CP v2

Tag: Mityba

  • Ką į kavą įmaišyti vietoj cinamono ar kardamono: ekspertai siūlo pistacijų pastą

    Kavos skonį dažniausiai sustiprina cukrus, grietinėlė ar sirupai, bet tokie priedai paprastai didina kalorijų kiekį ir ne visada palankūs kasdienei mitybai. Mitybos specialistai vis dažniau ragina rinktis natūralesnius sprendimus, o vienas jų – pistacijų pasta be pridėtinio cukraus.

    Pistacijos yra vienas iš nesočiųjų riebalų šaltinių, taip pat turi baltymų ir skaidulų. Mokslinėje literatūroje pistacijų vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, pavyzdžiui, cholesterolio rodikliais, kai jos įtraukiamos į subalansuotą mitybą vietoj mažiau palankių užkandžių.

    Dar viena priežastis, kodėl pistacijų pasta gali tikti prie kavos, – jos santykinai nedidelis poveikis gliukozės kiekiui kraujyje, lyginant su saldintais priedais. Dėl skaidulų ir riebalų derinio toks pagardas kai kuriems žmonėms gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, ypač jei kava geriama su pienu ar kaip užkandžio dalis.

    Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: rinkoje neretai pasitaiko pistacijų kremų su cukrumi, palmių aliejumi ar aromatizatoriais. Jei tikslas – maistingesnis pasirinkimas, verta ieškoti pastos, kurios sudėtyje būtų tik pistacijos, o druska ar aliejus būtų naudojami minimaliai.

    Jei norite pasigaminti pistacijų pastą namuose, paprastai pakanka trumpai paskrudinti nesūdytas, gliaudytas pistacijas ir sutrinti jas trintuvu iki vientisos masės. Jei konsistencija per tiršta, galima įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus, o saldumui, jei jo reikia, rinktis nedidelį kiekį medaus ar kito saldiklio.

    Kavai pagardinti dažnai užtenka vieno ar dviejų arbatinių šaukštelių pistacijų pastos: ją galima išmaišyti puodelyje, o ant viršaus užpilti espreso ir pieno putą. Skoniui sustiprinti tinka ir smulkintos pistacijos, tačiau saikas svarbus, nes riešutų produktai yra kaloringi.

    Gydytojai taip pat primena, kad kava gali būti kasdienės rutinos dalis, bet jautresniems žmonėms ji gali skatinti rūgštingumą, nerimą ar miego sutrikimus. Jei pastebite nemalonius pojūčius, verta mažinti kofeino kiekį, rinktis mažesnę porciją ar kavą gerti po valgio.

    Nors pistacijos laikomos maistingu pasirinkimu, jos yra dažnas alergenas, todėl alergiškiems žmonėms toks pagardas netinka. Taip pat verta įsivertinti bendrą dienos riebalų ir kalorijų kiekį, ypač jei pistacijų pasta naudojama ne tik kavoje, bet ir desertuose.

    Jei kyla klausimų dėl mitybos esant diabetui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui ar kitoms būklėms, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tuomet net ir nedidelis kasdienis įprotis, kaip kavos pagardinimas, gali būti pritaikytas jūsų tikslams.

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šparagai ir cukraus lygis kraujyje: dietologai paaiškina, kuo naudingas šis sezoninis daržovė

    Šparagai vis dažniau minimi tarp daržovių, kurias verta rinktis žmonėms, stebintiems cukraus kiekį kraujyje. Dietologai pabrėžia, kad šis sezoninis produktas turi mažai angliavandenių, o dėl skaidulų gliukozė iš maisto į kraują patenka lėčiau.

    Vienas svarbiausių šparagų privalumų siejamas su skaidulomis, ypač prebiotinėmis, kurios tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms. Toks poveikis gali prisidėti prie stabilesnės savijautos po valgio ir mažesnių staigių cukraus šuolių.

    Mitybos specialistų teigimu, šparagai išsiskiria tuo, kad jų angliavandenių kiekis yra nedidelis, o dalį jų sudaro maistinės skaidulos. Dėl šios priežasties po valgio gliukozės lygis paprastai kyla palaipsniui, o ne staigiai.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina virškinimą, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau. Praktikoje tai gali padėti lengviau kontroliuoti porcijas ir sumažinti norą užkandžiauti saldumynais, kas daugeliui žmonių yra viena didžiausių kliūčių siekiant stabilaus cukraus lygio.

    Kai kuriuose moksliniuose darbuose aptariama, kad šparaguose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali būti susiję su insulino veiklos procesais. Insulinas yra hormonas, padedantis ląstelėms pasisavinti gliukozę, todėl geresnis jautrumas insulinui paprastai laikomas palankiu veiksniu medžiagų apykaitai.

    Vis dėlto dietologai akcentuoja, kad dalis tyrimų atlikta laboratorinėmis sąlygomis ar su gyvūnais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti kasdieniam poveikiui žmogui. Dėl to šparagai neturėtų būti vertinami kaip savarankiška priemonė diabetui ar padidėjusiam cukraus lygiui gydyti.

    Šparaguose taip pat yra antioksidantų ir mikroelementų, kurie siejami su uždegimo ir oksidacinio streso mažinimu. Oksidacinis stresas dažnai minimas tarp veiksnių, susijusių su metaboliniais sutrikimais, todėl daržovių gausus racionas laikomas viena svarbiausių prevencinių krypčių.

    Didžiausia nauda paprastai pasiekiama tuomet, kai šparagai tampa subalansuotos mitybos dalimi kartu su pakankamu baltymų kiekiu, kitomis daržovėmis, neskaldytais grūdais ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Jei vartojate cukraus kiekį kraujyje veikiančius vaistus ar turite diagnozuotą diabetą, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Šparagai gali būti vertinga raciono dalis, tačiau stabilų cukraus lygį labiausiai lemia bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas“, – sako dietologai.

  • Kukurūzų lazdelės: iš ko jos gaminamos, kiek turi kalorijų ir kada geriau jų nevalgyti

    Kukurūzų lazdelės daugeliui asocijuojasi su vaikystės užkandžiu, tačiau jų sudėtis ir maistinė vertė dažnai lieka nuošalyje. Nors produktas atrodo lengvas ir „nekaltas“, jis gali būti gana kaloringas ir turėti daug cukraus ar druskos.

    Dažniausiai lazdelės gaminamos iš kukurūzų miltų, o priklausomai nuo gamintojo į mišinį gali būti dedama ir kvietinių miltų. Skoniui ir tekstūrai formuoti dažnai naudojami cukrus, druska, aromatizatoriai bei įvairūs priedai, pavyzdžiui, sūrio ar žalumynų skonio mišiniai.

    Kaip gaminamos kukurūzų lazdelės?

    Pagrindinis gamybos etapas vyksta naudojant ekstruderį, pramoninį įrenginį, kuriame sudrėkinta miltų masė veikiama aukšta temperatūra ir dideliu slėgiu. Išėjusi iš įrenginio masė staiga išsiplečia, todėl susiformuoja porėta, trapi struktūra.

    Skirtingų užkandžių porėtumas gali skirtis: kukurūzų lazdelės paprastai būna labai purios, o kiti panašūs užkandžiai gali būti tankesni. Technologiškai ta pati ekstruzijos kryptis šiandien taikoma ir produktams iš kitų žaliavų, pavyzdžiui, ankštinių kultūrų ar pseudogrūdų.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Namuose kukurūzų lazdelių pagaminti praktiškai neįmanoma, nes reikalingas ekstruderis. Net ir mažesni eksperimentiniai modeliai yra profesionali įranga, kuriai dažniausiai reikia specifinių elektros, vandens ir montavimo sprendimų.

    Pramoniniai ekstruderiai per pamainą gali pagaminti labai didelį kiekį produkcijos, o mažesnės linijos dažniau naudojamos nišiniams, brangesniems ar mažų partijų gaminiams. Būtent todėl buitinė virtuvė šiai technologijai paprastai nepritaikoma.

    Kiek kalorijų ir kokia nauda?

    Nors kukurūzų lazdelės atrodo lengvos, jų kaloringumas gali būti nemažas. Paprastos saldintos kukurūzų lazdelės dažnai turi apie 370–380 kilokalorijų 100 gramų, o sūrio skonio ar riebesni analogai gali viršyti 500 kilokalorijų 100 gramų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio užkandžio maistinė nauda ribota: tai daugiausia greitai pasisavinami angliavandeniai, kurie suteikia trumpalaikės energijos. Be to, dėl purios struktūros lengva suvalgyti daugiau, nei atrodo, todėl didėja rizika nepastebimai viršyti dienos kalorijų poreikį.

    Ar galima valgyti kasdien?

    Jei kukurūzų lazdelės įtraukiamos į racioną, jos turėtų likti retu užkandžiu, o ne kasdieniu įpročiu. Dažniausiai minima saikinga porcija yra apie 20–30 gramų, tačiau svarbiausia, kad toks užkandis neišstumtų visaverčio maisto.

    Didesnio atsargumo reikėtų žmonėms, kurie turi antsvorio, cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, padidėjusius trigliceridus, arterinę hipertenziją, polinkį į tinimus ar inkstų ligų. Ypač tai aktualu sūriems užkandžiams, kuriuose gali būti daug druskos.

    Vaikams, jei nėra sveikatos problemų, kukurūzų lazdelės gali būti retas skanėstas, tačiau ne kasdienis užkandis. Praktikoje verta tikrinti etiketę ir atkreipti dėmesį į cukraus, druskos bei riebalų kiekį, nes skirtingų gamintojų sudėtis gali smarkiai skirtis.

  • Dietologė įspėja: omega-3 dažnai stinga, o pasekmes jaučia smegenys, širdis ir regėjimas

    Kodėl omega-3 taip svarbios?

    Dietologė ir ilgaamžiškumo ekspertė Michiko Tomioka atkreipia dėmesį, kad daugelis žmonių kasdienėje mityboje negauna pakankamai omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos siejamos su smegenų veikla, širdies ir kraujagyslių sistema bei regėjimu, o jų trūkumą dažniausiai lemia menkas riebios žuvies ir kitų omega-3 šaltinių vartojimas.

    Omega-3 vadinamos nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, nes organizmas jų pats nepasigamina ir turi gauti su maistu. Pasak specialistės, svarbu nepamiršti, kad omega-3 nėra vienas junginys: dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės formos, kurios organizme atlieka skirtingas funkcijas.

    „Patariu pirmiausia remtis maistu, o papildus vertinti tik kaip papildomą šaltinį. Prieš keičiant mitybą verta pasitarti su gydytoju“, – sakė Michiko Tomioka.

    Trys omega-3 formos ir kuo jos skiriasi

    DHA forma dažnai minima dėl reikšmės smegenims ir akims. Specialistė aiškina, kad DHA dalyvauja struktūrinėse nervų sistemos funkcijose ir siejama su tinklainės būkle, todėl kasdienėje mityboje jos verta nepamiršti ypač tiems, kurie mažai valgo žuvies.

    Pagrindinis DHA šaltinis yra riebi žuvis. Tomioka teigia mėgstanti ją valgyti kelis kartus per savaitę, renkantis įprastą, nedidelę porciją, o tarp praktiškų pasirinkimų mini skumbrę, lašišą, sardines ir riebią silkę.

    Kita svarbi forma yra EPA, kuri dažnai siejama su širdies ir kraujagyslių sveikata. Ji aptariama dėl galimos įtakos uždegiminiams procesams ir kraujospūdžio kontrolei, nors konkretus poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir sveikatos būklės.

    EPA dažniausiai gaunama iš riebios žuvies ir jūros gėrybių, taip pat kai kurių jūros dumblių. Dietologė pabrėžia, kad pasirinkimų yra įvairių, todėl verta ieškoti tokių produktų, kuriuos realu įtraukti į įprastą racioną.

    Trečioji forma yra ALA, kuri paprastai siejama su bendru augimu ir ilgalaikiu organizmo vystymusi. Kūnas dalį ALA gali paversti į EPA ir DHA, tačiau šis virtimas nėra labai efektyvus, todėl vien augalinių šaltinių kartais gali nepakakti.

    Vis dėlto ALA yra svarbi alternatyva tiems, kurie nevalgo jūros gėrybių. Tarp lengvai prieinamų šaltinių dažniausiai minimi linų sėmenys, chia sėklos, graikiniai riešutai, lapinės daržovės ir sojų produktai, tokie kaip tofu ar edamame.

    Maistas ar papildai?

    Specialistė akcentuoja, kad daugeliu atvejų patikimiausias kelias yra mitybos korekcijos, nes kartu gaunama ir kitų naudingų medžiagų, pavyzdžiui, baltymų, vitaminų bei mineralų. Papildai, jos vertinimu, gali būti svarstomi tada, kai mityba objektyviai neleidžia pasiekti reikiamo kiekio arba kai taip rekomenduoja gydytojas.

    Praktikoje omega-3 trūkumo rizika didėja žmonėms, kurie retai valgo žuvį, laikosi griežtos augalinės mitybos arba renkasi daug itin perdirbtų produktų. Tokiais atvejais verta peržiūrėti racioną ir, jei kyla abejonių, aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Norint omega-3 vartojimą padaryti tvaresnį, dažniausiai padeda paprastas principas: kelis kartus per savaitę įtraukti riebią žuvį, o kasdienybėje nepamiršti augalinių šaltinių. Taip mažėja tikimybė, kad organizmas ilgą laiką gaus per mažai šių nepakeičiamų riebalų.

  • Kas nutinka cholesterinui, kasdien suvalgant saują graikinių riešutų: ką sako kardiologai

    Aukštas cholesterolio kiekis dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų, tačiau gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, infarkto bei insulto riziką. Gydytojai primena, kad vien tik „jaustis gerai“ nereiškia, jog rodikliai yra saugūs, todėl cholesterolį verta periodiškai pasitikrinti.

    Kardiologai pabrėžia, kad mitybos pokyčiai veikia ne tik per tai, ko atsisakome, bet ir per tai, ką įtraukiame į kasdienį racioną. Vienas paprastų įpročių, kurį lengva išlaikyti ilgą laiką, yra kasdien suvalgyti nedidelę saują riešutų, ypač graikinių.

    Pasak kardiologų, graikiniuose riešutuose yra daug nesočiųjų riebalų, skaidulų, antioksidantų ir augalinių sterolių. Šių medžiagų derinys siejamas su palankesniu lipidų profiliu, ypač mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio (vadinamojo blogojo) kiekiu.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad riešutų vartojimas, lyginant su jų nevartojimu, neretai siejamas su statistiškai reikšmingu cholesterolio rodiklių pagerėjimu. Kardiologai atkreipia dėmesį, kad svarbu ne „stebuklingas produktas“, o nuoseklus kasdienis pasirinkimas ir bendra mitybos kokybė.

    „Jei norite pagerinti cholesterolio rodiklius, svarbu ne tik riboti sočiuosius riebalus, bet ir protingai rinktis tai, kas keičia užkandžius kasdienybėje“, – sakė kardiologas.

    Kartu pabrėžiama, kad graikiniai riešutai yra kaloringi, todėl per didelis kiekis gali prisidėti prie svorio augimo, o tai cholesterolio kontrolei nėra palanku. Dažniausiai rekomenduojamas kiekis yra nedidelė porcija per dieną, maždaug ketvirtis stiklinės arba sauja, priklausomai nuo bendro raciono.

    Specialistai akcentuoja paprastą principą: riešutai geriausiai veikia tada, kai jie pakeičia mažiau palankius užkandžius, o ne tiesiog papildomai „uždedami“ ant jau kaloringos dienos. Kitaip tariant, jei riešutai suvalgomi vietoje sausainių, traškučių ar saldumynų, tikimybė pamatyti naudą yra didesnė.

    Praktinis pasirinkimas, kurį dažnai mini gydytojai, yra avižinė košė su riešutais pusryčiams. Avižose esanti tirpi skaidula gali padėti mažinti cholesterolio įsisavinimą, o riešutai suteikia nesočiųjų riebalų ir didesnį sotumą.

    Dar vienas dažnai rekomenduojamas derinys yra graikiniai riešutai su uogomis, nes uogos papildo racioną antioksidantais. Jei norisi sotesnio užkandžio, galima rinktis natūralų graikišką jogurtą, kuris prideda baltymų ir padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Kardiologai taip pat atkreipia dėmesį, kad tamsus šokoladas nedideliais kiekiais gali būti pasirinkimas desertui, nes jame yra flavanolių. Vis dėlto pagrindinis patarimas išlieka paprastas: nuoseklumas ir saikas, ypač jei tikslas yra geresni cholesterolio rodikliai ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Kraujospūdis ir kava: kas keičiasi, kai sumažinate kofeino, ir kam tai svarbiausia

    Kofeinas kai kuriems žmonėms gali laikinai padidinti kraujospūdį, todėl sprendimas sumažinti kavos ar kitų kofeino šaltinių vartojimą neretai siejamas su savijauta ir širdies bei kraujagyslių rizika. Dietologai pabrėžia, kad poveikis nėra vienodas visiems: svarbi dozė, vartojimo laikas ir individualus jautrumas.

    Kraujospūdžio rodmenys paprastai apima sistolinį (viršutinį) ir diastolinį (apatinį) spaudimą. Amerikos širdies asociacija pažymi, kad vyresniems nei 50 metų žmonėms sistolinis kraujospūdis dažnai geriau atspindi širdies ligų riziką, todėl būtent šis rodiklis dažniausiai atsiduria specialistų dėmesio centre.

    Specialistai aiškina, kad kofeinas gali trumpam paskatinti streso hormonų, pavyzdžiui, adrenalino, išsiskyrimą. Dėl to padažnėja širdies ritmas, o kraujagyslės gali susiaurėti, todėl sistolinis spaudimas trumpam pakyla.

    Be to, kofeinas slopina adenozino poveikį. Adenozinas organizme prisideda prie kraujagyslių atsipalaidavimo, tad sumažėjus šiam efektui kraujagyslės gali išlikti labiau įsitempusios, o spaudimas pakilti.

    Dažniausiai minimas pokytis yra mažesni trumpalaikiai kraujospūdžio šuoliai po kavos ar kitų kofeino gėrimų. Kofeino poveikis spaudimui kai kuriems žmonėms ryškiausias per pirmas 30–120 minučių, tačiau jautresniems jis gali tęstis ir ilgiau.

    Jei kava geriama kelis kartus per dieną, šuoliai gali kartotis, o dienos eigoje kraujospūdžio kreivė tampa mažiau stabili. Sumažinus kofeino, daliai žmonių spaudimas dienos metu gali svyruoti mažiau, o kartu gali stabilizuotis ir širdies ritmas bei energijos lygis.

    Ilgalaikė hipertenzijos rizika paprastai mažinama gyvenimo būdo pokyčiais, ir kofeino ribojimas gali būti vienas iš jų, ypač jei per dieną suvartojama daug kofeino. JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad daugumai suaugusiųjų iki 400 miligramų kofeino per parą paprastai laikoma saugia riba, tačiau jautrumas gali labai skirtis.

    Mokslinėje literatūroje aptariama, kad didelės kofeino dozės gali skatinti dažnesnius kraujospūdžio pakilimus, o ilgainiui tai kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie nuolat aukštesnių rodmenų. Didesnės rizikos grupėje dažniausiai minimi asmenys, kurių hipertenzija blogai kontroliuojama, taip pat tie, kurie pastebi ryškų spaudimo šuolį po kavos.

    „Žmonėms, kurių kraujospūdis blogai kontroliuojamas, vertėtų vengti didelių, staigių kofeino dozių“, – sako dietologė.

    Staigus kavos atsisakymas kai kuriems sukelia galvos skausmą, mieguistumą ar dirglumą, todėl dažniausiai rekomenduojamas laipsniškas mažinimas. Praktinis būdas yra maišyti įprastą kavą su kava be kofeino ir palaipsniui didinti kavos be kofeino dalį.

    Taip pat verta įvertinti paslėptus kofeino šaltinius, nes jo gali būti ne tik kavoje, bet ir arbatoje, energiniuose gėrimuose, kai kuriuose sporto papilduose, šokolade ar kolos tipo gėrimuose. Jei popietinė kava tapo įpročiu, ją kartais gali pakeisti trumpas pasivaikščiojimas ar vanduo, ypač jei nuovargį sustiprina skysčių trūkumas.

    Jei turite diagnozuotą hipertenziją, vartojate vaistus arba pastebite ryškias reakcijas į kofeiną, saugiausia sprendimus aptarti su gydytoju. Individualus planas dažnai duoda daugiau naudos nei kategoriškas visko atsisakymas.

  • Graikiškas jogurtas ar varškė: kuo skiriasi baltymai, probiotikai ir kas labiau tinka kasdienai

    Graikiškas jogurtas ir varškė dažnai vadinami patogiais, baltymų gausiais užkandžiais, tačiau jų sudėtis ir poveikis savijautai gali skirtis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad abu produktai gali padėti palaikyti raumenis, kaulus ir imuninę sistemą, jei renkamasi pagal individualius poreikius.

    Graikiškas jogurtas paprastai gaminamas fermentuojant pieną ir vėliau jį perkošiant, kad būtų pašalinta daugiau išrūgų. Dėl to jis tampa tirštesnis, dažnai turi mažiau laktozės ir yra patikimesnis probiotikų šaltinis, jei ant pakuotės nurodytos gyvosios kultūros.

    Dietologai graikišką jogurtą sieja su naudingomis maistinėmis medžiagomis, ypač kalciu, kaliu, fosforu ir B grupės vitaminais. Tokia kombinacija svarbi kaulų tvirtumui, normaliai raumenų funkcijai ir energijos apykaitai, o fermentuoti pieno produktai apskritai siejami su palankesne žarnyno mikrobiotos pusiausvyra.

    Varškė yra šviežias pieno produktas, kuriame dažniausiai dominuoja kazeinas, lėčiau įsisavinamas baltymas. Dėl to ji gali ilgiau suteikti sotumo, o kai kuriems žmonėms patogiau tinka vakare ar po treniruotės, kai norisi ilgiau trunkančio maistinių medžiagų tiekimo.

    Varškė taip pat yra kalcio šaltinis, joje aptinkama B grupės vitaminų, o kai kurių rūšių sudėtyje gali būti daugiau natrio. Būtent natris yra vienas praktiškiausių skirtumų kasdienybėje: jei vartojama dažnai, verta įvertinti etiketę, ypač žmonėms, kurie stebi kraujospūdį.

    Lyginant pasirinkimą, graikiškas jogurtas dažnai laimi dėl probiotikų ir mažesnio laktozės kiekio, todėl gali būti švelnesnis jautresniam virškinimui. Varškė neretai turi šiek tiek daugiau baltymų vienoje porcijoje, tad gali būti patogesnė siekiant greičiau surinkti dienos baltymų normą.

    Galutinis atsakymas paprastas: sveikesnis yra tas produktas, kuris geriau atitinka jūsų tikslą ir toleravimą. Jei prioritetas yra žarnyno mikrobiota ir lengvesnis virškinimas, dažniau pasirenkamas graikiškas jogurtas, o jei svarbiausia sotumas ir didesnė baltymų porcija, praktiškesnė gali būti varškė.

    Renkantis abu produktus, specialistai pataria atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo mažiau pridėtinio cukraus ir priedų, tuo geriau. Taip pat verta įvertinti riebumą ir bendrą dienos racioną, nes sotieji riebalai ir bendras kalorijų kiekis tampa svarbūs, kai pieno produktai vartojami kasdien.

  • 6 vaisiai, kuriuose daug magnio: kuo jis svarbus širdžiai, nervų sistemai ir miegui

    Dalis žmonių su kasdiene mityba negauna pakankamai magnio, nors šis mikroelementas būtinas normaliai organizmo veiklai. Magnis prisideda prie raumenų ir nervų sistemos darbo, padeda palaikyti stabilų širdies ritmą ir dalyvauja energijos apykaitoje.

    Magnis organizme dalyvauja šimtuose fermentinių reakcijų, todėl jo trūkumas gali pasireikšti nuovargiu, raumenų mėšlungiu, suprastėjusiu miegu ar didesniu dirglumu. Specialistai pabrėžia, kad pirmiausia verta peržiūrėti racioną ir rinktis daugiau natūralių magnio šaltinių.

    Didžiausi magnio kiekiai dažniau siejami su riešutais, sėklomis ar ankštiniais, tačiau ir kai kurie vaisiai gali reikšmingai prisidėti prie dienos normos. Jie kartu suteikia skaidulų, antioksidantų ir vandens, todėl tinka kaip kasdienis užkandis ar dalis pusryčių.

    Žemiau pateikiami vaisiai išsiskiria tuo, kad jų magnio kiekis dažnai nustebina, ypač jei įprastai racionas remiasi vien bananų ar obuolių pasirinkimu. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad tikslūs skaičiai priklauso nuo porcijos dydžio ir produkto brandos.

    Svarbiausias magnio šaltinis tarp vaisių dažnai įvardijamos džiovintos figos. Džiovinant sumažėja vandens, todėl mineralai tampa labiau koncentruoti, tačiau kartu didėja ir natūralių cukrų kiekis.

    Avokadas vertinamas dėl naudingų riebalų, bet jis taip pat papildo magnio kiekį ir gali suteikti ilgesnį sotumo jausmą. Dėl to avokadas dažnai rekomenduojamas pusryčiams ar pietums, kai norisi išvengti užkandžiavimo.

    Bananai labiausiai garsėja kaliu, tačiau jie taip pat suteikia magnio ir gali būti patogus pasirinkimas po fizinio krūvio. Magnis ir kalis organizme glaudžiai susiję su raumenų funkcija bei skysčių pusiausvyra.

    Gervuogės yra ne tik skaidulų šaltinis, bet ir pasižymi antioksidantais, kurie suteikia uogoms tamsią spalvą. Jei šviežių uogų nėra, tinkama alternatyva gali būti šaldytos, nes maistinė vertė dažnai išlieka aukšta.

    Gvajava dažnai minima dėl vitamino C, tačiau ji taip pat gali prisidėti prie magnio kiekio ir suteikti skaidulų. Toks derinys padeda ilgiau jaustis sotiems, ypač jei vaisius derinamas su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Papaja išsiskiria tuo, kad joje yra fermento papaino, siejamo su virškinimo komfortu. Be to, papaja papildo magnio kiekį ir dėl minkštos tekstūros neretai tinka jautresnį virškinimą turintiems žmonėms.

    Mitybos įpročiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė: daugiau itin perdirbtų produktų, mažiau įvairių augalinių šaltinių ir skaidulų. Be to, nuolatinis stresas gali būti susijęs su didesniu magnio poreikiu, todėl subalansuota mityba tampa dar svarbesnė.

    Vien vaisių dažniausiai nepakanka visam paros magnio kiekiui padengti, tačiau jie gali būti patogus būdas prisidėti prie bendro balanso. Jei vargina nuolatiniai mėšlungiai, širdies permušimai ar ryškus nuovargis, dėl priežasčių ir tyrimų vertėtų pasitarti su gydytoju.

  • Tyrimas: iki 80 proc. sveikatos senatvėje lemia mūsų įpročiai, bet mokslininkai dėl to ginčijasi

    Naujoje britų mokslininkų parengtoje ataskaitoje teigiama, kad žmonės didžiąja dalimi patys nulemia, kaip atrodys jų sveikata vyresniame amžiuje. Dokumente pateikiama konservatyvi išvada: iki 80 proc. su senėjimu susijusio sveikatos prastėjimo gali būti susieta su elgsena ir aplinka, o ne vien su genetika ar vien valstybės atsakomybe.

    Ataskaita pristatyta Oksforde vykusiame renginyje, skirtame sveikam senėjimui, o ją rengė įvairių sričių ekspertai, dirbantys su ilgaamžiškumo, medicinos, fiziologijos ir visuomenės sveikatos temomis. Autoriai pabrėžia, kad skaičius nėra tikslus „matematinis dėsnis“, tačiau turėtų paskatinti keisti požiūrį: senėjimas nėra vien neišvengiama „lemtis“.

    Dalies mokslininkų vertinimu, toks skaičius gali pernelyg supaprastinti problemą ir perkelti atsakomybę vien ant individų pečių. Socialinės epidemiologijos specialistai primena, kad sveikatą smarkiai veikia skurdas, gyvenamoji aplinka, oro tarša, darbo sąlygos, išsilavinimas ir galimybė laiku gauti sveikatos paslaugas.

    „Ataskaita pagirtina, nes atsisako genetinio determinizmo, bet ji problemiškai apeina socialinius veiksnius, kurie formuoja sveikatą ir nelygybę“, – sakė Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos profesorė Nancy Krieger.

    Pasak kritiškai nusiteikusių ekspertų, kai žmogus gyvena prastesnėmis sąlygomis, jo pasirinkimai dažnai būna riboti: sveikas maistas gali būti brangesnis ar sunkiau prieinamas, judėjimui trukdo infrastruktūra, o profilaktikai ir gydymui įtakos turi eilės bei paslaugų kaina. Tokiu atveju vien tik raginimai „pasirinkti teisingai“ gali ne padėti, o dar labiau didinti kaltės jausmą.

    Ataskaitoje, be bendrų principų, akcentuojami keli konkretūs įpročiai, kurie, pasak autorių, dažniausiai siejami su geresniais sveikatos rodikliais vyresniame amžiuje. Daug dėmesio skiriama miegui, mitybai, fiziniam aktyvumui ir žalingų įpročių atsisakymui.

    Ryškiausia rekomendacija susijusi su alkoholiu: autoriai ragina griežčiau vertinti jo žalą ir svarstyti reguliavimo priemones, panašias į taikomas tabakui. „Alkoholis yra toksiškas, jo nevartokite“, – tokia mintis ataskaitoje pateikiama kaip aiški visuomenės sveikatos žinutė, nors kai kuriose šalyse oficialios rekomendacijos dažniau kalba apie „saikingumą“.

    Taip pat aptariama itin perdirbtų produktų gausa mityboje, vėlyvo valgymo įtaka miego kokybei ir svoriui, sėslaus gyvenimo būdo rizikos. Autoriai pabrėžia, kad dažnai lemia ne vienas „stebuklingas“ sprendimas, o nuoseklus kasdienis režimas.

    Ataskaitos autoriai savo poziciją grindžia tyrimais, kurie rodo, kad ilgaamžiškumą ir ankstyvos mirties riziką stipriai veikia aplinka bei gyvenimo būdas. Plačiau cituojami dvynių tyrimai ir didelės apimties biomedicininės duomenų bazės, leidžiančios lyginti genetinius veiksnius su kasdieniais įpročiais, gyvenamąja aplinka ir socioekonomine padėtimi.

    Vis dėlto kritikai pabrėžia, kad procentiniai vertinimai visuomenei gali skambėti kaip pažadas ar kaltinimas, nors realybėje sveikatos kelias sudėtingas. Skaičiai priklauso nuo to, ką tiksliai matuojame: gyvenimo trukmę, metų skaičių be ligų, konkrečių ligų riziką ar funkcinį savarankiškumą senatvėje.

    „Šiuos procentinius vertinimus reikia paversti prasmingais, kad jie būtų naudingi ir suprantami“, – pabrėžė epidemiologas Jay Olshansky, suabejojęs, ar tokia interpretacija nekuria nerealistiškų lūkesčių.

    Net jei „80 proc.“ yra apytikslė ir diskutuotina riba, bendras signalas aiškus: sveikatos senatvėje nereikėtų palikti vien sėkmei ar genams. Didesnė fizinio aktyvumo dalis kasdienybėje, geresnis miegas, mažiau perdirbto maisto ir atsargesnis požiūris į alkoholį yra kryptys, kurios dažniausiai kartojasi ir mokslinėje literatūroje, ir visuomenės sveikatos rekomendacijose.

    Kartu ekspertai ragina nepamiršti antrosios pusės: be palankios aplinkos žmonėms sunkiau rinktis sveikatą. Todėl diskusija apie atsakomybę neišvengiamai turi apimti ir viešąją politiką, nuo taršos mažinimo iki prevencijos paslaugų prieinamumo bei kainodaros sprendimų.