CP v2

Tag: Psichikos sveikata

  • Naktinės oro pavojaus sirenos ukrainiečiams sutrumpino miegą 40 min.: ką tai reiškia sveikatai

    Karo kasdienybė Ukrainoje vis dažniau matuojama ne tik fronto įvykiais, bet ir jų pasekmėmis žmonių sveikatai. Specialistų vertinimu, naktinės oro pavojaus sirenos vidutiniškai sutrumpino ukrainiečių miegą apie 40 minučių, o tai ilgainiui gali turėti apčiuopiamų padarinių tiek fizinei, tiek psichikos būklei.

    Apie tai viešai kalbėjo Valstybinės įstaigos Ju. I. Kundiievo vardu pavadinto Darbo medicinos instituto Ukrainos nacionalinės medicinos mokslų akademijoje vadovas Bohdanas Božukas. Jo teigimu, sirenos, elektros tiekimo sutrikimai, nuolatinė įtampa, netektys ir infrastruktūros griovimas formuoja kumuliacinį smūgį, labiausiai paliečiantį dirbančiuosius.

    „Mūsų tyrimai ir klinikinė praktika tai patvirtina: sirenos, elektros tiekimo sutrikimai, lėtinis stresas, mirtis ir infrastruktūros griovimas kasdien sukuria kumuliacinį smūgį tautos sveikatai“, – sakė Bohdanas Božukas.

    Medikai primena, kad miegas yra viena svarbiausių organizmo atkūrimo grandžių: jis padeda reguliuoti hormonų pusiausvyrą, imuninės sistemos veiklą, emocijų kontrolę ir atminties procesus. Kai miegas nuolat trumpėja, dažniausiai pirmiausia nukenčia dėmesys, reakcijos greitis ir gebėjimas priimti sprendimus.

    Eksperto teigimu, tai ypač jautru profesijoms, kuriose klaidos kaina didelė: gydytojams, vairuotojams, sudėtingą įrangą valdantiems operatoriams ir kitiems kritinių paslaugų darbuotojams. Ilgainiui prastėjantis miegas didina perdegimo, nerimo, depresijos ir potrauminio streso simptomų riziką, o taip pat gali prisidėti prie nelaimingų atsitikimų darbe.

    Instituto vadovas atkreipė dėmesį, kad ryškesni miego sutrikimai ir panikos epizodai daugeliui žmonių pasireiškė praėjus maždaug pusantrų metų nuo plataus masto invazijos pradžios. Atskirai pabrėžta, kad sveikatos priežiūros darbuotojų grupėje jau po šešių mėnesių dalis žmonių atitiko potrauminio streso sutrikimo kriterijus, o daliai buvo būdingi depresijos požymiai.

    Naktinės sirenos, pasak jo, tampa atskiru veiksniu, nes jos ne tik pažadina, bet ir palaiko budrumą, trukdo užmigti iš naujo bei mažina gilaus miego fazių trukmę. Tokia situacija, kai organizmas nuolat neatsistato, sukuria vadinamąjį lėtinio miego trūkumo efektą.

    Šalia psichologinių padarinių fiksuojamos ir somatinės problemos. B. Božuko teigimu, kovos veiksmų paveiktose teritorijose tarp sergančiųjų arterine hipertenzija per pirmuosius metus dažnėjo sunkios, sunkiau kontroliuojamos būklės, hipertenzinės krizės ir širdies ritmo sutrikimai.

    Taip pat pranešama apie prastėjančius antro tipo cukrinio diabeto rodiklius, ypač šalies rytuose ir šiaurėje, kur sveikatos paslaugų prieinamumą dažniau trikdo saugumo ir logistikos problemos. Specialistai pabrėžia, kad stresas ir miego trūkumas gali apsunkinti tiek ligos kontrolę, tiek gydymo režimo laikymąsi.

    Dar vienas signalas – reprodukcinės sveikatos sutrikimai. Pasak eksperto, moterys reprodukcinio amžiaus labiausiai paveiktuose regionuose dažniau praneša apie menstruacijų ciklo sutrikimus, o nėštumo komplikacijos, anot jo, fiksuojamos maždaug du kartus dažniau.

    Kalbėdamas apie darbo saugą, instituto vadovas nurodė, kad 2022–2024 metais registruota 2 157 nelaimingų atsitikimų darbe atvejų tarp darbuotojų, dirbusių karo veiksmų sąlygomis ar likviduojant jų padarinius. Iš jų 592 atvejai buvo mirtini, o tai rodo augančią riziką, kurią gali stiprinti nuovargis, išsiblaškymas ir prastesnė koordinacija.

    Jei situacija nesikeis, B. Božukas prognozuoja tolesnį lėtinių neinfekcinių ligų augimą, įskaitant hipertenziją, diabetą ir širdies bei kraujagyslių patologijas. Jo vertinimu, augimas gali siekti apie 20–30 proc., o kartu gali ryškėti ir didesnė psichikos sutrikimų banga, kurios mastas ne visur dar matomas.

    „Priešlaikinis senėjimas ir darbingo amžiaus žmonių neįgalumas šiandien nėra teorinė grėsmė – tai procesas, kurį jau galima fiksuoti“, – pabrėžė Bohdanas Božukas.

    Specialistai akcentuoja, kad ilgalaikiam poveikiui suvaldyti neužteks vien individualių pastangų, tokių kaip miego higiena ar streso valdymo pratimai. Reikalingos sisteminės reabilitacijos ir psichologinės pagalbos programos, taip pat darbo aplinkos sprendimai, mažinantys nuovargio ir klaidų riziką kritinėse profesijose.

    Kontekste vis dažniau minima ir demografinė bei darbo rinkos įtampa: visuomenės senėjimas didina krūvį dirbantiesiems, o karo sąlygomis darbuotojų trūkumas verčia įmones ieškoti papildomų žmonių. Ekspertai perspėja, kad negydomas miego trūkumo ir streso poveikis gali dar labiau mažinti šalies darbo potencialą artimiausiais metais.

  • Kaip atpažinti toksišką elgesį darbe: 4 dažniausi bruožai ir ką daryti, kad apsaugotumėte ribas

    Toksiniu žmones įprasta vadinti tuos, kurių bendravimas ar veiksmai nuosekliai kenkia aplinkiniams: silpnina pasitikėjimą, kuria įtampą ir trukdo dirbti. Psichologai pabrėžia, kad dažnai tai susiję su nesaugumu, stresu ar prasta emocijų reguliacija, o ne „blogu charakteriu“.

    Darbo aplinkoje svarbiausia ne „diagnozuoti“ žmogų, o atpažinti pasikartojančius elgesio modelius ir laiku pasirūpinti ribomis. Tai padeda apsaugoti psichikos sveikatą, sumažinti konfliktų eskalaciją ir išvengti perdegimo.

    Vienas ryškiausių požymių, kai žmogus sistemingai trukdo kitiems judėti į priekį: delsia perduoti informaciją, „pamiršta“ susitarimus, nenori padėti, o kartais sąmoningai komplikuoja užduotis. Iš šalies tai gali atrodyti kaip smulkmenos, tačiau ilgainiui tokie veiksmai stabdo komandos tempą.

    Dažna tokio elgesio priežastis yra kontrolės poreikis ir baimė prarasti svarbą. Kai kolega jaučiasi nesaugiai, jis gali bandyti kompensuoti tai ribodamas kitų galimybes ar kurdamas priklausomybę nuo savęs.

    Kitas bruožas, kai pagalba ir bendradarbiavimas virsta nuolatiniu „skolų“ skaičiavimu: kas kam ką padarė ir kada „atsilygins“. Toks požiūris ypač greitai ardo pasitikėjimą, nes kolegos pradeda jausti, kad bet koks palankumas turės kainą.

    Organizacinės psichologijos požiūriu sveikas abipusiškumas yra normalus, tačiau nuolatinis „taškų“ rinkimas dažniausiai signalizuoja manipuliaciją. Tai taip pat gali būti būdas daryti spaudimą ir išsiderėti sau palankius sprendimus.

    Streso metu kai kurie žmonės ima iškrauti pyktį ne ten, kur kyla problema, o ant aplinkinių. Darbe tai pasireiškia kandžiomis pastabomis, sarkazmu, staigiais balso pakėlimais ar viešu kaltinimu dėl dalykų, kurių kiti nekontroliavo.

    Psichologijoje tai siejama su emocijų perkėlimu: vidinė įtampa nukreipiama į saugesnį taikinį. Hierarchinėse, didelio spaudimo organizacijose toks modelis gali tapti „norma“, jei vadovai jo nestabdo ir neįtvirtina aiškių elgesio standartų.

    Dar vienas dažnas signalas, kai smulkios klaidos ar nesusipratimai išpučiami iki „katastrofos“: keliami ultimatumai, grasinama skundais, ieškoma kaltų vietoje sprendimo. Tokiose situacijose dėmesys nukreipiamas nuo darbo esmės į įtampos palaikymą.

    Specialistai tai neretai sieja su poreikiu įtvirtinti autoritetą ar paslėpti savo nesaugumą. Kai žmogus jaučiasi pažeidžiamas, jam lengviau pulti detales ir kitų klaidas, nei konstruktyviai spręsti priežastis.

    Praktikoje dažniausiai padeda aiškūs susitarimai ir dokumentavimas: sutartos užduotys, terminai ir atsakomybės turi būti įvardyti tiksliai. Jei kyla įtampa, verta bendrauti dalykiškai, sutelkiant dėmesį į faktus, o ne į asmens savybes.

    Jeigu elgesys kartojasi ir pradeda kenkti darbui ar savijautai, svarbu įtraukti vadovą ar personalo specialistą. Empatija nereiškia tolerancijos žalingiems veiksmams: saugios ribos ir nuoseklumas dažnai yra efektyviausia prevencija.

  • Santykiai šiandien: ką iš tiesų rodo tyrimai apie porų laimę, konfliktus ir išlikimą kartu

    Santykiai dažnai atrodo kaip asmeninis reikalas, tačiau pastarųjų metų tyrimai vis aiškiau rodo, kad porų laimę lemia pasikartojantys dėsningumai. Psichologai pabrėžia, kad vien „chemijos“ nepakanka: ilgalaikį pasitenkinimą labiau prognozuoja kasdienė komunikacija, konfliktų sprendimo įpročiai ir emocinis saugumas.

    Ekspertų vertinimu, vienas svarbiausių rodiklių yra tai, kaip pora elgiasi kilus nesutarimui. Kai ginčai virsta kaltinimais, pašaipa ar nuolatiniu gynybiškumu, ryšys ilgainiui silpnėja, o problemos ima kartotis tuo pačiu scenarijumi. Tuo tarpu gebėjimas sustoti, įvardyti jausmą ir susitarti dėl konkretaus veiksmo dažniau siejamas su stabilumu.

    Ne mažiau reikšminga ir tai, kaip partneriai vienas į kitą reaguoja kasdienybėje, ne tik krizėse. Tyrėjai akcentuoja vadinamąsias mažas „prisijungimo“ akimirkas: dėmesį, paprastą klausimą, prisilietimą, trumpą pasiteiravimą apie dieną. Kai tokie signalai nuosekliai atliepiami, didėja tarpusavio pasitikėjimas ir mažėja konfliktų aštrumas.

    Pastaruoju metu daugiau kalbama ir apie skaitmeninį santykių foną: telefonų naudojimą, socialinių tinklų keliamą pavydą bei ribas su buvusiais partneriais. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne draudimai, o aiškūs susitarimai, kas abiem atrodo priimtina. Kai taisyklės neįvardytos, skirtingi lūkesčiai lengvai tampa nuolatine įtampa.

    Psichikos sveikatos kontekstas taip pat vis dažniau įtraukiamas į diskusiją apie poras. Nerimas, depresija ar perdegimas gali iškreipti kasdienius signalus ir sustiprinti interpretacijas, kad partneris „nesirūpina“, nors reali problema slypi išsekime. Dėl to specialistai ragina neignoruoti miego, poilsio ir darbo krūvio, nes tai tiesiogiai atsispindi bendravime.

    Jei santykiuose ima kartotis tie patys konfliktai, ekspertai pataria pirmiausia mažinti eskalaciją ir susitarti dėl pokalbio taisyklių. Veikia paprasti principai: kalbėti apie savo patirtį, o ne diagnozuoti kitą, tikslinti, ką išgirdote, ir sutarti dėl vieno artimiausio žingsnio. Kai pora susigrąžina jausmą, kad yra vienoje komandoje, sprendimai tampa realesni ir mažiau skausmingi.

    Kai kurioms poroms naudinga ir profesionali pagalba, ypač jei įtampa užsitęsusi, atsirado atitolimas ar pasitikėjimo krizė. Terapija dažniausiai orientuojasi į komunikacijos modelius ir emocinius poreikius, o ne „kaltininko“ paiešką. Tai gali padėti iš naujo susitarti dėl ribų, artumo ir bendrų tikslų.

    Santykiai nėra statiški: jie kinta kartu su gyvenimo etapais, vaikų gimimu, karjeros posūkiais ar sveikatos iššūkiais. Tyrimai rodo, kad poros, kurios reguliariai aptaria lūkesčius ir skiria laiko ryšiui, dažniau išlaiko artumą net ir pasikeitus aplinkybėms. Kitaip tariant, laimė dažniau remiasi ne vien sėkme, o nuosekliomis kasdienėmis pastangomis.

  • JK tyrimas: jaunesnės kartos nesveikėja – ryškėja nutukimo, diabeto ir psichikos bėdų augimas

    JK tyrimas: jaunesnės kartos nesveikėja – ryškėja nutukimo, diabeto ir psichikos bėdų augimas

    Naujas Jungtinės Karalystės mokslininkų darbas rodo, kad jaunesnės kartos, lyginant su ankstesnėmis tuo pačiu amžiaus tarpsniu, bendrai netampa sveikesnės. Tyrėjai šį reiškinį įvardijo kaip kartų sveikatos slinktį, kai dalis rodiklių ne gerėja, o prastėja.

    Tyrimą atliko University College London, King’s College London ir Oksfordo universiteto mokslininkai. Jie lygino fizinės ir psichikos sveikatos rodiklius skirtingose kartose, remdamiesi ilgalaikiais gimimo kohortų duomenimis.

    Analizėje apžvelgti 51 kohortos tyrimai, sekę dešimtis tūkstančių Jungtinėje Karalystėje gimusių žmonių nuo 1946 iki 2002 metų. Tokie duomenys leidžia palyginti kartas ne pagal laikmetį, o pagal tą patį gyvenimo etapą.

    Rezultatai parodė, kad kelių būklių paplitimas naujesnėse kartose yra didesnis nei vyresnėse, kai jos buvo tokio pat amžiaus. Ryškiausi signalai siejami su nutukimu, psichikos sveikatos sutrikimais ir diabetu.

    Tendencija nuosekliausiai matyta nutukimo ir psichikos sveikatos srityse, o blogėjančių diabeto rodiklių požymių rasta lyginant X kartą su kūdikių bumo karta. Tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra vien geresnės diagnostikos ar dažnesnių patikrų pasekmė.

    Nurodoma, kad nutukimas nėra vien diagnozės klausimas, o diabetas dalyje duomenų buvo fiksuojamas remiantis objektyviais biologiniais matavimais. Psichikos sveikatos palyginimai grindžiami standartizuotais klausimynais, vertinančiais depresijos ir nerimo simptomus.

    Kodėl sveikata negerėja?

    Mokslininkai teigia, kad dar reikia daugiau duomenų, jog būtų tiksliai nustatyti pagrindiniai šios slinkties varikliai. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad didelę įtaką daro per laiką pakitę socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai.

    Tarp svarbiausių galimų priežasčių minimi nepalankūs mitybos įpročiai, mažesnis fizinis aktyvumas ir kasdieniai elgsenos pokyčiai, susiję su sėslesniu gyvenimo būdu. Tyrėjai akcentuoja, kad nemaža dalis šių veiksnių yra išvengiami, todėl svarbios prevencijos priemonės.

    „Jei naujesnės kartos sveikatos prasme slenka atgal, tai reiškia, kad visuomenė nepasiekia biologinių sveikatos gerėjimo ribų“, – sakė Laura Gimeno.

    „Vietoj to matome išvengiamų socialinių ir aplinkos veiksnių pasekmes, kurios per laiką formavo gyventojų sveikatą skirtingose kartose“, – pridūrė ji.

    Ką tai reiškia sveikatos sistemai?

    Tyrėjų vertinimu, tokia kryptis gali turėti reikšmingų pasekmių viešajai politikai ir sveikatos priežiūros planavimui. Jei lėtinių būklių našta didėja jaunesniuose amžiaus tarpsniuose, tai reiškia ilgiau trunkantį gydymo ir priežiūros poreikį.

    Dėl to gali prireikti didesnių investicijų į prevenciją, ankstyvą pagalbą psichikos sveikatai, nutukimo ir diabeto rizikos mažinimą bei ilgalaikių ligų valdymą. Tai aktualu ir Europos mastu, nes prognozuojama, kad iki 2050 metų beveik trečdalis Europos Sąjungos gyventojų bus 65 metų ar vyresni.

    Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į duomenų apribojimus: senesnėse Jungtinės Karalystės kohortose buvo mažiau etninės įvairovės nei dabartinėje visuomenėje. Vis dėlto pažymima, kad panašios krypties signalų aptinkama ir kituose, įvairesnėse populiacijose atliktuose tyrimuose.

  • Mokslininkai rado papildą, kuris agresiją mažino iki 28 proc.: ar verta vartoti visiems?

    Mokslininkai rado papildą, kuris agresiją mažino iki 28 proc.: ar verta vartoti visiems?

    Omega-3 riebalų rūgštys, dažniausiai vartojamos žuvų taukų kapsulių pavidalu, gali būti siejamos su mažesniu agresyvumu. 2024 metais paskelbtoje mokslinių tyrimų apžvalgoje nustatyta, kad vartojant omega-3 trumpuoju laikotarpiu agresyvus elgesys sumažėjo iki 28 proc.

    Šis rezultatas gautas apibendrinus 29 atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo 3 918 žmonių. Tyrimai vyko 1996–2024 metais, o vidutinė intervencijos trukmė siekė apie 16 savaičių.

    Kas konkrečiai mažėjo?

    Analizėje vertintas ne vienas agresijos tipas, todėl mokslininkai galėjo palyginti skirtingas situacijas. Buvo stebimas ir reaktyvus agresyvumas, kai žmogus sureaguoja į provokaciją, ir proaktyvus, kai agresyvus elgesys planuojamas iš anksto.

    Autoriai pabrėžė, kad poveikis buvo kuklus, bet statistiškai reikšmingas, ir pasireiškė įvairiose grupėse. Skirtumai išliko nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, sveikatos būklės ar vartojimo trukmės ir dozės ribose, kurias apėmė į analizę patekę tyrimai.

    „Atėjo laikas omega-3 papildymą taikyti agresijai mažinti, nesvarbu, ar tai bendruomenė, klinika, ar baudžiamosios justicijos sistema“, – sakė neurokriminologas Adrianas Raine’as.

    Kaip tai galėtų veikti?

    Omega-3 riebalų rūgštys dažniausiai siejamos su smegenų funkcija ir uždegiminių procesų reguliavimu, o tai gali būti svarbu emocijų kontrolei. Mokslininkai nurodo, kad mityba apskritai turi įtakos smegenų chemijai, todėl tam tikrų maistinių medžiagų trūkumas gali būti susijęs ir su elgesio problemomis.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad omega-3 nėra stebuklinga priemonė ir neišspręs smurto ar agresijos problemos visuomenėje. Išvados labiau rodo potencialą kaip papildomą priemonę šalia kitų intervencijų, o ne kaip pakaitalą psichologinei ar medikamentinei pagalbai.

    „Omega-3 nėra stebuklinga kulka, kuri visiškai išspręs smurto problemą, bet ar tai gali padėti? Remdamiesi šiais rezultatais, tvirtai manome, kad gali“, – sakė A. Raine’as.

    Ką daryti praktiškai?

    Mokslininkai ragina tęsti didesnės apimties ir ilgesnės trukmės tyrimus, kad būtų aiškiau, kam omega-3 nauda didžiausia ir kokios dozės bei vartojimo trukmė optimaliausios. Tyrimuose taip pat pabrėžiama, kad verta vertinti ne tik papildus, bet ir mitybą, pavyzdžiui, dažnesnį riebių žuvų įtraukimą į racioną.

    Jei agresyvumas susijęs su psichikos sveikatos sunkumais ar kelia riziką saugumui, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Tokiais atvejais specialistai paprastai rekomenduoja kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos profesionalus, o papildus vartoti kaip suderintą, o ne savarankiškai pasirinktą sprendimą.

  • Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Tyliai išeiti iš vakarėlio neatsisveikinus daug kam atrodo nemandagu, tačiau psichologai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais tai gali būti savisaugos ir emocinės higienos būdas. Tokį elgesį skirtingos kultūros vadina įvairiai, bet esmė ta pati: žmogus pasitraukia be ilgo atsisveikinimo ritualo.

    Specialistų teigimu, atsisveikinimas socialiniuose renginiuose dažnai tampa ne trumpu gestu, o visa seka veiksmų: paaiškinimais, apkabinimais, pažadais susitikti ir bandymu neįžeisti šeimininkų. Jei žmogus jau yra pavargęs, patiria nerimą ar sensorinį perkrovimą, toks finalas gali tapti sunkiausia vakaro dalimi.

    Psichologijoje gerai žinoma, kad socialinis nerimas ir polinkis į perdėtą savianalizę po renginių gali ilginti stresą net jau grįžus namo. Dalis žmonių mintyse dar kartą peržaidžia pokalbius, vertina savo elgesį ir spėlioja, kaip atrodė kitiems, o tai gali bloginti miegą ir savijautą.

    Kada tylus išėjimas padeda?

    Tylus išėjimas gali būti racionalus pasirinkimas, jei jis padeda išsaugoti jėgas ir kitą dieną nejausti visiško išsekimo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie yra introvertiški, jautrūs triukšmui, turi lėtinių sveikatos sutrikimų ar greičiau pavargsta nuo intensyvaus bendravimo.

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausias kriterijus yra pasekmės: ar toks sprendimas padėjo atsigauti ir išlaikyti norą ateityje dalyvauti socialiniame gyvenime. Jei tylus pasitraukimas tampa įpročiu, kuris skatina vis dažniau vengti susitikimų, tai gali rodyti, kad problema gilesnė ir verta ieškoti kitų strategijų.

    Kada tai gali slėpti problemą?

    Kartais žmogus išeina ne todėl, kad saugo energiją, o todėl, kad jaučiasi nereikšmingas ir mano, jog jo išėjimas niekam nerūpės. Tokiais atvejais tylus dingimas tampa savotišku savęs ištrynimu, o ne pasirūpinimu savimi, ir gali stiprinti liūdesį ar socialinį atsiribojimą.

    Dar viena rizika yra neteisinga interpretacija: šeimininkai ar draugai tylų išėjimą gali suprasti kaip šaltumą ar demonstratyvų nepasitenkinimą. Dėl to vėliau atsiranda įtampa, kuri tik didina nerimą ir mažina norą bendrauti.

    Kaip išeiti mandagiai ir ramiai?

    Specialistai pataria iš anksto susitarti su šeimininku ar artimiausiais draugais, kad gali tekti išeiti anksčiau ir tyliau. Trumpas sakinys pradžioje ar renginio viduryje dažnai apsaugo nuo nesusipratimų ir leidžia žmogui pasitraukti be papildomo spaudimo.

    Jei norisi išlaikyti ryšį, bet saugoti jėgas, padeda ir vadinamoji selektyvi socializacija: rinktis mažesnius susitikimus, trumpesnį buvimo laiką ar aiškias ribas. Taip mažėja įtampa, o socialiniai ryšiai tampa tvaresni ir labiau palaikantys.

    „Jei tylus išėjimas padeda jums neperdegti ir neprarasti noro bendrauti ateityje, tai gali būti sveikas sprendimas“, – sako psichologai.

  • Nerimo ir depresijos banga: tyrimas rodo, kad psichikos sutrikimų turi apie 1,2 mlrd. žmonių

    Nerimo ir depresijos banga: tyrimas rodo, kad psichikos sutrikimų turi apie 1,2 mlrd. žmonių

    Nerimo ir depresijos paplitimas per pastaruosius tris dešimtmečius sparčiai augo, o bendras žmonių, gyvenančių su psichikos sveikatos sutrikimais, skaičius pasaulyje pasiekė apie 1,2 mlrd. Tai rodo medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbta Global Burden of Disease 2023 tyrimo analizė, apžvelgusi duomenis iki 2023 metų.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 1990 metų bendras psichikos sutrikimų paplitimas išaugo apie 95 proc. Labiausiai išsiskyrė didžiojo depresinio sutrikimo ir nerimo sutrikimų šuolis: atitinkamai apie 131 proc. ir 158 proc., todėl šios būklės tapo dažniausiai registruojamais psichikos sveikatos sutrikimais pasaulyje.

    „Atsiliepti į pasaulio gyventojų psichikos sveikatos poreikius, ypač pažeidžiamiausių, yra pareiga, o ne pasirinkimas“, – rašė tyrimo autoriai.

    Kas patiria didžiausią naštą?

    Analizė pabrėžia, kad sutrikimų našta pasiskirsto netolygiai: moterims priskiriama apie 620 mln. atvejų, vyrams – apie 552 mln. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lyčių skirtumus lemiančių priežasčių įrodymai vis dar nevienodi, o kai kurios sritys išlieka nepakankamai ištirtos.

    Publikacijoje minimi galimi paaiškinimai apima tiek socialinius veiksnius, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje ir seksualinės prievartos riziką, tiek struktūrines nelygybes, įskaitant diskriminaciją. Taip pat išskiriami biologiniai pokyčiai, susiję su nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu, bei didėjantis vaidmenų ir atsakomybių krūvis.

    Tarp moterų dažniausiai fiksuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, o taip pat dažniau minimi tam tikri valgymo sutrikimai ir bipolinis sutrikimas. Vyrų grupėje dažniau pasitaiko neurovystymosi ir elgesio sutrikimai, tokie kaip dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas, elgesio sutrikimai ar autizmo spektro sutrikimas.

    Didžiausia psichikos sveikatos sutrikimų našta pasauliniu mastu nustatyta 15–19 metų paauglių grupėje. Tai sustiprina signalą, kad prevencija ir ankstyva pagalba mokyklose bei pirminėje sveikatos priežiūroje gali būti kritiškai svarbūs.

    Kodėl atvejų daugėja?

    Tyrimo autoriai išskiria kelis reikšmingus rizikos veiksnius: vaikystėje patirtą seksualinį smurtą, smurtą artimoje aplinkoje ir patyčias. Šie veiksniai siejami su įvairiais sutrikimais, tarp jų depresija, nerimo sutrikimais, bipoliniu sutrikimu ir kai kuriomis elgesio problemomis.

    Vis dėlto pažymima, kad vien šie veiksniai nepaaiškina viso šuolio. Tyrime nurodoma, kad rizikos veiksnių paplitimas laikui bėgant ne visada didėjo, o jų paaiškinama dalis 2023 metais sudarė apie 18 proc. psichikos sutrikimų DALY rodiklio, kuris parodo dėl ligos ar negalios prarastus sveiko gyvenimo metus.

    Todėl augimas siejamas su platesniu kontekstu: genetinių ir biologinių veiksnių sąveika, skurdu, didėjančia nelygybe, taip pat didelėmis krizėmis, tokiomis kaip karai, pandemijos, stichinės nelaimės ir klimato kaitos padariniai. Šie sukrėtimai veikia tiek tiesiogiai, didindami stresą ir netektis, tiek netiesiogiai, silpnindami bendruomenių atsparumą ir paslaugų prieinamumą.

    Sveikatos sistemos nespėja paskui poreikį

    Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad psichikos sutrikimai yra vienos svarbiausių negalios priežasčių pasaulyje, o jų keliama žmogiškoji ir ekonominė našta didėja. Tai atsiliepia šeimoms, darbdaviams ir valstybėms per mažesnį produktyvumą, mažesnį dalyvavimą darbo rinkoje ir augantį spaudimą sveikatos bei socialinės apsaugos sistemoms.

    Autoriai įspėja, kad paslaugų plėtra daugelyje šalių neauga proporcingai poreikiui. Kitaip tariant, žmonių, kuriems reikia pagalbos, daugėja greičiau nei didėja galimybės laiku gauti diagnostiką, psichoterapiją, vaistus ar tęstinę psichosocialinę paramą.

    Ekspertai akcentuoja, kad efektyviausios priemonės dažnai yra kompleksinės: ankstyvas atpažinimas, pagalba vaikams ir paaugliams, smurto prevencija, patyčių mažinimas, priklausomybių gydymas, taip pat lengviau pasiekiamos psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėse. Kartu vis didesnis dėmesys skiriamas ir darbo vietų politikai, kuri mažintų perdegimą bei padėtų laiku nukreipti pagalbai.

  • Mokslininkai atskleidė: ši veikla gali lėtinti biologinį senėjimą net 4 proc.

    Menas ir kultūrinė veikla gali būti susiję su lėtesniu biologiniu senėjimu, rodo naujas mokslinis tyrimas. Biologinis amžius atspindi, kaip organizmas sensta ląstelių lygiu, ir neretai tiksliau nei kalendorinis amžius parodo bendrą sveikatos būklę.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale Innovations in Aging, dalyvavo apie 3 500 suaugusiųjų. Dalyvių buvo klausiama, kaip dažnai per pastaruosius metus jie užsiėmė kultūrine veikla, pavyzdžiui, dainavo, piešė, lankėsi muziejuose, taip pat kiek judėjo sportuodami.

    Mokslininkai šiuos atsakymus palygino su biologiniu amžiumi, apskaičiuotu epigenetiniais laikrodžiais. Tai tyrimų metodai, kurie biologinį amžių vertina pagal DNR metilinimo pokyčius, siejamus su senėjimo procesais.

    Ką parodė rezultatai

    Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp dažnesnio įsitraukimo į meną ir kultūrą bei lėtesnio biologinio senėjimo. Vienas iš naudotų epigenetinių laikrodžių rodė, kad žmonės, kurie tokia veikla užsiėmė bent tris kartus per metus, senėjo apie 2 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė tik vieną ar du kartus.

    Dar ryškesnis efektas matytas didėjant dažniui: kas mėnesį užsiimantys dalyviai senėjo apie 3 proc. lėčiau, o kas savaitę tai darę žmonės apie 4 proc. lėčiau. Tyrėjai nurodė, kad ryšys išliko įvertinus ir kitus veiksnius, tokius kaip kūno masės indeksas, rūkymas ar išsilavinimas.

    Įdomu tai, kad tyrimo autoriai pabrėžė: pagal gautus duomenis meninė ir kultūrinė veikla biologinio senėjimo kontekste gali būti panašiai reikšminga kaip ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas įprotis gali pakeisti kitą, greičiau kalbama apie skirtingų sveikatai naudingų veiksnių sumą.

    Kodėl tai gali veikti

    Vienas pagrindinių aiškinimų yra streso mažinimas. Ilgalaikis stresas siejamas su uždegiminiais procesais organizme, o šie gali prisidėti prie spartesnio biologinio senėjimo.

    Menas ir kultūra neretai suteikia socialinio ryšio, sąmoningumo ir emocinės savireguliacijos patirties. Tokia veikla gali padėti „perjungti“ dėmesį, sumažinti įtampą ir kasdienį psichologinį krūvį, ypač jei užsiėmimai tampa reguliaria rutinos dalimi.

    Kaip pradėti, kad būtų paprasta

    Nauda gali būti pasiekiama skirtingais keliais, todėl nereikia rinktis sudėtingų ar brangių užsiėmimų. Tam gali tikti skaitymas, šokiai, piešimas, dainavimas, rašymas dienoraštyje ar apsilankymai kultūros renginiuose, svarbiausia yra reguliarumas.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta suaugusiesiems, o didžiausia nauda dažniau akcentuojama vyresniame amžiuje, ypač nuo 40 metų. Specialistai pabrėžia, kad geriausi rezultatai paprastai siejami ne su vienu įpročiu, o su deriniu: pakankamu miegu, subalansuota mityba, judėjimu ir prasminga, streso lygį mažinančia veikla.

  • Gedulo turizmas auga: kodėl žmonės renkasi gydomuosius retritus ir net gedėjimo kruizus

    Gedulo turizmas auga: kodėl žmonės renkasi gydomuosius retritus ir net gedėjimo kruizus

    Kelionės, kai reikia atsigauti

    Gedėjimas ilgą laiką buvo laikomas asmeniniu, dažnai tyliu išgyvenimu, tačiau pastaraisiais metais atsirado nauja kryptis: gedulo turizmas. Vis daugiau žmonių po netekties, skyrybų ar trauminės patirties renkasi keliones į specializuotus retritus, kur emocinė parama derinama su poilsiu ir aplinkos pakeitimu.

    Šią tendenciją stiprina platesnis emocinės sveikatos kelionių bumas: keliautojai ieško ne tik pramogų, bet ir struktūruoto atsigavimo. Rinkoje daugėja programų, kurios siūlo terapines sesijas, bendruomeninius pokalbių ratus, gamtos terapiją, meditaciją ar kūno praktikas.

    Kas skatina gedulo turizmą?

    Global Wellness Institute analizė apie 2025 metų kryptis pabrėžia, kad gedulo ritualai ir bendruomenės palaikymas šimtmečius buvo svarbi visuomenių dalis, tačiau moderniame gyvenime jie dažnai sunyksta. Dėl to dalis žmonių ieško erdvės, kur gedėjimas būtų pripažintas ir lydimas profesionaliai.

    Tą atspindi ir rinkos rodikliai: skaičiuojama, kad gedulo konsultavimo paslaugų rinka iki 2029 metų gali augti iki maždaug 4,2 mlrd. eurų, kai 2022 metais siekė apie 2,5 mlrd. eurų. Augimą sieja didesnis psichikos sveikatos temų priėmimas ir mažėjanti stigma kalbėti apie netektį.

    Kelionių industrija taip pat greitai reaguoja: tarptautiniai kelionių leidiniai gedulo retritus įvardijo tarp ryškesnių pastarųjų metų sveikatingumo kelionių tendencijų. Akcentuojama, kad tokios išvykos gali padėti sukurti saugią rutiną, ugdyti atsparumą ir suteikti struktūrą, kai kasdienybėje jos trūksta.

    Kur vykstama gedėti ir atsigauti?

    Gedulo retritai Europoje dažnai remiasi holistiniu modeliu: gamta, ramus ritmas, kūno terapijos ir konsultavimas. Vienas tokių pavyzdžių yra SPA tipo retritai Graikijoje, kur programos orientuotos į emocinę pusiausvyrą ir atsigavimą po sunkių patirčių, pasitelkiant gamtos aplinką bei įvairias terapijas.

    Prancūzijoje ir Ispanijoje siūlomos mažesnės, labiau privatumo ieškančiam žmogui pritaikytos stovyklos, kur galima apsistoti atskirame būste, derinti individualias ar porų konsultacijas ir ramesnį buvimą prie jūros ar kalnų. Tokiose vietose dažnai siūlomas paprastas režimas, subalansuotas maistas ir lėtas dienos ritmas, kad būtų lengviau atsigauti.

    Jungtinėje Karalystėje populiarėja programos, kurios jungia psichoterapiją ir holistines praktikas, o dalyviams sudaromi individualūs planai. Dažnai tai orientuota ne tik į netektį, bet ir į perdegimą, nerimą ar ilgalaikį emocinį išsekimą, nes šios būsenos neretai persidengia.

    Tuo pat metu pasaulyje atsiranda ir kontroversiškesnių pasiūlymų, pavyzdžiui, psichodelikais asistuojama terapija, kai teisinis reguliavimas ir medicininė priežiūra leidžia tokias praktikas taikyti terapinėse programose. Specialistai pabrėžia, kad tai neturėtų būti suvokiama kaip pramoga: svarbiausia yra atranka, saugumo protokolai ir kvalifikuota pagalba prieš, per ir po terapijos.

    Ką svarbu įvertinti prieš perkant programą?

    Ekspertai rekomenduoja vertinti ne tik vietą ar pažadus, bet ir paslaugos turinį: kas veda užsiėmimus, kokia jų kvalifikacija, ar yra aiškus dienotvarkės planas, kaip sprendžiamos krizės. Taip pat svarbu suprasti, kad gedulo retritas nėra greitas sprendimas, o veikiau saugi terpė, padedanti pradėti arba tęsti sveikimo procesą.

    Renkantis tokias keliones, verta atsižvelgti į savo būseną ir lūkesčius: vieniems labiau tinka individuali terapija ir privatumas, kitiems padeda grupinis palaikymas. Jei gedulas susijęs su stipriais depresijos simptomais ar savižalos rizika, pirmasis žingsnis turėtų būti skubus kontaktas su sveikatos priežiūros specialistais, o ne kelionės planavimas.

  • Mokslininkai patvirtino: 20 minučių gamtoje mažina stresą, efektas juntamas greitai

    Mokslininkai patvirtino: 20 minučių gamtoje mažina stresą, efektas juntamas greitai

    Trumpas pabuvimas gamtoje gali veikti kaip paprasta, bet moksliškai pagrįsta priemonė stresui mažinti. Tyrimai rodo, kad užtenka 20–30 minučių parke, miške ar prie vandens, kad organizme pradėtų kristi kortizolio, vadinamo streso hormonu, lygis.

    Stresas šiandien siejamas ne tik su prastesne savijauta, bet ir su miego, dėmesio bei darbingumo problemomis. Ilgiau užsitęsęs padidėjęs kortizolis gali paveikti nuotaiką, apetitą ir širdies bei kraujagyslių sistemą, todėl prevencinės priemonės tampa ypač svarbios kasdienybėje.

    Kas vyksta per 20 minučių?

    Viename dažnai cituojamų darbų mokslininkai stebėjo, kaip keičiasi dalyvių kortizolio rodikliai, kai šie reguliariai leidžia laiką natūralioje aplinkoje. Dalyviams buvo rekomenduota bent tris kartus per savaitę praleisti gamtoje ne trumpiau nei 10 minučių, o rezultatai parodė, kad apie 20 minučių riba siejama su ryškesniu kortizolio sumažėjimu.

    Svarbu tai, kad nauda buvo fiksuojama net ir be intensyvios fizinės veiklos. Kitaip tariant, tai gali būti ramus pasivaikščiojimas, pasėdėjimas ant suoliuko ar lėtas pasivaikščiojimas stebint aplinką, o ne sportinė treniruotė.

    „Dalyviams prašėme būti dienos šviesoje, vengti aerobinio krūvio ir atsitraukti nuo telefonų bei socialinių tinklų, kad tai būtų tikras kontaktas su aplinka“, – sakė viena tyrimo autorių dr. MaryCarol Hunter.

    Kodėl gamta ramina?

    Vėlesni neurobiologiniai tyrimai papildė šį vaizdą: palyginus pasivaikščiojimą miške ir mieste, po buvimo gamtoje kai kurių dalyvių smegenyse sumažėjo su streso reakcijomis siejamų sričių aktyvumas. Tokie rezultatai stiprina prielaidą, kad natūrali aplinka padeda greičiau grįžti į ramesnę būseną.

    Ekspertai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį gali turėti keli veiksniai: mažesnis triukšmas, daugiau natūralių vaizdų, tolygesni dirgikliai ir galimybė bent trumpam nutraukti nuolatinį informacijos srautą. Praktikoje tai reiškia, kad net ir mieste verta rinktis žaliąsias erdves, kuriose galima pabūti be skubėjimo.

    Jei 20 minučių rasti sunku, rekomenduojama pradėti nuo trumpesnių, bet reguliarių išėjimų į lauką. O jei tik yra galimybė, 30–60 minučių buvimas gamtoje gali duoti dar ryškesnį atsipalaidavimo efektą, ypač kai tai tampa įpročiu.