Tag: Marinatai

  • Kepsnio marinatas su pesto: makaronų padažas, kuris tinka ir mėsai

    Jei T formos ar filė kepsniui dažnai pakanka druskos ir pipirų, tai kietesniems gabalams, pavyzdžiui, diafragmai ar šoninei išpjovai, dažniau prireikia marinato. Kitą kartą verta išbandyti neįprastą variantą – kepsnį marinuoti pesto padaže, kuris paprastai siejamas su makaronais.

    Pesto sudėtis tam kaip tik: pušų riešutai, šviežias bazilikas, česnakas, parmezanas, citrinų sultys, druska ir alyvuogių aliejus. Visi šie ingredientai emulguojami iki vientisos masės, o greitam variantui tinka ir parduotuvėje pirktas pesto.

    Nors dauguma pesto ingredientų giliai į mėsą neprasiskverbs, alyvuogių aliejus padeda mišiniui gerai prilipti prie paviršiaus ir jį padengti skoniu. Česnakas, pušų riešutai ir parmezanas sustiprina jautienos umami, o bazilikas suteikia gaivumo.

    Pesto marinatą patogiausia rinktis plokštiems, plonesniems kepsniams, kurių paviršiaus ir vidaus santykis didesnis. Toks gabalas lengviau „pasiima“ skonį, nes didesnė dalis marinato lieka ant paviršiaus.

    Pikantiškiau ar saldžiau: ką galima pridėti

    Jei norisi aštresnio skonio, į pesto galima įmaišyti raudonųjų pipirų dribsnių. O norint daugiau saldumo, tinka keli šlakai balzaminio acto, tuo tarpu raudonojo vyno actas suteiks papildomos rūgštelės.

    Marinavimui kepsnį rekomenduojama aptepti pesto ir laikyti sandariame užsegamame maišelyje, kad padažas tolygiai dengtų visą paviršių. Taip paprasčiau išvengti vietų, kurios lieka beveik be marinato.

    Kiek laiko marinuoti, kad nepersistengtumėte

    Poveikis labiausiai siejamas su pesto druska ir citrinų sultimis: druska prieskoniai mėsą, o citrinos rūgštis padeda suminkštinti kietesnę tekstūrą. Rekomenduojama marinuoti bent 1 valandą ir ne ilgiau kaip 12 valandų.

    Ilgesnis laikas ne visada geriau – per ilgai laikant rūgštesniame marinate, maloniai suminkštėjusi mėsa gali tapti biriai „miltinė“. Todėl svarbu neperžengti ribos, ypač jei kepsnis plonas.

    Kaip sureguliuoti parduotuvinį pesto

    Perkant paruoštą pesto, jame gali būti ne tiek druskos ar citrinos, kiek norėtųsi marinatui. Tokiu atveju šiuos ingredientus galima šiek tiek pakoreguoti pagal skonį, o dalį labiau subalansuoto pesto pasilikti užpilui ant jau iškeptos mėsos.

    Beje, pesto – ne vienintelis itališkas pasirinkimas: citrininis, žolelėmis kvepiantis „salmoriglio“ padažas taip pat gali tapti greitu marinatu kepsniui.

  • Korejietiškas „galbi“ marinatas: paprastas būdas lėtai keptai jautienai suteikti daugiau skonio

    Jei šią savaitę planuojate gaminti lėtai troškintą jautienos kepsnį, įkvėpimo verta paieškoti Korėjos virtuvėje – ypač „galbi“ (korėjietiškų BBQ šonkauliukų) marinate. Būtent jis gali padėti įprastą krūtinėlės ar mentės gabalą paversti ryškesnio skonio, aromatingu ir sultingu patiekalu.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, „galbi“ marinatas puikiai tinka ne tik šonkauliukams: jis gali „padirbėti“ ir su troškinimui dažnai pasirenkama jautiena, kai gaminate klasikinį „pot roast“. Principas paprastas – apkepinti mėsą, o tuomet ilgai lėtai troškinti sultinyje su marinatu.

    Šis metodas patrauklus tuo, kad vienu sprendimu gaunate ir daugiau skonio, ir geresnę mėsos tekstūrą. Lėtas troškinimas suminkština net tvirtesnius gabalus, o marinato saldumo, sūrumo ir rūgšties balansas prideda gylio.

    Be to, tai praktiškas variantas tiems, kurie nori naujų skonių, bet nenori kardinaliai keisti gaminimo įpročių: technologija išlieka ta pati, keičiasi tik prieskonių kryptis.

    Kas sudaro „galbi“ marinatą

    „Galbi“ marinatas dažniausiai maišo kelis aiškius skonius: sūrų, saldų ir rūgštų. Įprasti ingredientai – sojų padažas, sezamų aliejus, česnakas, medus, cukrus, ryžių actas, taip pat tarkuotas obuolys arba kriaušė.

    Sojų padažas sustiprina umami ir sodrumą, o medus ar cukrus sušvelnina sūrumą bei padeda atsiskleisti karamelizuotoms natoms. Ryžių actas įneša rūgšties, kuri „perpjauna“ riebesnį mėsos pojūtį ir padeda skoniui išlikti gaiviam.

    Vaisiai marinate svarbūs ne tik dėl lengvos saldžios natos. Straipsnyje akcentuojama, kad rūgštis ir vaisiuose esantys fermentai gali padėti mėsai suminkštėti troškinimo metu, todėl net kietesnis gabalas po kelių valandų tampa labai švelnus.

    Kaip pritaikyti lėto troškinimo patiekalui

    Siūloma pirmiausia mėsą pagardinti ir apkepinti keptuvėje iš visų pusių, kol susiformuoja ryški apskrudusi plutelė. Tai svarbus žingsnis, nes apskrudimas suteikia papildomo skonio, kurio vien iš lėto virimo negausite.

    Tuomet mėsą galima perkelti į lėtaeigį puodą ir troškinti „galbi“ marinate, jį praskiedžiant jautienos sultiniu. Nurodoma, kad troškinimo laikas paprastai siekia apie 4–6 valandas, kol mėsa suminkštėja.

    Jei nesinori gaminti marinato nuo nulio, galima ieškoti jau paruoštų variantų Azijos prekių parduotuvėse. Taip sutaupoma laiko, nes gaminant namuose tektų tarkuoti vaisius, smulkinti česnaką ir maišyti kelis ingredientus.

    Kaip patiekti ir ką daryti su likusiu skysčiu

    Ištroškintą mėsą siūloma patiekti su ryžiais ar bulvių koše. Kitas variantas – dėti ją į perpjautą keptą bulvę, kad padažas įsigertų į minkštą vidų.

    Pabaigai tinka paprasti pagardinimai: pjaustyti svogūnų laiškai suteiks gaivumo, o skrudintos sezamų sėklos – traškumo ir riešutinės natos.

    Likusį troškinimo skystį galima pasilikti: atvėsinus ir palaikius šaldytuve, jis gali tapti pagrindu padažui ar tirštesnei užpilai kitą dieną. Jei skystis pasirodo per skystas, jį galima sutirštinti paprastais būdais, pavyzdžiui, krakmolo tyrele.

  • Žalias ar mėlynas česnakas stiklainyje? Dažnai tai ne gedimas – štai kodėl keičiasi spalva

    Žalias ar mėlynas česnakas stiklainyje? Dažnai tai ne gedimas – štai kodėl keičiasi spalva

    Žalias ar net melsvas česnakas stiklainyje daugeliui atrodo kaip aiškus ženklas, kad konservai sugedo. Dėl to neretai visas turinys be gailesčio keliauja į šiukšliadėžę.

    Vis dėlto toks spalvos pokytis dažnai yra visiškai natūralus reiškinys. Česnakas gali pakeisti atspalvį į žalią ar mėlyną, bet išlikti valgomas, saugus ir beveik nepakitusio skonio.

    Spalvos pokyčius dažniausiai lemia cheminiai procesai, vykstantys užpiluose. Tam įtakos turi rūgštinė terpė, kuri susidaro naudojant actą, citrinų sultis ar kitus panašius ingredientus.

    Tačiau svarbu žinoti ir kita: nors pati žalia ar mėlyna spalva nebūtinai reiškia gedimą, yra aiškių požymių, kada stiklainio turinį jau reikėtų išmesti.

    Kodėl česnakas nusidažo žaliai ar mėlynai?

    Česnake yra sieros junginių, pavyzdžiui, alicino. Būtent šios medžiagos tam tikromis sąlygomis gali sureaguoti su rūgštimis ir nudažyti česnaką neįprastais atspalviais.

    Spalvos pokytį gali paskatinti ne tik užpilas, bet ir vanduo. Jei vandentiekio vandenyje yra metalų, tokių kaip geležis ar varis, kontaktas su jais taip pat gali prisidėti prie melsvo ar žalsvo atspalvio.

    Dar viena detalė – pats česnako „amžius“. Manoma, kad jaunesnės skiltelės į tokias spalvines transformacijas reaguoja dažniau nei senesnės.

    Kada stiklainio turinys jau gali būti sugedęs?

    Vertinant konservus svarbiausia ne spalva, o aiškūs gedimo ženklai. Pirmiausia verta apžiūrėti, ar nėra pelėsio.

    Įtarimų turėtų kelti ir neįprasti sluoksniavimaisi, „keistas“ vaizdas stiklainyje ar kiti akivaizdūs gedimo požymiai. Tokiu atveju geriau nerizikuoti ir turinio nebevartoti.

    Dar vienas signalas – dangtelis. Jei jis pažeistas arba išsipūtęs, o atidarius pasirodo burbuliukai, tai gali reikšti, kad produktas jau sugedęs.

  • Marinatas keptai vištienai: pasukos ar agurkų sūrymas – kuo jie skiriasi ir kada rinktis?

    Marinatas gali nulemti, ar kepta vištiena bus sultinga, o plutelė – traški ir tvirtai laikysis. Dažniausiai namuose pasirenkami du variantai: pasukos arba agurkų sūrymas.

    Vištienos restoraną „Strips Chicken & Brewing“ valdantis Toddas Johnsonas „Food Republic“ aiškino, kad abu marinatai turi savo vietą, tačiau kaip universalesnį sprendimą dažniau renkasi pasukas.

    Pasak jo, pasukos yra švelniai rūgščios – jos suminkština vištienos paviršių, bet jo „neperverda“ iki košės. Be to, jų tirštesnė konsistencija palieka lipnesnį sluoksnį, prie kurio geriau kimba miltai ir formuojasi grublėta, traški plutelė.

    Tuo metu agurkų sūrymas, nors ir gali greitai suteikti skonio, yra gerokai aštresnis: sūrus ir rūgštus mišinys per trumpą laiką pakeičia mėsos tekstūrą, todėl lengviau peržengti ribą, kai vištiena ima minkštėti per daug.

    Kodėl pasukos laikomos saugesniu pasirinkimu

    T. Johnsono teigimu, pasukų pranašumas – jų „švelnumas“ ir universalumas. Marinatas ne tik drėkina mėsą, bet ir gerai priima papildomus prieskonius, tad skonis nebūna vien „iš sūrumo“.

    Dar vienas praktinis pliusas – pasukos dėl tirštumo padeda džiūvėsėliams ar miltams geriau prikibti prie paviršiaus. Tai aktualu tiems, kam dažniausiai nepavyksta išlaikyti tolygios paniruotės, o dalis jos nukrenta kepant aliejuje.

    Jis taip pat atkreipė dėmesį į riebalų vaidmenį: riebalai gali veikti kaip savotiškas „atskyriklis“ tarp mėsos ir plutos, todėl dažnai naudojamos neriebios pasukos – jos esą geriau „laiko“ paniruotę.

    Kada praverčia agurkų sūrymas

    Nors T. Johnsonas teigė nemėgstantis agurkų sūrymo kaip marinato, jis pripažino, kad šis variantas kartais būna itin patogus. Didelis sūrumas ir rūgštumas leidžia greičiau pagardinti ir sudrėkinti mėsą – rezultatą galima pajusti per kelias valandas, o ne per naktį.

    Tačiau toks greitis turi kainą: dėl stipresnio poveikio laikas tampa jautrus, o ypač pradedantiesiems lengviau „pražudyti“ tekstūrą ir gauti per minkštą, netolygią mėsą.

    Kitas minusas – nepastovumas. Skirtingų agurkų sūrymų sudėtis gali skirtis, todėl kiekvieną kartą iš anksto tiksliai numatyti rezultatą sunkiau.

    Be to, po marinavimo sūryme, anot jo, svarbu kruopščiai nusausinti mėsos paviršių. Per didelė drėgmė gali sudaryti garų „barjerą“ ir trukdyti plutelės susiformavimui, todėl paniruotė gali prastai laikytis.

    Temperatūra ir plutelės spalva

    Kalbėdamas apie pasukas, T. Johnsonas pabrėžė ir vieną riziką: jei aliejus per karštas, pieno cukrūs ir kietosios dalelės gali per greitai paruduoti ir suteikti svilėsių prieskonį.

    Jo rekomendacija – laikyti aliejaus temperatūrą ties 350 laipsnių pagal Farenheitą (apie 177 laipsnius Celsijaus). Tuomet pasukos labiau „apskrunda“, o ne sudega, ir prisideda prie sodresnio, ryškesnio plutos skonio.

    Galiausiai jis apibendrino: pasukos dažniau tinka kaip patikimas, visapusiškas pasirinkimas, o agurkų sūrymas gali gelbėti, kai norisi greitesnio, aštresnio „užkandinės“ stiliaus skonio ir esate pasiruošę atidžiau stebėti laiką bei drėgmę.

  • Marinuoti agurkėliai – netikėtas priedas, suteikiantis kreminėms sriuboms gaivios rūgštelės

    Kreminė sriuba dažnam yra vienas jaukiausių pasirinkimų vėsesnį vakarą – tiršta, soti ir šildanti. Tačiau būtent riebesnėms, grietinėlės ar sūrio pagrindo sriuboms kartais pritrūksta kontrasto, kuris „pakeltų“ skonį.

    Netikėtas, bet vis labiau vertinamas sprendimas – marinuoti agurkėliai. Nors toks garnyras gali pasirodyti neįprastas, jis išsprendžia kelias dažnas kreminių sriubų bėdas vienu metu.

    Pirmiausia, agurkėliai suteikia tekstūros: lengvas traškumas maloniai kontrastuoja su glotnia sriubos konsistencija. Antra, jie natūraliai yra sūrūs, tad gali papildyti skonį ten, kur norisi ryškesnio „kabliuko“.

    Tačiau svarbiausia – rūgštelė. Marinatų rūgštingumas padeda „perpjauti“ riebalumą, todėl kreminė sriuba burnoje neatrodo per sunki, o skonis tampa gyvesnis ir labiau subalansuotas.

    Kurios kreminės sriubos su agurkėliais dera geriausiai

    Ne kiekviena sriuba vienodai tiks su bet kokiais marinuotais agurkais, bet derinių – daug. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių yra vadinamoji mėsainio (cheeseburger) sriuba: marinuoti agurkėliai čia logiškai pratęsia mėsainio skonio profilį.

    Agurkėliai taip pat gali tikti daugeliui bulvių sriubų – jos dažnai būna švelnios, riebios, todėl rūgštesnis priedas suteikia trūkstamos gaivos. Smulkiai supjaustyti krapų agurkėliai ar agurkėlių griežinėliai gali tapti paprastu, bet efektyviu akcentu.

    Kitas variantas – kreminės vištienos sriubos. Straipsnyje minimas ir sodrus „cordon bleu“ tipo derinys, kuriame rūgštelė padeda subalansuoti kreminį pagrindą ir intensyvesnius priedus.

    Ne tik agurkai: tinka ir kitos marinuotos daržovės

    Marinatų idėja tuo ir patogi, kad galima rinktis ne vien klasikinius agurkėlius. Aštresni marinuoti produktai gali suteikti visiškai kitą kryptį: pavyzdžiui, kreminę sriubą galima pagyvinti marinuotais jalapenais, jei norisi ryškesnio, pikantiško akcento.

    Įdomiai gali suveikti ir saldesni marinatai. Pavyzdžiui, vadinamieji „bread and butter“ (salstelėję) agurkėliai gali sukurti netikėtą skonio kontrastą švelnesnėse, daržovių pagrindo kreminėse sriubose.

    Dar vienas pasirinkimas – itališkas marinuotų daržovių mišinys „giardiniera“. Jis gali suteikti ir rūgštumo, ir tekstūros, ypač kai sriuba yra labai riebi ar sodri dėl aliejaus, sviesto, šoninės ar grietinėlės.

    Paprastas būdas išbandyti – pradėti nuo mažo kiekio

    Jei kyla abejonių, verta pradėti nuo nedidelės porcijos: užbarstyti ant viršaus šaukštą smulkintų agurkėlių ar kelis plonus griežinėlius. Taip lengviausia įvertinti, ar konkretus derinys tinka būtent jūsų sriubai.

    O jei patiks, marinuoti priedai gali tapti nauju įpročiu – kaip alternatyva skrebučiams ar šoninės gabalėliams, kai norisi ne papildomo riebalumo, o gaivos ir ryškesnio skonio.

    Galiausiai, tiems, kuriems marinuotų agurkėlių idėja pasirodo itin viliojanti, egzistuoja ir dar radikalesnis kelias – sriuba, kurioje marinuoti agurkai tampa pagrindiniu akcentu, o ne tik garnyru.

  • „Sloppy Joe“ sumuštiniams – korėjietiškas posūkis: padažą pakeiskite bulgogi marinatu

    „Sloppy Joe“ sumuštinis dažnai vadinamas vienu lengviausių komforto maistų: malta mėsa su padažu ir bandelė – ir vakarienė paruošta. Tačiau šį klasikinį derinį nesunku atnaujinti keliomis paprastomis rokiruotėmis.

    Vienas paprasčiausių būdų suteikti jam kitokį skonį – vietoj įprasto „sloppy Joe“ padažo rinktis korėjietiško stiliaus bulgogi marinatą. Tokia idėja leidžia išlaikyti pažįstamą salstelėjusį profilį, bet pridėti daugiau gilumo.

    Bulgogi marinatas paprastai būna kiek saldesnis ir sūresnis, o sudėtyje dažnai sutinkami sojų padažas, rudasis cukrus, imbieras, skrudintas sezamų aliejus, česnakas, o kartais ir aštresnis gochujang. Dėl to skonis primena tradicinį „sloppy Joe“, tik su ryškesniais, kompleksiškesniais prieskoniais.

    Praktika paprasta: naudojate vieną padažą vietoj kito. Kaip korėjietiško kepsninio (bulgogi) receptuose marinatas paryškina jautienos skonį, taip jis gali „pakelti“ ir maltą mėsą, skirtą sumuštiniams.

    Kas dar tinka prie bulgogi stiliaus sumuštinio

    Šis padažo keitimas atveria duris ir kitiems korėjietiškiems priedams. Pavyzdžiui, prie saldesnio jautienos ir padažo skonio gerai dera rūgštelę suteikiančios marinuotos daržovės.

    Ant sumuštinio galima dėti marinuotus ridikėlius, agurkus ar pupelių daigus – jie suteikia traškumo ir subalansuoja saldumą. Tokie priedai primena banchan užkandžius, kurie dažnai patiekiami šalia korėjietiškos kepsninės.

    Norintiems dar daugiau kūrybos, bandelę galima keisti svogūnų blyneliais (scallion pancakes). Toks variantas paprastai tampa „peilio ir šakutės“ patiekalu, bet išlieka sotus ir žaismingas.

    Alternatyvi mėsa ir augaliniai pasirinkimai

    Nors bulgogi dažniausiai siejamas su jautiena, sumuštiniams galima naudoti ir kitą maltą mėsą. Tinka kalakutiena ar vištiena, jei norisi liesesnio varianto, o kiauliena gali būti ekonomiškesnis pasirinkimas.

    Laikantis vegetariškos ar veganiškos mitybos, galima pasigaminti augalinį bulgogi stiliaus „mėsos“ variantą, naudojant augalinius maltos mėsos pakaitalus. Taip išlaikoma pati idėja – tas pats marinato skonis, tik be mėsos.

    Galiausiai, prie tokio fusion tipo sumuštinio galima parinkti ir garnyrą: pavyzdžiui, japchae makaronus ar saldžius, sūrius kukurūzus, kurie dar labiau sustiprina „komforto maisto“ nuotaiką.

  • Vienas 1929 metų aštrus padažas gali 10 kartų sustiprinti ant grotelių keptos vištienos skonį

    Aštrūs padažai daugeliui tapo universaliu prieskoniu, tačiau ant grotelių keptai vištienai svarbiausia ne vien deginantis aštrumas. JAV prekybos centruose seniai įsitvirtinęs „Texas Pete“ dažnai minimas kaip subalansuotas pasirinkimas, kai norisi daugiau skonio, bet ne per stipraus aitrumo.

    Padažo idėja gimė 1929 metais, Didžiosios depresijos pradžioje, kai Šiaurės Karolinoje verslą vystęs Samas Garneris su šeima ieškojo būdų išsilaikyti. Pasakojama, kad šeimos narys Thadas įsigijo kepsninių restoraną, o jo naminis padažas tapo pagrindu vėliau išgarsėjusiam „Texas Pete“.

    Kuo išsiskiria šis padažas

    <p„Texas Pete“ dažniausiai priskiriamas Luizianos stiliaus aštriems padažams, kurių esmė yra acto rūgštelė ir saikingas aitrumas. Toks profilis tinka paukštienai, nes actas paryškina skonį ir padeda išryškinti apskrudusios mėsos natas, o aitrumas neužgožia prieskonių.

    Maisto technologų praktikoje rūgštis dažnai naudojama kaip skonio stipriklis: ji subalansuoja riebalus ir sukuria ryškesnį, gaivesnį įspūdį. Dėl to acto pagrindo padažai dažnai dera su ant grotelių keptu maistu, kai norisi ne saldumo, o aštresnės, gaivesnės pabaigos.

    Kaip tepti ant grotelių keptą vištieną

    Greičiausias būdas yra padažu aptepti vištieną prieš pat patiekiant, kad skonis liktų ryškus, o paviršius nepradėtų svilti. Jei norisi karamelizuotos plėvelės, mėsą galima trumpam grąžinti ant grotelių, tačiau laikyti reikėtų minimaliai, nes cukrų ar tirštiklių turintys padažai greitai apdega.

    Kitas variantas yra marinatas, kai „Texas Pete“ maišomas su pasirinktais priedais, pavyzdžiui, česnaku ar sviestu. Populiarėja ir saldžiai aitrus derinys, kai aštrus padažas jungiamas su medumi, o mišinys šepetėliu tepamas ant iškeptos vištienos.

    Saugumas ir dažnos klaidos

    Ruošiant vištieną svarbu laikytis higienos taisyklių ir vengti įpročio plauti žalią mėsą, nes taip padidėja bakterijų išnešiojimo virtuvėje rizika. Saugiau yra tinkamai termiškai apdoroti vištieną ir kruopščiai valyti paviršius bei įrankius, kurie lietėsi su žalia mėsa.

    Acto pagrindo aštrus padažas nėra stebuklinga priemonė, tačiau jis gali greitai pakelti skonį, ypač kai vištiena kepama be sudėtingų marinatų. Jei tikslas yra ryškesnis skonis, o ne maksimalus aitrumas, šis stilius daugeliui tampa patikimu pasirinkimu.

  • Pamirškite jautieną: ši kiaulienos dalis gali kainuoti kelis kartus pigiau už antrekotą

    Kas yra coppa ir kodėl ji domina pirkėjus

    Kai jautienos antrekoto kainos daugeliui tampa per didelės, dėmesio sulaukia alternatyvos. Viena tokių yra kiaulienos sprandinė peties dalis, dažnai vadinama coppa arba kiaulienos apykakle, kuri pasižymi ryškiu marmuringumu.

    Ši mėsos dalis turi kelis raumenis ir natūralaus riebalo gyslelių tinklą, todėl iškepusi gali būti sultinga ir minkšta. Dėl tekstūros ji neretai lyginama su antrekotu, nors yra iš kiaulienos.

    Kaip ją ruošti, kad nenusiviltumėte

    Coppa tinka tiek greitam, tiek lėtam gaminimui. Greitas apkepimas keptuvėje ar po griliu suteikia ryškų apskrudimą, o kepimas orkaitėje ar rūkykloje leidžia riebalams pamažu išsilydyti ir dar labiau suminkštinti mėsą.

    Prieskonių logika čia panaši kaip ir jautienai: tinka česnakas, pipirai, garstyčios, saldžiarūgščiai marinatai, taip pat žolelės. Svarbiausia neperkepti, nes per ilgai laikoma aukštoje temperatūroje kiauliena gali prarasti sultis.

    Kainų skirtumas gali nustebinti

    JAV prekyboje, pagal viešai skelbtus internetinių parduotuvių įkainius, jautienos antrekotas dažnai kainuoja apie 17–18 eurų už 1 svarą, tai yra maždaug 38–40 eurų už kilogramą. Tuo metu coppa kepsniai kai kuriose parduotuvėse buvo parduodami maždaug už 4 eurus už 1 svarą, tai yra apie 9–10 eurų už kilogramą.

    Skirtumą lemia ne tik gyvulių auginimo savikaina, bet ir paklausa bei įpročiai. Antriekotas daugelyje rinkų laikomas prestižine mėsos dalimi, o coppa vis dar išlieka mažiau pažįstama kasdieniam pirkėjui.

    Kodėl ši dalis ilgai liko šešėlyje

    Dalis pirkėjų, išgirdę pavadinimą coppa, pirmiausia pagalvoja apie vytintą gaminį, artimą capocollo ar kappicola, nes jis gaminamas iš tos pačios srities. Dėl to šviežia coppa kepsniams kai kam atrodo kaip nišinis produktas, nors realiai tai paprasta, universali mėsa.

    Pastaraisiais metais prekybininkai ir mėsos sektorius vis aktyviau ieško būdų pirkėjams pasiūlyti pigesnių, bet vertingų alternatyvų. Pavyzdžiui, buvo fiksuotos regioninės coppa tipo kiaulienos kepsnių akcijos, po kurių pardavimai augo, o produktas pristatytas ir tarptautiniuose mėsos industrijos renginiuose.

    Jei parduotuvėje coppa nerandate, verta paklausti mėsininko. Dažnai ji gali būti atpjaunama iš iškaulintos mentės dalies, o paprašius supjaustyti kepsniais vietoje galima sutaupyti ir laiko, ir pinigų.

  • Kiaulienos nugarinė vis išeina sausa? Ši paprasta dviejų ingredientų gudrybė ją išgelbės

    Kiaulienos nugarinė dažnai laikoma viena kaprizingiausių mėsos dalių, nes joje nedaug riebalų. Dėl to užtenka kelių papildomų minučių keptuvėje ar orkaitėje, ir mėsa praranda drėgmę, tampa kieta bei sausa.

    Virtuvės technologai tokiu atveju dažnai pataria ne papildomai tepti sviestu ar storai paniruoti, o iš anksto panaudoti sūrymą. Tai paprastas vandens ir druskos tirpalas, kuris padeda mėsai išlikti sultingai net ir po kepimo.

    Kaip veikia sūrymas?

    Sūrymo principas paremtas osmosės procesu: druska pamažu prasiskverbia į mėsos audinius ir keičia baltymų struktūrą. Dėl to mėsa geriau sulaiko vandenį, o kaitinant drėgmė neišgaruoja taip greitai.

    Rezultatas dažniausiai pastebimas iš karto: nugarinė tampa minkštesnė, sultingesnė ir mažiau linkusi išsausėti net atvėsusi. Šis metodas ypač naudingas, kai kepate didesnį gabalą arba planuojate mėsą kepti ant grotelių.

    Paprasta bazė iš dviejų ingredientų

    Patikimiausia bazė yra šaltas vanduo ir druska, o prieskoniai gali būti pasirenkami pagal skonį. Svarbiausia taisyklė, kad tirpalas būtų šaltas, nes šiltas vanduo gali pradėti keisti mėsos tekstūrą dar prieš kepimą.

    Praktikoje dažnai naudojama proporcija yra 1 litras šalto vandens ir 1 nubrauktas valgomasis šaukštas druskos. Jei norisi daugiau aromato, į sūrymą tinka lauro lapai, kvapieji pipirai, juodieji pipirai ar česnakas.

    Kiek laiko laikyti ir ką prisiminti?

    Nugarinei dažniausiai pakanka 4 valandų šaldytuve, tačiau patogu mėsą užmerkti iš vakaro ir palikti per naktį. Svarbu, kad mėsa būtų visiškai apsemta tirpalu ir laikoma šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

    Prieš kepant nugarinę būtina gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu, tada paviršius gražiau apskrus. Taip pat tokios mėsos papildomai sūdyti prieš kepimą nebereikia, nes reikiamas druskos kiekis jau bus patekęs į vidų.

    Kepant verta prisiminti ir bendrą taisyklę: liesa mėsa nemėgsta per ilgo kaitinimo. Net ir paruošus sūryme, geriausia ją kepti iki saugios, bet ne per didelės vidaus temperatūros, o po kepimo leisti kelias minutes pailsėti.

  • Pamirškite actą: vienas kreminis produktas pavers vištieną sultinga net po 12 valandų

    Sausa ir kieta vištiena dažniausiai yra dviejų dalykų pasekmė: per aukštos kaitros ir per trumpo paruošimo prieš kepimą. Vis dažniau kulinarai grįžta prie paprasto, bet itin veiksmingo sprendimo – vištieną marinuoja jogurte.

    Jogurte esanti pieno rūgštis švelniai ardo mėsos baltymus, todėl ji tampa minkštesnė ir sultingesnė. Skirtingai nei marinatai su citrinų sultimis ar actu, jogurtas veikia švelniau, tad mažesnė rizika, kad mėsa taps „košiška“, jei marinuosite ilgiau.

    Jogurtas turi lengvą rūgštelę, tačiau skonio prasme jis gana neutralus, todėl leidžia lengvai formuoti norimą kryptį. Dažniausiai į jį dedama druskos, juodųjų pipirų, česnako, taip pat tinka rozmarinas ar čiobreliai, o citrusus verta naudoti saikingai, kad mišinys nepradėtų trauktis.

    Praktinis patarimas paprastas: vištieną plonu sluoksniu aptepkite marinatu ir laikykite šaldytuve iki 12 valandų. Kepant jogurtas karamelizuojasi, suformuoja švelniai rusvą plutelę ir suteikia subtilų, maloniai rūgštoką poskonį.

    Ar tinka graikiškas ir vaisinis jogurtas?

    Jei norite tirštesnio marinato, ypač patogus graikiškas jogurtas – jis geriau laikosi ant mėsos ir nenuteka. Dėl konsistencijos jis dažnai pasirenkamas ir kepimui orkaitėje, ir ant grilio, kai svarbu, kad prieskoniai „priliptų“.

    Kai kurie virtuvės entuziastai naudoja ir vaisinį jogurtą, pavyzdžiui, su uogomis, kad mėsa gautų vos juntamą salstelėjimą. Vis dėlto verta įvertinti, kad tokiuose produktuose dažniau būna cukraus, todėl kepant plutelė gali greičiau tamsėti.

    Indijos virtuvėje plačiai naudojamas tradicinis jogurtas dahi, paprastai tirštesnis ir kremiškesnis. Jis gaminamas fermentuojant pieną su raugu, o kai kuriuose naminiuose receptuose papildomai pasitelkiami prieskoniai ar rūgštūs priedai, kurie keičia skonį ir tekstūrą.

    Marinavimas jogurte gerai dera su skirtingais mėsos gabalais, tačiau ypač praverčia kepant šlauneles ar krūtinėlę, kuri greičiau išsausėja. Svarbiausia – nepersistengti su marinato sluoksniu, kad jis nepradėtų svilti ar lipti prie keptuvės ir grotelių.