Tag: NATO

  • Pirmieji Lenkijos F-35 Husarz oficialiai pradėjo tarnybą: ką keičia NATO rytiniam flangui

    Pirmieji Lenkijos F-35 Husarz oficialiai pradėjo tarnybą: ką keičia NATO rytiniam flangui

    Lenkijoje oficialiai į rikiuotę priimti pirmieji trys penktosios kartos naikintuvai F-35, kuriems suteiktas vardas Husarz. Prieš ceremoniją 32-ojoje taktinėje aviacijos bazėje Łaske orlaiviai surengė parodomąjį skrydį virš Gdansko, Varšuvos, Krokuvos ir Lodzės, sutraukdami tūkstančius smalsuolių.

    Šis simbolinis pasirodymas, pavadintas operacija Welcome to Poland, buvo ne tik šventinė įžanga, bet ir dalis mokomųjų užduočių. Tokie skrydžiai leidžia įguloms treniruoti maršrutų planavimą, ryšį su oro erdvės valdymu ir veiksmų koordinavimą su kitais Lenkijos karinių oro pajėgų vienetais.

    Kas yra F-35 ir kuo jis svarbus?

    F-35 laikomas vienu pažangiausių daugiafunkcių kovos orlaivių pasaulyje, o svarbiausias jo bruožas yra mažesnis aptinkamumas radarais ir integruota jutiklių sistema. Praktikoje tai reiškia, kad pilotas gauna viename vaizde sujungtą informaciją iš įvairių sensorių, o dalį duomenų gali realiu laiku perduoti kitiems vienetams ore, sausumoje ar jūroje.

    Karinės aviacijos ekspertai pabrėžia, kad penktosios kartos naikintuvas keičia ne tik oro kovos galimybes, bet ir žvalgybos bei taikinių nustatymo grandinę. Tokia platforma leidžia greičiau aptikti grėsmes, tiksliau planuoti smūgius ir užtikrinti geresnę sąveiką su NATO pajėgomis, ypač rytiniame Aljanso flange.

    Lenkijos planas: 32 naikintuvai iki 2029 metų

    Lenkija dar 2020 metais pasirašė sutartį dėl 32 F-35 įsigijimo kartu su mokymo paketu ir papildomais varikliais. Sutarties vertė siekė apie 4,6 mlrd. JAV dolerių, tai yra maždaug 4,2 mlrd. eurų pagal apytikrį to laikotarpio kursą.

    Skelbiama, kad artimiausiais mėnesiais turėtų būti pristatyta dar 11 orlaivių, kitais metais planuojama gauti dar 12, o likę naikintuvai Lenkiją pasiektų vėliau. Visi pristatymai turėtų būti baigti iki 2029 metų, o pilnas operacinis pajėgumas, vertinant infrastruktūros ir parengties poreikius, prognozuojamas apie 2030 metus.

    Kodėl pasirinktas vardas Husarz?

    Per ceremoniją F-35 simboliškai pakrikštyti vardu Husarz, pasirinktu viešame balsavime Generalinio štabo socialinių tinklų kanaluose. Pavadinimas siejamas su istorine husarų tradicija, kuri Lenkijoje laikoma vienu atpažįstamiausių karinės istorijos simbolių.

    Lenkija turi įsitvirtinusią ginkluotės vardų suteikimo praktiką ir moderniais laikais: anksčiau F-16 Lenkijos karinėse oro pajėgose gavo vardą Jastrząb. Tokie pavadinimai dažnai naudojami ne tik identitetui kurti, bet ir visuomenės dėmesiui telkti, aiškinant ilgalaikių investicijų į gynybą logiką.

    „Tai diena, kurios laukėme metų metus. Šiandien Lenkija pasitinka savo F-35 Husarz“, – sakė Lenkijos vicepremjeras ir gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.

    „Tai istorinis momentas Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms ir mūsų saugumui. Lenkija įsilieja į valstybių, turinčių penktosios kartos naikintuvus, elitą“, – sakė Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis.

    Lenkijos vyriausybė akcentuoja, kad naujieji naikintuvai bus ne tik technologinis šuolis, bet ir praktinis indėlis į oro erdvės apsaugą. Orlaiviai ilgainiui turėtų perimti dalį užduočių, susijusių su oro policija, atgrasymu ir sąveika su sąjungininkais, o bazė Łaske vystoma kaip pilotų rengimo ir mokymo centras.

    F-35 įvedimas į tarnybą yra ir platesnės regiono tendencijos dalis: Europoje šiuos naikintuvus jau eksploatuoja arba diegia Jungtinė Karalystė, Vokietija, Suomija, Norvegija, Nyderlandai, Belgija, Italija, Danija, Čekija. Tai didina suderinamumą ir kuria vienodesnę NATO oro pajėgų ekosistemą, kurioje svarbi ne tik ginkluotė, bet ir bendros procedūros, logistika bei mokymo standartai.

    Lenkijos atveju papildomas akcentas tenka rytinio flango saugumui: moderni platforma kartu su infrastruktūros plėtra ir personalo rengimu didina gebėjimą greitai reaguoti į incidentus ir veikti platesnėse Aljanso operacijose. Tačiau pilnas šių pajėgumų išnaudojimas priklausys nuo to, kaip sparčiai bus parengti pilotai, technikai ir užtikrintas ilgalaikis aptarnavimas.

  • Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Berlyne vykstančioje aviacijos parodoje ILA Vokietijos gynybos pramonė pristatė netradicinę priešlėktuvinės gynybos idėją: reaktyvinį droną, kuris į pavojingą zoną nuskraidina ir paleidžia raketą. Projekto sumanymas ypač aktualus dėl išaugusio masinių dronų ir sparnuotųjų raketų smūgių masto Europoje.

    Naują koncepciją pirmą kartą viešai pademonstravo „Diehl Defence“, bendradarbiaudama su „Polaris Raumflugzeuge“. Sistema vadinama AIRLAS Cobra 600, o jos esmė paprasta: bepilotis orlaivis veikia kaip mobilus paleidimo „taksi“, praplečiantis įprastų antžeminių oro gynybos baterijų veikimo zoną.

    Pagrindinė užduotis yra kelis kartus padidinti IRIS-T šeimos sistemų pasiekiamumą. Praktikoje antžeminės versijos IRIS-T SLS ir IRIS-T SLM dažniausiai minimos kaip trumpo ir vidutinio nuotolio sprendimai, todėl gamintojai ieško būdų, kaip greitai sukurti didesnį dengiamą plotą be itin brangių tolimojo nuotolio raketų.

    Kaip veikia AIRLAS Cobra 600

    Pagal pristatytą koncepciją Cobra 600 gali pakilti nuo aerodromo arba tinkamos kelio atkarpos, nuskristi į numatomą grėsmės rajoną ir ten paleisti vieną priešlėktuvinę raketą IRIS-T. Skelbiama, kad su raketa dronas gali įveikti apie 400 kilometrų, taip sukuriant „išplėstą ranką“ antžeminiams vienetams.

    Dronas pats neskirtas savarankiškai ieškoti taikinių, todėl remiasi antžemine valdymo grandimi ir perduodamais taikinio duomenimis. Teigiama, kad ryšys vykdomas per apsaugotą duomenų perdavimo kanalą, o intensyvaus elektroninio trikdymo sąlygomis svarstomas ir palydovinis ryšys.

    Gamintojai pabrėžia ir dar vieną aspektą: platforma laikoma daugkartine. Jei raketa nepanaudojama, dronas teoriškai galėtų grįžti į bazę, o tai mažintų vienos misijos kainą ir leistų greičiau atkurti parengtį po pavojaus.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Pastarųjų metų karas Ukrainoje parodė, kad oro atakos dažnai vykdomos mišriai: vienu metu naudojami dronai, sparnuotosios raketos ir balistiniai smūgiai, siekiant perkrauti gynybą. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leidžia lanksčiai perkelti ugnies taškus ir dengti platesnes teritorijas, ypač saugant infrastruktūrą ir miestus.

    AIRLAS idėja taikosi į šią problemą: vietoj to, kad baterija būtų stumiama arčiau grėsmės ir rizikuotų būti aptikta bei sunaikinta, į priekį galima siųsti mažesnę, greitesnę platformą. Tai dera su platesne NATO šalių kryptimi stiprinti daugiasluoksnę oro gynybą ir gerinti jos atsparumą masinėms atakoms.

    Kas žinoma apie projekto brandą

    Pristatymo metu buvo skelbiama, kad Cobra 600 jau atliko bandomuosius skrydžius su raketos maketu. Programą daugiausia finansuoja „Diehl Defence“, tačiau viešai užsiminta ir apie bent vienos užsienio kariuomenės susidomėjimą bendradarbiavimu.

    Vis dėlto tai dar ankstyvos stadijos koncepcija, todėl svarbiausi klausimai bus susiję su realiu integravimu į esamas oro gynybos valdymo sistemas, ryšio atsparumu trikdymui ir tokios platformos išgyvenamumu priešo oro gynybos zonoje. Jei šie klausimai bus išspręsti, „raketinis taksi“ gali tapti reikšmingu priedu prie IRIS-T baterijų, ypač ginantis nuo prisotintų oro atakų.

  • Lenkijos F-16 nutūpė ant kelio Suomijoje: NATO pratybose istorinis momentas

    Lenkijos F-16 nutūpė ant kelio Suomijoje: NATO pratybose istorinis momentas

    Lenkijos karinių oro pajėgų naikintuvai F-16 ir mokomieji M-346 Suomijoje atliko nusileidimus vadinamajame kelių ruožo aerodrome – specialiai parengtame kelio segmente, kuris prireikus gali tapti laikinu pakilimo ir nusileidimo taku. Lenkijos kariuomenė pranešė, kad tai buvo pirmas toks F-16 nusileidimas Lenkijos istorijoje.

    Pratybos vyko netoli Tervo, kur kelio 551 atkarpa yra suprojektuota taip, kad ją būtų galima greitai pritaikyti aviacijos operacijoms: numatyti saugos sprendimai, aikštelės aptarnavimui ir galimybė laikinai riboti eismą. Suomija tokias atkarpas reguliariai naudoja treniruotėms, o nuo 2023 metų jose vis dažniau treniruojasi ir NATO sąjungininkai.

    Lenkijos pilotai Suomijoje dalyvauja tarptautinėse NATO pratybose Ramstein Flag 2026, kurios vyksta birželio 8–19 dienomis. Pagrindinis tikslas – didinti sąveikumą, treniruotis bendroms operacijoms ir stiprinti parengtį, kai oro pajėgoms tenka veikti sudėtingomis sąlygomis.

    Šioje kelio atkarpoje kartu su lenkais veikė ir kitų šalių orlaiviai: minimi Ispanijos F/A-18 bei Jungtinių Amerikos Valstijų F-35. Toks skirtingų platformų darbas vienoje improvizuotoje infrastruktūroje leidžia patikrinti, kaip greitai galima užtikrinti degalų tiekimą, techninę priežiūrą, ryšį ir skrydžių valdymą be įprastų bazės pajėgumų.

    NATO pratybose vis daugiau dėmesio skiriama išsklaidytoms operacijoms, kai orlaiviai sąmoningai „išbarstomi“ po kelis taškus, kad priešininkui būtų sunkiau vienu smūgiu paralyžiuoti aviaciją. Karo planuotojai pabrėžia, kad pirmieji taikiniai konflikto pradžioje dažnai būna aerodromai, degalų saugyklos ir ryšių mazgai, todėl gebėjimas veikti iš laikinų ruožų tampa kritiškai svarbus.

    Lenkija prie tokios taktikos grįžo ir savo teritorijoje: nuo 2023 metų po ilgos pertraukos vėl rengiami mokymai kelių ruožuose, žinomi kaip Route 604. Juose dalyvavo ne tik F-16, bet ir kiti orlaiviai, o pati praktika siejama su Šaltojo karo pamokomis, kai Vakarų naikintuvų konstrukcijose buvo numatytas veikimas iš neįprastos, laikinai parengtos infrastruktūros.

  • Trumpo pyktis dėl Irano karo nemažėja: NATO nenoras padėti kelia įtampą su Europa

    Trumpo pyktis dėl Irano karo nemažėja: NATO nenoras padėti kelia įtampą su Europa

    JAV prezidento Donaldo Trumpo nusivylimas NATO sąjungininkais dėl jų laikysenos Irano karo pradžioje nemažėja, teigia JAV ambasadorius Europos Sąjungoje Andrew Puzderis. Jo teigimu, Vašingtonas tikėjosi bent minimalaus praktinio palaikymo, tačiau dalis Europos valstybių atsisakė suteikti prieigą prie bazių ar oro erdvės.

    Interviu metu ambasadorius sakė negalintis patvirtinti, kad prezidento pozicija pastarosiomis savaitėmis sušvelnėjo. Pasak jo, Baltieji rūmai Europos sprendimus vertina kaip signalą apie sąjungininkų patikimumą krizių metu.

    Ginčas dėl bazių ir oro erdvės

    Kaip nurodoma, JAV nepasitenkinimą sustiprino kelių šalių sprendimai riboti amerikiečių kariuomenės galimybes naudotis infrastruktūra Europoje. Tarp minimų pavyzdžių įvardijami atvejai, kai Italija ir Ispanija nesuteikė prieigos prie kai kurių karinių objektų ar leidimų skrydžiams, susijusiems su operacijomis prieš Iraną.

    Jungtinės Karalystės premjeras Keiras Starmeris iš pradžių buvo atsargus dėl JAV prašymo naudotis britų bazėmis Kipre, tačiau vėliau leido tai daryti, pabrėždamas „konkretų ir ribotą gynybinį tikslą“. Vokietija prieigos prie JAV bazių formaliai neribojo, bet viešai kritikavo karo tikslus ir strategiją.

    Vašingtonas kalba apie pareigą

    Andrew Puzderio teigimu, Trumpo administracija mano, kad Europos valstybės turėjo pareigą bent jau neužkirsti kelio logistikai, atsižvelgiant į ilgalaikį JAV vaidmenį ginant Europos žemyną. Jis akcentavo, kad Jungtinės Valstijos dešimtmečiais finansavo ir palaikė bazes Europoje, todėl tikėjosi abipusiškumo.

    „Kai jos net neleidžia mums skristi virš jų teritorijos ar naudotis mūsų bazėmis jų šalyse, Jungtinės Valstijos, o ypač prezidentas Trumpas, bus labai nepatenkinti“, – sakė Andrew Puzderis.

    Ambasadorius taip pat tvirtino, kad ši situacija privertė Vašingtoną kelti klausimą, kiek patikimi yra Europos partneriai. Jo teigimu, jei sąjungininkai nėra pasirengę pritarti net ribotoms priemonėms, kyla klausimas, kokių įsipareigojimų jie laikytųsi rimtesnės krizės atveju.

    Hormūzo sąsiauris ir platesnės pasekmės

    Tekste teigiama, kad JAV ir Izraelis vasario 28 dieną pradėjo plataus masto oro smūgius prieš Iraną, o Teheranas atsakė faktiškai uždarydamas Hormūzo sąsiaurį. Tai yra vienas svarbiausių pasaulio jūrinių „butelio kaklelių“, per kurį gabenama reikšminga dalis pasaulinės naftos ir dujų, todėl sutrikimai jame didina energijos kainų spaudimą ir kelia nestabilumą.

    Įtampos fone Donaldas Trumpas viešai kritikavo NATO sąjungininkus socialiniuose tinkluose ir užsiminė, kad prisimins atsisakymą padėti. Pranešama, kad po šio konflikto Vašingtonas sumažino dalį karinių pajėgumų, kuriuos NATO galėtų panaudoti Europos žemyne karo metu, taip pat paskelbė apie karių skaičiaus Europoje mažinimą.

    Vėliau Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vedama tarptautinė koalicija ėmėsi veiksmų ruošiantis atnaujinti laivybą Hormūzo sąsiauryje pasibaigus karo veiksmams, siekiant sumažinti ekonominę žalą ir gesinti transatlantinę įtampą. Paklaustas, ar Europos pradinė reakcija buvo didelė klaida, ambasadorius sutiko, kad toks vertinimas yra tikslus.

  • Lenkijos F-16 atskrido į Suomiją: NATO Ramstein Flag 2026 parodys, kam jie ruošiami

    Lenkijos F-16 atskrido į Suomiją: NATO Ramstein Flag 2026 parodys, kam jie ruošiami

    Lenkijos karinių oro pajėgų naikintuvai F-16 ir mokomieji treniruočių lėktuvai M-346 Bielik atvyko į Suomiją, kur artimiausiomis dienomis prisijungs prie NATO pratybų Ramstein Flag 2026. Manoma, kad tai vienas didžiausių šių metų Aljanso oro pratybų ciklų, skirtas patikrinti, kaip sąjungininkai veikia kartu krizės ar konflikto metu.

    Pratybos vyks birželio 8 dieną–19 dieną ir į jas planuojama sutelkti 18 NATO šalių oro pajėgas. Skelbiama, kad iš viso dalyvaus apie 150 orlaivių, todėl akcentas bus ne tik naikintuvų skrydžiai, bet ir plataus spektro oro operacijos, apimančios skirtingas užduotis ir pajėgumus.

    Kas bus tikrinama pratybose

    Pagrindinis Ramstein Flag 2026 tikslas – kolektyvinės gynybos scenarijuose išbandyti bendras procedūras ir sąveiką. Tokiose pratybose paprastai daug dėmesio skiriama planavimui, ryšiui, oro erdvės valdymui ir sprendimų priėmimo greičiui, kai vienu metu veikia skirtingų šalių pajėgos.

    Lenkijos kontingentas, kaip skelbiama, koncentruosis į jungtines oro operacijas COMAO, kai vienoje misijoje veikia kelių tipų orlaiviai ir skirtingos užduočių grupės. Šis formatas laikomas vienu sudėtingiausių, nes reikalauja preciziško laiko planavimo, vienodai suprantamų taisyklių ir sklandaus tarptautinio koordinavimo.

    Kur dislokuotos Lenkijos pajėgos

    Lenkijos grupė dislokuota Suomijos Tikkakoski bazėje. Pranešama, kad ten veikia ir kitų šalių orlaiviai, įskaitant Ispanijos naikintuvus EF-18 Hornet, o tai leidžia realiomis sąlygomis treniruoti bendrus veiksmus su skirtingų kartų ir skirtingos įrangos platformomis.

    Lenkijos kontingentui vadovauja pulkininkas leitenantas pilotas Krzysztofas Poręba. Į Suomiją pajėgas siunčia dvi Lenkijos karinės bazės: Poznanės 31-oji taktinės aviacijos bazė su F-16 ir Demblyno 41-oji mokomosios aviacijos bazė su M-346 Bielik.

    Kodėl svarbi logistika ir parengtis

    Tokio masto pratyboms vien skrydžių neužtenka – būtina užtikrinti techninį aptarnavimą, atsargines dalis, ginkluotės ir įrangos suderinamumą, taip pat personalo darbą bazėse. Pranešimuose pabrėžiama, kad perkėlimas į Suomiją buvo suplanuotas iš anksto, o techninis personalas ir specializuota įranga atvyko laiku.

    NATO oro pratybos reguliariai rengiamos skirtingose šalyse, siekiant kelti parengtį ir mažinti praktinius barjerus tarp sąjungininkų. Tokie mokymai ypač aktualūs šiauriniame regione, kur svarbūs greiti pastiprinimo maršrutai, patikimas oro erdvės valdymas ir aiški sąveika tarp nacionalinių pajėgų.

  • ES diplomatija Ukrainoje kryžkelėje: Europos Parlamentas ieško atsako į Rusijos dronų pažeidimus

    ES diplomatija Ukrainoje kryžkelėje: Europos Parlamentas ieško atsako į Rusijos dronų pažeidimus

    Karui Ukrainoje įžengus į penktą vasarą, Europos Sąjunga vis dažniau susiduria ne tik su ilgalaikės paramos Kyjivui klausimu, bet ir su tiesioginiais saugumo incidentais prie savo sienų. Briuselyje aštrėja diskusija, ką realiai gali pasiekti ES diplomatija, kai Rusijos atakų padariniai vis dažniau persimeta į Europos oro erdvę.

    Pastarosiomis savaitėmis Rumunijoje fiksuoti atvejai, kai Rusijos dronai ar jų nuolaužos pateko į šalies teritoriją, vėl iškėlė klausimą dėl greitos ir aiškios reakcijos. Nors viešai skambėjo griežti pasmerkimai, praktiniai sprendimai dėl atgrasymo ir oro erdvės apsaugos vis dar stringa tarp skirtingų sostinių interesų.

    Oro erdvės pažeidimai ir atsakas

    Rytinio NATO ir ES sparno valstybės pabrėžia, kad pasikartojantys incidentai didina riziką civiliams ir testuoja Aljanso budrumą. Dėl to peržiūrimos gyventojų perspėjimo sistemos, priedangos infrastruktūra ir informavimo procedūros, ypač pasienio regionuose, kur reali grėsmė dažniausiai pasireiškia netikėtai.

    Politinis sunkumas slypi tame, kad daugelis šių įskridimų vertinami kaip šalutinis Rusijos atakų Ukrainoje poveikis, o ne sąmoningas smūgis NATO narėms. Todėl ir ES, ir NATO iki šiol vengė tokius atvejus traktuoti kaip tiesioginį pagrindą kolektyviniam kariniam atsakui, tačiau kantrybė dėl pasikartojimo senka.

    Ar daugiau gynybos išlaidų išspręs problemą?

    Europos Parlamente vis ryškiau matoma kryptis stiprinti oro gynybą rytiniame flange, daugiau investuoti į aptikimo, sekimo ir perėmimo pajėgumus. Kartu auga įtampa dėl to, kaip tokios investicijos turėtų būti finansuojamos ir kas konkrečiai laikytina prioritetu, kai valstybių biudžetai spaudžiami ir kitų krizių.

    Diskusijose vis dažniau skiriamos dvi linijos: techninis pajėgumų klausimas ir politinės valios klausimas. Net turint technologijas, sprendžiama, kokiomis taisyklėmis vadovautis perimant taikinius, kaip išvengti eskalacijos ir kaip užtikrinti, kad incidentai nebūtų normalizuoti kaip kasdienybė.

    Taika derybomis ir ES vaidmuo

    Kita kertinė tema yra galimybė pasiekti paliaubas ar derybinį susitarimą su Rusija. ES čia turi paradoksalią poziciją: ji yra vienas svarbiausių Ukrainos politinių ir ekonominių rėmėjų, todėl neutralios tarpininkės vaidmuo kelia abejonių, tačiau būtent europiečiams tektų didelė atsakomybė už bet kokį būsimos taikos architektūros įgyvendinimą.

    Europos Parlamento diskusijose dalyvauja skirtingų politinių krypčių atstovai, tarp jų Lietuvos europarlamentarė Rasa Juknevičienė ir Suomijos europarlamentarė Merja Kyllönen. Abi pabrėžia būtinybę stiprinti rytinio flango gynybą ir kurti aiškesnę, greičiau veikiančią reakcijos schemą, kai pažeidžiama Europos oro erdvė.

    „Turime gebėti aptikti, sekti ir perimti dronus, o rytiniam flangui reikia daugiau realios apsaugos, ne vien pareiškimų“, – sakė Rasa Juknevičienė.

    „Jei norime kalbėti apie diplomatiją, ji turi remtis patikimu atgrasymu ir civilinės saugos pasirengimu, nes kitaip rizika tik didės“, – sakė Merja Kyllönen.

    Akivaizdu, kad ši tema Briuselyje niekur nedings: tarp siekio išvengti tiesioginės konfrontacijos su Maskva ir poreikio apginti ES teritoriją lieka vis mažiau erdvės dviprasmybėms. Kuo dažniau incidentai kartosis, tuo stipriau ES bus spaudžiama pereiti nuo reakcijų po fakto prie prevencijos ir aiškių veikimo taisyklių.

  • IRGC įspėja apie neatskleistas Irano galimybes: derybos su JAV sustojo, įtampa auga

    IRGC įspėja apie neatskleistas Irano galimybes: derybos su JAV sustojo, įtampa auga

    Griežtas signalas iš Teherano

    Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpuso (IRGC) brigados generolas Mohammadas Jafaras Asadi pareiškė, kad Iranas esą dar neatskleidė visų savo karinių pajėgumų ir yra pasirengęs bet kokiam scenarijui, įskaitant tiesioginę konfrontaciją su JAV ir NATO. Pasak jo, Teheranas išlieka aukščiausio pasirengimo būsenoje, o galimas naujas konfliktas skirtųsi tiek operacijų pobūdžiu, tiek geografija ir naudojamais ginklais.

    Asadi eina pareigas „Khatam al-Anbiya“ centriniame štabe, kuris Irane laikomas pagrindiniu centralizuotu karo meto vadovavimo centru. Ši struktūra koordinuoja strategines karines operacijas, o platesnė kontrolė siejama su IRGC ir Irano religine bei politine vadovybe.

    „Mes ne kartą sakėme, kad dar neatskleidėme visų savo kozirių. Yra daug pajėgumų ir pasirinkimų, apie kuriuos neviešiname, ir prireikus juos panaudosime“, – sakė Mohammadas Jafaras Asadi.

    Derybos su JAV pakibo ore

    Tuo pat metu Irano ir JAV netiesioginės derybos dėl branduolinių ir regioninių klausimų, kaip skelbia Irano valstybei artimi kanalai, kelioms dienoms buvo sustabdytos. Pranešama, kad šiuo metu tarp Teherano ir Vašingtono nekeičiama žinutėmis, o diskusijos dėl pradinio susitarimo rėmų yra įstrigusios.

    Irano derybininkų komandos komunikacijos grandyje minėta, kad pasiūlymai dar vertinami Aukščiausiojo nacionalinio saugumo taryboje ir ekspertų grupėse. Kituose pareiškimuose pabrėžiama, kad Iranas reikalauja apčiuopiamos naudos ir įgyvendinamų garantijų, remdamasis ankstesnių JAV įsipareigojimų nepatikimumu.

    „JAV diskusijos su Iranu dabar gali apimti jų branduolinės programos aspektus, kurių dar visai neseniai jie net nebuvo pasirengę aptarti“, – sakė JAV valstybės sekretorius Marco Rubio.

    „Tai negarantuoja, kad galiausiai bus pasiektas priimtinas susitarimas“, – pridūrė Marco Rubio.

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai teigė, kad derybos su Teheranu esą juda sparčiai, nors Irano pusė pateikia kitokią versiją. Tokie prieštaringi signalai didina neapibrėžtumą dėl to, ar artimiausiu metu įmanomas bent jau laikinas, riboto masto susitarimas.

    Vidaus kovos Irane ir regiono „frontai“

    Analitikai pabrėžia, kad Irano sprendimų priėmimą stipriai veikia konkuruojančios jėgos šalies viduje, ypač su IRGC susiję politiniai ir kariniai centrai. Vertinimuose nurodoma, kad vieni veikėjai remia griežtesnę liniją ir didesnį spaudimą derybose, o kiti linkę į pragmatiškesnį kompromisą, siekdami mažinti ekonominį ir politinį spaudimą.

    Tarp kietosios linijos šalininkų minimas laikinasis IRGC vadas Ahmadas Vahidi. Tuo metu Irano parlamento pirmininkas ir deryboms svarbus politinis veikėjas Mohammadas Bagher Ghalibafas dažniau siejamas su lankstesniu požiūriu į dialogą, nors ir kritikuoja JAV dėl, jo teigimu, neįgyvendintų įsipareigojimų.

    Įtampą papildo ir tai, kad Teheranas savo sprendimus derybose sieja su regiono situacija, įskaitant konfliktus, kuriuose dalyvauja Irano remiamos grupuotės. Irano diplomatijoje kartojama mintis, kad eskalacija viename regione gali persikelti į platesnį susitarimų paketą, todėl derybų dinamika vis labiau priklauso ne tik nuo branduolinių klausimų, bet ir nuo saugumo situacijos keliuose „frontuose“.

  • Ukrainiečiai sureagavo į Lenkijos rekordinį artilerijos pirkinį: 1,8 mlrd. eurų už 96 Krab

    Ukrainiečiai sureagavo į Lenkijos rekordinį artilerijos pirkinį: 1,8 mlrd. eurų už 96 Krab

    Ukrainos gynybos temomis rašanti žiniasklaida sureagavo į Lenkijos sprendimą papildomai įsigyti 96 savaeiges 155 mm artilerijos sistemas AHS Krab. Kontraktas pasirašytas gegužės 30 dieną Huta Stalowa Wola gamykloje, o jo reikšmė siejama su spartesne Lenkijos kariuomenės modernizacija ir NATO rytinio sparno stiprinimu.

    Skelbiama, kad sutarties vertė siekia apie 1,8 mlrd. eurų, o užsakymas numatytas kaip keturi divizioniniai ugnies moduliai REGINA. Kiekviename modulyje planuojama po 24 haubicas, taip pat numatomi vadovavimo ir logistikos vienetai, reikalingi brigados ar divizijos ugnies paramai.

    Kas perkama ir kam skirta

    Be pačių haubicų, pakete numatomi vadovavimo, amunicijos bei remonto ir techninės priežiūros pajėgumai, kad divizionas galėtų veikti autonomiškiau. Toks komplektavimas atitinka šiandienos karo pamokas, kai svarbu ne tik ginklas, bet ir ryšiai, atsargų papildymas bei greitas remonto ciklas.

    Krab yra 155 mm NATO standarto sistema, todėl gali naudoti plačiai Aljanse paplitusią amuniciją. Ukrainos apžvalgininkai pabrėžia, kad tokia artilerija svarbi tiek atgrasymui, tiek realiam koviniam pajėgumui, ypač vertinant Rusijos vykdomą agresiją regione.

    Ką pabrėžia Ukraina

    Ukrainos portalas Militarnyj, aprašydamas sandorį, akcentavo užsakymo mastą ir tęstinį Lenkijos sausumos pajėgų stiprinimą. Dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad Krab jau turi realios kovinės patirties, nes nuo plataus masto karo pradžios šios sistemos buvo naudojamos Ukrainos gynyboje.

    „Krab jau įrodė savo efektyvumą rusų ir ukrainiečių kare, o Ukrainos kariai jį vertino už taiklumą, mobilumą ir greitą parengimą šūviui“, – rašė Militarnyj.

    Ukrainos komentaruose taip pat primenama, kad Lenkija buvo viena pirmųjų sąjungininkių, perdavusių artilerijos sistemas Ukrainai, o vėliau Kyjivas įsigijo papildomų vienetų. Toks kontekstas dažnai pateikiamas kaip argumentas, kodėl šio tipo sistemos laikomos patikrintomis fronto sąlygomis.

    SAFE ir platesnė gynybos pramonės kryptis

    Finansavimas siejamas su SAFE programa, kuri siekia skatinti gynybos technologijų projektavimą ir gamybą Europos Sąjungoje, kartu didinant valstybių narių pasirengimą. Lenkijos atveju tai taip pat reiškia didesnį užsakymų stabilumą vietos pramonei ir greitesnį gamybos pajėgumų auginimą.

    Pastaruoju metu Huta Stalowa Wola yra siejama ir su kitais Lenkijos kariuomenės užsakymais, o Krab kontraktas išsiskiria mastu bei aiškia orientacija į artilerijos stiprinimą. Ukrainos vertinimu, tokie pirkimai siunčia signalą, kad Varšuva planuoja ilgalaikį gynybos pajėgumų augimą, remdamasi ir Ukrainos karo patirtimi.

  • Ar „Gripen“ gali prilygti F-35: ekspertas paaiškina, kur baigiasi mitai ir prasideda faktai

    Diskusijos, ar švediškas naikintuvas JAS 39 „Gripen“ gali konkuruoti su amerikietišku F-35, pastaruoju metu atsinaujino dėl planuojamų „Gripen“ pristatymų Ukrainai. Viešojoje erdvėje šie lėktuvai dažnai lyginami kaip tariamai panašios klasės, tačiau ekspertai pabrėžia, kad kalbama apie skirtingų kartų platformas.

    „Gripen“ paprastai priskiriamas 4,5 kartos naikintuvams, o F-35 laikomas 5 kartos orlaiviu, sukurtu remiantis mažo pastebimumo, sensorių sujungimo ir tinklinio karo principais. Dėl to tiesioginis „kuris geresnis“ palyginimas dažnai prasilenkia su realiomis užduotimis, kurias šie lėktuvai geriausiai atlieka.

    „Gripen“ reputacija Europoje ilgą laiką rėmėsi paprastesnės eksploatacijos, greitesnio aptarnavimo ir galimybės veikti iš laikinų aerodromų idėja. Švedijos gynybos koncepcijoje numatytas išsklaidytas bazavimas, kai orlaiviai gali kilti ir leistis ne tik tradiciniuose aerodromuose.

    Vis dėlto analitikai pažymi, kad tokios galimybės nėra vien „Gripen“ išskirtinumas. NATO pratybose ne kartą demonstruota, kad ir kiti modernūs Vakarų naikintuvai, įskaitant F-16, F-35 ar „Eurofighter Typhoon“, gali vykdyti operacijas iš nestandartinių ar ribotos infrastruktūros vietų, jei tam paruošiama logistika ir sauga.

    Ne mažiau dažnai kartojamas argumentas apie itin mažą „Gripen“ aptarnaujančio personalo poreikį. Praktikoje net ir laikinos bazės reikalauja ne tik mechanikų, bet ir ginkluotės specialistų, ryšių bei valdymo grandies, žvalgybos ir meteorologijos pajėgumų, taip pat oro gynybos ir apsaugos elementų, todėl personalo mastas paprastai būna gerokai didesnis nei vien kelios technikų komandos.

    „Gripen E/F“ versijose daug dėmesio skiriama radioelektroninei kovai, o gamintojas „Saab“ šias sistemas pristato kaip pažangias ir pritaikytas intensyvaus konflikto scenarijams. Būtent čia viešojoje erdvėje kartais atsiranda supaprastinta išvada, esą pažangi radioelektroninė kova gali prilygti mažo pastebimumo technologijoms.

    Tačiau ekspertai pabrėžia, kad radioelektroninė kova ir mažas pastebimumas yra skirtingos kategorijos. F-35 taip pat turi modernias savisaugos ir trukdžių priemones, perspėjimo apie raketų grėsmes sistemas bei klaidinančius taikinius, bet papildomai remiasi korpuso forma, danga ir sprendimais, mažinančiais aptikimo tikimybę radarais.

    „Teiginiai, kad radioelektroninė kova yra tarsi skaitmeninis nematomumas ir kad ji lenkia F-35 mažo pastebimumo lygiu, yra klaidinantys“, – sakė ekspertas.

    Vienas jautriausių klausimų – kaina. Ankstesnės „Gripen“ versijos ilgai buvo laikomos santykinai ekonomiška alternatyva, tačiau naujesnės modifikacijos, ypač su ginkluote, aptarnavimo paketu, mokymais ir atsarginėmis dalimis, gali priartėti prie brangesnių platformų lygio.

    Remiantis viešai aptariamais skaičiavimais, „Gripen“ paketuose minima orientacinė kaina siekia apie 145 mln. eurų už orlaivį, kai kai kurie F-35A sandoriai su palaikymo paketu vertinami maždaug 197 mln. eurų už vienetą. Analitikai atkreipia dėmesį, kad tokie palyginimai priklauso nuo komplektacijos, mokymų apimties, logistikos trukmės ir ginkluotės, todėl skaičiai nėra tiesiogiai sulyginami.

    Vis dėlto bendras vertinimas išlieka nuosaikus: „Gripen“ laikomas kokybiška kovine platforma, tinkama regioninei gynybai ir operacijoms, ypač Baltijos jūros regione, o Švedijai įstojus į NATO jo vaidmuo Aljanso rytiniame flange išaugo. Tačiau kelti „Gripen“ į tą pačią technologinę lentyną kaip F-35, ekspertų teigimu, nėra pakankamo pagrindo.

    Kalbant apie Ukrainą, akcentuojama, kad svarbiausi veiksniai bus ne vien modelio pasirinkimas, bet ir pilotų rengimo tempas, techninės priežiūros grandinė, atsarginių dalių tiekimas, ginkluotės integracija ir suderinamumas su vakarietiškais valdymo bei žvalgybos sprendimais. Būtent šie elementai dažnai lemia, kaip greitai nauji naikintuvai tampa realiai veikiančia kovine galia.

  • Mitas griūva: kodėl JAS-39 „Gripen“ nėra geresnis už F-35 ir kuo iš tiesų skiriasi šie naikintuvai

    Mitas griūva: kodėl JAS-39 „Gripen“ nėra geresnis už F-35 ir kuo iš tiesų skiriasi šie naikintuvai

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje vis dažniau kartojamas teiginys, kad švediškas JAS-39 „Gripen“ kai kuriais aspektais esą pranoksta F-35. Tačiau toks palyginimas dažnai remiasi pavienėmis savybėmis, neįvertinant visos šiuolaikinės oro kovos logikos ir platformų paskirties.

    JAS-39 „Gripen“, kurį gamina „Saab“, yra lengvesnės klasės daugiafunkcis naikintuvas, sukurtas veikti iš išsklaidytų bazių ir būti palyginti nebrangus eksploatacijoje. F-35, kurį gamina „Lockheed Martin“, yra penktosios kartos orlaivis, kurio esmė – mažas pastebimumas, jutiklių sintezė ir darbas tinkle su kitomis pajėgomis.

    Ką reiškia skirtinga filosofija

    „Gripen“ dažnai pristatomas kaip itin praktiškas pasirinkimas šalims, kurios nori lankstaus orlaivio ir paprastesnės logistikos. Tai stiprybė, ypač regionuose, kur svarbus išsklaidymas, greitas aptarnavimas ir galimybė palaikyti parengtį mažesniais resursais.

    Tačiau F-35 kuriamas kitai užduočiai: išgyventi tankioje priešlėktuvinėje aplinkoje, pirmam aptikti taikinius ir perduoti duomenis visai grupei. Šiame modelyje svarbiausia ne vien atskiras manevringumas ar kilimo takas, o informacijos pranašumas ir mažesnė aptikimo tikimybė.

    Keli garsūs argumentai – ir jų ribos

    Vienas populiariausių teiginių – kad „Gripen“ gali kilti ir leistis nuo trumpų ar improvizuotų ruožų, todėl būtų unikalus. Iš tiesų švediška doktrina rėmėsi išsklaidytų bazių sistema, tačiau panašūs bandymai ir pratybinės procedūros Vakarų šalyse taikytos ir kitoms platformoms, tik su aiškiomis sąlygomis.

    Tokio tipo operacijos paprastai reikalauja palankių oro sąlygų, dienos meto, kruopštaus tako paruošimo ir riboto svorio, kad būtų užtikrintas saugus kilimas. Todėl pati galimybė teoriškai naudoti kelių ruožus nereiškia, kad tai automatiškai suteikia esminį pranašumą prieš kitus NATO naikintuvus.

    Kitas dažnai kartojamas argumentas – greitas aptarnavimas ir vadinamasis hot refuel, kai pildant degalus varikliai gali likti įjungti. Tai skamba įspūdingai, tačiau moderniame kare svarbiausia ne vien atskira procedūra, o visa bazės ekosistema: apsauga, ryšiai, oro erdvės valdymas, ginkluotės ir degalų tiekimas, meteorologija.

    Net ir išsklaidytos bazės realybėje remiasi reikšmingu personalu ir logistika. Todėl pasakojimai, kad keli šauktiniai gali užtikrinti pilną kovinį ciklą lauko sąlygomis, dažnai supaprastina tai, kas praktikoje reikalauja gerokai didesnės infrastruktūros.

    Elektroninė kova ir mažas pastebimumas

    Naujesnės „Gripen“ E/F versijos stipriai akcentuoja elektroninės kovos priemones, įskaitant trukdymą, apgaulingų taikinių formavimą ir pažangius signalų apdorojimo sprendimus. Tai realiai didina išgyvenamumą ir gali būti svarbus pranašumas prieš senesnių kartų platformas, ypač jei jos modernizuotos tik iš dalies.

    Vis dėlto šiuo aspektu esminis skirtumas tas, kad F-35 sujungia elektroninę kovą su konstrukciniu mažo pastebimumo sprendimu ir jutiklių sinteze vienoje sistemoje. Tai nėra vien papildomos trukdymo priemonės: mažesnis aptikimo nuotolis ir tikslesnis situacijos vaizdas gali pakeisti visą susidūrimo dinamiką dar iki realaus kontakto.

    „Kalbėti, kad elektroninės priemonės pačios savaime paverčia naikintuvą nematomu, yra klaidinantis supaprastinimas“, – sako buvę Vakarų gynybos sektoriaus konsultantai, vertinantys modernių naikintuvų pajėgumus ir jų integraciją į bendrą oro gynybos sistemą.

    Galiausiai, penktosios kartos platformos vertė dažnai atsiskleidžia ne pavienėje dvikovoje, o jungtinėse operacijose. F-35 buvo projektuotas kaip tinklo mazgas, kuris renka, filtruoja ir dalijasi duomenimis, o tai suteikia pranašumą visai grupei, ne tik vienam pilotui.

    Kainos argumentas taip pat dažnai pateikiamas be konteksto, nes į sutartis paprastai įeina skirtingi paketai: apmokymai, atsarginės dalys, amunicija, logistika, simuliatoriai ir priežiūros infrastruktūra. Vien tik vieneto kaina, ištraukta iš bendros sutarties, ne visada leidžia sąžiningai palyginti, kas iš tiesų perkama.

    „Gripen“ išlieka stiprus pasirinkimas šalims, kurioms reikia universalaus ir palyginti kompaktiško naikintuvo, ypač jei prioritetas – greitas parengimas ir veikimas regioninėse užduotyse. Tačiau teiginiai, kad jis apskritai yra geresnis už F-35, dažniausiai ignoruoja tai, kad šie orlaiviai sukurti skirtingoms grėsmėms ir skirtingai karo logikai.