CP v2

Tag: Mityba

  • Mokslininkai nustebo: vos 4 savaitės mitybos pokyčių gali sumažinti biologinį amžių

    Mokslininkai nustebo: vos 4 savaitės mitybos pokyčių gali sumažinti biologinį amžių

    Vos keturių savaičių mitybos pokyčiai vyresniame amžiuje gali pastebimai pagerinti su senėjimu siejamus organizmo rodiklius ir sumažinti vadinamąjį biologinį amžių, rodo naujas Sidnėjaus universiteto mokslininkų tyrimas. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai dar nereiškia ilgesnės gyvenimo trukmės, o efektui patvirtinti reikalingi ilgesni stebėjimai.

    Biologinis amžius skiriasi nuo kalendorinio, nes atspindi kūno būklę pagal fiziologinius rodiklius, o ne pagal metus nuo gimimo. Jį gali veikti paveldimumas, aplinkos veiksniai, fizinis aktyvumas, miegas ir mityba, todėl kai kurie žmonės ląstelių ir medžiagų apykaitos lygmeniu atrodo „jaunesni“ už savo pasą.

    Tyrime analizuoti vyresnių suaugusiųjų, kurių amžius siekė 65–75 metus, duomenys iš atsitiktinių imčių klinikinio bandymo, kuriame visiems dalyviams keturias savaites buvo tiekiamas paruoštas maistas. Dalyviai buvo priskirti vienai iš keturių dietų, kurios skyrėsi baltymų šaltiniais bei riebalų ir angliavandenių santykiu.

    Visose dietose baltymai sudarė 14 proc. energinės vertės, tačiau dalyje jų baltymų kilmė buvo mišri, o kitose didžioji dalis baltymų buvo gaunama iš augalinių šaltinių. Papildomai kiekviena kryptis buvo derinama arba su didesniu riebalų ir mažesniu angliavandenių kiekiu, arba atvirkščiai.

    Kaip buvo vertinamas biologinis amžius

    Mokslininkai biologinį amžių vertino pagal 20 biomarkerių, tarp jų kraujospūdį bei kraujo rodiklius, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Skaičiavimams taikytas Klemeros ir Doubalo metodas, kuris leidžia iš kelių rodiklių suformuoti bendrą biologinio amžiaus įvertį.

    Rezultatai parodė, kad viena iš dietų, kuri buvo artimiausia dalyvių įprastai mitybai iki tyrimo, reikšmingo pokyčio nesukėlė. Tuo metu kitos trys mitybos strategijos buvo siejamos su biologinio amžiaus mažėjimu, nors dalies rezultatų statistinis patikimumas skyrėsi.

    „Dar per anksti tvirtinti, kad konkretūs mitybos pokyčiai prailgins gyvenimą, tačiau matome ankstyvą signalą, kad net ir vyresniame amžiuje mityba gali greitai pagerinti su senėjimu siejamus rodiklius“, – sakė tyrimo autorė Caitlin Andrews.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Tyrėjai pabrėžia, kad keturių savaičių laikotarpis yra per trumpas išvadai apie ilgalaikę naudą ar apsaugą nuo su amžiumi susijusių ligų. Neaišku ir tai, kiek ilgai išlieka užfiksuoti pokyčiai, kai žmonės grįžta prie įprastos mitybos, todėl reikalingi ilgesnės trukmės tyrimai su didesnėmis imtimis.

    „Norint įvertinti, ar mitybos pokyčiai keičia su amžiumi susijusių ligų riziką, būtini ilgesni tyrimai“, – sakė Sidnėjaus universiteto mokslininkas Alistair Senior.

    Nors tyrimas neatsako į klausimą, kuri konkreti dieta yra „geriausia“ visiems, jis sustiprina bendrą kryptį, kurią pabrėžia ir tarptautinės mitybos rekomendacijos: mitybos kokybė, pakankamas skaidulų kiekis, augalinės kilmės produktų dalis ir subalansuotas energijos suvartojimas dažniausiai siejami su palankesniais širdies, medžiagų apykaitos ir uždegimo rodikliais. Būtent šie veiksniai dažnai įtraukiami į biologinio amžiaus skaičiavimus, todėl trumpalaikiai pokyčiai laboratoriniuose rodikliuose gali pasimatyti gana greitai.

    Kur slypi didžiausi ribojimai

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad biologinio amžiaus skaičiavimai priklauso nuo pasirinkto metodo ir naudojamų rodiklių, todėl skirtingi „laikrodžiai“ gali rodyti neidentiškus rezultatus. Be to, klinikiniuose bandymuose, kai dalyviams tiekiamas paruoštas maistas, pokyčiai gali būti didesni nei kasdienybėje, kur laikytis režimo sudėtingiau.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad kitas žingsnis yra patikrinti, ar panašūs rezultatai kartojasi kitose populiacijose, ir ar ankstyvi biomarkerių pokyčiai prognozuoja realias baigtis, tokias kaip mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ar funkcinio silpnumo rizika. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Aging Cell“.

  • Aukštas kraujospūdis: gydytoja įvardijo 9 produktus, kuriuos verta riboti kasdienėje mityboje

    Druska – dažniausias „kaltininkas“

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar siekiantiems jo išvengti, mityba išlieka vienu svarbiausių kasdienės savijautos veiksnių. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažniausiai daro ne vienas konkretus patiekalas, o nuolat pasikartojantys įpročiai.

    Dažniausiai minimas priešas yra druska, tiksliau – su ja gaunamas natris. Europos ir JAV širdies sveikatos rekomendacijos nuosekliai pabrėžia, kad sumažinus natrio kiekį mityboje, kraujospūdis daugeliui žmonių krenta, o širdies ir kraujagyslių rizika mažėja.

    Didelė problema ta, kad druska slepiasi ne tik sūdytoje košėje ar ant stalo esančioje druskinėje. Daug natrio žmonės gauna iš pramoniniu būdu pagamintų produktų, todėl vien tik „mažiau sūdyti“ neretai nepakanka.

    9 produktų grupės, kurias verta riboti

    Pirmiausia specialistai išskiria pačią druską ir natrio perteklių apskritai. Net ir nedidelis, bet nuolatinis natrio perviršis gali palaikyti aukštesnį kraujospūdį, ypač jei žmogus mažai juda, turi antsvorio ar serga lėtinėmis ligomis.

    Antroje vietoje dažnai atsiduria perdirbti ir supakuoti maisto produktai, kuriuose daug druskos, skonio stipriklių ir konservantų. Praktikoje tai reiškia, kad didžiausias „paslėptos“ druskos šaltinis gali būti ne sriuba namuose, o užkandžiai ir greiti pasirinkimai parduotuvėje.

    Gydytojai taip pat mini mėsos gaminius, tokius kaip dešros, vytinti gaminiai, šoninė ir įvairūs mėsos užkandžiai. Juose druska naudojama ne tik skoniui, bet ir ilgesniam galiojimo laikui, todėl natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti labai didelis.

    Tarp rizikingų pasirinkimų įvardijama ir šaldyta pica bei panašūs paruošti patiekalai. Tokiuose produktuose natris „susideda“ iš kelių dalių: padažo, sūrio ir perdirbtos mėsos, todėl vienas gabalėlis gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį.

    Dar viena grupė – marinuotos ir sūdytos daržovės, ypač agurkai ar kiti ilgai sūryme laikomi produktai. Nors daržovės paprastai siejamos su sveikata, konservavimo būdas gali paversti jas itin sūriu užkandžiu.

    Konservuotos sriubos ir sultiniai taip pat dažnai turi daug natrio. Jei norisi sriubos, patikimesnis kelias yra gaminti namuose ir porcijomis užšaldyti, taip lengviau kontroliuoti druską.

    Šalia druskos dažnai minimas ir pridėtinis cukrus, ypač saldinti gėrimai ir desertai. Tiesiogiai cukrus kraujospūdžio nekelia taip, kaip natris, tačiau jis siejamas su svorio augimu, atsparumu insulinui ir didesne širdies ligų rizika, o tai ilgainiui blogina ir kraujospūdžio kontrolę.

    Gydytojai rekomenduoja riboti ir sočiuosius bei transriebalus. Šie riebalai siejami su nepalankiais cholesterolio pokyčiais ir kraujagyslių standėjimu, o tai gali apsunkinti kraujospūdžio valdymą, ypač vyresniame amžiuje.

    Galiausiai įvardijamas alkoholis. Tyrimai rodo, kad reguliarus vartojimas gali kelti kraujospūdį, trukdyti vaistų poveikiui, o papildomos kalorijos didina antsvorio tikimybę.

    Ką verta daryti praktiškai

    Jei kraujospūdis linkęs kilti, vienas efektyviausių žingsnių yra peržiūrėti kasdienius įpročius: kiek valgoma pusfabrikačių, mėsos gaminių, užkandžių ir kiek kartų per savaitę pasirenkamas greitas maistas. Toks auditas dažnai atskleidžia, kur iš tikrųjų „pasislepia“ didžioji druskos dalis.

    Naudingas įprotis yra skaityti etiketes ir lyginti produktus tarpusavyje, renkantis mažiau druskos ir mažiau pridėtinio cukraus turinčias alternatyvas. Jei kyla klausimų dėl individualios rizikos ar vaistų derinimo, sprendimus saugiausia priimti pasitarus su šeimos gydytoju ar dietologu.

    „Didžiausias pokytis įvyksta tuomet, kai žmogus sumažina ne tik papildomai beriamą druską, bet ir natrį iš perdirbtų produktų“, – sako gydytojai, pabrėždami, kad net nedideli kasdieniai pakeitimai gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

    Specialistai primena, kad aukštas kraujospūdis dažnai ilgai nesukelia aiškių simptomų, todėl prevencija ir reguliarus matavimas yra ypač svarbūs. Mitybos korekcijos veikia geriausiai kartu su fiziniu aktyvumu, svorio kontrole ir nuosekliu gydymo plano laikymusi.

  • Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kuris garnyras naudingesnis ir kada

    Ryžiai ir bulvės daugeliui yra kasdienis garnyras, tačiau diskusijos, kuris pasirinkimas sveikesnis, neslūgsta. Dietologai pabrėžia, kad vieno universalaus atsakymo nėra: svarbiausia porcijos dydis, paruošimo būdas ir tai, su kuo šie produktai valgomi.

    Maistine prasme abu produktai pirmiausia yra angliavandenių šaltinis, suteikiantis energijos raumenims ir smegenims. Vien tik angliavandeniai savaime nėra svorio augimo priežastis, dažniau lemia bendras suvartojamų kalorijų kiekis, fizinis aktyvumas ir papildomi riebalai ar padažai.

    Bulvės dažnai nuvertinamos dėl krakmolo, tačiau jos gali būti maistingesnis pasirinkimas už dalį ryžių rūšių. Bulvėse yra kalio, vitamino C, taip pat vitamino B6, kuris svarbus nervų sistemai ir normaliems kraujo gamybos procesams.

    Svarbus privalumas yra skaidulos, ypač jei bulvės valgomos su lupena. Skaidulos padeda ilgiau išlaikyti sotumą ir palaiko žarnyno veiklą, todėl tas pats patiekalas dažnai pasisotina geriau nei su itin rafinuotais grūdais.

    Ryžiai paprastai yra lengvai virškinami, o pasirinkus mažiau apdorotas rūšis galima gauti daugiau skaidulų ir mikroelementų. Vis dėlto dažniausiai lyginami balti ryžiai, kurių maistinė vertė mažesnė, nes apdorojant pašalinama dalis sėlenų.

    Kalbant apie cukraus kiekį kraujyje, dažnai minimas glikeminis indeksas. Virtos bulvės, priklausomai nuo veislės ir paruošimo, gali greitai pakelti gliukozės lygį, o ryžiai kai kuriais atvejais turi švelnesnį poveikį, tačiau jis taip pat stipriai priklauso nuo rūšies ir virimo būdo.

    Praktikoje ryžiai ar bulvės beveik niekada nevalgomi vieni. Daržovės, baltymai iš mėsos, žuvies, ankštinių ir sveikieji riebalai gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą ir padėti ilgiau jaustis sotiems.

    Dietologai taip pat atkreipia dėmesį į atsparų krakmolą, kuris susidaro produktą išvirus ir atvėsinus. Atvėsintos bulvės ar ryžiai dalį krakmolo paverčia į skaiduloms panašiai veikiantį junginį, kuris gali būti palankesnis žarnyno mikrobiotai ir stabilesnei glikemijai.

    Didžiausios rizikos dažniausiai atsiranda ne dėl pačių bulvių ar ryžių, o dėl priedų: gruzdintos bulvės, didelis sviesto kiekis, grietinėlės padažai ar ryžiai, kepti aliejuje, sparčiai padidina patiekalo kaloringumą. Sveikiausias pasirinkimas paprastai yra saikinga porcija, virti ar orkaitėje kepti produktai ir subalansuotas lėkštės turinys.

    „Naudingiausias sprendimas yra saikingos porcijos ir subalansuotas patiekalas: tiek ryžiai, tiek bulvės gali tikti vakarienei, jei derinami su daržovėmis ir baltymų šaltiniu“, – teigia dietologų apžvalga.

  • 4 maisto produktų grupės, kurios labiausiai apkrauna inkstus: dietologai pataria, ko vengti

    Inkstų ligos dažnai progresuoja tyliai, o pirmieji aiškesni signalai pasirodo tik tada, kai sutrinka organo filtravimo funkcija. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad kasdieniai mitybos įpročiai gali reikšmingai didinti riziką, ypač jei žmogus turi aukštą kraujospūdį ar diabetą.

    Inkstai kasdien filtruoja kraują, padeda šalinti skysčių perteklių, palaiko elektrolitų pusiausvyrą ir dalyvauja kraujospūdžio reguliavime. Dėl to ilgalaikis didelis druskos, cukraus ir itin perdirbtų produktų vartojimas gali tapti nuolatiniu krūviu visai šlapimo sistemai.

    Didžiausia problema dažnai yra ne vienas konkretus produktas, o jų derinys: daug druskos, sočiųjų riebalų, įvairių priedų ir didelis kaloringumas. Toks maistas skatina kraujospūdžio didėjimą, didina uždegiminius procesus ir ilgainiui apsunkina inkstų darbą.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugiausia natrio žmonės gauna ne iš druskos namuose, o iš pramoniniu būdu pagamintų gaminių. Todėl net ir retai sūdant maistą galima viršyti rekomenduojamą druskos kiekį vien dėl to, kas pasirenkama parduotuvėje.

    Pirma grupė yra perdirbta mėsa: dešros, šoninė, dešrelės, kumpiai, saliamis ir panašūs gaminiai. Juose paprastai būna daug druskos, o reguliarus vartojimas siejamas su didesne aukšto kraujospūdžio ir inkstų pažeidimo rizika.

    Antra grupė yra paruošti supakuoti produktai ir pusgaminiai, tokie kaip konservuotos sriubos, paruošti padažai, greitai paruošiami patiekalai. Gamintojai dažnai naudoja daugiau natrio ir kitų priedų, kad pagerintų skonį ir pailgintų galiojimą, o tai gali trikdyti skysčių ir elektrolitų balansą.

    Trečia grupė yra saldinti gėrimai, ypač gazuoti limonadai, saldintos arbatos buteliuose ir įvairūs saldūs gėrimai, kurie didina pridėtinio cukraus kiekį racione. Reguliarus didelis cukraus suvartojimas siejamas su didesne metabolinių sutrikimų rizika, o jie savo ruožtu ilgainiui gali paveikti ir inkstų būklę.

    Ketvirta grupė yra sūrūs užkandžiai, tokie kaip traškučiai, sūdyti riešutai, džiūvėsėliai ir panašūs produktai. Jie greitai „surenka“ dienos druskos normą, skatina skysčių susilaikymą ir gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo.

    Dietologai dažniausiai siūlo paprastą kryptį: rinktis mažiau perdirbtą maistą ir dažniau gaminti namuose, o perkant atkreipti dėmesį į druskos bei pridėtinio cukraus kiekį. Vietoje saldintų gėrimų rekomenduojama dažniau rinktis vandenį, nesaldintą arbatą ar kavą.

    Jei vargina nuolatinis troškulys, tinsta kojos ar veidas, didėja kraujospūdis, keičiasi šlapinimosi įpročiai ar atsiranda neįprastas nuovargis, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Ankstyvas ištyrimas ir mitybos korekcijos dažnai leidžia pristabdyti rizikos veiksnių poveikį inkstams.

  • Desertas, kuris gerina žarnyną: paprastas jogurto ir čia sėklų receptas gerai savijautai

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo paprastas desertas, kurį mitybos specialistai dažnai siūlo kaip daugiau skaidulų turintį užkandį. Jo pagrindas – natūralus jogurtas ir čia sėklos, o paruošimas užtrunka vos kelias minutes.

    Toks pasirinkimas ypač aktualus tiems, kurie siekia pagerinti virškinimą ir žarnyno mikrobiotos įvairovę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad pakankamas skaidulų kiekis ir fermentuoti produktai gali būti svarbūs reguliariam tuštinimuisi ir bendrai savijautai.

    Kaip pasigaminti desertą?

    Šiam desertui reikės 200 gramų natūralaus 1,6 proc. riebumo jogurto, 20 gramų čia sėklų ir 2 apvalių trapučių. Taip pat galima įmaišyti apie 15 gramų baltymų miltelių, 10 gramų džiovintų vaisių ar uogų ir pabaigoje pabarstyti kakava.

    Visus ingredientus, išskyrus kakavą, sumaišykite dubenėlyje ir padėkite į šaldytuvą bent 2 valandoms arba palikite per naktį. Prieš valgant desertą pabarstykite kakavos milteliais – taip sustiprės skonis ir aromatas.

    „Jei tokį desertą įtraukiate į racioną reguliariai, jis gali padėti lengviau surinkti daugiau skaidulų per dieną“, – sako mitybos specialistai, pabrėždami, kad poveikis labiausiai priklauso nuo visos mitybos ir skysčių vartojimo.

    Kodėl tai gali padėti žarnynui?

    Jogurtas yra fermentuotas pieno produktas, todėl jame gali būti gyvųjų bakterijų kultūrų, kurios prisideda prie mikrobiotos įvairovės. Be to, jis suteikia baltymų, kurie ilgiau palaiko sotumą ir padeda išvengti staigių užkandžiavimų.

    Čia sėklos išsiskiria tirpiomis skaidulomis: sumaišytos su skysčiu jos brinksta ir sudaro gelį. Tai gali padėti suformuoti minkštesnę išmatų masę ir palaikyti reguliarumą, o skaidulos tampa maistu žarnyno bakterijoms.

    Džiovinti vaisiai ir uogos papildo desertą skaidulomis, o kartu suteikia natūralaus saldumo. Vis dėlto jų kiekį verta saikingai dozuoti, nes džiovintuose produktuose cukrų koncentracija didesnė nei šviežiuose, todėl lengva nepastebimai padidinti bendrą kalorijų kiekį.

    Ką verta žinoti prieš valgant?

    Jei skaidulų racione iki šiol buvo mažai, didesnį jų kiekį geriausia didinti palaipsniui ir nepamiršti vandens. Staigus skaidulų šuolis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą.

    Taip pat svarbu įsivertinti individualų toleravimą: kai kuriems netinka laktozė ar pieno baltymai, todėl jogurtą galima keisti į laktozės neturintį ar augalinį produktą, rinktis kuo paprastesnės sudėties variantą. Esant nuolatiniams virškinimo sutrikimams, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Neurologai įspėja: šie produktai kasdienėje mityboje gali tyliai silpninti smegenų veiklą

    Neurologai ir mitybos specialistai vis dažniau primena, kad smegenų sveikatą lemia ne tik genetika ar amžius, bet ir kasdieniai pasirinkimai lėkštėje. Dalis populiarių produktų tiesiogiai neatrodo pavojingi, tačiau ilgainiui gali prisidėti prie prastesnės atminties, miego sutrikimų ir didesnės kraujagyslių rizikos.

    Didžiausia problema paprastai nėra vienas suvalgytas ar išgertas produktas, o dažnis ir bendras kontekstas. Kai mityboje daug pridėtinio cukraus, alkoholio ar itin perdirbtų riebalų, didėja uždegiminiai procesai, blogėja kraujagyslių būklė, o tai svarbu ir smegenų aprūpinimui deguonimi.

    Baltymų milteliai: kur slypi rizika

    Baltymų milteliai dažnai pristatomi kaip patogus būdas papildyti racioną, ypač sportuojantiems ar metantiems svorį. Tačiau neurologai atkreipia dėmesį, kad dalyje produktų gausu dirbtinių saldiklių ir priedų, kurie kai kuriems žmonėms gali paveikti žarnyno mikrobiotą.

    Žarnyno ir smegenų ašis pastaraisiais metais minima vis dažniau: žarnyne gaminamos ir reguliuojamos medžiagos gali turėti įtakos nuotaikai, miego kokybei ir uždegimui. Be to, renkantis nepatikimų gamintojų papildus, išlieka užterštumo rizika, pavyzdžiui, sunkiaisiais metalais, todėl svarbu tikrinti nepriklausomų tyrimų ir sertifikavimo informaciją.

    Saldinti gazuoti gėrimai ir cukrus

    Saldinti gazuoti gėrimai siejami su didesne metabolinių ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika, o tai ilgainiui gali atsispindėti ir smegenų veikloje. Perteklinis cukraus vartojimas skatina insulino svyravimus, gali didinti uždegiminius procesus ir neigiamai veikti kraujagyslių būklę.

    „Ilgainiui per didelis cukraus kiekis mityboje gali kenkti kraujagyslėms, kurios maitina smegenis, o tai didina insulto ir ankstyvesnio kognityvinio silpnėjimo riziką“, – pabrėžia neurologai, kalbėdami apie nuolatinius saldintų gėrimų įpročius.

    Dalies gėrimų sudėtyje būna ir kofeino, todėl poveikis gali pasireikšti ne tik energijos šuoliais, bet ir suprastėjusiu miegu. Miegas yra vienas svarbiausių smegenų atsigavimo veiksnių, todėl nuolatiniai miego trikdžiai dažnai atsiliepia dėmesiui ir emocijų reguliacijai.

    Alkoholis: net ir „saikingai“ nėra neutralu

    Alkoholis laikomas neurotoksine medžiaga, kuri gali paveikti tiek centrinę, tiek periferinę nervų sistemą. Net jei trumpuoju laikotarpiu poveikis atrodo menkas, dažnesnis vartojimas siejamas su blogesne miego struktūra, prastesne atminties konsolidacija ir silpnesniu dėmesiu.

    Neurologai primena, kad alkoholis keičia neuromediatorių pusiausvyrą, todėl gali lėtėti reakcija, suprastėti koncentracija ir sprendimų priėmimas. Paaugliams rizika dar didesnė, nes smegenys vis dar vystosi, o reguliarus alkoholio vartojimas gali trukdyti normaliam savikontrolės ir mokymosi funkcijų formavimuisi.

    Keptas maistas ir bulvytės fri

    Dažnas riebiai kepto, itin perdirbto maisto vartojimas siejamas su prastesne kraujagyslių būkle ir didesne uždegimo rizika. Tai svarbu todėl, kad smegenys yra itin jautrios kraujotakos pokyčiams, o ilgalaikiai metaboliniai sutrikimai gali atsiliepti ir kognityvinėms funkcijoms.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad riebalų ir cukraus perteklius gali neigiamai veikti hipokampo veiklą, kuri svarbi mokymuisi ir atminčiai. Vienkartinis pasirinkimas problemos nesukuria, tačiau įprotis dažnai rinktis tokį maistą ilgainiui tampa rizikos veiksniu.

    Specialistai pabrėžia, kad smegenų sveikatai palankiausia mityba paprastai remiasi daržovėmis, ankštiniais, neskaldytais grūdais, žuvimi, riešutais ir pakankamu skysčių vartojimu. Jei kyla abejonių dėl papildų ar mitybos pokyčių, ypač turint lėtinių ligų, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Šiltnamio agurkai turi vos 15 kcal: dietologai paaiškino, kuo jie naudingi ir kam geriau vengti

    Šiltnamio agurkai dažnai nuvertinami, nes vasarą daug kas laukia traškių lauko agurkų. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad šie agurkai gali būti praktiškas kasdienės mitybos pasirinkimas, ypač kai norisi lengvo, mažai kalorijų turinčio užkandžio.

    Vidutiniškai 100 gramų šviežio agurko turi apie 15 kilokalorijų, o didžiąją jo dalį sudaro vanduo. Dėl to agurkai padeda palaikyti skysčių balansą ir gali būti naudingi žmonėms, kurie nori sumažinti bendrą dienos energinę vertę nepersivalgant.

    Agurkuose yra skaidulų, taip pat mikroelementų, tokių kaip kalis, ir įvairių augalinių junginių. Nors jų kiekiai nėra dideli, agurkai prisideda prie bendro daržovių suvartojimo, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių sveikatai bei žarnyno veiklai.

    Dažnai kartojama, kad agurkai padeda pašalinti perteklinį vandenį iš organizmo, nes pasižymi švelniu šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu. Vis dėlto tai nėra greitas būdas spręsti tinimų ar sveikatos problemų, o staigūs patinimai ar skausmas visada turėtų būti aptariami su gydytoju.

    Kam agurkai gali netikti?

    Nors daugumai žmonių agurkai yra saugūs, jautresnį virškinimą turintys asmenys po jų gali jausti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tokiais atvejais verta stebėti porcijas, rinktis mažesnį kiekį ar agurkus valgyti kartu su kitais, lengvai virškinamais produktais.

    Agurkas taip pat kai kuriems žmonėms paūmina rėmenį ar refliukso simptomus, ypač jei valgomas vakare ar didesnėmis porcijomis. Jei pastebite ryšį, sprendimas dažnai paprastas: mažesnės porcijos ir vengimas prieš miegą.

    Kaip išsirinkti ir vartoti kasdien?

    Perkant verta rinktis tvirtus, nepažeistos odelės agurkus, be minkštų vietų ir kartumo požymių. Prieš valgant juos rekomenduojama gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, o jei odelė vaškuota ar kelia abejonių, ją galima nulupti.

    Šiltnamio agurkai tinka ne tik salotoms ar sumuštiniams: juos galima dėti į šaltas sriubas, gaminti greitus marinuotus agurkus ar derinti su jogurtu, krapais ir česnaku. Taip lengvai padidinsite daržovių kiekį racione ir gausite gaivų, mažai kalorijų turintį patiekalą.

  • Gydytojai aiškina: balti ar skrudinti grikiai – kurie išties geresni žarnynui?

    Grikiai dažnai laikomi paprastu garnyru, tačiau jų maistinė vertė ir poveikis savijautai gali būti gerokai didesni, nei atrodo. Mitybos specialistai pabrėžia, kad grikiuose gausu skaidulų, augalinių baltymų ir mineralų, todėl jie gali tapti kasdieniu, nebrangiu pasirinkimu.

    Grikiai natūraliai neturi glitimo, todėl tinka žmonėms, vengiantiems kviečių ir kitų glitimo šaltinių. Be to, grikiuose yra magnio, geležies ir antioksidantų, o jų sudėtyje esanti rutina siejama su kraujagyslių funkcijos palaikymu.

    Skirtumas tarp baltų ir skrudintų

    Balti, arba neskrudinti, grikiai pasižymi švelnesniu skoniu ir neutralesniu aromatu. Dėl to jie lengviau dera su daržovėmis, žolelėmis, lengvais padažais ir tinka patiekalams, kuriuose norisi subtilesnio skonio.

    Skrudinti grikiai yra tamsesni, turi ryškesnį, šiek tiek riešutinį poskonį ir dažnai būna birūs. Terminis apdorojimas prieš fasavimą keičia ne tik aromatą, bet ir tai, kaip grikiai elgiasi verdant, todėl skrudinta kruopa dažnai pasirenkama, kai norisi intensyvesnio charakterio.

    Kas geriau žarnynui?

    Žarnyno darbui svarbiausias veiksnys yra skaidulos, o jų grikiuose yra reikšmingas kiekis abiem atvejais. Skaidulos padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi, ilgiau suteikia sotumo jausmą ir prisideda prie palankesnės žarnyno mikrobiotos.

    Maistinė vertė tarp baltų ir skrudintų grikių paprastai panaši, tačiau intensyvesnis kaitinimas gali sumažinti dalį jautresnių junginių. Praktikoje didesnę reikšmę dažnai turi ne vien kruopos rūšis, o bendras racionas, skaidulų kiekis per dieną ir tai, su kuo grikiai valgomi.

    Kaip virti, kad išliktų daugiau naudos

    Vertingiausia, kai kruopos neperverdamas ir nenaudojamas per didelis vandens kiekis, nes dalis vandenyje tirpių medžiagų gali pasišalinti su nuoviru. Patogus būdas yra virti minimaliai vandens arba brinkinti po užvirimo, kad kruopos sugertų skystį.

    Jei tikslas yra lengvesnis, žarnynui palankesnis patiekalas, grikius verta derinti su daržovėmis, ankštiniais, raugintais produktais ir sveikaisiais riebalais. O norint mažiau apsunkinančio varianto, pravartu riboti labai riebius padažus ir didelius keptos mėsos kiekius.

    Kasdienybėje geriausia turėti abi grikių versijas ir rinktis pagal patiekalą bei skonį. Balti grikiai dažniau tiks švelniems deriniams, o skrudinti gali tapti pagrindu sodresniems, labiau išraiškingiems patiekalams.

  • Obuolio sėklos nėra nekaltos: kada jos pavojingos ir kiek jų iš tiesų galima suvalgyti

    Obuoliai dažnai laikomi vienu naudingiausių vaisių, tačiau jų sėklos kelia daugiau klausimų nei pats vaisius. Mitybos specialistai primena, kad atsitiktinai prarytos kelios sėklos paprastai nepakenkia, bet didesni kiekiai gali tapti rizika.

    Priežastis paprasta: obuolio sėklose yra junginio amigdalino. Sukramčius ar sutraiškius sėklas, šis junginys organizme gali virsti cianido junginiais, kurie didelėmis dozėmis yra toksiški.

    Amigdalinas randamas ne tik obuolių, bet ir kriaušių, abrikosų, persikų, vyšnių kauliukuose bei kai kurių kitų vaisių sėklose. Pats faktas, kad jis egzistuoja, dar nereiškia apsinuodijimo, svarbiausia yra kiekis ir tai, ar sėklos buvo sukramtytos.

    Dažniausiai pavojus siejamas su tuo, kad sveikos sėklos neretai praeina virškinamąjį traktą beveik nepažeistos. Tuo tarpu sukramtytos ar sumaltos sėklos lengviau išskiria medžiagas, kurios gali didinti toksinio poveikio tikimybę.

    Tikslaus universalaus skaičiaus, kiek obuolio sėklų „galima“, nėra, nes rizika priklauso nuo kūno masės, amžiaus ir individualaus jautrumo. Medicinos šaltiniai nurodo, kad mirtinos cianido dozės žmonėms literatūroje dažniausiai minimos maždaug 50–300 miligramų intervale, tačiau reali riba gali skirtis.

    Praktikoje tai reiškia, kad kelių sėklų prarijimas beveik visada baigiasi be pasekmių, o problemos dažniau siejamos su įpročiu sąmoningai valgyti sėklas didesniais kiekiais. Didesnė rizika atsiranda tada, kai suvalgoma kelios dešimtys ar daugiau sukramtytų sėklų, ypač vaikams ar mažesnės kūno masės žmonėms.

    Cianido junginiai veikia ląstelių gebėjimą pasisavinti deguonį, todėl pirmieji simptomai dažnai būna nespecifiniai. Jie gali pasireikšti per kelias minutes ar per kelias valandas, priklausomai nuo suvartoto kiekio ir formos.

    Lengvesniais atvejais minimi galvos skausmas, svaigimas, silpnumas, pykinimas, sumišimas. Sunkesniais atvejais gali kristi kraujospūdis, atsirasti traukuliai, sąmonės praradimas, o kritinėse situacijose būtina skubi medicinos pagalba.

    Didžiausia atsarga reikalinga vaikams, nes net ir mažesnis sukramtytų sėklų kiekis jiems sudaro didesnę dozę pagal kūno masę. Taip pat atsargiau turėtų elgtis žmonės, kurie serga lėtinėmis širdies ar kvėpavimo sistemos ligomis, nes organizmui gali būti sunkiau kompensuoti deguonies apykaitos sutrikimus.

    Jei kyla įtarimas, kad vaikas ar suaugęs žmogus suvalgė daug sukramtytų obuolio sėklų ir jaučia blogėjančius simptomus, saugiausia kreiptis į medikus. Kasdienėje mityboje paprasta taisyklė išlieka patikimiausia: obuolius valgyti drąsiai, o sėklų specialiai nekramtyti ir nevalgyti saujomis.

  • Stiklinė morkų sulčių per dieną: kuo jos naudingos kepenims, žarnynui ir regėjimui

    Stiklinė morkų sulčių dažnai pristatoma kaip paprastas kasdienis įprotis, galintis padėti virškinimui ir bendrai savijautai. Morkose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, o sultys yra patogus būdas jų gauti, ypač jei daržovių racione trūksta.

    Didžiausia morkų „žvaigždė“ – beta karotenas, kurį organizmas prireikus paverčia vitaminu A. Ši medžiaga veikia kaip antioksidantas, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos, o vitaminas A svarbus normaliai gleivinių būklei ir regėjimo funkcijai.

    Kas morkose svarbiausia?

    Be beta karoteno, morkos turi ir kitų karotenoidų, taip pat vitamino C ir vitamino E. Šie junginiai siejami su apsauga nuo uždegiminių procesų ir padeda palaikyti įprastą imuninės sistemos veiklą, ypač kai mityba įvairi ir subalansuota.

    Morkų sultyse, ypač jei jos spaudžiamos paliekant dalį minkštimo, išlieka dalis skaidulų. Skaidulos svarbios žarnyno veiklai, nes padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi ir žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą, o tai gali turėti įtakos ir bendrai savijautai.

    Kada ir kiek gerti?

    Dažniausiai rekomenduojama orientuotis į vieną stiklinę per dieną – maždaug 200–250 mililitrų. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų, tačiau neperkrauna raciono natūraliais cukrais, kurių morkose yra.

    Siekiant, kad beta karotenas būtų geriau pasisavinamas, sultis verta gerti kartu su nedideliu kiekiu riebalų. Praktikoje tai gali būti keli lašai alyvuogių ar sėmenų aliejaus arba tuo pačiu metu suvalgyti riešutai, avokadas ar kiti nesočiųjų riebalų šaltiniai.

    Kada verta pristabdyti?

    Reguliariai geriant morkų sultis oda kai kuriems žmonėms gali įgauti šiltesnį, gelsvai persikinį atspalvį. Jei atspalvis tampa ryškiai oranžinis, ypač delnuose ar paduose, tai dažniausiai siejama su karotenemija – beta karoteno sankaupa odoje.

    Karotenemija paprastai nėra pavojinga ir yra grįžtama: sumažinus morkų bei jų sulčių kiekį, odos spalva per kurį laiką normalizuojasi. Jei atsiranda kitų simptomų ar kyla abejonių dėl sveikatos būklės, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios medicininės konsultacijos. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.