CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Triukas su sieteliu išgelbėja pusryčius: kaip greitai suminkštinti sviestą ir jo nesugadinti

    Sviestas yra riebalų ir vandens emulsija, todėl jo konsistencija labai priklauso nuo temperatūros. Išėmus iš šaldytuvo jis būna kietas, o šilumoje greitai minkštėja ir, laikomas netinkamai, gali pradėti gesti. Dėl to dažnas rytas prasideda sutrūkusiais duonos riekės kraštais ir sugadintu sumuštiniu.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad sviestą patikimiausia laikyti šaldytuve, sandariame inde, atokiau nuo stiprių kvapų. Sviesto kokybę labiausiai blogina šviesa, deguonis ir aukštesnė temperatūra: riebalai oksiduojasi, atsiranda pašalinis kvapas ir prastesnis skonis. Todėl įprotis sviestą ilgai laikyti ant stalo dažniausiai baigiasi ne patogumu, o trumpesniu produkto galiojimu.

    Jei sviesto reikia čia ir dabar, greičiausias principas paprastas: šiluma geriausiai veikia mažus ir plonus gabalėlius. Vietoj bandymo spausti kietą gabalą peiliu, verta nuo sviesto nusiskusti labai plonų juostelių daržovių skustuku. Ploni lakštai ant šiltesnės duonos suminkštėja greičiau ir pasiskirsto tolygiau.

    Dar vienas praktiškas sprendimas, kurį vis dažniau renkasi namų virtuvės, yra sviestą pertrinti per tankų sietelį. Taip gaunamos smulkios drožlės, kurios akimirksniu suminkštėja ir lengvai pasitepa, net jei sviestas ką tik iš šaldytuvo. Šis būdas ypač patogus, kai norisi išlaikyti tvarką ir nenaudoti papildomų įrankių kaitinimui.

    Jei norisi sviestą suminkštinti neardant jo struktūros, galima pasitelkti ir šiltą indą. Keraminę ar stiklinę dubenėlį galima trumpai pašildyti karštu vandeniu, nusausinti ir uždengti juo sviesto gabalėlį kelioms minutėms. Indas atiduoda šilumą, suminkštėja viršutinis sluoksnis, o likusi dalis išlieka vėsi ir stabilesnė.

    Laikymui verta prisiminti ir tai, kad sviestas šaldytuve nėra amžinas. Jei jo turite daugiau ir nenaudosite greitai, saugiausia dalį užšaldyti ir atitirpinti pagal poreikį. Taip sumažėja rizika, kad produktas per ilgai stovės atidarytas, sugers kvapus ar pradės oksiduotis.

    Kartais siūlomas sviesto laikymas pasūdytame vandenyje gali padėti išlaikyti tepamą konsistenciją, tačiau tam reikia disciplinos. Saugiau taip laikyti tik mažą kiekį, kurį šeima suvartos greitai, o likusią dalį palikti šaldytuve. Tuomet pavyksta suderinti patogumą su geresne produkto kokybe.

  • Kurkantys ne tik skanūs: ką slepia jų vitaminai ir kada jie gali pakenkti

    Kuo iš tiesų vertingi kurkantys

    Voveraitės, Lietuvoje dažnai vadinamos kurkantais, vertinamos dėl ryškaus skonio, bet jų privalumai neapsiriboja virtuve. Šie grybai turi skaidulų, taip pat kai kurių B grupės vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl gali papildyti sezoninį racioną.

    Vis dėlto kurkantai nėra produktas, galintis pakeisti pilnaverčius maisto šaltinius, pavyzdžiui, daržoves, ankštines kultūras ar žuvį. Juos geriausia vertinti kaip papildomą, sezonišką ingredientą, kuris paįvairina meniu ir padeda surinkti daugiau skirtingų maistinių medžiagų.

    Kaip ir dauguma grybų, voveraitės turi daug vandens ir yra santykinai nekaloringos, todėl tinka lengvesniems patiekalams. Dėl skaidulų jos gali ilgiau suteikti sotumo jausmą, tačiau virškinimui jautresniems žmonėms didesnis grybų kiekis kartais sukelia diskomfortą.

    Ką svarbu žinoti apie saugumą

    Grybai neturėtų būti laikomi gydymo priemone, net jei viešojoje erdvėje kartais kartojami pasakojimai apie tariamą poveikį parazitams. Mokslinėje literatūroje minimi kai kurie grybuose aptinkami junginiai, tačiau tai nereiškia, kad jų valgymas gali pakeisti diagnozę ar gydymą.

    „Jei kyla įtarimų dėl parazitų ar kitų sveikatos sutrikimų, grybai negali pakeisti gydytojo konsultacijos ir patikrintų gydymo būdų“, – sako gydytojai dietologai, komentuodami sezoninius mitybos mitus.

    Saugumui svarbiausia tinkamas paruošimas ir saikas. Kurkantus būtina kruopščiai nuvalyti, išrinkti sugedusius ar sukirmijusius, o patiekalus ruošti taip, kad grybai būtų pakankamai termiškai apdoroti.

    Taip pat verta prisiminti, kad grybai yra sunkiau virškinami, todėl vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar sergantiems virškinamojo trakto ligomis jų kiekį racione reikėtų aptarti su specialistu. Ypač svarbu nevalgyti nežinomos kilmės grybų ir nepasikliauti vien išvaizda, jei renkami savarankiškai.

    Kaip ruošti, kad nenukentėtų skonis

    Kurkantai geriausiai atsiskleidžia paprastuose patiekaluose, kai jų neužgožia gausybė priedų. Jie tinka padažams, kiaušinienei, sriuboms ar makaronams, o jų lengvas pipiriškumas net paprastą patiekalą padaro ryškesnį.

    Praktikoje dažnai pasiteisina trumpesnė šiluminė apdorojimo trukmė ir aiški technologija: gerai įkaitinta keptuvė, šiek tiek riebalų ir tvarkingai paruošti grybai. Taip išsaugoma maloni tekstūra ir stipriausias aromatas, dėl kurio daugelis ir laukia šio sezono.

    Kurkantai yra geras priminimas, kad sezoniniai produktai gali būti ir skanūs, ir vertingi, jei vertinami blaiviai. Jie gali tapti puikia mitybos dalimi, tačiau tik tada, kai vartojami saugiai ir nėra paverčiami universaliu sveikatos sprendimu.

  • Bananai tamsėja jau po dienos: mokslininkai paaiškina etileną ir gudrybes, kurios veikia

    Bananai dažnai patamsėja net po vienos dienos, ypač jei laikomi šiltoje virtuvėje ir palikti kekėje. Nors atrodo, kad vaisiai per greitai pernoksta, jų nokimo procesas prasideda gerokai anksčiau dar tiekimo grandinėje.

    Didelę įtaką nokimui daro etilenas – natūraliai augaluose susidarančios dujos, veikiančios kaip hormonas. Kuo bananas labiau prinokęs, tuo daugiau etileno jis išskiria, o šiluma šį procesą dar labiau paspartina.

    Palikti kartu, bananai vienas kitą tarsi „užkrečia“ nokimu, todėl greičiau atsiranda rudos dėmės. Tai nebūtinai reiškia, kad vaisius sugedo: minkštimas dažnai tampa saldesnis ir minkštesnis, todėl tokie bananai ypač tinka kepiniams ar desertams.

    Norint ilgiau išlaikyti bananus vizualiai gražius, svarbu mažinti etileno poveikį. Praktinis sprendimas – bananus laikyti atokiau nuo kitų etileną aktyviai išskiriančių produktų, pavyzdžiui, obuolių ar pomidorų, nes bendra aplinka spartina visų vaisių nokimą.

    Taip pat verta bananus atskirti vieną nuo kito, kad sumažėtų tarpusavio poveikis. Jei tikslas – sulėtinti nokimą, vėsesnė vieta dažnai padeda, tačiau šaldytuve bananų žievė gali greiččiau patamsėti, nors vidus dar kurį laiką išlieka tinkamas vartoti.

    Maisto saugos požiūriu svarbiausia ne spalva, o požymiai, rodantys gedimą: pelėsis, nemalonus kvapas, skysčio tekėjimas ar neįprastai gleivėta tekstūra. Prieš valgant bananą rekomenduojama įvertinti jo būklę ir, kilus abejonių, nerizikuoti.

    Socialiniuose tinkluose populiarėja eksperimentai, kai bananai laikomi uždaruose induose ar stiklainiuose šaldytuve. Vis dėlto sandariai uždaryta aplinka namuose gali sukurti nepalankias sąlygas, todėl saugiausias kelias – laikyti vaisius trumpai, stebėti jų būklę ir planuoti pirkinius taip, kad jie nebūtų išmetami.

  • Dedate karštą puodą į šaldytuvą? Viena klaida gali smarkiai išauginti elektros sąskaitą

    Į šaldytuvą įdėtas garuojantis puodas ar ką tik išvirtas maistas daugeliui atrodo saugus būdas greitai apsaugoti produktus nuo gedimo. Tačiau toks įprotis priverčia šaldytuvą dirbti gerokai intensyviau, o elektros skaitiklis gali suktis greičiau nei įprastai.

    Šaldytuvas yra uždara sistema, kuriai reikia palaikyti stabilią žemą temperatūrą. Kai į vidų patenka didelis šilumos kiekis, kompresorius ilgiau ir dažniau įsijungia, kad grąžintų nustatytą režimą, o šiluma trumpam pakelia temperatūrą ir šalia esantiems produktams.

    Karštas maistas dar ir didina drėgmę: garai kondensuojasi ant lentynų bei galinės sienelės, todėl lengviau susidaro šerkšnas. Didesnis apledėjimas mažina šilumos mainus, o tai ilgainiui reiškia didesnes energijos sąnaudas ir prastesnį šaldymo efektyvumą.

    Svarbu ir maisto sauga, todėl patiekalų nereikėtų palikti kambario temperatūroje pernelyg ilgai. Praktinis kompromisas paprastas: prieš dedant į šaldytuvą leiskite patiekalui natūraliai pravėsti, tačiau ne ilgiau kaip 1–2 valandas, kad sumažintumėte bakterijų dauginimosi riziką.

    Jei reikia atvėsinti greičiau, patiekalą verta padalyti į mažesnes porcijas, nes mažesni indai atiduoda šilumą greičiau. Kitas būdas – puodą statyti į kriauklę ar didesnį dubenį su šaltu vandeniu, stebint, kad vanduo nepatektų į maistą.

    Elektros sąnaudas didina ne tik karšti puodai. Perkrautas šaldytuvas apsunkina oro cirkuliaciją, todėl temperatūra pasiskirsto netolygiai, o įrenginys turi dirbti ilgiau, kad atvėsintų visą turinį.

    Kasdienė smulkmena, kuri dažnai kainuoja, yra ir dažnas ar ilgas durelių varstymas. Kuo ilgiau durys atidarytos, tuo daugiau šilto oro patenka į vidų ir tuo aktyviau šaldytuvas priverstas atstatyti šaltį.

    Ekspertai taip pat primena apie tinkamus nustatymus: įprastai šaldytuvo skyriuje rekomenduojama apie 4–5 laipsnius, o šaldiklyje apie minus 18 laipsnių. Per žema temperatūra retai duoda realios naudos kasdieniam laikymui, bet dažnai reiškia didesnes energijos sąnaudas.

    Jei šaldiklyje ar šaldytuve kaupiasi ledas, o įrenginys neturi automatinės atitirpinimo sistemos, verta reguliariai atitirpinti. Net kelių milimetrų šerkšno sluoksnis veikia kaip izoliacija ir gali priversti prietaisą suvartoti daugiau elektros, kad išlaikytų tą pačią temperatūrą.

  • Radai seną marinuotų agurkų stiklainį? Štai kada dar saugu valgyti, o kada mesti

    Radai seną marinuotų agurkų stiklainį? Štai kada dar saugu valgyti, o kada mesti

    Marinuoti agurkai dažnai tampa greitu užkandžiu ar priedu prie mėsainių, picos, salotų, o jų sūrymas naudojamas padažams ir net kai kuriems gėrimams. Tačiau šaldytuvo gilumoje kartais užsilikęs stiklainis kelia klausimą: ar turinį dar galima saugiai patiekti, jei jis ten stovi mėnesiais ar net ilgiau.

    Specialistai pabrėžia, kad marinuoti agurkai dėl rūgštinės terpės ir druskos paprastai išsilaiko ilgiau nei šviežios daržovės, bet nėra amžini. Galiojimo trukmę lemia ne tik data ant etiketės, bet ir laikymo sąlygos, stiklainio sandarumas bei tai, ar produktas buvo užterštas naudojant nešvarų šaukštą ar pirštais.

    Kas lemia, kiek ilgai išsilaiko

    Neatidarytas parduotuvėje pirktas marinuotų agurkų stiklainis, laikomas vėsiai ir tamsiai, dažnai išlieka tinkamas vartoti ir po minimalaus tinkamumo vartoti termino. Tokie produktai paprastai būna pasterizuoti arba supakuoti taip, kad būtų užtikrintas stabilus rūgštingumas ir mikrobiologinis saugumas.

    Atidarius stiklainį situacija keičiasi: padidėja sąlytis su deguonimi, o į vidų gali patekti mikroorganizmų. Laikant agurkus šaldytuve ir visada sandariai užsukus dangtelį, jie dažnai išlieka tinkami kelias savaites ar kelis mėnesius, tačiau tiksli riba priklauso nuo produkto sudėties ir higienos.

    Naminių atsargų atveju skirtumai dar didesni. Termiškai apdoroti, vandens vonelėje konservuoti agurkai neatidaryti gali išsilaikyti ilgiau, o greitai marinuoti, be terminio apdorojimo paruošti agurkai paprastai turi būti suvartojami gerokai greičiau ir laikomi tik šaldytuve.

    Kaip laikyti, kad nesugestų

    Neatidarytus parduotuvinius stiklainius ir termiškai apdorotus naminius konservus iki atidarymo galima laikyti kambario temperatūroje, jei vieta sausa ir nekaršta. Tačiau vadinamieji greitai marinuoti agurkai nuo pirmos dienos turėtų būti laikomi šaldytuve, nes jų konservavimo „rezervas“ mažesnis.

    Atidarius bet kurį stiklainį, saugiausia taisyklė paprasta: laikyti šaldytuve ir kuo mažiau palikti stiklainį atvirą. Svarbu, kad agurkai būtų apsemti sūrymu, nes tai mažina kontakto su oru zoną, kurioje dažniau prasideda gedimas.

    Maisto saugos specialistai primena, kad šaldytuve siekiama temperatūros, artimos 4 laipsniams ar žemesnės, nes tokiomis sąlygomis mikroorganizmų dauginimasis lėtėja. Praktikoje tai reiškia, kad stiklainį verta laikyti ne ant durelių, o šaltesnėje lentynoje.

    Požymiai, kad jau metas išmesti

    Vien datos ant etiketės nepakanka, ypač kai stiklainis jau atidarytas. Jeigu agurkai tapo gleivėti, pernelyg minkšti, tarsi „ištižę“, tai vienas dažniausių gedimo signalų, net jei kvapas iš pradžių atrodo neįtartinas.

    Įspėja ir pasikeitusi, nemaloni, aštresnė nei įprasta smarvė, kuri nebūdinga marinatui. Taip pat reikėtų atidžiai apžiūrėti stiklainio kraštus ir dangtelio vidų: pelėsis, drumstumas, neįprastos apnašos ar aiškiai pasikeitusi sūrymo spalva yra rimtas argumentas neberizikuoti.

    Ypatingo atsargumo reikia, jei stiklainio dangtelis buvo išsipūtęs, atsukant pasigirdo neįprastas stiprus dujų išsiveržimas arba matyti, kad sandarumas buvo pažeistas. Tokiais atvejais produktą saugiausia išmesti, nes namų sąlygomis patikimai įvertinti rizikos nepavyks.

    Kartais kyla mintis marinuotus agurkus užšaldyti, kad jie „neišnyktų“. Technologiškai tai įmanoma, tačiau dažniausiai neverta: užšaldymas keičia tekstūrą, agurkai praranda traškumą, tampa vandeningi ir minkšti, todėl labiau tinka tik termiškam panaudojimui, pavyzdžiui, smulkintiems padažuose.

    Norint, kad naminiai marinatai būtų ir skanūs, ir saugūs, rekomenduojama laikytis patikimų receptų, neimprovizuoti mažinant acto ar druskos kiekį bei užtikrinti švarą. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kvapo, išvaizdos ar stiklainio sandarumo, saugiausia taisyklė paprasta: geriau išmesti, nei rizikuoti sveikata.

  • Moneta ant ledo šaldiklyje: paprastas triukas greitai išduos, ar dingo elektra

    Moneta ant ledo šaldiklyje: paprastas triukas greitai išduos, ar dingo elektra

    Moneta ant ledo šaldiklyje skamba kaip keistas eksperimentas, tačiau tai gali būti praktiškas būdas įvertinti, ar jūsų nebuvimo metu šaldiklis nebuvo atitirpęs. Toks testas ypač praverčia prieš atostogas, savaitgalio išvyką ar ilgesnį laiką, kai namuose niekas nepastebės sutrikimo.

    Šaldiklis dažnai suteikia klaidingą saugumo jausmą: durelės uždarytos, todėl atrodo, kad temperatūra išliks stabili. Tačiau net trumpas elektros dingimas ar įrenginio gedimas gali lemti, kad maistas dalinai atitirps, o vėliau vėl sušals. Iš išorės tai ne visada matoma.

    Kaip atlikti monetos testą?

    Į nedidelį puodelį ar indelį įpilkite vandens ir įdėkite jį į šaldiklį, kol vanduo visiškai sušals. Tuomet ant ledo paviršiaus uždėkite monetą ir indelį palikite šaldiklyje įprastoje vietoje.

    Grįžę po kelių dienų ar savaitės patikrinkite, kur yra moneta. Jei ji vis dar guli ant ledo viršaus, tikėtina, kad ledas nebuvo spėjęs ištirpti, todėl temperatūra iš esmės išliko pakankamai žema.

    Kada tai rimtas įspėjimas?

    Jei moneta įsmukusi į ledą arba atsidūrusi indelio dugne, tai gali reikšti, kad vanduo buvo ištirpęs, moneta nugrimzdo, o vėliau vanduo vėl užšalo. Toks scenarijus dažnai signalizuoja, kad šaldiklyje galėjo būti laikotarpis, kai temperatūra buvo per aukšta.

    Didžiausia rizika ta, kad pakartotinai užšaldytas maistas gali atrodyti normaliai, nors jo sauga jau kelia klausimų. Ypač atsargiai vertinami mėsa, žuvis, paruošti patiekalai ir ledai, nes temperatūros svyravimai didina bakterijų dauginimosi ir apsinuodijimo riziką.

    Kaip įvertinti maistą po svyravimų?

    Vien monetos padėtis nėra laboratorinis įrodymas, tačiau tai aiškus signalas atidžiau patikrinti atsargas. Vertėtų apžiūrėti, ar ant pakuočių nėra drėgmės, deformacijų, išbėgusių sulčių pėdsakų, taip pat ar produktuose nematyti neįprastai didelių ledo kristalų.

    Jei kyla bent menkiausių abejonių dėl kvapo, tekstūros ar pakuočių būklės, saugiausia tokio maisto nebevartoti. Monetos testas geriausiai veikia kaip greitas perspėjimas, kad galėjo būti elektros sutrikimas ar šaldiklio gedimas, todėl reikalingas papildomas įvertinimas.

    Norint sumažinti riziką ateityje, pravartu šaldiklį neperkrauti, pasirūpinti, kad durelės sandariai užsidarytų, o ilgesnėms išvykoms apsvarstyti temperatūros registratorių ar išmanų termometrą. Vis dėlto paprastas indelis su ledu ir moneta gali tapti lengviausiu priminimu, kad su šalčio grandine namuose ne visada viskas vyksta taip stabiliai, kaip atrodo.

  • Senelių triukas bulvėms per žiemą: viena klaida rūsyje ir derlius pradeda gesti

    Senelių triukas bulvėms per žiemą: viena klaida rūsyje ir derlius pradeda gesti

    Bulvės dažnai sugenda ne dėl prasto derliaus, o dėl skubėjimo iškart po kasimo jas suversti į dėžes ir nunešti į rūsį. Pirmasis žingsnis turėtų būti atranka: ilgam laikymui tinka tik sveiki, nesuminkštėję ir nepažeisti gumbai.

    Prieš sandėliavimą bulves verta kruopščiai perrinkti ir atskirti tas, kurios turi įpjovimų, stiprių sumušimų, dėmių ar puvinio požymių. Tokios bulvės greitai tampa infekcijų židiniu ir gali sugadinti visą dėžę, todėl jas geriau suvartoti pirmiausia.

    Dar viena svarbi taisyklė, kurią akcentuoja ir agronomijos praktika: bulvių prieš laikymą geriau neplauti. Užtenka švelniai nuvalyti stambesnes žemes, o gumbus 10–14 dienų palaikyti tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje, kad apdžiūtų ir sutvirtėtų odelė.

    Tinkamos sąlygos rūsyje

    Ilgam laikymui bulvėms reikia vėsos, tamsos ir oro judėjimo, o drėgmė turi būti tokia, kad nesikauptų kondensatas. Kai patalpa per šilta, bulvės greičiau pradeda dygti, o užšalus keičiasi jų skonis ir tekstūra.

    Sandėliavimui labiausiai tinka medinės dėžės, ventiliuojami krepšiai ar kitos pralaidžios talpos, kurios leidžia cirkuliuoti orui. Sandarios plastikinės pakuotės paprastai tik pablogina situaciją, nes sulaiko drėgmę ir skatina pelėsį.

    Ne mažiau svarbi ir visiška tamsa. Šviesoje bulvės gali pažaliuoti, o kartu didėja natūralių augalo gynybinių medžiagų, įskaitant solaniną, kiekis, todėl tokios bulvės gali kartėti ir netikti vartoti, jei pažaliavimas ryškus.

    Ko žmonės dažniausiai nepadaro?

    Net ir tinkamai paruoštas atsargas reikia prižiūrėti: bent kartą per kelias savaites peržiūrėti dėžes ir išimti minkštėjančius ar pūvančius gumbus. Viena prastėjanti bulvė gali greitai „užkrėsti“ greta esančias.

    Praktika paprasta: neskubėti po kasimo, leisti bulvėms apdžiūti, laikyti vėsiai ir tamsiai, o svarbiausia – užtikrinti ventiliaciją. Taip žieminės atsargos turi daug didesnę tikimybę išsilaikyti iki pavasario be didelių nuostolių.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.

  • „ThermoWorks“ pristatė greičiausią termometrą: matuoja per 0,4 s ir keičia pamėgtą „Thermapen ONE“

    Naujas „Thermapen“ etapas

    JAV virtuvės įrangos gamintoja „ThermoWorks“ pradėjo priimti išankstinius naujausio akimirksniu temperatūrą matuojančio termometro „Thermapen Nano“ užsakymus. Bendrovė skelbia, kad tai greičiausias jos istorijoje modelis, o pagrindinis tikslas – dar labiau sumažinti laukimo laiką matuojant maisto temperatūrą.

    Gamintojas kartu patvirtino, kad iki šiol vienu populiariausių buvęs „Thermapen ONE“ palaipsniui išimamas iš prekybos. Tai reiškia, kad naujas modelis tampa tiesioginiu įpėdiniu, o pirkėjams siūloma alternatyva su atnaujintu dizainu ir patogesniu naudojimu.

    Kuo išsiskiria „Thermapen Nano“

    „Thermapen Nano“ temperatūrą, anot gamintojo, parodo greičiau nei per 0,4 sekundės. Praktikoje toks greitis aktualus tada, kai norima tiksliai nustatyti mėsos, paukštienos ar žuvies vidaus temperatūrą, o ypač kai matuojama keliose vietose ir svarbi kiekviena sekundės dalis.

    Naujasis termometras taip pat turi sukamą ekraną, ryškų apšvietimą ir magnetą, todėl jį galima tvirtinti prie šaldytuvo ar metalinio paviršiaus. Palyginti su ankstesniu modeliu, korpusas supaprastintas ir lengvesnis, o temperatūros vienetai perjungiami atskiru mygtuku.

    Virtuvės profesionalai dažnai pabrėžia, kad momentinis termometras yra vienas patikimiausių būdų išvengti perkeptos mėsos ir sumažinti apsinuodijimo maistu riziką. Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama, kad vien tik spalva ar sultys nėra patikimas iškepimo rodiklis, todėl temperatūros matavimas išlieka auksiniu standartu.

    Kodėl tokie termometrai vis svarbesni

    Pastaraisiais metais namų virtuvėse sparčiai populiarėjo tikslaus gaminimo įpročiai: kepimas žemoje temperatūroje, ilgas troškinimas, kepimas orkaitėje su tiksliais nustatymais. Tokiais atvejais greitas ir tikslus termometras padeda laiku sustabdyti kaitinimą ir pasiekti norimą rezultatą.

    „ThermoWorks“ sprendimas atsisakyti „Thermapen ONE“ rodo platesnę tendenciją rinkoje: gamintojai daugiau dėmesio skiria ne tik tikslumui, bet ir greičiui, ergonomikai bei kasdieniam patogumui. Magnetas, ryškesnis ekranas ir greitesnis atsakas dažnai lemia, ar prietaisas bus naudojamas nuolat, ar liks stalčiuje.

    Renkantis tokio tipo termometrą verta įvertinti ne vien reakcijos laiką, bet ir matavimo tikslumą, zondo patvarumą, ekrano įskaitomumą bei atsparumą drėgmei. Taip pat svarbu prisiminti praktinę taisyklę: temperatūra turi būti matuojama storiausioje produkto vietoje, vengiant kaulo, nes jis gali iškraipyti rodmenis.