CP v2

Tag: Migracija

  • Ne katė ir ne šuo: biologas paaiškino, kodėl gandro negalima prisijaukinti ir kaip padėti teisingai

    Žmonės vis dažniau bando padėti sužeistiems ar nuo būrio atsilikusiems gandrams, tačiau biologai perspėja: pernelyg artimas ryšys su laukiniu paukščiu gali jam pakenkti labiau nei trumpalaikė trauma. Ilgai laikomas šalia žmogaus gandras pradeda sieti maistą ir saugumą ne su gamta, o su žmonėmis.

    Tai reiškia, kad vėliau paleistas paukštis gali nebesugebėti savarankiškai susirasti maisto, prarasti atsargumą ir tapti lengvu grobiu plėšrūnams. Be to, pripratusiam prie žmogaus gandrui dažnai sunkiau įsilieti į būrį, susirasti porą ir sėkmingai perėti.

    „Gandrą galima pašerti ir padėti atsigauti, bet negalima jo paversti naminiu augintiniu: kuo mažiau artimo kontakto, tuo didesnė tikimybė, kad jis grįš į laukinę gamtą“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Specialistai pabrėžia, kad trumpalaikė globa kartais būtina, pavyzdžiui, kai paukštis sužeistas po audros, krušos ar susidūrimo su kliūtimi. Tačiau tikslas turėtų būti ne pripratinti prie žmogaus, o sudaryti sąlygas atgauti jėgas ir grįžti į natūralią aplinką, kurioje yra tinkamos buveinės ir pakankamai maisto.

    Klaida, kurią žmonės daro dažniausiai, yra bandymas „prisijaukinti“ gandrą: glaustymas, nuolatinis buvimas šalia, maitinimas iš rankų ir laikymas kieme kaip augintinio. Taip paukštis išmoksta sekti žmogų, o ne ieškoti maisto pievose, šlapiuose laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.

    Jei gandras atrodo sužeistas, vangus, negali pakilti ar turi akivaizdžių traumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar reabilitacijos specialistus. Praktikoje pagalbos dažnai suteikia ir veterinarai, dirbantys su laukiniais gyvūnais, taip pat zoologijos sodai ar regioniniai gyvūnų globos centrai.

    Kol laukiama specialistų, svarbiausia sumažinti stresą: laikyti paukštį ramioje, uždengtoje vietoje, saugant nuo šunų, kačių ir smalsuolių. Maistą ar vandenį reikėtų duoti tik tada, jei tai rekomenduoja specialistai, nes netinkamas šėrimas gali pabloginti būklę.

    Biologai pabrėžia, kad paleidimas „bet kur“ gali būti lemtingas, jei paukštis priprato prie žmogaus arba aplink nėra kitų gandrų. Geriausia, kai paleidžiama vietovėje, kur yra tinkamų šlapynių, maitinimosi vietų ir netoliese pastebimi kiti gandrai ar aktyvūs lizdai.

    Jei gandras ilgą laiką laikytas prie namų, nuolat grįžta į kiemą ir seka žmones tarsi šuniukas, tai ženklas, kad savarankiškumo įgūdžiai prarasti. Tokiais atvejais paukščiui gali prireikti ilgalaikės priežiūros specializuotame centre, o kartais vienintelė reali išeitis yra gyvenimas zoologijos sode ar reabilitacijos įstaigoje.

    Gandrai migruodami naudojasi šilto oro srautais, todėl prastomis oro sąlygomis gali užtrukti pakeliui, ilsėtis laukuose ar ilgesnį laiką būti vienoje vietoje. Tai ne visada reiškia, kad paukštis bejėgis, tačiau akivaizdžios traumos, nusilpimas ar negalėjimas skristi yra signalai, kad reikia profesionalios pagalbos.

    Specialistai primena, kad net ir sužeistas gandras, gavęs tinkamą pagalbą, dažnai gali sėkmingai adaptuotis. O jei paukštis praranda galimybę skristi, jo gyvenimas laisvėje paprastai nebeįmanomas, tačiau tinkamose įstaigose jis dar gali gyventi, sudaryti porą ir susilaukti jauniklių.

  • Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai teigia atskleidę vieną seniausių Ramiojo vandenyno istorijos mįslių: kas paskatino staigią polineziečių plėtrą po ištisų šimtmečių santykinės pauzės. Nauja analizė rodo, kad lemiamu postūmiu galėjo tapti staigūs klimato pokyčiai, ypač itin stipraus sausros laikotarpio pradžia Samoa ir Tongos regione.

    Archeologai seniai kėlė klausimą, kodėl polineziečiai, maždaug prieš 3 000 metų pasiekę Samoa ir Tongą, ilgai neskubėjo toliau į rytus, nors garsėjo jūriniais įgūdžiais. Vis dėlto maždaug 900–1 050 metais plėtra suintensyvėjo, o per kelis šimtmečius pasiektos tolimos salos, įskaitant Tahitį, Havajus, Velykų salą ir Naująją Zelandiją.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjai klimatines sąlygas atkūrė analizuodami ežerų ir pelkių nuosėdas Ramiojo vandenyno salose. Tokiuose sluoksniuose išlieka biomarkeriai ir vandenilio izotopų signalai, kurie padeda nustatyti, kaip kito kritulių kiekis per pastaruosius maždaug 2 000 metų.

    Rezultatai rodo, kad prieš pat vadinamąją didžiąją polineziečių ekspansiją Samoa ir Tonga patyrė stipriausią sausrą visame tirtame laikotarpyje. Skaičiuojama, kad metinis kritulių kiekis Samoa galėjo sumažėti iki 28 proc., o kai kuriose vietovėse poveikis buvo dar ryškesnis.

    Kodėl sausra galėjo pakeisti istoriją

    Ilgalaikis lietaus trūkumas tikėtina smogė kasdieniam gyvenimui: mažėjo gėlo vandens atsargos, prastėjo žemdirbystės sąlygos, o augant gyventojų skaičiui didėjo konkurencija dėl ribotų išteklių. Tokiose aplinkybėse kelionės į naujas, dar neapgyventas salas galėjo tapti ne vien pasirinkimu, bet ir būtinybe.

    Tuo pat metu į rytus nuo Samoa ir Tongos klimatinės sąlygos, kaip teigiama, galėjo būti palankesnės, nes ten daugėjo kritulių. Tai reiškia, kad migracija galėjo būti dvigubo impulso pasekmė: bėgimas nuo prastėjančių sąlygų ir kryptingas judėjimas link regionų, kuriuose išgyventi lengviau.

    Ne tik klimatas: prisidėjo ir technologijos

    Mokslininkai pabrėžia, kad klimatas greičiausiai nebuvo vienintelis veiksnys. Tuo laikotarpiu tobulėjo polineziečių kanojų konstrukcija ir buriavimas, o geresnis stabilumas bei greitis didino kelionių saugumą ir galimybes įveikti didelius atstumus.

    Šiandien tokie tyrimai laikomi svarbiais ir platesniame kontekste, nes leidžia geriau suprasti, kaip staigūs klimato svyravimai gali paveikti žmonių judėjimą, politinius sprendimus ir technologinę raidą. Ramiojo vandenyno kolonizacija išlieka vienu įspūdingiausių jūrinės navigacijos pasiekimų žmonijos istorijoje, o nauji duomenys rodo, kad ją galėjo paspartinti klimato sukelta krizė.

  • Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Ką rodo Eurostato skaičiai?

    Ne ES piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems Europos Sąjungoje, dažniau tenka laikini kontraktai ir darbas ne visu etatu nei tos šalies piliečiams. Tokia tendencija fiksuojama visą pastarąjį dešimtmetį, rodo naujausi Eurostato duomenys.

    Eurostatas vertino 20–64 metų gyventojus 27 ES valstybėse. Pagal apibendrintus rodiklius 2025 metais ne ES piliečiai dažniau rinkosi ar buvo priversti dirbti ne visu etatu, o nuolatinius kontraktus turėjo rečiau.

    Kodėl taip nutinka?

    Ekspertai šį atotrūkį sieja su kliūtimis, kurios darbo rinkoje ne visada matomos iš pirmo žvilgsnio. Tarp jų dažniausiai minimi kalbos barjerai, administraciniai reikalavimai, profesinių ryšių stoka ir kvalifikacijų nepripažinimas.

    Reikšmės turi ir imigracijos taisyklės bei leidimų gyventi ar dirbti sąlygos, kurios kai kuriais atvejais riboja galimybes greitai keisti darbą ar derėtis dėl ilgalaikio kontrakto. Prie to prisideda ir diskriminacijos rizika bei informacijos trūkumas apie vietinę darbo rinką.

    „Daug ne ES piliečių susiduria su papildomomis kliūtimis siekdami stabilių, nuolatinių darbo vietų: nuo kalbos iki kvalifikacijų nepripažinimo, siauresnių profesinių tinklų, diskriminacijos ir su migracija susijusių ribojimų“, – sakė „Ipsos“ tyrimų ir vertinimo direktorė Joanna Hofman.

    „Dėl to jie dažniau į darbo rinką patenka per nesaugesnes užimtumo formas“, – pridūrė ji.

    Kur skirtumai didžiausi?

    Eurostato duomenys rodo, kad 2015–2025 metais didžiausios laikino darbo dalys tarp ne ES piliečių fiksuotos Kipre, Nyderlanduose ir Lenkijoje, kur šis rodiklis viršijo 40 proc. Tai reiškia, kad reikšminga dalis darbuotojų dirbo pagal terminuotas sutartis.

    Darbo ne visu etatu atveju 2025 metais ne ES piliečių dalis ES siekė apie 22 proc., o tos šalies piliečių – apie 17 proc. Kitų ES šalių piliečiai pagal šį rodiklį dažniausiai atsidūrė per vidurį – apie 20 proc.

    Didžiausias atotrūkis dėl darbo ne visu etatu matytas Nyderlanduose, po jų – Suomijoje ir Prancūzijoje. Tokie skirtumai dažnai siejami su konkrečių sektorių struktūra, darbo sutarčių praktika ir socialinės apsaugos modeliais.

    Lyties veiksnys ir sektoriai

    Moterims laikinos sutartys ir darbas ne visu etatu visose pilietybės grupėse pasitaikė dažniau nei vyrams. Didžiausi skirtumai dėl terminuotų sutarčių išryškėjo Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.

    Pasak ekspertų, tai gali būti susiję su vaikų priežiūra ir kitomis slaugos pareigomis, kurios vis dar dažniau tenka moterims. Taip pat svarbu tai, kad moterys dažniau dirba sektoriuose, kur laikinos sutartys paplitusios, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose, švietime ar svetingumo versle.

    Savęs įdarbinimas: kodėl „vietiniams“ lengviau?

    Vertinant savarankišką darbą, 2025 metais aukščiausias rodiklis fiksuotas tarp ES piliečių, gyvenančių savo šalyse – apie 13,5 proc. Kitų ES šalių piliečių dalis siekė apie 10,9 proc., o ne ES piliečių – apie 10,1 proc.

    Skirtumai aiškinami tuo, kad tos šalies piliečiai dažniau geriau išmano teisines ir mokestines taisykles, lengviau pasiekia finansavimą, turi platesnius profesinius tinklus ir mažiau administracinių kliūčių. Ne ES piliečiams papildomu barjeru gali tapti ir su vizomis ar leidimais susiję ribojimai.

  • Vėjo jėgainės Arkties šiaurėje keičia elnių migraciją: mokslininkai aiškina netikėtą priežastį

    Vėjo elektrinių parkai Arkties regionuose verčia šiaurinių elnių bandas keisti įprastus migracijos kelius ir trauktis į atokesnes, atšiauresnes teritorijas. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias poveikis fiksuojamas pavasarį, kai patelės ieško ramių vietų atsivesti jauniklius.

    Ilgus metus tos pačios vietovės buvo naudojamos kaip veršiavimosi teritorijos, perduodamos tarsi tradicija iš kartos į kartą. Tačiau dabar dalis jų tampa mažiau patrauklios, o nėščios patelės priverstos nukeliauti papildomus kilometrus, kad rastų mažiau trikdomą aplinką.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pagrindinė priežastis yra triukšmas ar vibracija, tačiau stebėjimai rodo kitą vaizdą. Bandos dažnai pasitraukia net tada, kai statybos darbų nevyksta, o vėjo jėgainės veikia automatiniu režimu, beveik be žmonių buvimo.

    Viena iš labiausiai aptariamų hipotezių siejama su elnių rega ir tuo, kaip jie mato aplinką Arkties sąlygomis. Šiauriniai elniai yra prisitaikę prie sniego ir specifinio apšvietimo, todėl tam tikri objektai jiems gali atrodyti ryškesni ir labiau trikdantys nei žmogaus akiai.

    „Stebėjimai rodo, kad elniai sureaguoja į turbinas dar būdami už kelių kilometrų, net kai aplink nėra žmonių“, – sako tyrėjai, analizuojantys bandų elgseną šiauriniuose regionuose.

    Mokslininkų aiškinimu, net jei žmogui vėjo jėgainės atrodo kaip tolimi, lėtai besisukantys statiniai, elniams jos gali kelti nuolatinio judesio ir vizualinio dirgiklio įspūdį. Būtent tai ypač svarbu veršiavimosi laikotarpiu, kai gyvūnai siekia kuo mažiau rizikos ir streso.

    Šiauriniuose regionuose elnių migracija svarbi ne tik ekosistemoms, bet ir vietos bendruomenėms, kurių pragyvenimas susijęs su elnininkyste. Kai bandos pasitraukia į atokesnes vietoves, didėja rizika, kad gyvūnai rinksis mažiau palankius maršrutus, kur daugiau ledo, gilesnio sniego ar mažiau pašaro.

    Praktikoje tai reiškia didesnį gyvūnų energijos sunaudojimą ir didesnę priklausomybę nuo sėkmingai pasirinktų poilsio bei maitinimosi vietų. Kai kuriuose regionuose, pasak vietos pasakojimų ir tyrėjų pastabų, žmonėms tenka padėti gyvūnams įveikti itin sudėtingas sniego atkarpas.

    Vėjo energetika laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau Arkties pavyzdys primena, kad infrastruktūra turi realių pasekmių biologinei įvairovei. Dėl to vis dažniau akcentuojamas atsargesnis teritorijų parinkimas, sezoninių jautrių zonų įvertinimas ir ilgalaikis gyvūnų stebėjimas.

    Tyrėjai pažymi, kad skirtingos rūšys į energetikos objektus reaguoja nevienodai: vienos prisitaiko, kitos keičia elgseną ar vengia teritorijų. Šiaurinių elnių atvejis išsiskiria tuo, kad net vizualinis dirgiklis gali tapti pakankama priežastimi atsitraukti, ypač jautriausiais gyvenimo ciklo momentais.

  • Odesoje sunerimo dėl „skėrių“ antplūdžio: ekspertas paaiškino, kas iš tiesų užplūdo miestą

    Socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienomis paplito vaizdai iš Odesos, kur gatvėse, šaligatviuose ir parkuose žmonės fiksavo didelių vabzdžių sankaupas. Dalis gyventojų sunerimo, kad tai gali būti skėrių antplūdis, galintis sukelti rimtų padarinių.

    Tačiau specialistai ragina nepainioti rūšių: pasak Ukrainos žiniasklaidoje cituojamo ornitologo, mieste pastebėti vabzdžiai nėra skėriai. Jo teigimu, Odesoje masiškai pasirodė pilkieji žiogai, kurie skiriasi ir išvaizda, ir elgsena.

    Eksperto aiškinimu, staigesnį pilkųjų žiogų gausėjimą galėjo lemti švelnesnė žiema bei šilta ir drėgna pavasario pradžia. Tokios sąlygos daugeliui vabzdžių palankios, nes didina išgyvenamumą ir spartina dauginimąsi.

    Jei populiacija tam tikroje teritorijoje išauga, dalis žiogų gali įgyti vadinamąją ilgiasparnę formą, kuri geriau prisitaikiusi skristi didesnius atstumus. Tai reiškia, kad vabzdžiai aktyviau migruoja, ieškodami naujų vietų.

    Pasak ornitologo, žiogai dažnai migruoja naktį ir orientuojasi pagal dangaus šviesulius. Miesto dirbtinis apšvietimas gali klaidinti, todėl vabzdžiai neretai sutraukiami į ryškiau apšviestas vietas, kur jų sankaupos tampa itin pastebimos.

    Tokiais atvejais įspūdis, kad „miestą užplūdo skėriai“, gali susidaryti vien dėl to, kad vabzdžiai susitelkia viešose erdvėse, o ne todėl, kad tai būtų žemės ūkiui pavojinga skėrių migracija.

    Pilkasis žiogas dažniau yra plėšrus vabzdys: minta smulkesniais vabzdžiais, lervomis, kai kuriais augalų kenkėjais, todėl ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį. Be to, jis yra svarbi mitybos grandinės dalis, nes tampa maistu paukščiams.

    Skėriai paprastai siejami su visai kitu reiškiniu: tai dieną aktyvūs žolėdžiai, kurie palankiomis sąlygomis buriasi į didelius būrius ir gali niokoti pasėlius. Būtent toks elgesys ir kelia didžiausią riziką, kai kalbama apie „skėrių antplūdžius“.

    Skiriamasis požymis, į kurį atkreipia dėmesį specialistai, yra ūsai: žiogai dažniausiai turi ilgesnius, o skėrių ūsai trumpesni. Taip pat skiriasi kūno sandara ir judėjimas, nors paprastam stebėtojui iš pirmo žvilgsnio šie vabzdžiai gali pasirodyti panašūs.

    Specialistų vertinimu, pilkieji žiogai žmonių nepuola. Vis dėlto paimtas į rankas vabzdys gali gintis ir įkąsti ar stipriau suspausti žandikauliais, tačiau toks įkandimas nėra nuodingas ir paprastai didesnės grėsmės nekelia.

    Ekspertai ragina gyventojus vengti panikos ir, jei vabzdžių sankaupų daug, pirmiausia kreiptis į vietos tarnybas ar gamtos specialistus, kurie gali tiksliau įvertinti situaciją ir, jei reikia, pasiūlyti priemones viešosioms erdvėms prižiūrėti.

  • ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    Techninis dialogas už uždarų durų

    Europos Komisijos atstovai ir 15 ES valstybių narių pareigūnai Briuselyje surengė techninio lygmens susitikimą su Talibano delegacija. Jo tikslas – rasti praktinius būdus, kaip didinti Afganistano piliečių grąžinimų skaičių, kai asmenys ES neturi teisės likti.

    Susitikimo vieta ir detalės nebuvo viešinamos, o diskusijos vyko ne Europos Komisijos institucijų patalpose. Toks formatas pasirinktas dėl to, kad ES Talibano valdžios Afganistane oficialiai nepripažįsta, tačiau palaiko vadinamąjį operacinį bendradarbiavimą.

    Ką siekiama grąžinti pirmiausia

    Europos Komisijos atstovas nurodė, kad pokalbiai daugiausia sukosi apie neteisėtai ES esančių afganų grąžinimą, ypač tais atvejais, kai asmenys yra nuteisti už sunkius nusikaltimus arba laikomi grėsme saugumui. Valstybėms narėms dažnai nepavyksta įvykdyti grąžinimo sprendimų, nes Afganistano valdžia nepriima grąžinamų asmenų.

    Susitikimui bendrai pirmininkavo Švedija – viena šalių, kurioje afganų bendruomenė yra didelė, vertinant pagal gyventojų skaičių. Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis viešai akcentavo, kad dalis asmenų šalyje laukia deportacijos po nuosprendžių už sunkius nusikaltimus.

    „Labai svarbu, kad nusikaltimus padarę asmenys būtų deportuoti, tačiau šiandien to praktiškai neįmanoma“, – sakė Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis.

    Europos Komisija nurodo neturinti bendrų duomenų, kiek visoje ES yra neteisėtai esančių afganų, priskiriamų rimtų nusikaltimų ar saugumo rizikos kategorijoms. Vis dėlto, pačių derybų kontekste grąžinimų tema siejama su platesniu ES siekiu didinti bendrą grąžinimų rodiklį, kuris pastaraisiais metais išlieka apie 29 proc.

    Kodėl afganų grąžinimai stringa

    Afganistanas išlieka viena sudėtingiausių krypčių vykdant grąžinimo sprendimus. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais per pirmuosius devynis mėnesius 14 270 Afganistano piliečių buvo nurodyta išvykti iš ES, tačiau faktiškai sugrąžinta tik 340, tai sudaro apie 2 proc.

    Tuo pat metu migracijos srautai nemažėja: 2026 metais per pirmus keturis mėnesius daugiau nei 3 300 afganų neteisėtai kirto ES išorės sienas, daugiausia per Rytų Viduržemio jūros maršrutą. 2025 metais daugiau nei 63 000 Afganistano piliečių pateikė prieglobsčio prašymus ES, tai sudarė apie 10 proc. visų prašytojų.

    Kritika dėl ryšių „normalizavimo“

    Susitikimas sulaukė griežtos kritikos iš dalies Europos Parlamento narių ir pilietinės visuomenės organizacijų, kurios įspėja apie riziką de facto normalizuoti santykius su režimu, kaltinamu sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais. Kritikai pabrėžia, kad bet koks bendradarbiavimas, net ir techninis, gali būti interpretuojamas kaip politinis legitimumas.

    Europos Parlamentas anksčiau yra raginęs laikytis nepripažinimo ir nesiartinimo politikos Talibano atžvilgiu, o dalis organizacijų teigia, kad Afganistanas negali būti laikomas saugia grąžinimo šalimi dėl prastėjančios žmogaus teisių situacijos ir ribotos teisinės apsaugos.

  • Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre dėl netikėtos kliūties: iki 100 vėjo turbinų numatyta statyti maršrute, kuriuo migruoja kritiškai nykstanti oranžpilvė papūga.

    Ši rūšis laikoma viena rečiausių pasaulyje, o jos migracija per Boso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos išskirtinė net papūgų giminėje. Būtent todėl bet koks papildomas pavojus kelyje gali turėti neproporcingai didelių pasekmių.

    Rūšis, kuri neturėjo atsargos

    Oranžpilvė papūga peri tik vienoje vietoje pasaulyje, Pietvakarių Tasmanijoje, netoli atokios Melaleucos teritorijos. Tai reiškia, kad vienos buveinės problemos ar nesėkmingas migracijos sezonas gali smarkiai paveikti visą laukinę populiaciją.

    Pastarąjį dešimtmetį šios papūgos būklė buvo pasiekusi kritinį lygį, todėl Australijoje buvo suaktyvintos veisimo nelaisvėje ir paleidimo į gamtą programos. Populiacijos atsigavimas vertinamas kaip realus, bet trapus, nes jauniklių išgyvenamumas migracijos metu išlieka žemas.

    Robbinso salos projektas ir rizika migracijai

    Vėjo parkas planuojamas Robbinso saloje, kuri geografiškai patenka į teritoriją, siejamą su papūgos judėjimu tarp perėjimo vietų Tasmanijoje ir žiemojimo vietų žemyne. Dėl šios priežasties projektas tapo klasikiniu konfliktu tarp žaliosios energetikos plėtros ir biologinės įvairovės apsaugos.

    Projektui keliami reikalavimai numato, kad prieš pradedant statybas turėtų būti atliekami kelių metų stebėjimai, o veiklos metu taikomas privalomas paukščių ir šikšnosparnių apsaugos planas. Esminė priemonė, apie kurią kalbama viešai, yra galimybė stabdyti turbinų darbą migracijos laikotarpiais, jei rizika paukščiams išauga.

    Ar technologijos gali padėti rasti kompromisą?

    Vienas argumentų, kodėl tokio tipo valdymas teoriškai įmanomas, yra pažanga laukinių gyvūnų sekime. Tyrėjai naudoja mažus siųstuvus ir imtuvų tinklus, kad tiksliau nustatytų, kada ir kokiomis kryptimis juda paukščiai, o tai leidžia planuoti tikslines apsaugos priemones.

    Vis dėlto gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien stebėjimas ir reaktyvus turbinų stabdymas negarantuoja saugumo rūšiai, kuri turi itin mažą „klaidos kainą“. Jų vertinimu, net pavieniai susidūrimai ar migracijos sutrikdymas gali nubraukti ilgamečių atkūrimo pastangų rezultatą.

    Ši situacija vis dažniau kartojasi skirtingose šalyse: spartėjant atsinaujinančios energetikos plėtrai, projektai neišvengiamai priartėja prie jautrių buveinių ir migracijos koridorių. Tasmanijos atvejis tampa bandymu, ar įmanoma suderinti klimato tikslus su realia, o ne deklaratyvia nykstančių rūšių apsauga.

    Atsakymas priklausys nuo to, kiek tiksliai bus nustatytos migracijos „langų“ datos, kaip griežtai bus vykdomi stabdymo įsipareigojimai ir ar bus numatytos papildomos priemonės, mažinančios susidūrimų riziką. Oranžpilvei papūgai tai gali tapti vienu svarbiausių išbandymų per visą jos išlikimo istoriją.

  • ES migracijos komisaras: dėl afganų grąžinimo Europa turės tartis su Talibanu

    ES migracijos komisaras: dėl afganų grąžinimo Europa turės tartis su Talibanu

    Susitikimas Briuselyje kelia ginčus

    Europos Sąjunga, siekdama spartinti neteisėtai atvykusių migrantų grąžinimą, svarsto tiesiogines derybas su Talibano valdžia dėl afganų repatriacijos. Tai sukėlė politinę įtampą Briuselyje, nes ES Talibano administracijos oficialiai nepripažįsta, o žmogaus teisių padėtis Afganistane vertinama kaip itin prasta.

    Europos Komisija patvirtino, kad į Briuselį diskusijoms ketinama kviesti Talibano atstovus, tačiau konkreti data dar nebuvo paskelbta. Taip pat nebuvo aišku, ar delegacijos nariams bus išduotos vizos atvykti į Belgiją.

    „Nėra išeities nesikalbėti su šiais žmonėmis, jei norime pagerinti situaciją“, – sakė ES migracijos komisaras Magnusas Brunneris.

    Ką ES nori pasiekti

    Pasak M. Brunnerio, kontaktai su Talibanu nebūtų prilyginami politiniam režimo pripažinimui, o būtų pragmatiškas būdas spręsti grąžinimo klausimus. ES institucijose pastaraisiais metais ryškėja kryptis stiprinti migracijos kontrolę, o didžiausias dėmesys skiriamas tam, kad grąžinimo sprendimai būtų realiai įgyvendinami.

    Šis procesas sudėtingas, nes be kilmės šalies institucijų bendradarbiavimo dažnai neįmanoma patikrinti tapatybės, gauti kelionės dokumentų ar užtikrinti logistinių grąžinimo procedūrų. Afganistano atveju kliūtis papildomai didina tai, kad nemaža dalis Europos valstybių po 2021 metais įvykusio Talibano sugrįžimo į valdžią uždarė ambasadas Kabule.

    Žmogaus teisių argumentas ir teisinės rizikos

    Žmogaus teisių organizacijos kritikuoja grąžinimo į Afganistaną idėją, akcentuodamos riziką asmenų saugumui ir galimus tarptautinės teisės pažeidimus. Jungtinių Tautų vertinimu, šalis tebepatiria gilią humanitarinę ir ekonominę krizę, o milijonai žmonių susiduria su maisto stygiumi ir skurdu.

    Ypač daug dėmesio sulaukia moterų ir mergaičių padėtis: Talibanas yra smarkiai apribojęs jų teises viešajame gyvenime, įvedęs aprangos reikalavimus ir ribojimus lankytis viešose erdvėse, o mergaičių ugdymas, kaip plačiai fiksuota tarptautiniuose vertinimuose, sustoja ankstyvoje paauglystėje. Dėl to kritikai teigia, kad grąžinimai gali prieštarauti ES deklaruojamiems vertybiniams įsipareigojimams.

    Skaičiai ir politinis kontekstas Europoje

    ES statistikos duomenimis, 2013–2024 metais ES šalys gavo apie 1 000 000 afganų pateiktų prieglobsčio prašymų. Maždaug pusė jų per šį laikotarpį buvo patenkinti, o likusiais atvejais asmenys dažnai turėjo teisinių kelių apskųsti sprendimus arba tapo grąžinimo sistemos iššūkiu.

    Pastaruoju metu dalis valstybių narių viešai ragina griežtinti praktiką ir aktyviau grąžinti asmenis, neturinčius teisės pasilikti, ypač jei jie yra teisti. Tarp tokių pavyzdžių minima Vokietija, kuri nuo 2024 metų yra deportavusi daugiau nei 100 Afganistano piliečių, turėjusių teistumų.

    Europos Komisija tikisi, kad techninės derybos su Talibanu leistų bent iš dalies atverti kanalus grąžinimams, tačiau politinė kaina gali būti didelė. Kritikai perspėja, kad bet koks formalizuotas dialogas gali būti panaudotas Talibano propagandai, o rėmėjai atkerta, kad be praktinių sprendimų grąžinimo politika lieka tik popieriuje.

  • Prieš 400 metų palaidojo paslaptingą vyrą: DNR atskleidė netikėtą kilmę ir ryšius su Islandija

    Prieš 400 metų palaidojo paslaptingą vyrą: DNR atskleidė netikėtą kilmę ir ryšius su Islandija

    Tarptautinė mokslininkų komanda iš naujo ištyrė maždaug 40 metų amžiaus vyro, gyvenusio XVI ir XVII amžių sandūroje, palaikus. Dabar, pritaikius modernius genetinius ir izotopinius metodus, paaiškėjo, kad jo gyvenimo istorija buvo gerokai sudėtingesnė, nei manyta iki šiol.

    Tyrėjai nustatė, kad vyro genetinis profilis artimiausias šiuolaikinėms ir istorinėms samių populiacijoms – tai šiaurės Skandinavijos ir Suomijos vietinė tauta. Kartu aptikti požymiai rodo ir ilgalaikius ryšius bei maišymąsi tarp samių ir suomių bendruomenių, kuris regiono istorijoje buvo svarbus šimtmečiais.

    Ne mažiau informacijos suteikė izotopinė analizė, leidžianti atsekti mitybą ir kai kurias gyvenimo aplinkos detales. Vaikystėje jis, sprendžiant iš duomenų, valgė daugiau sausumos gyvūnų mėsos, gėlavandenių žuvų ir dalį jūrinės kilmės produktų, tačiau vėliau mityboje vis labiau dominavo jūros ištekliai.

    Dar įdomesnė užuomina atsirado vertinant su geriamuoju vandeniu siejamą izotopinį „parašą“. Jis leidžia manyti, kad paauglystėje vyras galėjo gyventi vietovėje, kurios geologija ryškiai skiriasi nuo Suomijos, o labiausiai atitinka vulkaninės kilmės regionus Šiaurės Atlante.

    Dažniausiai minima tikėtina kryptis – Islandija, nors mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados visada vertinamos pagal tikimybių visumą, o ne vieną požymį. Vis dėlto hipotezė dera su istoriniais šaltiniais: XVI amžiuje minimi prekybiniai ir komunikaciniai ryšiai tarp šiaurinės Fenoskandijos ir Šiaurės Atlanto regionų, todėl dideli atstumai galėjo būti įveikiami dažniau, nei įsivaizduojame šiandien.

    Anksčiau dalis tyrėjų spėjo, kad šis vyras galėjo būti noaidi – samių religinis ir ritualinis autoritetas, dažnai apibūdinamas kaip šamanas. Nauji duomenys tokios galimybės neatmeta, tačiau rodo, kad vienas paprastas vaidmens paaiškinimas gali būti pernelyg siauras, nes jo biografijoje matyti ir migracijos, ir socialinių ryšių tinklai.

    Mokslininkai taip pat primena svarbų principą: genetika neapibrėžia žmogaus etninės tapatybės. DNR leidžia kalbėti apie biologinę giminystę ir populiacijų ryšius, tačiau kultūra, kalba ar savęs priskyrimas bendruomenei priklauso nuo platesnio istorinio ir socialinio konteksto.

    Vis dėlto bendras vaizdas aiškus: Šiaurės Europa prieš 400 metų buvo mobilesnė ir labiau tarpusavyje susieta, nei ilgą laiką atrodė. Tokie tyrimai, jungianti genetiką, izotopus ir istorinius šaltinius, vis dažniau padeda iš kapų „atkurti“ gyvenimo kelią, kurio vien archeologija paprastai neatskleidžia.

  • Mokslininkai perspėja: namų elektronika gali ilgam sutrikdyti šikšnosparnių orientaciją

    Mokslininkai perspėja: namų elektronika gali ilgam sutrikdyti šikšnosparnių orientaciją

    Kas nustatyta naujame tyrime

    Mokslininkai nustatė, kad silpnas radijo dažnių spinduliavimas, būdingas kasdienėje aplinkoje naudojamai buitinei elektronikai, gali laikinai išbalansuoti šikšnosparnių gebėjimą orientuotis. Poveikis fiksuotas net tada, kai spinduliuotės lygiai atitiko žmonėms taikomas saugos gaires.

    Tyrime analizuota, kaip plataus spektro radijo triukšmas veikia mažųjų šikšniukų orientaciją migracijos metu. Po maždaug pusvalandžio poveikio prieblandoje gyvūnai skrydžio kryptį rinkosi chaotiškiau, palyginti su kontroline grupe.

    Kodėl svarbus vadinamasis poefektis

    Vienas svarbiausių rezultatų buvo tai, kad dezorientacija nesibaigė iškart pasitraukus nuo spinduliuotės šaltinio. Mokslininkai aprašė poefektį, kai sutrikimas išliko ilgiau nei dvi valandas po poveikio pabaigos.

    Tai keičia iki šiol gamtosaugoje dažnai taikytą prielaidą, kad magnetinės orientacijos trikdžiai veikia tik tuo metu, kai gyvūnas yra triukšmingoje elektromagnetinėje aplinkoje. Jei poveikis tęsiasi, net trumpas praskridimas per tankiai apgyvendintas teritorijas gali turėti didesnę reikšmę, nei manyta.

    Kaip gali būti trikdoma magnetinė orientacija

    Tyrėjai sieja reiškinį su magnetorecepcija, kuri daliai gyvūnų padeda nustatyti kryptį pagal Žemės magnetinį lauką. Ši sistema siejama su šviesai jautriais baltymais kriptokromais, kuriuose vykstantys procesai gali būti jautrūs aplinkos elektromagnetiniam triukšmui.

    Pabrėžiama, kad tai nėra šiluminis efektas, kai audiniai šyla nuo energijos sugerties. Vietoje to kalbama apie galimą biologinio kompaso signalo iškraipymą, dėl kurio gyvūnui tampa sunkiau patikimai nustatyti kryptį ir išlaikyti migracijos trajektoriją.

    „Nustebino tai, kad poveikis neišnyko iškart, o išliko gerokai ilgiau, nei tikėjomės“, – sakė vienas iš tyrimo autorių prof. Richardas Hollandas.

    „Neramina, kad dabartiniai ekspozicijos standartai kuriami žmonėms, o laukinė gamta gali likti neįvertinta net ir laikantis šių gairių“, – sakė tyrimo bendraautoris dr. Willas Schneideris.

    Tyrime naudotas dažnių diapazonas iki 300 MHz nesutampa su įprastais „Wi‑Fi“ 2,4 ar 5 GHz dažniais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti belaidžio interneto poveikiui. Vis dėlto autoriai atkreipia dėmesį, kad miestuose juntamas bendras elektromagnetinis fonas didėja dėl įvairių ryšio technologijų, todėl poveikio rizika ekosistemoms tampa aktuali planuojant infrastruktūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai nevertina poveikio žmogaus sveikatai ir patys savaime neįrodo ryšio su žmonių patiriamais simptomais, siejamais su elektromagnetiniu jautrumu. Tačiau tyrimas sustiprina argumentą, kad žemo intensyvumo radijo dažnių aplinkos signalai gali turėti biologinį poveikį žinduoliams, todėl reikalingi platesni tyrimai su kitomis rūšimis ir skirtingomis sąlygomis.