Ukrainos saugumo tarnyba kartu su ukrainiečių gamintoju „Wild Hornets“ paviešino vaizdo įrašus, kuriuose matyti ore perimami rusiški „Gieran-5“ dronai. Šis modelis siejamas su rusiškais smogiamaisiais bepiločiais, kurie naudojami atakoms prieš infrastruktūrą ir taikinius dideliu atstumu.
Skelbiama, kad „Gieran-5“ yra turboreaktyviniu varikliu varomas dronas, galintis pasiekti iki 600 kilometrų per valandą greitį. Taip pat minima, kad kai kuriais atvejais šie dronai galėjo nuskristi iki maždaug 960 kilometrų, o kovinė galvutė gali sverti iki 90 kilogramų.
Kas pasikeitė konstrukcijoje
Ukrainos karinės tematikos šaltiniai atkreipė dėmesį į naują konstrukcinę detalę: variklis matomas ne išorinėje gondoloje virš fiuzeliažo, o integruotas į patį korpusą. Tokia schema skiriasi nuo anksčiau viešai fiksuotų „Gieran-5“ variantų.
Variklio perkėlimas į korpusą gali sumažinti aerodinaminį pasipriešinimą, nes nelieka papildomų tvirtinimų ir išsikišimų, didinančių priekinį plotą. Esant deklaruojamam 450–600 kilometrų per valandą greičiui, toks pasipriešinimo sumažinimas tampa ypač reikšmingas.
Mažesni nuostoliai ore paprastai reiškia ir efektyvesnį degalų naudojimą, lengviau išlaikomą kreiserinį greitį bei stabilesnį skrydį. Dėl to gali augti ir realus nuotolis, o kai kurios analizės leidžia svarstyti, kad po modifikacijų jis gali perkopti 1 000 kilometrų ribą.
Kodėl tai svarbu regiono saugumui
Tokio nuotolio ir greičio smogiamieji dronai kelia grėsmę ne tik fronto zonai, bet ir Vakarų Ukrainos objektams, nes leidžia smogti iš gilesnių užnugario teritorijų. Praktikoje tai apsunkina gynybą, nes įspėjimo laikas trumpėja, o perėmimo langas tampa siauresnis.
Tekste minima, kad „Gieran-5“ buvo panaudotas atakai naktį iš rugsėjo 12 į 13 dieną, kai taikiniu tapo sunkvežimis pasienio perėjimo zonoje Dorohusk–Jagodzin, maždaug už 800 metrų nuo Lenkijos sienos. Taip pat nurodoma, kad per kitą ataką rugsėjo 17 dieną dronas galėjo nukristi maždaug už 3 kilometrų nuo sienos.
Mažesnis matomumas ir kompromisai
Integruotas variklis gali turėti ir papildomą efektą: korpusas iš dalies pridengia įkaitusias variklio dalis, todėl teoriniu požiūriu gali mažėti šiluminis kontrastas infraraudonųjų spindulių ruože. Tai gali apsunkinti dalį aptikimo priemonių, nors realus poveikis priklauso nuo konkrečios konstrukcijos ir skrydžio režimų.
Kita vertus, toks sprendimas paprastai reikalauja sudėtingesnės vidaus sandaros: reikia oro įsiurbimo kanalų, izoliacijos, tvirtinimų, o tai užima vietą fiuzeliaže. Dėl to gamintojams tenka rinktis, ar aukoti dalį degalų talpos, ar keisti kitus komponentus, kad būtų išlaikyti ankstesni parametrai.
Ukrainos pusės paviešinta medžiaga rodo, kad dronų evoliucija tęsiasi, o konstrukciniai pakeitimai orientuoti į didesnį efektyvumą ir sudėtingesnį perėmimą. Tai reiškia, kad oro gynybai vis dažniau tenka prisitaikyti prie greitesnių, toliau skrendančių ir potencialiai sunkiau aptinkamų grėsmių.
Leave a Reply