CP v2

Tag: Saulės elektrinės

  • Abu Dabio saulės jėgainė su 4 mln. modulių tapo pavėsiu dykumos gyvūnams: ką tai keičia

    Abu Dabio saulės jėgainė su 4 mln. modulių tapo pavėsiu dykumos gyvūnams: ką tai keičia

    Abu Dabio vakarinėje dykumoje vasarą žemės paviršius gali įkaisti iki maždaug 66 laipsnių Celsijaus, todėl atvira erdvė daugeliui rūšių tampa beveik neįveikiama. Tačiau po saulės moduliais susiformuojantis pavėsis kuria vėsesnes mikrozonas, kuriose gyvūnai randa trumpalaikį prieglobstį.

    Toks netikėtas efektas pastebimas Al Dhafra saulės elektrinėje – vienoje didžiausių vienoje vietoje pastatytų fotovoltinių jėgainių pasaulyje. Ji užima daugiau nei 20 kvadratinių kilometrų ir naudoja beveik 4 mln. saulės modulių, o mastas jau daro apčiuopiamą įtaką vietos ekosistemai.

    Milžiniškas projektas dykumoje

    Projektas oficialiai atidarytas 2023 metais ir yra įrengtas maždaug 35 kilometrų atstumu nuo Abu Dabio. Skelbiama, kad pagaminamos elektros užtenka apie 200 000 namų ūkių poreikiams, o metinis išmetamųjų teršalų sumažėjimas vertinamas apie 2 400 000 tonų.

    Statybų metu kasdien vidutiniškai būdavo sumontuojama apie 10 megavatų saulės modulių galios. Dykumoje toks tempas ir plotas reiškia ne tik energetinį, bet ir fizinį kraštovaizdžio pokytį – didžiulė teritorija dalį dienos lieka šešėlyje.

    Kaip pavėsis keičia mikroklimatą

    Saulės moduliai užstoja tiesioginę spinduliuotę, keičia šilumos sugėrimą ir atspindį, todėl po jais susidaro skirtingos temperatūros lopai. Ten, kur laipsniai lemia išlikimą, net nedidelis atvėsimas gali tapti esminiu pranašumu.

    Aridiniuose regionuose pavėsis taip pat gali padėti ilgiau išsilaikyti dirvos drėgmei ir sudaryti sąlygas augti vietinėms žolėms ar kitiems augalams, kuriems atviroje saulėje būtų per sunku. Tai reiškia daugiau slėptuvių, maisto ir trumpalaikių poilsio vietų įvairiems dykumos gyventojams.

    Gyvūnai ateina be kvietimo

    Arabijos pusiasalyje gyvena smėlinės gazelės, dykumų ežiai, stebiniai driežai, įvairios paukščių rūšys ir kiti karščiui prisitaikę gyvūnai, kuriems pavėsis yra nuolatinė būtinybė. Saulės jėgainės struktūros suteikia naujų vietų slėptis, ilsėtis ar medžioti, net jei tai nebuvo numatyta projekte.

    Panašūs reiškiniai fiksuojami ir kituose dykumų regionuose, kur gyvūnai naudojasi modulių šešėliu bei konstrukcijų teikiama priedanga. Tačiau kartu specialistai pabrėžia, kad dideli saulės parkai gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei jų planavime neatsižvelgiama į biologinę įvairovę.

    Kada saulės parkas padeda, o kada trukdo

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad saulės infrastruktūra užima didelius sausumos plotus ir neišvengiamai keičia vietos buveines. Vienas dažniausių įvardijamų pavojų – netinkamai suprojektuoti plotai gali trikdyti paukščius ir šikšnosparnius, o atspindžiai kartais klaidina migruojančius paukščius, kurie blizgantį paviršių palaiko vandeniu.

    Dėl to klausimas dabar vis dažniau formuluojamas ne taip, ar saulės elektrinės keičia ekosistemas, bet kaip tą pokytį valdyti atsakingai. Praktikoje tai gali reikšti vietinių augalų išsaugojimą, apželdinimą tinkamomis rūšimis, aiškiai suplanuotus gyvūnų judėjimo koridorius ir tvorų sprendimus, kurie neblokuoja smulkesnės faunos.

    „Saulės elektrinė nebuvo kuriama kaip laukinės gamtos prieglobstis, tačiau pavėsis ir mikroklimatas paskatino gyvūnus ja pasinaudoti“, – teigia ekologijos tyrėjai, vertinantys panašius projektus dykumų zonose.

    Al Dhafra atvejis rodo, kad didelio masto energetikos infrastruktūra kartais sukuria papildomą, netikėtą vertę, tačiau ji nėra automatinė. Kuo didesni parkai statomi dykumose ir kitose jautriose teritorijose, tuo svarbiau projektavimą grįsti duomenimis, nuolat stebėti poveikį ir koreguoti valdymą taip, kad švari energija nekainuotų biologinės įvairovės.

  • Kalifornijos saulės parkuose netikėtas prieglobstis: nykstanti San Chuakino lapė rado saugią nišą

    Kalifornijos saulės parkuose netikėtas prieglobstis: nykstanti San Chuakino lapė rado saugią nišą

    Kalifornijos Centrinio slėnio pakraščiuose nykstanti San Chuakino lapė, viena mažiausių Šiaurės Amerikoje, netikėtai rado vietą išlikti ten, kur iš pirmo žvilgsnio laukinei gamtai turėtų būti ankšta – dideliuose saulės energijos parkuose. Tyrėjai fiksavo atvejus, kai lapės įsikūrė aptvertose teritorijose ir, panašu, išnaudojo infrastruktūrą kaip apsaugą nuo plėšrūnų.

    Ši rūšis gyvena tik centrinėje Kalifornijoje ir yra pripažinta nykstančia. Per pastaruosius dešimtmečius intensyvi žemdirbystė, kelių ir gyvenviečių plėtra bei pramoniniai projektai smarkiai suskaidė jos buveines, todėl lapių judėjimas tarp tinkamų plotų tapo vis sudėtingesnis.

    Tyrimuose, vykdytuose dviejuose saulės energijos parkuose 2014–2017 metais, lapės buvo sužymėtos ir stebėtos, lyginant jų rodiklius su individais už tvoros, atvirose slėnio teritorijose. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar žmogaus sukurta aplinka tampa spąstais, ar gali veikti kaip alternatyvi buveinė.

    Duomenys parodė, kad bent šiose vietose lapės ne tik išgyveno, bet ir demonstravo panašius rodiklius kaip ir gyvenančios natūralesnėse teritorijose. Stebėta, kad jų veisimosi sėkmė buvo panaši, o užimamos teritorijos dydis iš esmės nesiskyrė nuo kontrolinių plotų, taip pat išliko panašūs mitybos ir slėptuvių naudojimo įpročiai.

    Lemiamu veiksniu tapo pati tvora, kuri buvo sukonstruota taip, kad mažas gyvūnas galėtų prasprūsti pro tarpelius, o didesni plėšrūnai, ypač kojotai, liktų išorėje. Toks „filtras“ lapes apsaugojo nuo vienos svarbiausių grėsmių, su kuria jos susiduria atvirose teritorijose.

    Svarbus buvo ir maisto prieinamumas: saulės modulių konstrukcijos sudarė pavėsį, o tvarkoma augalija ir mažesnis trikdymas po statybų galėjo prisidėti prie graužikų gausos. Tokiose sąlygose lapėms lengviau rasti grobio, o temperatūrų svyravimai gali būti švelnesni.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžė, kad šios išvados nėra universalus argumentas bet kokiai plėtrai. Teigiamas efektas labiausiai tikėtinas tuomet, kai projektas nuo pradžių planuojamas su aiškiomis gamtosauginėmis priemonėmis, numatant gyvūnų judėjimo koridorius, saugias slėptuves ir ribojant veiksnius, kurie gali paversti teritoriją ekologiniais spąstais.

    Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos infrastruktūra, nors ir užima plotus, gali būti derinama su biologinės įvairovės tikslais, jei sprendimai paremti duomenimis ir vietos ekologija. San Chuakino lapės istorija rodo, kad kartais net apsauginė tvora, skirta įrangai, gali netikėtai tapti barjeru grėsmei ir suteikti nykstančiai rūšiai papildomą šansą.

  • „GreenYellow“ per trejus metus Lenkijoje žada 100 mln eurų: saulė, baterijos ir taupymas verslui

    Prancūzijos energetikos grupė „GreenYellow“ pranešė per artimiausius trejus metus Lenkijoje ketinanti investuoti apie 100 mln eurų į energetikos transformaciją. Lėšos būtų nukreiptos į saulės elektrines, energijos kaupimo sistemas ir energijos vartojimo efektyvumo projektus.

    Bendrovė skelbia, kad Lenkijoje jau valdo arba įgyvendina projektus, kurių bendra galia siekia 145 MWp. Tarp klientų minimi didieji prekybos ir paslaugų tinklai, įskaitant Biedronka, Decathlon ir Orange, taip pat pramonės įmonės.

    Modelis be pradinio kapitalo

    Plėtra daugiausia remiama paslaugų modeliu, kai įrangą finansuoja, įrengia ir prižiūri paslaugos teikėjas, o klientas moka sutartą mokestį už naudojimąsi sistema. Tokia schema leidžia įmonėms greičiau diegti saulės elektrines ar efektyvumo sprendimus neįšaldant nuosavų investicijų.

    „GreenYellow“ teigimu, būtent mažmeninės prekybos sektorius Lenkijoje tapo vienu aktyviausių energijos projektų užsakovų, nes standartizuoti sprendimai gali būti kartojami šimtuose vietų. Augant elektros kainų ir sąnaudų svyravimų rizikai, verslui tampa svarbu turėti labiau prognozuojamą energijos savikainą.

    Kodėl auga baterijų reikšmė

    Įmonė pabrėžia, kad vis dažniau saulės elektrinės jungiamos su baterijomis, nes tai padeda didinti vietoje suvartojamos energijos dalį ir valdyti apkrovas piko metu. Energijos kaupimo sistemos taip pat padeda sumažinti priklausomybę nuo tinklo apribojimų, kurie daugelyje rinkų tampa vis aktualesni.

    Lygiagrečiai planuojami ir efektyvumo projektai, apimantys pastatų inžinerines sistemas, vėdinimą, vėsinimą bei kitus sprendimus, mažinančius energijos poreikį. „GreenYellow“ nurodo, kad šios krypties įgyvendinamų ir vertinamų projektų vertė sudaro dešimtis milijonų eurų.

    Galimi įsigijimai ir platesnis regionas

    Be organinės plėtros, bendrovė neatmeta įsigijimų galimybės, kuri galėtų paspartinti mastą ir portfelio augimą. Tokia strategija atitinka platesnę Europos tendenciją, kai energetikos paslaugų rinka konsoliduojasi, o tarptautiniai žaidėjai ieško didesnio projektų kiekio vienoje šalyje.

    „GreenYellow“ įkurta 2007 metais, veikia keliuose žemynuose, o pagrindinis akcininkas yra investicijų fondas Ardian. Įmonė orientuojasi į atsinaujinančios energetikos, energijos kaupimo ir efektyvumo sprendimus verslui.

  • Plūduriuojanti saulės „gėlė“: 360 besisukantys moduliai seka Saulę ir daro pavėsį žuvims

    Plūduriuojanti saulės „gėlė“: 360 besisukantys moduliai seka Saulę ir daro pavėsį žuvims

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pastaraisiais metais sparčiai plečiasi, tačiau iki šiol turėjo aiškų trūkumą: didžioji dalis sistemų yra fiksuotos, todėl rytais ir vakarais praranda dalį geriausios saulės spinduliuotės. Inžinieriai bando tai spręsti pereidami prie platformų, kurios gali keisti kryptį ir kampą, kad ilgiau išlaikytų optimalią generaciją.

    Tokių sprendimų kontekste dėmesio sulaukė „SolarisFloat“ sukurta „Protevs“ platforma, neretai pristatoma kaip vandens telkiniams pritaikyta saulės „gėlė“. Tai modulinė plūduriuojanti konstrukcija su jutikliais ir varikliais, kuri per dieną lėtai sukasi iš rytų į vakarus, sekdama Saulę, o naktį grįžta į pradinę padėtį.

    Kas keičiasi, kai platforma juda

    Saulės sekimo (angl. tracking) logika gerai žinoma antžeminėse elektrinėse, tačiau vandens telkiniuose ją įgyvendinti sudėtingiau dėl vėjo, bangavimo, ledo ir kintančio vandens lygio. Šio tipo platformose akcentuojamas dinaminis inkaravimas ir konstrukcija, leidžianti sistemai kilti bei leistis kartu su vandens lygiu.

    Gamintojo pateikiamais duomenimis, varikliai judėjimui sunaudoja mažiau nei 0,5 proc. pačios sugeneruotos energijos, o dėl tikslesnio orientavimo į Saulę bendras pagaminamas kiekis gali augti iki 40 proc., palyginti su fiksuotomis plūduriuojančiomis sistemomis. Praktinis rezultatas priklauso nuo vietovės, debesuotumo, vėjingumo ir elektros ūkio sprendinių.

    Galia, mastelis ir konstrukcija

    Aprašomuose pavyzdžiuose minima, kad viena modulinė sala gali talpinti iki 592 saulės modulių, o konfiguracija su 360 besisukančių panelių ir maždaug 500 vatų galios moduliais galėtų pasiekti apie 295 kilovatų įrengtąją galią. Tokie skaičiai rodo, kad sprendinys orientuotas ne į pavienius objektus, o į didesnio masto parkus, jungiamus iš kelių modulių.

    Konstrukcijoms keliami reikalavimai čia ypač griežti: būtinas atsparumas stipriam vėjui, sniego apkrovoms ir bangoms, taip pat UV poveikiui. Plūduriuojančiose sistemose dažnai naudojami ilgaamžiai polimerai, įskaitant perdirbto plastiko komponentus, tačiau konkrečios sudėties ir ilgaamžiškumo parametrai priklauso nuo gamintojo ir sertifikavimo.

    Poveikis vandens telkiniui: nauda ir klausimai

    Vienas dažniausiai įvardijamų plūduriuojančių saulės elektrinių privalumų yra natūralus modulių vėsinimas, kuris gali gerinti efektyvumą karštomis dienomis. Be to, platformų metamas šešėlis mažina tiesioginę saulės kaitrą vandens paviršiui, todėl gali mažėti garavimas ir lėtėti vandens temperatūros kilimas.

    Šalininkai pabrėžia ir potencialią naudą ekosistemai: pavėsyje vanduo gali būti vėsesnis, o tai kai kuriais atvejais siejama su mažesniu intensyvių dumblių žydėjimų pavojumi. Vis dėlto poveikis nėra vienareikšmis, todėl praktikoje svarbūs vietiniai vertinimai: vandens telkinio tipas, deguonies režimas, žuvų ištekliai, vandens naudojimas ir tai, kokia dalis paviršiaus uždengiama.

    „Mūsų tikslas yra ne tik padidinti generaciją, bet ir sukurti sprendimą, kuris būtų suderinamas su vandens telkinio poreikiais“, – teigia „SolarisFloat“ pristatomos koncepcijos aprašymuose minima idėja, akcentuojant šešėlio ir vandens kokybės aspektus.

    Rinkos požiūriu plūduriuojančios saulės elektrinės laikomos viena iš krypčių, padedančių išplėsti saulės generaciją ten, kur trūksta laisvos žemės arba ji brangi. Judančios, Saulę sekančios platformos gali tapti kitu žingsniu, tačiau jų sėkmę lems eksploatavimo kaštai, patikimumas atšiauriomis sąlygomis ir aiškiai įrodoma nauda, palyginti su paprastesniais fiksuotais sprendimais.

  • Kalifornijos saulės parkuose aptikta nykstanti lapė: tvora sulaikė kojotus, o ne ją

    Kalifornijos saulės parkuose aptikta nykstanti lapė: tvora sulaikė kojotus, o ne ją

    Kalifornijos centrinėje slėnio dalyje, kur sparčiai plečiasi žemės ūkis ir energetikos projektai, biologai pastebėjo netikėtą reiškinį: San Chuakino mažoji lapė, viena rečiausių Šiaurės Amerikos plėšrūnių, ėmė lankytis saulės elektrinių parkuose. Vos apie 2,3 kilogramo sveriantis gyvūnas įprastai vengia žmogaus, tačiau šįkart atsidūrė už aptvarų, kurie, regis, turėjo jį atbaidyti.

    Ši rūšis gyvena tik Kalifornijoje ir yra įtraukta į nykstančių rūšių sąrašus, nes per pastaruosius dešimtmečius prarado didžiąją dalį natūralios buveinės. Pagrindinės priežastys – intensyvi žemdirbystė, kelių ir gyvenviečių plėtra, fragmentuojanti atviras teritorijas, kurių lapėms reikia medžioklei ir urvams. Dėl buveinių suskaidymo jos dažniau susiduria su plėšrūnais, ypač kojotais.

    Tvora, kuri netikėtai padėjo

    Tyrimų metu, lyginant lapių elgseną saulės parkuose ir gretimose atvirose teritorijose, paaiškėjo, kad kai kuriais rodikliais gyvūnams aptvertose teritorijose sekėsi ne prasčiau. Pagrindinis paaiškinimas susijęs su infrastruktūra: saulės parkų perimetro tvora buvo suprojektuota taip, kad smulkūs gyvūnai galėtų praslysti pro apačioje paliktus tarpus.

    Tokie tarpai tapo lemtingi: mažoji lapė galėjo patekti į teritoriją, o kojotai – vieni pagrindinių jos priešų – dažnai likdavo išorėje. Tai reiškė mažesnę plėšrūnų spaudimo riziką, kuri atvirose vietovėse yra vienas svarbiausių lapių žūties veiksnių. Tuo pat metu po saulės moduliais ir tarp jų susidaro mikrobuveinės, kuriose netrūksta smulkių graužikų ir vabzdžių.

    Kodėl saulės parkai gali tapti buveine

    Saulės moduliai suteikia pavėsį ir švelnina temperatūros svyravimus, o tai svarbu naktiniams medžiotojams, kurie dieną slepiasi urvuose. Be to, kai statybos darbai baigiami, žmonių trikdymas daugelyje parkų sumažėja iki periodinės priežiūros, todėl kai kurioms rūšims tokios teritorijos tampa santykinai ramesnės nei intensyviai dirbami laukai ar greta esantys keliai.

    Tačiau biologai pabrėžia, kad toks rezultatas nėra automatinis ir priklauso nuo to, kaip parkas suplanuotas bei prižiūrimas. Jei aptvarai tampa ne pralaidūs, jei teritorijoje trūksta slėptuvių, o aplinkoje naudojami nuodai graužikams, saulės parkas gali virsti spąstais, o ne prieglobsčiu. Dėl to gamtosaugos praktikoje vis dažniau kalbama apie sprendimus, kurie leidžia derinti atsinaujinančios energetikos plėtrą ir biologinės įvairovės apsaugą.

    Šis atvejis rodo platesnę tendenciją: energijos infrastruktūra gali turėti tiek neigiamą, tiek netikėtai palankų poveikį laukinei gamtai, jeigu nuo pradžių įvertinami rūšims svarbūs poreikiai. San Chuakino mažosios lapės istorija saulės parkuose tampa argumentu, kad planuojant atsinaujinančios energetikos projektus verta numatyti ne tik gamybos efektyvumą, bet ir konkrečius sprendimus, mažinančius plėšrūnų riziką bei padedančius nykstančioms rūšims išlikti.

  • Saulės parkai Pensilvanijoje pakeitė mikroklimatą: mokslininkai fiksuoja drėgmės juostas po moduliais

    Saulės parkai Pensilvanijoje pakeitė mikroklimatą: mokslininkai fiksuoja drėgmės juostas po moduliais

    Pensilvanijoje įrengti du dideli saulės elektrinių parkai atskleidė netikėtą efektą: jų konstrukcijos ne tik gamina elektrą, bet ir keičia vietos vandens bei šilumos apytaką, suformuodamos aiškiai matomas drėgmės juostas dirvožemyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra sensacija apie orų valdymą, o mikroklimato pokyčiai, kuriuos galima išmatuoti.

    Didelio masto saulės projektai JAV sparčiai plečiasi, o vystytojai vis dažniau renkasi mažiau patrauklias teritorijas, pavyzdžiui, status, akmenuotus šlaitus. Būtent tokiose vietovėse įrengti parkai tapo patogia lauko laboratorija, leidusia įvertinti, kas vyksta per stiprias liūtis ir skirtingais metų laikais.

    Kaip susidaro drėgmės juostos

    Saulės moduliai yra nelaidūs vandeniui, todėl krituliai nuo jų paviršiaus ne susigeria vietoje, o koncentruotai nuteka nuo apatinio modulio krašto. Dėl to po modulių eilėmis atsiranda pasikartojančios drėgnos linijos, kuriose dirvožemis gauna gerokai didesnę vandens „dozę“ nei šalia esantys plotai.

    Per metus rinkti duomenys parodė ryškų kontrastą: po modulių apatine briauna esantis dirvožemis buvo apie 19 proc. drėgnesnis nei aplinkinė žemė. Tuo pat metu greta šių šlapių ruožų fiksuotos zonos, kurios išlikdavo apie 25 proc. sausesnės už netoliese esančius plotus.

    Tyrėjai pažymi, kad tokia mozaika svarbi ne tik dirvožemiui, bet ir lietaus nuotėkio rizikai. Kai drėgnos juostos per stiprias liūtis pasiekia prisotinimą, vietomis gali suaktyvėti paviršinis nuotėkis, ypač šlaituose.

    Ne tik vanduo: kinta ir garavimas

    Dar vienas svarbus mechanizmas susijęs su tuo, kad moduliai dalį ploto nuolat užstoja nuo tiesioginės saulės, o tarp eilių keičiasi oro judėjimas. Dėl to pakinta evapotranspiracija, tai yra vandens grąžinimas į atmosferą per garavimą nuo dirvos ir augalų.

    Stebėjimai parodė, kad vasarą po moduliais potenciali evapotranspiracija sumažėdavo maždaug nuo 37 proc. iki 67 proc., palyginti su atviromis vietomis. Žiemą skirtumai buvo mažesni, tačiau šiltojo sezono pokyčių pakako, kad aplink parkus susiformuotų skirtingų drėgmės ir temperatūros sąlygų „kišenės“.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad mažesnis vandens grįžimas į orą gali „užrakinti“ drėgmę dirvoje, o tai sustiprina kontrastą tarp šlapių ir sausų juostų. Praktikoje tai reiškia, kad saulės parkas vienu metu gali ir mažinti garavimą po moduliais, ir didinti lokalų vandens srautą ten, kur nuo modulių nubėga lietus.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai

    Šie rezultatai nereiškia, kad saulės energetika tampa problema klimato požiūriu, tačiau jie parodo, jog infrastruktūra turi vietinių ekologinių pasekmių. Specialistai akcentuoja, kad tinkamai suprojektuotos lietaus vandens valdymo priemonės gali sumažinti erozijos ir nuotėkio riziką, ypač sudėtingame reljefe.

    Tarp efektyviausių sprendimų minimi žvyro infiltraciniai grioviai, vandens surinkimo ir išsklaidymo zonos, taip pat augalinė danga tarp modulių eilių. Tokie elementai padeda ne tik „sugerti“ vandens perteklių, bet ir stabilizuoti dirvožemį, kad staigūs srautai nevirstų purvo nuošliaužų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad plečiantis saulės parkams, ypač regionuose su intensyviomis liūtimis, mikroklimato ir nuotėkio poveikis turėtų būti vertinamas taip pat rimtai kaip ir elektros gamybos efektyvumas. Kitaip tariant, klausimas tampa ne ar statyti, o kaip statyti, kad žalia energija turėtų kuo mažiau netikėtų šalutinių padarinių vietos aplinkai.

  • Plaukiojantys saulės moduliai Nyderlandų ežere: kas po jais pakeitė žuvų ir bestuburių gyvenimą

    Nyderlanduose, netoli Zvolės, įrengta plaukiojančių saulės modulių elektrinė netikėtai tapo papildoma buveine vandens organizmams. Ekologinio monitoringo duomenys rodo, kad po moduliais aptinkama daugiau žuvų ir kitų vandens gyvūnų nei anksčiau.

    Svarbiausias pokytis siejamas ne vien su pačiais moduliais, o su papildomomis žmogaus sukurtomis struktūromis po vandeniu. Po elektrine buvo įrengtos vadinamosios biobuveinės, kurios imituoja natūralius slėptuvių ir maitinimosi plotus.

    Nuo 2020 metų pavasario po plaukiojančia elektrine pradėjo veikti apie 20 dirbtinių povandeninių buveinių iš natūralių medžiagų. Tokios konstrukcijos suteikia prieglobstį žuvų mailiui ir smulkiai faunai, taip pat sudaro paviršius, prie kurių gali prisitvirtinti bestuburiai.

    Stebėjimuose fiksuota, kad laikui bėgant didėjo biologinė įvairovė: daugiau mikroorganizmų ir bestuburių reiškė daugiau maisto grandinės pradžioje, o tai pritraukė ir stambesnes rūšis. Iki 2023 metais atliktų vertinimų buvo nurodoma šimtai žuvų rūšių stebėjimų ir beveik 2 000 bestuburių rūšių, įskaitant moliuskus ir gėlavandenius organizmus.

    Ekologai pabrėžia, kad tokios biobuveinės gali kompensuoti dalį prarastų natūralių slėptuvių, kurios nyksta dėl krantų tvarkymo, dugno darbų ar intensyvesnės rekreacijos. Vis dėlto tai nėra automatinis sprendimas kiekvienam vandens telkiniui.

    Ankstesni tyrimai, atlikti šiame projekte, nurodė, kad ryškaus neigiamo poveikio vandens kokybei nepastebėta, o fiksuoti pokyčiai buvo nedideli. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plaukiojančios saulės elektrinės teoriškai gali keisti šviesos patekimą į vandenį, vandens temperatūrą ir deguonies pasiskirstymą.

    Praktinis poveikis gali smarkiai skirtis priklausomai nuo gylio, telkinio dydžio, uždengto ploto, vietinės floros ir faunos bei vandens apykaitos. Dėl to ekologinis monitoringas laikomas būtina sąlyga, ypač jei planuojama uždengti didesnę ežero ar tvenkinio dalį.

    Tarptautinė energetikos agentūra yra akcentavusi, kad plaukiojančios saulės elektrinės leidžia gaminti daugiau atsinaujinančios energijos neišnaudojant papildomų žemės plotų. Jos dažniausiai diegiamos karjerų vandens telkiniuose, tvenkiniuose, vandens saugyklose ar kituose dirbtiniuose telkiniuose.

    Vanduo taip pat natūraliai vėsina modulius, todėl karštuoju sezonu jų efektyvumas gali būti didesnis nei ant žemės įrengtų sistemų. Vis dėlto ekspertai ragina vertinti kiekvieną projektą atskirai, nes ekologinės pasekmės priklauso nuo konkrečių vietos sąlygų ir pasirinkto įrengimo sprendimo.

  • „Sika“ baigia naują gamyklą Lenkijoje: 750 kWp saulės elektrinė ir startas numatytas 2026 metų pabaigoje

    Šveicarijos koncernas „Sika“ pranešė, kad naujos gamyklos statyba Machnače, Brzeščo Kujavskio savivaldybėje, įžengė į baigiamąją fazę. Objektas kyla Brzeščo ekonominėje zonoje, o gamybos pradžia planuojama 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį.

    Pagrindinė būsimos gamyklos užduotis – gaminti betono priedus ir įvairias statybines skiedinių sistemas, įskaitant cementinius techninius bei masinės paskirties mišinius. Bendrovė tikisi, kad naujas pajėgumas sustiprins „Sika“ pozicijas Vidurio Europoje ir taps atspirties tašku tolesnei plėtrai regione.

    Lygiagrečiai su apdailos darbais vyksta pasirengimas operacinei veiklai ir logistikos pertvarkos. Skelbiama, kad sandėlio perkėlimas numatytas 2026 metų spalio mėnesį – tai vienas iš etapų, reikalingų sklandžiam gamyklos paleidimui.

    Reikšminga projekto dalis – vietoje įrengiama saulės elektrinė, kurios nominali galia siekia 750 kWp. „Sika“ teigia, kad fiziniai elektrinės statybos darbai jau baigti, o iki pilno starto liko dokumentacijos ir privalomų patikrų procedūros.

    „Iki pilno saulės elektrinės paleidimo liko formalumai, susiję su dokumentacija ir būtinais priėmimais“, – sakė Pawełas Bąkas, Brzeščo Kujavskio gamybos padalinio vadovas.

    Gamyklos valdymui numatyti pažangūs automatizavimo sprendimai. Įmonė nurodo diegianti SCADA sistemą, kuri skirta technologinių procesų stebėsenai realiu laiku, jų valdymui ir duomenų rinkimui, taip pat BMS sistemą, leidžiančią centralizuotai prižiūrėti pastato inžinerines sistemas.

    Tokia integracija paprastai padeda tiksliau planuoti energijos poreikį, stebėti įrangos apkrovas ir mažinti prastovas. Gamybos pramonėje tai tampa vis svarbiau dėl energijos kainų svyravimų, griežtėjančių tvarumo reikalavimų ir didėjančio poreikio turėti aiškią, audituojamą procesų duomenų bazę.

    „Sika“ taip pat mini antrąjį plėtros etapą, kuriame numatyta įrengti mokymų centrą klientams bei tyrimų ir plėtros erdves. Skelbiama, kad bendra komplekso infrastruktūra sieks apie 11 000 kvadratinių metrų.

    „Sika“ yra tarptautinė bendrovė, įkurta 1910 metais Šveicarijoje. Įmonė skelbia veikianti daugiau nei 100 šalių ir visame pasaulyje turinti per 33 000 darbuotojų.

  • Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos sumontuota apie 5 000 saulės modulių. Projektą „AlpinSolar“ įgyvendinusi energetikos bendrovė „Axpo“ siekė išspręsti seną šalies problemą – elektros trūkumą žiemą, kai vartojimas didėja, o vietinė gamyba dažnai krenta.

    Tokioje vietoje saulės elektrinė ilgai atrodė nelogiška: sudėtingas privažiavimas, šaltis, vėjai, sniegas ir trumpesnės dienos. Vis dėlto būtent kalnų sąlygos padėjo pasiekti rezultatą, kuris pastaraisiais metais tapo argumentu spartinti didesnius aukštikalnių projektus.

    Elektrinė, pradėjusi veikti 2022 metais, per metus pagamina apie 3 300 000 kilovatvalandžių elektros – to užtenka maždaug 700 namų ūkių. Dalis įrangos ir medžiagų į statybvietę buvo gabenama sraigtasparniais, nes užtvanka yra atokioje vietoje, kur nėra įprasto kelių tinklo.

    Kodėl aukštikalnėse saulė veikia geriau?

    Žiemą Šveicarijos slėniuose dažnai laikosi tirštas rūkas ir žemi debesys, todėl įprastose saulės elektrinėse krenta generacija. Muttsee užtvanka yra virš vadinamosios rūko ribos, tad moduliai dažniau gauna tiesioginės saulės, o skaidresnis oras aukštyje sumažina spinduliuotės nuostolius.

    Šaltis, kuris paprastai laikomas problema, saulės moduliams dažnai yra privalumas: dauguma technologijų efektyviau dirba žemesnėje temperatūroje nei per karščius. Prie to prisideda ir sniego atspindys: balta danga veikia kaip natūralus veidrodis, padidinantis į modulius patenkančios šviesos kiekį.

    Žiemos generacija – pagrindinis lūžis

    Esminė priežastis, kodėl projektas sulaukė tiek dėmesio, yra ne bendras metinis kiekis, o sezoniškumas. „Axpo“ ir su projektu susiję pramonės vertinimai rodo, kad žiemos mėnesiais tokia elektrinė gali pagaminti apie tris kartus daugiau elektros nei analogiškos galios saulės parkas žemumose.

    Tai svarbu visai Šveicarijos energetikos sistemai, nes žiemą šalis tradiciškai susiduria su didesne importo poreikio rizika. Šį iššūkį didina ir ilgalaikės permainos – laipsniškas branduolinės energetikos atsisakymas, o vėjo projektai šalyje juda lėtai dėl sudėtingų leidimų ir vietos bendruomenių nepritarimo.

    Kas toliau: spartinimo režimas Alpėse

    Po Muttsee projekto Šveicarijoje sustiprėjo politinis ir verslo interesas aukštikalnių saulės elektrinėms, nes jos gali tiekti elektrą būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Šalyje įtvirtintos priemonės, skirtos greičiau derinti didesnius kalnų saulės parkus, o kitos Alpių valstybės atidžiai stebi rezultatus.

    Vis dėlto tokie projektai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi: logistika, statybos terminai, darbų sauga, poveikio aplinkai vertinimai ir tinklų prijungimas kalnuose reikalauja papildomų investicijų. Tačiau Muttsee pavyzdys parodė, kad aukštis ir sniegas nebūtinai yra kliūtis – tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pagrindine žiemos elektros gamybos stiprybe.

  • Saulės parkas Džordžijoje atrodė idealus: po liūties prasidėjo purvo potvynis ir teismų maratonas

    Saulės parkas Džordžijoje atrodė idealus: po liūties prasidėjo purvo potvynis ir teismų maratonas

    Džordžijos valstijoje planuotas saulės elektrinės projektas iš pradžių atrodė kaip klasikinė švarios energijos sėkmės istorija: investicijos, darbo vietos ir didesnės vietos biudžeto pajamos. Tačiau pirmoji stipresnė liūtis atskleidė, kad dalis rizikų buvo neįvertinta, o statybų aikštelė tapo erozijos židiniu.

    Stewart apygardoje numatytas Lumpkin saulės parkas turėjo užimti apie 1 400 akrų, o jo galia siekti 102,5 megavato. Pagal projektą elektra turėjo būti tiekiama per Walton EMC, o vienas svarbiausių vartotojų turėjo būti „Meta“ duomenų centras, kuriam augant DI poreikiams reikalingi stabilūs elektros srautai.

    Kas nutiko po pirmos liūties?

    Šalia statybų teritorijos gyvenę Shaun ir Amie Harris teigė, kad jų sklypas, tvenkinys ir šlapynės nukentėjo po to, kai dideli plotai buvo nuvalyti nuo medžių ir viršutinio dirvožemio sluoksnio. Vietoje liko atvira Džordžijai būdinga raudono molio danga, kuri stipraus lietaus metu lengvai išplaunama.

    Pasak bylos aplinkybių, krituliams smarkiai suintensyvėjus, vanduo su nuoplovomis ir sąnašomis nuslinko žemyn, užnešdamas teritorijas dumblu. Nukentėjusieji teigė, kad tvenkinys uždumblėjo, o žala buvo taisoma fragmentiškai, statyboms tuo metu tęsiantis.

    Teismo verdiktas ir finansinės pasekmės

    Ginčas persikėlė į federalinį teismą Kolumbuse, kur prisiekusieji vertino žalą šlapynėms ir kaimyninei nuosavybei. Sprendimu atsakomybė buvo priskirta saulės parko vystytojui Silicon Ranch, rangovui IEA ir susijusiam subjektui, o bendra priteista suma siekė apie 135,5 milijono JAV dolerių, tai yra maždaug 125 milijonus eurų.

    Didelė dalis sumos skirta kaip baudinė kompensacija, kuria siekiama ne tik atlyginti nuostolius, bet ir nubausti už aplinkosauginių rizikų ignoravimą. Vystytojas viešai nurodė, kad dalį problemų sieja su rangovo vykdymu ir erozijos kontrolės sprendimų laikymusi, tačiau pats verdiktas tapo signalu visam sektoriui.

    Kodėl tai aktualu atsinaujinančiai energetikai?

    Ši istorija parodo, kad švarios energijos tikslas savaime negarantuoja švaraus įgyvendinimo. Dideli saulės parkai dažnai reikalauja reikšmingų žemės darbų, o netinkamai suvaldžius vandens nuotekas, šlaitų stabilizavimą ir dirvožemio apsaugą, ekstremalesni krituliai gali greitai paversti riziką realia žala.

    Pastaraisiais metais JAV ir Europoje vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip atsinaujinančios energetikos projektai integruojami į vietos ekosistemas: nuo paviršinių nuotekų valdymo iki biologinės įvairovės priemonių. Dalis rinkos vystytojų vis aktyviau kalba apie „regeneracinės“ energetikos principus, kai teritorijose paliekama augmenija, o dirvožemio būklė palaikoma, pavyzdžiui, kontroliuojant žolę gyvulių ganymu.

    Šis atvejis rodo ir kitą tendenciją: augant duomenų centrų elektros poreikiui, spaudimas greitai plėsti generaciją didėja, tačiau statybų tempas negali būti pasiteisinimas aplinkosaugos kontrolei. Kitaip tariant, energetikos transformacija tampa tvari tik tada, kai tvarumas užtikrinamas ne vien kilovatvalandėse, bet ir statybų praktikoje.

    „Negalima gelbėti planetos griaunant kaimyno kiemą“, – sakė bylos kontekste cituojamą mintį perteikiantys vietos gyventojai.