CP v2

Tag: Mityba

  • Daugelis ją nupjauna: ši lašišos dalis turi daugiausia omega-3 ir gali pakeisti jūsų racioną

    Lašiša laikoma vienu patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių mityboje, tačiau nemaža dalis žmonių vertingiausią jos dalį tiesiog išmeta. Daugiausia omega-3 dažniausiai sukaupta lašišos odoje ir po ja esančiame riebaliniame sluoksnyje, todėl nupjovus odą smarkiai sumažėja gaunamų naudingųjų riebalų kiekis.

    Tufts universiteto specialistai yra atkreipę dėmesį, kad pašalinus lašišos odą galima netekti maždaug 36–61 proc. žuvyje esančių omega-3 riebalų rūgščių. Tai logiška, nes omega-3 daugiausia „saugojamos“ riebaluose, o jų lašišoje nemažai būtent paviršiniuose audiniuose.

    Kas gaunama su lašišos oda?

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių, smegenų bei regos funkcijų palaikymu, o jų pakankamas kiekis mityboje dažnai įvardijamas kaip vienas svarbesnių sveikatai palankių įpročių. Dėl to net ir nedidelis pasirinkimas, ar valgyti lašišą su oda, gali turėti apčiuopiamą reikšmę bendrai omega-3 „sąskaitai“ per savaitę.

    Be riebalų rūgščių, lašišos oda gali būti ir baltymų šaltinis, taip pat joje išlieka dalis žuviai būdingų mikroelementų. Lašišoje natūraliai aptinkami vitaminas D, B grupės vitaminai, selenas ir niacinas, todėl valgant žuvį su oda dažnai gaunama daugiau visų šių medžiagų, nei renkantis vien filė.

    Kaip iškepti, kad būtų traški?

    Didžiausia kliūtis daugeliui yra tekstūra: netinkamai paruošta oda gali tapti minkšta ir „guminė“. Paprastai geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai oda prieš kepimą kuo geriau nusausinama, o pati žuvis kepama taip, kad oda turėtų tiesioginį kontaktą su karštu paviršiumi.

    Praktiškiausi būdai yra lengvas kepimas keptuvėje arba karšto oro gruzdintuvėje, nes taip oda greitai išsausėja ir tampa traški. Jei lašiša gausiai marinuojama ar apliejama padažais, oda dažniau suminkštėja, todėl padažus patogiau naudoti saikingai arba dėti jau po kepimo.

    Vis dažniau oda kepama ir atskirai kaip užkandis: plonai iškepta ji primena traškų „lakštą“, kurį galima naudoti kaip priedą prie salotų ar dubenėlių su grūdais. Tai viena iš tų virtuvės atliekų, kurios, tinkamai paruošus, tampa ir skanios, ir maistingos.

    Ką verta žinoti perkant žuvį?

    Jei planuojate valgyti lašišą su oda, svarbu atkreipti dėmesį į žuvies kilmę, laikymo sąlygas ir šviežumą. Oda yra ta dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, todėl kokybė ir higieniškas apdorojimas čia ypač svarbūs.

    Taip pat verta prisiminti, kad bendra omega-3 nauda priklauso nuo visos mitybos: svarbus ne vienas patiekalas, o reguliarumas. Vis dėlto paprastas įprotis neatsisakyti lašišos odos gali būti vienas lengviausių būdų padidinti omega-3 kiekį racione be papildų.

  • Kiek braškių galima suvalgyti per dieną: riba aiški, bet vienai grupei reikia ypač saugotis

    Kiek braškių galima suvalgyti per dieną: riba aiški, bet vienai grupei reikia ypač saugotis

    Braškės dėl saldaus skonio ir palyginti mažo kaloringumo yra vienas dažniausių sezono pasirinkimų, tačiau svarbiausia išlieka porcija. Mitybos rekomendacijose viena vaisių porcija dažniausiai siejama su maždaug 80–100 gramų kiekiu, o tai braškėms dažnai atitinka gerą saują.

    Kasdienai daugeliui žmonių įprastai tinka 1–2 porcijos, tai yra apie 150–200 gramų braškių per dieną. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų ir dažniausiai nesukelia diskomforto virškinimui, jei mityba apskritai yra įvairi.

    Braškės vertinamos dėl vitamino C, folatų, kalio ir antioksidantų, o skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems. Vis dėlto dubuo braškių neturėtų tapti kitų vaisių, daržovių ar baltymų šaltinių pakaitalu, nes organizmui svarbi įvairovė.

    Vienkartinė didesnė porcija daugeliui sveikų žmonių problemų nesukelia, bet kasdienis persivalgymas gali baigtis pilvo pūtimu, skausmu ar viduriavimu. Taip nutinka todėl, kad didesnis skaidulų ir vaisių rūgščių kiekis daliai žmonių dirgina virškinamąjį traktą, ypač jei įprastai skaidulų vartojama mažai.

    Jautresnį skrandį turintiems žmonėms ar patiriantiems refliuksą didelė porcija gali sustiprinti rėmenį ar deginimo pojūtį. Tokiu atveju praktiškiau rinktis mažesnius kiekius ir braškes valgyti ne tuščiu skrandžiu, stebint individualią organizmo reakciją.

    Nors braškės turi palyginti žemą glikeminį indeksą, lemiamas veiksnys vis tiek yra porcija ir tai, su kuo jos valgomos. Jei braškes derinsite su natūraliu jogurtu, kefyru, varške ar riešutais, užkandis dažniausiai būna sotesnis ir švelnesnis cukraus kiekiui kraujyje nei didelė vien vaisių porcija.

    Asmenims, turintiems cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, vertėtų laikytis individualių gydytojo ar dietologo rekomendacijų. Reakcija į tuos pačius vaisius gali skirtis, todėl saugiausia orientuotis į savo tikslus, gydymo planą ir gliukozės matavimus.

    Dar viena svarbi tema yra alerginės reakcijos arba padidėjęs jautrumas. Jei suvalgius braškių atsiranda burnos niežėjimas, bėrimas, dilgėlinė, lūpų patinimas ar ryškesni kvėpavimo takų simptomai, situacijos nereikėtų ignoruoti ir verta pasitarti su specialistu.

    Galiausiai braškių nauda dažnai prapuola, kai jos virsta cukrumi, sirupais ar riebiais priedais apkrautu desertu. Sveikiausia rinktis šviežias, gerai nuplautas braškes be papildomo saldinimo, o jei norisi deserto, geriau rinktis natūralius pieno produktus ar košes vietoj cukraus ir saldžių padažų.

  • Alyvuogių ar Extra Virgin: kritinis skirtumas, dėl kurio pirkėjai dažnai permoka be reikalo

    Parduotuvėse dažnai painiojami du pavadinimai: alyvuogių aliejus ir Extra Virgin. Abu gaminami iš alyvuogių, tačiau jų kokybė, skonis ir paskirtis virtuvėje gali skirtis iš esmės, todėl ne visada verta mokėti daugiau vien už užrašą etiketėje.

    Extra Virgin laikomas aukščiausios kokybės alyvuogių aliejumi, nes jis išgaunamas pirmojo spaudimo būdu, mechaniškai, nenaudojant chemijos ir neperkaitinant. Toks aliejus išlaiko daugiau natūralių antioksidantų ir aromatinių junginių, todėl gali būti ryškesnio, kartais žolingo ar lengvai kartoko skonio.

    Įprastas alyvuogių aliejus, kuris ant pakuočių neretai žymimas kaip „Pure“ ar tiesiog „Olive Oil“, dažniau būna rafinuotas arba sumaišytas. Rafinuojant naudojama aukštesnė temperatūra ir valymo procesai, dėl kurių skonis tampa neutralesnis, o dalis biologiškai aktyvių medžiagų sumažėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad Extra Virgin labiausiai atsiskleidžia ten, kur aliejus vartojamas be kaitinimo. Jis tinka salotoms, padažams, šaltoms užtepėlėms, marinatams ar patiekalų užbaigimui, kai norisi aromato ir ryškesnio skonio.

    Kaitinimui dažnai racionaliau rinktis rafinuotą alyvuogių aliejų, nes jis paprastai stabilesnis esant aukštesnei temperatūrai ir mažiau keičia patiekalo skonį. Kepant ar troškinant tai leidžia sutaupyti, o brangesnį Extra Virgin pasilikti ten, kur jo savybės iš tiesų jaučiamos.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į etiketę: Extra Virgin turėtų būti nurodyta kaip aukščiausios rūšies pirmojo spaudimo aliejus, o kokybišką produktą dažnai papildo kilmės informacija ir aiškus galiojimo terminas. Taip pat svarbu laikymas, nes šviesa ir šiluma spartina oksidaciją, todėl aliejui labiau tinka tamsus butelis ir vėsesnė vieta.

  • Niekada nedėkite į sultinį: 3 vištienos dalys, kurias geriau iškart išmesti

    Verdant vištienos sultinį dažnas renkasi pigesnes ar mažiau populiarias skerdenos dalis, tačiau ne visos jos tinka puodui. Maisto saugos specialistai primena, kad rizika dažniausiai kyla ne iš pačios vištienos, o iš netinkamai paruoštų dalių ir prasto higienos laikymosi virtuvėje.

    Vištos uodegėlė, dar vadinama guziku, dažnai giriama dėl riebesnio skonio, tačiau būtent ją patariama nupjauti ir nenaudoti sultiniui. Šioje vietoje yra daugiau riebalinio audinio, o šalia esanti išskyrų sritis reiškia, kad neatsargiai apdorojant lengviau pernešti bakterijas ant kitų paviršių ar į maistą.

    Kokias dalis geriau išmesti

    Dar viena dalis, kurios verčiau nevirti, yra vištos galva. Ji beveik nesuteikia maistinės vertės, o jei paukštis paruoštas ne itin kruopščiai, ant paviršių gali likti nešvarumų, kuriuos sunku patikimai pašalinti vien tik nuplovimu.

    Taip pat dažnai minimi plaučiai ir kiti menkaverčiai vidaus organų likučiai, jei jie apskritai pasitaiko kartu su skerdena. Tokios dalys sultiniui neduoda apčiuopiamos naudos, o netinkamai išvalytos gali suprastinti skonį ir padidinti užteršimo riziką, ypač kai verdama ilgai, bet prieš tai nebuvo laikomasi švaros.

    Ar parduotuvinė vištiena saugi?

    Parduotuvėse parduodama vištiena paprastai yra tikrinama veterinariniu požiūriu, todėl pagrindinė taisyklė yra tinkamas paruošimas namuose. Žalią mėsą reikėtų laikyti atskirai, pjaustymo lenteles ir peilius po kontakto su ja nuplauti karštu vandeniu su plovikliu, o rankas nusiplauti prieš liečiant kitus produktus.

    Svarbu ir temperatūros kontrolė: vištiena turi būti pilnai termiškai apdorota, o sultinį po virimo patartina greitai atvėsinti, jei jis nebus valgomas iš karto. Ilgas laikymas kambario temperatūroje sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl saugiau atvėsintą sultinį laikyti šaldytuve.

    Kaip išsaugoti sultingą krūtinėlę

    Krūtinėlė vertinama dėl liesumo ir baltymų gausos, tačiau dažnai išsausėja. Vienas patikimiausių būdų to išvengti yra trumpas mirkymas sūryme, nes druska padeda mėsai išlaikyti daugiau drėgmės termiškai apdorojant.

    Praktiška proporcija namuose: apie 60 gramų druskos ištirpinti 1 litre vandens ir vištieną palaikyti 20–40 minučių. Prieš kepant ar verdant mėsą nusausinkite, o kad ji iškeptų tolygiai, storąją dalį galima lengvai pamušti, kad storis suvienodėtų.

    Kepant keptuvėje krūtinėlę dažniausiai pakanka apkepti po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo storio, o orkaitėje dažnai pasirenkama 180 laipsnių temperatūra ir apie 25–30 minučių. Tikslus laikas gali skirtis, todėl svarbiausia neperkepti ir leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys pasiskirstytų.

  • Rūkyta ar šviežia lašiša: kuri turi daugiau omega-3 ir kada sveikatai laimi paprastas pasirinkimas

    Lašiša dažnai laikoma vienu patogiausių būdų padidinti omega-3 riebalų rūgščių kiekį mityboje, tačiau skirtingas paruošimas gali keisti galutinę maistinę vertę. Lyginant rūkytą ir šviežią lašišą, daugeliu atvejų daugiau omega-3 išlieka šviežioje arba švelniai termiškai apdorotoje žuvyje.

    Omega-3 daugiausia slypi žuvies riebaluose, todėl intensyvus kaitinimas gali mažinti jų kiekį dėl riebalų netekimo. Karštas rūkymas paprastai reiškia aukštesnę temperatūrą, tad dalis riebalų ir kartu omega-3 gali sumažėti, o šaltas rūkymas dažniau padeda geriau išsaugoti riebalų sudėtį.

    Vis dėlto vien omega-3 palyginimu pasirinkimas nesibaigia: rūkytos lašišos silpnoji vieta dažnai yra didelis druskos kiekis. Šviežia lašiša natūraliai turi mažai natrio, o rūkyta dėl sūdymo ir konservavimo gali tapti reikšmingu druskos šaltiniu, todėl ją patariama valgyti saikingiau.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Omega-3 kiekis lašišoje priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo rūšies, kilmės bei žuvies mitybos. Įprasta tendencija tokia, kad auginta lašiša neretai turi daugiau omega-3 nei laukinė, nes jos pašare dažnai būna daugiau riebalų.

    Tuo pačiu skirtingos lašišų rūšys išsiskiria riebalų sudėtimi. Pavyzdžiui, karališkoji lašiša (chinook) paprastai laikoma viena riebiausių ir turtingiausių omega-3, o raudonoji lašiša (sockeye) taip pat dažnai vertinama dėl didesnio naudingųjų riebalų kiekio.

    Reikšmę turi ir aplinka, kurioje žuvis augo: šaltesniuose vandenyse gyvenančios žuvys paprastai sukaupia daugiau riebalų. Dėl to kai kurių regionų laukinė lašiša gali turėti didesnę omega-3 koncentraciją, nors bendras vaizdas vis tiek priklauso nuo konkrečios rūšies ir sezono.

    Ką rinktis kasdien?

    Jei tikslas yra maksimaliai išlaikyti omega-3 ir kartu riboti druską, dažniausiai geriausiai tinka šviežia lašiša arba švelniai paruošta žemoje temperatūroje. Kepimas labai karštoje keptuvėje ar ilgas kaitinimas gali būti mažiau palankus omega-3 išsaugojimui nei trumpas, saikingas terminis apdorojimas.

    Rūkyta lašiša taip pat gali būti vertinga, ypač jei tai šaltai rūkyta ir ji valgoma kaip mažesnė raciono dalis. Praktinis sprendimas sveikatai dažnai paprastas: omega-3 geriausia rinkti iš šviežios lašišos, o rūkytą palikti kaip retesnį, skonio akcentą.

  • 15 produktų, kuriuose slepiasi cukrus: net jogurtas ir duona gali viršyti lūkesčius

    Pridėtinis cukrus dažnai siejamas su saldumynais, tačiau nemaža jo dalis „pasislepia“ kasdieniuose produktuose, kuriuos laikome patogiais ar net sveikais. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien saldus skonis, o etiketėje nurodyti angliavandeniai ir pridėtinis cukrus.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai akcentuoja, kad dar didesnė nauda būtų mažinant iki 5 proc. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems antsvorio, prediabetą ar 2 tipo diabetą, kai dideli cukraus kiekiai gali lemti staigesnius gliukozės šuolius.

    Kur cukrus pasirodo netikėtai

    Baltyminiai batonėliai neretai perkami kaip greitas užkandis, tačiau dalis jų savo sudėtimi priartėja prie saldainių. Renkantis verta atkreipti dėmesį, ar batonėlyje nėra daug pridėtinio cukraus ir ar baltymų kiekis išties pateisina produkto paskirtį.

    Fermentuota arbata kombučia gaminama naudojant cukrų, nes jis reikalingas fermentacijai, tačiau galutinis kiekis labai priklauso nuo gamintojo. Kai kurie gėrimai pasaldinami jau po fermentacijos, todėl skirtingų prekės ženklų cukraus rodikliai gali ženkliai skirtis.

    Jogurtas laikomas patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu, bet vaisiniai ar desertiniai variantai dažnai turi nemažai pridėtinio cukraus. Paprastas natūralus jogurtas paprastai yra saugesnis pasirinkimas, o saldumui galima įsidėti šviežių uogų ar vaisių.

    Kuo rizikuoja kasdieniai pasirinkimai

    Duonoje, ypač pramoninėje, cukrus gali būti naudojamas skoniui, spalvai ir tešlos kilimui pagerinti. Be to, balta duona dažnai turi mažiau skaidulų, todėl jos glikeminis poveikis paprastai būna didesnis nei rupių grūdų alternatyvų.

    Augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, avižų ar migdolų, gali būti praturtinti vitaminais, tačiau aromatizuotuose variantuose neretai atsiranda papildomų saldiklių. Mažesnės rizikos pasirinkimas dažniausiai yra nesaldinti produktai, ypač jei gėrimas vartojamas kasdien.

    Kavos grietinėlės pakaitalai ir saldinti priedai gali nepastebimai didinti dienos cukraus suvartojimą, ypač jei geriama kelios kavos per dieną. Dalį jų sudaro sirupai ar saldikliai, todėl verta pasitikrinti etiketes ir porcijos dydį.

    Kiti dažni cukraus šaltiniai

    Pusryčių dribsniuose, granoloje ir greitai paruošiamose avižose cukrus dažnai naudojamas skoniui sustiprinti, o „traškūs“ gabalėliai neretai būna padengti saldžiais rišikliais. Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai su daugiau skaidulų ir kuo mažiau pridėtinio cukraus.

    Konservuoti vaisiai gali būti geras sprendimas ne sezono metu, tačiau svarbu, ar jie laikomi savo sultyse, ar sirupe. Sirupe konservuoti variantai dažniausiai turi gerokai daugiau pridėtinio cukraus, net jei pats vaisius išlieka tas pats.

    Džemuose ir uogienėse cukrus yra technologinė sudedamoji dalis, todėl jų saldumas nestebina, bet skirtumai tarp gamintojų būna dideli. Renkantis verta pažiūrėti, kiek cukraus tenka 100 gramų, ir ar sudėtyje nėra papildomų saldiklių.

    Riešutų sviestai dažnai laikomi maistingu pasirinkimu, tačiau kai kuriuose įdedama cukraus, kad skonis būtų „švelnesnis“ ir produktas ilgiau išsilaikytų. Paprasčiausia taisyklė yra ieškoti sudėties, kurioje būtų tik riešutai ir, jei reikia, nedidelis druskos kiekis.

    Glotnučiai parduotuvėse ar gėrimų baruose gali turėti daug cukraus dėl sulčių, sirupų ar saldintų tyrelių. Namuose ruošiant lengviau suvaldyti sudėtį, o sotumui padeda baltymai ir skaidulos, pavyzdžiui, jogurtas ar sėklos.

    Skoninis vanduo dažnai suvokiamas kaip geresnė alternatyva limonadui, tačiau dalis tokių gėrimų turi pridėtinio cukraus arba intensyvių saldiklių. Jei tikslas yra mažinti saldumą, paprastas vanduo su citrina ar laimu dažniausiai yra patikimiausias sprendimas.

    Vyne cukrus gali likti kaip natūralus likutinis cukrus, o saldesniuose variantuose jo būna daugiau. Kuo vynas saldesnis, tuo didesnė tikimybė, kad vienoje porcijoje bus daugiau cukraus, todėl sausesni variantai paprastai yra mažiau saldūs ir etiketėje.

    Konservuotose sriubose, ypač pomidorų pagrindu, cukrus kartais naudojamas rūgštingumui subalansuoti. Skonis ne visada atrodo saldus, todėl vienintelis patikimas būdas yra peržiūrėti maistingumo lentelę ir sudėtį.

    Tamsus šokoladas dažnai laikomas „saugesniu“, tačiau cukraus kiekis labai priklauso nuo kakavos procento. Paprastai kuo didesnis kakavos kiekis, tuo mažiau cukraus, tačiau net ir tokiu atveju svarbus suvalgomas kiekis.

    Mitybos specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai atsisakyti cukraus, o mažinti jo perteklių ir atpažinti pagrindinius šaltinius. Etikečių skaitymas, nesaldintų alternatyvų paieška ir porcijų kontrolė dažniausiai duoda greičiausią rezultatą.

  • Indonezijos ledinė kava turi slaptą ingredientą: padeda mažinti cukrų ir gaivina be kaltės

    Indonezijos ledinė kava turi slaptą ingredientą: padeda mažinti cukrų ir gaivina be kaltės

    Indonezijoje seniai geriamas gėrimas es kopi jahe – tai ledinė arba karšta kava su imbieru. Skamba paprastai, tačiau būtent šis prieskonis pakeičia skonį taip, kad dažnai nebereikia sirupų ar didelio kiekio cukraus.

    Tradicinėje versijoje derinama stipri kava, šviežias imbieras ir daug ledo, o pienas ar augalinis gėrimas pasirenkamas pagal skonį. Kartais įdedama medaus ar palmių cukraus, bet sveikesnė kryptis aiški: kuo mažiau saldiklių, tuo daugiau naudos.

    Kodėl imbieras čia svarbus?

    Imbieras turi ryškų, šiek tiek aitrų ir citrusišką skonį, todėl kava atrodo aromatingesnė net be saldžių priedų. Būtent papildomas cukrus dažnai paverčia šaltą kavą desertu ir smarkiai padidina jos kaloringumą.

    Mokslinėje literatūroje imbiero bioaktyvūs junginiai, tokie kaip gingeroliai ir shogaoliai, siejami su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis. Tačiau svarbu atskirti: tyrimuose dažniau nagrinėjama imbiero papildų vartojimo įtaka, o ne viena stiklinė kavos su keliais griežinėliais šaknies.

    Dėl to teigti, kad toks gėrimas gydo ar iškart sumažina gliukozės kiekį kraujyje, būtų netikslu. Vis dėlto jis gali būti praktiškas pasirinkimas žmonėms, norintiems mažinti saldžių kavos gėrimų vartojimą ir ieškantiems sodresnio skonio be sirupų.

    Kava, gliukozė ir kas iš tiesų lemia poveikį

    Kofeinas daliai žmonių gali trumpam padidinti gliukozės rodiklius, ypač jei kava geriama nevalgius arba esant jautrumui kofeinui. Kita vertus, ilgalaikiai stebėjimo tyrimai dažnai sieja reguliarų kavos vartojimą su mažesne 2 tipo cukrinio diabeto rizika, o galimą vaidmenį čia gali turėti kavoje esantys polifenoliai.

    Praktiškai svarbiausia ne vien kava, o priedai: saldintas kondensuotas pienas, keli šaukšteliai cukraus ar aromatiniai sirupai greitai panaikina bet kokį „lengvesnio“ gėrimo efektą. Todėl imbierinė kava labiausiai pasiteisina tada, kai ji lieka gaivinantis gėrimas, o ne saldus desertas.

    Kaip pasigaminti namuose ir kam verta pasisaugoti

    Namų versijai pakanka atšaldytos espresso ar cold brew kavos ir trumpo imbiero nuoviro. Imbierą galima užpilti karštu vandeniu kelioms minutėms, atvėsinti, perkošti, tada į stiklinę su ledu pilti kavą, imbiero nuovirą ir įlašinti nesaldinto pieno ar augalinio gėrimo.

    Norint intensyvesnio skonio, galima naudoti tarkuotą imbierą, tačiau pradėti verta nuo mažo kiekio, nes prieskonis lengvai užgožia kavą. Taip pat svarbu saikas, jei vargina refliuksas ar jautrus skrandis.

    Nors kulinariniai imbiero kiekiai daugumai žmonių yra saugūs, didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą ir kai kuriais atvejais sąveikauti su vaistais. Atsargesni turėtų būti vartojantys kraują skystinančius vaistus, taip pat preparatus nuo cukrinio diabeto ar kraujospūdžio, ypač jei imbieras kasdien vartojamas dideliais kiekiais.

    Es kopi jahe nėra gydomoji priemonė, tačiau tai protingas būdas vasarą pakeisti saldžius kavinių gėrimus paprastesne alternatyva. Esminė taisyklė išlieka paprasta: stipri kava, imbieras, ledas ir kuo mažiau cukraus.

  • Ši senovinė duonos gira troškulį malšina geriau nei vanduo: kodėl ją vėl atranda daugelis

    Karštomis dienomis vien vandens kartais nepakanka: troškulys grįžta, o organizmas greičiau netenka mineralų. Specialistai primena, kad dehidratacija siejama su prastesne savijauta, sumažėjusia koncentracija ir sutrikusiu virškinimu. Dėl to vis dažniau ieškoma gėrimų, kurie ne tik atgaivina, bet ir papildo mitybą.

    Vienas tokių pasirinkimų yra duonos gira, tradicinis fermentuotas gėrimas, žinomas Rytų ir Vidurio Europoje nuo senų laikų. Istoriškai jis buvo vertinamas kaip paprastas ir pigus būdas atsigaivinti, ypač dirbant laukuose, o vėliau pateko ir į pasiturinčiųjų stalą. Šiandien gira grįžta į madą dėl natūralesnės sudėties ir augančio susidomėjimo fermentuotais produktais.

    Kas suteikia girai vertę?

    Fermentacijos metu gėrime atsiranda organinių rūgščių ir kitų junginių, lemiančių lengvai rūgštų, gaivų skonį. Tradiciškai gira siejama su B grupės vitaminų šaltiniais, o priklausomai nuo recepto ir žaliavų gali turėti ir kitų mikroelementų. Vis dėlto verta atminti, kad tiksli maistinė sudėtis skirtinguose produktuose gali labai skirtis.

    Fermentuoti gėrimai dažnai siejami su žarnyno mikrobiotos įvairove, nes jie gali turėti gyvų mikroorganizmų arba jų metabolitų. Tačiau probiotinis poveikis priklauso nuo to, ar produktas nepasterizuotas, kiek jame išlikę gyvų kultūrų ir kaip jis laikomas. Dėl to vienas pagrindinių patarimų yra rinktis kuo mažiau apdorotus, aiškios sudėties produktus.

    Kam verta atkreipti dėmesį perkant?

    Renkantis parduotuvėje, svarbiausia perskaityti sudėtį: ji turėtų būti trumpa ir suprantama. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad į girą pridedama cukraus ar kvapiųjų medžiagų, todėl gėrimas tampa labiau panašus į saldintą limonadą. Jei tikslas yra gaivesnis ir „švaresnis“ pasirinkimas, verta vengti nereikalingų priedų ir konservantų.

    Taip pat svarbu įvertinti individualius poreikius: daliai žmonių fermentuoti gėrimai gali sukelti pilvo pūtimą, ypač jei jų vartojama daug ir staiga. O sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis ar laikantis gydytojo paskirtos dietos, geriausia pasitarti su specialistu. Kaip ir su bet kuriuo produktu, saikas dažnai yra geriausias sprendimas.

    Kaip pasigaminti namuose?

    Duonos gira dažniausiai gaminama iš paskrudintos duonos, vandens ir mielių, kartais pridedant nedaug cukraus fermentacijai suaktyvinti. Mišinys kelias dienas laikomas šiltesnėje vietoje, o vėliau perkošiamas ir atvėsinamas. Namuose gaminant svarbu švara ir tinkamas laikymas, nes tai lemia ir skonį, ir saugumą.

    Paruoštą girą įprastai rekomenduojama laikyti šaldytuve ir suvartoti per maždaug savaitę. Skonis gali kisti, o fermentacija tęstis, todėl geriausia stebėti kvapą ir išvaizdą. Jei atsiranda neįprastas kvapas ar pelėsio požymių, gėrimo vartoti nereikėtų.

  • Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Kodėl per karščius nesinori valgyti?

    Per karščius apetitas dažnai sumažėja, nes organizmas daugiau energijos skiria vėsinimuisi, o sunkesnis maistas apkrauna virškinimą. Dėl to net įprastos porcijos gali atrodyti per didelės, o pati mintis apie gaminimą vargina.

    Vis dėlto vien vanduo, kava ir keli vaisiai visai dienai nėra išeitis, ypač vyresniems žmonėms. Trūkstant energijos ir skysčių gali atsirasti silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas, raumenų mėšlungis, suprastėti savijauta.

    Mažesnės porcijos, bet daugiau naudos

    Karštomis dienomis geriau rinktis mažas porcijas, bet valgyti dažniau. Vietoj vieno didelio pietų patiekalo labiau tinka keli lengvi valgiai per dieną: pusryčiai, užkandis, šalta sriuba, jogurtas su vaisiais, lengva vakarienė.

    Dažnai geriau toleruojami vėsūs arba drungni patiekalai, kurie nereikalauja ilgo stovėjimo prie viryklės. Patogu gaminti ryte arba vakare, kai namuose vėsiau, o dieną rinktis iš anksto paruoštus paprastesnius sprendimus.

    Kas turėtų atsirasti lėkštėje?

    Vaisiai ir daržovės vasarą padeda ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skysčių, kurių gauname su maistu. Tinka agurkai, pomidorai, salotos, cukinijos, ridikėliai, paprikos, taip pat arbūzas, melionas, uogos, persikai ar nektarinai.

    Vien vaisiais visos dienos geriau neplanuoti, nes jie ne visada suteikia sotumo ilgesniam laikui. Lengvą užkandį verta papildyti jogurtu, kefyru, varške, avižiniais dribsniais ar riešutų sauja, kad organizmas gautų ir baltymų, ir ilgiau išliekančios energijos.

    Vyresniame amžiuje ypač svarbu nepamiršti baltymų, nes jie padeda palaikyti raumenų masę ir jėgą. Karštyje patogiau rinktis lengvesnius šaltinius, pavyzdžiui, fermentuotus pieno produktus, kiaušinius, žuvį, ankštinius ar liesesnę paukštieną.

    Kai valgyti sunku, gelbsti kokteiliai

    Jei kramtyti nesinori, daliai žmonių lengviau „išgerti“ maistą. Tuomet praverčia kokteiliai su kefyru, pasukomis ar natūraliu jogurtu, papildyti vaisiais ir nedideliu kiekiu avižinių dribsnių ar maltų linų sėmenų.

    Vien sultys nėra geriausias sprendimas, nes jos greitai pakelia cukraus kiekį kraujyje, bet sotina trumpai. Geriau rinktis gėrimą, kuriame yra ir baltymų, kad energija laikytųsi stabiliau.

    Kokio maisto geriau vengti?

    Karštis nesiderina su riebiais, sunkiai virškinamais patiekalais, nes jie gali didinti mieguistumą ir troškulį. Daug kepto maisto, greitas maistas, riebūs padažai, saldūs desertai ir labai sūrūs užkandžiai papildomai apkrauna organizmą.

    Vienos dienos prastesnis apetitas dažniausiai nėra pavojingas, tačiau verta stebėti požymius. Jei žmogus beveik nevalgo ilgiau nei parą, pastebimai silpsta, vemia, viduriuoja, labai mažai šlapinasi ar atsisako gerti, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Karštyje esmė paprasta: valgykite mažiau, bet prasmingiau, ir nepamirškite skysčių. Geriausias pasirinkimas yra toks, po kurio jaučiatės lengviau, bet ne silpniau.

  • Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Prasidėjus bobų sezonui, šios ankštinės daržovės vėl grįžta ant stalų kaip greitas, sotus ir maistingas užkandis. Tačiau mitybos edukatorė Katarzyna Bosacka atkreipia dėmesį, kad daugelis bobus verda neteisingai, dėl to nukenčia ir skonis, ir virškinimas.

    Bobai yra ankštinių šeimos augalas, artimas žirniams ir pupelėms, o valgomi jo termiškai apdoroti sėklos branduoliai. Jie vertinami dėl baltymų, skaidulų ir folio rūgšties, o taip pat suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms bobai gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, ypač jei suvalgoma daugiau arba jei virta netinkamai. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik produktui, bet ir jo paruošimo būdui, kuris gali sumažinti nemalonius pojūčius.

    Kaip siūlo virti Bosacka?

    Pasak Katarzynos Bosackos, pirmas žingsnis yra bobus gerai perplauti sietelyje. Tuomet juos reikia užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje, įdedant krapų, o tai, anot jos, padeda išlaikyti geresnį skonį ir lengvesnį virškinimą.

    „Visą gyvenimą bobus viriau neteisingai. Man patarė juos perplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje su krapais apie 10 minučių, kad vidus liktų žalias, o ne ištižtų“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Virimo laikas išlieka vienas svarbiausių momentų: per ilgai virti bobai greitai praranda spalvą, skonį ir tekstūrą. Trumpesnis virimas padeda išlaikyti tvirtesnį branduolį, o patiekalas nebūna panašus į pervirtą košę.

    Ar būtina lupti ir kada sūdyti?

    Bosacka taip pat paaiškino, kad bobus galima valgyti ir su luobele, ir be jos, priklausomai nuo to, kiek ji kieta. Jei luobelė kietesnė, ją rekomenduojama nulupti, o priedus dėti tik pabaigoje.

    „Bobus galime lupti arba ne. Jei luobelė kieta, nulupame, tada dedame sviestą ar alyvuogių aliejų ir tik tuomet pasūdome“, – pridūrė Katarzyna Bosacka.

    Virtus bobus žmonės dažniausiai valgo vienus, pagardintus sviestu, tačiau jie tinka ir salotoms, trintoms užtepėlėms ar sriuboms. Tikslesnis virimas ir sūdymas pabaigoje padeda išlaikyti skonį, o kartu gali būti paprastas būdas padaryti šį sezoninį patiekalą lengviau toleruojamą.