CP v2

Tag: NATO

  • Lenkija perka unikalius A26 povandeninius laivus: 10 mlrd. eurų sandoris kelia rizikų

    Lenkija perka unikalius A26 povandeninius laivus: 10 mlrd. eurų sandoris kelia rizikų

    Istorinis kontraktas su Švedija

    Lenkija ir Švedija pasirašė susitarimą dėl trijų A26 „Blekinge“ klasės povandeninių laivų įsigijimo. Numatyta, kad pristatymai vyks etapais 2031–2038 metais, o bendra vertė siekia apie 4,1 mlrd. eurų.

    Šis sprendimas užbaigia beveik tris dešimtmečius trukusias diskusijas ir nesėkmingus bandymus atnaujinti Lenkijos povandeninių pajėgų parką. Nauji laivai turėtų pakeisti senstantį ORP Orzeł, kurio eksploatacija pastaraisiais metais siejama su dažnais techniniais nesklandumais.

    Kuo išsiskiria A26 „Blekinge“?

    A26 projektuojamas kaip platforma, pritaikyta veikti uždaroje ir seklioje jūroje, tokioje kaip Baltijos jūra, kur itin svarbūs triukšmo ir kitų pėdsakų mažinimo sprendimai. Švedijos gynybos pramonė pabrėžia šios klasės laivų orientaciją į slaptumą ir misijų lankstumą.

    Vienas ryškiausių elementų yra vadinamasis Multi-Mission Portal, leidžiantis iš laivo paleisti mažesnes bepilotes sistemas ar išleisti narų grupes specialiosioms užduotims. Tokia architektūra plečia galimybes vykdyti žvalgybą, taikinių žymėjimą ar diversines operacijas jūroje.

    Laivas numatytas su keturiais 553 mm torpedų aparatais, iš kurių gali būti naudojamos torpedos ir tam tikrų tipų valdomoji ginkluotė, priklausomai nuo integracijos. Taip pat svarstomos papildomos galimybės lengvesnei ginkluotei, kuri būtų pritaikyta specifinėms užduotims.

    Didžiausia intriga: terminai ir technologinė rizika

    Esminis neapibrėžtumas kyla dėl to, kad A26 programa ilgą laiką vėlavo ir iki šiol nėra pasiekusi brandžios serijinės stadijos. Švedijos užsakytų A26 pristatymo terminai per metus buvo nukelti, o pirmieji vienetai Švedijos kariniam jūrų laivynui planuojami tik apie 2031 ir 2033 metus.

    Todėl Lenkijos deklaruojamas pirmojo laivo pristatymas jau 2031 metais kelia klausimų, kaip bus suderinti gamybos pajėgumai ir prioritetai. Vienas iš scenarijų, aptariamų gynybos analitikų, yra tai, kad Lenkijai galėtų tekti anksčiau Švedijai numatyti korpusai arba gamybos grafikas būtų perplanuotas taip, kad naujasis klientas gautų laivus anksčiau.

    „Būti pirmuoju naudotoju ne visada reiškia prestižą, kartais tai reiškia ir didžiausią riziką“, – sako gynybos pramonės apžvalgininkai, vertinantys naujos kartos platformų diegimo praktiką.

    Riziką didina ir pasirinkta AIP schema su Stirlingo tipo varikliais, kuri leidžia ilgiau išlikti po vandeniu be oro, tačiau dažnai vertinama kaip mažiau perspektyvi už naujesnes kuro elementų sistemas. Dalis valstybių moderniuose projektuose krypsta į kitas technologijas, todėl A26 sprendimas laikomas kompromisu tarp kainos, priežiūros paprastumo ir taktinio efektyvumo.

    Kita vertus, alternatyva Lenkijai būtų dar ilgiau eksploatuoti pasenusius pajėgumus, o tai mažintų realų atgrasymo ir žvalgybos potencialą Baltijos jūroje. Dėl regiono saugumo dinamikos po Rusijos karo prieš Ukrainą povandeniniai pajėgumai vėl vertinami kaip vienas svarbiausių jūrinio atgrasymo elementų.

    Sandoris turi ir politinį sluoksnį: Varšuva siekia gilesnės gynybinės partnerystės su Stokholmu po Švedijos įstojimo į NATO. Taip pat viešai minėta, kad paketą gali lydėti abipusiai jūriniai projektai, tačiau jų įgyvendinimas priklausys nuo atskirų vykdomųjų sutarčių.

  • Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Lenkijoje vis garsiau diskutuojama, ar šaliai iš tiesų reikia oro pajėgų tanklaivių, galinčių papildyti degalų atsargas ore. Iš pirmo žvilgsnio argumentas paprastas: modernių naikintuvų nuotolis didelis, o NATO sąjungininkai regione jau turi savo tanklaivių pajėgumus.

    Tačiau karinės aviacijos praktika rodo, kad esminis klausimas dažnai yra ne maksimalus nuskristas atstumas, o laikas ore ir gebėjimas nenutraukiant misijos išlaikyti patruliavimą, žvalgybą ar oro gynybos budėjimą. Būtent čia oro tanklaiviai tampa vadinamaisiais pajėgumų daugikliais, leidžiančiais kelioms platformoms veikti ilgiau ir stabiliau.

    Kodėl vien nuotolio nepakanka

    Viešojoje erdvėje dažnai cituojami maksimalūs naikintuvų nuotolio rodikliai, tačiau jie paprastai atspindi palankiausią scenarijų, kai lėktuvas skrenda su minimaliu koviniu kroviniu. Realiose misijose nuotolį mažina ginkluotė, skrydžio profilis, greitis, oro sąlygos ir užduoties pobūdis.

    Dar svarbiau tai, kad kovinėje logikoje vertinamas veikimo spindulys, o ne vienkartinis perskridimas. Net ir turėdamas solidų veikimo spindulį, naikintuvas be papildymo ore gali patruliuoti ribotą laiką, o įtemptose situacijose budėjimo užduotys gali trukti gerokai ilgiau.

    Pajėgumų daugiklis, o ne prabanga

    Oro tanklaiviai leidžia užtikrinti ilgalaikį naikintuvų buvimą ore, kai reikia greitos reakcijos arba ilgų oro policijos ir sustiprinto budėjimo misijų. Tokiais atvejais misijos trukmę dažnai riboja ne techninės lėktuvo galimybės, o įgulos ištvermė ir operaciniai reikalavimai.

    Tanklaiviai svarbūs ne tik naikintuvams. Jie prisideda prie žvalgybos, ankstyvojo perspėjimo, transporto ir kitų oro operacijų tęstinumo, kai vienu metu reikia aprėpti didesnę erdvę ir išlaikyti pajėgas ore be pertraukų nusileidimams bei pakilimams.

    Diskusijoje minimas ir alternatyvus kelias, tai yra investicijos į daugiau bazavimo vietų ar išsklaidytą infrastruktūrą. Vis dėlto ant žemės orlaiviai išlieka pažeidžiami, o didesnis bazių skaičius nebūtinai pakeičia gebėjimą laiką ore prailginti kritinėmis valandomis, kai situacija eskaluojasi.

    Ką rodo NATO skaičiai ir reali pasiūla

    Vienas dažniausių argumentų prieš įsigijimą yra tas, kad NATO jau turi tanklaivių, o sąjungininkų lėktuvai esą ir taip pasirodo regione. Vis dėlto analizuojant Europos pajėgumų struktūrą aiškėja, kad dalis į sąrašus įtraukiamų platformų yra transporto lėktuvai su papildomais moduliais, kurių prieinamumas ir suderinamumas su konkrečiais naikintuvais gali būti ribotas.

    Šiame kontekste dažniausiai minimas „Airbus“ A330 MRTT yra laikomas vienu didžiausią degalų kiekį galinčių gabenti daugiafunkcių tanklaivių, o jo panaudojimo modelis leidžia aptarnauti didesnį orlaivių skaičių per vieną misiją, priklausomai nuo užduoties profilio. Dėl to tokios platformos įsigijimas vertinamas kaip būdas geriau išnaudoti jau turimų naikintuvų potencialą.

    Kita medalio pusė, tanklaiviai tampa itin vertingu taikiniu, todėl jų bazavimas ir apsauga reikalauja papildomų sprendimų, įskaitant išsklaidymą ir galimą dislokavimą sąjungininkų teritorijoje. Vis dėlto šis pažeidžiamumas savaime nepaneigia jų naudos, nes panašiai pažeidžiami ir kiti brangūs pajėgumai, kurių valstybės neatsisako.

    Lenkijos atveju viešojoje erdvėje aptariamas finansavimo modelis, siejamas su Europos gynybos iniciatyvomis ir galimu bendradarbiavimu su Ispanija. Jei tokie planai virstų sprendimais, oro tanklaivių įsigijimas būtų ne atskira prabanga, o elementas, leidžiantis sistemingai sustiprinti oro gynybos ir atgrasymo architektūrą regione.

    Galiausiai diskusijos esmė atsiremia į paprastą principą: modernūs naikintuvai ir jų modernizacija suteikia vertę tik tada, kai valstybė turi priemonių palaikyti jų veikimą realiose, ilgai trunkančiose operacijose. Oro tanklaiviai tokiu atveju tampa jungiamąja grandimi tarp brangios technikos ir realaus, nuoseklaus pajėgumų panaudojimo.

  • Prie Suvalkų koridoriaus – rimtas signalas NATO: Lenkija išbandė robotą „GOBLIN“

    Prie Suvalkų koridoriaus – rimtas signalas NATO: Lenkija išbandė robotą „GOBLIN“

    Šiaurės rytų Lenkijoje, netoli vadinamojo Suvalkų koridoriaus, vyksta pratybos „Dzielny Dzik 26“, kurių scenarijai orientuoti į vieną jautriausių NATO gynybos vietų Europoje. Šis siauras sausumos ruožas yra vienintelis tiesioginis Baltijos šalių ryšys su likusia Aljanso teritorija per Lenkiją.

    Kariniai analitikai jau ne vienerius metus pabrėžia, kad bet koks šio koridoriaus sutrikdymas apsunkintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos pastiprinimą sausuma. Teritorija geografiškai įsprausta tarp Rusijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos, todėl gynybos planavime laikoma didelės rizikos zona.

    Pratybose – tankai ir bepiločiai

    Pratybų metu treniruojami jungtiniai veiksmai, kai kartu naudojami tankai, artilerija, pėstininkų kovos mašinos ir bepiločiai sprendimai. Tokia struktūra atspindi šiuolaikinę kryptį, kai klasikinė technika integruojama su autonominiais ir nuotoliniu būdu valdomais įrenginiais.

    Viena labiausiai dėmesį prikausčiusių pratybų dalių – antžeminis bepiločio tipo robotas „GOBLIN“, kurį sukūrė Varšuvoje veikianti bendrovė „Macro-System“. Jis išbandytas realistiškoje aplinkoje, kur miškai ir ribotas kelių tinklas apsunkina sunkiosios technikos judėjimą.

    „GOBLIN“ vaidmuo ir galimybės

    „GOBLIN“ pristatomas kaip daugiafunkcis antžeminis robotas, galintis atlikti žvalgybą ir padėti fronto vienetams. Praktikoje tai reiškia galimybę sumažinti karių riziką atliekant vieną pavojingiausių užduočių – greitai nustatyti priešininko pozicijas ir perduoti duomenis realiuoju laiku.

    Modulinė konstrukcija leidžia pritaikyti platformą skirtingoms užduotims, tačiau šiose pratybose prioritetas teikiamas žvalgybai ir sužeistųjų evakuacijai. Ilgesnis veikimo laikas ir darbas naktį didina operacijų tęstinumą, kai personalo nuovargis tampa ribojančiu veiksniu.

    Signalas apie modernizaciją regione

    Lenkijos ginkluotosios pajėgos vis aktyviau demonstruoja modelį, kai bepiločiai sprendimai veikia greta įprastų kovinių platformų. Pratybų kontekste minimos ir pėstininkų kovos mašinos „Borsuk“, 155 milimetrų kalibro savaeigės haubicos „Krab“ bei oro žvalgybos bepiločiai.

    Tokie bandymai prie Suvalkų koridoriaus svarbūs ne tik Lenkijai, bet ir visam regionui, nes jie tikrina logistiką, ryšius bei sąveiką sudėtingoje vietovėje. Kartu tai rodo platesnę tendenciją Europoje – spartesnį antžeminių robotų ir kitų bepiločių sistemų įtraukimą į gynybos planavimą.

  • Galingiausi JAV tankai „Abrams“ atvyko į Lenkiją: ką tai keičia rytiniame NATO flange

    Galingiausi JAV tankai „Abrams“ atvyko į Lenkiją: ką tai keičia rytiniame NATO flange

    Į Lenkiją atgabenti nauji JAV gamybos pagrindiniai kovos tankai M1A2 „Abrams“ SEPv3 ir juos aptarnaujantys šarvuoti evakuatoriai M88A2 „Hercules“. Apie siuntą viešai pranešė Lenkijos gynybos ministerija, pabrėždama, kad technika stiprins rytinį NATO flangą.

    Prieš perduodant šarvuotąją techniką kariuomenei, ji paprastai pereina parengimo procesą: tikrinama po transportavimo, atliekami techniniai darbai, suvedama programinė įranga, derinami ryšio ir identifikavimo sprendimai. Tik po to įranga pilnai integruojama į dalinių kovinį parengimą ir pratybas.

    Kas yra M1A2 SEPv3?

    M1A2 „Abrams“ SEPv3 yra naujausia šios platformos modernizacija, orientuota į didesnį išgyvenamumą, geresnį situacijos suvokimą ir patikimesnę elektroniką. Ši versija sukurta veikti šiuolaikinėje mūšio erdvėje, kur svarbūs ne tik šarvai ir ugnies galia, bet ir sensoriai, ryšys bei sąveika su kitomis pajėgomis.

    Modernizacija apima patobulintas valdymo ir komunikacijų sistemas, atnaujintus įgulos ekranus ir sprendimus, leidžiančius efektyviau keistis duomenimis mūšio lauke. Praktikoje tai reiškia greitesnį taikinių aptikimą, tikslų ugnies valdymą ir geresnį koordinavimą su pėstininkais, artilerija bei oro parama.

    Tankas taip pat pritaikytas naudoti naujesnio tipo amerikietišką amuniciją, įskaitant programuojamus sviedinius, skirtus platesniam taikinių spektrui. Tokie sprendimai atspindi tendenciją, kad šarvuotosios pajėgos vis dažniau ruošiamos ne vien tankų dvikovoms, bet ir mišrioms užduotims miestuose ar įtvirtintose pozicijose.

    Kodėl „Hercules“ čia ne mažiau svarbus?

    M88A2 „Hercules“ yra specializuota šarvuota techninė priemonė, skirta „Abrams“ šeimos tankams evakuoti ir remontuoti lauko sąlygomis. Tokios mašinos svarba ypač išryškėjo Ukrainos kare, kur logistinė grandinė ir gebėjimas greitai atstatyti techniką neretai lemia, kiek realiai kovinių vienetų išlieka rikiuotėje.

    „Hercules“ leidžia ištraukti apgadintus ar įstrigusius tankus iš pavojingos zonos, atlikti dalį remonto darbų vietoje ir sumažinti laiką, kai kovinė technika nedalyvauja operacijose. Šiuolaikinėje karyboje tai tiesiogiai didina dalinio ištvermę ir tempo išlaikymą.

    Lenkijos šarvuotųjų pajėgų šuolis

    Lenkija pastaraisiais metais kryptingai didina šarvuotųjų pajėgų pajėgumus ir investuoja į vakarietišką standartą atitinkančią techniką. Pagal pasirašytus susitarimus Lenkija įsigyja 250 M1A2 „Abrams“ SEPv3 tankų paketą su papildoma inžinerine ir techninės priežiūros įranga.

    Vieno pagrindinių susitarimų vertė siekia apie 4,4 milijardo eurų, vertinant pagal tuo metu skelbtą sumą JAV doleriais. Atskirai Lenkija taip pat įsigijo 116 ankstesnės modifikacijos M1A1 FEP tankų, kurių sandorio vertė sudarė apie 1,3 milijardo eurų, dalį finansavimo padengiant JAV pusei.

    Pranešimuose taip pat minima, kad pasirašytos papildomos sutartys dėl M88A2 „Hercules“ ir kitų „Abrams“ šeimos palaikymo platformų. Tai rodo, kad prioritetas teikiamas ne vien tankų skaičiui, bet ir visai sistemai, kuri leidžia juos realiai naudoti ilgą laiką.

    „18-oji mechanizuotoji divizija yra viena svarbiausių mūsų gynybos atramų šalies rytuose“, – sakė Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas, komentuodamas naujos technikos atvykimą.

    Didžioji dalis „Abrams“ tankų Lenkijoje siejama su daliniais, kurių atsakomybės zona yra šalies rytinė kryptis. Tokia dislokavimo logika atitinka NATO kolektyvinės gynybos planavimą, kai pagrindinės sunkiosios pajėgos turi būti pasirengusios greitai reaguoti į grėsmę regione.

  • Nuolatinė JAV karių bazė Lenkijoje: Kongrese palankios nuotaikos, rengiami svarbūs gynybos biudžeto įrašai

    Lenkijos parlamento Užsienio reikalų komisijos vadovas Pawełas Kowalas po trijų dienų vizito Vašingtone sako matantis palankų foną JAV Kongrese dėl nuolatinės JAV karių bazės Lenkijoje. Pasak jo, idėja įgauna papildomą pagreitį, nes rengiamame JAV gynybos biudžete numatytos nuostatos, susijusios su ilgalaikiu pajėgų dislokavimu Europoje.

    Politikas teigė, kad apie JAV karinių pajėgų buvimą Lenkijoje kalbėjosi tiek su respublikonų, tiek su demokratų senatoriais ir Atstovų Rūmų nariais. Jo vertinimu, Vašingtone juntama mažiau abejonių dėl rotacinės schemos ribotumo ir daugiau erdvės diskusijai, kaip pereiti prie stabilesnio modelio.

    Gynybos biudžetas gali tapti lūžiu

    Kowalas atkreipė dėmesį į Nacionalinės gynybos įgaliojimų aktą (NDAA), kuris JAV yra pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis gynybos politikos kryptis ir finansavimo prioritetus. Jo dabartinėse nuostatose numatyta, kad JAV pajėgų Europoje vadas turėtų pateikti ataskaitą apie galimybes ilgalaikiau dislokuoti JAV karius Europoje.

    Tokio pobūdžio ataskaitos dažnai tampa pagrindu tolesniems sprendimams dėl infrastruktūros, logistikos ir pajėgų struktūros, todėl Varšuva tikisi, kad tai sustiprins jos argumentus. Lenkija ne kartą pabrėžė, jog nuolatinis dislokavimas būtų efektyvesnis nei periodiškos rotacijos, ypač saugumo situacijai regione išliekant įtemptai.

    „Kongrese turime daug draugų, bet parlamentinis darbas reikalauja kantrybės: čia reikia ateiti ir tą patį pakartoti 10 ar 20 kartų“, – sakė Pawełas Kowalas.

    Varšuva rengiasi teikti oficialų prašymą

    Pasak Kowalo, Lenkijos vyriausybė artimiausiu metu ketina pateikti formalų prašymą dėl nuolatinės JAV bazės. Jis palankiai įvertino ir gynybos ministro Władysławo Kosiniako-Kamyszo viešus signalus, kad šis klausimas taps oficialios darbotvarkės dalimi.

    Kowalas taip pat pabrėžė, kad Lenkija Vašingtone vis dažniau pristatoma kaip teigiamo ekonominio vystymosi pavyzdys, o tai, jo teigimu, padeda kuriant politinį pasitikėjimą. Tarp dažniausiai minimų argumentų – gynybos finansavimas ir pasirengimas prisidėti prie NATO atgrasymo priemonių rytiniame flange.

    NATO ir Rusijos akto klausimas grįžta į diskusijas

    Klausiamas, ar 1997 metais pasirašytas NATO ir Rusijos steigiamasis aktas tebėra kliūtis didesniam nuolatiniam JAV pajėgų buvimui Lenkijoje, Kowalas teigė, kad šis dokumentas yra politinio, o ne tarptautinės teisės pobūdžio. Jo vertinimu, Rusijos veiksmai pastaraisiais metais suteikia papildomų argumentų stiprinti NATO ir JAV laikyseną regione.

    Jis taip pat patvirtino, kad Vašingtone ekspertų diskusijose vėl pasirodo tema apie galimą didesnį Lenkijos vaidmenį NATO branduolinio atgrasymo architektūroje, tačiau detalių apie konkrečias derybas neatskleidė.

    „Šiandien Lenkijos interesas nėra aštrinti santykius su Ukraina, o net ir krizių metu ieškoti sprendimų, kurie leistų iš jų išeiti“, – sakė Pawełas Kowalas.

    Vizito metu buvo paliesti ir istorinės atminties klausimai, tarp jų – diskusijos dėl Ukrainoje priimtų simbolinių sprendimų, susijusių su UPA. Kowalas teigė esantis tokios krypties sprendimų kritikas, tačiau kartu pabrėžė, kad Lenkijai svarbu išlaikyti darbingus santykius su Ukraina, ieškant sprendimų per dialogą.

    Lenkijos pareigūnų siunčiama žinia Vašingtone – siekis užtikrinti aiškesnę, labiau nuspėjamą JAV karinio buvimo struktūrą, kuri sustiprintų atgrasymą ir sumažintų neapibrėžtumą dėl rotacinių pajėgų ateities. Ar tai virs konkrečiu sprendimu, priklausys nuo politinių susitarimų JAV ir platesnės NATO planavimo logikos.

  • JAV svarsto mažinti NATO pajėgumus Europoje: mažiau naikintuvų, laivų ir žvalgybos

    Jungtinės Valstijos svarsto reikšmingai sumažinti dalį Europoje NATO operacijoms skirtų karinių pajėgumų, skelbia „The New York Times“, remdamasis dviejų aukšto rango Europos pareigūnų informacija. Pasak jų, sąjungininkai apie ketinimus buvo informuoti dokumente, kuriame aprašomos planuojamos permainos ore ir jūroje.

    Pagrindinis pokyčių akcentas – mažesnis JAV indėlis į tolimojo nuotolio smūgių, žvalgybos ir jūrų patruliavimo užduotis, kurios iki šiol laikytos vienu svarbiausių NATO atgrasymo elementų. Nors detalių viešai neatskleidžiama, europiečiai tai vertina kaip signalą, kad Vašingtonas peržiūri resursų paskirstymą.

    Kas konkrečiai būtų mažinama?

    „The New York Times“ nurodo, kad svarstoma sumažinti Europai prieinamų naikintuvų F-16 ir F-15E skaičių maždaug nuo 150 iki 100. Taip pat būtų mažinamas jūrų patruliavimo orlaivių skaičius nuo 26 iki 15, o ore kuro papildymo lėktuvai, kurie buvo priskiriami Europos poreikiams, galėtų būti visiškai atitraukti.

    Be to, minima galimybė perkelti povandeninį laivą, galintį leisti sparnuotąsias raketas, taip pat lėktuvnešį su jį lydinčiais laivais ir misiją palaikančiais orlaiviais. Dokumente aptariamas ir dviejų bombonešių grupių, iki šiol orientuotų į Europos gynybą, relokavimas.

    Kodėl tai svarbu NATO atgrasymui?

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio pobūdžio sumažinimai pirmiausia paliestų NATO gebėjimą greitai reaguoti, vykdyti oro operacijas didesniu intensyvumu ir užtikrinti nuolatinę jūrinę stebėseną. Ypač jautrus aspektas – povandeninių laivų paieška ir sekimas, kur jūrų patruliavimo orlaiviai laikomi kritine grandimi.

    Taip pat akcentuojama, kad JAV platformos Europoje turi ne tik karinę, bet ir politinę reikšmę: jų buvimas sustiprina atgrasymą vien dėl aiškaus Vašingtono įsipareigojimo signalo. Nors kai kurios Europos šalys turi panašių pajėgumų, JAV parama, pasak analitikų, dažnai vertinama kaip stipriausias veiksnys, mažinantis eskalacijos riziką.

    „Nors su kiekvienu iš šių sumažinimų atskirai galima susitvarkyti, bendra jų suma sudaro reikšmingą pokytį ir kelia iššūkių Europos atgrasymo pajėgumams“, – sakė Giuseppe Spatafora iš Europos Sąjungos saugumo studijų instituto.

    Kada pokyčiai galėtų įvykti?

    Pentagonas viešai nekomentavo dokumente minimų skaičių, tačiau, pasak „The New York Times“, JAV pareigūnai užsiminė, kad pokyčiai galėtų įvykti artimiausiu metu. Tai reikštų greitesnį tempą, nei tikėjosi dalis Europos partnerių.

    Kartu pažymima, kad net ir sumažinus dalį pajėgumų, JAV kariai Europoje išliktų vieni didžiausių NATO kontingentų. Vis dėlto Europai tai būtų papildomas spaudimas sparčiau didinti gynybos išlaidas, plėsti amunicijos atsargas, stiprinti oro gynybą ir geriau koordinuoti bendrus įsigijimus.

    „Pagrindinė NATO problema yra tai, kad kol Donaldas Trumpas yra prezidentas, nebėra tikrumo, jog prireikus Jungtinės Valstijos padės Europos šalims“, – sakė Vokietijos parlamentaras Antonas Hofreiteris.

    Europos sostinėse tokios diskusijos paprastai vertinamos ne vien per konkrečių orlaivių ar laivų skaičių, bet ir per patikimumo klausimą: kaip greitai ir kokia apimtimi JAV realiai įsitrauktų krizės atveju. Todėl net ir daliniai pajėgumų perkėlimai gali turėti didesnį poveikį nei vien techninis resursų perskirstymas.

  • Amerikiečiai muša pavojaus varpais: Lenkija ruošėsi ne tam karui – ko dabar trūksta?

    Amerikiečiai muša pavojaus varpais: Lenkija ruošėsi ne tam karui – ko dabar trūksta?

    Lenkija per pastaruosius metus sparčiai stiprino konvencinius pajėgumus ir šiandien laikoma viena tvirčiausių NATO rytinio flango kariuomenių Europoje. Tačiau 2025 metų pabaigos ir 2026 metų pradžios incidentai išryškino, kad didžiausią spaudimą kelia ne tik klasikinės invazijos scenarijus, bet ir hibridinės atakos.

    Tarptautinėje analizėje pabrėžiama, kad modernizacija ilgą laiką buvo orientuota į sunkiosios ginkluotės įsigijimą, karių skaičiaus didinimą ir atgrasymą. Vis dėlto realūs iššūkiai vis dažniau pasireiškia masiniu pigių dronų naudojimu, sabotažu ir bandymais trikdyti kritinę infrastruktūrą.

    Dronai ir infrastruktūra tapo taikiniu

    2025 metų rugsėjo 9 dienos ir rugsėjo 10 dienos naktį Lenkijos oro erdvę pažeidė 19–23 Rusijos dronai, daugiausia įvardijami kaip pigesni modeliai. Dalis jų buvo numušti, įsitraukiant ir sąjungininkų aviacijai, o situacija baigėsi laikinais ribojimais kai kuriuose oro uostuose.

    Po šio epizodo Lenkija aktyvavo NATO sutarties 4 straipsnio konsultacijų mechanizmą, kuris taikomas, kai valstybė narė mato grėsmę savo saugumui. Tai buvo vienas ryškiausių oro erdvės pažeidimų nuo Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios.

    2025 metų lapkričio 16 dieną įvyko sprogimas geležinkelio linijoje Varšuva–Liublinas netoli Mikos vietovės, apgadintas bėgis tuo metu, kai važiavo krovininis traukinys. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas incidentą pavadino beprecedenčiu sabotažo aktu, o ši kryptis laikoma svarbia logistikai, susijusiai su parama Ukrainai.

    Hibridinės atakos tampa kasdienybe

    Analitikai teigia, kad šie atvejai įsilieja į platesnį Rusijos hibridinių veiksmų modelį, kuris 2025 metais suintensyvėjo. Be oro erdvės pažeidimų, fiksuojami bandymai smogti transporto ir logistikos mazgams, daugėja kibernetinių incidentų bei mėginimų verbuoti asmenis žvalgybinėms ar diversinėms užduotims.

    Lenkijos saugumo iššūkis yra ne tik atremti atskiras atakas, bet ir užtikrinti sisteminę atsparumo grandinę: ankstyvą aptikimą, greitą reagavimą ir aiškią atsakomybę tarp kariuomenės, vidaus saugumo institucijų bei civilinės infrastruktūros valdytojų.

    Ką keisti, kad spraga neužsidarytų per vėlai

    Ekspertų vertinimu, vien modernūs tankai ar artilerija neapsaugo nuo pigių dronų spiečių, diversijų ar koordinuotų kibernetinių atakų. Dėl to prioritetu tampa priešdroninė gynyba, kritinės infrastruktūros apsauga, rezervo ir civilinės saugos mokymai, taip pat operatyvesnė žvalgybos informacijos sklaida.

    Lenkija pastaraisiais mėnesiais skelbia spartinanti priešdroninių sprendimų plėtrą ir stiprinanti veikimą NATO formatuose, susijusiuose su rytinio flango stebėsena. Vis dėlto pabrėžiama, kad sėkmę lems ne vien technika, bet ir koordinacija, pratybos bei visuomenės pasirengimas veikti krizėje.

    Šiandienos saugumo aplinkoje, kur grėsmės dažnai ateina be fronto linijos, Lenkijai tenka persiorientuoti nuo vien tik konvencinio atgrasymo prie plataus atsparumo modelio. Būtent tai, pasak ekspertų, gali nulemti, ar hibridinės atakos bus suvaldytos dar iki joms peraugant į didesnę krizę NATO teritorijoje.

  • Rusijos triukas su dronais kelia įtampą NATO: klaidinami GPS signalai nukreipia į Baltijos šalis

    Rusijos triukas su dronais kelia įtampą NATO: klaidinami GPS signalai nukreipia į Baltijos šalis

    Rusija vis dažniau pasitelkia elektroninės kovos priemones, kad išmuštų iš kurso Ukrainos tolimojo nuotolio dronus ir nukreiptų juos į NATO valstybių oro erdvę. Baltijos šalyse ir Suomijoje fiksuoti incidentai vertinami kaip sąmoninga hibridinė taktika, skirta kelti nerimą ir silpninti paramą Ukrainai.

    Ekspertų vertinimu, svarbiausias įrankis šioje schemoje yra GPS signalo trikdymas ir klastojimas, kai vietoje tikro palydovinio signalo pateikiamas galingesnis, netikras. Tokiu būdu drono navigacija gali „patikėti“ klaidingomis koordinatėmis ir nukrypti nuo planuoto maršruto.

    Kaip aiškinama, tokie trikdžiai ypač pavojingi, nes dronų maršrutas gali pasislinkti į vakarus ir kirsti Estijos, Latvijos ar Lietuvos teritoriją. Tai sukuria situaciją, kai incidentas tampa ne tik Ukrainos ir Rusijos karo dalimi, bet ir tiesioginiu saugumo iššūkiu NATO rytiniam sparnui.

    Ukraina tokiais atvejais paprastai pabrėžia, kad dronai nėra sąmoningai nukreipiami į NATO teritoriją, ir atsiprašo už netyčinius pažeidimus. Tuo pat metu regiono politikai ir saugumo ekspertai akcentuoja, kad atsakomybė tenka Rusijai, kuri aktyviai plečia elektroninės kovos poveikį už fronto ribų.

    „Rusija tyčia perima dronų navigaciją ir kartu stiprina propagandą, kad sukeltų baimę bei suabejojimą parama Ukrainai“, – sakė Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas Heorhij Tychyj.

    Analitikų teigimu, Kremliaus tikslas gali būti paprastas: priversti visuomenes klausti, ar parama Ukrainai neperkelia karo į jų pačių dangų. Tokia komunikacinė ataka dažnai derinama su informacinėmis operacijomis, kuriose bandoma sukurti įspūdį, esą incidentai yra Ukrainos veiksmų pasekmė.

    Kariniai ekspertai pabrėžia, kad vien naikintuvais tokių grėsmių suvaldyti nepakanka, nes dronų incidentai gali būti dažni, o reagavimas brangus ir ne visada proporcingas. Vis dažniau kalbama apie sluoksniuotą priešdroninę gynybą, kuri apimtų radarus, pasyvius jutiklius, akustinę detekciją, elektroninės kovos indikatorius ir operatyvius žvalgybos duomenis.

    Kartu akcentuojama praktinės partnerystės su Ukraina svarba, nes šalis sukaupė unikalią patirtį dronų karo sąlygomis. Ukraina taip pat tobulina sprendimus, kurie didina atsparumą navigacijos klastojimui, pavyzdžiui, inercinę navigaciją ir alternatyvius valdymo ryšius.

    Incidentai regione primena, kad šiuolaikinis karas vis dažniau persikelia į elektroninę ir informacinę erdvę, o jo efektas gali būti juntamas toli nuo fronto linijos. NATO valstybėms tai reiškia būtinybę spartinti technologinį pasirengimą ir gerinti tarpusavio koordinavimą, kad hibridinės provokacijos nevirstų didesne krize.

  • Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

    „F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

    Kas slepiasi už „Su-57“ mito

    „Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

    Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

    Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

    Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

    Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

    Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

    Gamybos tempas ir karo įtaka

    Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

    Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

    Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

    Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.

  • Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Vokietijos vyriausybė svarsto, kaip greičiau sustiprinti tolimojo nuotolio smūgio pajėgumus, ir žvalgosi į alternatyvius raketų tiekėjus Ukrainoje bei Izraelyje. Tokios paieškos suaktyvėjo po signalų, kad JAV gali persvarstyti planus dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje.

    Pagal aptariamus scenarijus Berlynas paraleliai vertina kelis kelius: nuo amerikietiškų sistemų įsigijimo iki pigesnių, greičiau pagaminamų sprendimų iš mažesnių gamintojų. Oficialiai tai nereiškia, kad sprendimas jau priimtas, tačiau rodo siekį turėti daugiau pasirinkimų, jei politinė situacija Vašingtone keistųsi.

    Vienas svarstomų variantų siejamas su JAV sausumos paleidimo sistema „Typhon“ ir sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“. Tokiu atveju operacinis pasirengimas būtų siejamas su dešimtmečio pabaiga, nes reikia ir techninės integracijos, ir personalo parengimo, ir logistikos grandinės.

    Kitas kelias būtų greitesnis, orientuotas į palyginti nebrangias sparnuotąsias raketas, kurias galėtų tiekti Ukrainos ar Izraelio gynybos pramonės įmonės. Tokia logika atitinka platesnę Europos tendenciją plėsti tiekėjų ratą ir didinti gamybos apimtis, kad atsargos būtų papildomos sparčiau nei iki šiol.

    Ilgesnio laikotarpio planuose minimi ir europiniai, daug metų trunkantys projektai, kurie galėtų duoti rezultatą tik po 2030 metų. Gynybos planuotojų požiūriu tai svarbu, nes tolimojo nuotolio pajėgumai reikalauja ne vien pirkimo, bet ir nuolatinio tiekimo, modernizacijos bei amunicijos atsargų.

    Diskusijas sustiprino ir JAV vidaus politikos faktorius: svarstoma, kad prezidentas Donaldas Trumpas galėtų atsisakyti ankstesnių įsipareigojimų dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje. Ankstesni planai numatė, kad dislokavimas galėtų prasidėti 2026 metais, o paketą sudarytų „Tomahawk“, SM-6 ir vėliau kuriamos hipergarsinės sistemos.

    Papildomas spaudimas kyla dėl realių JAV atsargų ir gamybos tempo: intensyvūs konfliktai ir didelis šaudmenų poreikis trumpina sandėlius, o naujos gamybos apimtys ribotos. Dėl to Europos valstybės vis dažniau vertina ne tik ginklo technines savybes, bet ir tai, ar tiekėjas pajėgus užtikrinti stabilų pristatymą krizinėmis sąlygomis.

    Vokietijai tai tampa platesnio saugumo politikos persitvarkymo dalimi, kai prioritetu laikomas greitis, atsargų kaupimas ir pramonės pajėgumų didinimas Europoje. Galutiniai sprendimai priklausys nuo politinių derybų su sąjungininkais, biudžetinių galimybių ir to, kaip greitai pramonė gali pasiūlyti realiai prieinamus sprendimus.