CP v2

Tag: Nutukimas

  • Anglijoje jaunimui dažnėja 11 vėžio rūšių: tyrimas rodo, kad vien gyvenimo būdo nepakanka paaiškinti

    Anglijoje jaunimui dažnėja 11 vėžio rūšių: tyrimas rodo, kad vien gyvenimo būdo nepakanka paaiškinti

    Anglijoje daugėja 20–49 metų žmonėms diagnozuojamų kai kurių vėžio formų, o vien įprastais gyvenimo būdo veiksniais šio augimo paaiškinti nepavyksta. Tokią išvadą pateikė mokslininkai, išanalizavę vėžio atvejų dinamiką 2001–2019 metų laikotarpiu.

    Tyrimą atliko Vėžio tyrimų instituto ir Imperatoriškojo koledžo Londone mokslininkai, vertinę sergamumo rodiklius Anglijoje. Jie nustatė 11 vėžio rūšių, kurių dažnis jaunesnių suaugusiųjų grupėje per analizuotą laikotarpį augo.

    Kokios vėžio rūšys augo?

    Tarp dažnėjančių vėžio formų įvardyti krūties, storosios žarnos ir tiesiosios žarnos, kasos bei inkstų navikai. Taip pat fiksuotas kepenų, tulžies pūslės, skydliaukės, burnos ertmės, gimdos gleivinės ir kiaušidžių vėžio atvejų augimas, be to, daugėjo ir daugybinės mielomos atvejų.

    Mokslininkai pabrėžė, kad daugumos šių vėžio rūšių rodikliai kilo ir vyresnėse amžiaus grupėse, kur vėžys apskritai yra gerokai dažnesnis. Tai gali rodyti dalį bendrų rizikos veiksnių skirtingiems amžiams, tačiau situacija skiriasi priklausomai nuo konkretaus naviko tipo.

    Išskirtinės buvo dvi diagnozės: storosios žarnos ir tiesiosios žarnos bei kiaušidžių vėžys. Tyrime pažymėta, kad šių dviejų vėžio formų augimas ryškiau matomas būtent jaunesnių suaugusiųjų grupėje, todėl ieškoma veiksnių, galinčių specifiniau veikti šį amžių.

    Kodėl vien gyvenimo būdas nepaaiškina?

    Analizėje vertinti gerai žinomi rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholio vartojimas, mityba, fizinis aktyvumas ir kūno svoris. Tyrėjai apskaičiavo, kad šie veiksniai, priklausomai nuo vėžio rūšies, gali lemti maždaug 7–65 proc. rizikos dalį.

    Tačiau pabrėžiama, kad dauguma šių rizikų tarp jaunesnių suaugusiųjų per pastaruosius dešimtmečius nedidėjo. Tyrime nurodoma, kad rūkymas mažėjo, alkoholio vartojimas krito arba išliko stabilus, fizinio neaktyvumo lygis paprastai mažėjo, o raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas taip pat traukėsi.

    Pagrindinė išimtis buvo nutukimas, kurio paplitimas augo skirtingose suaugusiųjų amžiaus grupėse ir laikomas svarbiu vėžio rizikos veiksniu. Vis dėlto tyrėjai teigia, kad vien nutukimo didėjimas nepaaiškina bendro vėžio atvejų augimo tarp jaunesnių žmonių.

    Net ir toms vėžio rūšims, kurios siejamos su didesniu kūno svoriu, pavyzdžiui, žarnyno, inkstų, kasos, kepenų, tulžies pūslės ar gimdos vėžiui, vien nutukimo rodiklių pokytis nepaaiškino stebėtos tendencijos. Tai reiškia, kad dalis veiksnių gali būti susiję su ankstyvo gyvenimo laikotarpio poveikiais, aplinkos rizikomis arba sveikatos sistemos pokyčiais.

    Ką dar gali reikšti šios tendencijos?

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į galimą didesnio ištyrimo ir geresnės diagnostikos vaidmenį, nes plečiantis tyrimų prieinamumui dalis navikų gali būti nustatomi anksčiau. Kartu pabrėžiama būtinybė skubiai tirti kitus galimus paaiškinimus, įskaitant naujai išryškėjančius rizikos veiksnius ir ankstyvųjų metų įtaką sveikatai.

    Be to, mokslininkai ragina nenutraukti prevencijos priemonių ir daugiau dėmesio skirti nelygybėms. Tyrime akcentuojama, kad rūkymas ir nutukimas dažniau paplitę labiau nepasiturinčiose bendruomenėse, o nutukimo augimas jose gali būti staigesnis, todėl daliai gyventojų rizika didėja labiau.

    Gydytojams ši kryptis svarbi ir dėl praktinių sprendimų: jeigu kai kurios vėžio rūšys išties dažnėja jaunesniame amžiuje, gali tekti peržiūrėti budrumo kriterijus, simptomų vertinimą ir dalies patikrų amžiaus ribas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien tik iš šios analizės daryti išvadas apie konkrečias priežastis dar anksti.

  • Netikėtas „Ozempic“ efektas: tyrėjai sako, kad lieknėjimo vaistai gali veikti Alzheimerio baltymus

    Netikėtas „Ozempic“ efektas: tyrėjai sako, kad lieknėjimo vaistai gali veikti Alzheimerio baltymus

    Didelio masto mokslinėje apžvalgoje vertinta, ar vadinamieji GLP-1 receptorių agonistai, plačiai naudojami 2 tipo diabetui ir svorio mažinimui, gali paveikti Alzheimerio ligai būdingus baltymų sankaupas smegenyse. Tyrėjai iš Anglia Ruskin universiteto analizavo 30 publikuotų darbų, daugiausia atliktų su ląstelių kultūromis ir laboratoriniais gyvūnais.

    Apžvalgoje daugiausia dėmesio skirta dviem Alzheimerio ligai siejamiems procesams: amiloido beta plokštelėms ir tau baltymo raizginiams. Iš nagrinėtų ikiklinikinių tyrimų 22 fiksavo mažesnį amiloido beta sankaupų susidarymą, o 19 – mažesnį tau baltymo patologinių darinių kiekį, tačiau rezultatų stiprumas priklausė nuo konkrečios veikliosios medžiagos ir tyrimo modelio.

    Kas yra GLP-1 vaistai

    GLP-1 receptorių agonistai veikia imituodami žarnyno hormoną, kuris padeda reguliuoti apetitą, sulėtina skrandžio išsituštinimą ir skatina insulino išsiskyrimą, kai padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Dėl šio poveikio jie tapo vienais svarbiausių pastarųjų metų vaistų, gydant nutukimą ir 2 tipo diabetą, o kartu vis dažniau tiriami ir dėl galimos naudos kitoms būklėms.

    Apžvalgoje vertintos keturios veikliosios medžiagos: semagliutidas, liragliutidas, eksenatidas ir dulagliutidas, kuriomis paremti skirtingi rinkoje esantys preparatai. Tyrėjų vertinimu, nuosekliausi signalai dėl abiejų baltymų mažėjimo dažniau fiksuoti tiriant liragliutidą, o eksenatido poveikis daugelyje darbų buvo silpnesnis, nors kai kur taip pat matytas teigiamas ryšys.

    Ką rodo žmonių tyrimai

    Nors ikiklinikiniai rezultatai atrodo viltingi, įrodymai iš žmonių tyrimų kol kas riboti. Apžvalgoje paminėti du nedideli klinikiniai tyrimai, kuriuose rezultatai buvo nevienareikšmiai: viename stebėtas palankesnis smegenų ląstelių medžiagų apykaitos išsaugojimas, kitame – tam tikri pokyčiai su amiloido beta susijusiuose žymenyse.

    Vis dėlto abiejuose nedideliuose tyrimuose nebuvo aiškaus patvirtinimo, kad šios grupės vaistai reikšmingai mažina amiloido beta kaupimąsi pačiose smegenyse ar patikimai lėtina kognityvinį blogėjimą. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad apie demencijos rizikos mažinimą ar Alzheimerio prevenciją kalbėti dar per anksti.

    Kodėl ryšys apskritai svarstomas

    Mokslininkai aiškina, kad galimi mechanizmai siejami su uždegimo mažinimu, geresniu insulino signalų perdavimu smegenyse ir fermentų, dalyvaujančių amiloido beta gamyboje, veiklos pokyčiais. Šie keliai domina todėl, kad lėtinis uždegimas ir metaboliniai sutrikimai yra dažnai minimi kaip veiksniai, galintys prisidėti prie neurodegeneracinių procesų.

    Be to, nutukimas ir 2 tipo diabetas patys siejami su didesne demencijos rizika, todėl dalis galimo teigiamo efekto, jei jis pasitvirtintų, galėtų būti netiesioginis. Kitaip tariant, geresnė medžiagų apykaitos kontrolė, mažesnis kūno svoris ir geresni širdies bei kraujagyslių rodikliai teoriškai gali mažinti ir ilgalaikę smegenų pažaidos tikimybę.

    „Ši apžvalga yra viena iš išsamiausių, nagrinėjančių, kaip GLP-1 vaistai gali veikti Alzheimerio ligos mechanizmus, įskaitant uždegimo mažinimą ir insulino signalų gerinimą smegenyse“, – sakė fiziologas Simonas Corkas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dabar labiausiai trūksta didesnių, ankstyvos stadijos klinikinių tyrimų, kurie leistų patikimai įvertinti, ar ikiklinikiniai signalai virsta realia nauda žmonėms. Iki tol GLP-1 vaistai išlieka perspektyvia kryptimi mokslui, tačiau ne pagrindu keisti Alzheimerio prevencijos ar gydymo praktiką.

  • Mokslininkai įspėja: šis amžius pavojingiausias nutukimui – mirtingumo rizika šauna 70 proc.

    Mokslininkai įspėja: šis amžius pavojingiausias nutukimui – mirtingumo rizika šauna 70 proc.

    Kada nutukimas pavojingiausias?

    Nutukimas laikomas lėtine metaboline liga, susijusia su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo diabetu ir dalimi onkologinių susirgimų. Nors dažnai manoma, kad didžiausios pasekmės išryškėja vyresniame amžiuje, naujesni tyrimai rodo ypač jautrų laikotarpį ankstyvoje suaugystėje.

    Švedijos Lundo universiteto mokslininkų paskelbti duomenys, paremti daugiau kaip 600 000 žmonių stebėsena, atskleidė aiškią tendenciją: nutukimas, prasidėjęs jauname amžiuje, siejamas su gerokai didesne ankstyvos mirties rizika. Tyrime nutukimu laikytas kūno masės indeksas, lygus arba didesnis nei 30.

    Didžiausias rizikos šuolis fiksuotas tiems, kuriems nutukimas išsivystė nuo 17 iki 29 metų. Šioje grupėje ankstyvos mirties rizika ateityje buvo apie 70 proc. didesnė, palyginti su žmonėmis, kurių svoris išliko normalus arba didėjo mažiau.

    Kodėl ankstyva suaugystė tokia svarbi?

    Mokslininkai aiškina, kad esmė dažnai yra ne vien pats svoris, o tai, kiek ilgai organizmas patiria nutukimo poveikį. Kuo anksčiau prasideda nutukimas, tuo ilgesnė tikimybė, kad žmogus daugelį metų gyvens su lėtiniu uždegimu, hormonų pusiausvyros pokyčiais ir atsparumu insulinui.

    Tokie ilgalaikiai procesai palaipsniui didina riziką išsivystyti rimtiems sutrikimams, kurie ilgainiui gali baigtis ankstyva mirtimi. Visuomenės sveikatos požiūriu tai reiškia, kad ankstyvos suaugystės svorio pokyčiai gali turėti didesnę reikšmę nei vėliau gyvenime atsiradęs svorio perteklius.

    „Nuosekliausias mūsų pastebėjimas yra tai, kad svorio prieaugis jaunesniame amžiuje siejasi su didesne ankstyvos mirties rizika nei tiems, kurie svorio priauga mažiau“, – sakė viena iš tyrimo autorių Tanja Stocks.

    Kokios ligos dažniausiai susijusios?

    Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad ankstyvų mirčių struktūroje dažnai dominuoja širdies ir kraujagyslių ligos, įskaitant miokardo infarktą ir insultą. Būtent šios priežastys sudarė didžiausią dalį mirčių, o nutukimas reikšmingai didino jų tikimybę.

    Be to, nutukimas buvo siejamas su didesne 2 tipo diabeto rizika, o taip pat su kai kuriais vėžiniais susirgimais. Tarp dažniau minimų krypčių išskiriami gimdos vėžio atvejai moterims ir kepenų vėžio atvejai vyrams, nors individualią riziką lemia daugybė veiksnių.

    Mokslininkai nurodė ir lyčių skirtumus: jauname amžiuje atsiradęs nutukimas stipriau siejosi su rizika vyrams, o moterims ryšys buvo silpnesnis. Tyrėjai neatmetė, kad tam įtakos gali turėti hormoniniai ypatumai ir tai, kad daliai moterų svoris bei susijusios rizikos ryškiai didėja po menopauzės.

    Tyrimo autoriai taip pat pabrėžė ribotumus: analizuojant duomenis nebuvo detaliai įvertinti visi galimi veiksniai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas ar kiti gyvenimo būdo įpročiai. Vis dėlto rezultatai laikomi pakankamai nuosekliais, kad būtų svarbūs prevencijai ir visuomenės sveikatos politikai.

    Specialistai primena, kad svorio kontrolė dažniausiai remiasi ilgalaikiais sprendimais: subalansuota mityba, reguliariu fiziniu aktyvumu, kokybišku miegu ir streso valdymu. Žmonėms, kuriems sunku keisti įpročius arba yra gretutinių ligų, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją ar dietologą, kad planas būtų saugus ir realistiškas.

  • Pamirškite alkoholį: gydytojas įvardijo 5 įpročius, kurie greičiausiai sendina organizmą

    Kalbant apie tai, kas greitina senėjimą, dažnas pirmiausia pagalvoja apie alkoholį. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad kasdieniai įpročiai neretai dar labiau kenkia ilgalaikei sveikatai, nes veikia tyliai ir nuosekliai.

    Gydytojas, širdies chirurgas Jeremy Londonas viešai įvardijo penkias elgsenas, kurių atsisakymas gali padėti lėtinti su amžiumi susijusius pokyčius. Jo akcentas paprastas: senėjimą spartina ne vienas produktas, o pasikartojančios rutinos, kurios blogina medžiagų apykaitą, hormonų pusiausvyrą ir uždegiminius procesus.

    Rūkymas ir garinimas

    Rūkymas kenkia praktiškai visoms organizmo sistemoms: didina širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ir onkologinių susirgimų riziką. Net ir nedidelis rūkymo intensyvumas siejamas su prastesniais sveikatos rodikliais bei trumpesne gyvenimo trukme.

    Garinimas dažnai pateikiamas kaip mažiau žalinga alternatyva, tačiau nikotinas išlieka priklausomybę kelianti medžiaga, o aerozoliuose gali būti kvėpavimo takus dirginančių junginių. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis poveikis vis dar tiriamas, todėl saugumo iliuzija gali kainuoti brangiai.

    Sėdimas gyvenimo būdas

    Pasak gydytojo, žmogaus kūnas sukurtas judėti, todėl ilgas sėdėjimas darbe 6 ar 8 valandas iš eilės daro įtaką gliukozės apykaitai ir ląstelių energijos gamybai. Net ir sportuojant vakare, pernelyg ilgos nejudrumo atkarpos dienos metu gali „anuliuoti“ dalį naudos.

    Tyrimai rodo, kad dažnesnės trumpos aktyvumo pertraukos, pavyzdžiui, kelių minučių pasivaikščiojimas kas valandą, gali padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje ir mažinti bendrą nuovargį. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik sportas, bet ir judėjimas per visą dieną.

    Nutukimas ir ypač pilviniai riebalai

    Gydytojas atkreipia dėmesį, kad svarbi ne vien svarstyklių rodoma reikšmė, bet ir riebalų pasiskirstymas. Pilvo srityje susikaupęs, vadinamasis visceralinis riebalas, siejamas su didesne 2 tipo diabeto, hipertenzijos, širdies ligų ir kai kurių vėžių rizika.

    Visceralinis riebalas nėra tik „energijos atsarga“: jis aktyviai dalyvauja hormonų ir uždegimo reguliavime, todėl gali skatinti lėtinį žemo intensyvumo uždegimą. Ilgainiui tai atsispindi ne tik kraujo tyrimuose, bet ir odos, raumenų bei kraujagyslių „biologiniame amžiuje“.

    Lėtinis stresas

    Kalbama ne apie trumpalaikį jaudulį, o apie ilgai trunkantį aukšto lygio stresą, kai žmogus nuolat gyvena įtampoje dėl darbo praradimo, artimojo ligos, finansinių sunkumų ar santykių problemų. Tokiose situacijose ilgiau išlieka padidėjęs kortizolio ir kitų streso hormonų lygis.

    Nuolatinė įtampa gali bloginti miegą, didinti apetitą, skatinti žalingus įpročius ir silpninti imuninę sistemą. Dėl to susidaro uždaras ratas: prastėja savijauta, mažėja fizinis aktyvumas, o tai dar labiau didina stresą.

    Prastas miegas

    Jei miegas nenuoseklus ar per trumpas, organizmas nespėja tinkamai atsigauti, o ilgainiui didėja širdies ir kraujagyslių ligų, metabolinių sutrikimų ir nuotaikos problemų rizika. Miegas svarbus ir dėl to, kad jo metu vyksta audinių atstatymas bei atminties ir emocijų reguliavimo procesai.

    Gydytojai dažnai pabrėžia miego ritmą: svarbu panašiu metu eiti miegoti ir keltis, riboti ekranų šviesą vakare ir vengti stimuliatorių vėlai dieną. Net kelių savaičių miego režimo korekcijos kai kuriems žmonėms pastebimai pagerina energiją, alkio kontrolę ir emocinį stabilumą.

    Nors alkoholis išlieka svarbus rizikos veiksnys daugeliui ligų, šiame sąraše jis nebuvo pagrindinis akcentas. Esminė žinutė paprasta: senėjimą labiausiai spartina kasdienės, ilgai besitęsiančios elgsenos, kurias galima keisti palaipsniui ir nuosekliai.

  • Ne tik kalorijos: mokslininkai atskleidė, kaip valgymo laikas gali keisti svorį ir cukrų

    Ne tik kalorijos: mokslininkai atskleidė, kaip valgymo laikas gali keisti svorį ir cukrų

    W ostatnich latach coraz więcej uwagi poświęca się nie tylko kaloryczności diety, ale również temu, kiedy spożywamy posiłki. Jedno z opracowań opublikowanych w JAMA Network Open rzuca nowe światło na to zagadnienie, analizując, czy zmiana rozkładu posiłków w ciągu dnia może realnie wpływać na masę ciała i zdrowie metaboliczne.

    Co ósma osoba na świecie żyje z otyłością, a niemal połowa populacji zmaga się z nadwagą. To nie tylko kwestia wyglądu, nadmierna masa ciała istotnie zwiększa ryzyko rozwoju cukrzycy typu 2, chorób sercowo-naczyniowych, niektórych nowotworów oraz przedwczesnej śmierci. Z tego względu jednym z istotnych elementów leczenia otyłości pozostaje zmiana sposobu odżywiania. Może ona polegać zarówno na ograniczeniu kaloryczności diety, jak i modyfikacji proporcji makroskładników, czy zmianie nawyków żywieniowych.

    W praktyce jednak długotrwałe trzymanie się diety redukcyjnej bywa trudne. Choć redukcja kalorii jest kluczowa dla utraty masy ciała, coraz większe zainteresowanie budzą podejścia, które nie wymagają skrupulatnego liczenia każdej kalorii. Należą do nich różne strategie planowania posiłków w czasie, na przykład ograniczenie okna żywieniowego w ciągu dnia (ang. time-restricted eating, TRE), zmniejszenie liczby posiłków czy zmiana rozkładu kalorii między porą poranną a wieczorną. Dla wielu osób mogą one stanowić bardziej przystępną i łatwiejszą do utrzymania metodę kontroli masy ciała.

    Współczesny styl życia sprzyja wydłużaniu czasu jedzenia, wiele osób spożywa posiłki przez kilkanaście godzin dziennie, często sięgając po przekąski późnym wieczorem. Taki wzorzec może zaburzać kontrolę poziomu glukozy we krwi i zwiększać ryzyko cukrzycy typu 2. W odpowiedzi na te obserwacje rośnie popularność postu przerywanego. Jedną z jego form jest TRE, które polega na ograniczeniu spożycia pokarmów do określonego przedziału czasu w ciągu doby, zwykle 6-10 godzin bez konieczności zmiany ilości czy jakości jedzenia.

    Wiele badań prowadzonych wśród osób z nadwagą i otyłością koncentruje się na krótkoterminowych efektach różnych strategii żywieniowych, takich jak ograniczenie kalorii w godzinach wieczornych czy modyfikacja długości okna żywieniowego. Problem polega jednak na tym, że obserwacje trwające zazwyczaj krócej niż 12 tygodni nie pozwalają jednoznacznie ocenić trwałości uzyskanych rezultatów. Jak pokazuje praktyka, efekty te często nie utrzymują się w dłuższej perspektywie. Dlatego coraz większą wagę przykłada się do analiz długoterminowych.

    Autorzy przeprowadzili kompleksowy przegląd literatury naukowej, uwzględniając wyłącznie randomizowane badania kliniczne uznawane za złoty standard w ocenie skuteczności interwencji medycznych. Analizie poddano badania obejmujące osoby dorosłe, zarówno zdrowe, jak i z nadwagą, otyłością lub zaburzeniami metabolicznymi.

    Badania różniły się pod względem zastosowanych interwencji, jednak wszystkie koncentrowały się na modyfikacji czasu spożywania posiłków. Najczęściej analizowaną strategią było tzw. time-restricted eating (TRE), polegające na ograniczeniu dziennego okna żywieniowego, zazwyczaj do 6-10 godzin bez konieczności zmiany jakości czy ilości spożywanego pokarmu. Uwzględniono również inne podejścia, takie jak zmniejszenie liczby posiłków czy przesunięcie większej części dziennej podaży energii na wcześniejsze godziny dnia.

    Kluczowym elementem analizy była ocena wpływu tych strategii na parametry antropometryczne (w tym masę ciała i wskaźnik BMI) oraz wskaźniki metaboliczne, takie jak poziom glukozy czy lipidów we krwi. Szczególną uwagę zwrócono na długość trwania interwencji, co pozwoliło ocenić trwałość obserwowanych efektów.

    Wyniki metaanalizy wskazują, że interwencje oparte na określonym czasie spożywania posiłków prowadzą do niewielkiej, lecz statystycznie istotnej redukcji masy ciała. Efekty te nie są jednak spektakularne i pozostają wyraźnie mniejsze niż w przypadku klasycznych diet opartych na ograniczeniu kalorycznym.

    Podobny charakter miały zmiany w zakresie wskaźników metabolicznych. W części badań odnotowano poprawę kontroli glikemii oraz korzystne zmiany profilu lipidowego, jednak wyniki te nie były jednoznaczne we wszystkich analizowanych populacjach.

    Sugeruje to, że skuteczność tych strategii może zależeć od indywidualnych cech badanych osób, takich jak stan zdrowia, styl życia czy stopień przestrzegania zaleceń.

    Istotnym wnioskiem płynącym z analizy jest wyraźna dominacja badań dotyczących TRE. Oznacza to, że obecny stan wiedzy w największym stopniu odnosi się właśnie do tej formy interwencji, podczas gdy inne strategie, takie jak manipulowanie liczbą posiłków czy ich rozkładem w ciągu dnia pozostają znacznie słabiej zbadane.

    Autorzy zwracają również uwagę na ograniczenia dostępnych dowodów. Wiele badań cechowało się stosunkowo krótkim okresem obserwacji, a także istotną heterogenicznością metodologiczną. Różnice dotyczyły m.in. długości okna żywieniowego, charakterystyki uczestników oraz sposobu oceny efektów. Ponadto część badań opierała się na danych deklaratywnych, co mogło wpływać na wiarygodność wyników.

    Pomimo umiarkowanych efektów, strategie oparte na określonym czasie spożywania posiłków mogą mieć istotne znaczenie praktyczne. Ich główną zaletą jest względna prostota oraz potencjalnie większa akceptowalność w porównaniu z restrykcyjnymi dietami wymagającymi stałej kontroli kaloryczności. Dla wielu osób ograniczenie czasu jedzenia może stanowić łatwiejszą do wdrożenia i utrzymania zmianę stylu życia.

    Źródło:

    https://jamanetwork.com/journals/jamanetworkopen/fullarticle/2825747