CP v2

Tag: Mityba

  • Šie 5 gėrimai gali padėti prostatai: urologai įspėja, kam tai netinka

    Prostatos sveikata daugeliui vyrų tampa aktuali nuo vidutinio amžiaus, ypač atsiradus šlapinimosi sutrikimams ar diagnozavus gerybinę prostatos hiperplaziją. Gydytojai pabrėžia, kad gėrimai nėra gydymas, tačiau subalansuota mityba ir tinkama skysčių rutina gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Tyrimuose dažniausiai minimi keli pasirinkimai: granatų sultys, pomidorų sultys, žalioji arbata, sojų gėrimai ir paprastas vanduo. Didžiausią reikšmę turi ne vienas produktas, o ilgalaikiai įpročiai, kūno svoris, fizinis aktyvumas ir rizikos veiksnių kontrolė.

    Granatų sultys: ką rodo duomenys

    Granatų sultys dažnai aptariamos dėl gausaus antioksidantų kiekio, o kai kuriuose klinikiniuose stebėjimuose vertintas jų ryšys su PSA rodiklio pokyčiais po prostatos vėžio gydymo. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrodymai nėra vienareikšmiai, o sultys neturėtų pakeisti gydytojo paskirtos priežiūros.

    Renkantis granatų sultis svarbu atkreipti dėmesį į cukraus kiekį, ypač turintiems antsvorio, prediabetą ar diabetą. Tokiais atvejais dažniau rekomenduojama riboti saldžius gėrimus ir pirmenybę teikti vandeniui.

    Pomidorų sultys ir likopenas

    Pomidoruose esantis likopenas siejamas su antioksidaciniu poveikiu, o kai kuriuose mitybos tyrimuose aptariamas galimas ryšys su mažesne prostatos ligų rizika. Likopenas geriau pasisavinamas, kai pomidorai apdoroti termiškai, todėl pomidorų sultys ar padažai neretai minimi kaip praktiškas pasirinkimas.

    Vis dėlto daliai žmonių rūgštūs pomidorų produktai gali dirginti skrandį ar sustiprinti refliukso simptomus. Jei kartu vargina dažnas ar skausmingas šlapinimasis, verta pasitarti su gydytoju, ar konkretūs produktai neprovokuoja nemalonių pojūčių.

    Žalioji arbata, sojų gėrimai ir vanduo

    Žaliojoje arbatoje esantys katechinai, tarp jų EGCG, tiriami dėl galimo poveikio oksidaciniam stresui ir uždegimui. Tačiau jautresniems žmonėms kofeinas gali didinti šlapimo pūslės dirglumą, todėl žalioji arbata ne visiems tinka vakarais ar esant ryškiems šlapinimosi simptomams.

    Sojų gėrimuose esantys izoflavonai siejami su hormoninės aplinkos moduliacija, o populiaciniai duomenys iš regionų, kur sojos vartojama daugiau, dažnai rodo mažesnį prostatos vėžio paplitimą. Tuo pačiu svarbu rinktis gėrimus be pridėtinio cukraus, o turint skydliaukės ar kitų lėtinių ligų, mitybos pokyčius aptarti su specialistu.

    Vanduo išlieka paprasčiausia ir patikimiausia bazė kasdienai, nes padeda palaikyti normalų šlapimo takų darbą ir sumažina šlapimo koncentraciją. Gydytojai taip pat primena riboti alkoholį, saldžius gėrimus ir perteklinį kofeino kiekį, nes tai gali paaštrinti apatinių šlapimo takų simptomus.

    Jeigu pasireiškia nauji simptomai, tokie kaip silpna šlapimo srovė, dažnas naktinis šlapinimasis, skausmas ar kraujas šlapime, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais svarbiausia ne eksperimentuoti su gėrimais, o kreiptis į šeimos gydytoją ar urologą ir atlikti reikalingus tyrimus.

  • Gerkite ryte tuščiu skrandžiu: 200 ml burokėlių sulčių siejamos su geresne žarnyno veikla

    Burokėlių sultys jau seniai minimos kaip vienas maistingiausių daržovių gėrimų, o pastaraisiais metais vėl grįžta į kasdienius mitybos įpročius. Jose yra folatų, kalio, vitamino C ir įvairių augalinių junginių, tarp jų betacianinų, kurie suteikia ryškią spalvą.

    Didžiausias mokslininkų dėmesys dažnai krypsta į natūralius burokėlių nitratus. Organizme jie gali virsti azoto oksidu, kuris plečia kraujagysles ir taip gali prisidėti prie kraujospūdžio mažėjimo, ypač žmonėms, kurių spaudimas padidėjęs. Vis dėlto poveikis nėra momentinis visiems, o rezultatai priklauso nuo bendros mitybos, judėjimo ir sveikatos būklės.

    Žarnyno veiklai burokėlių sultys gali būti naudingos dėl biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau jos nėra skaidulų šaltinis taip, kaip visas burokėlis. Jei tikslas yra reguliarus tuštinimasis ir mikrobiotos palaikymas, dažnai daugiau naudos duoda ne sultys, o burokėliai su minkštimu, taip pat kitos skaidulų turinčios daržovės, ankštiniai ir pilno grūdo produktai.

    Dažnai kartojamas patarimas gerti apie 200 mililitrų ryte, tuščiu skrandžiu, labiau siejamas su patogiu režimu nei su vieninteliu teisingu laiku. Kai kuriems žmonėms rūgštesni ar intensyvesnio skonio gėrimai ryte gali dirginti skrandį, todėl verta stebėti savijautą ir, prireikus, gerti su maistu arba rinktis mažesnę porciją.

    Svarbu įvertinti ir atsargumo priemones. Burokėliai turi oksalatų, todėl žmonėms, linkusiems į tam tikrų tipų inkstų akmenligę, patariama pasitarti su gydytoju dėl kiekio. Taip pat verta žinoti, kad po burokėlių gali laikinai parausti šlapimas ar išmatos, ir tai dažniausiai nėra pavojinga.

    Norint gauti daugiau naudos ir mažiau pridėtinio cukraus, geriausia rinktis šviežiai spaustas daržovių sultis be saldiklių, o dar geriau, jei dalis gėrimo ruošiama kokteilio principu, paliekant minkštimą. Jei žmogus vartoja vaistus nuo kraujospūdžio ar turi lėtinių ligų, dėl reguliaraus burokėlių sulčių vartojimo saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Trys dalykai, kurie grąžina jėgas: gydytojai sako, kad vien miegas čia nepadės

    Trys dalykai, kurie grąžina jėgas: gydytojai sako, kad vien miegas čia nepadės

    Nuovargis, suprastėjęs miegas, įtampa kūne ir krintanti koncentracija vis dažniau kamuoja ne tik sportuojančius, bet ir skubančius, daug dirbančius žmones. Specialistai pabrėžia, kad organizmas kurį laiką gali veikti aukštu tempu, tačiau ilgainiui ima siųsti aiškius perspėjimo signalus.

    Regeneracija nėra vien poilsis savaitgalį ar atsitiktinis ilgesnis miegas. Geresnę savijautą dažniausiai lemia trijų sričių visuma: miego kokybė, kasdienis judėjimas ir mityba, o šie veiksniai tarpusavyje stipriai susiję.

    Miegas: svarbi ne tik trukmė

    Miegas yra laikas, kai organizmas atstato energijos atsargas, reguliuoja hormonų pusiausvyrą, o nervų sistema pereina į atsinaujinimui palankų režimą. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama siekti 7–9 valandų miego, tačiau vien valandų skaičius negarantuoja kokybės.

    Prastą miegą dažnai palaiko vakariniai įpročiai: ekranų šviesa, darbas iki vėlumos, nereguliarus režimas, kofeinas antroje dienos pusėje. Ekspertai pataria prieš miegą užtikrinti tamsą, tylą ir vėsesnę kambario temperatūrą, o laiką be ekranų planuoti bent paskutinę valandą.

    Net ir miegant pakankamai galima atsikelti pavargus, jei kūnas naktį išlieka įsitempęs, o nugara ar kaklas nuolat ieško patogesnės padėties. Tuomet verta įvertinti miego aplinką, įskaitant čiužinį ir pagalvę, nes netinkama atrama gali didinti diskomfortą ir fragmentuoti miegą.

    Mityba: energija, kuri neturi „sūpuoti“

    Nuovargį daugelis bando kompensuoti kava ar saldžiais užkandžiais, tačiau tokie sprendimai dažnai sukelia trumpą energijos šuolį ir vėlesnį kritimą. Regeneracijai palankiau, kai energija tiekiama stabiliai: reguliariai valgant, renkantis mažiau apdorotą maistą ir užtikrinant pakankamai baltymų.

    Pasaulio sveikatos organizacijos gairės pabrėžia daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių ir nesočiųjų riebalų svarbą. Ne mažiau reikšmingas ir skysčių balansas: daugeliui suaugusiųjų realistiškas orientyras yra apie 1,5–2 litrai vandens per dieną, nors poreikis kinta pagal kūno masę, temperatūrą ir fizinį krūvį.

    Mityba glaudžiai susijusi ir su miegu: miego trūkumas gali didinti potraukį kaloringesniam maistui, o sunkus, vėlyvas valgymas gali pabloginti užmigimą. Todėl specialistai dažnai siūlo pradėti nuo paprasto žingsnio: paskutinį didesnį valgymą planuoti anksčiau, o vakare rinktis lengvesnius produktus.

    Judėjimas: ne tik sporto salė

    Regeneracija nereiškia visiško neveiklumo, o reguliarus judėjimas dažnai padeda geriau miegoti ir mažina įtampą. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo arba 75–150 minučių intensyvaus, taip pat bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus.

    Praktikoje tai gali būti greitesni pasivaikščiojimai, važiavimas dviračiu, plaukimas ar jėgos pratimai namuose. Vertinga ir mobilumo bei tempimo rutina, nes ji gerina judesių amplitudę, gali mažinti raumenų įtampą ir padėti pereiti į ramesnę būseną vakare.

    Intensyviai sportuojantiems svarbios ir sąmoningos poilsio dienos, kai krūvis mažinamas, tačiau išlieka lengvas judėjimas. Tokios dienos padeda atkurti raumenų būklę ir sumažina pervargimo riziką, ypač jei treniruotės derinamos su įtemptu darbu.

    Specialistai pabrėžia, kad geriausiai veikia ne trumpalaikės priemonės, o nuosekli kasdienė sistema. Kai miegas, mityba ir judėjimas suderinami, organizmas dažniau atsigauna greičiau, o energija dienos metu tampa stabilesnė.

  • Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Pica daugeliui yra itališkos virtuvės sinonimas, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdimas ir kitas pavadinimas – pinsa. Šis kepinys vis dažniau atsiranda restoranų meniu ir parduotuvių lentynose, o susidomėjimą kursto pažadas, kad ji gali būti lengviau virškinama.

    Nors pica ir pinsa kilusios iš Italijos, jos dažnai atpažįstamos iš formos ir tekstūros. Pica įprastai yra apvali, o pinsa dažniau patiekiama pailga, su apvalintais kraštais, ir formuojama tempiant tešlą ant stalo, o ne mėtant ore.

    Skiriasi ir pats pagrindas. Klasikinė pica dažniausiai siejama su plonesne tešla, o kraštai gali būti labiau iškilę ir traškūs. Pinsa paprastai būna storesnė, su minkštesniu vidumi ir ryškesne, traškesne plutele.

    Vienas labiausiai pastebimų skirtumų – kaip ir kada dedami priedai. Ant picos įprastai iš karto tepamas pomidorų padažas ir dar prieš kepimą sudedami pasirinkti ingredientai. Pinsa dažnai priskiriama vadinamajai baltajai picai, kai vietoje pomidorų pagrindo naudojami šviesesni padažai, pavyzdžiui, grietinėlės pagrindu.

    Dar vienas pinsos bruožas – praktika dalį priedų dėti jau po kepimo. Tokiu būdu siekiama išlaikyti šviežių ingredientų tekstūrą ir skonį, o pats kepinys išlieka traškesnis. Picos atveju dažniausiai beveik visi ingredientai keliauja į krosnį kartu su žalia tešla.

    Skiriasi ir tešlos sudėtis bei fermentacijos trukmė. Picos tešla tradiciškai gaminama iš kvietinių miltų, dažnai minima itališka 00 rūšis, o fermentacija priklauso nuo recepto – praktikoje ji gali trukti apie parą. Pinsa dažnai ruošiama maišant kvietinius miltus su ryžių ir sojų miltais, o tešla laikoma ir brandinama gerokai ilgiau, neretai iki 72 valandų vėsiai.

    Būtent ilgesnė fermentacija dažniausiai minima kaip priežastis, kodėl pinsa gali būti lengviau virškinama. Ilgiau brandinant tešlą, joje vyksta natūralūs procesai, galintys keisti tešlos struktūrą ir jos pojūtį skrandyje, nors galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo sudėties, porcijos dydžio ir individualaus jautrumo.

    Atsakymas, kas skaniau – pica ar pinsa, dažniausiai lieka skonio reikalas. Vis dėlto augantis pinsos populiarumas rodo aiškią tendenciją: žmonės ieško alternatyvų klasikiniams patiekalams, nori lengvesnio pojūčio po valgio ir daugiau pasirinkimo net ir tokioje, atrodytų, visiems pažįstamoje kategorijoje.

  • Mažai kas perka, bet vertėtų: menkių kepenėlės skardinėje slepia netikėtą naudą

    Menkių kepenėlės skardinėje – vienas tų produktų, kurie dažnai lieka nepastebėti lentynoje šalia tuno ar sardinių. Pavadinimas ne visus vilioja, tačiau viduje paprastai būna švelnios tekstūros, lengvai sutepamas produktas, tinkantis greitai užtepėlei be jokio trintuvo. Skonis dažniausiai švelniai jūrinis, o riebumas padeda išvengti sausumo, todėl papildomo majonezo dažnai nereikia.

    Virtuvėje menkių kepenėlės geriausiai atsiskleidžia paprastuose deriniuose. Jas galima pertrinti šakute, pagardinti šviežiai maltais pipirais, citrinos sultimis, įmaišyti smulkinto svogūno ar laiškinių česnakų, o riebumą subalansuoti marinuotu ar raugintu agurku. Tokia užtepėlė tinka ant ruginės duonos, skrebučių ar bagetės, o norint sotesnio varianto galima pridėti kietai virto kiaušinio.

    Kas slypi sudėtyje?

    Mitybos požiūriu tai kaloringas, riebalų turintis produktas, tačiau jis vertinamas dėl tam tikrų maistinių medžiagų. Menkių kepenėlėse gali būti omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitamino D ir vitamino A. Omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija, o vitaminas D svarbus kaulams, raumenų veiklai ir imuninei sistemai.

    Vis dėlto svarbiausia detalė – saikas. Vitaminas A yra riebaluose tirpus, todėl jo perteklius organizme gali kauptis ir kelti rizikų, ypač jei kartu vartojami papildai ar kiti daug vitamino A turintys produktai. Dėl šios priežasties menkių kepenėles dažniau rekomenduojama vertinti kaip retkarčiais į racioną įtraukiamą užkandį, o ne kasdienį pasirinkimą.

    Kam verta būti atsargesniems?

    Didesnį atsargumą paprastai patariama taikyti nėščiosioms, nes per didelis vitamino A kiekis nėštumo metu laikomas nepageidaujamu. Taip pat verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, jei reguliariai vartojate vitaminų A ar D papildus arba turite kepenų ligų, nes riebaluose tirpūs vitaminai ir riebesni produktai ne visais atvejais tinka.

    Kaip ir su bet kuriomis žuvimis, svarbios ir alergijos: jautriems žuvims ar jūros gėrybėms žmonėms šis produktas gali netikti. Jei laikotės mažai riebalų turinčios dietos arba sunkiau toleruojate riebias žuvų konservų tekstūras, menkių kepenėlės gali būti per sočios.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir įspūdį atidarius skardinę. Dažniausiai geresnį rezultatą duoda produktas, kuriame matyti stambesni, šviesesni gabalėliai natūraliame riebale, o ne vientisa pilkšva masė. Kuo sudėtis trumpesnė ir aiškesnė, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų gaunate.

    Jei norisi šiltesnio patiekimo, kepenėles galima dėti ant karšto skrebučio arba trumpai įmaišyti į makaronus su česnaku, žolelėmis ir keliais šaukštais makaronų virimo vandens. Skardinėje esantis riebalas tuomet tampa greita padažo baze, o patiekalas paruošiamas per kelias minutes.

  • Kad ilgiau jaustumėtės sotūs: 7 produktai, kuriuos dietologai pataria derinti su kiaušiniais

    Kiaušiniai dažnai vadinami vienu geriausių pusryčių pasirinkimų, nes suteikia kokybiškų baltymų ir ilgesniam laikui numalšina alkį. Tačiau valgant tik kiaušinius organizmui gali pritrūkti skaidulų, kai kurių vitaminų ir sudėtinių angliavandenių, todėl energija krenta greičiau.

    Dietologų rekomendacijos rodo, kad sotumo jausmą geriausiai sustiprina subalansuotas derinys: baltymai, skaidulos ir sveikie riebalai. Būtent todėl prie kiaušinių verta pridėti produktų, kurie papildo lėkštę augalinėmis skaidulomis ir lėčiau pasisavinamais angliavandeniais.

    Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų yra avokadas, nes jame yra daug nesočiųjų riebalų ir skaidulų. Toks derinys gali padėti ilgiau išlaikyti sotumą, o riebalai taip pat prisideda prie riebaluose tirpių vitaminų įsisavinimo.

    Dar vienas variantas yra riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša: prie baltymų prisideda omega-3 riebalų rūgštys, svarbios širdžiai ir smegenų veiklai. Toks pusryčių pasirinkimas dažnai rekomenduojamas tiems, kurie nori ilgesniam laikui stabilios energijos be staigių alkio bangų.

    Jei norisi lengvesnio, bet maistingo patiekalo, tinka špinatų ir grybų derinys, kurį patogu įmaišyti į omletą. Daržovės suteikia papildomų mikroelementų ir tūrio, o dėl skaidulų sotumas išlieka ilgiau net ir su nedidele porcija.

    Prie kiaušinių dietologai taip pat dažnai siūlo rinktis pilno grūdo arba ruginę duoną. Kiaušiniuose natūraliai mažai sudėtinių angliavandenių, todėl pilno grūdo produktai padeda subalansuoti valgį ir palaikyti tolygesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Dar vienas baltymais turtingas priedas yra graikiškas jogurtas, kuris papildo racioną ir probiotikais, svarbiais žarnyno mikrobiotai. Be to, jogurtas paprastai yra kalcio šaltinis, o kartu su kiaušiniuose esančiu vitaminu D tai reikšminga kaulų sveikatai.

    Sotumo jausmui ir geresnei virškinimo pusiausvyrai dažnai rekomenduojamos uogos, nes jos suteikia skaidulų ir antioksidantų. Prie virtų kiaušinių tinka tiek braškės, tiek mėlynės, avietės ar gervuogės, ypač jei siekiama lengvesnių pusryčių.

    Norintiems sotesnio pasirinkimo po treniruotės ar aktyvesnės dienos, verta išbandyti saldžiąsias bulves. Jos suteikia sudėtinių angliavandenių ir kalio, o beta karotenas organizme virsta vitaminu A, todėl toks derinys padeda atkurti energijos atsargas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien kiaušinių pusryčiai nėra pilnavertis sprendimas visiems. Kiaušiniuose praktiškai nėra skaidulų ir vitamino C, taip pat mažai angliavandenių, todėl daliai žmonių alkis grįžta greičiau.

    Norint ilgesnio sotumo, paprastai rekomenduojama laikytis paprastos taisyklės: prie kiaušinių pridėti daržovių, uogų, pilno grūdo produktų ar sveikųjų riebalų šaltinį. Toks derinys padeda išlaikyti stabilesnę energiją ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą dienos eigoje.

  • Kada geriausia valgyti džiovintas slyvas žarnynui: dietologai paaiškina, kas svarbiausia

    Vidurių užkietėjimas bent retkarčiais paliečia daugelį žmonių, o dalis ieško švelnesnių, su mityba susijusių sprendimų. Vienas dažniausiai minimų produktų – džiovintos slyvos, siejamos su reguliariu tuštinimusi ir geresne žarnyno savijauta.

    Dietologai pabrėžia, kad vieno „tobulo“ paros meto džiovintoms slyvoms nėra. Svarbiau tai, kaip organizmas į jas reaguoja, kokį kiekį suvalgote ir ar pakankamai geriate skysčių.

    Specialistų vertinimu, džiovintas slyvas galima valgyti tiek ryte, tiek dieną ar vakare – moksliniai duomenys neišskiria vieno laiko kaip efektyviausio. Vis dėlto jautresniems žmonėms patariama jas planuoti tada, kai esate namuose ir galite ramiai stebėti poveikį.

    Jei po džiovintų slyvų jaučiate pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, praktiškiau jas rinktis pirmoje dienos pusėje. Taip mažesnė tikimybė, kad diskomfortas trikdys miegą, ypač jei kasdien suvartojate mažiau skaidulų ir organizmas prie jų nepratęs.

    Dietologai akcentuoja reguliarumą: nauda dažniau siejama su nuosekliu vartojimu, o ne su tiksliu laikrodžio laiku. Įprastai minimas kiekis – apie 50 gramų per dieną, tai maždaug 5–6 džiovintos slyvos, tačiau tikslus poreikis gali skirtis.

    Džiovintos slyvos turi sorbitolio – cukraus alkoholio, kuris padeda pritraukti vandenį į storąją žarną ir minkština išmatas. Be to, jos suteikia ir tirpių, ir netirpių skaidulų, kurios prisideda prie žarnyno turinio judėjimo.

    Dažnai minima standartinė porcija yra apie 4–6 džiovintos slyvos, o toks kiekis gali duoti kelis gramus skaidulų. Būtent skaidulų ir sorbitolio derinys laikomas viena priežasčių, kodėl šis produktas daugeliui veikia švelniai, bet apčiuopiamai.

    Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad džiovintos slyvos gali būti veiksmingos lėtinio vidurių užkietėjimo atvejais ir kai kuriais atvejais nenusileisti įprastoms skaidulų priemonėms. Vis dėlto, jei užkietėjimas užsitęsia, kartojasi ar atsiranda skausmas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Norint sustiprinti poveikį, specialistai pataria per dieną nepamiršti vandens. Kadangi dalis džiovintų slyvų veikimo susijusi su vandens pritraukimu į žarnyną, per mažas skysčių kiekis gali sumažinti efektą arba didinti diskomfortą.

    Alternatyva – slyvų sultys, kurios taip pat gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi. Tyrimuose žmonės, gėrę slyvų sultis, dažnai nurodė retesnį kietų, gumuliuotų išmatų pasitaikymą ir geresnę išmatų formą, tačiau jautresniems tai gali būti intensyvesnis pasirinkimas.

    Pradėti verta nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, ypač jei iki šiol skaidulų vartojote nedaug. Reguliarumas, pakankamas vandens kiekis ir individualus toleravimas – trys pagrindiniai dalykai, kurie dažniausiai lemia rezultatą.

  • Ką į kavą įmaišyti vietoj cinamono ar kardamono: ekspertai siūlo pistacijų pastą

    Kavos skonį dažniausiai sustiprina cukrus, grietinėlė ar sirupai, bet tokie priedai paprastai didina kalorijų kiekį ir ne visada palankūs kasdienei mitybai. Mitybos specialistai vis dažniau ragina rinktis natūralesnius sprendimus, o vienas jų – pistacijų pasta be pridėtinio cukraus.

    Pistacijos yra vienas iš nesočiųjų riebalų šaltinių, taip pat turi baltymų ir skaidulų. Mokslinėje literatūroje pistacijų vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, pavyzdžiui, cholesterolio rodikliais, kai jos įtraukiamos į subalansuotą mitybą vietoj mažiau palankių užkandžių.

    Dar viena priežastis, kodėl pistacijų pasta gali tikti prie kavos, – jos santykinai nedidelis poveikis gliukozės kiekiui kraujyje, lyginant su saldintais priedais. Dėl skaidulų ir riebalų derinio toks pagardas kai kuriems žmonėms gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, ypač jei kava geriama su pienu ar kaip užkandžio dalis.

    Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: rinkoje neretai pasitaiko pistacijų kremų su cukrumi, palmių aliejumi ar aromatizatoriais. Jei tikslas – maistingesnis pasirinkimas, verta ieškoti pastos, kurios sudėtyje būtų tik pistacijos, o druska ar aliejus būtų naudojami minimaliai.

    Jei norite pasigaminti pistacijų pastą namuose, paprastai pakanka trumpai paskrudinti nesūdytas, gliaudytas pistacijas ir sutrinti jas trintuvu iki vientisos masės. Jei konsistencija per tiršta, galima įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus, o saldumui, jei jo reikia, rinktis nedidelį kiekį medaus ar kito saldiklio.

    Kavai pagardinti dažnai užtenka vieno ar dviejų arbatinių šaukštelių pistacijų pastos: ją galima išmaišyti puodelyje, o ant viršaus užpilti espreso ir pieno putą. Skoniui sustiprinti tinka ir smulkintos pistacijos, tačiau saikas svarbus, nes riešutų produktai yra kaloringi.

    Gydytojai taip pat primena, kad kava gali būti kasdienės rutinos dalis, bet jautresniems žmonėms ji gali skatinti rūgštingumą, nerimą ar miego sutrikimus. Jei pastebite nemalonius pojūčius, verta mažinti kofeino kiekį, rinktis mažesnę porciją ar kavą gerti po valgio.

    Nors pistacijos laikomos maistingu pasirinkimu, jos yra dažnas alergenas, todėl alergiškiems žmonėms toks pagardas netinka. Taip pat verta įsivertinti bendrą dienos riebalų ir kalorijų kiekį, ypač jei pistacijų pasta naudojama ne tik kavoje, bet ir desertuose.

    Jei kyla klausimų dėl mitybos esant diabetui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui ar kitoms būklėms, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tuomet net ir nedidelis kasdienis įprotis, kaip kavos pagardinimas, gali būti pritaikytas jūsų tikslams.

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šparagai ir cukraus lygis kraujyje: dietologai paaiškina, kuo naudingas šis sezoninis daržovė

    Šparagai vis dažniau minimi tarp daržovių, kurias verta rinktis žmonėms, stebintiems cukraus kiekį kraujyje. Dietologai pabrėžia, kad šis sezoninis produktas turi mažai angliavandenių, o dėl skaidulų gliukozė iš maisto į kraują patenka lėčiau.

    Vienas svarbiausių šparagų privalumų siejamas su skaidulomis, ypač prebiotinėmis, kurios tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms. Toks poveikis gali prisidėti prie stabilesnės savijautos po valgio ir mažesnių staigių cukraus šuolių.

    Mitybos specialistų teigimu, šparagai išsiskiria tuo, kad jų angliavandenių kiekis yra nedidelis, o dalį jų sudaro maistinės skaidulos. Dėl šios priežasties po valgio gliukozės lygis paprastai kyla palaipsniui, o ne staigiai.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina virškinimą, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau. Praktikoje tai gali padėti lengviau kontroliuoti porcijas ir sumažinti norą užkandžiauti saldumynais, kas daugeliui žmonių yra viena didžiausių kliūčių siekiant stabilaus cukraus lygio.

    Kai kuriuose moksliniuose darbuose aptariama, kad šparaguose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali būti susiję su insulino veiklos procesais. Insulinas yra hormonas, padedantis ląstelėms pasisavinti gliukozę, todėl geresnis jautrumas insulinui paprastai laikomas palankiu veiksniu medžiagų apykaitai.

    Vis dėlto dietologai akcentuoja, kad dalis tyrimų atlikta laboratorinėmis sąlygomis ar su gyvūnais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti kasdieniam poveikiui žmogui. Dėl to šparagai neturėtų būti vertinami kaip savarankiška priemonė diabetui ar padidėjusiam cukraus lygiui gydyti.

    Šparaguose taip pat yra antioksidantų ir mikroelementų, kurie siejami su uždegimo ir oksidacinio streso mažinimu. Oksidacinis stresas dažnai minimas tarp veiksnių, susijusių su metaboliniais sutrikimais, todėl daržovių gausus racionas laikomas viena svarbiausių prevencinių krypčių.

    Didžiausia nauda paprastai pasiekiama tuomet, kai šparagai tampa subalansuotos mitybos dalimi kartu su pakankamu baltymų kiekiu, kitomis daržovėmis, neskaldytais grūdais ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Jei vartojate cukraus kiekį kraujyje veikiančius vaistus ar turite diagnozuotą diabetą, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Šparagai gali būti vertinga raciono dalis, tačiau stabilų cukraus lygį labiausiai lemia bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas“, – sako dietologai.