CP v2

Tag: Oro gynyba

  • Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) vertinimu, Rusijos kariuomenė šiuo metu gali turėti iki 120 hipergarsinių sparnuotųjų raketų 3M22 „Cirkon“. Pasak ukrainiečių žvalgybos, 2026 metais Rusija planuoja pagaminti dar apie 30 šių raketų.

    „Cirkon“ laikomas vienu moderniausių Rusijos arsenalo ginklų, o jo panaudojimas kare prieš Ukrainą pastaraisiais mėnesiais minimas vis dažniau. Ši raketa kurta kaip priešlėktuvinė ir prieš laivus skirta priemonė, tačiau realiame kare ji naudojama ir smūgiams į sausumos taikinius.

    Kas yra „Cirkon“?

    3M22 „Cirkon“ – manevruojanti hipergarsinė raketa, kuriai priskiriamas itin didelis greitis, paprastai įvardijamas kaip Mach 8–9. Tokie parametrai, kartu su aktyviu manevravimu ir sudėtinga skrydžio trajektorija, apsunkina jos perėmimą.

    Įvairiuose vertinimuose „Cirkon“ nuotolis dažniausiai siejamas su maždaug 1 000 kilometrų riba, nors realus veikimo nuotolis priklauso nuo paleidimo platformos ir profilio. Skelbiama, kad raketa gali gabenti įprastą arba branduolinį kovinį užtaisą.

    Kaip ir iš kur ji paleidžiama?

    Ukrainos pusės duomenimis, „Cirkon“ gali būti paleidžiamas tiek iš laivų, tiek iš pakrantės raketinių kompleksų. Tarp minimų platformų – Rusijos fregatos, taip pat kranto gynybos sistema „Bastion“, kuri kai kuriais atvejais įvardijama kaip pritaikoma šiems užtaisams.

    Ukrainos žvalgyba yra pranešusi ir apie bandymus smogti „Bastion“ infrastruktūrai okupuotame Kryme, siekiant sumažinti riziką atakoms prieš Ukrainos miestus. Tokios operacijos dažniausiai pristatomos kaip prevencinės priemonės prieš smūgius civilinei infrastruktūrai.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai?

    Didžiausias iššūkis, kurį kelia hipergarsiniai ginklai, yra labai trumpas reagavimo laikas ir sudėtingesnės perėmimo sąlygos. Net ir turint modernias sistemas, perėmimas priklauso nuo ankstyvo aptikimo, tinkamos trajektorijos prognozės ir pakankamų perėmėjų atsargų.

    Be to, masiniai smūgiai hipergarsinėmis ar kitomis sudėtingomis raketomis paprastai verčia naudoti brangius perėmimo šaudmenis, o tai didina spaudimą oro gynybos logistikai. Ilgainiui tokia dinamika tampa ne tik kariniu, bet ir resursų planavimo klausimu.

    Skirtingi vertinimai dėl „Cirkon“ gamybos tempo viešojoje erdvėje išsiskiria, o priežastys dažniausiai siejamos su sudėtinga technologija, komponentų tiekimu ir sankcijų poveikiu. Dėl to realus pagaminamų raketų skaičius gali skirtis nuo planų, ypač ilgėjant karui ir augant poreikiui ginkluotei.

  • F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    JAV žvalgybos bendruomenėje dėmesio sulaukė pasakojimas apie incidentą virš Irano, kuriame dalyvavo naikintuvo F-15 pilotas. Pasak tarptautinės žiniasklaidos cituojamų su įvykiu susipažinusių šaltinių, jo liudijimas užfiksuotas oficialiame apklausos raporte.

    Pilotas teigė, kad prieš pat numušimą ore pamatė kelių Irano dronų formaciją, judėjusią neįprastai tiksliai ir sinchroniškai. Jo aprašymas išsiskyrė palyginimu, kad spiečius priminė medūzą, o visa situacija atrodė tarsi ore suformuotas minų laukas.

    Kas iš tiesų galėjo vykti ore?

    Liudijime minėta, kad mažesni dronai galėjo būti išsidėstę po didesniais, taip sukuriant struktūrą, vizualiai panašią į organizmą su ataugomis. Dalis pareigūnų tokį vaizdą vertino atsargiai, nes po katapultavimosi patirtas šokas galėjo paveikti suvokimą.

    Vis dėlto net ir atsargiai vertinamas pasakojimas paskatino diskusiją, ar pilotas galėjo susidurti su dronų spiečiaus technologija, kuri leidžia daugeliui platformų veikti kaip vieningai valdomai sistemai. Šiuolaikinėse kariuomenėse tokios koncepcijos vystomos tam, kad spiečius galėtų keisti formaciją, išsklaidyti riziką ir prisitaikyti prie gynybos priemonių.

    Kodėl dronų spiečiai kelia nerimą?

    Karinės analizės kontekste dronų spiečiai laikomi viena sudėtingiausių grėsmių, nes jie gali perkrauti oro gynybos sistemas ir priversti gynybą eikvoti brangias raketas prieš palyginti pigius taikinius. Net jei atskiri dronai nėra itin pažangūs, masiškumas ir koordinacija gali suteikti taktinį pranašumą.

    Tokiose schemose dažnai aptariami tinklinio ryšio principai, kai dronai dalijasi informacija tarpusavyje ir išlaiko užduotį net praradę dalį ryšio ar atskirus vienetus. Praktikoje tai gali reikšti, kad operatoriui nereikia tiesiogiai valdyti kiekvieno drono, o pakanka nurodyti tikslą ar užduotį.

    Atsargus vertinimas ir platesnis kontekstas

    Šaltinių teigimu, tyrėjai apklausose akcentavo poreikį patikrinti, ar pilotas yra tikras dėl to, ką matė. Tokį atsargumą lemia ir tai, kad ekstremaliose situacijose greitis, aukštis, apšvietimas bei priešlėktuvinių priemonių poveikis gali iškraipyti vaizdą.

    Tačiau net jei medūzos palyginimas nėra pažodinis, pati idėja apie koordinuotus dronų spiečius atitinka pastarųjų metų tendencijas, kai valstybės vis aktyviau investuoja į bepiločių sistemų masiškumą, ryšį ir autonomijos elementus. Karo planuotojams tai reiškia, kad oro gynybos ir elektroninės kovos sprendimai turi būti pritaikyti ne vien pavieniams taikiniams, bet ir dinamiškoms, sparčiai besikeičiančioms grupėms.

  • Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Greičio šuolis keičia taisykles

    Ukrainos oro gynybai vis dažniau tenka susidurti su naujos kartos rusiškais smogiamaisiais dronais, kurių greitis jau ima pranokti dalį Ukrainos naudojamų perėmėjų. Vienas fronte dirbančių Ukrainos priešdroninių padalinių vadų pripažino, kad perėmimai vis dar vyksta, tačiau dažnai remiasi ne sistema, o situacijos palankumu ir operatorių patirtimi.

    Pasak jo, sparčiau skriejantys dronai mažina reakcijos laiką ir palieka mažiau erdvės klaidai, todėl anksčiau veikę sprendimai ne visada duoda tą patį rezultatą. Tokiomis sąlygomis didėja spaudimas greičiau diegti technologiškai pažangesnes perėmimo priemones ir tobulinti koordinavimą tarp skirtingų oro gynybos grandžių.

    Kodėl perėmėjai nespėja?

    Ukrainoje plačiai taikomi dronai perėmėjai iš pradžių buvo kuriami kovai su lėtesniais smogiamaisiais dronais, todėl susidūrus su greitesniais taikiniais ima trūkti esminio pranašumo. Praktikoje perėmimui dažniausiai reikia, kad perėmėjas būtų aiškiai greitesnis už taikinį, kitaip priartėjimas ir ataka tampa per lėti.

    Vadas, prisistatęs slapyvardžiu Ramzes, teigė, kad naujesni rusiški variantai kai kuriais atvejais gali viršyti 300 kilometrų per valandą greitį, o dalis modifikacijų priartėja prie 550 kilometrų per valandą ribos. Tokie skaičiai reiškia, kad perėmėjo greitis, baterijos atsargos ir valdymo tikslumas turi būti kitame lygyje nei iki šiol.

    Net ir lėtesni, klasikiniai smogiamieji dronai, skriejantys maždaug 200–250 kilometrų per valandą greičiu, išlieka sudėtingu taikiniu. Pasak pašnekovo, būna atvejų, kai operatoriai atpažįsta objektą ir patvirtina jo kilmę, bet perėmėjo energijos atsargos jau neleidžia užbaigti persekiojimo ir atlikti saugaus perėmimo.

    Oro sąlygos ir masto problema

    Dar viena silpnoji vieta – priklausomybė nuo oro sąlygų ir matomumo, kai perėmimui svarbus vizualinis kontaktas. Krituliai, rūkas ar žemi debesys sumažina aptikimo ir taikymo tikslumą, o tai sudaro palankesnes sąlygas smogiamiesiems dronams prasiveržti pro gynybą.

    Ramzeso teigimu, šiuo metu sėkmė dažnai ateina tada, kai taikinys manevruoja ir trumpam praranda greitį, o perėmėjų įgulos suspėja išnaudoti momentą. Jis pabrėžė, kad tokia sėkmės formulė sunkiai plečiama, kai atakų skaičius auga, o dronai tampa greitesni ir sudėtingesni.

    Ukrainos pusėje vis dažniau akcentuojama ir statistika, rodanti sparčiai didėjantį greitesnių dronų panaudojimą. Teigiama, kad 2026 metų sausį–birželio viduryje tokių dronų panaudota apie 1 400, kai 2025 metais jų buvo apie 180, o dalis vertinimų leidžia manyti, jog jų dalis atakose gali artėti prie 50 proc.

    Ką daro Ukraina?

    Ukraina tuo pačiu metu vysto naują perėmėjų kartą, kuri turėtų spręsti greičio ir autonomijos problemas. Skelbiama apie bandomas konstrukcijas, galinčias pasiekti apie 450 kilometrų per valandą greitį, taip pat apie sprendimus, kurie labiau automatizuotų perėmimo grandinę nuo aptikimo iki smūgio.

    Vis dėlto tokios sistemos paprastai reikalauja laiko, kol jos tampa masiškai prieinamos ir patikimos realiomis kovinėmis sąlygomis. Iki tol Ukrainai tenka derinti skirtingas priemones, ieškoti greitesnių perėmimo platformų ir mažinti priklausomybę nuo vien tik vizualinio taikinio fiksavimo.

    Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad dronų karas greitai evoliucionuoja, o pranašumą suteikia ne viena priemonė, o visuma: ankstyvas aptikimas, ryšio ir koordinavimo greitis, perėmimo priemonių įvairovė bei atsargų ir gamybos tempas. Greitesni smogiamieji dronai šią logiką tik dar labiau sustiprina.

  • Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas esą pasirengęs remti licencijuotos „Patriot“ raketų gamybos perkėlimą į Europą ir Ukrainą. Pasak jo, tai leistų greičiau papildyti perėmėjų atsargas ir mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    V. Zelenskis teigė, kad apie tai kalbėta po Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, kuriame buvo aptarti Ukrainos oro gynybos poreikiai. Jo žodžiais, techninės galimybės pradėti gamybą Europoje ir Ukrainoje egzistuoja, o esminis klausimas dabar yra JAV licencijų suteikimas.

    „Prezidentas Trumpas planuoja paprašyti JAV gynybos įmonių pradėti licencijuotą oro gynybos raketų gamybą Europoje ir Ukrainoje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ši tema išryškėjo tuo metu, kai Ukraina jaučia nuolatinį „Patriot“ perėmėjų stygių, o Rusija tęsia masines atakas balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis. „Patriot“ sistemos laikomos vienomis efektyviausių prieš balistines grėsmes, tačiau jų veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo pakankamo raketų kiekio.

    Kontraktas su Vokietija ir licencijų reikšmė

    Ukrainos vadovas taip pat nurodė, kad Ukraina pasirašė sutartį su Vokietija dėl 600 „Patriot“ raketų įsigijimo. Vokietija tam tikras „Patriot“ raketas gamina pagal JAV licenciją, todėl licencijavimo klausimas tampa kertiniu ir Ukrainos ambicijoms pradėti gamybą ar surinkimą savo teritorijoje.

    G7 lyderiai baigiamajame pareiškime buvo išreiškę pasirengimą svarstyti licencijų suteikimą, kuris leistų didinti Ukrainos vidaus karinės pramonės gamybą. Jei licencijos būtų suteiktos, tai galėtų sutrumpinti tiekimo grandines, supaprastinti remontą ir planuoti gamybą pagal fronto poreikius, tačiau sprendimai priklausytų nuo politinių ir eksporto kontrolės procedūrų Vašingtone.

    Kodėl „Patriot“ raketų trūkumas tapo kritinis

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos oro gynybą papildyti sunku dėl ribotų gamybos pajėgumų ir didelės paklausos sąjungininkų arsenaluose. Perėmėjų stoką didina ir tai, kad tokios raketos yra brangios, sudėtingos gamyboje, o jų gamybos apimčių didinimas paprastai užtrunka.

    V. Zelenskis viešai pabrėžė, kad licencijuota gamyba būtų vienas būdų mažinti priklausomybę nuo politinių sprendimų dėl tiekimo ir nuo sandėlių likučių Europoje bei JAV. Kartu jis akcentavo, kad be JAV leidimų net ir turint gamybinius pajėgumus sprendimas į priekį nepajudės.

    „Mums reikia licencijos iš Jungtinių Valstijų, o dabar pakanka asmeninio prezidento Trumpo sprendimo“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

  • Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Socialiniuose tinkluose pasirodė naujos nuotraukos, kuriose Ukrainos kariai matomi su kiniškais nešiojamaisiais priešlėktuviniais raketų kompleksais. Tai stebina, nes Kinija oficialiai teigia Ukrainai ginklų netiekianti. Dėl to viešojoje erdvėje vėl keliamas klausimas, kokiu keliu tokia ginkluotė galėjo pasiekti frontą.

    Ekspertai primena, kad kare Ukrainoje jau ne kartą fiksuota įvairios Kinijoje pagamintos įrangos ir komponentų. Dalis jų į frontą patenka netiesiogiai per tarpininkus, civilinę rinką ar trečiąsias šalis. Vis dėlto nešiojami priešlėktuviniai kompleksai yra jautresnė kategorija, todėl jų kilmė kelia daugiau klausimų.

    Kokie tai kompleksai ir ką jie gali

    Minimi modeliai FN-6 ir FN-16 priskiriami nešiojamiems priešlėktuviniams kompleksams, skirtiems numušti žemai skrendančius taikinius. Tokia ginkluotė dažniausiai naudojama prieš sraigtasparnius, atakos lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Šie kompleksai vertinami kaip svarbus artimojo nuotolio oro gynybos elementas.

    FN-16 dažnai apibūdinamas kaip „paleisk ir pamiršk“ tipo sistema, taikinį sekanti pagal infraraudonųjų spindulių principą. Viešai skelbiama, kad maksimalus veikimo nuotolis siekia apie 6 kilometrus, o maksimalus aukštis apie 4 kilometrus. Tokie parametrai atitinka tipinę nešiojamų sistemų nišą, kuri karo sąlygomis ypač reikšminga kovojant su dronais ir sraigtasparniais.

    Kaip kinų ginklai galėjo atsidurti Ukrainoje

    Tiesioginio atsakymo, iš kur konkrečiai šios sistemos atsirado Ukrainos daliniuose, šiuo metu nėra. Viena iš versijų būtų perimta ginkluotė, tačiau viešojoje erdvėje nėra patikimų duomenų, kad Rusija plačiai naudotų būtent FN-6 ar FN-16. Todėl vien „trofėjų“ paaiškinimas daugeliui analitikų atrodo nepakankamas.

    Kita aptariama hipotezė siejama su ankstesniais konfliktais Artimuosiuose Rytuose, kur FN serijos kompleksai buvo fiksuoti įvairių ginkluotų grupuočių arsenaluose. Tokia ginkluotė galėjo būti perimta, vėliau sandėliuota ir galiausiai perduota Ukrainai kaip parama ar netiesioginis tiekimas per trečiąsias šalis. Taip pat neatmetama galimybė, kad dalis ginklų į Europą patenka per nelegalius kanalus.

    Ši situacija dar kartą parodo, kad karo metu ginklų judėjimas ne visada vyksta vien tik per viešai skelbiamus valstybinius sprendimus. Net ir griežtai kontroliuojamų sistemų atveju egzistuoja tarpininkų grandinės, perėmimai ir antrinės rinkos. Kol kas tai lieka atvira istorija, kurią gali paaiškinti tik oficialūs tyrimai arba patikimai patvirtinta informacija.

  • Lenkų „Piorun“ raketos keliauja į Prancūziją: pasirašytas sandoris dėl integracijos į „Rampart“

    Lenkų „Piorun“ raketos keliauja į Prancūziją: pasirašytas sandoris dėl integracijos į „Rampart“

    Eurosatory 2026 gynybos parodos Paryžiuje pabaigoje pasirašytas susitarimas, kuris gali atverti naują etapą lenkiškos artimojo nuotolio oro gynybos sistemos „Piorun“ eksportui. Bendrovės „Mesko S.A.“, „CRW Telesystem-Mesko“ ir „Naval Group“ sutarė demonstruoti „Piorun“ raketų integraciją su prancūziškomis „Rampart“ paleidimo sistemomis.

    Susitarimas numato praktinę demonstraciją jūrinėje platformoje per jūrų pratybas, kad būtų įvertintas suderinamumas ir veikimas realiomis sąlygomis. Jei bandymai bus sėkmingi, „Piorun“ galėtų tapti vienu iš pilnaverčių ginkluotės pasirinkimų „Rampart“ sistemai, kuri planuojama Prancūzijos kariniams laivams ir eksportui.

    „Piorun“ pastaraisiais metais sulaukė didelio dėmesio dėl efektyvaus panaudojimo Ukrainoje, kur jis naudojamas nuo plataus masto karo pradžios. Toks kovinis patikrinimas dažnai tampa svarbiausiu argumentu pirkėjams, ypač renkantis labai trumpo nuotolio oro gynybos sprendimus, skirtus kovai su sraigtasparniais, sparnuotosiomis raketomis ir bepiločiais.

    Lenkiškas kompleksas jau buvo parduotas ar pasirinktas kelių Europos valstybių, tarp jų minimos Norvegija, Švedija, Lietuva, Estija ir Belgija. Dėl to galimas Prancūzijos sprendimas būtų reikšmingas ne tik kaip naujas klientas, bet ir kaip signalas kitoms šalims, kurios ieško greitai diegiamų, kovinėmis sąlygomis išbandytų sprendimų.

    Kas yra „Piorun“ ir kuo jis svarbus

    „Piorun“ yra nešiojamas priešlėktuvinis raketinis kompleksas, sukurtas modernizuojant ankstesnės kartos sprendimus ir pritaikant juos naujesnėms grėsmėms. Jo veikimo parametrai viešai aprašomi kaip maždaug iki 6,5 kilometro nuotolis ir iki 4 kilometrų aukštis, o taikiniai aptinkami ir sekami infraraudonųjų spindulių principu.

    Svarbi savybė yra atsparumo trikdymui sprendimai, kurie padeda veikti aplinkoje, kurioje naudojamos šiluminės gaudyklės ir kitos klaidinimo priemonės. Tokios savybės ypač aktualios šiandien, kai mūšio lauke sparčiai daugėja mažų ir pigių bepiločių, o oro gynybai tenka dirbti tankioje ir dinamiškoje grėsmių aplinkoje.

    „Rampart“ idėja: moduliškumas ir eksportas

    „Rampart“ yra „Naval Group“ kuriama labai trumpo nuotolio daugiafunkcė paleidimo sistema, pirmiausia skirta kariniams laivams, tačiau numatoma ir galimybė pritaikyti ją antžeminėse platformose. Koncepcijos esmė yra moduliškumas, leidžiantis derinti skirtingos paskirties efektorius ir priemones pagal konkrečią misiją.

    Gamintojo pateikiama informacija nurodo, kad sistema gali talpinti iki 1 000 kilogramų amunicijos, o bokštelyje numatyti keturi paleidimo modulių blokai. Toks sprendimas leidžia operatoriams pritaikyti konfigūraciją prie skirtingų grėsmių, o eksportui tai patrauklu tuo, kad klientai gali prašyti integruoti jų jau naudojamą ginkluotę.

    Kodėl integracija svarbi abiem pusėms

    „Mesko“ ir partneriams sėkminga integracija galėtų tapti tiesioginiu keliu į Prancūzijos rinką, įskaitant potencialų poreikį jūrų pajėgose. Be to, jei „Rampart“ būtų parduodamas trečiosioms šalims, „Piorun“ galėtų tapti papildomu pasiūlymu tiems pirkėjams, kurie jau naudoja lenkišką kompleksą arba ieško alternatyvų.

    „Naval Group“ savo ruožtu stiprina „Rampart“ patrauklumą tarptautinėje rinkoje, nes suderinamumas su plačiau paplitusiu užsienio efektoriumi didina sistemos lankstumą. Gynybos pramonėje tai dažnai reiškia ne tik didesnes pardavimo galimybes, bet ir greitesnį sprendimų diegimą klientams, kurie nori išvengti ilgos integracijos grandinės.

    Kol kas kalbama apie demonstracinius darbus ir bandymus, o ne galutinį pirkimo sprendimą. Vis dėlto pats susitarimas rodo kryptį, kuria juda Europos gynybos rinka: siekiama moduliškų sistemų, suderinamų su skirtingų šalių ginkluote, kad reagavimas į grėsmes ir tiekimo grandinės būtų kuo lankstesnės.

  • Ukraina atveria slaptą „TrophyLab“ bazę: kas joje apie Rusijos ginklus ir ką tai keičia kare

    Ukraina atveria slaptą „TrophyLab“ bazę: kas joje apie Rusijos ginklus ir ką tai keičia kare

    Ukrainos gynybos sektorius paskelbė apie platformą „TrophyLab“, kurioje vienoje vietoje kaupiami duomenys apie Rusijos ginkluotę, paimtą iš mūšio lauko ir išanalizuotą laboratorijose. Skelbiama, kad sistema skirta sąjungininkų vyriausybėms, kariuomenėms, tyrimų institutams ir gynybos pramonei, siekiančiai greičiau suprasti priešo technologijas.

    Platformoje žadama pateikti inžinerinius duomenis, technines analizes ir dokumentaciją apie perimtus rusiškus ginklus bei jų komponentus. „TrophyLab“ savo kataloge nurodo turinti 115 vienetų iš 79 kategorijų, todėl tikimasi, kad tai leis tiksliau įvertinti, kaip veikia skirtingos sistemos ir kur jų silpnosios vietos.

    Ko tikisi Ukraina ir sąjungininkai?

    Ukrainos tikslas yra sutrumpinti laiką nuo naujos grėsmės aptikimo iki realių kontrpriemonių atsiradimo fronte. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį elektroninės kovos priemonių pritaikymą, tikslesnį oro gynybos algoritmų derinimą ar veiksmingesnę apsaugą nuo dronų ir valdomų šaudmenų.

    „Per šią saugią platformą sąjungininkų vyriausybės, laboratorijos ir gynybos technologijų gamintojai gauna prieigą prie detalių techninių duomenų, ataskaitų ir pažeidžiamumų“, – sakė Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministras Mychailas Fedorovas.

    Jis pabrėžė, kad naudotojai gali prašyti ir fizinių pavyzdžių bandymams, taip esą spartinant priemonių kūrimo ciklą. Vis dėlto viešai nenurodoma, ar prieiga bus apmokestinta, kokiomis sąlygomis ir ar visi prašymai dėl fizinių pavyzdžių bus tenkinami.

    Fiziniai pavyzdžiai ir saugumo filtras

    „TrophyLab“ idėja apima ne tik dokumentus, bet ir galimybę gauti įrangą neinvazinei analizei, o kai kuriais atvejais ir bandymams, kuriems reikalingas visiškas išardymas ar sistemos sunaikinimas. Gynybos pramonėje būtent tokie testai dažnai duoda didžiausią praktinę naudą, nes leidžia patikrinti realias medžiagas, modulius, jutiklius ir jų atsparumą trikdymui.

    Kartu akcentuojama, kad prieiga bus ribojama ir turės atitikti saugumo reikalavimus. Toks filtras būtinas, kad Rusija ar su ja susiję tarpininkai neįsiskverbtų į sistemą, nes Maskva nuosekliai ieško būdų apeiti ribojimus ir gauti jautrias technologijas, komponentus ar informaciją.

    Ką tai gali reikšti regionui?

    Platforma teoriškai gali būti aktuali ir valstybėms, kurios remia Ukrainą ir pačios spartina gynybos modernizavimą. Platesnė, centralizuota prieiga prie duomenų apie realiai panaudotą rusišką techniką gali padėti greičiau įvertinti grėsmes, planuoti pirkimus ir pritaikyti nacionalines pajėgas pagal fronto patirtį.

    Iki šiol informacijos apsikeitimas vyko ir kitais kanalais, įskaitant atskirus perimtos technikos perdavimus sąjungininkams analizei. „TrophyLab“ siekis yra tokią praktiką sisteminti ir standartizuoti, kad tyrėjai bei gamintojai gautų palyginamą, patikrinamą medžiagą vienoje vietoje.

    Kol kas atviri lieka keli klausimai: kiek plačiai bus dalijamasi fiziniais pavyzdžiais, kokie bus atrankos kriterijai privačioms bendrovėms ir ar prieiga taps mokama paslauga. Aišku viena: duomenų karas, kuriame sprendžia inžinerija ir analizė, tampa ne mažiau svarbus už mūšius lauke.

  • Dronų ataka Maskvoje baigėsi fiasko: sprogimą naftos perdirbimo gamykloje sukėlė savi

    Dronų ataka Maskvoje baigėsi fiasko: sprogimą naftos perdirbimo gamykloje sukėlė savi

    Per Ukrainos dronų ataką Maskvos pakraštyje esančioje Kapotnios teritorijoje užfiksuotas sprogimas naftos perdirbimo gamykloje, o vaizdo įrašai greitai išplito socialiniuose tinkluose. Naujai pasirodžiusi medžiaga leidžia įtarti, kad vieną iš talpyklų galėjo kliudyti ne dronas, o pačios Rusijos oro gynybos ugnis.

    Įrašuose matyti, kaip po smūgio vienos talpyklos dangtis pakyla į viršų ir nuskrieja dešimtis metrų. Analitikai, remdamiesi raketos skrydžio trajektorija ir sprogimo pobūdžiu, kelia versiją, kad incidentą galėjo sukelti Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistema, tarp minimų variantų – „Pancyr“.

    Atakos naktį Maskvos oro gynybos veiksmus lydėjo chaosas ir fragmentiški sprendimai. Vietos įrašuose taip pat matyti kariai su nešiojamaisiais priešlėktuviniais kompleksais, bandantys apšaudyti danguje skrendančius taikinius miesto aplinkoje, šalia judančių automobilių.

    Kapotnios naftos perdirbimo gamykla laikoma viena didžiausių Rusijoje: viešai skelbiama, kad jos pajėgumai siekia apie 17 milijonų tonų per metus. Tokie objektai svarbūs ne tik civilinei rinkai, bet ir logistikai, todėl smūgiai energetikos infrastruktūrai pastaraisiais mėnesiais tapo viena ryškiausių karo tendencijų.

    Pastaruoju metu dronų atakos vis dažniau nukreipiamos į naftos perdirbimo ir degalų saugojimo grandis, nes net laikini sutrikimai gali paveikti tiekimo grandines, kainodarą ir rezervų paskirstymą. Dėl šios priežasties Rusija stiprina oro gynybą aplink strategiškai svarbius objektus, tačiau praktika rodo, kad tankioje miesto aplinkoje klaidų rizika išlieka didelė.

    Maskva po atakos viešai kartojo grasinimus atsakomaisiais smūgiais Ukrainai. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistams Maskvoje teigė, kad Vladimiras Putinas esą pasiryžęs tęsti masines atakas.

    „Vladimiras Putinas yra pasiryžęs vykdyti tolesnes plataus masto atakas“, – sakė Sergejus Lavrovas.

    Nepriklausomas incidento priežasčių patvirtinimas iš patikimų oficialių šaltinių kol kas ribotas, tačiau viešojoje erdvėje daugėja požymių, kad dalį žalos galėjo lemti netikslus oro gynybos darbas. Tai dar kartą atkreipia dėmesį į problemą, su kuria susiduria abi kariaujančios pusės: masiniai, pigesni dronai priverčia brangias gynybos sistemas veikti ekstremaliomis sąlygomis, kur kiekviena klaida kainuoja labai brangiai.

  • Ukraina ruošiasi gauti „Meteor“ raketas: kas pasikeistų danguje ir kodėl tai svarbu Europai

    Ukraina ruošiasi gauti „Meteor“ raketas: kas pasikeistų danguje ir kodėl tai svarbu Europai

    Ukrainos gynybos ministras Mychailas Fedorovas pranešė, kad artimiausiu metu Ukraina planuoja įsigyti „Meteor“ oro–oro raketų, pasitelkdama Europos kreditinius mechanizmus. Tai vienas pažangiausių Vakarų rinkoje prieinamų ilgojo nuotolio sprendimų, galintis sustiprinti Ukrainos oro pajėgų galimybes.

    Šis pareiškimas išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aukšto rango Ukrainos pareigūnas tiesiogiai užsiminė apie „Meteor“ įsigijimą. Viešojoje erdvėje šis klausimas siejamas ir su Ukrainos siekiu gauti naujų naikintuvų „JAS 39E/F Gripen“, apie tokio kelio svarstymus anksčiau yra kalbėjęs ir prezidentas Volodymyras Zelenskis.

    „Meteor“ įvedimas į Ukrainos ginkluotę būtų naujas gebėjimas, galintis pakeisti oro kovos logiką didesniais atstumais. Tačiau vien raketų ir orlaivių nepakanka: būtina ir patikima žvalgybinė informacija, taikinių aptikimo bei sekimo grandinė, ryšio ir duomenų perdavimo infrastruktūra.

    Kuo ypatinga „Meteor“ raketa

    „Meteor“ yra europinės MBDA sukurtos ilgojo nuotolio oro–oro raketos, išsiskiriančios reaktyviniu, vadinamuoju ramjet tipo varikliu. Tokia schema leidžia ilgiau išlaikyti didelę greitį ir energiją skrydžio pabaigoje, o tai ypač svarbu perimant manevruojančius taikinius.

    Viešai skelbiama, kad „Meteor“ nuotolis siekia apie 200 kilometrų, o maksimalus greitis gali būti apie Mach 4. Dažnai lyginama su JAV „AIM-120 AMRAAM“: nors naujesnės šių raketų versijos taip pat pasižymi dideliu nuotoliu, „Meteor“ pranašumu laikoma energijos išlaikymo charakteristika tolimoje skrydžio fazėje.

    Su kokiais naikintuvais ji naudojama

    „Meteor“ jau integruota į Europos naikintuvus „Eurofighter Typhoon“, „Rafale“ ir „JAS 39 Gripen“. Būtent todėl dažniausiai minimas ryšys su „Gripen“ platforma, kuri Europoje laikoma lankstesne ir pigiau eksploatuojama alternatyva daliai kitų vakarietiškų naikintuvų.

    Taip pat vyksta „Meteor“ integravimo į „F-35“ programa, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Jungtinės Karalystės ir Italijos partneriai. Viešai nurodoma, kad tokios integracijos tikslas siejamas su 2030-ųjų pradžia, todėl šis sprendimas laikomas vidutinės trukmės perspektyva.

    Ką tai reikštų Ukrainai ir regionui

    Jeigu Ukraina realiai gautų „Meteor“, tai sustiprintų jos galimybes atgrasyti ir perimti priešo orlaivius didesniais atstumais, ypač ten, kur svarbi ankstyva taikinių aptikimo informacija. Kartu tai didintų poreikį integruoti vakarietišką ginkluotę į vientisą valdymo ir žvalgybos sistemą.

    Europos kreditinis finansavimas tokiems pirkiniams rodo ir platesnę tendenciją: parama Ukrainai vis dažniau remiasi ne vien atsargų perdavimu, bet ir naujų pajėgumų formavimu, įskaitant mokymus, logistiką ir ilgalaikį aptarnavimą. Galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai bus sukurta visa reikalinga infrastruktūra ir kaip sklandžiai vyks integracija su turimais ar būsimais naikintuvais.

  • Ekspertas įvertino Rusijos „Cirkon“: stebuklingas ginklas gali būti ne toks greitas, kaip skelbiama

    Ekspertas įvertino Rusijos „Cirkon“: stebuklingas ginklas gali būti ne toks greitas, kaip skelbiama

    Kas yra 3M22 „Cirkon“

    Rusija karo Ukrainoje metu pirmą kartą panaudojo 3M22 „Cirkon“ raketas, kurias pristato kaip modernų ir NATO esą ypač pavojingą ginklą. Vis dėlto nepriklausomas raketų technologijų ekspertas Fabian Hinz kelia abejonių, ar viešai deklaruojamos šios sistemos savybės atitinka realybę.

    „Cirkon“ siejamas su smūgiais tiek į jūrinius, tiek į sausumos taikinius. Rusiškoje komunikacijoje ši raketa dažnai vadinama hipergarsine, o jos greitis apibūdinamas kaip kelis kartus viršijantis garso greitį.

    Greitis ir hipergarsinio skrydžio klausimas

    Rusijos pareigūnai anksčiau teigė, kad „Cirkon“ gali pasiekti apie 9 Mach greitį, o tai būtų maždaug 11 000 kilometrų per valandą. Tokie skaičiai paprastai siejami su scramjet tipo oro įsiurbiančiais varikliais, kurie teoriškai leidžia ilgiau išlaikyti labai didelį greitį atmosferoje.

    Fabian Hinz analizėje remiasi viešai prieinama informacija ir skirtingais stebėjimų duomenimis, kurie rodo kuklesnį vaizdą. Jo vertinimu, dalyje pranešimų apie realius panaudojimus minimas greičio intervalas labiau primena 5,5–7,5 Mach, o kai kuriais atvejais prieš smūgį greitis esą mažėja iki maždaug 4,5 Mach.

    Tokie greičio svyravimai, eksperto teigimu, gali turėti praktinę reikšmę oro gynybai, nes mažesnis greitis ir prognozuojamesnė trajektorija didina perėmimo tikimybę. Vis dėlto jis pabrėžia, kad karo sąlygomis pateikiami skaičiai ne visuomet gali būti nepriklausomai patikrinti.

    Kas išduoda variklio tipą

    Vienas svarbiausių klausimų yra tai, ar „Cirkon“ iš tiesų naudoja scramjet variklį, kuriam būtinas oro įsiurbimas. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad viešojoje erdvėje trūksta aiškių vizualinių įrodymų, leidžiančių patikimai identifikuoti oro įsiurbimo sprendimus šios raketos konstrukcijoje.

    Analizėje taip pat aptariamos spekuliacijos dėl tariamai naudojamo skysto kuro „Detsilin-M“, kuris esą galėtų pagerinti parametrus. Fabian Hinz teigia, kad tokios informacijos patvirtinti nepavyksta, o ji gali būti kilusi iš skirtingų pranešimų supainiojimo, todėl išvados apie kurą išlieka neapibrėžtos.

    Eksperto argumentuose minimi ir Ukrainoje rastų nuolaužų vaizdai bei jų interpretacijos, kurios gali labiau atitikti kietojo kuro raketinio variklio komponentus. Toks scenarijus leistų daryti prielaidą, kad dalis „Cirkon“ skrydžio gali būti artimesnė kvaziballistinei trajektorijai, o ne nuolat manevruojančiai sparnuotajai hipergarsinei raketai.

    „Realybę geriau vertinti kaip manevringumo spektrą: sistemas apibrėžia tai, kiek ir kaip ilgai jos gali manevruoti hipergarsiniu greičiu, o ne vien etiketės“, – sakė Fabian Hinz.

    Ekspertas pabrėžia, kad net ir tuo atveju, jei „Cirkon“ neatitinka maksimalistinio hipergarsinio manevruojančio ginklo apibrėžimo, jis vis tiek gali kelti rimtą grėsmę. Didelis greitis tam tikrose skrydžio fazėse, aukščio profilis ir galimi manevrai gali išlikti sudėtingu iššūkiu perėmimo sistemoms.

    Kartu ši diskusija išryškina platesnę tendenciją: valstybių varžybose dėl hipergarsinių technologijų svarbi ne tik deklaruojama „Mach“ reikšmė, bet ir reali trajektorijos kontrolė, taikinių aptikimo bei perėmimo grandinė. Būtent šios detalės dažnai lemia, ar ginklas tampa strateginiu pranašumu, ar tik komunikaciniu simboliu.