CP v2

Tag: Širdies sveikata

  • Šių uogų ir žiedų neįvertiname: šilkmedis gali padėti cukraus kontrolei ir širdžiai

    Šilkmedis vėl grįžta į kasdienę mitybą

    Šilkmedis – seniai Europoje auginamas augalas, kurio uogos ir lapai tradiciškai naudoti tiek virtuvėje, tiek žolininkystėje. Pastaraisiais metais jis vėl sulaukia dėmesio, nes ieškoma natūralių būdų mažinti pridėtinio cukraus vartojimą ir rinktis daugiau antioksidantų turinčius produktus.

    Dažniausiai minimos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Jų uogos skiriasi skoniu ir spalva, tačiau abi gali būti vertingas pasirinkimas, jei mityboje norisi daugiau skaidulų, augalinių junginių ir sezoniškumo.

    Kuo šilkmedis siejamas su cukraus kontrole

    Šilkmedžio lapai dažnai aptariami dėl juose esančių junginių, siejamų su angliavandenių skaidymą veikiančiais fermentais. Dėl to kai kuriems žmonėms aktuali tema – ar šilkmedžio produktai gali prisidėti prie tolygesnių gliukozės svyravimų po valgio.

    Svarbu pabrėžti, kad šilkmedis nėra vaistas ir negali pakeisti gydytojo paskirtos terapijos sergant cukriniu diabetu ar turint insulino rezistenciją. Vis dėlto, kaip mitybos dalis, jis gali būti naudingas tiems, kurie siekia rinktis daugiau mažiau perdirbtų augalinių produktų ir kontroliuoti bendrą cukraus kiekį racione.

    Nauda širdžiai ir antioksidantai

    Šilkmedžio uogose aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidantai, o juodajame šilkmedyje dažnai būna daugiau pigmentų, susijusių su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl sąsajų su uždegiminių procesų mažinimu ir kraujagyslių apsauga.

    Šilkmedis taip pat minimas kalbant apie lipidų apykaitą, nes augaliniai junginiai ir skaidulos apskritai siejami su palankesniu cholesterolio profiliu. Didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o visuma: daugiau daržovių, uogų, ankštinių, pilno grūdo produktų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    „Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, naujus papildus ar koncentruotus augalinius produktus verta aptarti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Kaip vartoti: nuo šviežių uogų iki arbatos

    Šviežios šilkmedžio uogos tinka valgyti vienos, dėti į natūralų jogurtą, košes ar kokteilius. Jos taip pat tinka desertams, kepiniams, naminiams džemams ar kompotams, tačiau siekiant mažiau cukraus svarbu rinktis receptus su mažesniu saldiklių kiekiu.

    Iš džiovintų uogų galima ruošti užkandžius, o lapai dažniausiai naudojami užpilams. Žiedai irgi kartais renkami arbatoms, tačiau svarbu rinktis tik aiškiai atpažįstamą, švarioje vietoje augusį augalą ir vengti abejotinų žaliavų.

    Šilkmedis gali būti įdomus pasirinkimas norint paįvairinti racioną, tačiau geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai jis tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne vieninteliu „stebuklingu“ sprendimu.

  • Kodėl kokosų vanduo vadinamas geriausiu gėrimu karštyje: elektrolitai ir nauda širdžiai

    Kodėl kokosų vanduo vadinamas geriausiu gėrimu karštyje: elektrolitai ir nauda širdžiai

    Kas yra kokosų vanduo?

    Kokosų vanduo – tai natūralus skystis, esantis jaunų, žalių kokosų viduje. Jo nereikėtų painioti su kokosų pienu, kuris gaminamas iš kokoso minkštimo ir paprastai turi gerokai daugiau riebalų bei kalorijų.

    Dėl lengvo, gaivaus skonio jis dažnai pasirenkamas vietoj saldintų gėrimų, ypač karštomis dienomis. Vis dėlto svarbu suprasti, kada jis išties naudingas, o kada geriau rinktis kitus sprendimus.

    Elektrolitai ir hidratacija

    Kokosų vandenyje natūraliai yra elektrolitų, iš kurių dažniausiai išskiriamas kalis, taip pat nedideli magnio, kalcio, natrio ir fosforo kiekiai. Elektrolitai padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, nervų sistemos veiklą ir raumenų funkciją.

    Karštyje, po pirties ar sportuojant netenkama ne tik vandens, bet ir mineralų, todėl vien vanduo ne visada greičiausiai atstato savijautą. Tokiose situacijose gėrimas su mineralais gali būti praktiškas pasirinkimas, tačiau labai intensyvaus ir ilgo krūvio metu dažnai prireikia daugiau natrio, nei jo paprastai turi kokosų vanduo.

    Gėrimas gali padėti žmonėms, kuriems sunku reguliariai gerti paprastą vandenį, nes jo skonis švelniai salstelėjęs. Vis dėlto jis turėtų likti mitybos paįvairinimas, o ne pagrindinis kasdienės hidratacijos šaltinis.

    Regeneracija po fizinio krūvio ir širdies sveikata

    Po vidutinio intensyvumo treniruotės kokosų vanduo gali prisidėti prie skysčių ir dalies elektrolitų atkūrimo. Jo pranašumas dažnai siejamas su paprastesne sudėtimi, ypač jei pasirenkamas produktas be pridėtinio cukraus.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir širdies bei kraujagyslių sistemai, o pakankamas jo kiekis mityboje siejamas su kraujospūdžio kontrole. Tačiau kokosų vanduo nėra vaistas nuo hipertenzijos ir negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo ar subalansuotos mitybos.

    Kam verta pasisaugoti ir kaip rinktis

    Nors kokosų vanduo yra natūralus produktas, jis tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems inkstų ligų ar privalantiems riboti kalį, šis gėrimas gali būti netinkamas, todėl reguliarų vartojimą vertėtų aptarti su gydytoju.

    Renkantis parduotuvėje svarbu skaityti etiketę: dalis gėrimų turi pridėtinio cukraus, aromatų ar kitų priedų. Geriausias pasirinkimas – kuo trumpesnė sudėtis ir gėrimas be pridėtinio cukraus.

    Universalaus kiekio, kiek jo reikėtų išgerti per dieną, nėra – tai priklauso nuo mitybos, aktyvumo ir prakaitavimo. Daugeliui žmonių pakanka vienos stiklinės ar buteliuko per dieną karščio metu ar po lengvesnio sporto, tačiau kasdienės hidratacijos pagrindu vis tiek turėtų išlikti vanduo.

    Laikas taip pat nėra esminis: vieniems jis patogus po treniruotės, kitiems – kaip gaivus pasirinkimas vasarą. Svarbiausia – bendra skysčių rutina ir tai, kad kokosų vanduo netaptų saldintų gėrimų pakaitalu su dideliu cukraus kiekiu.

  • Ne mocarela: šis sūris gali būti geriausias pasirinkimas turint aukštą kraujospūdį

    Mažesnis natrio kiekis mityboje yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant suvaldyti padidėjusį kraujospūdį, todėl net ir kasdieniai produktai, tokie kaip sūris, gali turėti apčiuopiamą įtaką. Jei sūrio atsisakyti nesinori, dėmesį verta atkreipti į šveicariško tipo sūrius, kurie dažnai turi mažiau druskos nei daugelis kitų populiarių rūšių.

    Tipinėje maždaug 30 gramų šveicariško sūrio porcijoje gali būti apie 50 miligramų natrio, kai tuo pačiu kiekiu kai kurių brandintų ar lydytų sūrių organizmas gauna kelis kartus daugiau. Būtent todėl keičiant labai sūrius produktus į mažiau sūrius lengviau neperžengti rekomenduojamų ribų ir kartu išlaikyti mėgstamus skonius.

    Kodėl svarbus mažesnis natris?

    Per didelis natrio kiekis siejamas su didesniu skysčių susilaikymu organizme ir didesniu kraujospūdžiu, o ilgainiui tai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Daugeliui žmonių pagrindinis natrio šaltinis yra ne vien druska, beriama gaminant, bet ir pramoniniu būdu pagaminti produktai, įskaitant kai kuriuos sūrius.

    Renkantis sūrį verta vertinti ne tik riebalų kiekį, bet ir maistinę etiketę, ypač natrį ar druską. Skirtingų gamintojų ir rūšių rodikliai gali smarkiai skirtis, todėl net ir tos pačios kategorijos sūriai gali būti labai nevienodi pagal sūrumą.

    Šveicariškas sūris ir maistinės medžiagos

    Šveicariško tipo sūriai dažnai vertinami kaip geras baltymų šaltinis ir viena patogesnių priemonių papildyti racioną kalciu. Vidutiniškai 100 gramų šio tipo sūrio gali turėti apie 700–900 miligramų kalcio, nors tikslus kiekis priklauso nuo konkrečios rūšies ir gamintojo.

    Be kalcio, tokiuose sūriuose paprastai yra fosforo, vitamino B12 ir cinko. Šios medžiagos svarbios kaulų būklei, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemai ir normaliai imuninei funkcijai.

    Ką dar galima daryti dėl kraujospūdžio?

    Vieno produkto pakeitimas nepadarys stebuklo, tačiau gali būti prasminga bendro plano dalis. Kraujospūdžiui palankūs įpročiai apima mažesnį druskos vartojimą, didesnį daržovių ir vaisių kiekį, pakankamą skaidulų gavimą bei reguliarų fizinį aktyvumą.

    Praktikoje druską virtuvėje dažnai padeda sumažinti prieskoniai ir žolelės, pavyzdžiui, česnakas, imbieras, bazilikas ar raudonėlis. Taip pat svarbu saikingai vartoti alkoholį, o esant nuolat padidėjusiems rodikliams pasitarti su gydytoju dėl individualių tikslų ir gydymo.

    Šveicarišką sūrį galima įtraukti paprastai: dėti į sumuštinius, salotas, omletus ar valgyti su vaisiais ir riešutais, tačiau porcijų dydis išlieka svarbus. Net ir mažiau sūrus sūris vis tiek prisideda prie bendro dienos natrio kiekio, todėl geriausia jį derinti su mažai apdorotais produktais.

  • Pusryčių laikas gali lemti cholesterolį: kardiologai įvardijo, kada valgyti pirmą kartą

    Pusryčiai dažnai vadinami vienu svarbiausių dienos valgymų, o jų laikas gali turėti apčiuopiamą reikšmę širdies ir kraujagyslių sveikatai. Tyrimai rodo, kad reguliariai praleidžiant pusryčius dažniau fiksuojami nepalankūs kraujo riebalų rodikliai ir blogesnė bendra metabolinė savijauta.

    Medikai pabrėžia, kad ryte suvalgytas subalansuotas maistas padeda stabilizuoti alkį ir sumažina tikimybę vėliau persivalgyti ar rinktis saldžius, stipriai perdirbtus užkandžius. Ilgainiui tokie įpročiai siejami su didesne antsvorio, padidėjusio cholesterolio ir 2 tipo diabeto rizika.

    Kada geriausia pusryčiauti?

    Dietologai dažniausiai pataria pirmą kartą pavalgyti kuo anksčiau, kai tik organizmas pabunda ir atsiranda natūralus apetitas. Praktikoje tai dažnai reiškia pusryčius per pirmąsias 1–2 valandas po atsikėlimo, ypač jei diena aktyvi ir laukia ilgesni tarpai be maisto.

    Vis dėlto akcentuojama ne tik valanda laikrodyje, bet ir reguliarumas: pastovus režimas padeda kūnui lengviau reguliuoti gliukozę, o kai kuriems žmonėms pagerina savijautą ir dėmesio koncentraciją. Jei ryte nesinori valgyti, rekomenduojama pradėti nuo mažesnės porcijos ir įvertinti, kaip tai veikia energiją dienos eigoje.

    Kokie produktai palankiausi širdžiai?

    Širdžiai palankus pusryčių pasirinkimas paprastai remiasi skaidulomis ir nesočiaisiais riebalais. Daug dėmesio skiriama tirpiai ląstelienai, kuri padeda mažinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolį, nes dalis cholesterolio ir tulžies rūgščių žarnyne pasišalina kartu su skaidulomis.

    Geras pagrindas pusryčiams gali būti avižos ar kiti pilno grūdo produktai, vaisiai ir uogos, taip pat riešutai bei sėklos. Prie jų tinka natūralus jogurtas ar kiti baltymų šaltiniai, kurie padeda ilgiau jaustis sotiems ir sumažina norą užkandžiauti saldumynais.

    Ko ryte geriau vengti?

    Specialistai dažniausiai ragina atsargiau vertinti saldžius kepinius, spurgas, glazūruotus bandeles ir kitus itin perdirbtus pusryčių variantus. Tokie produktai neretai turi daug sočiųjų riebalų, druskos ir pridėtinio cukraus, o tai gali neigiamai veikti lipidų profilį ir skatinti staigius gliukozės svyravimus.

    Jei norisi greito sprendimo, geriau rinktis paprastesnį derinį, pavyzdžiui, pilno grūdo skrebutį su avokadu ar riešutų sviestu be pridėtinio cukraus, arba dubenėlį avižų košės su vaisiais. Svarbiausia, kad pusryčiai būtų ne vien saldūs, o turėtų ir skaidulų, ir baltymų.

    Gydytojai taip pat primena, kad vien pusryčių neužtenka: širdies riziką mažina ir reguliarus fizinis aktyvumas. Dažniausiai suaugusiesiems rekomenduojama siekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę arba 75 minučių intensyvesnių treniruočių, o kasdienė rutina ir miegas išlieka ne mažiau svarbūs.

  • Šio vaisiaus parduotuvėse apstu, bet retas valgo: padeda širdžiai, sąnariams ir uždegimui

    Ananasas, nors laikomas egzotišku vaisiumi, šiandien lengvai randamas beveik kiekviename prekybos centre. Vis dėlto ant kasdienio stalo jis dažnai atsiduria tik per šventes, nors maistiniu požiūriu gali būti daugiau nei vien saldi užkanda.

    Istoriškai ananasas kilęs iš Pietų Amerikos regionų, o Europoje išpopuliarėjo dar ankstyvųjų kelionių ir prekybos laikais. Ilgą laiką jis buvo prabangos simbolis, nes vaisius tekdavo auginti šiltnamiuose, o jo gabenimas buvo brangus ir sudėtingas.

    Šiandien situacija pasikeitusi: dėl didelio tropinių vaisių importo ir išvystytos logistikos ananasai tapo įprasta preke. Daugiausia vartojamas valgomasis ananasas, o jis parduodamas šviežias, džiovintas arba konservuotas.

    Kas ananase vertingiausia?

    Ananasas yra skaidulų šaltinis ir turi vitamino C, taip pat įvairių B grupės vitaminų. Iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir manganas, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Dažniausiai su ananasu siejamas junginys yra bromelainas, augalinės kilmės fermentų mišinys, aptinkamas ananase. Mokslinėje literatūroje bromelainas siejamas su priešuždegiminiu poveikiu, o kai kuriais atvejais tiriamas ir dėl galimos naudos audinių patinimui ar atsistatymui po fizinio krūvio.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vien ananasas išspręs sveikatos problemas, tačiau subalansuotoje mityboje jis gali būti naudingas pasirinkimas. Be to, šviežias ananasas yra gana vandeningas, todėl gali prisidėti prie skysčių balanso, ypač karštuoju metų laiku.

    Poveikis širdžiai ir svoriui

    Ananase esantis kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, o mityboje jis dažnai siejamas su kraujospūdžio kontrole. Vaisiuose esantys antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris ilgainiui siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Norintiems lengvesnių užkandžių svarbu ir tai, kad šviežias ananasas nėra labai kaloringas, o skaidulos gali prisidėti prie sotumo jausmo. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad tai vis tiek yra cukrų turintis vaisius, todėl porcijos dydis išlieka svarbus.

    Kam verta pasisaugoti?

    Dėl natūralių cukrų kiekio ananasą atsargiau turėtų rinktis žmonės, kuriems būtina griežčiau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat jautresnį skrandį turintiems asmenims rūgštesnis vaisius gali sukelti diskomfortą, ypač valgant didesniais kiekiais.

    Dar vienas praktinis niuansas yra burnos gleivinės dirginimas: kai kuriems žmonėms ananasas gali sukelti perštėjimą, ypač jei vaisius labai rūgštus arba neprinokęs. Tokiais atvejais dažnai padeda mažesnės porcijos arba ananaso vartojimas kartu su kitais produktais.

    Renkantis parduotuvėje, verta prisiminti, kad šviežias ananasas paprastai turi daugiau maistinių medžiagų nei konservuotas. Konservuotuose produktuose neretai būna pridėtinio cukraus, todėl geriausia rinktis vaisių savo sultyse arba, dar geriau, šviežią.

    Kulinarijoje ananasas tinka ne tik desertams: jis dera su paukštiena, kiauliena, salotomis, taip pat gali būti kepamas ant grotelių. Jį galima dėti į kokteilius, valgyti su natūraliu jogurtu ar koše, tačiau svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė.

  • Užtenka 5–6 per dieną: šis užkandis gali padėti žarnynui, širdžiai ir kaulams

    Džiovintos slyvos dažniausiai prisimenamos per šventes, tačiau mitybos specialistai jas vertina kaip kasdienį užkandį, galintį padėti virškinimui ir bendrai savijautai. Jose daug skaidulų ir bioaktyvių junginių, todėl saikingas vartojimas siejamas su nauda žarnynui, širdžiai ir kaulų būklei.

    Skirtingai nei šviežiose slyvose, džiovintuose vaisiuose maistinės medžiagos yra labiau koncentruotos, nes pašalinama dalis vandens. Dėl to vienoje porcijoje paprastai gaunama daugiau skaidulų ir mineralų, tačiau kartu padidėja ir energinė vertė bei natūralių cukrų kiekis.

    Svarbiausia priežastis, kodėl džiovintos slyvos dažnai rekomenduojamos, yra jų poveikis tuštinimuisi. Jose esančios tirpios ir netirpios skaidulos didina išmatų tūrį, o natūralūs cukraus alkoholiai, ypač sorbitolis, gali skatinti vandens pritraukimą į žarnyną ir palengvinti pasituštinimą.

    Ne mažiau aktuali ir širdies bei kraujagyslių sistemos tema. Skaidulos padeda mažinti padidėjusį mažo tankio lipoproteinų cholesterolį, o džiovintose slyvose esantis kalis prisideda prie normalios kraujospūdžio kontrolės, ypač kai mityboje ribojama druska ir pakanka daržovių.

    Džiovintos slyvos dažnai minimos ir kalbant apie kaulų sveikatą. Jose yra vitamino K ir mineralų, o kai kurie tyrimai rodo, kad reguliarus vartojimas gali būti siejamas su palankesniais kaulų apykaitos žymenimis ir kaulų mineralinio tankio išsaugojimu, ypač vyresniame amžiuje.

    Vis dėlto tai nėra produktas, kurį verta valgyti be saiko. Didesnis kiekis gali sukelti pūtimą, pilvo skausmą ar viduriavimą, ypač jei skaidulų maiste anksčiau buvo mažai. Sergantiems dirgliosios žarnos sindromu džiovinti vaisiai kai kuriems žmonėms gali paūminti simptomus.

    Dažniausiai mitybos rekomendacijose nurodoma saikinga porcija – apie 50 gramų, tai yra maždaug 5–6 džiovintos slyvos per dieną. Jei vargina užkietėjimas, kai kurie specialistai siūlo kiekį didinti palaipsniui, tačiau svarbu stebėti savijautą ir nepamiršti pakankamai vandens.

  • Šios žaliomis vadinamos slyvos nustebins: padeda širdžiai, odai ir virškinimui

    Turguose ir parduotuvėse vis dažniau pasirodo žalios slyvos, tačiau dalis pirkėjų jas vis dar palaiko neprinokusiomis. Iš tiesų tai atskiros veislės, pavyzdžiui, žalioji renklodė, vertinamos dėl saldžiarūgščio skonio ir tvirtos, ryškiai žalios žievelės.

    Žalios slyvos gali būti valgomos šviežios, tačiau dažnai naudojamos ir virtuvėje. Iš jų verdamos uogienės, džemai, gaminami kompotai, jos tinka kepiniams, o kai kuriose virtuvėse netgi rauginamos ar marinuojamos, kad primintų alyvuoges.

    Kuo išsiskiria maistine verte

    Kaip ir kitos slyvos, žaliosios pasižymi skaidulų kiekiu, kuris svarbus žarnyno veiklai ir ilgesniam sotumui. Skaidulos taip pat padeda švelniau reguliuoti gliukozės šuolius po valgio, ypač kai vaisiai valgomi su kitais produktais, turinčiais baltymų ar riebalų.

    Šiuose vaisiuose yra vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda organizmui pasisavinti geležį. Taip pat aptinkama kalio, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujospūdžio reguliavimui, o tai aktualu širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Žalios slyvos, kaip ir kiti ryškesnių pigmentų vaisiai, turi antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Praktikoje tai siejama su geresne odos būkle ir lėtesniais senėjimo procesais, nors didžiausią naudą duoda įvairi ir reguliari vaisių bei daržovių mityba.

    Kam reikėtų atsargumo

    Ne visiems žalios slyvos tinka vienodai. Dėl fermentuojamų angliavandenių ir skaidulų jos gali dirginti jautresnį virškinimą, todėl žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, verta pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą.

    Atsargumas rekomenduojamas ir turint fruktozės netoleravimą, nes vaisiuose natūraliai yra vaisių cukrų. Sergant diabetu žalios slyvos dažniausiai gali būti įtraukiamos į mitybą saikingai, tačiau didžiausią riziką kelia saldinti perdirbti produktai, tokie kaip džemai ar uogienės.

    Kaip rinktis ir valgyti

    Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad vaisiai būtų tvirti, be įtrūkimų ir minkštų dėmių, su natūraliu vaškiniu apnašu. Skonis gali skirtis pagal veislę: vienos bus rūgštesnės, kitos labiau desertinės, todėl pirmą kartą verta pirkti nedidelį kiekį.

    Kasdieniam vartojimui paprasčiausias pasirinkimas yra šviežios žalios slyvos kaip užkandis ar priedas prie varškės, jogurto, avižų. Jei norisi ruošti atsargas, verta rinktis mažiau cukraus turinčius receptus ir nepamiršti, kad švieži vaisiai paprastai yra palankesnis pasirinkimas nei saldinti konservai.

  • Auksinės mirabelės vėl ant bangos: kodėl jos gali padėti širdžiai ir spaudimui?

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, daugeliui siejasi su vaikyste ir vėlyva vasara. Šie nedideli, geltonai oranžiniai vaisiai dažnai auga ne tik soduose, bet ir pakelėse ar parkuose, todėl sezono metu jų galima rasti išties gausiai.

    Įprastai mirabelių sezonas prasideda rugpjūčio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, priklausomai nuo orų. Medžiai dera gausiai, o vaisiai tinka valgyti švieži, tačiau ypač vertinami ir dėl to, kad iš jų patogu ruošti naminius konservus.

    Mitybos požiūriu mirabelės išsiskiria vitaminų ir mineralų deriniu: jose yra vitamino C, taip pat vitamino E, K ir B grupės vitaminų. Be to, jos papildo racioną kaliu, magniu, geležimi, manganu ir kitomis organizmui reikalingomis medžiagomis.

    Ne mažiau svarbios ir tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais ir tolygesne gliukozės kreive po valgio. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip vaisius, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikų mažinimo, ypač jei yra valgomas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Mirabelėse randami ir antioksidantai, tarp jų įvairūs polifenoliai, kurie padeda neutralizuoti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje būtent oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas dažnai siejami su aterosklerozės, kai kurių onkologinių bei neurodegeneracinių ligų rizika, todėl antioksidantų gausūs produktai laikomi palankiu pasirinkimu.

    Dar viena praktinė mirabelių savybė – jų poveikis virškinimui. Skaidulos gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, o saikingas jų vartojimas dažnai gerina žarnyno veiklą ir sotumo jausmą.

    Kasdienybėje mirabelės tinka ne tik kaip užkandis. Jos dažnai naudojamos kompotams, džemams, uogienėms ar tirštiems vaisių pagardams, kurie vėliau praverčia kepiniuose, desertuose ar net prie mėsos patiekalų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: per didelis kiekis vaisių vienu metu, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. O ruošiant uogienes ar kitus saldžius konservus verta įvertinti pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažnai panaikina dalį sveikatai palankių pasirinkimo privalumų.

  • Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas daugeliui asocijuojasi su vasaros karščiais, nes tai vienas vandeningiausių vaisių. Jo minkštime paprastai yra apie 90 proc. vandens, todėl jis gali padėti papildyti skysčius, kai dėl kaitros ar aktyvumo jų netenkama daugiau.

    Tačiau arbūzo nauda neapsiriboja vien gaivumu. Jame yra vitamino C ir vitamino A, taip pat kai kurių B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir magnis. Šios medžiagos svarbios normaliam nervų sistemos darbui ir raumenų funkcijai, įskaitant širdies raumenį.

    Mokslinėje literatūroje arbūzas siejamas ir su dviem junginiais, kurie dažnai aptariami širdies sveikatos kontekste: likopenu ir citrulinu. Likopenas yra antioksidantas, suteikiantis raudoną spalvą ne tik arbūzui, bet ir, pavyzdžiui, pomidorams. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Citrulinas organizme gali virsti argininu, o iš jo gaminamas azoto oksidas, padedantis kraujagyslėms atsipalaiduoti. Dėl to kai kuriems žmonėms, ypač jei mityboje trūksta daržovių ir vaisių, citrulino turintys produktai gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, o kartu ir prie palankesnių kraujospūdžio rodiklių.

    Arbūzo sėklos: valgyti galima, bet saikingai

    Dažnai manoma, kad arbūzo sėklas būtina išspjauti, tačiau jos yra valgomos. Sėklose randama daugiau baltymų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, magnio, cinko ir geležies, be to, jose yra nesočiųjų riebalų rūgščių.

    Vis dėlto sėklos yra kaloringos, todėl užkandžiaujant jomis lengva nepastebimai padidinti dienos energijos kiekį. Jei siekiate mažinti svorį ar ribojate kalorijas, geriau rinktis nedidelį kiekį arba sėklas naudoti kaip priedą, o ne atskirą užkandį.

    Kada arbūzas gali netikti?

    Nors arbūzas daugeliui yra saugus pasirinkimas, kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Dėl natūralių cukrų jis gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, todėl sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems gliukozės tolerancijos sutrikimų svarbus porcijos dydis ir derinimas su kitais produktais.

    Taip pat arbūzas priklauso vaisiams, kurie kai kuriems jautresniems žmonėms gali skatinti pilvo pūtimą. Jei pastebite, kad suvalgius didesnę porciją jaučiate diskomfortą, verta mažinti kiekį ir nevalgyti arbūzo vėlai vakare.

    Sveikiems žmonėms arbūzas gali būti paprastas būdas vasarą dažniau rinktis vaisius, ypač vietoj saldintų gėrimų. Geriausias rezultatas paprastai pasiekiamas tuomet, kai jis tampa įvairios mitybos dalimi, o ne vieninteliu sprendimu kraujospūdžiui ar širdies sveikatai gerinti.

  • Šį riebalą daugelis deda į kiaušinienę kasdien – dietologai perspėja apie pasekmes

    Kiaušiniai patys savaime yra maistingas produktas: juose gausu visaverčių baltymų, vitaminų ir mineralų. Tačiau pusryčių poveikį sveikatai dažnai nulemia ne kiaušinienė, o tai, kokiuose riebaluose ji kepama ir kokia temperatūra pasirenkama.

    Mitybos specialistai primena, kad kepant svarbiausia yra riebalų stabilumas kaitinant ir jų sudėtis. Per aukšta temperatūra skatina riebalų ir maisto baltymų irimą, didina pridegimo riziką, o patiekalas tampa sunkesnis ir kaloringesnis.

    Dažnas pasirinkimas yra sviestas, nes jis suteikia ryškų skonį. Vis dėlto svieste yra ne tik riebalų, bet ir vandens bei pieno baltymų, kurie ant karštos keptuvės greitai paruduoja ir ima degti, ypač jei kepama ant didelės ugnies.

    Tokiu atveju kiaušinienė įgauna kartoką poskonį, o keptuvėje susidaro tamsios nuosėdos. Specialistai pataria, jei norisi sviesto aromato, mažą gabalėlį įmaišyti pačioje pabaigoje, kai masė jau beveik iškepusi ir kaitra sumažinta.

    Dar viena rizikinga kasdienė alternatyva yra taukai ar kokosų aliejus. Abu šie riebalai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei bendras sočiųjų riebalų kiekis mityboje yra aukštas.

    Pasaulio sveikatos institucijos ir kardiologų rekomendacijos akcentuoja, kad sočiuosius riebalus verta riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius. Todėl kasdieniams pusryčiams dažniausiai palankesni yra riebalai, kuriuose daugiau mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių.

    Ką rinktis kasdienei kiaušinienei?

    Praktišku pasirinkimu laikomas rapsų aliejus, nes jo skonis neutralus, o sudėtis dažnai palankesnė širdžiai. Jis tinka trumpam kepimui, kai kiaušinienė gaminama ant vidutinės kaitros ir neperlaikoma keptuvėje.

    Alyvuogių aliejus taip pat gali būti geras sprendimas, ypač jei kepama švelniai. Jis dera su daržovėmis ir žalumynais, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu: dažniausiai pakanka plono sluoksnio, kad masė nepriliptų.

    Ne mažiau svarbi ir technika: kiaušinienė neturėtų „virti“ riebaluose, o keptuvė turėtų būti geros būklės, kad nereikėtų didinti aliejaus kiekio. Švelnesnė kaitra ir trumpesnis kepimo laikas padeda išvengti pridegimo ir išlaikyti kremišką tekstūrą.

    Dažniausios klaidos, kurios pakenkia skoniui

    Didžiausia problema paprastai yra riebalų perteklius, per karšta keptuvė ir per ilgas kepimas. Tuomet net paprasti pusryčiai tampa riebesni, sunkiau virškinami, o skonis prastėja dėl kartumo ir išsausėjimo.

    Jei kiaušinienė valgoma kelis kartus per savaitę, verta pasirinkti stabilesnį riebalą, kepti ant vidutinės kaitros ir sviestą pasilikti tik skoniui, įmaišant jį gaminimo pabaigoje. Tokie įpročiai leidžia turėti ir gerą skonį, ir palankesnę kasdienę mitybos rutiną.