Tag: Medus

  • Įprastą omletą siūlo pagardinti medumi: kaip subalansuoti saldumą ir kuo derinti

    Omletas – vienas tų patiekalų, kuriuos lengva pritaikyti pagal nuotaiką, tačiau šįkart siūloma pasukti saldesne kryptimi. Netikėtas, bet paprastas priedas – medus, kurio dažnas turi namų spintelėje.

    Iš pirmo žvilgsnio saldus omletas gali skambėti keistai, bet tokia idėja nėra nauja: skirtingose virtuvėse saldinti kiaušiniai pasitaiko seniai. Pavyzdžiui, Japonijoje populiarus atsuyaki tamago – susuktas omletas, kuris gali būti gaminamas su pasaldintu dashi sultiniu.

    Medus šiuo atveju patogus tuo, kad leidžia lengviau kontroliuoti rezultatą. Galima tiesiog užlašinti jo ant dar karšto omleto – šiluma medų sušildo, jis tolygiau pasiskirsto, o saldumą lengviau „dozuoti“ pagal skonį.

    Kitas variantas – nedidelį kiekį įmaišyti tiesiai į kiaušinių plakinį. Taip saldumas pasiskirsto per visą omletą, be to, gaminant gali labiau paryškėti apskrudimas.

    Kurį medų rinktis omletui

    Pirmam bandymui siūloma rinktis lengvesnio skonio medų, pavyzdžiui, apelsinžiedžių arba dobilų. Jie nėra pernelyg intensyvūs ir turi švelnias gėliškas natas, kurios gerai dera su kiaušiniais.

    Jei kiaušiniai sodresnio skonio, ypač naudojant anties kiaušinius, gali tikti „tvirtesnio“ charakterio medus – pavyzdžiui, laukinių gėlių ar saulėgrąžų. Toks medus turi daugiau gylio ir lengviau „atsilaiko“ prieš kitus ingredientus.

    Su kuo derinti, kad nebūtų per saldu

    Medus yra ryškaus skonio, todėl persistengus omletas gali tapti per daug saldus, ypač jei kartu naudojami ingredientai, kurie patys turi salstelėjusią natą, pavyzdžiui, ilgiau patroškinti pomidorai ar karamelizuoti svogūnai. Tokiu atveju geriau ieškoti balanso per sūrumą, aštrumą ar lengvą aitrumą.

    Gerai veikia vadinamasis „swicy“ derinys – saldumas ir aštrumas, kai medus subalansuoja kapsaicino kaitrą, o aštresni priedai neleidžia skoniui tapti pernelyg desertiniam. Čia gali tikti aštresnė dešra, pavyzdžiui, chorizo, arba prieskoniais pagardinta mėsa – ji prideda umami ir „sutvirtina“ bendrą profilį.

    Tokiam omletui gali praversti ir aštrus medus (hot honey): jis suteikia saldumo bei kaitros vienu metu, todėl lengviau reguliuoti kitus priedus. Be to, aštresni ingredientai neretai pagerina ir patiekalo išvaizdą – omletas tampa spalvingesnis.

    Sūriai ir žalumynai: kas tinka geriausiai

    Jei norisi pridėti sūrio, labiausiai tinka ryškesni, sūrūs ir brandinti variantai. Brandintas parmezanas, itin aštrus čederis ar kiti sūriai su ryškiu sūrumu padeda atsverti medaus saldumą, bet neužgožia jo aromato.

    Dar vienas derinys – šiek tiek žalio svogūno: su medumi ir kiaušiniu jis gali skambėti labai harmoningai. Vis dėlto čia svarbus saikas – per didelis kiekis greitai nustelbia medų, todėl geriau pradėti nuo mažo žiupsnelio ir skonį koreguoti vėliau.

  • Keturi pirkiniai, kuriuos verta turėti namuose prasidėjus gripo sezonui

    Atvėsus orams ir prasidėjus peršalimo bei gripo sezonui, pravartu iš anksto pasirūpinti keliais paprastais daiktais, kurie susirgus padeda lengviau ištverti nemalonius simptomus.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtame sąraše, kuriame minimi tiek įprasti virtuvės produktai, tiek buityje praverčiantys sprendimai – nuo arbatos iki šildyklės.

    Nors susirgimo išvengti pavyksta ne visada, pasiruošimas gali padėti greičiau numalšinti gerklės skausmą, sumažinti karščiavimą ar palengvinti raumenų maudimą, kol organizmas atsigauna.

    Svarbu suprasti, kad tokie pirkiniai nėra „gydymas“ – jie labiau skirti savijautai palengvinti ir hidratacijai palaikyti, o kilus abejonėms dėl vaistų vartojimo ar būklės, reikėtų pasitarti su medikais.

    Arbata su medumi

    Arbata – vienas dažniausių namų „vaistų“, kai vargina peršalimo ar gripo simptomai. Šiltas gėrimas padeda sudrėkinti gerklę, gali kiek nuraminti perštėjimą, be to, prisideda prie skysčių vartojimo.

    Siūloma rinktis įvairias arbatas, įskaitant žaliąją ar juodąją, o norint dar labiau „padengti“ gerklę – įmaišyti šaukštą medaus. Taip pat rekomenduojama pagal galimybes rinktis arbatą be kofeino, kad lengviau pavyktų pailsėti.

    Šildyklė arba šildanti antklodė

    Gripas neretai pasireiškia šaltkrėčiu ir raumenų skausmais, o po karščiavimo epizodų norisi kuo greičiau sušilti. Vien tik antklodžių ne visada pakanka, todėl praverčia šildyklė ar šildanti antklodė.

    Tekste pabrėžiama, kad šilumos terapija gali padėti mažinti kaulų, sąnarių ir raumenų skausmą – šiluma atpalaiduoja įtemptus audinius ir didina kraujotaką. Alternatyva gali būti ir karšto vandens pūslė.

    Acetaminofenas ir ibuprofenas

    Tarp dažniausiai namuose turimų priemonių minimi nereceptiniai vaistai, tokie kaip acetaminofenas ir ibuprofenas, kurie gali padėti sumažinti karščiavimą ir palengvinti kūno skausmus ar galvos skausmą.

    Kartu primenama, kad nors šie vaistai daugeliui žmonių yra įprasti, būtina perskaityti informacinį lapelį, laikytis dozavimo ir įspėjimų. Jei kyla klausimų dėl vartojimo ar turite gretutinių ligų, geriausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistais.

    Sultinys

    Susirgus neretai sumažėja apetitas arba pykina, todėl sunku suvalgyti įprastą maistą. Tokiais atvejais praverčia vištienos ar kaulų sultinys, kurį lengviau vartoti nei kietą maistą.

    Sultinys suteikia skysčių, šilumos ir bent dalį maistinių medžiagų, o ypač svarbu tai, kad karščiuojant organizmas lengvai netenka skysčių. Dėl to pakankamas skysčių vartojimas tampa viena svarbiausių užduočių sveikstant.

  • Avižos ir 2 šaukštai medaus: paprasta kaukė sausai, vėjo ir šalčio sudirgintai veido odai

    Rudenį ir žiemą daugelis pastebi, kad veido oda ima sausėti, tempia, parausta ar net nemaloniai peršti. Tam daug įtakos turi vėjas, šaltis ir staigūs temperatūrų pokyčiai, kai iš lauko patenkama į šildomas patalpas.

    Jei norisi greitos pagalbos namuose, vienas iš paprastų variantų – kaukė iš sumaltų avižų ir dviejų šaukštų medaus. Tokia kombinacija dažniausiai pasirenkama tada, kai oda atrodo išsausėjusi ir sudirgusi po buvimo lauke.

    Idėja paprasta: avižas reikia sumalti ir sumaišyti su 2 šaukštais medaus, o gautą masę užtepti ant veido kaip kaukę. Straipsnyje pabrėžiama, kad taip galima padėti odai sudrėkinti ir nuraminti sudirgimus.

    Svarbu nepamiršti, kad net ir natūralios priemonės gali netikti kiekvienam: jei oda labai jautri arba esate linkę į alergines reakcijas, prieš tepant mišinį ant viso veido verta įsitikinti, kaip oda reaguoja.

    Kaip gaminama avižų ir medaus kaukė

    Kaukei paruošti reikia avižas sumalti iki smulkesnės konsistencijos ir sumaišyti su 2 šaukštais medaus. Tuomet masė užtepama ant veido kaip įprasta kaukė.

    Šis sprendimas siūlomas kaip paprastas būdas namuose pasirūpinti oda, kuri šaltuoju sezonu greičiau praranda drėgmę ir tampa jautresnė aplinkos poveikiui.

    Kada ši priemonė gali praversti

    Kaukė aktualiausia tada, kai oda yra akivaizdžiai išsausėjusi nuo šalčio ir vėjo: jaučiamas tempimas, perštėjimas, atsiranda sudirgimas.

    Tokiais atvejais dažnai ieškoma raminančių ir drėkinančių priemonių, o naminė kaukė gali būti vienas iš greitų sprendimų, jei norisi paprasto recepto iš lengvai randamų ingredientų.

  • Medus, klevų sirupas ar stevija: dietologai paaiškino, kodėl svarbiausia – kiek saldinate

    Medus, klevų sirupas ir stevija dažnai pristatomi kaip „sveikesnės“ cukraus alternatyvos, tačiau dietologai pabrėžia: vieno geriausio saldiklio nėra – daugiausia lemia tai, kiek saldumo žmogus suvartoja kasdien.

    Kaip aiškina „Martha Stewart“ kalbintos specialistės, dalis saldiklių turi maistinių medžiagų ir kalorijų, o kita dalis yra labai mažo kaloringumo ar visai nekaloringa – bet tai dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.

    Registruota dietologė Sapna Peruvemba saldiklius siūlo skirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskiriami maistingieji saldikliai – įprastas cukrus, medus ir klevų sirupas: jie turi kalorijų ir kelia gliukozės kiekį kraujyje.

    Antrai grupei priskiriami mažo kaloringumo arba nekaloringi saldikliai, pavyzdžiui, stevija ir sukralozė. Jie paprastai nesukelia ryškaus cukraus lygio šuolio, tačiau turi savų ribojimų ir ne visada padeda keisti įpročius.

    Natūralūs saldikliai: ar medus ir klevų sirupas tikrai „geresni“?

    Dietologų vertinimu, medus ir klevų sirupas mitybos požiūriu organizme veikia panašiai kaip įprastas cukrus – juose taip pat yra gliukozės ir fruktozės, o vartojant didesniais kiekiais didėja bendras suvartojamo cukraus kiekis.

    Nors tokie produktai gali turėti nedidelius vitaminų ar mineralų kiekius, S. Peruvemba atkreipia dėmesį: apčiuopiamai naudai gauti tektų suvartoti tiek, kad per didelio pridėtinio cukraus žala nusvertų galimą naudą.

    Specialistė taip pat perspėja, kad įsitikinimas „natūralu – vadinasi, sveika“ kai kuriuos žmones paskatina saldinti dosniau. Tuomet bendras cukraus kiekis mityboje gali išaugti nepastebimai.

    Nekaloringi saldikliai: mažiau cukraus kraujyje, bet ne visada mažiau noro saldumynams

    Stevija ir kiti panašūs saldikliai tam tikrais atvejais gali būti naudingi – pavyzdžiui, siekiant kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje ar mažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį, ypač žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

    Vis dėlto britų mitybos specialistė Rhiannon Lambert pabrėžia, kad net ir be kalorijų smaguriavimas siunčia smegenims stiprų „saldumo“ signalą – aktyvuojami tie patys saldaus skonio receptoriai.

    Jos teigimu, diskusija apie „sveikiausią“ saldiklį kartais nukreipia dėmesį nuo svarbesnio dalyko – bendro kasdienio saldumynų ir pridėtinio cukraus kiekio. Be to, kai kuriems žmonėms tokie saldikliai gali palaikyti norą saldiems produktams.

    S. Peruvemba priduria, kad nors dėl ilgalaikio nekaloringų saldiklių poveikio dar yra neatsakytų klausimų, per didelio pridėtinio cukraus rizikos yra daug aiškiau įrodytos.

    Kodėl glikemijos indeksas neatsako į visus klausimus

    Dar viena dažna klaida – manyti, kad mažesnis glikemijos indeksas automatiškai reiškia „sveikesnį“ produktą. Pasak dietologės, tai gali būti tik orientyras, bet jis neparodo viso vaizdo.

    Kaip pavyzdį ji pateikia agavų sirupą: jo glikemijos indeksas mažesnis nei įprasto cukraus, tačiau tai vis tiek yra koncentruotas pridėtinio cukraus šaltinis, turintis mažai maistinės vertės.

    Be to, glikemijos indeksas neįvertina porcijos dydžio, kartu valgomo maisto ir bendros mitybos kokybės. Todėl renkantis saldiklį nereikėtų remtis vien reklaminiais teiginiais ar vienu skaičiumi.

    Abi specialistės sutaria, kad praktiškiausia strategija – ne ieškoti „idealaus“ cukraus pakaitalo, o palaipsniui mažinti bendrą saldumo kiekį mityboje ir daugiau rinktis mažiau perdirbtus, maistinių medžiagų turinčius produktus.

    R. Lambert siūlo galvoti ne tik apie tai, ko atsisakyti, bet ir ką įtraukti: vietoj saldiklių galima dažniau rinktis produktus su natūraliu saldumu, pavyzdžiui, uogas – taip išlaikomas saldus skonis, bet kartu gaunama ir skaidulų.

    Specialistės pabrėžia, kad skonio receptoriai laikui bėgant prisitaiko – nuoseklūs, nedideli pokyčiai dažniausiai lengviau išlaikomi ilgą laiką nei staigus „visiškas atsisakymas“.

  • Avokadas su medumi: paprasta namų kaukė veidui ir kaklui, kuri intensyviai drėkina ir stangrina odą

    Pirmosios raukšlelės veide gali pasirodyti dar po 25 metų, o tuomet daugelis pradeda ieškoti būdų, kaip ilgiau išlaikyti skaistesnę ir stangresnę odą. Vienas paprasčiausių naminių sprendimų – kaukė iš dviejų lengvai randamų produktų: avokado ir medaus.

    Ši kaukė siūloma kaip kasdienės rutinos papildymas, kai norisi daugiau drėkinimo ir odos elastingumo. Straipsnyje pabrėžiama, kad brangios procedūros ar greiti sprendimai, tokie kaip botulino injekcijos, ne visiems priimtini dėl kainos ir poreikio reguliariai kartoti procedūras.

    Nors raukšlės yra natūrali odos senėjimo dalis, tinkama priežiūra gali padėti odai atrodyti gyvybingiau. Svarbiausia kryptis – nuoseklus drėkinimas, maitinimas ir odos barjero stiprinimas, kad ji mažiau sausėtų ir geriau atlaikytų išorės poveikį.

    Būtent dėl to namų kaukės dažnai pasirenkamos kaip papildoma priemonė: jos padeda suteikti odai komforto, o ilgainiui gali prisidėti prie lygesnės ir elastingesnės odos pojūčio.

    Kaip pasigaminti avokado ir medaus kaukę

    Receptas itin paprastas. Nedideliame dubenėlyje šakute sutrinkite pusę prinokusio avokado ir įdėkite 2 šaukštus medaus.

    Masę gerai išmaišykite. Maždaug 3 šaukštų kiekį įmasažuokite į nuvalytą veido odą, o jei norisi – paskirstykite ir ant kaklo.

    Po maždaug 20 minučių kaukę nuplaukite drungnu vandeniu. Teigiama, kad tokią kaukę galima naudoti iki 2 kartų per savaitę.

    Kuo odai naudingas avokadas ir medus

    Avokadas vertinamas dėl riebalų rūgščių ir riebaluose tirpių vitaminų, kurie padeda palaikyti odos lipidinį barjerą. Kai šis barjeras silpnesnis, oda dažniau sausėja ir tampa jautresnė aplinkos veiksniams.

    Medus aprašomas kaip humektantas – medžiaga, padedanti sulaikyti drėgmę odoje, taip pat paminimos ir jo antibakterinės savybės. Dėl to tokia kombinacija dažnai siejama su švelnesne, labiau sudrėkinta ir komfortiškesne oda.

    Svarbu prisiminti, kad individuali odos reakcija gali skirtis, ypač jei oda jautri ar linkusi į alergijas. Prieš naudojant naują priemonę verta išbandyti nedidelį kiekį ant mažo odos ploto.

  • Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Lai līdzsvarotu šo glazēto burkānu saldumu, medu karsējam, līdz tas sāk karamelizēties (kļūst tumšāks), un mērcei pievienojam čili piparus, ingveru, kā arī nedaudz etiķa, piedāvā “Serious Eats”.

    Glazēti burkāni ir klasisks dārzeņu piedevu ēdiens, kura pagatavošanā izmantota franču kulinārijas tehnika, ko dēvē par “glaçage”. Tās būtība ir dārzeņu vārīšana uz lielas uguns buljonā, pievienojot sviestu un saldinātāju (piemēram, cukuru vai medu), līdz dārzeņi kļūst mīksti, bet šķidrums novārās, veidojot spīdīgu, emulģētu mērci.
    Vārīšanās process, kā arī pannas virpināšana un satura maisīšana rada mehānisku iedarbību, kas nepieciešama stabilas emulsijas – glazūras – izveidei (līdzīgi kā gatavojot zīdainu mērci pannā vai pareizi noslēdzot pastas gatavošanas procesu).
    Šī versija, ko iedvesmojuši korejiešu “banchan” stila kartupeļi saldā sojas glazūrā, apvieno burkānus ar spēcīgi garšvielām bagātinātu glazūru. Tās sastāvā ir “gochugaru” un karamelizēts medus, kas rada ideālu līdzsvaru starp sāļo, saldo un aso garšu.

    Foto: magnific.com

    Medus karsēšana līdz brīdim, kad tas kļūst nedaudz tumšāks, piešķir tam patīkamu rūgtumu, kas līdzsvaro dabisko saldumu. Burkānu vārīšana buljonā uz lielas uguns, pievienojot sviestu un medu – vienlaikus tos intensīvi maisot un virpinot pannā -, rada nepieciešamo mehānisko iedarbību, lai izveidotu stabilu emulsiju. Sojas mērce un zivju mērce piešķir ēdienam bagātīgu, sāļu dziļumu, savukārt “gochugaru” (korejiešu čili pārslas) sniedz ziedu notīm bagātu asumu.
    Bieži sastopama problēma, gatavojot glazētus burkānus (un citus sakņaugus), ir tā, ka ēdiens var kļūt pārāk salds – drīzāk atgādinot desertu, nevis sāļu piedevu pamatēdienam. Burkānos jau dabiski ir daudz cukura: lai izdzīvotu aukstos apstākļos, tie pārvērš cieti cukurā, kas darbojas kā dabisks pretsasalšanas līdzeklis.

    Foto: magnific.com

    Gatavojot šos glazētos burkānus, šo problēmu risina, vispirms apzināti karsējot medu, līdz tas kļūst tumši brūns – teju melases tonī. Tas piešķir vieglu rūgtumu, kas līdzsvaro medus dabisko saldumu. Pēc tam tiek pievienoti “gochugaru” (korejiešu čili pārslas), burkāni, smalki sakapāts ingvers un ķiploki. Korejiešu čili pārslu un svaigā ingvera ziedainais asums papildina un sabalansē burkānu un medus saldumu. Tad maisījumam pievieno buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, un visu uzvāra.
    Burkānus sautē zem vāka, līdz tie kļūst mīksti un šķidrums pārvēršas viendabīgā, krēmīgā mērcē. Pēdējās minūtes burkānus gatavo bez vāka, lai glazūra novārītos un izveidotu spīdīgu kārtiņu. Noslēgumā, kad ēdiens noņemts no uguns, pievieno nedaudz rīsu etiķa un sezama eļļas — tas piešķir skābumu un izceļ grauzdēto, smalko rūgtumu, kas radies, karsējot medu. Šis ir ātri pagatavojams dārzeņu garnīrs, kas noteikti nav tikai “piedeva ķeksīša pēc”; tas lieliski iederas gan ikdienas maltītē, gan svētku mielastā.

    Foto: magnific.com

    SASTĀVDAĻAS:

    • 2 ēdamkarotes (30 ml) medus
    • 340 g burkānu – nomizotu un sagrieztu aptuveni 6,5 cm garos un 1,3 cm biezos stienīšos (apmēram 6 nelieli burkāni)
    • Viens aptuveni 1,3 cm liels svaiga ingvera gabaliņš – nomizots un smalki sakapāts (6 g; apmēram 1 tējkarote)
    • 1 vidēja ķiploka daiviņa (5 g) – smalki sakapāta
    • 1 ēdamkarote (8 g) rupji maltu “gochugaru” (korejiešu čili pārslu)
    • 240 ml vistas buljona ar samazinātu sāls saturu (pašgatavota vai veikalā pirkta) – un vēl papildus pēc nepieciešamības
    • 2 ēdamkarotes nesālīta sviesta (apmēram 28 g)
    • 2 tējkarotes (10 ml) sojas mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) zivju mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) rīsu etiķa (bez piedevām)
    • 1 tējkarote (5 ml) grauzdētu sezama sēklu eļļas
    • Smalki sagriezti maurloki, lociņi vai ķiplokloki – pasniegšanai
    PAGATAVOŠANA
    Aptuveni 2,8 litru ietilpības katlā vai dziļā pannā uz vidēji stipras uguns karsējiet medu, nepārtraukti maisot ar silikona lāpstiņu, līdz tas kļūst tumšāks un iegūst melases krāsu (tas prasīs 2-3 minūtes).
    Pievienojiet burkānus, ingveru, ķiplokus un “gochugaru”, nedaudz pārkaisiet ar sāli un turpiniet karsēt, nepārtraukti maisot, līdz maisījums kļūst ļoti aromātisks (apmēram 30 sekundes).
    Pievienojiet buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, samaisiet un uzkarsējiet līdz vārīšanās temperatūrai.
    Pārklājiet katlu ar vāku vai apaļu cepamā papīra loksni un noregulējiet karstumu tā, lai šķidrums turpinātu strauji vārīties.
    Vāriet, ik pa laikam apmaisot un viegli pakratot katlu, līdz burkāni ir mīksti un, iedurot tajos ar konditorejas irbuli vai mazu nazi, jūtama pavisam neliela pretestība (8-10 minūtes).

    Foto: magnific.com

    Ja gatavošanas laikā šķidruma līmenis nokrītas zem 1,3 cm, pielejiet vēl buljonu vai ūdeni.
    Noņemiet vāku un turpiniet gatavot burkānus strauji vārošā šķidrumā, nepārtraukti maisot un virpinot, līdz mērce kļūst spīdīga un nedaudz sabiezē – tas prasīs 1-2 minūtes.
    Ja mērce kļūst pārāk bieza un emulsija sairst (par to liecina tauku atdalīšanās, padarot šķidrumu taukainu), pa vienai ēdamkarotei (15 ml) pievienojiet ūdeni vai buljonu, nepārtraukti maisot un virpinot trauku, līdz emulsija atkal stabilizējas.
    Noņemiet no uguns, iemaisiet rīsu etiķi un sezama eļļu, pēc garšas pievienojiet sāli. Kārtojiet uz pasniegšanas šķīvja, pārlejiet ar mērci (pēc vēlēšanās), rotājiet ar maurlokiem vai zaļajiem lociņiem un pasniedziet.

    Gatavošana iepriekš un uzglabāšana

    Glazētos burkānus vislabāk pasniegt uzreiz, taču tos var uzglabāt ledusskapī hermētiski noslēgtā traukā līdz pat 3 dienām.
    Lai uzsildītu, ievietojiet tos katliņā, pievienojiet 2 ēdamkarotes (30 ml) ūdens vai buljona un karsējiet uz vidēji stipras uguns.
    Uzkarsējiet līdz straujai vārīšanās temperatūrai un karsējiet, nepārtraukti virpinot trauku (lai atjaunotu glazūras emulsiju), līdz burkāni ir pilnībā uzsiluši.
    Vairāk recepšu lasiet šeit.
  • Tyrimas: bičių avilys veikia kaip imuninė sistema – apsauga nuo įėjimo iki bičių žarnyno

    Tyrimas: bičių avilys veikia kaip imuninė sistema – apsauga nuo įėjimo iki bičių žarnyno

    Bičių avilys nuo ligų saugo ne tik atskiromis bitėmis – naujas tyrimas rodo, kad visa kolonija veikia kaip savotiška imuninė sistema su keliomis gynybos „linijomis“.

    Kaip rašoma žurnale „ISME Communications“ publikuotame darbe, avilio struktūroje ir medžiagose susiformuoja nuoseklūs apsauginiai sluoksniai: nuo avilio įėjimo zonos iki perų korių ir net bičių virškinamojo trakto.

    Tyrėjai primena, kad socialiniams vabzdžiams būdingas gyvenimas tankiose kolonijose – tai didina infekcijų plitimo riziką. Tačiau bitės šią riziką mažina vadinamuoju socialiniu imunitetu, kai veikia elgesio, cheminių ir biologinių apsaugų visuma.

    Nors medaus, bičių vaško ir propolio antimikrobinės savybės žinomos seniai, iki šiol buvo mažiau aišku, kaip šios medžiagos ir jų išsidėstymas avilyje, kartu su kitais mechanizmais, sustiprina kolonijos atsparumą bakterijoms ir grybams.

    24 kolonijų mėginiai iš skirtingų avilio vietų

    Tyrimą atlikusi komanda rinko mėginius iš 24 europinių medunešių bičių (Apis mellifera) kolonijų penkiuose bitynuose Naujojo Pietų Velso valstijoje Australijoje.

    Buvo tiriamas medaus, propolio, vaško ir žiedadulkių antimikrobinis bei cheminis „profilis“, taip pat mikroorganizmų bendruomenės skirtingose avilio vietose – prie įėjimo, žiedadulkėse, perų koriuose ir bitėse, kurios neša maistą (rinkėjose).

    Gauti duomenys parodė dėsningą „gradientą“: mikrobinės bendruomenės, antimikrobinis aktyvumas ir cheminė sudėtis avilyje keičiasi nuspėjamai, pereinant nuo labiau aplinkos veikiamų paviršių prie vidinių, su bitėmis susijusių audinių.

    Kur gynyba tvirčiausia – ir kas ją silpnina

    Pasak autorių, aplinkos veikiamos medžiagos, pavyzdžiui, propolis, pasižymi platesnio spektro antimikrobine veikla, o su bitėmis glaudžiau susijusiuose „skyriuose“ aktyvumas būna tikslingesnis – nukreiptas į svarbius bakterinius avilio patogenus.

    Aviliai ypač stipriai buvo „sutvirtinti“ prieš bakterijas Paenibacillus larvae ir Paenibacillus alvei – tai suprantama, nes užkratas tokiomis bakterijomis gali nuniokoti visą koloniją.

    Tuo metu apsauga nuo grybelinių infekcijų, tyrimo duomenimis, buvo mažiau struktūruota ir apskritai silpnesnė. Tyrėjai svarsto, kad taip gali būti todėl, jog ne visi grybai bitėms pavojingi – dalis jų netgi gali būti naudingi, o kai kurie patogeniški štamai kolonijoms nėra mirtini.

    Įdomu ir tai, kad su kiekvienu avilio „sluoksniu“ siejamos bakterijos skyrėsi, nors bitės, tikėtina, nuolat parneša mikrobus nuo žiedų. Tai leidžia manyti, kad avilys tam tikra prasme „filtruoja“, kurie mikroorganizmai kur įsitvirtina.

    Kodėl svarbi aplinka ir žydinčių augalų įvairovė

    Tyrimas taip pat parodė, kad vietoje augančių augalų ir gėlių įvairovė gali turėti įtakos kolonijos cheminėms gynyboms – tai susiję su tuo, kokių medžiagų bitės gali surinkti.

    Be to, patirta įtampa kolonijose buvo siejama su didesniu „netvarkingumu“ šiame gynybos išsidėstyme. Apskritai kolonijų „imuninis stiprumas“ kito priklausomai nuo bityno vietos, avilio sveikatos ir kenkėjų poveikio.

    Tyrėjai iš to daro bendrą išvadą: sveiki aviliai priklauso nuo sveikų ekosistemų, o intensyvus žemės naudojimas ir buveinių nykimas gali silpninti natūralią bičių apsaugą. Tai sustiprina argumentus saugoti įvairias žydinčias buveines, kurios padeda palaikyti atsparias kolonijas.

  • Keptas kumpis su obuoliais ir medumi: netikėtas garstyčių glajus vietoj ananasų

    Keptas kumpis – patiekalas, kuris dažnai gelbsti per šventes, tačiau įprastas ananasų ir rudojo cukraus glajus ne visiems jau kelia susižavėjimą. Jei norisi naujo skonio, verta išbandyti kitą vaisių – obuolius. Jie kepdami suteikia mėsai sodresnį, karamelizuotą poskonį ir padeda išlaikyti sultingumą.

    Šis variantas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, bet ant stalo atrodo įspūdingai: obuolių riekelės slepiasi tarp spiraliniu būdu pjaustyto kumpio sluoksnių, o išorę dengia medaus ir grūdėtųjų garstyčių marinatas. Saldumas ir lengvas aštrumas subalansuoja sūrų kumpio skonį, todėl patiekalas neatrodo „nuspėjamas“.

    Receptui siūloma rinktis apie 10 svarų (maždaug 4,5 kilogramo) spiralinį kumpį. Taip pat prireiks medaus, grūdėtųjų garstyčių, kardamono ir kepimui tinkančių obuolių, kurie gerai išlaiko tekstūrą kaitroje ir turi saldumo bei rūgštumo balansą.

    Obuoliai nuplaunami, išimamos sėklalizdės, jie perpjaunami ir supjaustomi plonomis riekelėmis. Tuomet riekelės švelniai įspraudžiamos tarp kumpio spiralių – taip kepant vaisiai minkštėja ir aromatizuoja mėsą iš vidaus, o pats kumpis išlieka sultingesnis.

    Kaip paruošti medaus ir garstyčių glajų

    Glajus (arba marinatas) gaminamas sumaišant grūdėtąsias garstyčias, medų ir česnaką. Skonis gaunasi toks, kuris vienu metu ir saldus, ir turintis aiškesnį „kąsnį“, todėl tinka prie riebesnės, sūrios mėsos.

    Prie šio glajaus siūloma rinktis vieną iš dviejų prieskonių – cinamoną arba kardamoną. Cinamonas suteikia žemiškos šilumos, o kardamonas – ryškesnę, šiek tiek dūminę ir pipirišką natą, kuri gerai dera su medumi ir obuoliais.

    Jei norisi dar daugiau aromato, ant viršaus ar tarp spiralės įpjovų galima dėti šviežių rozmarino ir čiobrelių šakelių. Jos suteikia medienos ir žolelių natų, kurios ypač tinka šventiniam keptos mėsos patiekalui.

    Kepimas: folija, laikas ir glajaus atnaujinimas

    Paruoštas kumpis aptepamas glajumi, uždengiamas folija ir kepamas žemoje temperatūroje apie valandą. Folija padeda išlaikyti drėgmę, todėl mėsa mažiau sausėja.

    Po pirmojo kepimo etapo kumpis išimamas ir dar kartą aptepamas glajumi, stengiantis, kad jo patektų ir tarp riekelių. Taip skonis pasiskirsto tolygiau, o paviršius geriau pasidengia blizgia, saldžiai aštroka plutele.

    Jei norisi, vėliau galima papildomai aptepti skysčiu, susidariusiu kepimo skardoje. Patiekalas tinka tiekti šiltas, o likučiai praverčia kitą dieną – ypač ruošiant šaltus sumuštinius.

  • Aldi pasirodė vienas labiausiai vertinamų medų: kodėl grikių medų renkasi vis daugiau žmonių

    Grikių medus vis dažniau atsiduria pirkėjų krepšeliuose, nes išsiskiria intensyviu skoniu ir tamsia spalva. Jo paprastai užtenka nedidelio kiekio, kad pastebimai pasikeistų arbatos, košės, marinato ar padažo skonis.

    „Aldi“ parduotuvėse siūlomas grikių nektaro medus yra 400 gramų pakuotėje, o etiketėje nurodoma kilmės šalis Lenkija. Toks įvardijimas reiškia, kad medus pagamintas iš grikių žiedų nektaro, o ne yra saldiklių ar sirupų mišinys.

    Kaina Lenkijoje skelbta 21,99 zloto, tai yra maždaug 5 eurai už 400 gramų. Perskaičiavus, tai sudaro apie 1,25 euro už 100 gramų, tačiau galutinė kaina gali skirtis priklausomai nuo šalies, prekybos tinklo kainodaros ir konkrečios parduotuvės.

    Nors medus dažnai pristatomas kaip natūralesnė cukraus alternatyva, mitybos specialistai primena, kad tai vis tiek daugiausia greitai pasisavinami cukrūs. Ant panašių produktų pakuočių neretai nurodoma apie 338 kilokalorijos ir apie 72 gramai cukrų 100 gramų, todėl medų svarbu vertinti kaip saldų priedą, o ne neribojamą kasdienį produktą.

    Grikių medus neretai apibūdinamas kaip palankus širdžiai ar kraujui, tačiau tokios formuluotės neturėtų būti suprantamos kaip gydymo pažadai. Jis nepakeičia vaistų ir nėra ligų gydymo priemonė, o jo ryški tamsi spalva ir aštresnis poskonis pirmiausia susiję su augalo rūšimi, iš kurios bitės rinko nektarą.

    Praktiniu požiūriu grikių medus vertinamas dėl skonio ir aromato, todėl dažnai derinamas su varške, brandintais sūriais ar pelėsiniais sūriais. Jis taip pat tinka rudeniniams kepiniams ir patiekalams, kuriems norisi sodresnio, karamelinio kartumo natų.

    Renkantis medų verta įprasti patikrinti etiketę ir sudėtį, taip pat atkreipti dėmesį į kilmę bei pakuotės informaciją. Jei ant etiketės aiškiai nurodyta, kad tai nektaro medus, o sudėtyje nėra priedų, paprastai tai patikimesnė užuomina apie produkto autentiškumą.

  • Rudenį šis gėrimas tampa tikru gelbėtoju: imbiere ir ciberžolėje slypi daugiau, nei manėte

    Rudenį šis gėrimas tampa tikru gelbėtoju: imbiere ir ciberžolėje slypi daugiau, nei manėte

    Ruduo daugeliui tampa rimtu išbandymu: trumpėja dienos, mažėja saulės, daugiau laiko praleidžiame patalpose, o šildymo sezonas sausina orą. Tokiomis sąlygomis virusams plisti lengviau, o organizmui tenka didesnė apkrova.

    Viena dažniausių šaltojo sezono temų yra vitaminas D, kurio gamyba odoje reikšmingai sumažėja, kai saulės beveik nematome. Specialistai pabrėžia, kad imunitetą labiausiai lemia kasdieniai įpročiai, o ne vienkartinės greitos priemonės, todėl svarbūs miegas, streso valdymas ir subalansuota mityba.

    Imunitetui palanki mityba dažniausiai siejama su pakankamu baltymų kiekiu, cinku, geležimi, taip pat vitaminais C ir D. Šių medžiagų gauname iš daržovių ir vaisių, kiaušinių, žuvies, ankštinių, fermentuotų produktų, riešutų bei sėklų.

    Kasdieniame racione gali praversti ir šildantis gėrimas su imbieru, citrina, medumi bei ciberžole. Toks derinys dažnai pasirenkamas dėl skonio ir jaučiamo šilumos efekto, o medus neretai padeda sušvelninti sudirgusios gerklės pojūtį.

    Vis dėlto svarbu suprasti ribas: toks gėrimas nepakeičia gydymo ir negarantuoja apsaugos nuo infekcijų. Jei karščiavimas, dusulys ar stiprėjantys simptomai užsitęsia, verta pasitarti su gydytoju.

    Šildantis gėrimas: paprastas receptas

    Į puodelį dėkite 3–4 centimetrų gabalėlį šviežio imbiero arba 1 arbatinį šaukštelį malto imbiero. Įmaišykite pusę arbatinio šaukštelio ciberžolės ir užpilkite apie 100 mililitrų 50–60 laipsnių šilumos vandens.

    Po kelių minučių įpilkite 1 valgomąjį šaukštą citrinos sulčių ir pagal skonį įdėkite medaus, tuomet gerai išmaišykite. Verdančio vandens geriau nenaudoti, nes aukšta temperatūra mažina kai kurių medžiagų savybes ir keičia skonį.

    Gėrimą dažniausiai rekomenduojama vartoti saikingai, pavyzdžiui, iki 2 kartų per dieną, geriausia valgant arba po valgio, o ne nevalgius. Jei turite skrandžio rūgštingumo, refliukso ar tulžies pūslės problemų, imbieras ir citrina gali dirginti, todėl verta stebėti savijautą.

    Ką verta žinoti apie sudedamąsias dalis

    Imbieras vertinamas dėl aštraus skonio ir jame esančių biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su priešuždegiminėmis savybėmis. Ciberžolėje esantis kurkuminas dažnai minimas tyrimuose, tačiau jo įsisavinimas nėra labai didelis, todėl realų poveikį labiausiai lemia visuma, o ne vienas ingredientas.

    Citrina yra vitamino C šaltinis, tačiau vien jos neužtenka, jei mityba skurdi ir trūksta kitų svarbių medžiagų. Medus suteikia saldumo, gali palengvinti perštėjimą, bet sergant cukriniu diabetu ar ribojant cukrų jo kiekį reikėtų vertinti atsargiai.

    Kas labiausiai stiprina imunitetą

    Reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas ir mažesnis lėtinis stresas yra vieni svarbiausių veiksnių, susijusių su imuninės sistemos veikla. Ne mažiau reikšminga ir kasdienė lėkštė, kurioje netrūksta daržovių, baltymų ir gerųjų riebalų.

    Rudenį ir žiemą dažnai aptariama vitamino D papildų tema, tačiau dozę derėtų rinktis atsakingai, įvertinus amžių, sveikatos būklę ir individualius poreikius. Jei abejojate, saugiausia sprendimą priimti pasitarus su gydytoju arba vaistininku.