Tag: Širdies sveikata

  • 10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    Kur atsirado 10 tūkst. žingsnių norma?

    Kasdienis vaikščiojimas yra viena paprasčiausių judėjimo formų: nereikia nei abonemento, nei brangios įrangos, o krūvį lengva prisitaikyti pagal amžių ir savijautą. Vis dėlto garsioji 10 tūkst. žingsnių riba dažnai pateikiama kaip privaloma taisyklė, nors ji ne visada atspindi medicinines rekomendacijas.

    Ekspertai pabrėžia, kad 10 tūkst. žingsnių yra patogus orientyras, bet ne magiška riba, žemiau kurios judėjimas „neveikia“. Sveikatos nauda didėja palaipsniui, o didžiausias pokytis dažnai įvyksta tada, kai žmogus iš labai mažo aktyvumo pereina į vidutinį.

    Kiek žingsnių iš tiesų pakanka?

    Naujesni didelės apimties tyrimai rodo, kad apčiuopiama nauda siejama ir su mažesniu skaičiumi nei 10 tūkst. Žmonėms, kurie kasdien nueina vos kelis tūkstančius žingsnių, net nedidelis padidėjimas gali būti susijęs su geresniais sveikatos rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad verta vertinti ne vien žingsnių skaičių, bet ir intensyvumą. Greitesnis ėjimas, kai kvėpavimas paspartėja, bet dar galima kalbėtis, paprastai laikomas vidutinio intensyvumo aktyvumu ir prisideda prie ištvermės gerinimo.

    Ką rekomenduoja PSO ir kaip pradėti?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinio aktyvumo. Praktikoje tai gali reikšti maždaug 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę, tačiau pradėti galima ir nuo 10–15 minučių.

    Jei iki šiol judėjimo buvo mažai, saugiausia strategija yra reguliarumas: dažniau trumpiau, o ne kartą per savaitę bandyti „atsigriebti“. Laikui bėgant galima ilginti maršrutą iki 20–30 minučių ir pamažu didinti tempą, stebint savijautą.

    Kasdienybėje padeda paprasti sprendimai: išlipti viena stotele anksčiau, dalį reikalų sutvarkyti pėsčiomis ar pridėti papildomą ratą aplink namus. Tokie pokyčiai dažniau tampa įpročiu nei staigus tikslas, kurį sunku išlaikyti ilgiau nei kelias dienas.

    Rudeniui ir tamsesniam paros laikui verta pasiruošti praktiškai: patogi avalynė su geru sukibimu, sluoksniuojami drabužiai ir atšvaitai po sutemų. Vyresniems žmonėms ypač svarbus saugumas, o kartu naudingi ir pusiausvyrą bei koordinaciją gerinantys pratimai, mažinantys griuvimų riziką.

    Galutinis tikslas nėra konkretus skaičius laikrodyje, o nuoseklus judėjimo didinimas ir tvarus įprotis. Jei šiandien pajudate šiek tiek daugiau nei vakar, tai jau yra kryptis, kuri ilgainiui duoda daugiausia naudos.

  • Šias žuvis senjorams verta valgyti 2 kartus per savaitę: padeda raumenims ir širdžiai

    Šias žuvis senjorams verta valgyti 2 kartus per savaitę: padeda raumenims ir širdžiai

    Kodėl žuvis vyresniame amžiuje svarbi?

    Senstant organizmo mitybos poreikiai keičiasi, o vienas svarbiausių tikslų tampa raumenų masės ir jėgos išsaugojimas. Tam ypač reikalingi visaverčiai baltymai, kurių žuvis paprastai suteikia daug, be to, ji dažnai būna minkštesnė ir lengviau sukramtoma nei dalis mėsos.

    Gydytojai ir mitybos specialistai pabrėžia, kad su amžiumi didėja sarkopenijos, tai yra progresuojančio raumenų masės ir jėgos mažėjimo, rizika. Ši būklė siejama su didesne griuvimų tikimybe, lėtesniu atsistatymu po ligų ir mažesniu savarankiškumu kasdienėje veikloje.

    Omega-3, vitaminas D ir B12: ko ieškoti lėkštėje?

    Kita reikšminga priežastis rinktis žuvį yra omega-3 riebalų rūgštys, ypač EPA ir DHA, kurių daugiausia turi riebios jūrinės žuvys. Jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija, o vyresniame amžiuje tai tampa ypač aktualu dėl dažnesnio padidėjusio kraujospūdžio ir dislipidemijos.

    Žuvis taip pat gali būti svarbus vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, be to, joje yra jodo, seleno, fosforo. Kad nauda būtų didžiausia, praktikoje rekomenduojama derinti riebesnes žuvis dėl omega-3 ir liesesnes dėl baltymų bei mažesnio riebalų kiekio.

    Kokias žuvis verta rinktis senjorams?

    Tarp dažniausiai rekomenduojamų variantų minimos lašiša, silkė, sardinės, atlantinė skumbrė ir upėtakis. Šios žuvys padeda lengviau surinkti omega-3 kiekį, o kartu suteikia ir kokybiškų baltymų, reikalingų raumenų būklei palaikyti.

    Silkė ir konservuotos sardinės dažnai yra lengvai prieinamos, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį. Per didelis natrio vartojimas gali apsunkinti kraujospūdžio kontrolę, todėl sūdyti, marinuoti gaminiai ar paruoštos salotos turėtų būti renkami atsakingai.

    Liesesnės žuvys, tokios kaip menkė, jūrinis lydekas ar polakas, tinka tiems, kurie prasčiau toleruoja riebesnį maistą. Vis dėlto jos paprastai turi mažiau omega-3, todėl neturėtų visiškai pakeisti riebios žuvies, jei tik leidžia sveikata ir mitybos planas.

    Renkantis tuną verta nepamiršti, kad skirtingos rūšys kaupia nevienodą gyvsidabrio kiekį, o didesnės plėšrios žuvys paprastai jo turi daugiau. Dėl to patariama tuną laikyti mitybos įvairove, o ne vienintele nuolatine žuvimi racione.

    Kaip paruošti, kad būtų sveikiau?

    Didelę reikšmę turi gaminimo būdas, nes net ir maistinga žuvis gali tapti sunkiu patiekalu, jei ji storai apvoliojama ir kepama dideliame riebalų kiekyje. Senjorams dažniausiai geriau tinka orkaitėje kepta, garuose ruošiamа arba troškinta žuvis, kuri išlieka minkšta ir lengviau virškinama.

    Taip pat verta riboti stipriai sūdytus, rūkytus, gausiai apdorotus gaminius ir patiekalus su sunkiais padažais. Tai ypač svarbu tiems, kurie turi padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar padidėjusį cholesterolį.

    Praktiškas orientyras yra du žuvies patiekalai per savaitę, iš kurių bent vienas galėtų būti iš riebios žuvies, turinčios daugiau omega-3. Geriausi rezultatai siejami su įvairove, kai rotuojamos kelios rūšys, taip mažinant ir galimą nepageidaujamų teršalų poveikį.

  • Ilgaamžių mėgstamas gėrimas kasdien namuose: ką apie kavą sako tyrimai ir gydytojai

    Ilgaamžių mėgstamas gėrimas kasdien namuose: ką apie kavą sako tyrimai ir gydytojai

    Kava yra vienas dažniausiai geriamų gėrimų pasaulyje, o jos poveikis sveikatai jau seniai kelia diskusijas. Labiausiai žinomas kavos komponentas yra kofeinas, tačiau gėrime taip pat yra chlorogeninių rūgščių ir kitų polifenolių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Didelės apimties mokslinių darbų apžvalgos rodo, kad daugelyje stebėjimo tyrimų kavos vartojimas dažniau siejamas su nauda nei žala. Dažniausiai palankiausios sąsajos fiksuojamos geriant maždaug 3–4 puodelius per dieną, tačiau tai nereiškia, kad būtent kava tiesiogiai pailgina gyvenimą.

    Vienas dažniausiai minimų ryšių yra su 2 tipo cukriniu diabetu: prospektyvinių tyrimų metaanalizės rodo statistiškai mažesnę riziką tarp reguliariai kavą geriančių žmonių. Įdomu tai, kad panašios tendencijos aptinkamos ir vartojant kavą be kofeino, todėl svarbūs gali būti ne vien kofeino, bet ir kitų junginių mechanizmai.

    Ilgą laiką buvo manoma, kad kava kenkia širdžiai, tačiau naujesni duomenys piešia sudėtingesnį vaizdą. Apžvalgos nurodo, kad daugumai sveikų žmonių reguliarus, saikingas vartojimas, dažnai įvardijamas kaip 2–3 puodeliai per dieną, paprastai nesiejamas su didesne aritmijų rizika, nors individualus jautrumas skiriasi.

    Per didelis kofeino kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti nerimą, rankų drebėjimą, miego sutrikimus ar širdies plakimą. JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad daugumai sveikų suaugusiųjų iki 400 miligramų kofeino per dieną paprastai laikoma riba, kuri dažniausiai nesukelia neigiamų pasekmių.

    Svarbus ne tik puodelių skaičius, bet ir paruošimo būdas. Espresso ir nefiltruota kava gali turėti daugiau diterpenų, ypač kafestolio ir kahveolio, o šie junginiai, vartojant daugiau, gali didinti bendrojo ir MTL cholesterolio rodiklius.

    Tai patvirtina ir dalis populiacinių tyrimų, kuriuose didesnis espresso kiekis siejamas su kiek aukštesnėmis cholesterolio reikšmėmis. Dėl to mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad kavą verta vertinti kaip kasdienį įprotį, kuriam galioja saiko taisyklė, o ne kaip gėrimą be ribų.

    Kalbant apie ilgaamžiškumą, dažnai minimos vadinamosios mėlynosios zonos, kuriose gyvena neįprastai daug garbaus amžiaus sulaukiančių žmonių. Kava tradiciškai geriama tokiose vietovėse kaip Ikaria Graikijoje, Sardinija Italijoje ar Nikojos regionas Kosta Rikoje, tačiau jų ilgaamžiškumas siejamas ir su aktyviu gyvenimu, stipriais socialiniais ryšiais bei mažiau perdirbtu maistu.

    Atskiruose tyrimuose, nagrinėjusiuose vyresnius Ikarijos gyventojus, tradicinė graikiška kava buvo siejama su geresniais kraujagyslių endotelio funkcijos rodikliais. Vis dėlto tokie rezultatai savaime neįrodo priežastinio ryšio ir negali būti laikomi garantu, kad kava apsaugo nuo ligų.

    Praktinė išvada paprasta: daugumai sveikų žmonių kava gali būti subalansuotos mitybos dalis, jei ji geriama saikingai ir nepadauginama cukraus ar kaloringų priedų. O turint širdies ritmo sutrikimų, nerimo ar miego problemų, dėl tinkamo kiekio verta pasitarti su gydytoju ir stebėti individualią organizmo reakciją.

  • Šios sėklytės turi daugiau kalcio nei pienas: svarbu, kokias perkate ir kaip valgote

    Šios sėklytės turi daugiau kalcio nei pienas: svarbu, kokias perkate ir kaip valgote

    Kalcio dažniausiai ieškome piene, jogurte ar sūryje, tačiau dalį jo galima gauti ir iš augalinių produktų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra sezamo sėklos, kurios maistinėmis medžiagomis išsiskiria ne tik kaulams, bet ir širdžiai palankiu riebalų profiliu.

    JAV žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad 100 gramų džiovintų, neskaldytų sezamo sėklų gali turėti apie 975 miligramus kalcio. Palyginimui, 100 mililitrų karvės pieno dažniausiai turi apie 120 miligramų kalcio, tačiau tai nereiškia, kad sezamas turėtų tiesiogiai pakeisti pieną.

    Praktikoje porcijos skiriasi: pieno išgeriama stiklinėmis, o sezamo dažniausiai suvalgoma po vieną ar dvi valgomuosius šaukštus. Dėl to realiai gaunamas kalcio kiekis iš sezamo dažnai būna mažesnis, nebent sėklos vartojamos reguliariai ir sąmoningai.

    Didžiausias skirtumas slypi produkto formoje: daugiau kalcio paprastai turi nelukštentos sėklos, nes nemaža dalis šio mineralo yra išorinėje luobelėje. Lukštentame sezame kalcio gali būti gerokai mažiau, todėl perkant verta atkreipti dėmesį, ar sėklos nelukštentos, ar lukštentos.

    Kalcio kiekis etiketėje dar ne viskas, nes svarbi ir jo įsisavinimo dalis. Pieno produktuose kalcis dažnai pasisavinamas efektyviau, o sezame esantys fitatai ir oksalatai gali surišti mineralus ir sumažinti jų pasisavinimą.

    „Svarbu ne tik tai, kiek kalcio yra produkte, bet ir kiek jo organizmas realiai pasisavina“, – pabrėžia mitybos specialistai, kalbėdami apie augalinius kalcio šaltinius.

    Tyrimai rodo, kad tam tikras apdorojimas gali sumažinti antimaistinių medžiagų poveikį. Sezamo mirkymas, daiginimas ar terminis apdorojimas kai kuriais atvejais siejamas su mažesniu fitatų kiekiu, o tai gali pagerinti mineralų panaudojimą.

    Kasdienėje mityboje patogus pasirinkimas yra ir tahini, tai yra sezamo pasta. Sumalimas padeda lengviau panaudoti sėklose esančias medžiagas, nes sveikos sėklos ne visada būna pakankamai sukramtomos.

    Be kalcio, sezamas suteikia ir kitų vertingų medžiagų, įskaitant magnį, cinką, geležį, skaidulas ir nesočiąsias riebalų rūgštis. JAV žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų sezamo gali būti apie 18 gramų baltymų ir apie 12 gramų skaidulų, tačiau tokios porcijos kasdien dažniausiai nereikia.

    Mokslinėje literatūroje dėmesio sulaukia ir sezamo lignanai, pavyzdžiui, sezaminas. Metaanalizė, apėmusi 16 tyrimų ir daugiau nei 900 dalyvių, siejo sezamo ar jo produktų vartojimą su mažesniu trigliceridų kiekiu ir žemesniu kraujospūdžiu, nors autoriai pabrėžė, kad išvadoms sustiprinti reikia didesnių tyrimų.

    Kartu specialistai ragina sezamo nevertinti kaip vaisto nuo cholesterolio ar greito sprendimo širdžiai. Naujesnės apžvalgos taip pat rodo potencialią naudą kai kuriems lipidų ir medžiagų apykaitos rodikliams, tačiau rezultatai nėra vienodi visiems vertinamiems parametrams.

    Reikia prisiminti ir energinę vertę: 100 gramų sezamo turi apie 573 kilokalorijas, todėl saikas čia itin svarbus. Dažniausiai pakanka mažų, bet reguliarių kiekių, pavyzdžiui, pabarstyti salotas, košę, daržovių patiekalus ar įmaišyti į padažą.

    Renkantis produktus verta įvertinti ir sudėtį: chalva ar sezamo saldainiai gali turėti sezamo, bet dažnai būna su daug pridėtinio cukraus. Paprasčiausias pasirinkimas paprastai yra natūralios sėklos arba tahini be nereikalingų priedų.

    Dar vienas svarbus aspektas, sezamas yra vienas stipresnių alergenų. Jei alergija patvirtinta, jo reikėtų visiškai vengti, o naujus sezamo produktus jautresniems žmonėms verta ragauti atsargiai.

    Keli šaukšteliai sezamo nekompensuos visos mitybos ir nebūtinai padengs visą paros kalcio poreikį. Vis dėlto tai gali būti paprastas būdas praturtinti racioną mineralais, skaidulomis ir nesočiaisiais riebalais, ypač kai sezamas pakeičia labiau perdirbtus priedus.

  • Užtenka 3 kartų per savaitę: vienas paprastas pratimas gali pastebimai mažinti kraujospūdį

    Užtenka 3 kartų per savaitę: vienas paprastas pratimas gali pastebimai mažinti kraujospūdį

    Kas yra sieninis pritūpimas?

    Reguliari fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos veiksnių, tačiau ne visi randa laiko treniruotėms. Dėl to mokslininkai vis dažniau tikrina, ar trumpi, paprasti pratimai gali duoti apčiuopiamos naudos sveikatai.

    Vienas iš tokių metodų yra izometriniai pratimai, kai raumenys įtempiami, bet kūnas beveik nejuda. Klasikinis pavyzdys yra sieninis pritūpimas, kai nugara remiama į sieną ir laikoma pritūpimo padėtis.

    Ką rodo tyrimo rezultatai?

    Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime dalyvavo 100 suaugusiųjų, kurių vidutinis amžius siekė 37 metus. Tai buvo žmonės, kurie neatitiko minimalių fizinio aktyvumo rekomendacijų, o sistolinis kraujospūdis svyravo nuo 120 iki 140 milimetrų gyvsidabrio stulpelio.

    Pirmąsias keturias savaites 80 dalyvių tris kartus per savaitę atliko po keturis sieninius pritūpimus, o 20 žmonių sudarė kontrolinę grupę. Vėliau daliai dalyvių pratimų dažnis buvo sumažintas iki dviejų arba vieno karto per savaitę, o dalis jų pratimus visai nutraukė.

    Po keturių savaičių pratimų grupėje sistolinis kraujospūdis vidutiniškai buvo 9,45 milimetro gyvsidabrio stulpelio mažesnis nei kontrolinėje grupėje. Didžiausias efektas užfiksuotas tiems, kurie visą aštuonių savaičių laikotarpį mankštinosi tris kartus per savaitę, jų vidutinis sumažėjimas siekė 13,73 milimetro gyvsidabrio stulpelio.

    Tiems, kurie treniruotes sumažino iki dviejų ar vieno karto per savaitę, po aštuonių savaičių fiksuotas maždaug 6,5–7 milimetrų gyvsidabrio stulpelio kritimas. Tuo metu žmonėms, kurie po keturių savaičių pratimus nutraukė, nauda neišliko ir rodikliai grįžo arčiau pradinio lygio.

    Kaip atlikti ir kam tinka?

    Sieninis pritūpimas atliekamas paprastai: nugarą priglauskite prie sienos, lėtai leiskitės žemyn iki pritūpimo padėties ir išlaikykite ją sutartą laiką. Daugiausia dirba šlaunų ir sėdmenų raumenys, o būtent nejudrumas ir įtampa išskiria šį pratimą iš dinaminio pritūpimo.

    Ankstesni tyrimai taip pat siejo izometrinį treniravimą su kraujospūdžio mažėjimu, o ypač dažnai išskiriami būtent sieniniai pritūpimai. Vis dėlto vienas pratimas nepakeičia gydymo, todėl sergant hipertenzija ar vartojant vaistus svarbu sprendimus derinti su gydytoju.

    Specialistai pabrėžia ir bendrą taisyklę: kraujospūdžiui palankiausia yra reguliarumas. Net ir trumpa, bet nuosekliai į kasdienybę įtraukta veikla kai kuriems žmonėms gali būti realesnė nei ilgos treniruotės sporto salėje, o tai didina tikimybę išlaikyti įprotį.

  • Pigiau už lašišą, bet ne ką prastesnė: ši žuvis gali nustebinti nauda ir skoniu

    Lašiša, upėtakis ar lašišinė žuvis dažnai laikomos geriausiu pasirinkimu, kai kalbama apie vertingus baltymus ir omega-3 riebalų rūgštis. Tačiau yra gerokai pigesnė alternatyva, kuri daugeliu atvejų gali praturtinti mitybą ne mažiau. Vis dažniau dėmesį patraukia europinis ančiuvis, dar vadinamas ančiuviu.

    Ši nedidelė jūrinė žuvis išsiskiria tuo, kad joje gausu visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir vitamino B12. Omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija bei smegenų veikla, o vitaminas B12 svarbus nervų sistemai ir kraujodarai.

    Ančiuvis taip pat yra reikšmingas mikroelementų šaltinis, ypač seleno, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Dalis ančiuvių gaminių, ypač konservuotų ar marinuotų, gali turėti ir nemažai kalcio, jei vartojami su smulkiais kauliukais.

    Specialistai dažnai pabrėžia ir dar vieną praktinį aspektą: mažos, trumpai gyvenančios žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didesnės plėšrios rūšys. Vis dėlto tai nėra universali taisyklė, nes galutinė sudėtis priklauso nuo konkretaus produkto, sugavimo vietos ir apdorojimo būdo.

    Renkantis ančiuvius verta atkreipti dėmesį į druską. Sūdyti, marinuoti ar aliejuje laikomi ančiuviai gali būti itin sūrūs, todėl dažniau tinka kaip pagardas, o ne didelė patiekalo dalis. Kasdieniam vartojimui palankesnis pasirinkimas yra švieži arba šaldyti ančiuviai, ruošiami namuose.

    Paprasčiausias būdas paruošti šią žuvį nereikalauja sudėtingų receptų. Nuvalytą žuvį galima lengvai pasūdyti, pagardinti pipirais, paprika ir citrinos sultimis, sudėti į kepimo indą su svogūnų žiedais bei citrinos griežinėliais ir kepti apie 15–20 minučių maždaug 190–200 laipsnių temperatūroje.

    Nors ančiuvis vargu ar visiškai pakeis lašišą, jis dažnai laimi kainos ir maistinės vertės santykiu. Norint mityboje daugiau žuvies, bet nepermokėti, tai gali būti vienas praktiškiausių pasirinkimų, ypač derinant su daržovėmis, kruopomis ar salotomis.

  • Dietologė įspėja: šių pietų rinkinių atsisakykite dabar – kenkia širdžiai ir svoriui

    Daugelis skubančių perka paruoštus pietų rinkinius prekybos centruose, tačiau ne kiekvienas pasirinkimas yra subalansuotas. Dietologai primena, kad pietūs turėtų ne tik tilpti į dienos kalorijų normą, bet ir suteikti sotumo, kad vėliau nekiltų noras užkandžiauti saldumynais.

    Specialistai aiškina, kad geriausiai veikia paprasta taisyklė: lėkštėje turi būti baltymų šaltinis, daržovės ar vaisiai, skaidulų turintys angliavandeniai ir šiek tiek nesočiųjų riebalų. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti energiją ir cukraus kiekį kraujyje.

    Ko geriau nepirkti pietums

    Dietologė Holly Kaskie įvardija dažnus pasirinkimus, kurie gali atrodyti patogūs, bet dažnai būna per sūrūs, riebūs ir stokojantys skaidulų. Tai ypač aktualu tiems, kurie tokius pietus renkasi kelis kartus per savaitę.

    Prie dažniausiai kritikuojamų variantų priskiriami sumuštiniai su perdirbta mėsa, sūriu, padažais ir balta duona. Taip pat didelės porcijos makaronų su riebiu grietinėlės padažu, dešrelės tešloje ar įvairūs kepiniai gali turėti daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Pasak dietologės, tokie patiekalai neretai greitai sukelia sotumo jausmą, bet jis greitai praeina, nes trūksta skaidulų ir kokybiškų baltymų. Dėl to didėja tikimybė per dieną suvartoti daugiau užkandžių ir bendrų kalorijų.

    Užkandžiai ir gėrimai, kurie prideda cukraus

    Ne ką geresniu pietų priedu laikomi traškučiai, šokoladiniai batonėliai, tortai, keksiukai, sausainiai ir kiti saldumynai. Jie dažnai suteikia daug pridėtinio cukraus ir kalorijų, bet menkai prisideda prie sotumo.

    Atskiras dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, įskaitant limonadus ir energetinius gėrimus. Skystas cukrus paprastai nesukelia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendrai per dieną cukraus ir kalorijų galima suvartoti nepastebimai daugiau.

    Dietologė taip pat perspėja dėl didelių saldintų šaltos kavos, frapė, pieno kokteilių ar šokoladinio pieno porcijų. Nors jos gali atrodyti kaip gėrimas, iš tiesų tai neretai būna deserto tipo pasirinkimas su menkesne maistine verte.

    Kodėl tai svarbu ilgalaikėje perspektyvoje

    Specialistai pabrėžia, kad reguliariai vartojant daug druskos gali kilti kraujospūdis, o didelis sočiųjų riebalų kiekis gali neigiamai veikti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodiklius. Perteklinės kalorijos ir pridėtinis cukrus siejami su svorio augimu ir didesne antro tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kartu primenama, kad pavienis mažiau palankus pasirinkimas pats savaime ilgalaikių padarinių paprastai nesukelia. Didžiausią įtaką sveikatai daro įpročių visuma, ypač jei paruošti pietų rinkiniai perkami dažnai.

    Praktiškas patarimas renkantis pietus parduotuvėje yra ieškoti patiekalo su aiškiu baltymų šaltiniu ir daržovėmis, o užkandžiui rinktis skaidulų turinčius produktus. Gėrimui dažniausiai saugiausias pasirinkimas išlieka vanduo arba nesaldintas, mažai cukraus turintis gėrimas.

  • Vienos minutės testas ant laiptų parodo širdies būklę: gydytojas paaiškino, ką reiškia pulsas

    Širdies ir bendros fizinės formos įvertinimui nebūtinai reikia sudėtingų tyrimų. Kardiologas Osmanas Nadžamas siūlo paprastą vienos minutės testą, kuriam pakanka laiptų, laikrodžio ir galimybės pasimatuoti pulsą.

    Testo esmė yra ne tai, kiek intensyviai galite judėti, o tai, kaip greitai širdis atsistato po krūvio. Būtent pulso atsistatymo greitis medicinoje laikomas svarbiu rodikliu, siejamu su širdies ir kraujagyslių sistemos būkle.

    Atliekant testą vieną minutę tolygiai lipkite laiptais aukštyn ir žemyn, stengdamiesi išlaikyti pastovų tempą. Kaip orientyras dažnai minimi maždaug 60–80 žingsnių per minutę, tačiau svarbiausia ne rekordas, o tolygumas ir saugumas.

    Baigę iškart pasimatuokite pulsą, o tuomet pailsėkite vieną minutę ir pamatuokite dar kartą. Pasak kardiologo, idealu, jei per pirmąją poilsio minutę pulsas sumažėja bent 20 dūžių per minutę.

    Greitai krentantis pulsas paprastai rodo geresnę širdies ir kvėpavimo sistemos būklę bei didesnį fizinį pasirengimą. Jei pulsas išlieka aukštas ir krenta lėtai, tai gali reikšti prastesnę ištvermę, lėtesnį atsistatymą po krūvio arba tai, kad pasirinktas tempas buvo per intensyvus.

    Vis dėlto šis testas nėra medicininė diagnostika ir negali pakeisti gydytojo konsultacijos ar tyrimų. Rezultatams įtakos turi amžius, miegas, stresas, kofeinas, skysčių trūkumas, vartojami vaistai, taip pat rūkymas ir lėtinės ligos.

    Atliekant testą svarbiausia saugumas. Jei pajutote galvos svaigimą, dusulį, krūtinės skausmą, neįprastą silpnumą ar širdies permušimus, pratimą būtina nutraukti ir, jei simptomai kartojasi, pasitarti su gydytoju.

    Kitas greitas rodiklis namuose

    Specialistai dažnai mini ir kitą paprastą vienos minutės bandymą, susijusį su bendra organizmo būkle, tai yra gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos. Pusiausvyra priklauso nuo raumenų jėgos, koordinacijos, regos ir vidinės ausies sistemos, todėl su amžiumi šis gebėjimas dažnai prastėja.

    Orientaciniai rezultatai pagal amžių dažniausiai pateikiami tokie: 18–39 metų apie 43 sekundes, 40–49 metų apie 40 sekundžių, 50–59 metų apie 37 sekundes, 60–69 metų apie 30 sekundžių, 70–79 metų apie 18–19 sekundžių, o perkopus 80 metų dažnai pavyksta išstovėti kiek ilgiau nei 5 sekundes.

    Didesni moksliniai tyrimai yra parodę, kad vidutiniame ir vyresniame amžiuje nesugebėjimas išstovėti ant vienos kojos 10 sekundžių gali būti siejamas su didesne rizika sveikatai per artimiausią dešimtmetį. Tai nereiškia, kad vien šis testas nulemia prognozę, tačiau jis gali būti signalas atkreipti dėmesį į fizinį aktyvumą ir sveikatos patikrą.

    Stovėjimo ant vienos kojos testą rekomenduojama atlikti saugioje vietoje, geriausia, kai šalia yra atrama arba kitas žmogus. Rankos laikomos ant klubų, akys atmerktos, laikas skaičiuojamas nuo kojos pakėlimo momento ir baigiamas, kai pėda paliečia žemę arba rankos nuslysta nuo klubų.

  • Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Naujas mokslininkų darbas rodo, kad Viduržemio jūros regiono mitybos principų laikymasis gali būti siejamas su didesniu dviejų mitochondrijų gaminamų mikroproteinų kiekiu kraujyje. Tyrime daugiausia dėmesio skirta humaninui ir SHMOOSE, kurie siejami su ląstelių atsaku į stresą, metabolizmu ir senėjimo procesais.

    Mitochondrijos yra ląstelės energijos „jėgainės“, o dalis jų genetinės informacijos koduoja labai mažas baltymų molekules, kurios gali turėti reguliacinių funkcijų. Ankstesni tyrimai yra sieję humaniną su nervų sistemos ir širdies bei kraujagyslių apsauga, o tokie signaliniai baltymai vis dažniau tiriami kaip galimi biologiniai žymenys.

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Tyrėjai išanalizavo 49 vyresnio amžiaus žmonių duomenis, kurių vidutinis amžius siekė 78 metus. Dalyviai anksčiau buvo įtraukti į su prieširdžių virpėjimu susijusį tyrimą, o šį kartą mokslininkai įvertino jų mitybą ir mikroproteinų koncentracijas kraujyje.

    Dalyviai buvo suskirstyti pagal tai, kiek nuosekliai laikėsi Viduržemio jūros regiono mitybos gairių. Nustatyta, kad tie, kurių mityba labiausiai atitiko šį modelį, turėjo didesnes ir humanino, ir SHMOOSE koncentracijas.

    Ryšiai išliko įdomūs ir vertinant atskiras maisto grupes. SHMOOSE koncentracija buvo didesnė tarp žmonių, kurie dažniau rinkosi alyvuogių aliejų ir rečiau valgė rafinuotą duoną, o humaninas labiau siejosi su alyvuogių aliejumi, žuvimi ir ankštinėmis kultūromis.

    Galimas paaiškinimas: oksidacinis stresas

    Vienas įdomiausių radinių susijęs su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš mechanizmų, prisidedančių prie kraujagyslių pažaidos, uždegimo ir su amžiumi didėjančios lėtinių ligų rizikos. Tyrime stebėta atvirkštinė sąsaja tarp humanino ir Nox2 fermento aktyvumo, siejamo su reaktyviųjų deguonies formų gamyba.

    Mokslininkai pažymėjo, kad ši sąsaja išliko reikšminga net įvertinus lytį ir kūno masės indeksą. Vis dėlto tai dar neįrodo priežastinio ryšio, o tik rodo galimą kryptį, kurią verta tikrinti didesniais ir geriau kontroliuojamais tyrimais.

    „Kol kas tai perspektyvi hipotezė, o ne įrodymas, kad konkretūs produktai tiesiogiai padidina mikroproteinų kiekį ir dėl to apsaugo širdį“, – pabrėžė tyrimo autoriai.

    Kodėl Viduržemio jūros mityba siejama su nauda?

    Viduržemio jūros regiono mityba paprastai apibūdinama kaip gausi daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, ankštinių kultūrų, riešutų ir alyvuogių aliejaus, reguliariai įtraukiant žuvį. Tuo pačiu ribojama itin perdirbta produkcija, saldumynai, taip pat raudona ir perdirbta mėsa.

    Toks mitybos modelis siejamas su didesniu skaidulų kiekiu ir palankesne riebalų sudėtimi racione, o augalinės kilmės produktai dažnai suteikia daugiau polifenolių bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Šie veiksniai gali būti susiję su mažesniu uždegiminiu fonu ir geresniais metaboliniais rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad didelės apimties ankstesni tyrimai yra parodę ryšį tarp Viduržemio jūros mitybos ir mažesnės širdies bei kraujagyslių įvykių rizikos, ypač didesnės rizikos grupėse. Vis dažniau pabrėžiama, kad reikšmę turi ne vienas produktas, o bendras mitybos raštas.

    Naujasis darbas prie šios temos prideda dar vieną galimą paaiškinimą ląstelių lygiu: mitochondrijų mikroproteinai ateityje galėtų tapti rodikliais, padedančiais suprasti, kaip organizmas reaguoja į ilgalaikius mitybos įpročius. Tačiau kol kas mokslininkai ragina vertinti rezultatus atsargiai dėl nedidelės imties ir tyrimo dizaino ribotumų.

    Praktinė išvada išlieka gana paprasta: dažniau rinktis daržoves, ankštines kultūras, žuvį ir kokybiškus riebalus, o rafinuotus grūdinius produktus ir itin perdirbtą maistą palikti retesniems atvejams. Tokia kryptis daugeliui žmonių sutampa ir su šiuolaikinėmis visuomenės sveikatos rekomendacijomis.

  • Dietologai atskleidė, kodėl moliūgą verta valgyti dažniau: labiausiai padėkos akys

    Moliūgas rudenį dažnai tampa sriubų ar troškinių ingredientu, tačiau dietologai pabrėžia, kad tai kur kas daugiau nei sezoninė daržovė. Jame gausu karotenoidų, ypač beta karoteno, kurį organizmas gali paversti vitaminu A.

    Būtent dėl šios priežasties moliūgas siejamas su regėjimo palaikymu ir akių sveikata. Vitaminas A svarbus normaliai tinklainės veiklai, o jo stoka gali lemti prastesnį matymą prieblandoje ir didesnį akių sausumo rizikos lygį.

    Moliūgas ir akių sveikata

    Termiškai apdorotas moliūgas paprastai turi lengviau pasisavinamų karotenoidų, todėl keptas ar virtas jis gali būti praktiškas pasirinkimas kasdieniam meniu. Specialistai atkreipia dėmesį, kad ypač koncentruotas gali būti konservuotas moliūgas be pridėtinio cukraus.

    Karotenoidai maiste dažnai veikia kaip antioksidantai, o subalansuotoje mityboje tai siejama su lėtesniais su amžiumi susijusiais audinių pokyčiais. Vis dėlto dietologai pabrėžia, kad vienas produktas nepakeičia visos mitybos ir reguliarių profilaktinių patikrų.

    Nauda virškinimui ir sotumui

    Moliūgas turi palyginti nedaug kilokalorijų, tačiau suteikia skaidulų, kurios prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos. Dėl skaidulų ilgiau išliekantis sotumo jausmas gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Skaidulos taip pat svarbios žarnyno mikrobiotos pusiausvyrai, kuri vis dažniau minima kalbant apie bendrą savijautą ir imuninės sistemos veiklą. Rudenį, kai racione natūraliai daugėja daržovių, moliūgas gali būti patogus būdas šį tikslą sustiprinti.

    Imunitetas, širdis ir kasdieniai deriniai

    Moliūge aptinkami vitaminai A ir C siejami su normalia imuninės sistemos funkcija, todėl jis dažnai rekomenduojamas kaip įvairios mitybos dalis šaltuoju sezonu. Taip pat moliūge yra kalio, kuris svarbus normaliai raumenų veiklai ir kraujospūdžio reguliavimui.

    Dietologai primena, kad beta karotenas yra riebaluose tirpi medžiaga, todėl jo pasisavinimą gali pagerinti nedidelis sveikųjų riebalų kiekis. Moliūgą verta derinti su alyvuogių aliejumi, riešutais ar avokadu, o saldžiuose patiekaluose rinktis saikingą cukraus kiekį.

    Moliūgą paprasta pritaikyti ir kasdieniuose patiekaluose: jis tinka trintoms sriuboms, košėms, troškiniams, ankštinių patiekalams ar orkaitėje keptoms daržovėms. Norint išlaikyti gerą maistinę vertę, pravartu vengti perteklinio riebalų ir druskos kiekio bei rinktis kuo mažiau perdirbtus priedus.