Tag: Mityba

  • Supermaistas gali klaidinti: ekspertai įspėja, kodėl per didelis dėmesys vienam produktui kenkia

    Pastaraisiais metais vadinamasis supermaistas tapo mitybos mados simboliu: nuo lapinių kopūstų ir ispaninio šalavijo sėklų iki bolivinės balandos ar fermentuotų produktų. Tačiau specialistai primena, kad šis terminas nėra mokslinis, todėl marketinge juo neretai dangstomos perdėtos ar net klaidinančios sveikatingumo užuominos.

    Mitybos tyrimuose „supermaisto“ nauda dažnai priklauso nuo to, kaip tiksliai atliekami bandymai: kokios porcijos naudojamos, kaip produktas vartojamas ir kaip matuojami rezultatai. Dėl to antraštėse žadami efektai realiame gyvenime gali būti gerokai kuklesni, ypač jei žmogus nekeičia bendrų mitybos įpročių.

    Kas iš tiesų slepiasi po sąvoka

    Europos Sąjungoje produkto „super“ įvaizdis dažnai kuriamas pasitelkiant sveikatingumo komunikaciją, tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja aiškus kriterijų sąrašas, paverčiantis maistą išskirtiniu. Dauguma dažniausiai minimų produktų išties turi vertingų medžiagų, bet jų yra ir įprastuose kasdieniuose pasirinkimuose.

    Pavyzdžiui, skaidulos, vitaminai, mineralai ir antioksidantai aptinkami ne tik madinguose ingredientuose, bet ir ankštiniuose augaluose, pilno grūdo produktuose, daržovėse, uogose, riešutuose. Dėl to sveikatos pagrindą paprastai kuria ne vienas „stebuklingas“ produktas, o visuma.

    Kodėl per didelis dėmesys gali pakenkti

    Pagrindinis „supermaisto“ trūkumas, kurį akcentuoja mitybos ekspertai, yra polinkis susiaurinti racioną. Kai žmogus pernelyg susitelkia į kelis išreklamuotus produktus, didėja rizika praleisti kitas būtinas maistines medžiagas, gaunamas iš įvairesnio maisto.

    Toks vienpusiškumas ypač svarbus vaikams, paaugliams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems aktualus pakankamas baltymų, geležies, kalcio, vitamino D ir kitų medžiagų kiekis. Be to, dalis „supermaisto“ produktų yra brangesni, todėl žmogus gali permokėti už įvaizdį, o ne realiai didesnę naudą.

    Kaip vertinti pažadus ir ką daryti praktiškai

    Jei socialiniuose tinkluose ar reklamoje žadamas greitas efektas, verta atsiremti į paprastą taisyklę: kuo skambesnis pažadas, tuo daugiau priežasčių tikrinti, ar jis pagrįstas. Patikimiausia kryptis yra subalansuota lėkštė, kurioje kasdien atsiranda skirtingų daržovių, baltymų šaltinių ir pilno grūdo produktų.

    „Vietoj vieno išaukštinto ingrediento geriau rinktis įvairovę ir nuoseklumą: tai dažniausiai duoda daugiau naudos nei trumpalaikės mitybos mados“, – sako dietologai.

    Jei kyla klausimų dėl konkretaus produkto tinkamumo ar sąveikos su sveikatos būkle, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu vartojant papildus, nes „supermaisto“ tema dažnai painiojama su milteliais, ekstraktais ar koncentratais, kurių poveikis gali skirtis nuo įprasto maisto.

  • Vitamino B12 trūkumas gali vysti metų metus: simptomai dažnai painiojami su nuovargiu

    Vitamino B12 trūkumas gali vysti metų metus: simptomai dažnai painiojami su nuovargiu

    Vitamino B12, dar vadinamo kobalaminu, trūkumas gali vystytis ilgai ir nepastebimai, todėl pirmuosius signalus žmonės neretai nurašo nuovargiui ar stresui. Šis vitaminas būtinas DNR sintezei, raudonųjų kraujo kūnelių brendimui ir normaliai nervų sistemos veiklai.

    Organizmas dalį vitamino B12 sukaupia kepenyse, todėl net ir sumažėjus jo gavimui ar pasisavinimui, simptomai gali išryškėti tik po kelių mėnesių ar net metų. Dėl to trūkumą svarbu atpažinti kuo anksčiau, nes užsitęsęs deficitas gali sukelti ilgalaikių padarinių.

    Dažniausiai minimas požymis yra nuolatinis nuovargis, kuris siejamas su besivystančia mažakraujyste. Tačiau praktikoje vitamino B12 trūkumas gali pasireikšti ir be mažakraujystės, todėl vien normalūs kraujo rodikliai ne visada reiškia, kad problemos nėra.

    Ypač svarbūs neurologiniai simptomai: rankų ar pėdų dilgčiojimas, tirpimas, pusiausvyros sutrikimai, didėjantis nerangumas ar sunkesnis ėjimas. Tokie požymiai gali rodyti nervų sistemos pažeidimą, o delsiant jis ne visada būna visiškai grįžtamas.

    Trūkumas gali paveikti ir burnos gleivinę: kai kuriems žmonėms pasireiškia liežuvio uždegimas, jis tampa paraudęs, lygus, skausmingas. Gali varginti burnos deginimas, opos, pakitęs skonio pojūtis, nors šie simptomai iš pirmo žvilgsnio atrodo menkai reikšmingi.

    Kodėl atsiranda trūkumas?

    Nors vitaminas B12 daugiausia gaunamas su gyvūninės kilmės produktais, vien mityba nėra vienintelė priežastis. Dažnai problema slypi pasisavinime, nes B12 įsisavinimui būtinos skrandžio ir žarnyno grandys, įskaitant vidinį faktorių.

    Rizika didėja vyresniame amžiuje, taip pat sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis ar po operacijų. Įtakos gali turėti ir ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas, todėl nuolat juos vartojantiems žmonėms verta su gydytoju aptarti, ar nereikia profilaktinių tyrimų.

    Kada kreiptis ir kaip gydoma?

    Jei nuovargis nepraeina, atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, pusiausvyros ar atminties sutrikimai, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Paprastai pradedama nuo kraujo tyrimų, o prireikus atliekami papildomi tyrimai, padedantys tiksliau įvertinti vitamino B12 apykaitą ir trūkumo priežastį.

    Gydymas priklauso nuo to, kas sukėlė deficitą. Jei problema susijusi su nepakankamu gavimu su maistu, dažniausiai pakanka mitybos korekcijos ir papildų, o esant pasisavinimo sutrikimams gali būti skiriamos injekcijos arba didesnės geriamų papildų dozės.

    Kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, sergantiems autoimuninės kilmės skrandžio gleivinės pažeidimais, gydymą tenka tęsti ilgą laiką ar visą gyvenimą. Reguliariai vartojant paskirtą vitaminą galima išvengti simptomų atsinaujinimo ir mažinti nervų sistemos pažeidimo riziką.

    Kaip gauti vitamino B12?

    Geriausi vitamino B12 šaltiniai yra mėsa, žuvis, kiaušiniai, pienas ir pieno produktai. Laikantis veganiškos mitybos rekomenduojama rinktis vitamino B12 papildytus produktus arba vartoti papildus, o dozes aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Svarbu nepamiršti, kad vien vitamino buvimas racione ne visada garantuoja jo pakankamumą, ypač vyresniame amžiuje. Dėl to ilgai trunkantys simptomai ar rizikos veiksniai yra priežastis neatidėlioti konsultacijos ir išsitirti.

  • Ar kava tikrai sausina organizmą: ekspertai paaiškino, kada kofeinas tampa problema

    Kava dažnai vadinama gėrimu, kuris esą „išvaro“ vandenį iš organizmo, tačiau moksliniai duomenys rodo niuansuotesnį vaizdą. Kofeinas gali turėti lengvą šlapimą varantį poveikį, bet įprastai geriama kava dažniausiai nesukelia reikšmingos dehidratacijos.

    Kofeinas veikia centrinę nervų sistemą ir padeda jaustis žvaliau, tačiau energijos organizmui „nesuteikia“ tiesiogiai. Jis laikinai blokuoja adenozino receptorius, kurie siejami su mieguistumu, todėl žmogus gali jausti didesnį budrumą ir susikaupimą.

    Kada kofeinas veikia stipriau?

    Šlapimą varantis poveikis labiau pastebimas išgėrus didesnius kofeino kiekius, ypač jei žmogus retai vartoja kavą ar kitus kofeino turinčius gėrimus. Reguliariai vartojant kofeiną, organizmas dažnai išsiugdo toleranciją, todėl šis poveikis sumažėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad keli įprasti kavos puodeliai daugeliui žmonių nebus priežastis netekti daugiau skysčių, nei jų gaunama su pačiu gėrimu. Vis dėlto didelės dozės, ypač kai kartu mažai geriama vandens, gali prisidėti prie skysčių balanso sutrikimų.

    Kiek kavos jau per daug?

    Sveikiems suaugusiesiems dažnai rekomenduojama neviršyti maždaug 400 miligramų kofeino per parą, o tai apytikriai prilygsta maždaug keturiems puodeliams plikytos kavos. Svarbu įvertinti, kad kofeino kiekis skirtinguose gėrimuose gali smarkiai skirtis dėl pupelių, paruošimo būdo ir porcijos dydžio.

    Nėščiosioms, krūtimi maitinančioms moterims ir žmonėms, turintiems tam tikrų lėtinių ligų ar jautrumą kofeinui, saugios ribos gali būti mažesnės. Tokiais atvejais verta pasitarti su gydytoju, ypač jei pasireiškia širdies permušimai, nerimas ar miego sutrikimai.

    Kaip atpažinti dehidrataciją?

    Skysčių poreikis priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, oro temperatūros ir fizinio aktyvumo, todėl vienos taisyklės visiems nėra. Patikimiausia orientuotis į organizmo signalus ir kasdienius įpročius, o ne vien į kavos puodelių skaičių.

    Dažniausi dehidratacijos požymiai gali būti troškulys, tamsesnė šlapimo spalva, galvos skausmas, padažnėjęs pulsas, sausa oda ar išsausėjusios lūpos. Jei šie simptomai kartojasi, verta didinti vandens ir kitų gėrimų be kofeino kiekį bei peržiūrėti kofeino vartojimą.

    Ekspertai pabrėžia, kad prie bendro skysčių kiekio prisideda ir maistas, ypač vaisiai, daržovės, sriubos, sultiniai bei pieno produktai. Todėl kava gali būti kasdienės rutinos dalis, tačiau optimaliai savijautai svarbu išlaikyti bendrą skysčių balansą.

  • Ne visas saldžiosios paprikos vienodai naudingos: dietologai įvardijo, kuri spalva geriausia

    Saldžiosios paprikos spalva dažnai siejama tik su skoniu, tačiau ji daug pasako ir apie maistinę vertę. Dietologai pabrėžia, kad paprikos nokimo stadija lemia, kiek joje susikaupia antioksidantų, vitaminų ir natūralių augalinių pigmentų.

    Žalioji paprika paprastai skinama dar nevisiškai prinokusi, todėl jos skonis ryškesnis, kartesnis, o cukraus joje mažiau. Ji išlieka geru vitamino C ir skaidulų šaltiniu, kurie siejami su imuninės sistemos, širdies ir žarnyno veiklos palaikymu.

    Vis dėlto, palyginti su vėliau sunokstančiomis spalvomis, žaliojoje paprikoje dažniausiai būna mažiau antioksidantų. Kita vertus, ji gali turėti daugiau liuteino ir zeaksantino, kurie siejami su regėjimo ir smegenų sveikatos apsauga.

    Geltona ir oranžinė

    Geltonos paprikos, bręsdamos ilgiau, įgauna saldesnį skonį ir paprastai sukaupia daugiau augalinių junginių. Jose aptinkamas kvercetinas, kuris moksliniuose tyrimuose siejamas su uždegiminių procesų mažinimu ir galimu teigiamu poveikiu fiziniam pajėgumui.

    Geltonose paprikose, kaip ir kitose, yra skaidulų bei vitamino C, o taip pat dažnai randama kalio ir vitamino K. Šios medžiagos svarbios normaliai širdies veiklai, kraujo krešėjimui, kaulų ir raumenų funkcijai.

    Oranžinės paprikos išsiskiria karotinoidais ir beta karotinu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A siejamas su normalia rega, odos būkle ir imunine funkcija, todėl oranžinė paprika dažnai pristatoma kaip gera kasdienio raciono dalis.

    Kodėl raudona laikoma naudingiausia

    Raudona paprika yra labiausiai prinokusi, todėl dažniausiai turi didžiausią dalį naudingų junginių. Specialistai teigia, kad kuo ilgiau paprika bręsta nuo žalios iki raudonos, tuo daugiau joje susikaupia vitaminų ir antioksidantų.

    Raudonoji paprika ypač vertinama dėl didelio vitamino C kiekio, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Vitaminas C taip pat svarbus kolageno sintezei, žaizdų gijimui ir geležies pasisavinimui iš maisto.

    Be to, raudonoje paprikoje dažnai būna daugiau beta karotino ir likopeno, kurie priskiriami stipriems antioksidantams. Dėl ilgesnio sunokimo laiko raudona paprika paprastai būna ir saldesnė, tad ją lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus.

    Nors raudona dažnai įvardijama kaip maistingiausias pasirinkimas, dietologai pabrėžia, kad visų spalvų paprikos turi savų privalumų. Praktinis patarimas paprastas: rinktis skirtingų spalvų paprikas ir taip praplėsti gaunamų maistinių medžiagų spektrą.

  • Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Kolagenas yra vienas svarbiausių odos struktūrinių baltymų: jis prisideda prie stangrumo, elastingumo ir audinių atsistatymo. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, o procesą gali paspartinti ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir menkavertė mityba.

    Kad organizmas galėtų normaliai gaminti kolageną, jam būtinas vitaminas C, dalyvaujantis reakcijose, kurios leidžia formuotis ir stabilizuotis kolageno skaiduloms. Kadangi žmogaus organizmas vitamino C pats negamina, jo kasdien reikia gauti su maistu.

    Viena ryškiausių vasaros pasirinkimų šiuo požiūriu yra juodieji serbentai. Priklausomai nuo veislės, sunokimo, laikymo ir apdorojimo, 100 gramų šių uogų gali turėti apie 160–285 miligramus vitamino C, todėl net nedidelė porcija reikšmingai prisideda prie dienos poreikio.

    Juodųjų serbentų nauda neapsiriboja vien vitaminu C. Tamsiai melsvą spalvą jiems suteikia antocianinai, priskiriami polifenoliams, kurie pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir padeda mažinti oksidacinio streso poveikį ląstelėms.

    Vis dėlto svarbu nepainioti sąvokų: antioksidantai nestabdo senėjimo ir nepakeičia apsaugos nuo saulės. Odos būklei didžiausią reikšmę turi nuoseklūs įpročiai, ypač kasdienė SPF apsauga, miegas ir subalansuota mityba.

    Renkantis serbentus, palankiau juos valgyti visus, o ne rinktis skaidrintas sultis. Uogose esantis skaidulų kiekis svarbus sotumui, žarnyno veiklai ir cukraus kiekio kraujyje svyravimų mažinimui, o sultyse skaidulos dažnai prarandamos.

    Mažiau naudingas pasirinkimas yra stipriai saldinti sirupai, nektarai ar uogienės, nes didelis cukraus kiekis tokį produktą paverčia labiau desertu nei kasdiene mitybos atrama. Be to, kaitinimas ir ilgas laikymas gali sumažinti vitamino C kiekį.

    Paprastas būdas įtraukti serbentus į racioną yra sauja uogų košėje, natūraliame jogurte ar varškėje. Jų aitrumą galima sušvelninti bananu, kriauše ar nedideliu kiekiu medaus, o vasarą populiarus ir kokteilis su kefyru bei avižomis.

    Juodieji serbentai tinka ir nesaldiems patiekalams: trumpai pakaitinti su vandeniu ir prieskoniais, jie gali virsti rūgštoku padažu prie keptos paukštienos, žuvies ar brandesnių sūrių. Uogos taip pat dera salotose su lapiniais žalumynais ir švelnesniu baltymu.

    Karštomis dienomis alternatyva desertams gali būti naminis šerbetas, sumaišytas iš šaldytų serbentų ir prinokusio banano. Dar vienas variantas yra iš vakaro paruoštas čija sėklų pudingas su pienu ar augaliniu gėrimu ir uogų tyre.

    Ne sezono metu verta rinktis šaldytus serbentus, nes jie dažnai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo. Jei renkatės sultis, geriausia, kad jos būtų 100 proc. ir be pridėtinio cukraus, tačiau jas reikėtų laikyti tik raciono papildymu, o ne vandens ar vaisių pakaitalu.

    Kosmetikoje dažniausiai naudojamas serbentų ekstraktas ir iš sėklų spaudžiamas aliejus. Šis aliejus turi nesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant gamma linoleno rūgštį, todėl gali padėti mažinti odos išsausėjimą ir stiprinti komforto pojūtį, ypač sausai ar sudirgusiai odai.

    Saugiausia rinktis pagamintus ir dermatologiškai įvertintus produktus su serbentų aliejumi ar ekstraktu. Jei naudojate gryną kosmetinį aliejų, keli lašai ant drėgnos odos ar sumaišyti su nedidele kremo porcija dažnai būna pakankami, tačiau jo nereikėtų pilti į visą pakuotę dėl galimo produkto stabilumo pokyčio.

    Norint pasigaminti paprastą kaukę namuose, uogas galima sutrinti ir sumaišyti su natūraliu jogurtu bei smulkintomis avižomis, tačiau tokį mišinį būtina sunaudoti iškart. Jautresnei odai rūgštus uogų sultingumas gali sukelti perštėjimą ar paraudimą, todėl prieš pirmą kartą verta atlikti mėginį mažame odos plote.

    Serbentai gali būti vertingas vasaros mitybos elementas, palaikantis vitamino C suvartojimą, tačiau nereikėtų jiems priskirti greito odos patempimo efekto. Kolageno sintezę lemia ne tik vitaminas C, bet ir pakankamas baltymų kiekis, mikroelementai, miegas bei apsauga nuo UV spinduliuotės.

    Žmonėms, turintiems alergijų, jautrų skrandį ar ryškų refliuksą, uogas geriau pradėti ragauti mažomis porcijomis. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant papildus su serbentų sėklų aliejumi, dėl tinkamumo saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Staiga atsisakėte kavos? Šie simptomai gali užklupti jau po 12 valandų

    Staiga atsisakėte kavos? Šie simptomai gali užklupti jau po 12 valandų

    Staigus kavos atsisakymas daliai žmonių sukelia nemalonių pojūčių, kurie gali prasidėti jau per 12–24 valandas nuo paskutinės kofeino dozės. Taip nutinka todėl, kad kofeinas blokuoja adenozino receptorius, o organizmui pripratus prie šio poveikio nervų sistemai reikia laiko persitvarkyti.

    Dažna klaida yra manyti, kad kofeinas gaunamas tik iš kavos. Jo yra ir arbatoje, energiniuose gėrimuose, kolos tipo gėrimuose, kakavoje, juodajame šokolade, kai kuriuose nuskausminamuosiuose vaistuose bei prieštreniruotėse. Jei žmogus kavos atsisako, bet kofeiną toliau vartoja kitur, nutraukimo simptomai gali būti silpnesni arba visai nepastebimi.

    Ryškiausi pojūčiai dažniausiai pasiekia piką maždaug po 20–51 valandos. Tipiškiausias simptomas yra galvos skausmas, neretai lydimas mieguistumo, sumažėjusios energijos, prastesnės koncentracijos, mažesnio budrumo ir dirglumo. Kai kuriems pasireiškia prislėgta nuotaika, nerimas, pykinimas, raumenų sustingimas ar peršalimą primenantys pojūčiai.

    Daugeliu atvejų tokie simptomai trunka nuo 2 iki 9 dienų ir palaipsniui praeina savaime. Jų stiprumas priklauso nuo įprastai suvartojamo kofeino kiekio, vartojimo trukmės ir individualaus jautrumo. Migrena sergantiems žmonėms staigus kofeino nutraukimas gali išprovokuoti itin intensyvų galvos skausmą ar net migrenos priepuolį.

    Kiek kofeino laikoma saugu?

    Nėra vienos dozės, po kurios nutraukimo simptomai pasireikštų visiems be išimties. Jie gali atsirasti ir vartojant palyginti nedaug, net tiek, kiek atitinka vieną nedidelį kavos puodelį per dieną, ypač jei vartojama reguliariai. Ilgainiui organizmas gali suformuoti fiziologinį įprotį, todėl pokyčiai pajuntami greičiau.

    Umį vartǫjimą daugumai sveikų suaugusiųjų ekspertai paprastai vertina kaip saugų iki 400 mg kofeino per dieną. Vis dėlto tolerancija skiriasi, o jautresniems žmonėms nemalonūs pojūčiai gali pasireikšti ir vartojant mažesnius kiekius, ypač po pietų ar vakare.

    Ką žmogus gali pastebėti nustojęs?

    Viena dažniausių teigiamų permainų yra geresnis miegas, ypač jei kava buvo geriama antroje dienos pusėje. Tyrimų apžvalgos rodo, kad kofeinas gali trumpinti bendrą miego trukmę, ilginti užmigimą ir silpninti miego kokybę, todėl jo ribojimas vakare kai kuriems padeda lengviau užmigti ir geriau atsigauti.

    Kiti pastebi ramesnį širdies plakimą, mažesnę vidinę įtampą ir tolygesnį energijos lygį dienos eigoje. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems kofeinas anksčiau sukeldavo per didelį sujaudinimą, nerimą ar dirglumą.

    Kaip mažinti kofeiną saugiau?

    Švelnesnis būdas yra ne staiga nutraukti, o palaipsniui mažinti kofeino kiekį. Praktikoje padeda mažinimas maždaug 25–50 proc. kas kelias dienas, įprastos kavos maišymas su bekofeine arba dalies puodelių pakeitimas gėrimais be kofeino. Svarbūs ir reguliarūs valgiai, pakankamas miegas bei skysčių vartojimas.

    Taip pat verta tikrinti gėrimų, papildų ir vaistų sudėtį, nes kofeino šaltiniai ne visada akivaizdūs. Jei galvos skausmas labai stiprus, ilgai nepraeina arba atsiranda regėjimo sutrikimų, galūnių silpnumas, aukšta temperatūra, nuolatinis vėmimas ar kiti neįprasti simptomai, nereikėtų jų automatiškai priskirti tik kavos atsisakymui ir verta pasitarti su gydytoju.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis: 8 kasdieniai įpročiai gali pridėti iki 10 gyvenimo metų – patikrinkite save

    Ilgaamžiškumas dažniausiai priklauso ne nuo vieno stebuklingo sprendimo, o nuo kasdienių pasirinkimų. Kardiologų ir visuomenės sveikatos ekspertų vertinimai rodo, kad nuosekliai laikantis kelių esminių principų galima reikšmingai sumažinti ankstyvos mirties riziką ir pailginti sveiko gyvenimo trukmę.

    Vienas plačiai taikomų orientyrų yra Amerikos širdies asociacijos suformuotas aštuonių pagrindinių sveikatos rodiklių rinkinys. Jis apima miegą, mitybą, fizinį aktyvumą, nerūkymą, kūno svorį, cholesterolį, gliukozės kiekį kraujyje ir arterinį kraujospūdį.

    Kas sudaro aštuonis pagrindus

    Ekspertai pabrėžia, kad svarbus ne tik atskiras įprotis, o jų visuma: pakankamas miegas padeda reguliuoti apetitą ir hormonų veiklą, o subalansuota mityba mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Tuo pat metu reguliarus judėjimas teigiamai veikia kraujospūdį, gliukozės kontrolę ir lipidų balansą.

    Į šį vertinimą įtraukiami ir vadinamieji klinikiniai rodikliai, kuriuos paprastai pamatuoja šeimos gydytojas ar laboratorija. Padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis ar gliukozė dažnai ilgai nesukelia aiškių simptomų, bet nuosekliai didina infarkto, insulto ir inkstų pažeidimo riziką.

    Kiek miego ir judėjimo reikia?

    Dažniausiai rekomenduojama miegoti apie 7–9 valandas per parą, nes per trumpas miegas siejamas su didesne širdies ligų ir metabolinių sutrikimų tikimybe. Svarbu ir miego kokybė, ypač jei žmogus knarkia, dažnai prabunda ar ryte jaučiasi nepailsėjęs.

    Fizinis aktyvumas paprastai vertinamas pagal savaitinę trukmę: orientyras suaugusiesiems yra bent 150 minučių vidutinio intensyvumo judėjimo per savaitę. Praktikoje tai gali būti spartesni pasivaikščiojimai, važiavimas dviračiu ar kitos veiklos, kurios pakelia pulsą ir kvėpavimą, bet leidžia kalbėtis.

    Kodėl veikia net ir sergant lėtinėmis ligomis

    Specialistai pažymi, kad nauda matoma ne tik visiškai sveikiems žmonėms. Net sergant diabetu ar lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, miego, mitybos, judėjimo ir rūkymo atsisakymo derinys padeda geriau kontroliuoti būklę ir mažina komplikacijų tikimybę.

    Esminė žinia ta, kad reikšmę turi ir vidutiniai pokyčiai: net neidealūs, bet geresni nei anksčiau rodikliai siejami su ilgesne gyvenimo trukme. Nuoseklus įpročių gerinimas dažnai duoda apčiuopiamos naudos per kelis mėnesius, o ilgalaikėje perspektyvoje mažina demencijos, kai kurių onkologinių ligų ir sunkių širdies įvykių riziką.

    Gydytojai ragina pradėti nuo paprastų žingsnių: susitarti dėl pastovaus miego režimo, į kasdienybę įtraukti bent trumpus pasivaikščiojimus ir reguliariai tikrinti kraujospūdį. Jei rodikliai jau padidėję, tikslinga su šeimos gydytoju aptarti individualų planą ir, jei reikia, gydymą.

  • 73 ar 82 proc. riebalų sviestas: kuris tikrai geresnis skoniui, kepiniams ir sveikatai?

    Renkantis sviestą dažniausiai akys užkliūva už skaičių ant pakuotės: 73 proc. ar 82 proc. riebalų. Nors skirtumas gali pasirodyti nedidelis, jis keičia produkto sudėtį, elgseną kepant ir net tai, kaip lengvai sviestas tepasi ant duonos.

    Pagal Europos Sąjungos praktikoje taikomus pieno produktų apibrėžimus, tradicinis sviestas paprastai turi 80–90 proc. pieno riebalų. Todėl 82 proc. riebalų sviestas dažnai laikomas artimiausiu klasikiniam, o mažesnio riebumo gaminiuose paprastai būna daugiau vandens fazės.

    Ką reiškia 73 ir 82 proc.?

    Riebalų procentas nurodo, kiek svieste yra pieno riebalų, o likusi dalis daugiausia sudaryta iš vandens ir nedidelio kiekio pieno sausųjų medžiagų. Kuo mažesnis riebumas, tuo daugiau drėgmės, todėl sviestas gali labiau čirškėti keptuvėje ir greičiau išskirti skystį.

    73 proc. riebalų sviestas dėl didesnio vandens kiekio dažnai lengviau tepasi iškart iš šaldytuvo, o jo energinė vertė paprastai mažesnė nei 82 proc. alternatyvos. Vis dėlto skonis ir aromatas gali būti švelnesni, nes riebalų dalis labiau susijusi su sodresniu pojūčiu burnoje.

    Kepiniams ir kremams dažniau renkasi 82 proc.

    Konditerijoje ir kepiniuose drėgmė yra kritinis veiksnys: kuo jos daugiau, tuo sunkiau kontroliuoti tešlos struktūrą. Dėl to 82 proc. riebalų sviestas dažniau pasirenkamas sluoksniuotos tešlos gaminiams, trapiai tešlai ir kremams, kuriems reikia stabilumo ir prognozuojamo rezultato.

    Mažesnio riebumo sviestas kepant taip pat tinka, tačiau gali keisti tekstūrą: tešla gali gauti daugiau garų ir drėgmės, o tai ne visada pageidaujama. Jei receptas reikalauja tikslaus rezultato, paprastai saugiau rinktis sviestą, kurio riebumas artimas klasikiniam.

    Ar riebesnis sviestas visada sveikesnis?

    Sviestas yra sočiųjų riebalų šaltinis, taip pat jame natūraliai yra riebaluose tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino A. Riebesniame svieste šių medžiagų proporciškai gali būti daugiau, tačiau kartu auga ir kalorijų kiekis, todėl svarbiausias veiksnys išlieka porcija.

    Mitybos gairės dažniausiai pabrėžia bendrą sočiųjų riebalų ribojimą ir raginimą rinktis įvairius riebalų šaltinius. Praktikoje tai reiškia, kad 82 proc. sviestas nėra blogas pasirinkimas, jei jis vartojamas saikingai, o kasdienėje mityboje netrūksta nesočiųjų riebalų iš žuvies, riešutų ar augalinių aliejų.

    Jei svarbiausia yra tepti ant sumuštinių ir norisi lengvesnio pojūčio, 73 proc. variantas gali būti patogus. Jei prioritetas yra kepiniai, padažai ir ryškesnis skonis, dažniau laimi 82 proc. sviestas, nes jis paprastai elgiasi stabiliau ir suteikia sodresnį rezultatą.

  • Dauguma taip sėdi tualete, bet gydytojai įspėja: viena padėtis gali palengvinti tuštinimąsi

    Dauguma taip sėdi tualete, bet gydytojai įspėja: viena padėtis gali palengvinti tuštinimąsi

    Kas vyksta kūne tuštinantis

    Žmogaus organizmas turi natūralų mechanizmą, padedantį sulaikyti išmatas iki tuštinimosi. Vienas svarbiausių vaidmenų tenka gaktiniam tiesiosios žarnos raumeniui, kuris ramybės būsenoje suformuoja kampą tarp tiesiosios žarnos ir išangės kanalo.

    Šis kampas veikia tarsi užraktas: turinys neišteka nevalingai. Tuštinantis raumuo turėtų atsipalaiduoti, o kampas išsitiesinti, kad išmatos lengviau pasišalintų.

    Kodėl įprasta sėdėsena ne visada patogi

    Sėdint ant standartinio unitazo, anatominiu požiūriu kampas dažnai neišsitiesina tiek, kiek pritūpus. Dėl to daliai žmonių tenka labiau stangintis ir didinti spaudimą pilvo ertmėje, kad procesas vyktų sklandžiai.

    Toks nuolatinis, stiprus stanginimasis nėra neutralus: didesnis spaudimas gali labiau apkrauti dubens dugno raumenis ir išangės srities kraujagysles. Ilgainiui tai gali prisidėti prie hemorojaus simptomų paaštrėjimo ar kitų problemų, ypač jei vargina lėtiniai vidurių užkietėjimai.

    Ką rodo tyrimai apie pritūpimą primenančią padėtį

    Mokslinėje literatūroje ne kartą analizuota, ar pritūpimą imituojanti padėtis gali palengvinti tuštinimąsi. Tyrimuose dažniausiai vertinama paprasta priemonė: nedidelė atrama kojoms, kuri pakelia kelius aukščiau klubų.

    Publikacijose aprašoma, kad žmonės, naudoję kojų atramą, dažniau nurodė lengvesnį tuštinimąsi, trumpesnį laiką tualete ir mažesnį poreikį stangintis. Kituose darbuose, lyginus pritūpimą, sėdėjimą ant žemesnio ir standartinio unitazo, pritūpimo padėtis siejosi su greitesniu procesu ir mažesnėmis pastangomis.

    Svarbu pabrėžti, kad kojų atrama nevisiškai atkuria pilną pritūpimą. Vis dėlto net dalinis kūno padėties pakeitimas kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, kad sumažėtų diskomfortas.

    Kaip tai pritaikyti kasdien

    Kojų atrama paprastai yra nedidelis paaukštinimas, pastatomas prieš unitazą. Užkėlus pėdas, keliai pakyla aukščiau klubų, dubuo šiek tiek pasvyra į priekį, o tiesiosios žarnos ir išangės kanalo kampas gali tapti palankesnis tuštinimuisi.

    Gydytojai taip pat ragina nepaversti tualeto vieta ilgam sėdėjimui su telefonu rankoje. Ilgas sėdėjimas didina spaudimą išangės sričiai ir gali prisidėti prie hemorojaus rizikos, ypač jei tai tampa kasdieniu įpročiu.

    Padėtis gali padėti, tačiau ji nepakeičia vidurių užkietėjimo priežasčių korekcijos. Tuštinimosi kokybei didelę įtaką daro pakankamas skaidulų kiekis maiste, skysčių vartojimas ir fizinis aktyvumas, taip pat įprotis neatidėlioti natūralaus noro tuštintis.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją

    Nors vidurių užkietėjimas ir tuštinimosi sunkumai yra dažni, jų nereikėtų ignoruoti, jei problema užsitęsia. Jei simptomai tęsiasi kelias savaites, kartojasi stiprus skausmas, pastebimas kraujas išmatose ar vargina nuolatinis nepilno pasišalinimo jausmas, reikalinga gydytojo konsultacija.

    Ypač svarbu neatidėlioti vizito, jei kartu pasireiškia nepaaiškinamas svorio kritimas ar didėjantis silpnumas. Tokie požymiai gali būti susiję ne tik su funkciniu sutrikimu, bet ir su rimtesnėmis virškinamojo trakto ligomis.

    Specialistai primena, kad paprasti įpročių pokyčiai kartais duoda apčiuopiamą naudą. Jei dažnai tenka stangintis, verta saugiai išbandyti pritūpimą primenančią padėtį, tačiau nuolatiniai simptomai turėtų būti įvertinti mediciniškai.

  • Ne mocarela: šis sūris gali būti geriausias pasirinkimas turint aukštą kraujospūdį

    Mažesnis natrio kiekis mityboje yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant suvaldyti padidėjusį kraujospūdį, todėl net ir kasdieniai produktai, tokie kaip sūris, gali turėti apčiuopiamą įtaką. Jei sūrio atsisakyti nesinori, dėmesį verta atkreipti į šveicariško tipo sūrius, kurie dažnai turi mažiau druskos nei daugelis kitų populiarių rūšių.

    Tipinėje maždaug 30 gramų šveicariško sūrio porcijoje gali būti apie 50 miligramų natrio, kai tuo pačiu kiekiu kai kurių brandintų ar lydytų sūrių organizmas gauna kelis kartus daugiau. Būtent todėl keičiant labai sūrius produktus į mažiau sūrius lengviau neperžengti rekomenduojamų ribų ir kartu išlaikyti mėgstamus skonius.

    Kodėl svarbus mažesnis natris?

    Per didelis natrio kiekis siejamas su didesniu skysčių susilaikymu organizme ir didesniu kraujospūdžiu, o ilgainiui tai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Daugeliui žmonių pagrindinis natrio šaltinis yra ne vien druska, beriama gaminant, bet ir pramoniniu būdu pagaminti produktai, įskaitant kai kuriuos sūrius.

    Renkantis sūrį verta vertinti ne tik riebalų kiekį, bet ir maistinę etiketę, ypač natrį ar druską. Skirtingų gamintojų ir rūšių rodikliai gali smarkiai skirtis, todėl net ir tos pačios kategorijos sūriai gali būti labai nevienodi pagal sūrumą.

    Šveicariškas sūris ir maistinės medžiagos

    Šveicariško tipo sūriai dažnai vertinami kaip geras baltymų šaltinis ir viena patogesnių priemonių papildyti racioną kalciu. Vidutiniškai 100 gramų šio tipo sūrio gali turėti apie 700–900 miligramų kalcio, nors tikslus kiekis priklauso nuo konkrečios rūšies ir gamintojo.

    Be kalcio, tokiuose sūriuose paprastai yra fosforo, vitamino B12 ir cinko. Šios medžiagos svarbios kaulų būklei, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemai ir normaliai imuninei funkcijai.

    Ką dar galima daryti dėl kraujospūdžio?

    Vieno produkto pakeitimas nepadarys stebuklo, tačiau gali būti prasminga bendro plano dalis. Kraujospūdžiui palankūs įpročiai apima mažesnį druskos vartojimą, didesnį daržovių ir vaisių kiekį, pakankamą skaidulų gavimą bei reguliarų fizinį aktyvumą.

    Praktikoje druską virtuvėje dažnai padeda sumažinti prieskoniai ir žolelės, pavyzdžiui, česnakas, imbieras, bazilikas ar raudonėlis. Taip pat svarbu saikingai vartoti alkoholį, o esant nuolat padidėjusiems rodikliams pasitarti su gydytoju dėl individualių tikslų ir gydymo.

    Šveicarišką sūrį galima įtraukti paprastai: dėti į sumuštinius, salotas, omletus ar valgyti su vaisiais ir riešutais, tačiau porcijų dydis išlieka svarbus. Net ir mažiau sūrus sūris vis tiek prisideda prie bendro dienos natrio kiekio, todėl geriausia jį derinti su mažai apdorotais produktais.