Tag: Socialinis draudimas

  • Vienas papildomas darbo metai ir pensija šokteli: skirtumai išmokose gali nustebinti

    Vienas papildomas darbo metai ir pensija šokteli: skirtumai išmokose gali nustebinti

    Sulaukus pensinio amžiaus nebūtina iš karto teikti prašymo dėl pensijos skyrimo. Dalis žmonių sąmoningai atideda sprendimą keliems mėnesiams ar metams, nes tai gali padidinti būsimą išmoką.

    Logika paprasta: kuo ilgiau žmogus dirba ir moka įmokas, tuo didesnis sukauptas kapitalas. Be to, sukauptos lėšos indeksuojamos, o pensija apskaičiuojama ją išdalijant iš trumpesnio statistiškai prognozuojamo išmokėjimo laikotarpio.

    Kas realiai didina išmoką?

    Pensijos dydis daugelyje šiuolaikinių sistemų priklauso ne nuo paskutinio atlyginimo, o nuo sukauptų ir indeksuotų įmokų. Atidėjus išėjimą į pensiją, vienu metu suveikia keli veiksniai: toliau mokamos įmokos, pritaikoma papildoma indeksacija ir perskaičiuojamas išmokos laikotarpis.

    Vien tik dėl trumpesnio prognozuojamo pensijos mokėjimo laikotarpio atidėjimas gali padidinti mėnesinę išmoką keliais procentais. Kai prisideda dar ir papildomos įmokos bei indeksacija, augimas kai kuriais atvejais siekia ir apie 10–15 proc.

    Kiek galima laimėti, o kiek prarasti?

    Didžiausias atidėjimo minusas tas, kad žmogus laikinai atsisako pensijos pervedimų. Jei pensija atidedama metams, prarandama 12 mėnesinių išmokų, todėl svarbu įvertinti, per kiek laiko didesnė pensija kompensuos negautus pinigus.

    Pavyzdžiui, jei prognozuojama pensija būtų apie 700 eurų per mėnesį ir ji padidėtų 10 proc., mėnesinis prieaugis sudarytų apie 70 eurų. Tokiu atveju 12 mėnesių negautos pensijos atsipirkimas užtruktų ne vienerius metus, todėl sprendimas turi būti skaičiuojamas individualiai.

    Praktikoje didesnę naudą dažniau pajunta tie, kurie turi stabilesnes ir didesnes pajamas, gali toliau dirbti ir neturi poreikio nedelsiant gauti pensiją. Tuo metu žmonėms, kurių sveikata prastesnė ar pajamos reikalingos iš karto, ankstesnis išėjimas į pensiją gali būti racionalesnis, net jei išmoka bus mažesnė.

    Ką verta padaryti prieš priimant sprendimą?

    Prieš apsisprendžiant verta pasidaryti kelis scenarijus: išeiti į pensiją iš karto, po pusmečio ir po metų. Aiškiausias atsakymas dažniausiai atsiranda palyginus ne tik būsimą mėnesinę sumą, bet ir tai, kiek pinigų bus negauta per atidėjimo laikotarpį.

    Finansinę pusę svarbu vertinti kartu su gyvenimo aplinkybėmis: galimybe dirbti, sveikata, šeimos situacija ir turimomis santaupomis. Atidėjimas gali suteikti didesnį finansinį saugumą ateityje, tačiau ne visiems jis yra geriausias pasirinkimas.

  • Gimei 1949–1969? Ši grupė gali gauti specialią pensiją anksčiau – patikrinkite sąlygas

    Gimei 1949–1969? Ši grupė gali gauti specialią pensiją anksčiau – patikrinkite sąlygas

    Lenkijos socialinio draudimo institucija ZUS primena, kad dalis gyventojų gali pretenduoti į specialią, anksčiau mokamą pensiją. Tai aktualu žmonėms, gimusiems nuo 1949 metų sausio 1 dienos iki 1969 metų sausio 1 dienos, jei jie dirbo ypatingomis sąlygomis arba ėjo ypatingo pobūdžio pareigas.

    Pagal bendrą taisyklę senatvės pensija Lenkijoje skiriama sulaukus 60 metų moterims ir 65 metų vyrams, taip pat sukaupus minimalų darbo stažą. Tačiau teisės aktuose numatytos išimtys tiems, kurių darbas buvo itin kenksmingas sveikatai arba susijęs su dideliu pavojumi ir atsakomybe.

    Į tokias veiklas paprastai patenka darbas po žeme, gelbėjimo tarnybose, taip pat su pavojingomis medžiagomis, pavyzdžiui, asbestu, švinu ar kadmiu. Kai kurioms profesijoms specialios taisyklės gali būti taikomos ir dėl darbo pobūdžio, pavyzdžiui, tam tikrose švietimo ar viešojo saugumo srityse.

    Norint gauti šią išankstinę pensiją, paprastai reikia įrodyti nustatytą laikotarpį, dirbtą ypatingomis sąlygomis ar ypatingo pobūdžio darbe. Dažniausiai minimas reikalavimas yra ne mažiau kaip 15 metų tokio darbo, tačiau tikslūs kriterijai priklauso nuo profesijos ir konkrečių teisės aktų.

    Paraiška teikiama ZUS, pateikiant pensijos prašymo formą ir dokumentus apie draudiminius bei nedraudiminius laikotarpius, taip pat pažymas, patvirtinančias darbą ypatingomis sąlygomis. Taip pat gali būti prašoma pateikti dokumentus apie gautas pajamas, jei jos reikalingos išmokos dydžiui apskaičiuoti.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad ne visi darbo modeliai įskaičiuojami į šią teisę: darbas pagal civilines sutartis ar savarankiška veikla gali būti vertinami kitaip nei darbo santykiais pagrįstas įdarbinimas. Jei ZUS sprendimas būtų nepalankus, asmuo turi teisę jį skųsti teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos.

    Ši tema aktuali dėl demografinių pokyčių ir darbo rinkos senėjimo, nes vis daugiau žmonių ieško būdų anksčiau pasitraukti iš fiziškai sunkių ar sveikatai kenksmingų darbų. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais lemiama yra dokumentų kokybė ir tikslus pareigų bei darbo sąlygų įrodymas, todėl prieš teikiant prašymą verta įsivertinti, ar turimi įrodymai atitinka ZUS reikalavimus.

  • Vienas sprendimas gali padidinti pensiją: ekspertai pataria, kada teikti prašymą

    Vienas sprendimas gali padidinti pensiją: ekspertai pataria, kada teikti prašymą

    Pensijos dydį lemia ne vien darbo stažas. Svarbiausia, kiek sukaupta pensijų apskaitos sistemoje, kada pateikiamas prašymas skirti pensiją ir ar institucijos turi visus duomenis apie ankstesnes pajamas.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir žmonės su panašia darbo istorija gali gauti skirtingas išmokas. Skirtumą dažnai sukuria pasirinktas pensijos pradžios momentas ir tai, ar buvo pateikti dokumentai, patikslinantys senesnius uždarbius.

    Kodėl data gali būti lemiama?

    Šiuolaikinėje sistemoje sukauptas kapitalas dalijamas iš statistiškai apskaičiuoto likusio gyvenimo trukmės mėnesių skaičiaus. Kuo vėliau kreipiamasi dėl pensijos, tuo mažesnis daliklis taikomas, todėl mėnesinė išmoka gali padidėti net ir be naujų įmokų.

    Vienerių metų atidėjimas kai kuriais atvejais gali reikšti apčiuopiamą kelių procentų augimą, nes keičiasi taikoma likusios gyvenimo trukmės prielaida. Vis dėlto sprendimą verta vertinti ne tik per skaičiuoklę, bet ir pagal sveikatą, santaupas bei galimybes dirbti.

    Didžiausią efektą duoda darbas ir atidėjimas

    Akivaizdžiausias kelias didinti būsimą pensiją yra toliau dirbti ir mokėti įmokas. Tuomet didėja sukaupta suma, kuri vėliau bus naudojama pensijai apskaičiuoti.

    Stipriausiai veikia derinys, kai žmogus ir toliau dirba, ir kartu atideda prašymo pateikimą. Tokiu atveju didėja kapitalas, o daliklis, iš kurio skaičiuojama išmoka, mažėja, todėl rezultatas paprastai būna palankesnis.

    Dažna klaida – nepateikti senų dokumentų

    Dar iki kreipiantis dėl pensijos verta patikrinti, ar sistemoje yra visi darbo laikotarpių ir pajamų įrašai, ypač susiję su ankstesniais metais. Praktikoje pasitaiko, kad dėl trūkstamų pažymų ar netikslumų žmogaus sukauptas kapitalas būna mažesnis, nei turėtų.

    Jei pavyksta pagrįsti didesnes istorines pajamas ar papildomus darbo laikotarpius, tai gali padidinti apskaitinį kapitalą ir atitinkamai mėnesinę pensiją. Todėl naudinga iš anksto susirinkti turimus dokumentus ir, jei reikia, kreiptis dėl duomenų patikslinimo.

    Taip pat svarbu žinoti, kad pensija ne visada automatiškai perskaičiuojama, jei žmogus jau gauna išmoką, bet toliau dirba ir moka įmokas. Tokiais atvejais paprastai būtinas atskiras prašymas dėl perskaičiavimo, todėl delsimas gali kainuoti prarastas pajamas.

    Specialistai pataria pradėti ne nuo klausimo, ar jau galima išeiti į pensiją, o nuo skaičiavimo, kiek būtų gaunama skirtingais scenarijais. Realų skirtumą dažniausiai sukuria ne vienas stebuklingas triukas, o keli nuoseklūs žingsniai: patikrinti duomenis, įvertinti atidėjimą ir apsvarstyti papildomą darbo laiką.

  • Vaikų auginimas ir pensija: ekspertai paaiškino, kiek metų ir kokią dalį įskaito

    Vaikų auginimas ir pensija: ekspertai paaiškino, kiek metų ir kokią dalį įskaito

    Ar vaikų auginimo laikotarpis didina būsimą pensiją ir ar jis įskaičiuojamas į darbo stažą? Lenkijoje galiojančios socialinio draudimo taisyklės numato, kad tam tikri vaiko priežiūros laikotarpiai yra pripažįstami, nors ir ne visada kaip pilnai apmokamos įmokų dienos.

    Teisę į senatvės pensiją Lenkijoje paprastai įgyja žmonės, kurie pasiekia pensinį amžių ir turi reikiamą stažą: moterims dažniausiai reikia 20 metų, vyrams 25 metų. Į šį stažą gali patekti ir dalis metų, praleistų prižiūrint vaikus.

    Kaip įskaitomas vaiko priežiūros laikas

    Vaiko priežiūros atostogos ir faktinis rūpinimasis vaiku teisės aktuose dažnai priskiriami prie vadinamųjų neįmokinių laikotarpių. Tai reiškia, kad tuo metu žmogus nebūtinai moka socialinio draudimo įmokas kaip dirbdamas, tačiau laikotarpis vis tiek gali būti įtrauktas į stažo skaičiavimą.

    Lenkijos praktikoje už kiekvienus vaiko priežiūros metus prie pensijos skaičiavimo bazės gali būti pridedama 0,7 proc. Tai laikoma kompensacija už pertrauką karjeroje, kuri dažniausiai tenka tėvams, ypač motinoms.

    Jei vaiko priežiūra sutapo su motinystės ar tėvystės išmokos gavimu, šis laikas paprastai laikomas įmokiniu. Tokiais atvejais, kaip nurodoma Lenkijos socialinio draudimo sistemos taisyklėse, už metus gali būti pridedama 1,3 proc. nuo pensijos skaičiavimo bazės.

    Kiek metų galima prisidėti už vaikus

    Pagal taikomas taisykles už kiekvieną vaiką dažniausiai galima įskaityti iki 3 metų. Tačiau auginant daugiau nei vieną vaiką bendra įskaitomų papildomų metų suma įprastai negali viršyti 6 metų.

    Atskira tvarka taikoma šeimoms, kurios rūpinasi vaikais, reikalaujančiais nuolatinės ar ypatingos priežiūros dėl sveikatos būklės. Tokiais atvejais papildomai gali būti įskaitoma dar iki 3 metų už kiekvieną tokį vaiką, priklausomai nuo žmogaus gimimo metų ir pensijos skaičiavimo taisyklių.

    Svarbu pabrėžti, kad vien vaikų auginimo metų nepakanka, jei nepasiektas pensinis amžius. Lenkijoje jis paprastai yra 60 metų moterims ir 65 metai vyrams, o galutinei pensijos teisei reikšmę turi ir bendra įmokinių bei neįmokinių laikotarpių suma.

    Kas yra programa „Mama 4+“

    Lenkijoje taip pat veikia valstybės parama daugiavaikiams tėvams, dažniausiai žinoma kaip programa „Mama 4+“. Ji taikoma daugiausia motinoms, užauginusioms mažiausiai keturis vaikus, kai apskaičiuota pensija yra mažesnė už minimalią garantuojamą išmoką.

    Ši parama gali būti skiriama ir tėvams, tačiau paprastai tik tada, jei jie faktiškai augino mažiausiai keturis vaikus, o motina ilgą laiką negalėjo ar neaugino vaikų. Papildomai vertinami gyvenimo ir teisėto buvimo šalyje kriterijai, taip pat tai, ar asmuo neturi kitų pajamų, užtikrinančių pragyvenimą.

    Programos esmė yra ne didinti jau pakankamą pensiją, o užtikrinti minimalų pajamų lygį senatvėje. Dėl to skiriant išmoką tikrinama, ar žmogaus gaunamos pajamos nėra pakankamos kasdienėms pragyvenimo reikmėms.

    Žmonėms, planuojantiems pensiją, rekomenduojama iš anksto pasitikrinti, kaip konkrečiai jų vaiko priežiūros laikotarpiai bus įskaityti. Praktikoje daug lemia dokumentai, išmokų laikotarpiai ir tai, ar buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.

  • Emerytūros priedai už vaikus: kodėl tai nepadidins gimstamumo ir kokios priemonės veiktų greičiau

    Idėja didinti pensijas ar leisti anksčiau išeiti į pensiją už užaugintus vaikus viešojoje politikoje kartojasi ne pirmą kartą. Tokie siūlymai skamba patraukliai, nes žada atlygį už visuomenei svarbų indėlį, tačiau realiai dažnai tampa dar viena lengvata pensijų sistemoje, o ne nuoseklia demografine politika.

    Demografinio nuosmukio kontekste pagrindinis iššūkis yra tai, kad mažėja darbingo amžiaus žmonių dalis, o pensininkų dalis auga. Kai siūloma mažinti pensinį amžių ar plėsti pensines privilegijas, trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti nebrangu, bet ilguoju laikotarpiu didina sistemos įsipareigojimus ir mažina dirbančiųjų skaičių.

    Pagrindinė tokios priemonės problema yra paskata laike. Žmogui, svarstančiam apie vaiką dabar, kelių mėnesių ar net metų pensijos „premija“ po 30–40 metų retai tampa lemiamu argumentu, nes sprendimą labiausiai veikia šiandieniniai kaštai ir rizikos: būsto įperkamumas, darželiai, pajamų stabilumas, sveikatos paslaugos ir darbo su šeima derinimas.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad ankstesnis išėjimas į pensiją, ypač kai jis labiau tikėtinas moterims, gali paskatinti anksčiau trauktis iš darbo rinkos. Tai konfliktuoja su tikslu turėti daugiau dirbančiųjų, kurie kuria pridėtinę vertę ir finansuoja viešąsias paslaugas, nuo kurių priklauso šeimų gerovė.

    Kita dažnai aptariama versija yra pensijos priedas, susietas su suaugusių vaikų sumokamais mokesčiais. Tokia schema administraciškai sudėtinga ir kelia teisingumo klausimų, nes didesnes pajamas gaunantys žmonės dažniau užaugina didesnes pajamas gaunančius vaikus, todėl didesnė papildomų pervedimų dalis natūraliai nukryptų į turtingesnius namų ūkius.

    Be to, vaikų auginimas sunkiai sutalpinamas į grąžos logiką, kai tėvystė pradedama vertinti kaip ilgo horizonto investicija, o ne šeimos sprendimas ir visuomenės ateities pagrindas. Tokia „grąžos“ schema gali didinti socialinę įtampą ir nepataikyti į tas grupes, kurioms realiai reikia pagalbos apsisprendžiant dėl šeimos pagausėjimo.

    Efektyvesnės priemonės paprastai yra tos, kurios sumažina kasdienius barjerus čia ir dabar. Tai apima realiai prieinamą ankstyvąją vaikų priežiūrą, lankstesnį darbo organizavimą, finansinį saugumą tėvystės laikotarpiu ir mažesnę riziką, kad dėl vaikų auginimo bus „nubausta“ būsima pensija.

    Viena iš aptariamų krypčių – valstybės apmokamos socialinio draudimo įmokos už laikotarpį, kai vienas iš tėvų realiai daugiausia laiko skiria vaikų priežiūrai. Tokia logika reiškia ne simbolinį priedą po kelių dešimtmečių, o galimybę šeimai laikinai perskirstyti laiką ir darbą neprarandant ilgalaikio socialinio saugumo.

    Diskusijose taip pat keliami modeliai, kai didesnė parama taikoma nuo trečio ar ketvirto vaiko, nes būtent sprendimas dėl didesnės šeimos dažnai labiausiai priklauso nuo finansinio ir organizacinio pajėgumo. Tokiu atveju parama veikia kaip sprendimą „įgalinanti“ priemonė, o ne vėlyvas apdovanojimas, kuris demografinių rodiklių greičiausiai nepakeistų.

    Vertinant ilgalaikę politiką, pensijų sistema paprastai turėtų išlikti aiški ir prognozuojama, o gimstamumo skatinimas labiau remtis šeimų kasdienybę palengvinančiomis paslaugomis ir stabilumu. Jei tikslas yra realus gimstamumo augimas, didžiausią poveikį dažniausiai duoda ne pažadai tolimoje ateityje, o apčiuopiama pagalba pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.

  • Tūkstančiai paveldėtojų nežino: po artimojo mirties galima atgauti pinigus iš ZUS ir OFE

    Tūkstančiai paveldėtojų nežino: po artimojo mirties galima atgauti pinigus iš ZUS ir OFE

    Lenkijoje paveldėtojai po artimojo mirties gali turėti teisę į papildomas išmokas iš Socialinio draudimo įstaigos ZUS ir lėšas, sukauptas OFE. Praktika rodo, kad daugelis apie tokią galimybę nesužino laiku, todėl pinigai ilgai lieka nepareikalauti.

    Svarbu suprasti, kad paveldima ne visa būsima senatvės pensija, o konkrečios mirusiojo vardu sukauptos lėšos: ZUS subkonto dalis ir, jei žmogus dalyvavo sistemoje, OFE sąskaitos vertė. Tokios sumos gali būti reikšmingos, ypač jei velionis ilgai dirbo ir iki pensijos dar nebuvo spėjęs pradėti gauti išmokų.

    Kas paveldima, o kas ne

    ZUS kiekvienam apdraustajam tvarko individualią paskyrą, o nuo 2011 metų daliai žmonių joje atsirado ir subkonto dalis. Būtent ši subkonto dalis tam tikrais atvejais gali būti paveldima, kai žmogus miršta dar nesulaukęs pensinio amžiaus.

    OFE Lenkijoje atsirado po 1999 metais vykdytos pensijų sistemos reformos ir ilgainiui buvo pakeista: narystė tapo neprivaloma. Vis dėlto, jei velionis turėjo sukauptų lėšų OFE, jos paprastai taip pat gali būti perduodamos paveldėtojams pagal nustatytą tvarką.

    Kaip atgauti lėšas

    Paveldėtojams dažniausiai tenka patiems inicijuoti procesą ir pateikti prašymą, nes automatinio išmokėjimo be kreipimosi gali nebūti. Prašymai teikiami per ZUS sistemas arba atvykus į padalinį, o prireikus ZUS gali nurodyti, kuriame OFE fonde buvo kaupiama.

    Jeigu mirusysis nebuvo nurodęs konkrečių asmenų, kuriems turi atitekti sukauptos lėšos, jos gali būti įtraukiamos į paveldimo turto masę. Tokiu atveju lėšų paskirstymas vyksta pagal paveldėjimo teisę, o paveldėtojams paprastai reikia paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų.

    Kodėl svarbu nedelsti

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais svarbiausia yra veiksmas: kuo greičiau pradedamos procedūros, tuo mažiau neaiškumų kyla dėl dokumentų ir paveldėtojų rato. Praktikoje dažnai painiojama, kokios lėšos apskritai yra paveldimos, todėl pirmas žingsnis turėtų būti informacijos patikrinimas ZUS.

    Taip pat rekomenduojama šeimose iš anksto aptarti, ar buvo kaupta OFE, ar nurodyti gavėjai, ir kur saugomi pagrindiniai dokumentai. Tai gali sutrumpinti procesą ir padėti paveldėtojams sklandžiau atgauti priklausančias sumas.

  • Naujos našlių pensijos taisyklės Lenkijoje: 25 proc. antroji išmoka ir didesnės sumos nuo 2027 metų

    Kas keičiasi našliams ir našlėms

    Lenkijoje nuo 2027 metų sausio 1 dienos planuojama pakeisti vadinamosios našlių pensijos išmokėjimo tvarką, kuri leidžia dalį savo pensijos derinti su našlio ar našlės pensija po mirusio sutuoktinio. Pagrindinis pokytis yra didinama antrosios išmokos dalis, todėl daliai žmonių mėnesinės pajamos turėtų augti.

    Iki šiol pasirinkus derinimo modelį buvo galima gauti 100 proc. vienos išmokos ir 15 proc. kitos išmokos. Nuo 2027 metų ši dalis turėtų didėti iki 25 proc., o tai reiškia aiškiai didesnę galutinę sumą tiems, kurių abi išmokos yra apčiuopiamos.

    Kaip tai veikia dabar

    Pagal dabar taikomą tvarką žmogus gali rinktis vieną iš dviejų variantų: gauti 100 proc. našlio ar našlės pensijos ir 15 proc. savo senatvės pensijos, arba atvirkščiai. Praktikoje tai leidžia padidinti pajamas, bet tik ribotai, nes antroji dalis yra nedidelė.

    Be to, bendra išmokų suma negali viršyti nustatyto limito, susieto su minimalia senatvės pensija. Tokie „lubų“ mechanizmai reiškia, kad didesnes pensijas gaunantys asmenys realų padidėjimą gali pajusti mažesnį, nei rodytų paprastas 15 proc. ar 25 proc. perskaičiavimas.

    Nuo 2027 metų: 25 proc. antroji dalis

    Numatoma, kad nuo 2027 metų sausio 1 dienos antrosios išmokos dalis derinant išmokas didės nuo 15 proc. iki 25 proc. Tai reiškia, kad pasirinkus tą patį modelį, bendros mėnesinės išmokos bus skaičiuojamos palankiau, ypač kai skirtumas tarp dviejų išmokų nėra labai didelis.

    Viešojoje erdvėje pateikiami pavyzdiniai skaičiavimai rodo, kad padidėjimas gali siekti kelis šimtus zlotų per mėnesį, priklausomai nuo žmogaus situacijos. Perskaičiavus tokias sumas į eurus, tai apytikriai atitinka maždaug 40–90 eurų, o kai kuriais atvejais ir apie 90 eurų per mėnesį, tačiau tiksli suma priklausys nuo konkrečių išmokų dydžių ir taikomų ribojimų.

    Taip pat skelbiama, kad Lenkijos socialinio draudimo institucija ZUS perskaičiavimus turėtų atlikti automatiškai, todėl daugeliu atvejų žmonėms nereikėtų teikti papildomų prašymų. Vis dėlto praktikoje dažnai būna svarbu pasitikrinti savo duomenis ir pasirinktą išmokų derinimo variantą, kad būtų pritaikytas palankiausias scenarijus.

  • Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Darbo mokesčiai Europoje skiriasi radikaliai, o skirtumai dažnai didesni, nei rodo vien atlyginimų „į rankas“ palyginimai. Vertinant vadinamąjį mokesčių pleištą matyti, kiek visų darbo sąnaudų atitenka valstybei mokesčių ir socialinio draudimo įmokų forma, o ne darbuotojui kaip grynasis atlygis.

    Mokesčių pleištas apima gyventojų pajamų mokestį, darbuotojo socialines įmokas ir darbdavio socialines įmokas. Tai reiškia, kad skaičiuojamas ne tik darbuotojo „popierinis“ atlyginimas, bet ir papildoma darbdavio našta, kuri didina bendrą darbo vietos kainą.

    Kas yra mokesčių pleištas?

    Pagal „Tax Foundation“ 2026 metų ataskaitą, kurioje vertinti 2025 metų mokesčiai vidutinį atlyginimą gaunančiam vienišam darbuotojui be vaikų, mokesčių pleištas 28 Europos šalyse svyravo nuo 26,4 proc. Kipre iki 50,8 proc. Belgijoje. Toks matas leidžia palyginti šalis, kuriose viešosios paslaugos finansuojamos skirtingais principais.

    Šis rodiklis nėra universalus visiems, nes reali našta priklauso nuo pajamų, šeimos padėties ir taikomų lengvatų. Vis dėlto jis aiškiai parodo, ar valstybė daugiau remiasi darbo apmokestinimu, ar kitais pajamų šaltiniais.

    Kodėl Jungtinėje Karalystėje mažiau?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių pleištas yra apie 50 proc. didesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Vokietijoje jis siekia 46,6 proc., Prancūzijoje 44,6 proc., o Jungtinėje Karalystėje – 29,2 proc., tai vienas mažiausių rodiklių tarp vertintų šalių.

    Skirtumą lemia tai, kaip finansuojamos socialinės sistemos. Vokietija ir Prancūzija plačiai remiasi socialinio draudimo modeliu, kai sveikatos apsauga, pensijos ir nedarbo apsauga didžiąja dalimi apmokamos iš privalomų įmokų, kurias dalijasi darbuotojas ir darbdavys.

    „Iš dalies taip yra todėl, kad Jungtinės Karalystės valdžia, palyginti su didžiosiomis Europos ekonomikomis, išleidžia mažesnę BVP dalį viešosioms paslaugoms ir socialinei apsaugai, išskyrus Ispaniją“, – sakė „Tax Foundation“ ekonomistas Alexas Mengdenas.

    Ekspertų vertinimu, Jungtinėje Karalystėje didesnę pajamų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis ir vietiniai turto pagrindu skaičiuojami mokesčiai, o dalis išlaidų finansuojama ir per biudžeto deficitą. Tai leidžia mažinti spaudimą darbo apmokestinimui, nors galutinis poveikis gyventojams priklauso ir nuo vartojimo bei būsto išlaidų.

    Ne tik dydis, bet ir sudėtis

    Vien mokesčių pleišto procentas nepasako, kas konkrečiai „sumoka“ daugiau – darbuotojas ar darbdavys. Kai kuriose šalyse didesnė našta tenka pajamų mokesčiui, kitur – socialinėms įmokoms, kurios gali būti ypač aukštos tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.

    Pavyzdžiui, Danijoje išsiskiria aukšta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tačiau bendras pleištas nėra didžiausias, nes socialinio draudimo įmokos sudaro labai mažą dalį. Tuo metu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse didelę bendro apmokestinimo dalį sudaro būtent socialinės įmokos.

    Europos kontekste išsiskiria Belgija, kur mokesčių pleištas viršija 50 proc., o žemiausių rodiklių grupėje, be Jungtinės Karalystės, minimos tokios šalys kaip Kipras ir Malta. Vidurkis ES ir Jungtinėje Karalystėje siekia apie 38,9 proc., o daugelyje ES valstybių jis peržengia 40 proc. ribą.

    Platesniu OECD palyginimu, tarp Europos šalių ypač žemu mokesčių pleištu išsiskiria Šveicarija – apie 23 proc. Tai siejama su konkurencija tarp kantonų ir savivaldybių, kai dalis mokesčių politikos sprendimų priimama vietos lygmeniu ir skatina tarpusavio varžymąsi dėl gyventojų bei verslo.

    Ekonomistai pabrėžia, kad diskusijos dėl darbo apmokestinimo Europoje glaudžiai susijusios su konkurencingumu, atlyginimų augimu ir darbo jėgos trūkumu. Didelis pleištas gali branginti samdą ir mažinti motyvaciją dirbti, tačiau kartu finansuoja platesnį socialinių garantijų paketą, kurio vertę gyventojai vertina skirtingai.