Tag: Pusryčiai

  • 5 populiarūs jogurtai, kuriuose cukraus gali būti net daugiau nei vaniliniuose ledų kaušeliuose

    Jogurtas dažnai laikomas sveiku pusryčių ar užkandžio pasirinkimu, tačiau dalis pagardintų variantų gali turėti stebėtinai daug pridėtinio cukraus – net daugiau nei porcija vanilinių ledų.

    Kaip rašo „EatingWell“, 1/2 puodelio vanilinių ledų porcijoje yra apie 14 g cukrų, o kai kuriuose įprasto 170 g (6 oz) indelio jogurtuose šis kiekis yra dar didesnis.

    Ne visas cukrus yra vienodas: pieno produktuose natūraliai esantis cukrus nėra tas pats, kas pridėtinis. Vis dėlto būtent pridėtinis cukrus kasdieniuose produktuose gali greitai „susidėti“ į didelį bendrą kiekį.

    Amerikos širdies asociacija rekomenduoja per dieną neviršyti 36 g pridėtinio cukraus vyrams ir 25 g moterims, todėl renkantis jogurtą verta žvilgtelėti į etiketę – ypač jei jį valgote dažnai.

    Jogurtai, kuriuose pridėtinio cukraus – kaip deserte

    Sąraše išskiriami keli populiarūs pagardinti produktai. Pavyzdžiui, „Noosa“ citrininio skonio jogurte vienoje 170 g porcijoje yra 19 g pridėtinio cukraus.

    Dar saldesni gali būti desertą primenantys variantai, tokie kaip „Chobani Flip“ „Peanut Butter Cup“ ir „Yoplait Whips! Vanilla Crème“ – abiejose 170 g porcijose nurodoma daugiau nei 21 g pridėtinio cukraus.

    Tarp paminėtų produktų yra ir vaisiniai pasirinkimai: „Kroger“ persikų jogurte – 15 g pridėtinio cukraus, o „Yoplait Original“ „Strawberry Cheesecake“ – 13 g pridėtinio cukraus vienoje porcijoje.

    Kaip sumažinti cukraus kiekį nepametant skonio

    Vienas paprasčiausių sprendimų – rinktis natūralų, nesaldintą jogurtą ir skonį susikurti patiems. Vietoje saldintų priedų siūloma įmaišyti vaisių, prieskonių, o jei norisi saldumo – labai nedidelį kiekį medaus ar kito saldiklio.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad skiltyje „bendras cukrų kiekis“ matomas skaičius ne visada atspindi, kiek cukraus yra pridėta – dalis jo gali būti natūraliai iš pieno ar vaisių.

    Galiausiai, pridėtinis cukrus gali slėptis ne tik jogurtuose: jis dažnai aptinkamas ir pagarduose, dribsniuose, granoloje, gėrimuose ar baltymų batonėliuose. Todėl įprotis skaityti etiketes padeda geriau kontroliuoti bendrą suvartojamą kiekį.

  • Kepti kiaušiniai bus sodresni: į keptuvę įdėkite po arbatinį šaukštelį harisos pastos

    Keptiems kiaušiniams suteikti ryškesnį skonį galima itin paprastai – į keptuvę įmaišius arbatinį šaukštelį harisos pastos. Šis aštrokas prieskonių mišinys kiaušiniams suteikia šilumos, dūmo natą ir sodresnį aromatą.

    Kaip rašoma „Food Republic“, harisa kilusi iš Tuniso, o jos pagrindą dažniausiai sudaro aitriosios paprikos (čili), česnakas ir įvairūs prieskoniai, neretai – kmynai bei kalendra. Viskas sutrinama į vientisą tamsiai raudoną pastą, kuri puikiai tinka keptuvei.

    Svarbu nesupainioti harisos pastos su sausu harisos prieskonių mišiniu. Skonis gali būti panašus, tačiau sausas mišinys nėra tokios pačios tekstūros – jis labiau tiktų, pavyzdžiui, plaktiems kiaušiniams pagardinti, o ne keptuvėje „maudyti“ kiaušinį prieskonių aliejuje.

    Pats būdas paprastas: įkaitinkite keptuvę, įpilkite neutralaus aliejaus ir į jį įmaišykite arbatinį šaukštelį harisos pastos. Kai prieskoniai paskleis kvapą, įmuškite kiaušinį (ar du) ir kepkite kaip įprastai – kiaušiniai įgaus tamsesnį atspalvį ir švelniai aštresnį skonį.

    Su kuo derinti harisos keptus kiaušinius

    Tokie kiaušiniai gali tapti ne tik pusryčių patiekalu, bet ir įvairių patiekalų akcentu. Ryškesnis skonis ypač gerai atsiskleidžia su rūgštesniais ar kremiškesniais produktais.

    Galima pasisemti idėjų iš turkiško patiekalo çilbir interpretacijų: harisa pagardintus keptus kiaušinius patiekti ant tiršto graikiško jogurto ar sūraus labnės. Prie jų tinka duona ar pita – paprasta, bet soti kombinacija.

    Norint „šakšukos“ nuotaikos, galima kepti kiaušinius tirštesniame pomidorų pastos ir harisos pagrinde. O pietums ar vakarienei šie kiaušiniai dera kaip sotus priedas prie avinžirnių, baltųjų pupelių, taip pat prie troškintų ar keptų žalumynų.

    Dar vienas klasikinis derinys – kiaulienos kepsnys su keptu kiaušiniu, kur harisa suteikia papildomo aštrumo. Jei mėgstate, kad patiekalas būtų ryškesnis, tai vienas greičiausių būdų „pakelti“ skonį be didelių pastangų.

  • Pusryčių keksiukų forma be duonos: kiaušiniai, bolonija ir skarda vienam kąsniui

    Jei rytais trūksta laiko, bet norisi sotaus užkandžio, išeitis gali būti itin paprasta: kiaušinius iškepti keksiukų formoje, o vietoje bandelės ar duonos naudoti bolonijos riekeles.

    Toks būdas leidžia greitai pasigaminti porcijinius „kiaušinių puodelius“ – skardos įdubą išklojus apskrudinta bolonija, įmušus kiaušinį ir kepant, kol šis sustings. Apie šį triuką rašo „Tasting Table“.

    Idėja paremta paprastu principu: bolonija tampa tarsi „įdaru“ ir kartu „apvalkalu“, kuris suteikia daugiau skonio ir baltymų, o pats patiekalas išlieka patogus valgyti kelyje.

    Rezultatas – minkštas kiaušinio vidus ir traškesnis, mėsingas kraštas. Be to, vienu kepimu lengva paruošti kelias porcijas iš karto, todėl sprendimas tinka ir didesnei šeimai.

    Kaip pasigaminti kiaušinių „puodelius“ su bolonija

    Pirmiausia kelias bolonijos riekeles trumpai apkepkite keptuvėje – tai padeda joms tapti standesnėms ir lengviau išlaikyti formą skardoje.

    Tada riekeles įspauskite į keksiukų formos įdubas, kad jos sudarytų tarsi „lizdelį“. Į kiekvieną įmuškite po kiaušinį ir kepkite, kol kiaušinis sutvirtės.

    Norint traškesnio viršaus, prieš kepimą galima užberti tarkuoto sūrio. O jei labiau patinka „kiaušinių užkandžių“ tekstūra, kiaušinius prieš pilant į formą galima išplakti su trupučiu pieno ar grietinėlės.

    Kuo šis variantas patogus ir kaip jį paįvairinti

    Keksiukų skarda leidžia lengvai keisti skonius: į kiaušinių masę galima įmaišyti pasirinktų priedų ir kiekvieną porciją pagardinti skirtingai.

    Siūloma išbandyti itališkesnius priedus – pavyzdžiui, smulkintas aitresnes ar sūresnes paprikas, ant grotelių keptas daržoves ar šviežias žoleles, tokias kaip bazilikas.

    Jei norisi labiau nostalgiško „sumuštinio“ skonio, ant viršaus galima uždėti sūrio riekelę. Taip pat tinka keli lašai aitrojo padažo arba pabarstymas „everything bagel“ prieskonių mišiniu, kuris suteikia spalvos ir traškumo.

  • Plakdami kiaušinienę įberkite pieno miltelių: ji bus puresnė ir kremiškesnė

    Kiaušinienė dažnai išeina arba puri, arba kremiška, bet ne abu vienu metu. Vienas paprastas būdas priartėti prie abiejų tekstūrų – į kiaušinius įmaišyti pieno miltelių.

    Šis ingredientas iš esmės yra pienas be vandens, paverstas tirpiais milteliais. Kaip rašo „Food Republic“, pieno milteliai gali suteikti sodresnio skonio ir padėti išgauti daugiau apimties, jei naudojami teisingai.

    Skystas pienas kiaušinienę praturtina, tačiau gali ją apsunkinti, o vanduo, garuodamas, prisideda prie purumo. Pieno milteliai leidžia įdėti pieno „kietųjų medžiagų“ nepridedant papildomo vandens, todėl masė mažiau rizikuoja tapti vandeninga.

    Be to, pieno milteliai yra patogūs: jie sausi, ilgai galioja ir gali būti laikomi spintelėje. Kai kada miltelius galima ir paskrudinti – tuomet atsiranda lengvas riešutinis poskonis, primenantis parudintą sviestą.

    Kaip naudoti pieno miltelius kiaušinienei

    Pakanka maždaug šaukšto pieno miltelių trims kiaušiniams. Svarbiausia – miltelius gerai įmaišyti, kad neliktų gumulėlių ir jie tolygiai pasiskirstytų masėje.

    Tam praverčia intensyvus plakimas – jis ne tik išsklaido miltelius, bet ir įleidžia daugiau oro. Kuo masė tampa šviesesnė ir puresnė, tuo didesnė tikimybė, kad kepdama ji gražiau iškils.

    Jei norisi paprastesnio būdo, kiaušinius galima suplakti sandariame inde ar stiklainyje energingai pakratant. Didesniam kiekiui tinka ir kokteilinė gertuvė su plakimo rutuliuku – ji padeda greitai ir tolygiai sumaišyti.

    Temperatūra ir kepimas: kur dažniausiai suklystama

    Lėtai kaitinama, prancūziško stiliaus kiaušinienė paprastai būna labai kremiška, tačiau toks gaminimas gali sumažinti purumą, nes baltymai pamažu kreša. Norint lengvesnės tekstūros, svarbu, kad kiaušinių drėgmė spėtų virsti garais, bet karštis nebūtų toks didelis, kad kiaušiniai taptų guminiai.

    Pieno milteliai patys savaime nebūtinai „išpūs“ kiaušinienę, tačiau jie netrukdo taikyti kitų purumą didinančių triukų. O riebesni pieno milteliai gali prisidėti prie švelnesnės, minkštesnės tekstūros, ypač jei kiaušiniai kepami ant vidutinės kaitros ir neperdžiovinami.

  • Svogūnų žiedai su daugiau baltymų: pusryčių užkandis, kurį verta apvynioti šonine

    Svogūnų žiedai gali tapti ne tik užkandžiu, bet ir sotesniu patiekalu – tereikia jiems suteikti daugiau baltymų. Vienas paprasčiausių būdų tai padaryti – apvynioti svogūnų žiedus šonine.

    Toks derinys ne tik suteikia ryškesnį, umami skonį, bet ir paverčia svogūnų žiedus labiau „valgišku“ pusryčių ar užkandžio variantu. Kaip nurodoma portale „Food Republic“, viename šonine apvyniotame žiede gali būti maždaug 3–4 gramai baltymų (priklausomai nuo to, kiek šoninės naudojama).

    Patys svogūnai jau turi skaidulų, kalio, vitaminų C ir B6, o papildyti juos baltymais – būdas sukurti platesnį maistinį profilį turintį patiekalą. Be to, mėsa laikoma „pilnaverčiu“ baltymu, nes joje yra visos devynios nepakeičiamos aminorūgštys, kurių organizmui reikia.

    Šis variantas patrauklus ir tuo, kad receptui nereikia gruzdinimo: svogūnų žiedai nėra paniruojami ir kepami aliejuje, todėl tai gali būti alternatyva tiems, kurie nori sumažinti augalinių aliejų vartojimą ar vengia krakmolo bei grūdinių produktų.

    Kaip išsirinkti šoninę ir iškepti

    Nors šoninės kokybė ir sudėtis skiriasi, šiam patiekalui nebūtina ieškoti išskirtinių, brangesnių variantų – dažniausiai tiks tai, ką turite. Vis dėlto praktiškumo prasme dažnai patogiau dirbti su plonesne šonine, nes ją lengviau apvynioti ir tolygiau iškepti.

    Jei renkatės kalakutienos šoninę, ji taip pat gali būti tinkamas pasirinkimas: paprastai joje būna panašiai baltymų ir mažiau riebalų, tačiau svarbu, kad juostelės būtų pakankamai „lanksčios“ apvyniojimui.

    Kepimo laikas priklauso nuo pasirinkto būdo. Oro gruzdintuvėje tai gali užtrukti apie 10–15 minučių, o kepant ant grilio žemoje kaitroje – iki pusantros valandos. Bet kuriuo atveju tikslai išlieka du: kad šoninė taptų traški ir kad mėsa būtų iškepusi saugiai – pagal gamintojo nurodymus ant pakuotės.

    Mažos gudrybės, kad nenuslystų

    Kepant ant grilio, apvyniotą šoninę patogiau pritvirtinti dantų krapštuku ar iešmeliu – taip ji geriau laikysis prie svogūno žiedo. Taip pat verta turėti omenyje, kad atvėsę žiedai gali būti trapesni, todėl juos perkelti gali būti sudėtingiau.

    Jei šoninė per minkšta ir sunkiai laikosi, gali padėti trumpas atšaldymas šaldytuve – mėsa sutvirtėja, o tai palengvina perkėlimą ant grilio ar į kepimo įrenginį. Tuo pačiu tai proga, jei norite, leisti papildomiems prieskoniams geriau įsigerti.

    Dar vienas praktiškas privalumas – šoninės likučiai gerai pasišildo, todėl tokių svogūnų žiedų galima pasigaminti iš anksto ir turėti baltymingesnių užkandžių kelioms dienoms.

  • Marinuotų agurkų sūrymas vietoj vandens: paprastas būdas įprastus keptus kiaušinius pagyvinti skoniu

    Kepti kiaušiniai yra vienas greičiausių ir sočiausių pusryčių pasirinkimų, tačiau jų skonis neretai būna gana vienodas. Paprastas triukas gali jį akimirksniu pakeisti – tereikia į keptuvę įlašinti šiek tiek marinuotų agurkų sūrymo.

    Toks priedas suteikia rūgštelės ir druskos, todėl riebesnis kiaušinio skonis tampa ryškesnis ir įdomesnis. Kaip pastebima „Food Republic“, sūrymas veikia tarsi paruoštas prieskonių mišinys, kuriame dažniausiai būna acto, druskos, o kartais ir prieskoninių žolelių aromatų.

    Sūrymas naudingas ne tik dėl skonio. Jis gali padėti kiaušinio baltymui greičiau sutvirtėti ir mažiau „išsisklaidyti“ keptuvėje, todėl rečiau susidaro smulkūs apskrudę gabalėliai, kuriuos vėliau tenka nugramdyti.

    Idėja paprasta: jei esate pratę kepti kiaušinius su šaukšteliu vandens ir trumpam uždengti dangčiu, vandenį galima pakeisti sūrymu. Garai padeda iškepti viršų, o kartu kiaušiniai subtiliai pasisūdo ir įgauna švelnią rūgštelę.

    Kaip naudoti sūrymą kepant

    Sūrymą geriausia pilti tada, kai kiaušiniai jau beveik iškepę – taip išsaugosite mėgstamo sviesto ar kitų riebalų skonį ir kartu gausite papildomą prieskonį. Paprastai pakanka nedidelio kiekio – kelių lašų ar šaukštelio, priklausomai nuo to, kokio intensyvumo skonio norite.

    Jei sūrymas buvo su krapais, česnakais ar kitais prieskoniais, dalis jų aromato persiduos ir kiaušiniams. Tai ypač patogu, kai norisi greitai pagyvinti patiekalą neieškant papildomų prieskonių.

    Su kuo tokie kiaušiniai dera labiausiai

    Rūgštelė ir sūrumas ypač tinka prie sočių, riebesnių pusryčių: avokadų skrebučių, kepsnio ir kiaušinių ar įvairių kruopų košių. Toks skonis padeda „praskaidrinti“ patiekalą, išlaikant kiaušinio kremiškumą.

    Kai kuriems pusryčių garnyrams, pavyzdžiui, bulvėms ar „hash browns“, svarbi sausa kepimo aplinka, kad jie apskrustų. Tokiais atvejais rūgšties geriau nepilti tiesiai ant bulvių – užtenka sūrymu pagardinto kepto kiaušinio ant viršaus: jis suteiks ir kremiškumo, ir gaivumo, nekeisdamas pačio garnyro tekstūros.

  • Sotesnė prancūziška skrebučio versija: įdarykite rūkytą lašišą ir rinkitės sūrius priedus

    Prancūziškas skrebutis dažnai įsivaizduojamas kaip saldus pusryčių patiekalas, tačiau jį nesunku paversti sočiu, sūriu patiekalu. Vietoj lazdynų riešutų kremo siūloma skrebutį įdaryti rūkyta lašiša – taip gaunamas prabangesnis ir ilgesniam laikui sotumą suteikiantis variantas.

    Kaip rašo „Tasting Table“, rūkyta lašiša tam ypač patogi: tai jau paruoštas produktas, kurį galima valgyti iškart, tad papildomų gaminimo žingsnių beveik nereikia. Be to, tai pažįstamas pusryčių ir vėlyvųjų pusryčių ingredientas, dažniausiai matomas ant beigelių su kreminiu sūriu.

    Norint pereiti nuo saldaus prancūziško skrebučio prie sūraus, pakanka pakeisti prieskonių kryptį. Saldiklius, kepinių prieskonius ir vanilę kiaušinio bei pieno plakinyje galima iškeisti į žoleles ir aromatingus prieskonius, kurie labiau dera su lašišos dūmo ir umami skoniu.

    Rūkyta lašiša išsiskiria švelnia, burnoje tirpstančia tekstūra, o kartu suteikia ir baltymų. Straipsnyje nurodoma, kad 100 gramų rūkytos lašišos porcijoje gali būti iki 23 gramų baltymų, todėl toks skrebutis gali būti gerokai sotesnis.

    Kaip lašišą paversti įdaru

    Rūkytą lašišą galima dėti ant prancūziško skrebučio kaip užpilą, tačiau ją nesunkiai paversite ir įdaru. Paprasčiausias būdas – ant mirkyto ir kepto batono riekės sudėti lašišą, o ant viršaus uždėti antrą riekę, kad gautųsi tarsi sumuštinis.

    Tokį patiekalą galima pritaikyti ne tik pusryčiams ar brunch’ui, bet ir vakarienei. Skonio kryptis priklausys nuo to, ką įmaišysite į kiaušinio plakinį ir kokius priedus pasirinksite patiekimui.

    Prieskoniai ir priedai vietoj saldumo

    Vienas artimiausių derinių – klasikinė beigelio su lašiša variacija. Siūloma į prancūziško skrebučio plakinį vietoj vanilės ir saldžių prieskonių dėti šviežių krapų, juodųjų pipirų, druskos ir smulkinto česnako.

    Iškeptą skrebutį galima patiekti su gausiu sluoksniu išplakto kreminio sūrio, ant viršaus dėti rūkytos lašišos, plonai pjaustyto raudonojo svogūno ir kaparėlių. Tai suteikia sūrumo, rūgštelės ir ryškesnį skonio balansą.

    Duonos ir papildomų ingredientų idėjos

    Jei norisi minkštesnės, sodresnės tekstūros, tinka brioche tipo bandelė ar duona. Dar vienas siūlymas – patiekti su crème fraîche, rūkytos lašišos gabalėliais, smulkintais svogūnų laiškais ir plaktu kiaušiniu, kad patiekalas būtų dar baltymingesnis.

    Taip pat minimos ruginė ar pumpernikelio duona – jos suteikia ryškesnį, sodresnį skonį. O itališkesnei krypčiai rekomenduojama plakinį pagardinti itališkomis žolelėmis, česnako milteliais ir aitriąja paprika, o prieš kepant duoną apvolioti parmezane.

    Pabaigai siūloma ant tokio sūraus skrebučio dėti vyšninius pomidorus, šviežių petražolių, rikotos ir užlašinti pesto. Taip prancūziškas skrebutis tampa visai kitu, sūriu ir gana prabangiu patiekalu.

  • Pusryčiams – „tortilla“ be vargo: bulvių ir kiaušinių blynas su kumpiu bei sūriu

    Jei įprasti pusryčiai su kiaušiniais ir keptomis bulvėmis pabodo, juos galima lengvai „pakylėti“ ispanišku stiliumi – keptuvėje iškepti storą bulvių ir kiaušinių blyną su kumpio bei sūrio įdaru.

    Toks patiekalas primena ispanišką tortiliją (tortilla Española) – tai ne meksikietiška plona tortilija, o soti, stora omleto tipo „bulvinė“.

    Gaminimo principas paprastas: sutarkuotos bulvės sumaišomos su kiaušiniais į tirštą masę, pagardinama druska ir pipirais, o tada sluoksniuojama keptuvėje.

    Pusė masės paskleidžiama keptuvėje, ant viršaus dedama kumpio ir sūrio, tada užklojama likusia bulvių ir kiaušinių mase. Keptuvė uždengiama ir viskas kepama ant silpnos ugnies, kad sūris spėtų išsilydyti, o kiaušiniai – iškepti.

    Kaip iškepti, kad pavyktų lengvai

    Kai apačia gražiai paruduoja, patiekalą reikia apversti ir apkepinti kitą pusę. Galutinis rezultatas – tarsi tarpinis variantas tarp bulvinio blyno ir frittatos: traškūs kraštai, o viduje – sūrus, tirpstančio sūrio įdaras.

    Pagrindą galima pritaikyti pagal tai, ką turite namuose. Į bulvių masę tinka įmaišyti svogūno ar česnako, o be druskos ir pipirų pagardinti paprika, rozmarinu, peletrūnu ar kitais mėgstamais prieskoniais.

    Kumpį galima keisti šonine, dešra ar kita mėsa, o norint vegetariškos versijos – rinktis špinatus, paprikas ar grybus.

    Triukai, sutaupantys laiko ir darbo

    Lyginant su tradicine ispaniška tortilija, kuri dažnai reikalauja ilgai kepti bulves aliejuje ir sudėtingiau apversti omletą, šis būdas paprastesnis. Norint dar labiau paspartinti procesą, galima naudoti šaldytas ar net likusias keptas bulves.

    Bulves galima greitai sutarkuoti ir virtuviniu kombainu, o kad jos kepant labiau traškėtų, kai kurie siūlo tarkius trumpai perplauti šaltu vandeniu – taip pašalinama dalis krakmolo.

  • Trys rytinės taisyklės iki 10 val. ryto, galinčios padėti mažinti trigliceridų kiekį

    Padidėjęs trigliceridų kiekis kraujyje siejamas su didesne širdies ligų ir insulto rizika, tačiau kai kuriuos įpročius galima koreguoti jau nuo pat ryto. Specialistai išskiria kelis paprastus dalykus, kuriuos verta padaryti iki 10 valandos ryto, jei siekiate geresnių kraujo riebalų rodiklių.

    Kaip rašo „EatingWell“, trigliceridai yra riebalų rūšis, kurią organizmas naudoja energijai. Jų kraujyje turi būti, bet kai lygis išlieka per aukštas, tai gali prisidėti prie apnašų formavimosi kraujagyslėse ir didinti širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Trigliceridai į kraują patenka ne tik su maistu – organizmas juos gamina ir pats, kai suvartojama daugiau energijos nei reikia, ypač iš perteklinio cukraus ir rafinuotų angliavandenių. Trigliceridų padidėjimą gali lemti ir kitos priežastys: genetika, kai kurios ligos, pavyzdžiui, inkstų ligos ar blogai kontroliuojamas 2 tipo diabetas.

    Tekste pabrėžiama, kad trigliceridų koncentracija, didesnė nei 200 mg/dl, laikoma aukšta, tačiau dėmesio verta ir „ribinė“ riba – daugiau nei 150 mg/dl. Būtent todėl rytiniai pasirinkimai – judėjimas ir pusryčių sudėtis – gali tapti paprastu, bet reikšmingu startu visai dienai.

    Judėjimas ryte: svarbu ne tik sporto salė

    Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su mažesniu trigliceridų kiekiu, todėl ryte verta rasti laiko judėjimui. Tai gali būti aerobinė veikla – ėjimas, bėgimas, plaukimas ar važiavimas dviračiu – taip pat ir jėgos pratimai.

    Rekomendacijose minimas tikslas per savaitę sukaupti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75 minutes intensyvios veiklos, o jėgos treniruotes atlikti bent du kartus per savaitę. Kardiologė May Bakir pabrėžia, kad didžiausią naudą lipidams duoda aerobikos ir jėgos pratimų derinimas.

    Net ir pasportavus ryte, svarbu per dieną neužsisėdėti: tekste siūloma bent kartą per valandą atsistoti, paeiti, pajudėti, o ne ilgai sėdėti prie stalo. Taip pat minima, kad trumpas pasivaikščiojimas po valgymo gali padėti mažinti po valgio kylantį trigliceridų šuolį.

    Pusryčiai be cukraus ir rafinuotų angliavandenių

    Kitas akcentas – pusryčiai, kuriuose būtų kuo mažiau pridėtinio cukraus ir rafinuotų angliavandenių. Pasak specialistų, didesni kiekiai „paprastųjų“ angliavandenių (pavyzdžiui, saldinti dribsniai, bandelės, saldinti gėrimai ar sultys) skatina kepenis gaminti daugiau trigliceridų.

    Vietoje to siūloma dažniau rinktis pilno grūdo produktus ir daugiau skaidulų turintį maistą. Kaip pavyzdys pateikiama košė iš mažiau apdorotų avižų vietoje saldintų pusryčių dribsnių.

    Taip pat rekomenduojama pusryčius „subalansuoti“ – įtraukti liesesnių baltymų ir sveikesnių riebalų. Minimi pavyzdžiai: kiaušiniai, riešutai, sėklos, augaliniai aliejai (išskiriami netropinių augalų aliejai) ir kiti nesočiųjų riebalų šaltiniai.

    Mažiau sočiųjų riebalų – daugiau nesočiųjų

    Nors trigliceridų rodiklius dažnai siejame su cukrumi ir angliavandeniais, kai kuriems žmonėms didelę įtaką gali turėti ir riebalų sudėtis. Straipsnyje pažymima, kad riebus racionas kai kuriais atvejais gali kelti trigliceridų kiekį, o padidėję trigliceridai yra vienas metabolinio sindromo rizikos veiksnių.

    Prevencinės kardiologijos dietistė Michelle Routhenstein teigia, kad sotieji riebalai daliai žmonių gali prisidėti prie atsparumo insulinui, o tai apsunkina riebalų apykaitos reguliavimą. Dėl to patariama sočiuosius riebalus riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius.

    Pusryčiuose sočiųjų riebalų dažnai būna tokiuose produktuose kaip šoninė, dešrelės, sviestu gausiai teptos bandelės ar skrebučiai. Kaip alternatyvos minimi paprasti pakeitimai: vietoje šoninės – avokadas, vietoje sviesto – riešutų sviestas.

    Ką dar verta įsivertinti dienos eigoje

    Be rytinių įpročių, tekste taip pat primenama apie kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos trigliceridų rodikliams. Tarp jų – alkoholio vartojimas ir rūkymas (įskaitant elektronines cigaretes), kurie siejami su prastesniais lipidų rodikliais.

    Specialistai taip pat ragina dažniau rinktis širdžiai palankų maistą: liesesnius baltymus, ankštines daržoves, daržoves, riebią žuvį, o riebalams – pavyzdžiui, alyvuogių aliejų ir riešutus vietoje sočiųjų ir transriebalų.

    Nors trigliceridų rodikliai priklauso nuo daugelio veiksnių, nuoseklūs kasdieniai pasirinkimai – daugiau judėjimo ir mažiau cukraus bei sočiųjų riebalų – gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos strategijos dalimi.

  • Dietologai įvardijo blogiausią laiką pusryčiauti: kuo rizikuojate valgydami po 12 valandos

    Pirmą dienos valgį atidėti iki popietės gali atrodyti patogu, tačiau mitybos specialistai tokį įprotį vadina prasčiausiu laiku pusryčiauti.

    Pasak „EatingWell“ cituojamų dietologų, reguliariai valgant pirmą kartą tik po 12 valandos dažniau išsiderina alkio kontrolė ir vėliau dieną tampa sunkiau rinktis subalansuotą maistą.

    Ilgas tarpas be maisto ryte kai kuriems žmonėms baigiasi tuo, kad pietums ar vakarienei pasirenkama tai, kas greita ir patogu, o porcijos būna didesnės. Taip pat gali daugėti užkandžiavimo ir sunkiau suvaldomas vakarinis apetitas.

    Tyrimai, kuriuos aptaria straipsnyje minimi specialistai, rodo sąsajas tarp pusryčių praleidinėjimo ir didesnio persivalgymo tikimybės vėliau dieną, o tai ilgainiui siejama su didesne svorio augimo rizika. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nereiškia, jog kiekvienas vėlyvas pusryčiautojas būtinai persivalgys.

    Kodėl pusryčiai po vidurdienio gali būti bloga idėja

    Dietologai aiškina, kad ryte nevalgant iki pietų dažnai atsiranda irzlumas, prastesnė koncentracija ar net lengvas galvos svaigimas. Kai alkis jau „užaštrėjęs“, subalansuotą lėkštę sudėti sunkiau – ranka greičiau tiesiasi prie kaloringesnių, daugiau cukraus ar sočiųjų riebalų turinčių pasirinkimų.

    Kita problema – prarandama viena proga per dieną gauti svarbių maistinių medžiagų. Pusryčiai dažnai padeda lengviau „susirinkti“ skaidulas, kalcį, vitaminą D ir kalį, kurių daliai žmonių mityboje pritrūksta.

    Praleidžiant pusryčius arba juos nukeliant iki pietų, per likusią dienos dalį ne visada pavyksta kompensuoti šių medžiagų kiekį. Straipsnyje aptariami duomenys sieja reguliarų pusryčių praleidinėjimą su prastesne mitybos kokybe ir kai kurių vitaminų bei mineralų trūkumu.

    Galimas poveikis virškinimui, širdžiai ir kaulams

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į virškinimą: valgymas ryte gali padėti „pajudinti“ virškinamąjį traktą ir palaikyti reguliarius tuštinimosi įpročius. Tai siejama su vadinamuoju gastrokoliniu refleksu – reakcija, kai po valgymo suaktyvėja žarnyno judesiai.

    Taip pat aptariamos ir galimos ilgalaikės sąsajos su širdies sveikata. Kai kuriuose tyrimuose vėlesnis pirmasis dienos valgymas siejamas su didesne širdies ligų rizika, tačiau pabrėžiama, kad tai neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio.

    Dar vienas aspektas – kaulų sveikatai svarbūs kalcis ir vitaminas D. Kadangi dalis pusryčių produktų (pavyzdžiui, pieno produktai ar jais praturtinti gėrimai, jogurtas, kai kurie dribsniai) gali būti reikšmingas šių medžiagų šaltinis, nuolatinis pusryčių praleidinėjimas gali apsunkinti pakankamą jų suvartojimą.

    Kada ir kaip geriau valgyti pusryčius

    Vieno visiems tinkančio pusryčių laiko nėra – jis priklauso nuo dienotvarkės, apetito ir individualių poreikių. Vis dėlto dietologai dažniausiai rekomenduoja pirmą kartą pavalgyti per 1–2 valandas nuo pabudimo.

    Po nakties pasninko organizmui gali būti naudinga „papildyti kuro atsargas“ – tai siejama su energija ir dėmesio išlaikymu dienos pradžioje. O ilgas delsimas kai kuriems žmonėms sukuria užburtą ratą: mažiau energijos ryte ir sunkesnė savikontrolė vėliau.

    Subalansuoti pusryčiai, pasak specialistų, turėtų turėti baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų. Tai gali būti, pavyzdžiui, graikiškas jogurtas su uogomis ir riešutais, pilno grūdo duona su riešutų sviestu ir vaisiais ar kiti deriniai, padedantys ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat siūloma nebijoti „netradicinių“ pusryčių – tai nebūtinai turi būti košė ar sumuštinis. Svarbiausia – maistinių medžiagų balansas ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, kuris neretai slepiasi bandelėse, saldžiuose užkandžiuose ar kai kuriuose pusryčių produktuose.