CP v2

Tag: Robotika

  • Humanoidinis robotas įkopė į Chimborazo: kūrėjai užsimojo įveikti ir Everesto maršrutą

    Humanoidinis robotas įkopė į Chimborazo: kūrėjai užsimojo įveikti ir Everesto maršrutą

    Humanoidiniai robotai vis dažniau demonstruoja įspūdingus triukus laboratorijose, tačiau tikrasis jų pajėgumo testas prasideda sudėtingoje, nenuspėjamoje aplinkoje. Tokią ribinę situaciją pademonstravo projektas, kurio metu humanoidinis robotas Pemba pasiekė Ekvadoro ugnikalnio Chimborazo aukštikalnes.

    Projekto autoriai skelbia, kad Pemba, sukurtas remiantis „Unitree G1“ platforma, bandymų metu pasiekė maždaug 6 200 metrų aukštį virš jūros lygio. Iniciatyvą koordinuoja inžinierius Pablo Berlanga Boemare, o ilgalaikis tikslas – perkelti bandymus į Himalajus ir patikrinti, kaip humanoidinis robotas veiktų artėjant prie 8 000 metrų zonos.

    Sumanymo esmė nėra vien rekordas ar reklaminis žygis. Kūrėjai siekia įvertinti, ar ateityje humanoidiniai robotai galėtų pakeisti žmones stebint sunkiai pasiekiamas vietoves, kur nuolatinė infrastruktūra kainuotų brangiai, o darbas būtų pavojingas.

    Tokiose situacijose vienas mobilus įrenginys su kameromis, jutikliais, DI ir ryšiu galėtų patruliuoti didelius plotus ir rinkti duomenis realiuoju laiku. Tai galėtų būti pritaikoma nelegalios miškų kirtimo veiklos fiksavimui, laukinės gyvūnijos stebėsenai ar klimato kaitos ženklų, pavyzdžiui, ledynų traukimosi, dokumentavimui.

    Vis dėlto Chimborazo bandymas nebuvo visiškai autonominis. Kūrėjų pateiktais duomenimis, robotas savarankiškai judėjo atkarpose, kur šlaito nuolydis buvo mažesnis nei 30 laipsnių, o statesnėse ir techniškai sudėtingesnėse vietose jį pernešdavo ekspedicijos komanda.

    Inžinierių teigimu, svarbiausia buvo patikrinti mechaniką ir valdymo sistemas aplinkoje, kuri ypač nepalanki elektronikai. Dideliame aukštyje įprasta susidurti su staigiais orų pokyčiais, žema temperatūra ir reta atmosfera, o tai tiesiogiai veikia baterijų našumą, variklių darbą ir jutiklių stabilumą.

    Siekiant sumažinti rizikas, robotui pritaikyti šilumos valdymo sprendimai ir papildoma izoliacija, integruota į apsauginį apdangalą. Kūrėjai remiasi ir ankstesniais bandymais šalto klimato sąlygomis, kai panašios klasės įrenginiai buvo testuojami itin žemoje temperatūroje.

    Kitas etapas, pasak projekto komandos, būtų bandymai Nepale, maršrute nuo bazinės stovyklos iki aukštųjų stovyklų zonoje, kur aukštis artėja prie 8 000 metrų. Ten toks robotas teoriškai galėtų rinkti mokslinius duomenis, padėti paieškos ir gelbėjimo operacijose ar prisidėti prie šiukšlių surinkimo, kuris Everesto regione tapo opia problema.

    Tačiau ambicingam planui gali kliudyti ne tik techniniai apribojimai, bet ir teisinė bazė. Kūrėjai atkreipia dėmesį, kad robotų naudojimas didelės rizikos ekspedicijose nėra aiškiai reglamentuotas, todėl reikėtų taisyklių dėl atsakomybės, saugos ir leidimų.

    Robotų bandymai kalnuose vis dažniau vertinami kaip viena griežčiausių realaus pasaulio laboratorijų, kur išryškėja konstrukcijos silpnybės. Jei humanoidiniai robotai išmoktų patikimai veikti šaltyje, aukštyje ir riboto ryšio sąlygomis, tai atvertų kelią platesniam jų panaudojimui ekstremaliose misijose, įskaitant poliarinius tyrimus ar sudėtingas gelbėjimo užduotis.

  • Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsa tyrinėjantys robotai jau ne kartą įstrigo puriame grunte, todėl inžinieriai vis dažniau ieško sprendimų gamtoje. Vienas naujausių eksperimentų – prototipinis marsaeigis, kurio judėjimas paremtas dykumų driežo sandfish (Scincus scincus) gebėjimu nerti į smėlį ir judėti po juo tarsi plaukiant.

    Skirtingai nei tradiciniai marsaeigiai, šis prototipas ne tik rieda į priekį. Jo keturi ratai juda aštuoniukės trajektorija, smėlį pjaudami ir stumdami taip, kad susidaro ir išilginės, ir šoninės jėgos, padedančios išlaikyti sukibimą birioje terpėje.

    Kaip veikia aštuoniukės principas

    Tyrėjų publikuotuose bandymuose matyti, kad judėjimo metu prototipas palieka banguotas, sinusoidę primenančias vėžes. Pasak projekto autorių, tai signalas, kad pasirinktas mechanizmas iš tiesų imituoja gyvūno sąveiką su smėliu ir leidžia sumažinti įsmigimo riziką.

    Smėlis yra klastinga terpė, nes gali elgtis ir kaip kietas kūnas, ir kaip skystis, priklausomai nuo apkrovos, vibracijos bei grūdelių tarpusavio trinties. Dėl to įprasti apvalūs ratai ar vikšrai ne visada užtikrina stabilų judėjimą, ypač įkalnėse ar staigiai manevruojant.

    Kodėl Marsui tai ypač aktualu

    Marsaeigių mobilumas yra kritiškas, nes kiekvienas sustojimas ar įstrigimas tiesiogiai mažina mokslinių užduočių apimtį ir misijos efektyvumą. Marsui būdingas birus regolitas, akmeningas reljefas ir staigūs šlaitai, o tai reiškia, kad važiuoklė turi būti atspari ne vien kietam gruntui, bet ir smėlio spąstams.

    Projekto komanda teigia, kad ankstesnės prototipo versijos turėjo praktinių trūkumų: ratai buvo per siauri ir per sunkūs, todėl didėjo slėgis į gruntą, aparatas labiau klimpo, o valdymas tapdavo sudėtingesnis. Vėlesnėse iteracijose ratai buvo koreguojami, tikintis geresnio darbo mišriame reljefe.

    Ar tokius ratus pasirinks NASA?

    Nors bandymai rodo perspektyvą, kol kas mažai tikėtina, kad tokia sistema artimiausiu metu taptų pagrindiniu NASA marsaeigių standartu. Esminis iššūkis – valdomumas ir stabilumas realiomis sąlygomis, kai slydimas gali prasidėti staiga, o klaida kainuotų laiką, energiją ir riziką įrangai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar laukia darbas su ratų paviršiumi, sukibimo optimizavimu ir manevravimo algoritmais, kad prototipas ne tik judėtų pirmyn biriu gruntu, bet ir patikimai suktų bei stabdytų. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: ateities marsaeigiai gali tapti mažiau panašūs į automobilius ir labiau į gamtos suformuotus judėjimo modelius.

  • Ekranams skirti humanoidai? Buvęs NASA ekspertas įvardijo, kodėl JAV robotikoje atsilieka nuo Kinijos

    Jungtinės Valstijos rizikuoja pralaimėti Kinijai humanoidinių robotų lenktynes, jei ir toliau pirmenybę teiks įspūdingiems triukams, o ne universaliam pritaikomumui. Taip viešai argumentavo Robertas Ambrose’as, anksčiau vadovavęs NASA programinės įrangos, robotikos ir modeliavimo krypčiai.

    Jo vertinimu, dalis amerikiečių kuriamų humanoidų atrodo įspūdingai vaizdo įrašuose, bet gamyboje ir logistikoje jie dažnai nėra pasirengę dirbti patikimai, saugiai ir pakankamai pigiai. Tuo metu Kinijos įmonės, anot eksperto, akcentuoja masinį diegimą ir greitą iteraciją realiose aplinkose.

    Ambrose’as pabrėžia, kad pagrindinis robotų kriterijus turėtų būti gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų užduočių, darbo vietų ir netikėtų situacijų. Jei robotas puikiai atlieka vieną judesį ar vieną operaciją, tai dar nereiškia, kad jis tinkamas gamyklos pamainai, kurioje nuolat keičiasi objektai, jų padėtis ir darbo tempas.

    Šią problemą iliustruoja ir akademiniai tyrimai: sistemos, kurios simuliacijose demonstruoja labai aukštą našumą, realiame pasaulyje neretai susiduria su „paskutinio metro“ sunkumais. Skirtumą lemia triukšmas jutikliuose, apšvietimas, netiksliai sugriebti objektai, žmonių judėjimas ir kiti veiksniai, kurių virtuali aplinka iki galo neatkuria.

    „Jei kuriame robotus tam, kad jie gražiai atrodytų scenoje, o ne tam, kad išbūtų visą pamainą gamyboje, pralaimėsime tiems, kurie robotus diegia ten, kur jie uždirba vertę“, – sakė Robertas Ambrose’as.

    Ekspertas kaip pavyzdį mini „Boston Dynamics“ robotus, kurie gali atlikti sudėtingus judesius ir kelti didelius svorius. Vis dėlto, jo teigimu, tokie pasiekimai nebūtinai reiškia pasirengimą plačiam pramoniniam pritaikymui, nes svarbiausi tampa patikimumas, aptarnavimo kaštai, saugos standartai ir paprastas integravimas į procesus.

    Kita dažna kliūtis yra per siauras specializavimas. Aptariant „Figure AI“ bandymus pramonėje, Ambrose’as atkreipė dėmesį, kad net ir ilgą laiką realioje aplinkoje dirbantis humanoidas gali būti pritaikytas tik vienai aiškiai apibrėžtai užduočiai, pavyzdžiui, detalių pernešimui į konkrečią darbo vietą.

    Tokiu atveju kyla klausimas, ar humanoidas ekonomiškai pranoksta paprastesnius sprendimus: konvejerius, autonominius vežimėlius ar robotines rankas. Pramonė dažnai renkasi ne „įspūdingiausią“, o tą technologiją, kuri užtikrina aiškią grąžą, mažiau prastovų ir lengvesnę priežiūrą.

    Ambrose’o vertinimu, humanoidiniai robotai greičiausiai netaps universaliais žmogaus pakaitalais, tačiau gali užimti vadinamąją tarpinę nišą. Tai darbai, kurie yra per dinamiški tradicinei automatizacijai, bet kartu per monotoniški ar per pavojingi žmonėms.

    Praktikoje tai gali reikšti medžiagų pernešimą gamyklose, sandėlių papildymą, paprastus aptarnavimo veiksmus, įrangos stebėseną, darbą užterštose ar rizikingose zonose. Vis dėlto proveržis, anot eksperto, priklausys ne nuo to, kaip robotas juda, o nuo to, kaip gerai jis susitvarko su netvarka, neapibrėžtumu ir ilgalaikiu darbu be sutrikimų.

    Šiame kontekste svarbų vaidmenį atlieka ir DI pažanga: geresnis suvokimas, planavimas, klaidų atpažinimas bei mokymasis iš realių situacijų. Tačiau pramonė tikisi ne pažadų, o patikrintų rodiklių, todėl artimiausiu metu lemiamu faktoriumi išliks diegimų mastas ir patirtis realiose darbo vietose.

  • 15-metis sukūrė roboto vėžlį BURT: DI padeda aptikti povandenines grėsmes iki 96 proc. tikslumu

    Kanadoje 15-metis Evanas Budzas pristatė biologiškai įkvėptą povandeninį robotą-vėžlį BURT, skirtą jautrių vandens ekosistemų stebėsenai. Idėja gimė stebint vėžlius, kurie vandenyje juda tyliai ir taupiai, todėl jaunuolis siekė panašų principą pritaikyti technologijai.

    Skirtingai nei dauguma įprastų povandeninių dronų, kurie dažnai naudoja triukšmingus sraigtus, BURT kuriamas taip, kad vandenyje judėtų minkštais pelekais. Tokia konstrukcija turėtų sumažinti trikdymą vietos gyvūnijai ir leisti dirbti ten, kur koralų rifai ar augmenija yra ypač pažeidžiami.

    BURT remiasi kameromis, jutikliais ir duomenų apdorojimu, o grėsmių atpažinimui pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Viešai skelbta, kad sistema gali identifikuoti tokius požymius kaip koralų blukimas, plastiko atliekos ar invazinės rūšys, o aptikimo tikslumas nurodomas iki 96 proc.

    Tokios užduotys paprastai reikalauja daug žmogaus darbo: surinktos povandeninės vaizdo medžiagos peržiūros, rūšių identifikavimo ir pokyčių fiksavimo laike. DI čia gali tapti praktiniu įrankiu, nes automatizuoja pasikartojančią analizę ir greičiau atkreipia dėmesį į galimus problemų židinius.

    Jūrų ir gėlavandenių ekosistemų monitoringas tampa vis aktualesnis dėl klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimo. Koralų rifų būklė dažnai vertinama pagal vizualius požymius, todėl patikimas ir mažai trikdantis stebėjimo būdas gali padėti laiku pastebėti pokyčius.

    Be to, biomimetika, kai technologijos kuriamos remiantis gamtos sprendimais, pastaraisiais metais vis plačiau taikoma robotikoje. Tylesnis judėjimas ir mažesnė mechaninė intervencija svarbūs ne tik gyvūnų gerovei, bet ir duomenų kokybei, nes mažiau išbaidyta fauna reiškia natūralesnį vaizdą kameroms.

    Jei tokio tipo robotas galėtų veikti ilgiau autonomiškai, mokslininkai realiu laiku gautų daugiau duomenų apie taršos židinius ar staigius ekosistemų pokyčius. Praktikoje tai reikštų greitesnį reagavimą, pavyzdžiui, aptikus plastiko sankaupas, invazinių rūšių plitimą ar staigų rifų būklės blogėjimą.

    Nors viešai pateikiama informacija labiau primena prototipo pristatymą, pats krypties pasirinkimas atitinka bendrą tendenciją: mažesni, pigiau surenkami ir DI įgalinti jutiklių tinklai pamažu papildo tradicines ekspedicijas ir mokslinius tyrimus. Tokie projektai taip pat rodo, kad prasmingos inovacijos gali gimti ne tik laboratorijose, bet ir iš asmeninės smalsumo bei praktiško poreikio spręsti realias problemas.

    „Skirtingai nei tradiciniai povandeniniai dronai su triukšmingais sraigtais, šis robotas imituoja gamtą ir juda tyliau, todėl gali dirbti jautriose vietose jų netrikdydamas“, – sakė projekto pristatyme cituojami šaltiniai.

  • Panevėžio rajone startuoja STEAM centro „Eureka“ statybos: kas palikta laiko kapsulėje

    Panevėžio rajone, Velžyje, prie Velžio gimnazijos pradedamos STEAM centro „Eureka“ statybos. Projekto startą pažymėjo simbolinė ceremonija: į būsimo pastato pamatus įbetonuota laiko kapsulė su laiškais ateities kartoms.

    Renginyje dalyvavo Panevėžio rajono savivaldybės vadovai, ugdymo įstaigų atstovai ir statybas vykdančios bendrovės komanda. Laiko kapsulė tokiais atvejais tampa pažadu, kad investicija skirta ne tik šių dienų mokiniams, bet ir ilgalaikiam regiono švietimo stiprinimui.

    „Į Panevėžio rajono STEAM centro pamatus įdedame laiko kapsulę – laišką, liudijantį mūsų tikėjimą mokslu, pažanga ir žmogaus galimybėmis kurti ateitį“, – sakė Panevėžio rajono meras Antanas Pocius.

    Numatoma, kad šalia gimnazijos iškils vieno aukšto, apie 773 kvadratinių metrų ploto mokslo paskirties pastatas. Projektuojant žadama laikytis universalaus dizaino principų, kad erdvės būtų patogios visiems bendruomenės nariams.

    Pastate planuojamos kelios specializuotos laboratorijos, pritaikytos patyriminiam mokymuisi: gamtos mokslų, inžinerijos, 3D technologijų, robotikos ir medijų erdvės. Taip pat numatyta konferencijų salė, o koridoriuose ir bendrose zonose planuojamos vietos mokinių darbams eksponuoti.

    Šalia edukacinių erdvių projektuojami ir infrastruktūros sprendimai: vidinis kiemelis, terasa poilsiui, taip pat stoginė-galerija, kuri sujungs STEAM centrą su pagrindiniu mokyklos pastatu. Skelbiama, kad sprendiniai parinkti taip, kad būtų išsaugoti sklype augantys medžiai.

    Panevėžio rajono savivaldybė nurodo, kad investicijos į STEAM centrą siekia apie 2,6 mln. eurų. Planuojama, kad darbai truks maždaug dvejus metus, o centras taps vienu svarbiausių rajono švietimo infrastruktūros projektų.

    Tokie STEAM centrai Lietuvoje pastaraisiais metais siejami su siekiu stiprinti gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos ugdymą bei gerinti mokinių praktinius įgūdžius. Savivaldybės teigimu, „Eureka“ turėtų prisidėti ir prie platesnių tikslų, susijusių su ugdymo kokybės gerinimu bei mokinių pasiekimais.

  • Verslo idėjų konkurso nugalėtojai iš Alizavos: prizas Mokslo sala ir robotikos iššūkis

    Verslo idėjų konkurso nugalėtojai iš Alizavos: prizas Mokslo sala ir robotikos iššūkis

    Gegužės 22 dieną Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos septintokai lankėsi Mokslo saloje – išvyką jiems padovanojo Kupiškio rajono savivaldybės administracija. Kelionė tapo apdovanojimu už geriausią pasirodymą verslo idėjų konkurse, kuriame mokiniai pristatė tvarumo sprendimus Kupiškiui.

    Konkursas vyko tema „Verslas ir tvarumas – privalumai ir iššūkiai. Tvarumo idėja Kupiškiui“ ir skatino jaunimą ieškoti praktiškų idėjų, kaip suderinti ekonominę naudą ir atsakingą požiūrį į aplinką. Tokie projektai mokyklose vis dažniau tampa ankstyvu verslumo ugdymo įrankiu, kai mokiniai mokosi planuoti, argumentuoti ir dirbti komandoje.

    Mokslo saloje mokiniai apžiūrėjo pastatą ir įsiamžino prie objekto „Pasaulio centras“. Vėliau jie dalyvavo edukacijoje „Mąstantys mechanizmai“, kurioje teorija greitai virto praktika.

    Robotikos ir informacinių technologijų laboratorijoje, išklausę edukatoriaus įžangą, mokiniai pasiskirstė grupėmis ir programavo robotų bei mechanizmų veiksmus. Užduotis reikalavo tikslumo: paimti krovinį, nugabenti jį į nurodytą vietą ir perduoti kitam mechanizmui, todėl teko taikyti matematikos ir informacinių technologijų žinias.

    Nors robotai buvo nedideli, jų valdymas pasirodė sudėtingesnis, nei tikėtasi – prireikė kantrybės, kruopštumo ir laiko. Tokios praktinės užduotys padeda aiškiau suprasti, kaip veikia automatika, programavimas ir šiuolaikinė pramonė, o kartu lavina bendradarbiavimo įgūdžius.

    Mokiniai džiaugiasi projekto „Kupiškio ratai“ sėkme ir pabrėžia, kad pergalė suteikė progą ne tik išvykti į pažintinę kelionę, bet ir įgyti patirties, kuri praverčia kuriant realius sprendimus. Jie taip pat dėkoja projekto vadovėms Ingai Inapienei ir Vykintai Pakšei už palaikymą ir įkvėpimą.

    Tokie savivaldybių ir mokyklų inicijuojami konkursai tampa praktiniu būdu įtraukti jaunuolius į tvarumo temą, kuri šiandien vis dažniau siejama ne vien su ekologija, bet ir su inovacijomis, technologijomis bei atsakingu vartojimu. Patirtis Mokslo saloje mokiniams tapo gyvu pavyzdžiu, kaip idėjos gali virsti veiksmais.

  • Kanadiečiai sukūrė keturrankį kosminį robotą HELIOS: ar jis netrukus pakeis astronautus?

    Kanadiečiai sukūrė keturrankį kosminį robotą HELIOS: ar jis netrukus pakeis astronautus?

    Kanados bendrovė „Orbit Robotics“ pristatė humanoidinį robotą HELIOS, sukurtą darbui kosmose ir pritaikytą mikrosvorio sąlygoms. Pagrindinis jo išskirtinumas – keturios mechaninės galūnės, ir visos jos yra sugriebiančios, todėl robotas gali judėti įsikibdamas bei atlikti užduotis be „kojų“ logikos, kuri orbitoje tampa mažiau svarbi.

    Mikrogravitacijoje astronautai dažnai juda atsispirdami ir fiksuodamiesi prie rankenų, turėklų ar specialių tvirtinimo taškų. Tokiai aplinkai keturios sugriebiančios galūnės suteikia robotui pranašumą: viena ar dvi gali išlaikyti stabilų „įsikabinimą“, o likusios tuo metu dirbti su įrankiais, kabeliais, kroviniais ar įrangos moduliais.

    Kokius darbus robotas galėtų perimti?

    „Orbit Robotics“ nurodo, kad HELIOS pirmiausia orientuotas į pasikartojančias ir daug laiko atimančias užduotis, tokias kaip krovinių iškrovimas, perkėlimas ir techninė priežiūra. Tokie darbai kosminėse stotyse bei orbitiniuose kompleksuose yra nuolatiniai, o bet koks sutaupytas astronautų laikas gali būti skiriamas eksperimentams, moksliniams tyrimams ir kritinėms misijos užduotims.

    Viešai aptariamuose skaičiavimuose dažnai pabrėžiama, kad astronautų darbo valanda orbitoje yra itin brangi, nes ją sudaro ne tik atlygis, bet ir mokymai, logistika, gyvybės palaikymo sistemos, rizikos valdymas bei misijų planavimas. Jei dalį rutininių procesų pavyktų patikimai automatizuoti, tai galėtų sumažinti bendrą misijų sąnaudas ir padidinti jų efektyvumą.

    Kodėl kosmose robotai tampa būtinybe?

    Pastaraisiais metais kosmoso pramonėje ryškėja dvi tendencijos: ilgėjančios misijos ir augantis infrastruktūros kiekis orbitoje. Daugėja palydovų, planuojamos naujos stotys, vystomos Mėnulio programos, todėl didėja ir aptarnavimo, remonto bei surinkimo darbų poreikis, ypač ten, kur žmogaus išėjimas į atvirą kosmosą yra rizikingas ir sudėtingas.

    Kosmosui skirti robotai kuriami ne tam, kad visiškai pakeistų astronautus, o kad sumažintų pavojingiausių ar monotoniškiausių darbų apimtį. Žmogaus vaidmuo dažniausiai lieka sprendimų priėmimas, netipinių situacijų valdymas ir darbai, kuriems reikalingas itin lankstus mąstymas bei improvizacija.

    Ar HELIOS gali atsidurti orbitinėje stotyje?

    Kol kas HELIOS pristatomas kaip koncepcija ir technologinis sprendimas, skirtas realioms kosminėms užduotims, tačiau iki darbo orbitinėje stotyje paprastai laukia ilgas bandymų kelias. Tokiems įrenginiams reikia įrodyti patikimumą, atsparumą vakuumui, temperatūrų svyravimams ir radiacijai, taip pat suderinamumą su kosminėje infrastruktūroje naudojamais įrankiais bei tvirtinimo standartais.

    Jei tokio tipo robotai pasiteisins, jie gali tapti svarbia grandimi tiek dabartinių orbitinių platformų priežiūroje, tiek ateities projektuose, kur numatoma daugiau statybos ir remonto darbų kosmose. Keturios sugriebiančios galūnės gali būti būtent ta detalė, kuri mikrosvoryje suteikia realų pranašumą prieš tradicinę humanoidinę schemą.

  • Norvegijos „Roboxi“ pritraukė 13 mln. eurų: robotai ir automatika keičia oro uostų peronus

    Norvegijos „Roboxi“ pritraukė 13 mln. eurų: robotai ir automatika keičia oro uostų peronus

    Norvegijos Stavangerio mieste įsikūręs startuolis „Roboxi“ pranešė užbaigęs akcijų emisiją ir pritraukęs apie 13 mln. eurų naujo nuosavo kapitalo. Bendrovė kuria autonominius sprendimus oro uostų vadinamajai airside zonai, apimančiai pakilimo ir riedėjimo takus bei peronus.

    „Roboxi“ teigimu, akcijų emisija sulaukė didelio tiek naujų, tiek esamų akcininkų susidomėjimo, o pagrindiniai investuotojai yra iš Norvegijos Rogalando regiono. Prieš pritrauktą kapitalą įmonė sieja su tolesniu augimu, strateginėmis iniciatyvomis ir balanso stiprinimu.

    „Sėkmingai užbaigta akcijų emisija yra svarbus etapas. Šis kapitalas leis mums didinti apimtis, įgyvendinti jau sutartus ir tikėtinus kontraktus, stiprinti pozicijas rinkoje bei toliau investuoti į inovacijas“, – sakė „Roboxi“ vadovas Magnusas O. Finnesandas.

    Kam skirta technologija?

    Įkurta 2018 metais, „Roboxi“ orientuojasi į tai, kas oro uostams kasdien kainuoja daug laiko ir resursų: takų būklės patikrą, saugos stebėseną ir techninę priežiūrą. Bendrovės sprendimai skirti mažinti incidentų riziką, gerinti atitiktį reguliaciniams reikalavimams ir mažinti eksploatacijos sąnaudas.

    Viena aktualiausių sričių yra pašalinių objektų ant pakilimo ar riedėjimo takų aptikimas. Tokios nuolaužos, vadinamos FOD, gali pažeisti orlaivius ir sutrikdyti skrydžius, todėl oro uostai investuoja į vis greitesnius aptikimo ir pašalinimo procesus.

    DI, robotika ir integracija

    „Roboxi“ sprendimuose naudojamas DI, padedantis automatiškai atpažinti FOD ir inicijuoti jo surinkimą robotinėmis priemonėmis. Įmonė taip pat siūlo API pagrindu veikiančias platformas, kurios leidžia šiuos procesus integruoti su esamomis oro uostų sistemomis ir skaitmeninti darbo eigą.

    Be nuolaužų aptikimo, bendrovė naudoja kameras ir programinę įrangą autonomiškai fiksuoti pakilimo tako žiburių gedimus ir generuoti ataskaitas. Taip pat vystomi sprendimai, skirti dangos stebėsenai ir paukščių aptikimui bei atbaidymui, kad kelios saugumo funkcijos galėtų veikti lygiagrečiai.

    „Roboxi“ nurodo, kad svarbūs įmonės pasiekimai buvo kuriami bendradarbiaujant su Avinor ir Norvegijos civilinės aviacijos institucijomis, siekiant praktinio pritaikomumo ir reikalingų patvirtinimų. Bendrovė taip pat teigia užmezgusi ryšius su oro uostais įvairiose rinkose ir vykdanti projektus su tarptautiniu mastu žinomais partneriais.

    „Didelė naujų ir esamų investuotojų parama patvirtina mūsų viziją, technologiją ir rinkos pagreitį. Šis kapitalas suteikia galimybę didinti apimtis ir kurti reikšmingą vertę klientams“, – sakė valdybos pirmininkas ir investuotojas Knutas Molaugas.

  • Kinija moko humanoidus dirbti: robotų mokyklose renkami duomenys, o rinka kaista iki 2030

    Kinija moko humanoidus dirbti: robotų mokyklose renkami duomenys, o rinka kaista iki 2030

    Kinijoje humanoidiniai robotai vis dažniau ruošiami ne pramogoms, o darbui: tam kuriami specializuoti duomenų mokymo centrai, kuriuos remia ir vietos valdžia. Vienas tokių centrų veikia Pekine, Šougang parko teritorijoje, kur robotai apmokomi atlikti pasikartojančias užduotis įvairiose aplinkose.

    Centro instruktoriai robotus treniruoja pasitelkdami kameras, valdiklius ir judesių fiksavimo technologijas, kad būtų sukaupti pakankami duomenų kiekiai savarankiškam veiksmų atkūrimui. Praktikoje tai reiškia daug kartų kartojamus tuos pačius judesius, kol robotas pradeda užduotį atlikti pats.

    Kaip robotai mokomi atlikti užduotis

    Vienas iš mokymo principų paremtas demonstracijomis: žmogus iš pradžių valdo robotą rankiniu būdu, o sistema įrašo judesių seką ir aplinkos signalus. Vėliau robotas iš šių duomenų mokosi atpažinti situaciją ir pakartoti veiksmą be nuolatinės žmogaus kontrolės.

    Instruktoriai pasakoja, kad toks darbas yra fiziškai varginantis, nes užduotys mokomos valandų valandas kartojant tuos pačius judesius. Robotui nuovargis neaktualus, tačiau žmogaus darbo krūvis čia tampa vienu svarbiausių proceso kaštų.

    Robotai mokomi veiklų, kurios būtų pritaikomos realiose darbo vietose: nuo prekių rūšiavimo gamyboje iki lentynų tvarkymo, buities darbų ar paprastesnių priežiūros užduočių. Toks pasirengimas orientuotas į sritis, kuriose reikia daug pasikartojančio darbo ir kur klaidos kaina nėra kritinė.

    Didžiausias iššūkis yra rankos

    Atskiras dėmesys skiriamas robotų rankoms ir griebimo tikslumui, nes būtent manipuliacija smulkiais objektais dažnai tampa kliūtimi pritaikant humanoidus pramonėje ir paslaugose. Kinijos startuoliai treniruoja robotines rankas su jutikliais ir judesių sekimu, o vieno įgūdžio išmokimui gali prireikti dešimčių tūkstančių pakartojimų.

    Tokios sistemos siekia, kad robotas galėtų atlikti subtilius veiksmus, pavyzdžiui, pakelti trapų daiktą ar suimti mažą objektą nepažeidžiant jo. Būtent šioje vietoje susiduria mechanika, valdymo algoritmai, DI mokymas ir kokybiški duomenys iš realaus pasaulio.

    „Didžiausia konkurencija humanoidinių robotų srityje ateis iš Kinijos, nes ji ypač gerai geba didinti gamybos apimtis“, – sakė „Tesla“ vadovas Elonas Muskas, kalbėdamas apie konkurenciją ir robotų kūrimo iššūkius.

    Kur link juda rinka ir kodėl tai svarbu

    Kinijos strategija humanoidinių robotų srityje siejama su platesniu pramonės politikos posūkiu, kuriame prioritetas teikiamas technologijoms, galinčioms užtikrinti ilgalaikę gamybos galią ir tiekimo grandinių kontrolę. Valdžios remiami centrai ir pilotiniai projektai padeda greičiau rinkti duomenis, testuoti robotus bei paruošti sprendimus komerciniam masteliui.

    Kartu robotai vis dažniau išbandomi realiose darbo aplinkose, kur jų vaidmenys dar dažnai hibridiniai: dalį veiksmų atlieka robotas, dalį prižiūri žmogus. Vis dėlto plėtra rodo aiškią kryptį į didesnę autonomiją, ypač ten, kur trūksta darbuotojų arba darbas laikomas monotonišku ar pavojingu.

    Humanoidinių robotų plėtra svarbi ir dėl konkurencinės įtampos pasauliniu mastu: didelės apimties gamyba, komponentų tiekimas ir pažangus DI mokymas gali lemti, kuri šalis taps šio sektoriaus standartu. Iki 2030 metų šis laukas gali tapti panašiai reikšmingas kaip elektromobilių ar pažangių lustų varžybos, o pagrindinis klausimas bus ne vien robotų demonstracijos, bet jų ekonominis efektyvumas realiose darbo vietose.

  • Milžiniškos ir itin saldžios: kodėl šių metų braškių derlius stebina pirkėjus

    Šių metų braškių sezonas daugelyje Europos regionų prasidėjo kiek vėliau nei įprasta, tačiau pirkėjai jau pastebi neįprastą tendenciją: naujo derliaus uogos dažnai būna gerokai didesnės ir saldesnės. Augintojai aiškina, kad tam daug įtakos turėjo užsitęsęs vėsesnis pavasaris ir lėtesnis nokimas.

    Pasak britų uogų augintojų atstovų, šaltos ir permainingos savaitės gegužę pristabdė įprastą braškių vystymosi tempą laukuose ir šiltnamiuose. Kai augalui nereikia skubiai „baigti“ sezono per karščius, vaisius ilgiau formuojasi, sukaupia daugiau sulčių ir natūralių cukrų.

    „Nors dėl vėsesnio pavasario braškių teko palaukti ilgiau, šių metų uogų kokybė išsiskiria: jos didelės, sultingos ir labai saldžios“, – sakė British Berry Growers atstovas Nikas Marstonas.

    Kas didina braškių dydį ir saldumą?

    Agronomai primena, kad braškių dydį lemia keli veiksniai: veislė, šviesos kiekis, drėgmė, temperatūros svyravimai ir maistinių medžiagų balansas. Vėsesnėmis sąlygomis braškės dažnai auga lėčiau, o ilgesnis nokimo laikas padeda uogoms tolygiau prisipildyti vandens ir cukrų, todėl jos atrodo stambesnės.

    Vis dėlto augintojai pabrėžia, kad „milžiniškos“ braškės ne visada reiškia vien geras naujienas. Didesnis vaisius gali būti jautresnis transportavimui, greičiau prarasti prekinę išvaizdą, o per didelė drėgmė laukuose didina pelėsio riziką, todėl tiekėjai dar atidžiau vertina skynimo laiką ir šaldymo grandinę.

    Technologijos padeda suvaldyti orus

    Permainingi sezonai skatina ūkius investuoti į tikslesnį mikroklimato valdymą ir automatizavimą. Šiltnamiuose vis plačiau taikomi jutikliai, kurie seka temperatūrą, drėgmę ir anglies dioksido lygį, o laistymas bei tręšimas pritaikomas pagal realius augalo poreikius.

    Kai kurie ūkiai eksperimentuoja ir su pažangesniais sprendimais: robotizuotu skynimu, išmaniu uogų rūšiavimu pagal dydį ir kokybę, o planuojant derlių vis dažniau pasitelkiami DI modeliai, padedantys prognozuoti nokimą ir darbo jėgos poreikį. Tikslas paprastas: net ir esant orų anomalijoms išlaikyti stabilų tiekimą ir vienodą kokybės standartą.

    Prekybininkai prognozuoja, kad artimiausiomis savaitėmis braškių pasiūla didės, tačiau kainos ir toliau gali svyruoti dėl energijos, logistikos ir darbo sąnaudų. Pirkėjams patariama atkreipti dėmesį ne tik į dydį, bet ir į kvapą, spalvą bei tvirtumą, nes būtent šie požymiai dažniausiai išduoda šviežumą.