CP v2

Tag: Mityba

  • Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Pica daugeliui yra itališkos virtuvės sinonimas, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdimas ir kitas pavadinimas – pinsa. Šis kepinys vis dažniau atsiranda restoranų meniu ir parduotuvių lentynose, o susidomėjimą kursto pažadas, kad ji gali būti lengviau virškinama.

    Nors pica ir pinsa kilusios iš Italijos, jos dažnai atpažįstamos iš formos ir tekstūros. Pica įprastai yra apvali, o pinsa dažniau patiekiama pailga, su apvalintais kraštais, ir formuojama tempiant tešlą ant stalo, o ne mėtant ore.

    Skiriasi ir pats pagrindas. Klasikinė pica dažniausiai siejama su plonesne tešla, o kraštai gali būti labiau iškilę ir traškūs. Pinsa paprastai būna storesnė, su minkštesniu vidumi ir ryškesne, traškesne plutele.

    Vienas labiausiai pastebimų skirtumų – kaip ir kada dedami priedai. Ant picos įprastai iš karto tepamas pomidorų padažas ir dar prieš kepimą sudedami pasirinkti ingredientai. Pinsa dažnai priskiriama vadinamajai baltajai picai, kai vietoje pomidorų pagrindo naudojami šviesesni padažai, pavyzdžiui, grietinėlės pagrindu.

    Dar vienas pinsos bruožas – praktika dalį priedų dėti jau po kepimo. Tokiu būdu siekiama išlaikyti šviežių ingredientų tekstūrą ir skonį, o pats kepinys išlieka traškesnis. Picos atveju dažniausiai beveik visi ingredientai keliauja į krosnį kartu su žalia tešla.

    Skiriasi ir tešlos sudėtis bei fermentacijos trukmė. Picos tešla tradiciškai gaminama iš kvietinių miltų, dažnai minima itališka 00 rūšis, o fermentacija priklauso nuo recepto – praktikoje ji gali trukti apie parą. Pinsa dažnai ruošiama maišant kvietinius miltus su ryžių ir sojų miltais, o tešla laikoma ir brandinama gerokai ilgiau, neretai iki 72 valandų vėsiai.

    Būtent ilgesnė fermentacija dažniausiai minima kaip priežastis, kodėl pinsa gali būti lengviau virškinama. Ilgiau brandinant tešlą, joje vyksta natūralūs procesai, galintys keisti tešlos struktūrą ir jos pojūtį skrandyje, nors galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo sudėties, porcijos dydžio ir individualaus jautrumo.

    Atsakymas, kas skaniau – pica ar pinsa, dažniausiai lieka skonio reikalas. Vis dėlto augantis pinsos populiarumas rodo aiškią tendenciją: žmonės ieško alternatyvų klasikiniams patiekalams, nori lengvesnio pojūčio po valgio ir daugiau pasirinkimo net ir tokioje, atrodytų, visiems pažįstamoje kategorijoje.

  • Mažai kas perka, bet vertėtų: menkių kepenėlės skardinėje slepia netikėtą naudą

    Menkių kepenėlės skardinėje – vienas tų produktų, kurie dažnai lieka nepastebėti lentynoje šalia tuno ar sardinių. Pavadinimas ne visus vilioja, tačiau viduje paprastai būna švelnios tekstūros, lengvai sutepamas produktas, tinkantis greitai užtepėlei be jokio trintuvo. Skonis dažniausiai švelniai jūrinis, o riebumas padeda išvengti sausumo, todėl papildomo majonezo dažnai nereikia.

    Virtuvėje menkių kepenėlės geriausiai atsiskleidžia paprastuose deriniuose. Jas galima pertrinti šakute, pagardinti šviežiai maltais pipirais, citrinos sultimis, įmaišyti smulkinto svogūno ar laiškinių česnakų, o riebumą subalansuoti marinuotu ar raugintu agurku. Tokia užtepėlė tinka ant ruginės duonos, skrebučių ar bagetės, o norint sotesnio varianto galima pridėti kietai virto kiaušinio.

    Kas slypi sudėtyje?

    Mitybos požiūriu tai kaloringas, riebalų turintis produktas, tačiau jis vertinamas dėl tam tikrų maistinių medžiagų. Menkių kepenėlėse gali būti omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitamino D ir vitamino A. Omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija, o vitaminas D svarbus kaulams, raumenų veiklai ir imuninei sistemai.

    Vis dėlto svarbiausia detalė – saikas. Vitaminas A yra riebaluose tirpus, todėl jo perteklius organizme gali kauptis ir kelti rizikų, ypač jei kartu vartojami papildai ar kiti daug vitamino A turintys produktai. Dėl šios priežasties menkių kepenėles dažniau rekomenduojama vertinti kaip retkarčiais į racioną įtraukiamą užkandį, o ne kasdienį pasirinkimą.

    Kam verta būti atsargesniems?

    Didesnį atsargumą paprastai patariama taikyti nėščiosioms, nes per didelis vitamino A kiekis nėštumo metu laikomas nepageidaujamu. Taip pat verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, jei reguliariai vartojate vitaminų A ar D papildus arba turite kepenų ligų, nes riebaluose tirpūs vitaminai ir riebesni produktai ne visais atvejais tinka.

    Kaip ir su bet kuriomis žuvimis, svarbios ir alergijos: jautriems žuvims ar jūros gėrybėms žmonėms šis produktas gali netikti. Jei laikotės mažai riebalų turinčios dietos arba sunkiau toleruojate riebias žuvų konservų tekstūras, menkių kepenėlės gali būti per sočios.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir įspūdį atidarius skardinę. Dažniausiai geresnį rezultatą duoda produktas, kuriame matyti stambesni, šviesesni gabalėliai natūraliame riebale, o ne vientisa pilkšva masė. Kuo sudėtis trumpesnė ir aiškesnė, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų gaunate.

    Jei norisi šiltesnio patiekimo, kepenėles galima dėti ant karšto skrebučio arba trumpai įmaišyti į makaronus su česnaku, žolelėmis ir keliais šaukštais makaronų virimo vandens. Skardinėje esantis riebalas tuomet tampa greita padažo baze, o patiekalas paruošiamas per kelias minutes.

  • Kad ilgiau jaustumėtės sotūs: 7 produktai, kuriuos dietologai pataria derinti su kiaušiniais

    Kiaušiniai dažnai vadinami vienu geriausių pusryčių pasirinkimų, nes suteikia kokybiškų baltymų ir ilgesniam laikui numalšina alkį. Tačiau valgant tik kiaušinius organizmui gali pritrūkti skaidulų, kai kurių vitaminų ir sudėtinių angliavandenių, todėl energija krenta greičiau.

    Dietologų rekomendacijos rodo, kad sotumo jausmą geriausiai sustiprina subalansuotas derinys: baltymai, skaidulos ir sveikie riebalai. Būtent todėl prie kiaušinių verta pridėti produktų, kurie papildo lėkštę augalinėmis skaidulomis ir lėčiau pasisavinamais angliavandeniais.

    Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų yra avokadas, nes jame yra daug nesočiųjų riebalų ir skaidulų. Toks derinys gali padėti ilgiau išlaikyti sotumą, o riebalai taip pat prisideda prie riebaluose tirpių vitaminų įsisavinimo.

    Dar vienas variantas yra riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša: prie baltymų prisideda omega-3 riebalų rūgštys, svarbios širdžiai ir smegenų veiklai. Toks pusryčių pasirinkimas dažnai rekomenduojamas tiems, kurie nori ilgesniam laikui stabilios energijos be staigių alkio bangų.

    Jei norisi lengvesnio, bet maistingo patiekalo, tinka špinatų ir grybų derinys, kurį patogu įmaišyti į omletą. Daržovės suteikia papildomų mikroelementų ir tūrio, o dėl skaidulų sotumas išlieka ilgiau net ir su nedidele porcija.

    Prie kiaušinių dietologai taip pat dažnai siūlo rinktis pilno grūdo arba ruginę duoną. Kiaušiniuose natūraliai mažai sudėtinių angliavandenių, todėl pilno grūdo produktai padeda subalansuoti valgį ir palaikyti tolygesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Dar vienas baltymais turtingas priedas yra graikiškas jogurtas, kuris papildo racioną ir probiotikais, svarbiais žarnyno mikrobiotai. Be to, jogurtas paprastai yra kalcio šaltinis, o kartu su kiaušiniuose esančiu vitaminu D tai reikšminga kaulų sveikatai.

    Sotumo jausmui ir geresnei virškinimo pusiausvyrai dažnai rekomenduojamos uogos, nes jos suteikia skaidulų ir antioksidantų. Prie virtų kiaušinių tinka tiek braškės, tiek mėlynės, avietės ar gervuogės, ypač jei siekiama lengvesnių pusryčių.

    Norintiems sotesnio pasirinkimo po treniruotės ar aktyvesnės dienos, verta išbandyti saldžiąsias bulves. Jos suteikia sudėtinių angliavandenių ir kalio, o beta karotenas organizme virsta vitaminu A, todėl toks derinys padeda atkurti energijos atsargas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien kiaušinių pusryčiai nėra pilnavertis sprendimas visiems. Kiaušiniuose praktiškai nėra skaidulų ir vitamino C, taip pat mažai angliavandenių, todėl daliai žmonių alkis grįžta greičiau.

    Norint ilgesnio sotumo, paprastai rekomenduojama laikytis paprastos taisyklės: prie kiaušinių pridėti daržovių, uogų, pilno grūdo produktų ar sveikųjų riebalų šaltinį. Toks derinys padeda išlaikyti stabilesnę energiją ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą dienos eigoje.

  • Kada geriausia valgyti džiovintas slyvas žarnynui: dietologai paaiškina, kas svarbiausia

    Vidurių užkietėjimas bent retkarčiais paliečia daugelį žmonių, o dalis ieško švelnesnių, su mityba susijusių sprendimų. Vienas dažniausiai minimų produktų – džiovintos slyvos, siejamos su reguliariu tuštinimusi ir geresne žarnyno savijauta.

    Dietologai pabrėžia, kad vieno „tobulo“ paros meto džiovintoms slyvoms nėra. Svarbiau tai, kaip organizmas į jas reaguoja, kokį kiekį suvalgote ir ar pakankamai geriate skysčių.

    Specialistų vertinimu, džiovintas slyvas galima valgyti tiek ryte, tiek dieną ar vakare – moksliniai duomenys neišskiria vieno laiko kaip efektyviausio. Vis dėlto jautresniems žmonėms patariama jas planuoti tada, kai esate namuose ir galite ramiai stebėti poveikį.

    Jei po džiovintų slyvų jaučiate pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, praktiškiau jas rinktis pirmoje dienos pusėje. Taip mažesnė tikimybė, kad diskomfortas trikdys miegą, ypač jei kasdien suvartojate mažiau skaidulų ir organizmas prie jų nepratęs.

    Dietologai akcentuoja reguliarumą: nauda dažniau siejama su nuosekliu vartojimu, o ne su tiksliu laikrodžio laiku. Įprastai minimas kiekis – apie 50 gramų per dieną, tai maždaug 5–6 džiovintos slyvos, tačiau tikslus poreikis gali skirtis.

    Džiovintos slyvos turi sorbitolio – cukraus alkoholio, kuris padeda pritraukti vandenį į storąją žarną ir minkština išmatas. Be to, jos suteikia ir tirpių, ir netirpių skaidulų, kurios prisideda prie žarnyno turinio judėjimo.

    Dažnai minima standartinė porcija yra apie 4–6 džiovintos slyvos, o toks kiekis gali duoti kelis gramus skaidulų. Būtent skaidulų ir sorbitolio derinys laikomas viena priežasčių, kodėl šis produktas daugeliui veikia švelniai, bet apčiuopiamai.

    Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad džiovintos slyvos gali būti veiksmingos lėtinio vidurių užkietėjimo atvejais ir kai kuriais atvejais nenusileisti įprastoms skaidulų priemonėms. Vis dėlto, jei užkietėjimas užsitęsia, kartojasi ar atsiranda skausmas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Norint sustiprinti poveikį, specialistai pataria per dieną nepamiršti vandens. Kadangi dalis džiovintų slyvų veikimo susijusi su vandens pritraukimu į žarnyną, per mažas skysčių kiekis gali sumažinti efektą arba didinti diskomfortą.

    Alternatyva – slyvų sultys, kurios taip pat gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi. Tyrimuose žmonės, gėrę slyvų sultis, dažnai nurodė retesnį kietų, gumuliuotų išmatų pasitaikymą ir geresnę išmatų formą, tačiau jautresniems tai gali būti intensyvesnis pasirinkimas.

    Pradėti verta nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, ypač jei iki šiol skaidulų vartojote nedaug. Reguliarumas, pakankamas vandens kiekis ir individualus toleravimas – trys pagrindiniai dalykai, kurie dažniausiai lemia rezultatą.

  • Ką į kavą įmaišyti vietoj cinamono ar kardamono: ekspertai siūlo pistacijų pastą

    Kavos skonį dažniausiai sustiprina cukrus, grietinėlė ar sirupai, bet tokie priedai paprastai didina kalorijų kiekį ir ne visada palankūs kasdienei mitybai. Mitybos specialistai vis dažniau ragina rinktis natūralesnius sprendimus, o vienas jų – pistacijų pasta be pridėtinio cukraus.

    Pistacijos yra vienas iš nesočiųjų riebalų šaltinių, taip pat turi baltymų ir skaidulų. Mokslinėje literatūroje pistacijų vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, pavyzdžiui, cholesterolio rodikliais, kai jos įtraukiamos į subalansuotą mitybą vietoj mažiau palankių užkandžių.

    Dar viena priežastis, kodėl pistacijų pasta gali tikti prie kavos, – jos santykinai nedidelis poveikis gliukozės kiekiui kraujyje, lyginant su saldintais priedais. Dėl skaidulų ir riebalų derinio toks pagardas kai kuriems žmonėms gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, ypač jei kava geriama su pienu ar kaip užkandžio dalis.

    Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: rinkoje neretai pasitaiko pistacijų kremų su cukrumi, palmių aliejumi ar aromatizatoriais. Jei tikslas – maistingesnis pasirinkimas, verta ieškoti pastos, kurios sudėtyje būtų tik pistacijos, o druska ar aliejus būtų naudojami minimaliai.

    Jei norite pasigaminti pistacijų pastą namuose, paprastai pakanka trumpai paskrudinti nesūdytas, gliaudytas pistacijas ir sutrinti jas trintuvu iki vientisos masės. Jei konsistencija per tiršta, galima įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus, o saldumui, jei jo reikia, rinktis nedidelį kiekį medaus ar kito saldiklio.

    Kavai pagardinti dažnai užtenka vieno ar dviejų arbatinių šaukštelių pistacijų pastos: ją galima išmaišyti puodelyje, o ant viršaus užpilti espreso ir pieno putą. Skoniui sustiprinti tinka ir smulkintos pistacijos, tačiau saikas svarbus, nes riešutų produktai yra kaloringi.

    Gydytojai taip pat primena, kad kava gali būti kasdienės rutinos dalis, bet jautresniems žmonėms ji gali skatinti rūgštingumą, nerimą ar miego sutrikimus. Jei pastebite nemalonius pojūčius, verta mažinti kofeino kiekį, rinktis mažesnę porciją ar kavą gerti po valgio.

    Nors pistacijos laikomos maistingu pasirinkimu, jos yra dažnas alergenas, todėl alergiškiems žmonėms toks pagardas netinka. Taip pat verta įsivertinti bendrą dienos riebalų ir kalorijų kiekį, ypač jei pistacijų pasta naudojama ne tik kavoje, bet ir desertuose.

    Jei kyla klausimų dėl mitybos esant diabetui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui ar kitoms būklėms, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tuomet net ir nedidelis kasdienis įprotis, kaip kavos pagardinimas, gali būti pritaikytas jūsų tikslams.

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šparagai ir cukraus lygis kraujyje: dietologai paaiškina, kuo naudingas šis sezoninis daržovė

    Šparagai vis dažniau minimi tarp daržovių, kurias verta rinktis žmonėms, stebintiems cukraus kiekį kraujyje. Dietologai pabrėžia, kad šis sezoninis produktas turi mažai angliavandenių, o dėl skaidulų gliukozė iš maisto į kraują patenka lėčiau.

    Vienas svarbiausių šparagų privalumų siejamas su skaidulomis, ypač prebiotinėmis, kurios tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms. Toks poveikis gali prisidėti prie stabilesnės savijautos po valgio ir mažesnių staigių cukraus šuolių.

    Mitybos specialistų teigimu, šparagai išsiskiria tuo, kad jų angliavandenių kiekis yra nedidelis, o dalį jų sudaro maistinės skaidulos. Dėl šios priežasties po valgio gliukozės lygis paprastai kyla palaipsniui, o ne staigiai.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina virškinimą, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau. Praktikoje tai gali padėti lengviau kontroliuoti porcijas ir sumažinti norą užkandžiauti saldumynais, kas daugeliui žmonių yra viena didžiausių kliūčių siekiant stabilaus cukraus lygio.

    Kai kuriuose moksliniuose darbuose aptariama, kad šparaguose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali būti susiję su insulino veiklos procesais. Insulinas yra hormonas, padedantis ląstelėms pasisavinti gliukozę, todėl geresnis jautrumas insulinui paprastai laikomas palankiu veiksniu medžiagų apykaitai.

    Vis dėlto dietologai akcentuoja, kad dalis tyrimų atlikta laboratorinėmis sąlygomis ar su gyvūnais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti kasdieniam poveikiui žmogui. Dėl to šparagai neturėtų būti vertinami kaip savarankiška priemonė diabetui ar padidėjusiam cukraus lygiui gydyti.

    Šparaguose taip pat yra antioksidantų ir mikroelementų, kurie siejami su uždegimo ir oksidacinio streso mažinimu. Oksidacinis stresas dažnai minimas tarp veiksnių, susijusių su metaboliniais sutrikimais, todėl daržovių gausus racionas laikomas viena svarbiausių prevencinių krypčių.

    Didžiausia nauda paprastai pasiekiama tuomet, kai šparagai tampa subalansuotos mitybos dalimi kartu su pakankamu baltymų kiekiu, kitomis daržovėmis, neskaldytais grūdais ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Jei vartojate cukraus kiekį kraujyje veikiančius vaistus ar turite diagnozuotą diabetą, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Šparagai gali būti vertinga raciono dalis, tačiau stabilų cukraus lygį labiausiai lemia bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas“, – sako dietologai.

  • Kukurūzų lazdelės: iš ko jos gaminamos, kiek turi kalorijų ir kada geriau jų nevalgyti

    Kukurūzų lazdelės daugeliui asocijuojasi su vaikystės užkandžiu, tačiau jų sudėtis ir maistinė vertė dažnai lieka nuošalyje. Nors produktas atrodo lengvas ir „nekaltas“, jis gali būti gana kaloringas ir turėti daug cukraus ar druskos.

    Dažniausiai lazdelės gaminamos iš kukurūzų miltų, o priklausomai nuo gamintojo į mišinį gali būti dedama ir kvietinių miltų. Skoniui ir tekstūrai formuoti dažnai naudojami cukrus, druska, aromatizatoriai bei įvairūs priedai, pavyzdžiui, sūrio ar žalumynų skonio mišiniai.

    Kaip gaminamos kukurūzų lazdelės?

    Pagrindinis gamybos etapas vyksta naudojant ekstruderį, pramoninį įrenginį, kuriame sudrėkinta miltų masė veikiama aukšta temperatūra ir dideliu slėgiu. Išėjusi iš įrenginio masė staiga išsiplečia, todėl susiformuoja porėta, trapi struktūra.

    Skirtingų užkandžių porėtumas gali skirtis: kukurūzų lazdelės paprastai būna labai purios, o kiti panašūs užkandžiai gali būti tankesni. Technologiškai ta pati ekstruzijos kryptis šiandien taikoma ir produktams iš kitų žaliavų, pavyzdžiui, ankštinių kultūrų ar pseudogrūdų.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Namuose kukurūzų lazdelių pagaminti praktiškai neįmanoma, nes reikalingas ekstruderis. Net ir mažesni eksperimentiniai modeliai yra profesionali įranga, kuriai dažniausiai reikia specifinių elektros, vandens ir montavimo sprendimų.

    Pramoniniai ekstruderiai per pamainą gali pagaminti labai didelį kiekį produkcijos, o mažesnės linijos dažniau naudojamos nišiniams, brangesniems ar mažų partijų gaminiams. Būtent todėl buitinė virtuvė šiai technologijai paprastai nepritaikoma.

    Kiek kalorijų ir kokia nauda?

    Nors kukurūzų lazdelės atrodo lengvos, jų kaloringumas gali būti nemažas. Paprastos saldintos kukurūzų lazdelės dažnai turi apie 370–380 kilokalorijų 100 gramų, o sūrio skonio ar riebesni analogai gali viršyti 500 kilokalorijų 100 gramų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio užkandžio maistinė nauda ribota: tai daugiausia greitai pasisavinami angliavandeniai, kurie suteikia trumpalaikės energijos. Be to, dėl purios struktūros lengva suvalgyti daugiau, nei atrodo, todėl didėja rizika nepastebimai viršyti dienos kalorijų poreikį.

    Ar galima valgyti kasdien?

    Jei kukurūzų lazdelės įtraukiamos į racioną, jos turėtų likti retu užkandžiu, o ne kasdieniu įpročiu. Dažniausiai minima saikinga porcija yra apie 20–30 gramų, tačiau svarbiausia, kad toks užkandis neišstumtų visaverčio maisto.

    Didesnio atsargumo reikėtų žmonėms, kurie turi antsvorio, cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, padidėjusius trigliceridus, arterinę hipertenziją, polinkį į tinimus ar inkstų ligų. Ypač tai aktualu sūriems užkandžiams, kuriuose gali būti daug druskos.

    Vaikams, jei nėra sveikatos problemų, kukurūzų lazdelės gali būti retas skanėstas, tačiau ne kasdienis užkandis. Praktikoje verta tikrinti etiketę ir atkreipti dėmesį į cukraus, druskos bei riebalų kiekį, nes skirtingų gamintojų sudėtis gali smarkiai skirtis.

  • Dietologė įspėja: omega-3 dažnai stinga, o pasekmes jaučia smegenys, širdis ir regėjimas

    Kodėl omega-3 taip svarbios?

    Dietologė ir ilgaamžiškumo ekspertė Michiko Tomioka atkreipia dėmesį, kad daugelis žmonių kasdienėje mityboje negauna pakankamai omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos siejamos su smegenų veikla, širdies ir kraujagyslių sistema bei regėjimu, o jų trūkumą dažniausiai lemia menkas riebios žuvies ir kitų omega-3 šaltinių vartojimas.

    Omega-3 vadinamos nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, nes organizmas jų pats nepasigamina ir turi gauti su maistu. Pasak specialistės, svarbu nepamiršti, kad omega-3 nėra vienas junginys: dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės formos, kurios organizme atlieka skirtingas funkcijas.

    „Patariu pirmiausia remtis maistu, o papildus vertinti tik kaip papildomą šaltinį. Prieš keičiant mitybą verta pasitarti su gydytoju“, – sakė Michiko Tomioka.

    Trys omega-3 formos ir kuo jos skiriasi

    DHA forma dažnai minima dėl reikšmės smegenims ir akims. Specialistė aiškina, kad DHA dalyvauja struktūrinėse nervų sistemos funkcijose ir siejama su tinklainės būkle, todėl kasdienėje mityboje jos verta nepamiršti ypač tiems, kurie mažai valgo žuvies.

    Pagrindinis DHA šaltinis yra riebi žuvis. Tomioka teigia mėgstanti ją valgyti kelis kartus per savaitę, renkantis įprastą, nedidelę porciją, o tarp praktiškų pasirinkimų mini skumbrę, lašišą, sardines ir riebią silkę.

    Kita svarbi forma yra EPA, kuri dažnai siejama su širdies ir kraujagyslių sveikata. Ji aptariama dėl galimos įtakos uždegiminiams procesams ir kraujospūdžio kontrolei, nors konkretus poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir sveikatos būklės.

    EPA dažniausiai gaunama iš riebios žuvies ir jūros gėrybių, taip pat kai kurių jūros dumblių. Dietologė pabrėžia, kad pasirinkimų yra įvairių, todėl verta ieškoti tokių produktų, kuriuos realu įtraukti į įprastą racioną.

    Trečioji forma yra ALA, kuri paprastai siejama su bendru augimu ir ilgalaikiu organizmo vystymusi. Kūnas dalį ALA gali paversti į EPA ir DHA, tačiau šis virtimas nėra labai efektyvus, todėl vien augalinių šaltinių kartais gali nepakakti.

    Vis dėlto ALA yra svarbi alternatyva tiems, kurie nevalgo jūros gėrybių. Tarp lengvai prieinamų šaltinių dažniausiai minimi linų sėmenys, chia sėklos, graikiniai riešutai, lapinės daržovės ir sojų produktai, tokie kaip tofu ar edamame.

    Maistas ar papildai?

    Specialistė akcentuoja, kad daugeliu atvejų patikimiausias kelias yra mitybos korekcijos, nes kartu gaunama ir kitų naudingų medžiagų, pavyzdžiui, baltymų, vitaminų bei mineralų. Papildai, jos vertinimu, gali būti svarstomi tada, kai mityba objektyviai neleidžia pasiekti reikiamo kiekio arba kai taip rekomenduoja gydytojas.

    Praktikoje omega-3 trūkumo rizika didėja žmonėms, kurie retai valgo žuvį, laikosi griežtos augalinės mitybos arba renkasi daug itin perdirbtų produktų. Tokiais atvejais verta peržiūrėti racioną ir, jei kyla abejonių, aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Norint omega-3 vartojimą padaryti tvaresnį, dažniausiai padeda paprastas principas: kelis kartus per savaitę įtraukti riebią žuvį, o kasdienybėje nepamiršti augalinių šaltinių. Taip mažėja tikimybė, kad organizmas ilgą laiką gaus per mažai šių nepakeičiamų riebalų.

  • Kas nutinka cholesterinui, kasdien suvalgant saują graikinių riešutų: ką sako kardiologai

    Aukštas cholesterolio kiekis dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų, tačiau gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, infarkto bei insulto riziką. Gydytojai primena, kad vien tik „jaustis gerai“ nereiškia, jog rodikliai yra saugūs, todėl cholesterolį verta periodiškai pasitikrinti.

    Kardiologai pabrėžia, kad mitybos pokyčiai veikia ne tik per tai, ko atsisakome, bet ir per tai, ką įtraukiame į kasdienį racioną. Vienas paprastų įpročių, kurį lengva išlaikyti ilgą laiką, yra kasdien suvalgyti nedidelę saują riešutų, ypač graikinių.

    Pasak kardiologų, graikiniuose riešutuose yra daug nesočiųjų riebalų, skaidulų, antioksidantų ir augalinių sterolių. Šių medžiagų derinys siejamas su palankesniu lipidų profiliu, ypač mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio (vadinamojo blogojo) kiekiu.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad riešutų vartojimas, lyginant su jų nevartojimu, neretai siejamas su statistiškai reikšmingu cholesterolio rodiklių pagerėjimu. Kardiologai atkreipia dėmesį, kad svarbu ne „stebuklingas produktas“, o nuoseklus kasdienis pasirinkimas ir bendra mitybos kokybė.

    „Jei norite pagerinti cholesterolio rodiklius, svarbu ne tik riboti sočiuosius riebalus, bet ir protingai rinktis tai, kas keičia užkandžius kasdienybėje“, – sakė kardiologas.

    Kartu pabrėžiama, kad graikiniai riešutai yra kaloringi, todėl per didelis kiekis gali prisidėti prie svorio augimo, o tai cholesterolio kontrolei nėra palanku. Dažniausiai rekomenduojamas kiekis yra nedidelė porcija per dieną, maždaug ketvirtis stiklinės arba sauja, priklausomai nuo bendro raciono.

    Specialistai akcentuoja paprastą principą: riešutai geriausiai veikia tada, kai jie pakeičia mažiau palankius užkandžius, o ne tiesiog papildomai „uždedami“ ant jau kaloringos dienos. Kitaip tariant, jei riešutai suvalgomi vietoje sausainių, traškučių ar saldumynų, tikimybė pamatyti naudą yra didesnė.

    Praktinis pasirinkimas, kurį dažnai mini gydytojai, yra avižinė košė su riešutais pusryčiams. Avižose esanti tirpi skaidula gali padėti mažinti cholesterolio įsisavinimą, o riešutai suteikia nesočiųjų riebalų ir didesnį sotumą.

    Dar vienas dažnai rekomenduojamas derinys yra graikiniai riešutai su uogomis, nes uogos papildo racioną antioksidantais. Jei norisi sotesnio užkandžio, galima rinktis natūralų graikišką jogurtą, kuris prideda baltymų ir padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Kardiologai taip pat atkreipia dėmesį, kad tamsus šokoladas nedideliais kiekiais gali būti pasirinkimas desertui, nes jame yra flavanolių. Vis dėlto pagrindinis patarimas išlieka paprastas: nuoseklumas ir saikas, ypač jei tikslas yra geresni cholesterolio rodikliai ilgalaikėje perspektyvoje.