CP v2

Tag: Maisto sauga

  • PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO skaičiai apie nesaugų maistą

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) naujoje apžvalgoje įspėja, kad nesaugus maistas kasmet sukelia didžiulę ligų naštą: apie 860 mln. žmonių suserga, o daugiau nei 1,5 mln. miršta. Organizacija pabrėžia, kad rizika kyla tiek dėl mikroorganizmų, tiek dėl cheminių teršalų.

    Ataskaita paskelbta Pasaulinės maisto saugos dienos išvakarėse ir skirta šalims tiksliau įvertinti, kur problemos mastas didžiausias. PSO akcentuoja, kad dalies susirgimų ir mirčių būtų galima išvengti gerinant higieną, vandens kokybę, maisto tvarkymo praktiką ir sveikatos priežiūros prieinamumą pažeidžiamiausioms grupėms.

    „Maisto sauga nėra abstrakti tema – ji paliečia kiekvieną valgį, kiekvieną šeimą, kiekvieną dieną“, – sakė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus.

    PSO vertinimu, vien 2021 metais su maistu plintančios ligos lėmė apie 267 mlrd. eurų prarasto produktyvumo dėl susirgimų. Tai apima prarastas darbo dienas, sumažėjusį darbingumą ir platesnes ekonomines pasekmes sveikatos sistemoms.

    Vaikai – didžiausios rizikos grupė

    PSO išskiria vaikus iki penkerių metų kaip ypač pažeidžiamą grupę: jų rizika susidurti su sunkiomis pasekmėmis yra maždaug tris kartus didesnė nei vyresnių vaikų ar suaugusiųjų. Šiai amžiaus grupei priskiriama 29 proc. bendros su nesaugiu maistu siejamos sveikatos naštos.

    Organizacijos duomenimis, 2021 metais su nesaugiu maistu siejama apie 143 000 vaikų iki penkerių metų mirčių. Dažna priežastis – viduriavimą sukeliančios infekcijos, kurios mažiems vaikams gali greitai komplikuotis dėl skysčių netekimo.

    „Nors maži vaikai sudaro tik apie 9 proc. pasaulio gyventojų, jie patiria beveik trečdalį visų su maistu plintančių ligų atvejų“, – teigiama PSO pranešime.

    Be infekcijų, vaikai jautresni ir cheminėms medžiagoms maiste: tam tikros medžiagos gali neigiamai veikti smegenų vystymąsi ir lemti ilgalaikes neurologines bei raidos problemas. PSO pažymi, kad socialinė nelygybė dar labiau didina riziką, nes mažesnių išteklių bendruomenės dažniau susiduria su nesaugiu vandeniu ir ribotomis galimybėmis laikytis saugaus maisto tvarkymo.

    Kodėl rizika didėja ir kas dažniausiai sukelia ligas?

    PSO taip pat įspėja, kad klimato kaita gali didinti maisto saugos rizikas. Ekstremalūs orų reiškiniai, kylanti oro ir vandens temperatūra bei besikeičiantys kritulių režimai gali palengvinti bakterijų dauginimąsi, keisti patogenų paplitimą ir didinti užterštumo tikimybę tiek ūkiuose, tiek tiekimo grandinėse.

    Su maistu plintančios ligos gali būti infekcinės arba toksinės – jas sukelia bakterijos, virusai, parazitai ar cheminės medžiagos, patekusios į organizmą su užterštu maistu. Europoje vienos dažniausių bakterinių priežasčių siejamos su nepakankamai termiškai apdorota paukštiena, žalia mėsa, nepasterizuotu pienu, kiaušiniais ar užterštu vandeniu.

    PSO pabrėžia, kad prevencija prasideda nuo paprastų, bet nuoseklių veiksmų: saugaus geriamojo vandens, rankų higienos, tinkamo maisto laikymo temperatūros, pakankamo terminio apdorojimo ir kryžminės taršos virtuvėje mažinimo. Sistemiškai svarbu ir tai, kad valstybės stiprintų maisto kontrolės pajėgumus bei greito reagavimo mechanizmus protrūkių atvejais.

  • Dauguma nė neįtaria: štai kaip dar parduotuvėje atpažinti kirmėlytas trešnes

    Trešnių sezonas trumpas, todėl pirkėjai dažnai skuba pasinaudoti proga ir prisiperka jų daugiau. Vis dėlto šiuo laikotarpiu ypač suaktyvėja kenkėjai, o nemaloni staigmena paaiškėja tik namuose, kai vaisiai jau nuplauti ar pradėti valgyti.

    Dažniausias kirmėlytumo kaltininkas yra trešninis vaisėdis, dar vadinamas trešnių muse. Šio vabzdžio patelės kiaušinėlius deda į bręstančius vaisius, o iš jų išsiritusios lervos vystosi minkštime ir minta jo audiniais, todėl nukenčia skonis, tekstūra ir laikymas.

    Ankstyvosios veislės paprastai rizikuoja mažiau, nes masinis vabzdžių skraidymas ir kiaušinėlių dėjimas dažniausiai suintensyvėja vasaros viduryje. Dėl to vėlyvesnės, per patį karščiausią laiką skinamos trešnės dažniau turi vidinių pažeidimų, kurių iš pirmo žvilgsnio nesimato.

    Požymiai, kuriuos išduoda oda

    Rinkdamiesi trešnes, pirmiausia apžiūrėkite odelę: smulkūs įdūrimai, tamsesni taškeliai ar vos įdubusi vieta gali rodyti kiaušinėlių dėjimo tašką. Jei tokių žymių matyti daugiau vienoje dėžėje ar pakuotėje, verta ieškoti kitos partijos.

    Dėmesį patraukia ir minkštos, įdubusios vietos, ypač jei vaisius atrodo tarsi praradęs stangrumą tik viename šone. Tokie pakitimai dažnai susiję su vidiniu irimu, pažeidimu arba greitesniu gedimu, kuris karštyje progresuoja per kelias valandas.

    Įspėjamasis ženklas yra rusvos dėmės ir netolygi spalva, kai dalis trešnės tamsi, o dalis blanki. Tokie vaisiai greičiau genda, o pažeistas minkštimas tampa palankesnis tiek kenkėjų vystymuisi, tiek antrinei puvinių ir pelėsių rizikai.

    Stangrumas ir koteliai pasako daug

    Šviežios trešnės paprastai būna stangrios, o jų koteliai žali ir elastingi. Jei koteliai parudavę, sausi, lengvai nubyra arba vaisiai atrodo suglebę, tikėtina, kad jie ilgiau laikyti ar transportuoti prastesnėmis sąlygomis.

    Dar vienas orientyras yra paviršiaus blizgesys: sveikos trešnės dažniausiai būna lygios ir vizualiai „gyvos“. Matinė, praradusi spindesį odelė gali rodyti drėgmės netekimą, o tai reiškia, kad vaisius greičiau praranda stangrumą ir tampa jautresnis pažeidimams.

    Paprastas namų testas su druska

    Jei vis tiek perkate vėlyvesnes trešnes ir norite pasitikrinti, namuose galima atlikti paprastą testą. Į dubenį įpilkite šalto vandens, įberkite druskos ir suberkite trešnes taip, kad jos būtų apsemtos.

    Dažniausiai rekomenduojama proporcija yra apie 20 gramų druskos vienam litrui vandens, o mirkymo laikas siekia 20–30 minučių. Jei vaisiuose yra lervų, jos gali pradėti lįsti į vandenį, todėl paviršiuje ar dugne pastebėsite smulkius šviesius „siūlelius“.

    Po tokio mirkymo trešnes būtina gerai nuplauti ir geriausia suvalgyti tą pačią dieną, nes sudrėkusi ir labiau pažeista odelė pagreitina skilimą. Renkantis prekyboje, saugiausia taisyklė paprasta: kuo stangresnės, vienodai nusidažiusios ir su žaliais koteliais trešnės, tuo mažesnė tikimybė parsinešti kirmėlytų.

  • Klausimas, kuris kasmet skelia šeimas: ar reikia plauti avietes ir kaip tai daryti teisingai?

    Vasarą avietės dažnai keliauja tiesiai į burną nuo krūmo, o jų aromatas ir „švarus“ vaizdas gali suklaidinti. Vis dėlto ant uogų paviršiaus neretai lieka žemių dalelių, dulkių, žiedadulkių, taip pat mikroorganizmų, kurie patenka rinkimo, pakavimo ir transportavimo metu. Todėl pagrindinė taisyklė paprasta: avietes verta nuplauti, tačiau daryti tai reikia labai švelniai.

    Aviečių paviršius yra nelygus ir sudarytas iš daugybės smulkių „grūdelių“, kurių įdubose lengvai kaupiasi nematomi nešvarumai. Trumpas perplovimas padeda sumažinti bendrą taršą, o kartu ir riziką, kad su uogomis bus praryta nepageidaujamų bakterijų ar kitų mikroorganizmų. Tai ypač aktualu uogoms, pirktoms turguje ar prekybos centre, kur jų kelią iki virtuvės paliečia daugiau rankų.

    Ypatingo atsargumo prireikia renkant miško ar pakelėse augančias uogas. Tokiose vietose uogos gali turėti kontaktą su laukinių gyvūnų paliktais teršalais, todėl higiena tampa ne tik estetika, bet ir saugumo klausimu. Taip pat svarbu žinoti, kad augalų apsaugos priemonių likučiai nuo paviršiaus ne visada pasišalina vien vandeniu, todėl plovimas yra tik viena iš rizikos mažinimo grandžių.

    Kaip plauti, kad nesugadintumėte

    Didžiausia aviečių problema ta, kad jos greitai prisigeria vandens ir lengvai susitrina. Ilgas mirkymas uogas suminkština, jos praranda stangrumą ir pradeda greičiau gesti, o drėgmė skatina ir pelėsio atsiradimą. Dėl to avietes geriausia plauti tik prieš pat valgymą ar naudojimą desertams.

    Praktinis būdas paprastas: reikiamą kiekį suberkite į sietelį ir trumpai perplaukite po silpna, išsklaidyta šalto vandens srove. Uogų netrinkite ir nespauskite, leiskite vandeniui nubėgti, o jei reikia, švelniai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Jei planuojate dalį aviečių laikyti šaldytuve, neplaukite viso indelio iš anksto, nes drėgmė gali smarkiai sutrumpinti jų šviežumą.

    Ar padeda soda?

    Kai kurie žmonės uogas kelias minutes pamirko vėsiame vandenyje su nedideliu kiekiu valgomosios sodos, o paskui greitai perkelia į švarų vandenį ir nusausina. Toks būdas gali padėti pašalinti dalį paviršinių nešvarumų, tačiau jis neturi virsti ilgu mirkymu, nes avietės greitai praranda tekstūrą. Svarbiausia laikytis saiko ir atsiminti, kad skonis bei uogų tvirtumas priklauso nuo to, kiek laiko jos liečiasi su vandeniu.

    Galiausiai, avietes verta plauti nepriklausomai nuo to, ar jos iš nuosavo daržo, ar pirktos. Skirtumas tik tas, kad svarbiau ne „ar plauti“, o „kaip plauti“: trumpai, švelniai ir tik prieš vartojimą. Taip sumažinsite nešvarumų kiekį ir kartu išsaugosite tai, dėl ko avietes labiausiai vertiname, jų skonį ir trapų šviežumą.

  • Nustokite plauti šiuos vaisius prieš dėdami į šaldytuvą: sugenda gerokai greičiau

    Daugelį vaisių įprasta nuplauti vos grįžus iš parduotuvės, tačiau ne visada tai geriausia idėja. Papildoma drėgmė ant žievelės ar tarp uogų sukuria palankias sąlygas pelėsiui, o kai kuriems vaisiams nuplaunamas natūralus apsauginis sluoksnis. Dėl to jie greičiau suminkštėja, pradeda gesti ir trumpiau išsilaiko šaldytuve.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: vaisius plaukite tik prieš valgydami arba prieš pjaustydami. Laikymui svarbiausia, kad vaisiai būtų sausi, nepažeisti, o taroje cirkuliuotų oras ir nesikauptų kondensatas.

    Uogos: drėgmė spartina pelėsį

    Braškių, aviečių, gervuogių ir mėlynių plovimas prieš laikymą dažnai sutrumpina jų šviežumą. Uogos lengvai sugeria vandenį, o drėgmė tarp jų tampa pelėsio židiniu, todėl net ir trumpas perliejimas vandeniu gali turėti įtakos.

    Uogas geriausia laikyti vienu sluoksniu, inde su popieriniu rankšluosčiu, kuris sugeria kondensatą. Praktinis patarimas paprastas: prieš dedant į šaldytuvą išrūšiuokite pažeistas uogas, nes viena supelijusi uoga dažnai pagreitina visos dėžutės gedimą.

    Obuoliai: nuplovus greičiau praranda traškumą

    Obuolių žievelę natūraliai dengia plonas apsauginis sluoksnis, padedantis išlaikyti drėgmę ir traškumą. Nuplovus ir palikus laikyti, žievelė ilgiau išlieka drėgna, o pats vaisius gali greičiau pradėti džiūti ar prarasti tekstūrą.

    Taip pat verta prisiminti, kad prinokę obuoliai išskiria etileną, kuris spartina kitų vaisių nokimą. Dėl šios priežasties obuolius naudinga laikyti atskirai nuo jautresnių produktų, ypač jei norite, kad jie ilgiau išsilaikytų.

    Persikai, nektarinai, vynuogės ir vyšnios

    Minkšti vaisiai, tokie kaip persikai ir nektarinai, turi plonesnę, lengviau pažeidžiamą odelę, todėl drėgmė ant paviršiaus gali paspartinti pelėsio ir puvimo procesus. Tokius vaisius geriausia laikyti sausus ir plauti tik prieš valgant.

    Vynuoges ir vyšnias taip pat verta palikti neplautas iki vartojimo. Vynuogių paviršiuje esantis balkšvas sluoksnis yra natūrali apsauga, o vyšnioms šviežumą dažnai pailgina laikymas su koteliais ir sausomis sąlygomis.

    Kaip vaisius plauti saugiai

    Kai ateina laikas plauti, pakanka šalto tekančio vandens ir švelnaus trynimo, kad pasišalintų matomi nešvarumai. Vaisių nerekomenduojama plauti muilu ar buitinėmis priemonėmis, nes jos nėra skirtos maistui ir gali palikti nepageidaujamų likučių.

    Nuplautus vaisius svarbu gerai nusausinti, ypač jei ketinate juos pjaustyti ar laikyti supjaustytus. Šaldytuve ilgiau išsilaiko tie produktai, kurie laikomi sausoje, švarioje taroje, o perteklinė drėgmė sugeriama popieriniu rankšluosčiu.

  • Šios vištienos dalys kelia daugiausia abejonių: specialistai pataria jų vengti virtuvėje

    Šios vištienos dalys kelia daugiausia abejonių: specialistai pataria jų vengti virtuvėje

    Vištiena daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl kainos, skonio ir lengvo paruošimo, tačiau ne visos skerdenos dalys vertinamos vienodai. Maisto saugos ekspertai primena, kad svarbiausia yra ne tik receptas, bet ir tai, kurios dalys dažniau kelia higienos bei kokybės klausimų.

    Didžiausia diskusijų dalis dažnai kyla dėl uodegėlės, neretai vadinamos gūže ar riebiausiu skerdenos gabalėliu. Ši vieta yra arti paukščio šalinimo sistemos, todėl net ir kruopščiai apdorojant ji laikoma jautresne taršai, o riebaliniame audinyje gali kauptis daugiau nepageidaujamų medžiagų.

    Rečiau virtuvėje naudojamos ir tokios dalys kaip galva ar plaučiai, ypač jei nėra aiškios kilmės ir veterinarinės kontrolės. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika slypi ne pačioje dalyje, o netinkamame apdorojime, prastoje higienoje ir kryžminėje taršoje, kai žalia mėsa liečiasi su jau paruoštu maistu.

    Kalbant apie populiariausias dalis, vištienos krūtinėlė dažnai pasirenkama dėl mažesnio riebalų kiekio ir universalaus panaudojimo. Tuo metu šlaunelės ir blauzdelės turi daugiau riebalų, tačiau daug kas jas vertina dėl sultingumo, ryškesnio skonio ir didesnės tikimybės neperkepti.

    Ruošiant krūtinėlę dažniausia klaida yra per ilgas kepimas, dėl kurio mėsa tampa sausa ir kieta. Kad šiluma pasiskirstytų tolygiai, patariama sulyginti storį lengvai pamušant arba įpjaunant storesnę vietą, o prieš kepant trumpam pasūdyti, kad geriau sulaikytų drėgmę.

    Praktikoje gerų rezultatų duoda trumpa sūrymo vonelė, kai į litrą šalto vandens įmaišoma apie 60 gramų druskos ir mėsa pamerkiama 20–40 minučių. Dar viena dažna virtuvės gudrybė yra marinatas su natūraliu jogurtu ar pasukomis, kurie padeda suminkštinti mėsą ir apsaugo ją nuo išsausėjimo.

    Maisto saugos požiūriu svarbiausi ir skaičiai: vištiena laikoma saugia, kai storiausioje vietoje pasiekiama bent 75 laipsnių Celsijaus temperatūra. Taip pat rekomenduojama žalią vištieną pjaustyti atskira lentele, po darbo kruopščiai nuplauti įrankius ir niekada neplauti žalių gabalų po vandeniu, kad lašeliai neišnešiotų bakterijų po virtuvę.

  • Kodėl sviestas nuolat genda: šią klaidą daro milijonai ir ji kainuoja skonį bei pinigus

    Sviestas dažnai sugenda ne dėl prastos kokybės, o dėl netinkamo laikymo namuose. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinės rizikos yra oras, šiluma, šviesa ir kvapų įsigėrimas iš kitų produktų.

    Svieste palyginti mažai vandens, todėl bakterijoms daugintis sąlygos paprastai nėra palankios, ypač jei sviestas sūrus. Tačiau šiluma ir deguonis skatina riebalų oksidaciją, dėl kurios atsiranda kartus, senstelėjęs skonis ir nemalonus kvapas.

    Kur ir kaip laikyti sviestą

    Kambario temperatūroje sviestą galima laikyti trumpai, jei patalpa vėsi ir nėra tiesioginių saulės spindulių. Didžiausia klaida yra palikti jį atvirą arba originaliame popierėlyje, kuris praleidžia orą ir lengvai sugeria kvapus.

    Geriausia išeitis kasdieniam naudojimui yra sviestinėje su sandariu dangčiu, laikant atokiau nuo lango, viryklės ar orkaitės kaitros. Taip sviestas ilgiau išlieka minkštas, o rizika, kad jis prisigers pašalinių kvapų, smarkiai sumažėja.

    Ilgesniam laikymui patikimiausias pasirinkimas yra šaldytuvas, kur sviestas lėčiau oksiduojasi. Kad skonis nekistų, jį verta laikyti originalioje pakuotėje, o papildomai įdėti į sandarią dėžutę, ypač jei šaldytuve laikomi kvapnūs produktai.

    Kodėl sviestas ima gesti greičiau

    Jei sviestas laikomas šiltai, ant jo paviršiaus greičiau atsiranda pakitusio kvapo požymių, o kartais ir pelėsis, ypač jei sviestas dažnai liečiamas peiliu su kitų produktų likučiais. Tokia tarša į sviestinę atneša drėgmės ir maisto dalelių, kurios jau tampa palankesne terpe mikroorganizmams.

    Dar viena dažna problema yra laikymas šalia šilumos šaltinių arba vietoje, kur dieną keičiasi temperatūra. Nuolatiniai atšilimo ir atvėsimo ciklai blogina tekstūrą, spartina oksidaciją ir trumpina produkto „gero skonio“ laiką.

    Ką svarbu žinoti apie kiaušinius

    Kiaušinių laikymo taisyklės kitokios nei sviesto: juos saugiausia laikyti šaldytuve. Kiaušinio lukštas turi mikroskopinių porų, todėl jis gali sugerti kvapus ir būti jautresnis taršai, o kartoninė dėžutė padeda sumažinti šią riziką.

    Greitam šviežumo patikrinimui tinka vandens testas: jei kiaušinis skęsta ir guli ant dugno, jis paprastai dar šviežias. Jei jis kyla į viršų, tai ženklas, kad viduje padaugėjo oro, todėl tokį kiaušinį reikėtų vertinti atsargiau ir prieš naudojant įsitikinti kvapu bei išvaizda.

    Jei kiaušinius reikia išsaugoti ilgesniam laikui, praktiška išeitis yra juos išmušti, lengvai suplakti ir užšaldyti sandariame inde. Taip sumažinama maisto švaistymo rizika ir patogiau planuoti gaminimą.

  • Grybai greitai virsta pavojinga gleive: 3 vietos, kur jų niekada nelaikykite

    Grybai yra viena greičiausiai gendančių šviežių produktų grupių, todėl netinkamai laikomi jie gali tapti slidūs, imti skleisti nemalonų kvapą ir tapti nesaugūs vartoti. Dažniausia bėda kyla tada, kai grybams trūksta oro cirkuliacijos ir kaupiasi drėgmė.

    Praktika rodo, kad svarbiausia taisyklė paprasta: grybams reikia sausesnės aplinkos ir galimybės kvėpuoti. Jei jie uždaromi sandariai arba paliekami vietoje, kur nuolat kaupiasi kondensatas, jų paviršius greitai pasidengia gleivėmis.

    Kaip laikyti, kad nesugestų

    Geriausia grybų laikymo taktika yra palikti juos sveikus ir laikyti šaldytuve taip, kad drėgmė nesikauptų ant paviršiaus. Tam dažniausiai tinka popierinis maišelis, kuris sugeria drėgmės perteklių ir tuo pačiu leidžia cirkuliuoti orui.

    Jei popierinio maišelio neturite, grybai gali būti suvynioti į popierinį rankšluostį. Kartais naudojamas ir plastikinis maišelis, tačiau jis neturi būti sandariai užrištas, kad viduje nesusidarytų šiltnamio efektas.

    Dažniausios laikymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra grybų laikymas parduotuviniame plastikiniame indelyje, ypač jei jis aptrauktas plėvele. Tokiu atveju viduje greitai susidaro kondensatas, o drėgmė tampa ideali terpe gleivėtumui ir greitesniam gedimui.

    Kita klaida yra grybų pjaustymas iš anksto, norint sutaupyti laiko gaminant. Supjaustyti grybai greičiau oksiduojasi, greičiau praranda tekstūrą ir daug sparčiau genda nei laikomi sveiki.

    Trečia problema yra daržovių stalčius šaldytuve, nes tai dažnai yra drėgniausia vieta. Uždaroje erdvėje drėgmė užsilaiko, todėl grybai greičiau sušlampa, tampa lipnūs ir praranda šviežumą.

    Ar plauti prieš laikymą?

    Prieš dedant į šaldytuvą geriau grybų neplauti, nes jie yra porėti ir sugeria vandenį tarsi kempinė. Dėl to vėliau jie greičiau patamsėja, suminkštėja ir ant paviršiaus gali atsirasti gleivių.

    Vietoje plovimo dažniausiai pakanka nuvalyti nešvarumus sausu popieriniu rankšluosčiu arba minkštu šepetėliu. Plauti patogiausia tik prieš pat gaminimą, kai vanduo nebeturės laiko paveikti jų struktūros.

    Jei grybai pradėjo skleisti rūgštų ar puvėsių kvapą, tapo slidūs, lipnūs, smarkiai patamsėjo ar atsirado pelėsio, jų vartoti nereikėtų. Tokie požymiai rodo, kad produktas prarado kokybę ir gali kelti riziką sveikatai.

  • Plaunate maltą mėsą prieš kepimą? Specialistai perspėja: taip tik padidinate bakterijų riziką

    Kodėl plauti mėsą pavojinga

    Dalis žmonių vis dar mano, kad prieš kepant ar verdant žalią mėsą būtina ją nuplauti, kad būtų švaresnė ir saugesnė. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad toks įprotis neduoda naudos ir gali padidinti bakterijų išplitimo virtuvėje riziką.

    Plaunant maltą mėsą ar paukštieną po tekančiu vandeniu bakterijos nėra sunaikinamos. Vietoje to vandens lašeliai nuo kriauklės gali pasklisti ant stalviršių, čiaupo, indų ar šalia esančių produktų ir taip sukelti kryžminę taršą.

    Malta mėsa yra jautresnė

    Maltai mėsai reikia daugiau atsargumo nei vientisiems gabalams, nes bakterijos joje gali būti ne tik paviršiuje, bet ir masės viduje. Tokiais atvejais saugumą užtikrina ne plovimas, o pakankama terminė apdorojimo temperatūra.

    Svarbiausios rizikos siejamos su patogenais, tokiais kaip Salmonella ir Escherichia coli. Net jei pati mėsa vėliau bus gerai iškepta, ant paviršių ir įrankių patekusios bakterijos gali užteršti kitus maisto produktus, kurie nebebus kaitinami.

    Kenčia ir skonis, ir tekstūra

    Plovimas kenkia ne tik higienai, bet ir patiekalo kokybei. Malta mėsa sugeria vandenį, praranda dalį natūralių sulčių, o keptuvėje dažniau pradeda troškintis, o ne skrusti.

    Dėl to ją sunkiau apskrudinti, ji gali tapti vandeninga, prarasti ryškesnį skonį ir malonią tekstūrą. Prieskoniai tokio efekto dažnai nebeištaiso, ypač gaminant padažus ar kotletus.

    Kaip elgtis saugiai virtuvėje

    Saugiausias būdas sumažinti bakterijų riziką yra tinkama terminė apdorojimo trukmė ir temperatūra, o ne plovimas. Praktikoje tai reiškia, kad mėsą verta dėti iš pakuotės tiesiai į keptuvę ar indą, kuriame ją formuosite, ir vengti papildomų veiksmų prie kriauklės.

    Taip pat svarbu nusiplauti rankas šiltu vandeniu su muilu prieš ir po kontakto su žalia mėsa, kruopščiai nuvalyti paviršius ir įrankius. Jei įmanoma, atskirkite pjaustymo lenteles žaliai mėsai ir daržovėms, o maltą mėsą laikykite šaldytuve ir nepalikite kambario temperatūroje.

    Nors įprotis plauti mėsą dažnai ateina iš šeimos tradicijų, maisto saugos praktika rodo priešingą rezultatą. Atsisakius plovimo ir susitelkus į švarą bei gerą iškepimą, virtuvėje bus mažiau rizikų, o patiekalai pavyks skanesni.

  • Nuo 2026 metų birželio – naujos ES taisyklės medui: iš etikečių dings miglotos kilmės frazės

    Europos Sąjunga keičia maisto ženklinimo taisykles, siekdama sumažinti pirkėjų klaidinimo riziką ir užtikrinti didesnį skaidrumą. 2026 metų birželio 14 dieną turi pradėti galioti vadinamosios pusryčių direktyvos nuostatos, apimančios medų, sultis, džemus ir pieną.

    Didžiausi pokyčiai palies medų: gamintojai privalės aiškiai nurodyti, iš kokių šalių kilęs produkte esantis medus. Mišinių atveju etiketėje turės atsirasti ne tik šalys, bet ir kiekvienos kilmės medaus dalis proc., kad pirkėjas matytų realią sudėtį.

    Iki šiol rinkoje buvo paplitę labai bendri apibūdinimai, pavyzdžiui, kad tai mišinys iš ES ir ne ES šalių, neatskleidžiant konkrečių valstybių. Tokia praktika apsunkindavo kainos ir kokybės palyginimą, o kartu sudarydavo daugiau erdvės manipuliacijoms, kai pigesnis importas užmaskuojamas bendromis frazėmis.

    Naujos taisyklės taip pat susijusios su medaus autentiškumo tikrinimu. ES siekia riboti praktikas, kurios apsunkina kilmės nustatymą, įskaitant itin intensyvų filtravimą, nes jis gali pašalinti žiedadulkes ir kitus natūralius komponentus, padedančius laboratorijoms identifikuoti medaus kilmę.

    Vartotojams svarbu žinoti, kad įsigaliojus reikalavimams anksčiau į rinką pateiktos partijos galės būti parduodamos iki išpardavimo. Dėl to pereinamuoju laikotarpiu parduotuvėse dar gali pasitaikyti senesnio ženklinimo pakuočių, todėl verta atidžiau skaityti etiketes ir lyginti sudėtį.

    Specialistai primena, kad buitiniai medaus „testai“ ne visada patikimai parodo autentiškumą. Medaus tekėjimas nuo šaukštelio, tirpimas vandenyje ar ilgai išliekantis skystumas gali priklausyti ir nuo natūralių veiksnių, pavyzdžiui, augalų rūšies, drėgmės ar laikymo sąlygų, todėl tiksliausias vertinimas yra dokumentuota kilmė ir kontrolė grandinėje.

    ES pokyčiai turi platesnį tikslą – kad pirkėjui užtektų informacijos ant pakuotės, o ne spėliojimų namuose. Tikimasi, kad aiškesnės taisyklės sustiprins sąžiningą konkurenciją ir leis lengviau atskirti vietos bitininkų produktus nuo mišinių, kurių kilmė anksčiau buvo slepiama po bendrais užrašais.

  • Przeterminowany jogurtas: kada dar saugu valgyti, o kada geriau be gailesčio mesti lauk

    Ant jogurto pakuotės esanti data ne visada reiškia griežtą ribą, po kurios produktas automatiškai tampa pavojingas. Svarbiausia atskirti du ženklinimus: vienas dažniau susijęs su kokybe, kitas – su sauga. Būtent todėl kai kuriais atvejais kelių dienų „rezervas“ įmanomas, tačiau aklai juo pasikliauti nereikėtų.

    Ką reiškia data ant pakuotės?

    Jei ant jogurto nurodyta „geriausias iki“, tai paprastai reiškia, kad iki tos dienos gamintojas garantuoja geriausią skonį, tekstūrą ir kvapą. Pasibaigus šiam terminui produktas gali būti dar tinkamas vartoti, ypač jei visą laiką buvo laikomas šaldytuve ir pakuotė nebuvo pažeista. Vis dėlto rizika didėja, todėl būtina įvertinti realią būklę, o ne vien skaičius ant etiketės.

    Jei etiketėje nurodyta „suvartoti iki“, tai laikoma saugos terminu, taikomu greitai gendantiems produktams. Tokiu atveju rizikuoti nerekomenduojama, nes po nurodytos datos daugėja tikimybė susidurti su maisto sukeliamais negalavimais. Ypač atsargūs turėtų būti vaikai, nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys silpnesnę imuninę sistemą.

    Kaip atpažinti sugedusį jogurtą?

    Pirmiausia apžiūrėkite pakuotę: išsipūtęs dangtelis ar pažeistas indelis gali rodyti nepageidaujamus mikrobiologinius procesus. Atidarius svarbūs požymiai yra kvapas ir konsistencija: netipiškai aitrus, nemalonus kvapas, gleivėtumas ar ryškiai pakitusi struktūra yra signalas nebevalgyti. Nedidelis išrūgų atsiskyrimas dažnai nėra gedimo požymis, tačiau kartu su kitais pokyčiais jau turėtų kelti įtarimų.

    Pelėsis ant paviršiaus – aiški priežastis produktą nedelsiant išmesti. Toksiškos medžiagos gali pasklisti plačiau nei matoma akiai, todėl vien nubraukti ar „iškabinti“ dėmelę nepakanka. Jei kyla abejonių, saugiausia taisyklė paprasta: nevalgykite.

    Kada būtina kreiptis į medikus?

    Suvalgius sugedusį pieno produktą per kelias valandas gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar pilvo skausmai. Dažnai būklė pagerėja per trumpą laiką, tačiau svarbu gerti pakankamai skysčių ir stebėti savijautą. Jei simptomai užsitęsia apie 2–3 dienas, pakyla aukšta temperatūra arba atsiranda dehidratacijos požymių, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Maisto švaistymo mažinimas svarbus, tačiau sprendimas turi remtis sauga: tinkamas laikymas, pakuotės būklė ir pojūčių įvertinimas yra patikimesni už bandymą „sutaupyti bet kokia kaina“. Jogurtas yra rūgštus produktas, todėl tam tikrais atvejais genda lėčiau, bet tai nereiškia, kad jis negali tapti rizikingas. Geriausia praktika – laikyti 0–4 laipsnių temperatūroje ir nepalikti atidaryto produkto ilgam.