CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Vištiena daugelį metų išlieka vienu populiariausių pasirinkimų, nes yra lengvai paruošiama ir dažnai pigesnė. Tačiau dalį pirkėjų nuo jos atbaido kalbos apie intensyvią pramoninę paukštininkystę, todėl vis dažniau pasirenkama kalakutiena.

    Dietologai pabrėžia, kad tiek vištiena, tiek kalakutiena gali būti sveikos mitybos dalis, jei renkamasi tinkama mėsa ir ji ruošiama be perteklinių riebalų. Esminis skirtumas dažniausiai slypi ne pačiame paukštyje, o mėsingumo dalyje, odelėje, apdorojime ir porcijos dydyje.

    Maistinė vertė: kur daugiau naudos

    Abi rūšys yra kokybiškas baltymų šaltinis, todėl tinka svorio kontrolei ir raumenų masei palaikyti. Renkantis liesą filė, dažnai gaunama daug baltymų ir palyginti nedaug riebalų, ypač jei pašalinama odelė.

    Kalakutiena dažnai minima kaip kiek turtingesnė B grupės vitaminų, seleno ir cinko šaltiniu, nors skirtumai paprastai nėra drastiški. Praktikoje didesnę įtaką sveikatai turi bendras racionas, o ne vienas produktas, todėl verta žiūrėti į visą dienos mitybą.

    Kalorijų skirtumai tarp liesos vištienos ir kalakutienos paprastai nėra dideli, tačiau jie gali išaugti, jei pasirenkama riebesnė dalis ar kepama daug riebalų. Dėl to dietologai pataria rinktis filė, virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne gruzdinimą.

    Antibiotikai ir hormonai: kas yra mitas, o kas svarbu

    Dažnas mitas, kad paukštiena auginama su hormonais, tačiau Europos Sąjungoje augimo hormonų naudojimas gyvūnams yra draudžiamas. Didžiausias realus klausimas, į kurį atkreipia dėmesį sveikatos specialistai, yra atsakingas antimikrobinių vaistų naudojimas ir bendra ūkio kontrolė.

    Ekspertai taip pat primena, kad saugą lemia higiena virtuvėje: žalia mėsa neturi liestis su gatavais produktais, būtina plauti rankas ir įrankius, o mėsą iškepti iki saugios vidaus temperatūros. Taip sumažinama maisto kilmės infekcijų rizika, nepriklausomai nuo to, ar pasirinkta vištiena, ar kalakutiena.

    Kodėl kalakutiena dažnai brangesnė

    Kaina dažnai skiriasi dėl auginimo ypatumų, skerdenos išeigos ir paklausos. Kalakutai užauga didesni, tačiau jų auginimas ir skerdimo logistika gali būti sudėtingesni, o rinkoje kalakutiena neretai pozicionuojama kaip aukštesnės kokybės pasirinkimas.

    Jei biudžetas ribotas, vištienos filė gali būti visiškai racionalus sprendimas, ypač renkantis patikimo gamintojo produkciją. Tuo tarpu norint įvairesnių skonių, kalakutiena dažnai pasiūlo ryškesnį, švelniai salstelėjusį poskonį ir tinka tiems patiems patiekalams kaip vištiena.

    Virtuvėje abi mėsos rūšys yra universalios: tinka kepsniams, maltinukams, troškiniams, su daržovėmis ir kruopomis, taip pat salotoms ar makaronų patiekalams. Sveikesnis pasirinkimas dažniausiai bus tas, kuris yra liesesnis, mažiau perdirbtas ir paruoštas paprasčiau.

  • Maistas, kuris per pikniką „nukerta“ greičiau nei majonezas: ekspertas įspėja dėl 2 produktų

    Majonezas dažnai apkaltinamas be reikalo

    Vasaros piknikuose ir kepsnių vakarėliuose dažnai išgirstama sena taisyklė: saugokis majonezo. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažnai nėra pagrindinis apsinuodijimų kaltininkas.

    Problema paprastai slypi ne viename produkte, o visoje grandinėje: kaip maistas laikomas, kiek laiko stovi šilumoje, ar laikomasi higienos ir ar neatsiranda kryžminė tarša. Karštomis dienomis net iš pažiūros saugūs patiekalai gali greitai tapti rizikingi.

    Du produktai, kurių jis vengia

    Maisto saugos ekspertai pažymi, kad kai kurie produktai piknikuose kelia didesnę riziką vien dėl jų paviršiaus, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Ypač atsargiai siūloma vertinti supjaustytus ir iš anksto paruoštus produktus, kurie netenka natūralios apsaugos.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra kantalupa, kurios grublėtas žievės paviršius gali sulaikyti mikroorganizmus, o pjaustant jie peiliu pernešami į minkštimą. Kitas produktas, kurio specialistas stengiasi vengti, yra fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos, nes apdorojimas ir maišymas didina galimų taršos taškų skaičių.

    „Svarbiausia yra ne pats maistas, o tai, kaip jis tvarkomas: kiek laiko stovi šilumoje, ar nepernešama tarša ir ar laikomasi temperatūrų“, – sakė maisto saugos ekspertas Darinas Detwileris.

    Didžiausias priešas – šiluma ir neatsargūs įpročiai

    Karštuoju metų laiku bakterijos gali daugintis ypač greitai, kai maistas paliekamas kambario temperatūroje. Praktinė taisyklė, kurią kartoja visuomenės sveikatos institucijos, yra paprasta: greitai gendantys patiekalai neturėtų būti laikomi lauke ilgiau nei 2 valandas, o esant didesnei kaitrai – dar trumpiau.

    Riziką didina ir tai, kad piknikuose laikas „ne šaldytuve“ susideda iš kelių etapų: kelionės, paruošimo, patiekimo ir stovėjimo ant stalo. Todėl net jei patiekalas buvo šaltas iš pradžių, vėliau jis gali patekti į bakterijoms palankias sąlygas.

    Dažnos klaidos prie grilio

    Vienas pavojingiausių scenarijų yra kryžminė tarša, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai mėsai ir jau iškeptam maistui. Tai ypač aktualu grilinant vištieną ir maltą mėsą, kai užkratą gali pernešti žnyplės, pjaustymo lentelė ar net marinatui skirtas teptukas.

    Specialistai pataria atskirti indus ir įrankius, skirtus žaliems produktams, bei tuos, kuriais maistas patiekiamas. Taip pat svarbu nepasikliauti vien išvaizda ir mėsą tikrinti termometru, kad būtų pasiektos saugios vidinės temperatūros.

    Ledas irgi yra maistas

    Dar viena dažnai nuvertinama rizika yra ledas, ypač kai jis liečiasi su pakuotėmis, gėrimų skardinėmis ar žalių produktų skysčiais šaltkrepšyje. Ledo užteršimas gali tapti nematomu keliu bakterijoms patekti į gėrimus.

    Saugiausia turėti atskirą ledą gėrimams ir atskirą ledo ar šaldymo elementų atsargą tik šaltkrepšiui vėsinti. Ledo nereikėtų semti stikline ar rankomis, o naudoti švarią samtelį arba žnyples.

    Ką daryti, kad piknikas nesibaigtų blogai

    Norint sumažinti riziką, patariama vaisius ir daržoves plauti dar prieš pjaustant, o supjaustytus laikyti šaltai iki pat patiekimo. Jei įmanoma, dalį patiekalų geriau patiekti mažomis porcijomis, o likusią dalį laikyti šaltkrepšyje ir papildyti tik prireikus.

    Likusius patiekalus verta supakuoti dar vakarėliui nesibaigus, nelaukiant, kol maistas ilgai pastovės lauke. Jei kyla abejonė, ar patiekalas per ilgai buvo šilumoje, saugiausia jo nebevartoti.

  • Šių žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei žuvinėje: ekspertai įspėja dėl rizikų

    Žuvis sveika, bet ne visada

    Žuvis dažnai laikoma vienu vertingiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje, nes joje gausu baltymų, jodo, seleno, vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių. Vis dėlto ne kiekviena parduotuvėje ar žuvinėje siūloma žuvis vienodai naudinga, o kai kurių rūšių vartojimą specialistai pataria riboti.

    Rizikos dažniausiai susijusios su teršalų kaupimusi, žema maistine verte arba neaiškiomis auginimo sąlygomis. Dėl to renkantis svarbu atsižvelgti ne tik į kainą ir skonį, bet ir į rūšį, dydį, kilmę bei tai, kaip dažnai tokia žuvis atsiduria lėkštėje.

    Kodėl didelės plėšrios žuvys kelia klausimų

    Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys maisto grandinėje yra aukščiau, todėl jų audiniuose labiau linkę kauptis tam tikri teršalai, ypač metilo gyvsidabris. Dėl šios priežasties tarptautinės visuomenės sveikatos rekomendacijos dažnai ragina riboti tokių rūšių vartojimą, ypač nėščiosioms, žindančioms ir vaikams.

    Prie dažniausiai minimų rūšių priskiriami rykliai, kardžuvės, karališkosios skumbrės, taip pat kai kurie didesni tunai, pavyzdžiui, didžiaakiai ir geltonpelekiai. Kuo žuvis didesnė ir kuo dažniau ji vartojama, tuo svarbiau laikytis saiko ir rinktis alternatyvas.

    Gėlavandenės žuvys priklauso nuo vandens kokybės

    Gėlavandenėse žuvyse rizikos profilis labiau priklauso nuo to, kokiame telkinyje jos gyveno ir kuo maitinosi. Užteršti vandens telkiniai gali lemti didesnę nepageidaujamų medžiagų tikimybę, o tai atsiliepia ir produkto kokybei.

    Dėl to daugiau atsargumo patariama turėti renkantis kai kurias gėlavandenes plėšriąsias rūšis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, ypač jei nežinoma kilmė. Perkant svarbu aiški informacija etiketėje ir patikimas tiekimo kelias.

    Kodėl panga sulaukia tiek kritikos

    Panga yra viena pigesnių ir plačiai prieinamų žuvų, todėl ją dažnai renkasi norintys neutralaus skonio filė. Tačiau jos maistinė vertė dažnai vertinama prasčiau, nes, palyginti su riebiomis jūrinėmis žuvimis, joje įprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, taip pat kuklesni vitamino D ir vitamino B12 kiekiai.

    Diskusijų kelia ir auginimo sąlygos, nes didelė dalis pangos į Europą atkeliauja iš intensyvių ūkių Pietryčių Azijoje. Kontrolės standartai skiriasi, o viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliami klausimai dėl vandens kokybės ir galimos taršos, nors parduodami produktai turi atitikti Europos Sąjungos saugos reikalavimus.

    Ką rinktis vietoj to ir kaip valgyti saugiau

    Norint iš žuvies gauti realios naudos, pravartu rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis, kuriose dažniau būna daugiau omega-3 ir mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė. Praktikoje tai dažnai būna silkė, sardinės, lašiša, taip pat liesesnės žuvys, pavyzdžiui, menkė.

    Specialistai paprastai rekomenduoja įvairinti racioną ir neapsiriboti viena rūšimi, o perkant atkreipti dėmesį į kilmę, sugavimo ar auginimo būdą bei sertifikavimą. Jei žuvis valgoma dažnai, ypač vaikams ar nėštumo metu, verta dažniau rinktis mažesnes jūrines žuvis ir riboti dideles plėšrias rūšis.

    „Žuvis gali būti labai vertingas produktas, tačiau didžiausią naudą duoda tada, kai pasirenkamos tinkamos rūšys ir laikomasi saiko“, – sako mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama specialistų mintis.

  • Šie 3 patiekalai šaldytuve po 48 valandų gali tapti pavojingi: ką būtina žinoti

    Kodėl 48 valandos svarbios?

    Maistas šaldytuve ne visada išlieka saugus, net jei atrodo ir kvepia normaliai. Bakterijos gali daugintis net esant žemai temperatūrai, o dalis jų gaminamų toksinų ne visuomet sunaikinami vėliau pakaitinus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla, kai patiekalas buvo netinkamai atvėsintas, laikytas per šiltai arba kelis kartus šildytas ir vėl vėsintas. Todėl kai kuriems produktams 48 valandos tampa riba, po kurios rizika pastebimai išauga.

    Ne iki galo kepta mėsa ir jūros gėrybės

    Ne iki galo termiškai apdorota mėsa ir jūros gėrybės yra viena rizikingiausių kategorijų, nes jose gali išlikti patogenų, tokių kaip salmonelės, listerijos ar žarninės lazdelės. Jei produktas nepasiekė saugios vidaus temperatūros, šaldytuvas problemos neišsprendžia.

    Tokie patiekalai ypač pavojingi jautresnėms grupėms: nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Praktinis patarimas paprastas: jei abejojate, ar mėsa buvo pilnai iškepusi, geriau jos nelaikyti ilgai ir nepalikti vėlesniam laikui.

    Salotos ir lapinės daržovės

    Žalios salotos ir lapinės daržovės gali tapti rizikingos dėl drėgnos aplinkos ir to, kad ant jų paviršiaus kartais būna patogenų. Smulkintos ar suplėšytos salotos genda greičiau, nes pažeistas augalo audinys išskiria daugiau drėgmės ir maistinių medžiagų.

    Kuo ilgiau paruoštos salotos stovi šaldytuve, tuo didesnė tikimybė, kad pradės daugintis mikroorganizmai, o tekstūra ir kvapas ne visada laiku įspėja. Jei salotos jau su padažu, rizika dar didesnė, nes padažai dažnai padidina drėgmę ir pagreitina gedimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Ryžiai ir makaronai dažnai laikomi nekaltais likučiais, tačiau būtent su jais siejamas Bacillus cereus bakterijos sukeltas apsinuodijimas, kartais vadinamas keptų ryžių sindromu. Problema ta, kad bakterijos sporos gali išgyventi virimą.

    Jei ryžiai ar makaronai ilgiau pastovi kambario temperatūroje, sporos gali suaktyvėti ir pradėti gaminti toksinus, sukeliančius vėmimą ar viduriavimą. Vėlesnis pašildymas ne visada panaikina šią riziką, todėl svarbiausia yra greitas atvėsinimas ir trumpas laikymas.

    Kaip saugiai laikyti maisto likučius

    Paruoštą maistą reikėtų kuo greičiau atvėsinti ir padėti į šaldytuvą: paprastai ne vėliau kaip per dvi valandas, o esant karščiui patalpoje, dar greičiau. Dideles porcijas verta padalyti į mažesnes, kad jos atvėstų tolygiau ir greičiau.

    Maistą laikykite švariuose sandariuose induose, kad jis nesugertų kvapų ir būtų apsaugotas nuo kryžminės taršos. Šaldytuve turi būti ne aukštesnė nei 4 laipsnių temperatūra, o prieš valgant likučius būtina gerai įkaitinti, kad patiekalas būtų karštas per visą storį.

    Taip pat svarbu neperšildyti tų pačių likučių kelis kartus. Jei matote, kad per artimiausias dienas patiekalo nesuvalgysite, saugesnis sprendimas yra užšaldyti, nes tai reikšmingai sulėtina mikroorganizmų dauginimąsi.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Šią lengvą naminę paukštienos „dešrą“ gaminu pats: vaikai valgo drąsiai, o skonis nustebina

    Naminė paukštienos užkandžio alternatyva daugeliui tampa patikimesniu pasirinkimu nei parduotuvinė dešra ar kumpis. Kepant mėsą namuose galima tiksliai kontroliuoti sudėtį, druskos kiekį ir prieskonius, todėl sumuštiniai šeimai dažnai būna paprastesni ir aiškesnės sudėties.

    Pagrindinis šio recepto privalumas – sultinga tekstūra ir tai, kad mėsa gerai pjaustosi plonomis riekelėmis. Iškeptas paukštienos gabalas geriausiai atsiskleidžia kitą dieną, kai pilnai atvėsta ir sutvirtėja, todėl verta jį pasiruošti iš vakaro.

    Kas svarbiausia renkantis mėsą?

    Dažniausiai pasirenkama vištienos arba kalakutienos krūtinėlė, tačiau tinka ir šlaunelių mėsa, jei norisi riebesnio, dar sultingesnio rezultato. Mažesnis riebumas reiškia, kad ypač svarbu neperkepti, nes tuomet mėsa greičiau išsausėja.

    Maisto saugos požiūriu svarbu, kad paukštiena būtų pilnai iškepusi: vidinė temperatūra storiausioje vietoje turėtų pasiekti saugų lygį. Patikimiausias būdas tai patikrinti – maisto termometras, nes vien kepimo laikas gali klaidinti dėl skirtingo gabalo dydžio.

    Paprastas paruošimas namuose

    Mėsą patogu užmarinuoti druska, pipirais, česnaku, saldžiąja paprika ir trupučiu aliejaus, o aromatui tinka džiovintos žolelės. Norint švelnesnio skonio vaikams, geriau vengti aštrių prieskonių ir rinktis paprastesnį, mažiau intensyvų mišinį.

    Kepant verta rinktis vidutinę temperatūrą ir mėsą kepti uždengtą ar sandariau, kad neišgaruotų per daug drėgmės. Iškepus svarbu neskubėti pjaustyti: atvėsusi mėsa išlaiko sultis ir tampa tvirtesnė, todėl riekelės gaunasi tvarkingos.

    Laikymas ir šaldymas

    Atvėsintą mėsą geriausia dėti į sandarų indą, kad ji neapdžiūtų ir neprisigertų šaldytuvo kvapų. Šaldytuve toks gaminys paprastai išlieka tinkamas kelias dienas, jei laikomas švariai ir stabilioje temperatūroje.

    Jei kepate didesnį kiekį, patogu dalį supjaustyti riekelėmis ir užšaldyti porcijomis. Tuomet vakare užtenka išimti tiek, kiek reikės rytojui, o ryte turėsite greitą sprendimą pusryčiams ar priešpiečių dėžutei.

    „Kai mėsą pasigaminu pats, ramiau dėl sudėties ir lengviau suvaldyti druską, o vaikams sumuštiniai tiesiog skanesni“, – sako namuose paukštienos užkandį nuolat kepantis tėtis.

  • Mitybą vertinus̄ių ekspertų įspėjimas: „sveiki“ pusryčiai gali slėpti pelėsių toksinus

    Mitybos specialistai dažnai rekomenduoja košes ir įvairius grūdinius produktus kaip sotų bei subalansuotą pusryčių pasirinkimą. Tačiau vis dažniau akcentuojama kita pusė: grūduose gali pasitaikyti mikotoksinų, kuriuos gamina pelėsiniai grybai.

    Mikotoksinai gali susidaryti dar laukuose, kai augalus veikia drėgmė ir šiluma, arba po derliaus nuėmimo, jei grūdai laikomi per drėgnai. Didžiausia rizika siejama su prastu sandėliavimu, netinkamu džiovinimu ir prastesne žaliavos atranka.

    Kas yra mikotoksinai?

    Mikotoksinai yra toksinės medžiagos, kurias išskiria pelėsiniai grybai, o jų pėdsakų kartais aptinkama grūduose, kukurūzuose, ryžiuose, avižose ir iš jų pagamintuose produktuose. Plačiausiai aptariami aflatoksinai, ochratoksinas A, deoksinivalenolis ir zearalenonas.

    Trumpalaikis didesnis užterštumas gali pasireikšti virškinimo sutrikimais, pilvo skausmu, pykinimu, o jautresniems žmonėms ir stipresne savijautos reakcija. Ilgalaikis poveikis vertinamas rimčiau, nes tam tikri mikotoksinai siejami su kepenų pažeidimais, imuniteto slopinimu ir padidėjusia kai kurių ligų rizika.

    Kas labiausiai pažeidžiami?

    Specialistai pabrėžia, kad didesnį jautrumą gali turėti maži vaikai, nėščiosios ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat asmenys, kurių imuninė sistema silpnesnė. Todėl šioms grupėms ypač svarbu rinktis patikimos kilmės produktus ir laikytis tinkamų laikymo sąlygų namuose.

    Europos Sąjungoje mikotoksinų kiekiai maiste yra reguliuojami, nustatytos didžiausios leistinos normos, o kontrolė taikoma tiek žaliavoms, tiek gataviems produktams. Vis dėlto rizika visiškai nedingsta, nes užterštumą lemia sezoniniai orai, drėgmės svyravimai ir tiekimo grandinės spragos.

    Kaip sumažinti riziką?

    Praktikoje padeda paprasti įpročiai: grūdinius produktus pirkti iš patikimų gamintojų, namuose laikyti sausoje, vėsioje vietoje, sandariose pakuotėse. Jei kruopos ar dribsniai įgauna pelėsių kvapą, sulimpa į gumulus ar matosi pakitusios spalvos požymiai, tokių produktų vartoti nereikėtų.

    Subalansuota mityba taip pat mažina riziką, nes neleidžia vienam produktui tapti dominuojančiu kasdieniu pasirinkimu. Košės daugeliui išlieka geras pusryčių pagrindas, tačiau svarbu ne tik receptas, bet ir žaliavos kokybė, jos kilmė bei laikymo sąlygos.

  • Daugelis grybautojų jį ignoruoja: svieste troškintas žaliuokis gołąbekis stebina skoniu

    Sezonas prasideda anksčiau

    Nors grybavimas dažniausiai siejamas su rudeniu, dalis vertingų miško grybų pasirodo gerokai anksčiau. Vienas jų yra žaliuokis gołąbekis (Russula virescens), kurį galima rasti jau vasaros pradžioje, dažniausiai nuo birželio mėnesio.

    Šis grybas neretai lieka nuošalyje, nes grybautojai dažniau taikosi į baravykus ar voveraites. Vis dėlto kulinariniu požiūriu žaliuokis gołąbekis laikomas vienu skaniausių savo genties grybų, ypač kai ruošiamas paprastai.

    Kaip atpažinti saugiai?

    Žaliuokio gołąbekio kepurėlė paprastai būna 5–15 centimetrų skersmens, matinės žalios spalvos, o senstant odelė skyla į smulkius, mozaiką primenančius lopinėlius. Lakšteliai tankūs, balti arba švelniai kreminiai, o būdingas bruožas yra trapumas.

    Kotas baltas, tvirtas, be žiedo ir be makšties prie pagrindo. Tai svarbi detalė, nes žalsvas atspalvis gali suklaidinti ir priversti supainioti su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl žiedo ar makšties prie koto pagrindo, tokį grybą būtina palikti miške“, – pabrėžia grybų saugos rekomendacijose dažnai kartojama taisyklė.

    Kodėl svieste skaniausia?

    Žaliuokio gołąbekio minkštimas baltas, tvirtas, pjūvyje paprastai netamsėja, o skonis švelnus, su riešutine nata. Dėl to jis geriausiai atsiskleidžia be sudėtingų padažų, kurie užgožia subtilų aromatą.

    Ruošiant pakanka grybus kruopščiai nuvalyti šepetėliu ar šluoste, apipjaustyti nešvarias kotų vietas, kepurėles supjaustyti stambesniais gabalais. Tuomet juos trumpai apkepinti ir patroškinti svieste, kol lengvai apskrus, galiausiai pagardinti druska ir pipirais.

    Taip paruoštas grybas išlaiko standžią, maloniai traškią tekstūrą ir tampa tinkamas tiek ant skrudintos duonos, tiek kaip garnyras prie mėsos ar kruopų patiekalų. Svarbiausia nepersistengti su kaitra ir troškinimo trukme, kad neprarastų tvirtumo.

    Saugumo požiūriu rekomenduojama rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be dvejonių, neimti labai jaunų, sunkiai identifikuojamų egzempliorių ir neragauti grybų tikrinant rūšį. Jei kyla klausimų, geriausia pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią visuomenės sveikatos specialistą.

  • Miškuose aptiktas retas grybas: grybautojai nustebę, ekspertai primena svarbias taisykles

    Netikėtas radinys miškuose

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito nuotrauka su pilnu krepšiu retai aptinkamo grybo, vadinamo tuopiniu raudonviršiu. Grybautojai neslėpė džiaugsmo, tačiau komentaruose netrūko ir nuostabos, nes tokie radiniai dažniau siejami su vėlesniu sezonu.

    Diskusijas kaitino ir tai, kad dalis žmonių teigė, jog oras tam esą per sausas, o laikas per ankstyvas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad pavieniai vaisiakūniai gali pasirodyti ir anksčiau, jei susiklosto palankios sąlygos.

    Kada ir kur jis dygsta

    Tuopinis raudonviršis dažniausiai aptinkamas vasaros antroje pusėje ir rudenį, tačiau išimtys galimos. Jam ypač svarbi šiluma ir pakankama dirvos drėgmė, todėl po lietingesnio laikotarpio ir staigesnio atšilimo grybai kartais pasirodo netikėtai anksti.

    Šis grybas nėra atsitiktinių vietų „mėgėjas“: jis susijęs su konkrečiais medžiais, dažniausiai tuopomis, su kuriomis sudaro mikorizę. Dėl to jo radavietės paprastai būna gana specifinės, o net patyrę grybautojai jo neaptinka kiekviename miške.

    Kaip atpažinti ir ką žinoti virtuvėje

    Tuopinio raudonviršio kepurėlė dažniausiai būna rusvų atspalvių, o kempininis sluoksnis jaunuose grybuose šviesesnis ir laikui bėgant pilkėja. Paspaudus ar pažeidus, poros gali pamažu tamsėti, o tai yra vienas iš požymių, padedančių atpažinti rūšį.

    Perpjautas grybas neretai greitai keičia spalvą, o vėliau pažeistos vietos ryškiai patamsėja. Termiškai apdorojant minkštimas taip pat gali smarkiai patamsėti, net tapti beveik juodas, tačiau tai laikoma natūralia reakcija ir savaime nereiškia prastos kokybės.

    Grybautojai šią rūšį vertina dėl tvirtesnio minkštimo ir malonaus, švelnaus skonio. Dėl struktūros jis dažnai tinka troškiniams, nes ilgiau gaminamas mažiau suyra ir išlaiko formą.

    Saugumo taisyklės, kurias verta prisiminti

    Specialistai primena, kad į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų, patikimiausia pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią sanitarinės priežiūros įstaigą.

    Taip pat rekomenduojama nerinkti itin jaunų, dar nesusiformavusių grybų, nes juos lengviausia supainioti. Grybaujant svarbu neardyti miško paklotės, neplėšyti grybienos ir nepasikliauti atsitiktinių praeivių patarimais.

    Grybų patiekalų nereikėtų siūlyti mažiems vaikams, o rinktų grybų tapatybės negalima tikrinti ragaujant. Net ir valgomi grybai, netinkamai atpažinti ar paruošti, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

  • Daugelis daro šią klaidą su braškėmis: taip galite prisidaryti bėdų sveikatai

    Braškės auga labai arti žemės, todėl ant jų paviršiaus dažnai lieka smėlio, dulkių ir mikroorganizmų. Net ir iš nuosavo daržo nuskintos uogos nėra visiškai apsaugotos nuo nešvarumų, ypač jei jas palietė lietus ar dirva.

    Rizika padidėja ir dėl kelio iki pirkėjo: skynimas, rūšiavimas, transportavimas bei prekyba reiškia kontaktą su įvairiais paviršiais ir kitų žmonių rankomis. Suvalgius neplautų braškių gali pasireikšti skrandžio negalavimai, o jautresniems žmonėms infekcijos tikimybė būna didesnė.

    Kodėl braškes būtina plauti?

    Plovimas padeda pašalinti ne tik matomus nešvarumus, bet ir tai, ko plika akimi nepamatysite: dulkes, mikrobus ir galimus augalų apsaugos priemonių likučius. Tai ypač svarbu vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurių imunitetas nusilpęs.

    Specialistai taip pat primena paprastą taisyklę: braškes geriausia plauti tik prieš pat valgant ar naudojant gaminimui. Taip jos ilgiau išlieka šviežios ir mažiau rizikuoja greičiau gesti dėl papildomos drėgmės.

    Dažniausia klaida prieš plaunant

    Viena dažniausių klaidų yra pašalinti kotelius dar prieš kontaktą su vandeniu. Kai kotelis nuimamas, atsiveria minkštimas, todėl uoga ima sugerti drėgmę, praranda aromatą, greičiau suminkštėja ir gali tapti vandeninga.

    Praktinis patarimas paprastas: pirmiausia nuplaukite braškes su koteliais, o juos pašalinkite tik tada, kai uogos jau švarios ir nusausintos.

    Kaip plauti braškes namuose?

    Paprasčiausias būdas yra kruopščiai perplauti braškes po vėsiu, tekančiu vandeniu, švelniai perrenkant rankomis. Tai padeda pašalinti smulkias žemes ir dalį ant paviršiaus esančių mikroorganizmų.

    Jei norite plauti dar kruopščiau, dažnai pasirenkamos trumpos mirkymo procedūros, po kurių uogas būtina gerai perplauti švariu vandeniu. Vienas variantas yra tirpalas su soda, kitas – vanduo su obuolių actu, tačiau abiem atvejais svarbiausia nepalikti uogų rūgščiame ar šarminiame tirpale per ilgai.

    Po plovimo braškes verta nusausinti ant popierinio rankšluosčio, kad ant paviršiaus neliktų drėgmės. Sausos uogos bus tinkamos desertams, kokteiliams, kepiniams ar tiesiog valgyti iškart.