ir drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui, todėl grybai ima gleivėtis, keičiasi kvapas ir tekstūra. Pastebėjus sugedusius egzempliorius, juos būtina nedelsiant atskirti, kad nesugadintų likusios dalies.

    Kaip teisingai laikyti šviežius grybus

    Jei grybų nepavyksta iškart išvalyti ir paruošti, geriausia juos laikyti popieriniame maišelyje šaldytuve. Popierius padeda cirkuliuoti orui, o žemesnė temperatūra lėtina pelėsio irimo procesus.

    Svarbi taisyklė: prieš dedant į šaldytuvą grybų neplaukite ir nemirkykite, kad nepridėtumėte papildomos drėgmės. Valymui geriau rinktis sausą šepetėlį ar peilį, o plovimą palikti tik prieš pat gaminimą.

    Sandarios metalinės dėžutės, stiklainiai ar kitos hermetiškos talpos šviežiems grybams netinka. Jose greitai pakyla drėgmė, susidaro kondensatas, o tai yra tiesiausias kelias į pelėsį.

    Kaip grybais mėgautis ir žiemą

    Nors švieži grybai trumpaamžiai, jų aromatą galima išsaugoti ilgesniam laikui. Dažniausiai pasirenkami du būdai: šaldymas arba džiovinimas, o pasirinkimas priklauso nuo rūšies ir planuojamo naudojimo.

    Šaldymui grybus reikia kruopščiai nuvalyti, tačiau nemirkyti. Kai kurias rūšis galima šaldyti žalias, tačiau daliai grybų verta taikyti trumpą terminį apdorojimą, kad būtų stabdomas mikroorganizmų dauginimasis.

    Prieš šaldymą gali praversti blanširavimas, ypač jei norite išlaikyti kokybę ir sumažinti rizikas. Be to, kai kurios rūšys po užšaldymo linkusios į kartumą, o trumpas apdorojimas padeda to išvengti.

    Džiovinimas yra vienas patogiausių būdų, nes grybus galima laikyti ilgai ir jie užima mažai vietos. Džiovinti galima natūraliai, orkaitėje ar džiovyklėje, tačiau svarbiausia užtikrinti, kad drėgmė būtų pašalinta tolygiai.

    Džiovinti grybai laikomi kitaip nei švieži: didžiausias priešas jiems yra iš aplinkos patenkanti drėgmė. Todėl jie turėtų keliauti į sandarią tarą, pavyzdžiui, stiklainį ar metalinę dėžutę, ir būti laikomi tamsioje spintelėje ar sandėliuke.

    Jei į tarą nepatenka drėgmė, džiovinti grybai gali būti saugiai naudojami net po metų ar ilgiau. Vis dėlto prieš vartojimą verta įvertinti kvapą, spalvą ir ar nėra pelėsio požymių.

  • Naminiai grybai per kelias dienas? Specialistai įvardijo 4 klaidas, kurios viską sugadina

    Naminiai grybai per kelias dienas? Specialistai įvardijo 4 klaidas, kurios viską sugadina

    Kaip atrodo kokybiškas rinkinys

    Namų auginimo rinkiniai dažniausiai būna jau paruoštas, grybiena apaugęs substrato blokas, supakuotas į sandarų maišą. Substratą paprastai sudaro šiaudai, lapuočių pjuvenos arba kelių augalinių žaliavų mišinys, parinktas konkrečiai rūšiai.

    Dėl to sudėtingiausia dalis būna atlikta pas gamintoją, o namuose nebereikia nei sterilizuoti, nei sėti sporų. Tačiau greitas ir gausus derlius vis tiek priklauso nuo sąlygų, todėl verta suprasti, kas iš tiesų lemia sėkmę.

    Perkant svarbu įvertinti kokybę: patikimas pardavėjas nurodo pilną rūšies pavadinimą, substrato sudėtį, paruošimo datą ir aiškią instrukciją. Sveikas blokas būna tvirtas, tolygiai apaugęs baltai ar kremiškai ir kvepia šviežiai, primena miško kvapą.

    Greitam startui dažniausiai renkasi vienus

    Pirmai patirčiai dažniausiai rekomenduojami austrių grybai, nes jie greitai formuoja vaisiakūnius ir pakankamai atlaidūs nedideliems temperatūros ar drėgmės svyravimams. Jie gerai auga ant augalinių substratų, todėl namų rinkiniuose pasitaiko itin dažnai.

    Vis dėlto net tos pačios grupės grybai gali turėti skirtingus poreikius: vieniems patogiau šilčiau, kiti geriau dera vėsesnėje patalpoje. Prieš pradedant verta tiksliai pasitikrinti gamintojo rekomendacijas dėl temperatūros, drėkinimo, šviesos ir oro apykaitos.

    Dažna klaida yra bandymas vadovautis bendrais patarimais iš socialinių tinklų, neatsižvelgiant į konkrečią rūšį ir rinkinio konstrukciją. Praktikoje būtent nurodymai ant pakuotės dažniausiai būna tiksliausi, nes pritaikyti konkrečiam substratui.

    Keturi dalykai, kurie lemia rezultatą

    Pirmas veiksnys yra temperatūra: per šalta arba per karšta patalpa gali sulėtinti augimą arba išvis sustabdyti derėjimą. Grybams taip pat kenkia staigūs šuoliai, pavyzdžiui, kai rinkinys laikomas prie radiatoriaus ar saulėtoje palangėje.

    Antras veiksnys yra drėgmė: per sausas oras dažnai lemia susiraukšlėjusius, džiūstančius kepurėlių kraštus. Kita kraštutinė klaida yra užmirkymas, kai vanduo kaupiasi maiše ar ant substrato ir sudaro sąlygas gedimui.

    Trečias veiksnys yra oro apykaita: jei patalpoje mažai vėdinama, vaisiakūniai gali užaugti su ilgais kotais ir mažomis kepurėlėmis. Ketvirtas veiksnys yra šviesa, kuri paprastai turi būti išsklaidyta, o ne tiesioginė, nes ryški saulė greitai išdžiovina paviršių.

    Rinkinio paruošimas taip pat skiriasi: auginant austrių grybus dažnai pakanka įpjauti plėvelę kryžiumi, kad atsivertų nedidelė substrato vieta. Viso maišo nuėmimas paprastai nėra gera idėja, nes pakuotė saugo bloką nuo per greito drėgmės praradimo.

    Jei sąlygos tinkamos, pirmieji grybų užuomazgų taškai gali pasirodyti per kelias dienas, nors kartais tenka palaukti ilgiau. Vėliau augimas dažniausiai akivaizdžiai paspartėja, todėl svarbu kasdien stebėti drėgmę ir vaisiakūnių formą.

    Įspėjamieji ženklai yra spalvotas apnašas, pavyzdžiui, žalsvas, juodas, rožinis ar oranžinis, nes tai gali rodyti pelėsį. Taip pat neramina rūgštus, fermentaciją ar puvimą primenantis kvapas, tokiu atveju rinkinio nereikėtų atidarinėti ar bandyti gelbėti.

    Kada skinti ir kaip laikyti

    Austrių grybus geriausia skinti, kai kepurėlės jau išsiskleidusios, o kraštai dar šiek tiek užsirietę. Per ilgai delsiant jie praranda stangrumą ir paskleidžia daugiau sporų, o tai namuose gali erzinti kvėpavimo takus.

    Kerpant ar raudant patogiausia visą kekę suimti prie pat substrato, lengvai pasukti ir nuimti vienu kartu. Likusius kotelių gabalėlius geriau pašalinti švariu peiliu, nes palikti likučiai gali pradėti gesti ir trukdyti kitam derėjimo ciklui.

    Pirmas derlius dažniausiai būna gausiausias, tačiau rinkinys neretai duoda dar du ar tris mažesnius derlius, jei laikomasi režimo. Po derliaus substratui paprastai reikia kelių dienų poilsio, o gamintojas gali rekomenduoti mirkymą arba grįžimą prie reguliaraus drėkinimo.

    Surinktus grybus geriausia laikyti šaldytuve, popieriniame maišelyje arba gerai vėdinamame inde. Sandari plėvelė sulaiko drėgmę, todėl grybai greičiau suminkštėja ir gali pasidengti slidžia plėvele.

    Prieš valgant grybus svarbu termiškai apdoroti, nes taip pagerėja skonis, aromatas ir virškinamumas. Jei pastebimas apnašas, šlapi patamsėjimai, gleivės ar rūgštus kvapas, tokius grybus geriau išmesti, nes gedimo požymių nepašalins nei plovimas, nei ilgas kepimas.

    Po paskutinio derliaus maiše lieka drėgnas, grybienos persmelktas substratas, kurio nebūtina iškart išmesti. Jį galima panaudoti sode ar komposte, nes grybiena jau būna pradėjusi skaidyti augalines skaidulas.

    Saugiausia substratą susmulkinti ir kompostuoti, maišant su sausesnėmis medžiagomis, kad nesikauptų per didelė drėgmė ir geriau cirkuliuotų oras. Į sodą tinka tik toks blokas, kuris neturi pelėsio ar gedimo požymių.

  • Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Rudeniui įsibėgėjus miškuose daugėja grybautojų, tačiau kartu auga ir klaidų rizika. Specialistai primena paprastą taisyklę: rinkti verta tik tuos valgomuosius grybus, kuriuos atpažįstate be menkiausios abejonės, nes dalis valgomų rūšių yra panašios į nuodingas.

    Taip pat svarbu, kaip grybai laikomi dar miške. Juos rekomenduojama dėti į pintinę, o ne į plastikinius maišelius, nes šilumoje ir be oro cirkuliacijos grybai greičiau sušunta, pradeda irti ir gali tapti nesaugūs vartoti net tada, kai rūšis yra valgoma.

    Kitas dažnas klausimas grybaujant – ką daryti, jei grybe matyti kirmėlių ar lervų išgraužtų kanalėlių. Pats toks vaizdas nereiškia, kad grybas nuodingas, tačiau gali rodyti, kad jis jau pradėjęs irti, o tai didina virškinimo sutrikimų riziką.

    Pasak visuomenės sveikatos specialistų, šiek tiek pažeistus valgomuosius grybus kai kurie grybautojai išvalo nupjaudami pažeistas vietas, o likusią dalį gerai termiškai apdoroja. Vis dėlto akcentuojama, kad tokia praktika tinkama tik tada, kai pažeidimai nedideli, o grybas išlieka tvirtas, be nemalonaus kvapo ir be gleivėtumo.

    Jei grybas minkštas, suglebęs, gumbuotas, trupa arba viduje matyti daug išėstų ertmių, jo geriau neimti į krepšį. Tokiuose grybuose gali būti prisikaupę vabzdžių išskyrų, o irimo procesai sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl didėja apsinuodijimo maistu tikimybė.

    Grybų sukirmijimą smarkiai lemia ir orai. Šiltesnėmis vasaros ir ankstyvo rudens savaitėmis vabzdžiai aktyvesni, jų lervos vystosi greičiau, todėl net jauni grybai gali būti pažeisti, o vėsesniu laikotarpiu ir po pirmųjų šalnų tokių radinių paprastai sumažėja.

    Skiriasi ir rūšys: minkštesnio, kvapnesnio minkštimo grybai dažniau nukenčia nuo lervų, o kai kurios rūšys paprastai būna atsparesnės. Grįžus namo patariama grybus perrinkti dar kartą, nepalikti jų šiltai ilgoms valandoms ir kuo greičiau paruošti, nes net valgomas grybas greitai genda.

    Apsinuodijimo rizika ypač išauga, jei suvalgius grybų pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, silpnumas ar svaigulys. Tokiais atvejais specialistai ragina nedelsti ir kreiptis į medikus, o jei įmanoma, išsaugoti patiekalo ar grybų likučius, kad būtų lengviau įvertinti situaciją.

  • Miško grybai be smėlio ir su aromatu: 3 klaidos valant ir džiovinant sugadina viską

    Miško grybų sezonas daugeliui baigiasi virtuvėje, tačiau būtent pirmos minutės po grįžimo iš miško lemia, ar džiovintas derlius kvepės, ar primins kartoną. Dažniausios klaidos yra per ilgas mirkymas, netolygus pjaustymas ir per aukšta džiovinimo temperatūra.

    Valymą verta pradėti iškart, nes apdžiūvę nešvarumai prilimpa stipriau. Pirmiausia nuo kiekvieno grybo pirštais ar mažu peiliuku nuimkite samanų, spyglių ir žemių gabalėlius, o tuomet nupjaukite apatinę, labiausiai užterštą koto dalį.

    Smulkų smėlį ir spygliukus nuo kepurėlės geriausia nuvalyti minkštu šepetėliu arba vos sudrėkintu popieriniu rankšluosčiu. Jei grybas labai purvinas, galima trumpai perlieti šaltu tekančiu vandeniu, bet jo negalima palikti dubenyje mirkti.

    Grybai greitai sugeria vandenį, todėl permirkę tampa minkšti ir praranda dalį aromato, o džiovinant ilgiau lieka drėgni. Po greito perplovimo juos būtina kruopščiai nusausinti, ypač jei tai lakštiniai grybai, kur tarp lakštelių dažnai pasislepia smėlis.

    Kaip pjaustyti, kad džiūtų tolygiai?

    Prieš džiovinimą svarbiausia suvienodinti gabalėlių storį, kad visi džiūtų panašiu tempu. Kepurėles patogu pjaustyti maždaug 3–5 milimetrų riekelėmis, o kotus taip pat supjaustyti plonai; itin storus galima perpjauti išilgai.

    Gabaliukai turi gulėti laisvai ir nesiliesti, nes oro cirkuliacija tiesiogiai veikia džiūvimo greitį. Džiovinant ant sietelių ar grotelių verta kelis kartus patikrinti ir apversti, kad neliktų drėgnų vietų viduryje.

    Temperatūra ir oras: kas svarbiausia?

    Džiovyklėje dažniausiai rekomenduojama laikytis maždaug 40–50 laipsnių temperatūros ir džiovinti kelias valandas, priklausomai nuo rūšies ir gabalėlių dydžio. Jei džiovinate keliais aukštais, naudinga periodiškai sukeisti sietelius vietomis, kad šiluma pasiskirstytų tolygiai.

    Orkaitėje taip pat tinka apie 40–50 laipsnių ir oro pūtimo režimas, o durelės turėtų likti pravertos, kad pasišalintų garai. Kai drėgmė neišeina, grybas iš išorės gali atrodyti sausas, bet viduje likti minkštas, o vėliau imti pelyti.

    Alternatyva yra džiovinimas suveriant ant siūlo ir pakabinant gerai vėdinamoje vietoje, tačiau tai labiau priklauso nuo oro sąlygų ir užtrunka ilgiau. Tinkamai išdžiovinti grybai būna lengvi, sausi ir lengvai lūžta, o ne linksta.

    Kaip laikyti, kad neprarastų kvapo?

    Atvėsintą džiovintą derlių reikėtų laikyti sandariame inde, sausoje ir tamsioje vietoje. Drėgmė yra pagrindinis priešas, todėl indas turi gerai užsidaryti, o jei patalpa drėgna, verta dažniau patikrinti, ar grybas neatsigavo.

    Tinkamai nuvalyti ir švelniai išdžiovinti grybai išlaiko ryškų miško aromatą net po kelių mėnesių. Būtent todėl svarbiausia neskubėti mirkyti ir nekelti temperatūros, kai norisi procesą pagreitinti.

  • ES smogia Brazilijos mėsai: įsigaliojo importo stabdymas – kas laukia ūkininkų ir prekybos?

    ES smogia Brazilijos mėsai: įsigaliojo importo stabdymas – kas laukia ūkininkų ir prekybos?

    Europos Komisijos sprendimas stabdyti mėsos importą iš Brazilijos įsigaliojo rugsėjo 3 dieną. Priemonė taikoma dėl susirūpinimo antimikrobinių vaistų, įskaitant antibiotikus, naudojimu gyvulininkystėje ir dėl to, ar eksportas atitinka Europos Sąjungos maisto saugos taisykles.

    Komisija nurodo, kad ES galioja griežti reikalavimai, ribojantys antimikrobinių medžiagų naudojimą, ypač tada, kai jos taikomos augimo skatinimui ar profilaktikai. Nuo šios datos pradėtas taikyti sąrašas šalių, kurios, ES vertinimu, iš esmės laikosi šių taisyklių, o Brazilija jame kol kas neįtraukta.

    Stabdymas apima ir paukštieną

    Importo stabdymas apima kelias produktų grupes, tarp jų jautieną, paukštieną, kiaušinius ir medų. Sprendimas buvo paremtas dar gegužę nacionalinių ekspertų balsavimu, o vėliau, nepaisant derybų su Brazilijos institucijomis, priemonė pradėta taikyti praktiškai.

    Kai kurių produktų importas teoriškai galėtų būti atnaujintas, jei ES auditai patvirtintų, kad tiekimo grandinė atitinka reikalavimus. Komisija yra pradėjusi paukštienos ir medaus patikras remdamasi Brazilijos pateiktomis rašytinėmis garantijomis, tačiau galutinės išvados paprastai užtrunka ilgiau nei pačios inspekcijos.

    Jautienai trūksta garantijų

    Komisijos atstovai pabrėžia, kad jautienos atveju pateikti pakankamas garantijas sudėtingiau, nes jos turi apimti visą gyvulio gyvenimo ciklą. Galvijų auginimas trunka ilgiau, todėl ES vertinimu svarbu užtikrinti atsekamumą ir kontrolę nuo ūkio iki skerdimo ir eksporto.

    „Turime taisykles, kurios draudžia antimikrobines medžiagas naudoti augimui skatinti, todėl reikalaujame aiškių įrodymų, kad importuojami produktai atitinka mūsų standartus“, – sakė Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova.

    Smūgis prekybos susitarimo fone

    Sprendimas priimtas jautriame politiniame ir ekonominiame kontekste, nes Brazilijos žemės ūkio produktų importas yra viena labiausiai ginčijamų ES ir Mercosur prekybos susitarimo temų. Kritikai Europoje teigia, kad dalis Pietų Amerikos gamintojų konkuruoja nelygiomis sąlygomis, jei jų produkcijai taikomi silpnesni fitosanitariniai ar maisto saugos standartai.

    Europos ūkininkų organizacijos ne kartą akcentavo, kad griežtėjant ES žaliajam reguliavimui ir reikalavimams dėl antibiotikų, gerovės bei atsekamumo, importuojama produkcija turi būti vertinama pagal tuos pačius principus. Tuo tarpu Brazilija siekia išsaugoti prieigą prie ES rinkos, todėl techninės derybos ir bandymai pateikti papildomas garantijas, tikėtina, tęsis.

  • Briuselis uždarė duris Brazilijos mėsai: ambasadorius grasina atsaku, įtampa auga

    Briuselis uždarė duris Brazilijos mėsai: ambasadorius grasina atsaku, įtampa auga

    Europos Komisijos sprendimas sustabdyti mėsos importą iš Brazilijos įsigaliojo šią savaitę, o Brasilija jau kalba apie galimas atsakomąsias priemones. Ginčas įsiliepsnojo dėl ES reikalavimų, susijusių su antibiotikų naudojimu gyvūnų auginime.

    Brazilijos ambasadorius ES Pedro Miguel da Costa e Silva teigia, kad papildomi patikrinimai esą nereikalingi, nes Brazilija pateikė pakankamas garantijas. Tuo pat metu jis įspėjo, kad jei importas nebus atnaujintas, svarstomi įvairūs atsako scenarijai.

    Kas užkliuvo ES institucijoms?

    Europos Komisija nurodė, kad Brazilija buvo išbraukta iš šalių, atitinkančių ES maisto saugos taisykles, sąrašo dėl praktikos, kurią ES sieja su antimikrobinio atsparumo didėjimu. ES pozicija grindžiama principu, kad antibiotikai neturi būti naudojami gyvūnų augimui skatinti.

    Komisija taip pat akcentavo, kad kai kurių produktų patikros procesai tęsiasi, tačiau dėl jautienos auditui, ES vertinimu, nebuvo suteiktos būtinos sąlygos ir garantijos. Dėl to pasirinktas griežtesnis kelias, kuris turėtų užtikrinti vienodą rizikos valdymą visoje bendrijoje.

    Brazilija kalba apie atsakomąsias priemones

    Brazilijos ambasadorius tikina, kad tokie reikalavimai, jo vertinimu, nėra proporcingi ir kad panašaus masto auditai ne visada taikomi kitoms eksportuojančioms valstybėms. Jis pabrėžė, kad derybos su Europos Komisija bus tęsiamos, tačiau kantrybė nėra begalinė.

    „Jei importas nebus atnaujintas, svarstysime visas galimybes ir galime būti kūrybingi“, – sakė Pedro Miguel da Costa e Silva.

    Brazilijos Vyriausybė viešai užsiminė apie kontrpriemones, jei ES sprendimas išliks galioti. Praktikoje tai gali reikšti griežtesnes importo procedūras, papildomus reikalavimus ar kitus prekybos ribojimus ES prekėms, nors konkrečių žingsnių kol kas neįvardyta.

    ES atsakas: taisyklės vienodos visiems

    Europos Komisija atmeta kaltinimus diskriminacija ir tvirtina, kad taisyklės taikomos nedarant išimčių. Komisijos atstovai pabrėžia, kad partneriams apie pasikeitimus buvo pranešta iš anksto, o prisitaikymui suteikta pakankamai laiko.

    „Mūsų požiūris yra nediskriminacinis, o partneriams suteikėme pakankamai laiko ir informacijos prisitaikyti“, – sakė Europos Komisijos atstovas Olof Gill.

    Šis konfliktas vyksta platesniame kontekste: ES stiprina priemones prieš antimikrobinį atsparumą, o importo kontrolė tampa viena iš priemonių užtikrinti, kad trečiųjų šalių produkcija atitiktų tuos pačius standartus kaip ir ES gamintojų. Ginčas taip pat didina įtampą dėl prekybos su Mercosur bloku, kurio atžvilgiu dalis Europos ūkininkų jau anksčiau reiškė susirūpinimą dėl konkurencijos ir standartų laikymosi.