CP v2

Tag: Švedija

  • Švedai per mažiau nei metus sukūrė 3D spausdintą variklį: kas slypi už Projekto Otto?

    Švedai per mažiau nei metus sukūrė 3D spausdintą variklį: kas slypi už Projekto Otto?

    Švedija spartina gynybos pramonės inovacijas: pagal Švedijos gynybos ministerijos inicijuotą Projektą Otto per trumpesnį nei metų laiką buvo sukurta ne tik mažo dydžio reaktyvinė jėgainė, bet ir bandomoji platforma. Programos tikslas – paspartinti tolimojo nuotolio smogiamųjų pajėgumų vystymą, o demonstratorius viešai pristatytas aviacijos renginyje Malmen bazėje Linkiopinge.

    Projektas oficialiai startavo 2025 metų lapkritį kaip 18 mėnesių iniciatyva, kurios vertė siekia apie 13 milijonų eurų. Tokia suma gynybos sektoriuje nėra rekordas, tačiau išskirtinis yra tempas: greitas prototipo parengimas rodo, kad Švedija prioritetą teikia ne ilgiems ciklams, o spartiems bandymams ir vėlesnei gamybos plėtrai.

    UAV ar sparnuotoji raketa?

    Skelbiama, kad platforma turėtų galėti gabenti iki 300 kilogramų naudingosios apkrovos maždaug 600 kilometrų atstumu arba 100 kilogramų – iki 1 000 kilometrų. Nors ji įvardijama kaip UAV demonstratorius, tokie parametrai priartina ją prie vienkartinių smogiamųjų sistemų ar sparnuotųjų raketų koncepcijos, kur pagrindinis kriterijus yra nuotolis ir kaina.

    Pirmasis skrydis planuojamas ne vėliau kaip 2027 metų pradžioje. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiu metu didžiausias dėmesys bus skiriamas patikimumo bandymams, variklio resurso patikrai, navigacijos ir valdymo sistemų integracijai bei gamybos paruošimui.

    3D spausdinimas keičia gamybos logiką

    Vienas svarbiausių Projekto Otto elementų – variklio gamyboje plačiai pritaikytos adityviosios technologijos, kitaip tariant, 3D spausdinimas. Tokia gamyba leidžia sumažinti detalių skaičių, sutrumpinti surinkimo laiką ir paprasčiau kartoti konstrukciją serijiniu būdu, ypač kai reikalingi maži, palyginti nebrangūs varikliai.

    Gynybos sektoriuje tai reikšminga ir dėl tiekimo grandinių: mažiau atskirų komponentų reiškia mažiau silpnų vietų, o greitesnė gamyba suteikia pranašumą, kai reikia greitai didinti pajėgumus. Pastaraisiais metais panašios krypties sprendimai vis plačiau taikomi aviacijoje, nes 3D spausdinimas leidžia gaminti sudėtingas formas, kurių įprastais būdais pagaminti brangu arba lėta.

    ITAR-free reikšmė ir kontekstas Ukrainai

    Dar viena detalė, kuri akcentuojama projekte, yra vadinamoji ITAR-free koncepcija: variklis ir susiję sprendimai kuriami be JAV kilmės komponentų ar technologijų, kurioms taikomi eksporto ribojimai. Tai gali palengvinti tiek eksporto procesus, tiek bendrą pramoninį bendradarbiavimą su partneriais, kai siekiama išvengti papildomų licencijavimo barjerų.

    Toks aspektas aktualus ir Ukrainos kontekste, nes šalies tolimojo nuotolio smogiamųjų priemonių plėtrą dažnai riboja ne tik elektronika, bet ir prieinamų, tinkamų mažų turbojet variklių pasiūla. Jei Projektas Otto pereis iš demonstratoriaus stadijos į gamybą, Švedijos sprendimai teoriškai galėtų tapti platesnio pramoninio bendradarbiavimo dalimi.

    Kol kas tai išlieka technologinė demonstracija, o galutinis pritaikymas priklausys nuo bandymų rezultatų, kainos ir strateginių poreikių. Vis dėlto Projektas Otto signalizuoja apie aiškią tendenciją: gynybos pramonėje vis dažniau laimi tie, kurie sugeba greitai kurti, testuoti ir gaminti, o 3D spausdinimas tampa vienu iš būdų tą tempą pasiekti.

  • Švedijos technologijų finansavimas 2026 metų pirmą pusmetį: 2,6 mlrd. eurų ir keli itin stambūs sandoriai

    Švedijos technologijų finansavimas 2026 metų pirmą pusmetį: 2,6 mlrd. eurų ir keli itin stambūs sandoriai

    Švedijos technologijų įmonės 2026 metų pirmą pusmetį pritraukė apie 2,6 mlrd. eurų investicijų. Didžioji dalis kapitalo susitelkė keliuose itin dideliuose sandoriuose, o likusi rinka išliko smulkesnių etapų finansavimo teritorija.

    Didžiausią finansavimą užsitikrino „Stegra“ – apie 1,4 mlrd. eurų, tai sudarė maždaug 54 proc. visos sumos. Toliau rikiavosi „Legora“ su maždaug 515 mln. eurų ir „Polestar“ su apie 343 mln. eurų nuosavo kapitalo finansavimu, o trys didžiausi sandoriai kartu sugeneravo apie 86 proc. viso pritraukto kapitalo.

    Kur dingo likusios investicijos?

    Nors bendra suma atrodo įspūdingai, dauguma investicinių raundų buvo nedideli. Daugiau nei du trečdaliai viešai paskelbtų sandorių nesiekė 10 mln. eurų, o tipinis raundo dydis buvo apie 3,5 mln. eurų.

    Toks pasiskirstymas rodo, kad bendrą statistiką labiausiai keičia keli išskirtiniai pramoninio masto projektai. Tuo pačiu ankstyvos stadijos įmonėms kapitalo rinka išlieka aktyvi, tačiau su griežtesniu investuotojų atsirinkimu ir mažesnėmis sumomis.

    Lyderiai pagal sektorius

    Pagal sektorius pirmavo švariosios technologijos – apie 1,48 mlrd. eurų, didžiąją dalį šios sumos nulėmė „Stegra“ finansavimas. Ši kryptis atspindi bendrą Europos tendenciją, kai didžiausi čekiai keliauja į energetikos transformaciją, pramonės dekarbonizaciją ir infrastruktūrą.

    Antrą vietą užėmė teisinės technologijos – apie 517 mln. eurų, kur dominuojantį vaidmenį suvaidino „Legora“ DI sprendimai teisės tyrimams, dokumentų peržiūrai ir rengimui. Transporto ir mobilumo bendrovės pritraukė apie 457 mln. eurų, o šioje grupėje išsiskyrė „Polestar“ ir „Einride“.

    DI plėtra ir atsargesnės strategijos

    Programinės įrangos įmonių sandorių skaičius buvo didžiausias, tačiau pritraukta suma siekė apie 110 mln. eurų, kas signalizuoja apie ankstyvos stadijos raundų dominavimą. Aktyvumas fiksuotas ir kitose srityse, įskaitant rinkodarą, finansines technologijas, sveikatos priežiūrą, energetiką, saugumą, sportą, puslaidininkius ir giliąsias technologijas.

    2026 metais DI tapo įprastu produktyvumo ir automatizavimo sluoksniu daugelyje verslo programų, tačiau investuotojai vis dažniau vertina ne pažadus, o pritaikymo mastą, klientų išlaikymą ir kelią į pelningumą. Švedijos pavyzdys rodo aiškią takoskyrą: didžiausios sumos keliauja į kapitalui imlius, strategiškai svarbius projektus, o platesnė startuolių rinka auga mažesniais, bet dažnesniais žingsniais.

    Į dešimtuką pagal pritrauktą kapitalą taip pat pateko „Funnel“, „Lassie“, „Endra“, „PaperShell“, „Kustom“ ir „SWEBAL“. Šis sąrašas atskleidžia, kad Švedijos ekosistemoje greta tradicinių programinės įrangos verslų ryškėja pramonės, medžiagų inovacijų, mobilumo ir net gynybos gamybos projektai.

  • Vienodas pensinis amžius ir naujas slenkstis: siūloma 63 metai visiems, vėliau – didinimas

    Diskusija dėl pensinio amžiaus vėl grįžta į viešąją erdvę: siūloma atsisakyti skirtingų taisyklių moterims ir vyrams ir nustatyti vienodą minimalų amžių. Tokį sprendimą viešai argumentuoja Varšuvos ekonomikos mokyklos profesorius Marekas Góra, vienas iš 1999 metais vykdytos Lenkijos pensijų reformos bendraautorių.

    Eksperto teigimu, skirtingas pensinis amžius pagal lytį vis sunkiau pagrindžiamas, nes tai nėra žmogaus pasirinkimas ar elgesio pasekmė. Pasak jo, vienodas slenkstis sistemoje būtų aiškesnis ir teisingesnis, o dabartinė praktika gali sukurti ilgalaikių nepageidaujamų efektų.

    Vienas svarbiausių argumentų – ankstesnis moterų pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia mažesnį sukauptą stažą ir kapitalą, todėl galutinė pensija gali būti mažesnė. Kuo trumpiau mokamos įmokos ir kuo ilgiau išmokos turi būti mokamos per visą tikėtiną gyvenimo trukmę, tuo didesnė tikimybė, kad mėnesinė išmoka bus kuklesnė.

    Kodėl tema vėl aštrėja?

    Pensijų sistemos pokyčių klausimą, pasak ekonomistų, neišvengiamai stumia demografinės tendencijos. Senėjanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir ilgėjanti gyvenimo trukmė didina spaudimą viešiesiems finansams ir socialinio draudimo sistemoms.

    Profesorius M. Góra pabrėžia, kad per artimiausius 10–15 metų darbo aktyvumas Lenkijoje turės ilgėti. Jo vertinimu, kalba dažniau suksis ne apie papildomus vienus ar dvejus darbo metus, o apie penkerių ar net dešimties metų pokytį, kuris daliai žmonių taps ne tik būtinybe, bet ir racionaliu pasirinkimu.

    Švedijos pavyzdys ir 63 metų slenkstis

    Kaip modelį, kurį verta svarstyti, profesorius mini Švediją, kur pensijų sistema buvo diegiama panašiu laikotarpiu kaip ir Lenkijoje. Švedijoje ilgainiui keitėsi amžiaus ribos: pradinis slenkstis siekė 61 metus, o dabar yra aukštesnis, kartu numatant atskirą amžių, nuo kurio galima pretenduoti į papildomą, ne iš pensijų sistemos finansuojamą paramą.

    Esminė mintis – atskirti du dalykus: kada žmogus gali pradėti naudoti savo sukauptą pensijų kapitalą ir kada valstybė, jei reikia, prisideda prie minimalaus pajamų lygio užtikrinimo. M. Góra argumentuoja, kad kai šie mechanizmai aiškiai atskiriami, visuomenei lengviau suprasti, kodėl vėlesnis pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia didesnę pensiją.

    Profesoriaus siūlymas Lenkijai – nustatyti rekomenduojamą pensinio amžiaus slenkstį ties 63 metais visiems, kartu iš anksto aiškiai komunikuojant, kad ateityje jis būtų laipsniškai didinamas. Pasak jo, taip būtų išvengta situacijos, kai 63 metai būtų suvokti kaip „nauja amžina norma“, o ne kaip pereinamojo laikotarpio ar dinamiškai kintantis parametras.

    Atskira diskusijos dalis – nuo kokio amžiaus ir kokiomis sąlygomis turėtų būti teikiama visuomenės lėšomis finansuojama papildoma parama tiems, kurie, net ir dirbę iki nustatyto amžiaus, nesukaupia pakankamai lėšų minimaliai pensijai. Būtent šis atskyrimas, ekspertų teigimu, leistų tiksliau nukreipti paramą į pažeidžiamiausius, kartu skatinant ilgiau išlikti darbo rinkoje.

  • Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme sekmadienį į protesto eitynes dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos susirinko daugiau kaip 10 000 žmonių. Demonstracija įvyko likus kelioms savaitėms iki rugsėjo 13 dieną vyksiančių visuotinių Švedijos parlamento rinkimų, kuriuose klimato politika tapo viena svarbiausių temų.

    Protesto dalyviai ragino valdžią griežtinti priemones, skirtas mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Organizatoriai pabrėžė, kad sprendimų tempas, jų vertinimu, nebėra suderinamas su mokslininkų įvardijamomis rizikomis ir didėjančiu ekstremalių orų reiškinių dažniu Europoje.

    Ką reikalauja pasiekti Švedija

    Diskusijos centre atsidūrė Švedijos tikslai: transporto sektoriuje iki 2030 metų sumažinti anglies dvideginio emisijas 70 proc., lyginant su 2010 metų lygiu, ir iki 2045 metų pasiekti klimatui neutralų balansą. Ekspertai Švedijoje ir už jos ribų įspėja, kad dalis pastarųjų sprendimų gali apsunkinti šių tikslų įgyvendinimą.

    Protestą rėmė įvairios organizacijos: jaunimo ir sporto judėjimai, profsąjungos, kaimo bendruomenių asociacijos bei žmogaus teisių grupės. Eitynėse dalyvavo ir viena žinomiausių pasaulio klimato aktyvisčių Greta Thunberg.

    „Švedijoje nėra nė vienos partijos, kuri siūlytų politiką, artimą tam, ko, pasak mokslo, reikia, kad išvengtume klimato katastrofos“, – sakė Greta Thunberg.

    „Jei ir toliau viską darysime kaip dabar, matysime griūtį, o jos požymius jau matome“, – pabrėžė ji.

    Politika, kuri kelia ginčus

    Premjero Ulf Kristersson vadovaujama dešiniųjų vyriausybė, valdžioje esanti nuo 2022 metų, mažino degalų mokesčius ir sušvelnino reikalavimus degalų tiekėjams dėl mažesnio anglies pėdsako alternatyvų įmaišymo. Kritikai tvirtina, kad tokie žingsniai didina riziką atsilikti nuo 2030 metų tarpinio tikslo.

    Valdžia savo sprendimus grindžia argumentu, kad iškastinio kuro atsisakymas turi vykti palaipsniui, siekiant išlaikyti šalies konkurencingumą ir apsaugoti pramonę bei darbo vietas. Tuo pat metu demonstracijos organizatoriai reikalauja greitesnių priemonių, kurios poveikį emisijoms duotų jau artimiausiais metais.

    „Klimato krizė yra reali ir ji jau čia“, – sakė Švedijos gamtos apsaugos draugijos vadovė Beatrice Rindevall.

    Ji pabrėžė, kad po Europą šią vasarą užklupusių karščio bangų būtina klimato politiką orientuoti į skubų emisijų mažinimą. Tokia žinutė tapo viena pagrindinių demonstracijos ašių, atkartojant viešojoje erdvėje vis dažniau girdimą raginimą sprendimus matuoti ne pažadais, o konkrečiais rodikliais.

    Rinkėjų nuotaikos prieš balsavimą

    Rugsėjo 13 dieną Švedijos rinkėjai rinks naują parlamentą, o apklausos rodo, kad valdančiajam dešiniųjų blokui gali tekti pripažinti pralaimėjimą. Viešosios transliacijos bendrovės SVT skelbta Verian apklausa rodė, kad centro kairės opozicija turi maždaug 10 proc. punktų pranašumą.

    Toje pačioje apklausoje 37 proc. respondentų nurodė, kad svarbiausias rinkimų prioritetas yra klimato kaita. Tai reiškia, kad klimato politika Švedijoje nebėra tik aplinkosaugos darbotvarkės dalis, o tampa lemiamu pasirinkimo kriterijumi plačiai rinkėjų grupei.

    Protesto dalyviai sako, kad tokia mobilizacija suteikia vilties, tačiau kartu signalizuoja politinį spaudimą visoms partijoms. Rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje būtent klimato sprendimai gali tapti vienu iš klausimų, dėl kurių bus sprendžiama, kas formuos kitą Švedijos vyriausybę.

  • Švedija meta iššūkį Italijai: tūkstančiai migrantų gali būti grąžinti pagal Dublino taisykles

    Švedija meta iššūkį Italijai: tūkstančiai migrantų gali būti grąžinti pagal Dublino taisykles

    Švedija prisijungia prie vis ilgesnio Europos valstybių sąrašo, kurios siekia atnaujinti vadinamuosius Dublino pervežimus į Italiją. Tai reiškia, kad dalis prieglobsčio prašytojų, pirmiausia atvykusių į Italiją, vėliau išvykusių į šiaurę, gali būti grąžinami atgal.

    Švedijos pozicija remiasi nuo birželio 12 dienos įsigaliojusiu ES Migracijos ir prieglobsčio paktu, kuris numato griežtesnes ir aiškiau apibrėžtas valstybių pareigas. Stokholmas pabrėžia, kad taisyklės turi būti taikomos vienodai, o įsipareigojimai privalomi visoms narėms, įskaitant Italiją.

    Kas yra Dublino pervežimai

    Dublino sistema iš esmės nustato, kad prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas pirmoje ES valstybėje, į kurią asmuo pateko. Praktikoje tai dažniausiai reiškia Pietų Europos šalis, kurios priima didelę dalį atvykstančių per Viduržemio jūrą.

    Eurostato duomenys rodo, kad 2023–2025 metais Italija gavo 109 427 prašymus perimti tokių asmenų bylas. Vien 2025 metais Italijai teko daugiau kaip 24 000 prašymų, ir tai buvo didžiausias skaičius visoje Europos Sąjungoje.

    Kodėl Italija atsisako priimti

    Italija pervežimus buvo sustabdžiusi dar 2022 metų pabaigoje, argumentuodama sistemos perkrova ir priėmimo infrastruktūros ribomis. Vis dėlto teismų praktika Europos Sąjungoje pabrėžia, kad valstybė narė negali vienašališkai išvengti Dublino įsipareigojimų, nes laikoma, jog ji pajėgi užtikrinti orias priėmimo sąlygas.

    Europos Komisijos vertinimu, ir po pakto įsigaliojimo Italija toliau atmeta dalį pervežimų, o taisyklės numato, kad priimanti valstybė negali tiesiog atsisakyti ir turi pasiūlyti alternatyvią perdavimo datą. Tai tampa vienu ryškiausių pakto įgyvendinimo testų praktikoje.

    Skirtingos valstybių pozicijos

    Vokietija, Šveicarija, Austrija, Suomija ir dabar Švedija signalizuoja apie griežtesnį Dublino taisyklių taikymą ir realius grąžinimus. Pavyzdžiui, Austrija skelbė jau perdavusi kelis asmenis Italijai po naujų nuostatų įsigaliojimo.

    Tuo metu Prancūzija ir Ispanija, nors ir yra svarbūs migracijos maršrutų taškai, laikosi atsargesnės linijos ir pabrėžia europinius solidarumo mechanizmus, o ne dvišalius išsiuntimus. Ispanijos atveju papildomą įtampą kursto Šengeno režimo ribojimai, susiję su migracijos spaudimu ties Seuta.

    Kas keičiasi su nauju ES paktu

    Vienas esminių pokyčių yra ilgesnis laikotarpis, per kurį pirmoji atvykimo šalis išlieka atsakinga už prieglobsčio prašymą. Jei anksčiau, neįvykus perdavimui, atsakomybė dažnai pereidavo po 12 mėnesių, dabar daugeliu atvejų terminas gali siekti iki 20 mėnesių.

    Kartu paktas numato greitesnes procedūras, o didelė dalis sprendimų dėl prieglobsčio turėtų būti priimami per 12 savaičių. Tačiau ekspertai ir institucijos pripažįsta, kad tikrasis sistemos veikimas priklausys nuo valstybių gebėjimo užtikrinti priėmimą, nagrinėjimą ir, neigiamo sprendimo atveju, grąžinimą.

    Italijoje ši tema jau tapo vidaus politikos ginčų ašimi: opozicija kaltina Giorgios Meloni vyriausybę, kad griežta retorika ir konfliktai su partneriais gali atsisukti bumerangu. Valdantieji savo ruožtu tvirtina, kad Dublino pervežimų mastas gali būti ribotas, tačiau faktinis spaudimas Romai dėl įsipareigojimų vykdymo akivaizdžiai auga.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Švedijos Säpo sužlugdė Rusijos žvalgybos operaciją: taikėsi diskredituoti Švediją, NATO ir ES

    Švedijos Säpo sužlugdė Rusijos žvalgybos operaciją: taikėsi diskredituoti Švediją, NATO ir ES

    Švedijos saugumo tarnyba Säpo pranešė sužlugdžiusi Rusijos žvalgybos operaciją, kuria buvo siekiama paveikti Švedijos sprendimų priėmimą ir menkinti šalies reputaciją. Pasak tarnybos, taikiniais buvo įvardijami ir NATO bei Europos Sąjunga.

    Säpo teigimu, operacija buvo planuota ir koordinuota Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos SVR, o vienas iš įtariamų vykdytojų dirbo užsienio diplomatinėje atstovybėje Švedijoje. Kuri konkrečiai diplomatinė misija minima, tarnyba nenurodė.

    „Vienas operacijos tikslų buvo rinkti informaciją apie Švedijos sprendimų priėmimą, kad Rusijos žvalgyba galėtų vykdyti įtakos operacijas poliarizuojančiomis temomis ir taip menkinti Švediją, NATO bei ES“, – nurodė Säpo.

    Säpo operaciją apibūdino kaip ilgiau trunkanį bandymą pasinaudoti jautriais vidaus politikos klausimais ir visuomenės susiskaldymu. Tokia taktika, anot saugumo ekspertų, dažnai remiasi ne vien dezinformacija, bet ir tikslingu informacijos rinkimu, kontaktų kūrimu bei bandymais nukreipti diskusiją į skaldančias temas.

    Säpo operacijų vadovo pavaduotojas Christofferis Wedelinas teigė, kad sužinojusi apie veiksmus tarnyba ėmėsi priemonių apsaugoti svarbius Švedijos interesus ir užkirsti kelią tolesniam poveikiui. Plačiau apie konkrečias priemones nebuvo skelbiama, nes tokia informacija dažnai laikoma jautria kontržvalgybos požiūriu.

    Švedija NATO gretose ir augantys saugumo iššūkiai

    Švedija į NATO įstojo 2024 metais, nutraukdama daugiau nei du šimtmečius trukusią karinio neprisijungimo tradiciją. Sprendimą iš esmės paskatino 2022 metais prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, pakeitusi saugumo situaciją visame regione.

    Švedijos institucijos pastaraisiais metais ne kartą akcentavo, kad didžiausios žvalgybinės grėsmės šaliai kyla iš Rusijos, taip pat iš Kinijos ir Irano. Šis Säpo pranešimas vertinamas kaip dar vienas signalas, kad po Švedijos įstojimo į NATO informacinės ir įtakos operacijos gali intensyvėti, o kontržvalgybai tenka užduotis greitai identifikuoti ir neutralizuoti tokius bandymus.

  • Haliucinacijos ir „Coca-Cola“ butelis: plaukikas įveikė 160 km per Baltiją ir tapo rekordininku

    Haliucinacijos ir „Coca-Cola“ butelis: plaukikas įveikė 160 km per Baltiją ir tapo rekordininku

    Lenkijos plaukikas Bartłomiej Kubkowski, pravarde Foka, pasiekė įspūdingą finišą Baltijos jūroje – po 55 valandų nenutrūkstamo plaukimo jis išlipo į krantą Dziwnów paplūdimyje. Sportininkas įveikė 160 kilometrų maršrutą nuo Švedijos iki Lenkijos ir taip užfiksavo rekordiniu pristatomą pasiekimą.

    Finišas krante buvo viena esminių sąlygų, kad iššūkis būtų laikomas užbaigtu. Pasak organizatorių, plaukikas visą distanciją įveikė be galimybės prisiliesti prie jį lydėjusio laivo, o maistas ir gėrimai jam buvo paduodami specialiais įrankiais, kad nebūtų pažeistos atviro vandens plaukimo taisyklės.

    Šis žygis turėjo ir aiškų labdaros tikslą. Kubkowski plaukimas prisidėjo prie paramos kampanijos, kurios metu Cancer Fighters Foundation surinko beveik 197 000 eurų kovai su onkologinėmis ligomis, o rinkliava dar tęsiama.

    Penktas bandymas tapo lemtingas

    Kubkowski Baltijos jūros iššūkį bandė įveikti ne pirmą kartą – pergalingas plaukimas buvo jau penktasis mėginimas. Ankstesni bandymai nutrūkdavo pačioje pabaigoje, kai organizmą ima veikti kritinis nuovargis ir kūnas nebesugeba išlaikyti tempo.

    Arčiausiai tikslo sportininkas buvo priartėjęs 2025 metais, kai nuplaukė 159 kilometrus ir iki užsibrėžtos ribos pritrūko 11 kilometrų. Šįkart lemiama tapo ne tik fizinė forma, bet ir komandos sprendimai dėl maitinimo, tempo bei saugumo.

    Plaukiko palaikymo komandos narys Kacper Dereń Lenkijos žiniasklaidai akcentavo, kad didžiausi sunkumai prasideda po 50 valandos, kai organizmas, kaip jie sako, reikalauja sustoti. Paskutiniai kilometrai dažnai tampa ne sporto, o ištvermės medicinos išbandymu.

    Kai prasideda haliucinacijos

    Komanda pasakojo, kad artėjant finišui Kubkowski patyrė haliucinacijų ir trumpam prarasdavo orientaciją. Tokios būsenos ilgo nuotolio plaukimuose siejamos su miego stoka, energijos atsargų išsekimu, kūno atšalimu ir ilgalaikiu monotonišku krūviu.

    „Pabaigoje jis sakė matantis keistus dalykus, o kartais staiga pakeisdavo plaukimo kryptį ir klausdavo, kur mes apskritai plaukiame“, – sakė Kacper Dereń.

    Komandos teigimu, sportininkas suvokė, kad praranda kontrolę, todėl apie tai iškart informavo lydinčius žmones, o šie didino kalorijų kiekį ir stebėjo būklę. Pasakojama, kad paskutinėje atkarpoje papildomos energijos suteikė ir į vandenį paduotas „Coca-Cola“ butelis, kurį plaukikas paprašė leisti išgerti.

    Plaukimą apsunkino ir gamtinės sąlygos: aukštos bangos bei vėsesnis vanduo. Prie Švedijos krantų vandens temperatūra, kaip nurodoma, siekė apie 16 laipsnių Celsijaus, o toks šaltis ilgainiui didina hipotermijos riziką ir spartina jėgų praradimą.

    Po finišo Kubkowski buvo nedelsiant nuvežtas į ligoninę išsamiems tyrimams. Paklaustas, ką jaučia įveikęs Baltijos jūrą, jis atsakė, kad yra taip pavargęs, jog dar nespėjo suprasti, kas ką tik įvyko.

    Atviro vandens ištvermės plaukimai Europoje pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau ekspertai nuolat pabrėžia saugumo svarbą: privaloma patyrusi komanda, nuolatinis būklės stebėjimas ir aiškus sprendimų protokolas, kada iššūkį reikia nutraukti. Kubkowski atvejis parodė, kad net ir ruošiantis mėnesius, paskutinės valandos gali tapti pavojingiausios.

  • Milžiniškas „Airbus“ A400M leidosi ant kelio: vairuotojai griebė telefonus

    Milžiniškas „Airbus“ A400M leidosi ant kelio: vairuotojai griebė telefonus

    Socialiniuose tinkluose išplitęs vaizdo įrašas parodė ne kasdienį vaizdą: karinis transporto lėktuvas „Airbus“ A400M „Atlas“ labai žemai praskrenda virš automobilių ir nutupia ant viešo kelio. Įrašas filmuotas iš automobilio, sustojusio spūstyje, kai ruožas buvo laikinai uždarytas.

    Įspūdį sustiprina pačio lėktuvo matmenys. „Airbus“ A400M sparnų mojis siekia 42,4 metro, o tuščio lėktuvo masė yra apie 78 600 kilogramų. Nepaisant gabaritų, įgulai pavyko tiksliai ir stabiliai nutūpti siauresnėje nei įprasta aplinkoje.

    Gynybos analitikai pabrėžia, kad tokie manevrai nėra vien demonstracija. Gebėjimas leistis ant kelių didina pajėgų atsparumą, nes konfliktų metu oro bazės gali tapti vienais pirmųjų taikinių, o alternatyvūs nusileidimo ir kilimo taškai leidžia išlaikyti logistiką bei reagavimą.

    „Karo atveju tai reiškia, kad A400M, pilotuojamas kompetentingos įgulos, galėtų veikti praktiškai iš bet kurios vietos Europoje, net jei oro bazės laikinai būtų neutralizuotos“, – sakė gynybos analitikas Etienne Marcuz.

    Nors įrašas paviešintas tik dabar, jis, tikėtina, nufilmuotas pavasarį, kai Švedijoje vyko tarptautinės NATO pratybos „Aurora 26“. Jų metu skirtingų šalių kariai treniravosi naudoti kelių atkarpas kaip laikinus pakilimo ir nusileidimo takus, kai infrastruktūra yra ribota arba pažeista.

    Tokia praktika Šiaurės ir Baltijos regione vertinama kaip realistiškas scenarijus, nes moderniuose konfliktuose svarbu ne tik turėti lėktuvus, bet ir gebėti juos operatyviai perdislokuoti. NATO valstybės vis dažniau grįžta prie išsklaidytų operacijų koncepcijos, kai daliniai ir technika paskirstomi per platesnę teritoriją, kad būtų sunkiau juos paralyžiuoti vienu smūgiu.

    „Airbus“ A400M laikomas vienu sunkiausių šiandien gaminamų Europos karinių transporto lėktuvų. Maksimali krovinio masė siekia iki 37 tonų, o keturi turbopropeleriniai „Europrop“ TP400-D6 varikliai leidžia pasiekti iki 781 kilometro per valandą greitį ir apie 12 000 metrų skrydžio aukštį.

    Su maždaug 30 tonų kroviniu A400M nuotolis siekia apie 4 500 kilometrų, todėl jis tinka tiek regioninėms, tiek tolimesnėms logistinės paramos užduotims. Be karinio transporto, šis orlaivis naudojamas ir medicininei evakuacijai, humanitarinėms misijoms bei civilių išgabenimui iš pavojingų teritorijų.

    Dalies A400M versijų komplektacijoje numatyta ir degalų pildymo ore funkcija, leidžianti prireikus paremti kitus orlaivius. Europoje šį tipą naudoja kelios NATO valstybės, o bendros flotilės ir dalijimosi pajėgumais modelis pastaraisiais metais minimas kaip vienas būdų efektyviau užtikrinti strateginį transportą.

  • Savaime važiuojantis autobusas Švedijoje pateko į avariją per pirmą reisą: ką parodė tyrimas

    Geteborge Švedijoje pirmą kartą keleiviams išvažiavęs savaeigis autobusas pateko į eismo įvykį dar tą pačią dieną. Incidentas įvyko miesto centre, kai viešojo transporto maršrutas buvo ką tik atvertas įprastiems keleiviams.

    Pranešama, kad autobusas lėtėjo artėdamas prie stotelės, o į jį iš galo atsitrenkė tramvajus. Tuo metu salone buvo vienas keleivis ir keli operatoriaus atstovai, prižiūrėję bandomąją paslaugą, tačiau žmonės nenukentėjo.

    Dėl susidūrimo laikinai buvo sutrikdytas eismas atkarpoje tarp kelių centrinių stotelių abiem kryptimis, kol tarnybos pašalino padarinius ir atnaujino įprastą judėjimą. Po kelių valandų susisiekimas buvo atstatytas, o savaeigis autobusas išgabentas į depą techninei apžiūrai.

    Kodėl tokie bandymai jautrūs?

    Nors šįkart susidūrimas įvyko tramvajui atsitrenkus iš galo, tokie atvejai viešajame transporte vertinami itin griežtai. Autonominių sistemų diegimas reikalauja ne tik patikimos technikos, bet ir suderinto „bendravimo“ su kitais eismo dalyviais, ypač mišriose miesto gatvėse.

    Ekspertai pabrėžia, kad miesto aplinkoje didžiausi iššūkiai kyla dėl sudėtingų situacijų prie stotelių, sankryžų ir vietų, kur susikerta keli transporto režimai. Net jei DI valdomas autobusas laikosi taisyklių, incidentai gali nutikti dėl kitų vairuotojų klaidų, netikėto stabdymo ar prasto matomumo.

    Kas vyks toliau?

    Po incidento operatorius paskelbė laikinai stabdantis šio autobuso eksploatavimą, kol bus baigta techninė patikra ir įvertintos priežastys. Paprastai tokiais atvejais tikrinami stabdymo algoritmai, jutiklių duomenys, įvykių registratoriai bei ryšio sistemos, kad būtų aišku, ar transporto priemonė elgėsi pagal nustatytus scenarijus.

    Švedijoje autonominio viešojo transporto bandymai vyksta jau ne vienerius metus, o jų tikslas siejamas su saugumo didinimu, mažesnėmis eksploatavimo sąnaudomis ir emisijų mažinimu. Tačiau reali praktika rodo, kad prieš masinį diegimą būtini ilgi bandymų laikotarpiai, aiškios atsakomybės taisyklės ir nuoseklus saugos auditas.

    Tokie incidentai dažnai tampa lūžio tašku diskusijose, kaip greitai miestai turėtų plėsti autonominių maršrutų geografiją. Keleiviams svarbiausia išlieka pasitikėjimas sistema, todėl operatoriai paprastai viešina tyrimų išvadas ir, jei reikia, koreguoja maršruto organizavimą bei saugos procedūras.