CP v2

Tag: Šveicarija

  • Šveicarijos Badenas pristatė Liniją nulis: autobusas be maršruto ir tvarkaraščio kviečia lėtėti

    Šveicarijos Badenas pristatė Liniją nulis: autobusas be maršruto ir tvarkaraščio kviečia lėtėti

    Linija nulis: kas tai?

    Netoli Ciuricho esantis Badenas pradėjo neįprastą viešojo transporto eksperimentą – mieste į gatves išriedėjo Linija nulis, autobusas, važiuojantis be iš anksto nustatyto maršruto ir be tvarkaraščio. Savivaldybė projektą pristato ne kaip įprastą reisą, o kaip judančią meninę instaliaciją.

    Idėjos autoriai – menininkai Frankas ir Patrikas Riklinai, o iniciatyvą įgyvendina kartu su vietos viešojo transporto operatoriumi RVBW ir miesto valdžia. Ant autobuso švieslentės aiškiai rodoma Linija nulis, kad keleiviai suprastų: tai ne greičiausias būdas iš taško A į tašką B.

    Kodėl miestas tai daro?

    Projekto sumanytojai siekia pakeisti įprastą požiūrį į viešąjį transportą, kuriame dominuoja greitis, punktualumas ir kuo trumpesnė kelionė. Linija nulis siūlo kitą patirtį – kelionę kaip bendrą buvimą, lėtesnį miesto pažinimą ir galimybę sąmoningai ištrūkti iš nuolatinio skubėjimo.

    Tokia koncepcija vis dažniau matoma Europos miestuose, kur greta efektyvumo tikslų atsiranda ir gerovės, psichologinio komforto bei bendruomeniškumo dimensija. Viešasis transportas čia tampa ne vien infrastruktūra, bet ir viešąja erdve, kurioje kuriama patirtis.

    Kuo ši kelionė skiriasi nuo įprastos?

    Skirtingai nei standartiniai autobusų maršrutai, Linija nulis nežada aiškaus atvykimo laiko ar konkrečios galutinės stotelės. Vietoj to keleiviams siūloma pasitikėti pačiu važiavimu ir netikėtumu, o maršrutas virsta kūrybiniu apvažiavimu per miestą.

    Praktine prasme tai reiškia, kad tokia paslauga greičiausiai bus patraukliausia ne tiems, kurie skuba į darbą ar persėdimą, o smalsiems vietos gyventojams ir miesto svečiams. Projektas taip pat iškelia klausimą, ar viešasis transportas gali turėti ir kultūrinę funkciją, o ne tik utilitarinę.

    „Norime, kad žmonės bent trumpam pakeistų įprotį visur vykti kuo greičiau ir kelionę pamatytų kaip patirtį“, – sakė projekto sumanytojai.

    Badenas tikisi, kad Linija nulis paskatins diskusiją apie tai, kaip miestuose planuojamas judumas ir kokią reikšmę kasdienybėje turi laikas. Ar toks modelis prigis ilgesniam laikui, priklausys nuo gyventojų smalsumo, realaus naudojimo ir to, ar eksperimentas bus vertinamas kaip prasminga viešoji paslauga, o ne vien trumpalaikė meninė akcija.

  • Marta Nawrocka Šveicarijoje parodė naują pirmosios damos įvaizdį: detalė pavergė dėmesį

    Marta Nawrocka Šveicarijoje parodė naują pirmosios damos įvaizdį: detalė pavergė dėmesį

    Marta Nawrocka kartu su Lenkijos prezidentu Karolu Nawrockiu lankėsi Šveicarijoje, kur oficialios programos metu sulaukė dėmesio ne tik dėl vizito darbotvarkės, bet ir dėl apgalvotos išvaizdos. Pirmoji dama pasirinko minimalistinę, diplomatiškai santūrią, tačiau aiškiai modernią stilistiką.

    Viešumoje ji pasirodė vilkėdama preciziško kirpimo kostiumą, atitinkantį vadinamojo power dressing kryptį, kai drabužiai tampa profesionalumo ir pasitikėjimo savimi ženklu. Dvipusis švarkas su ryškesne pečių linija ir subtiliu liemens išryškinimu kūrė griežtesnį, oficialioms progoms įprastą siluetą.

    Prie švarko derintos siauresnio kirpimo, iki kulkšnių siekiančios kelnės vizualiai ilgino kojas ir suteikė lengvumo. Tokie proporcijų sprendimai pastaraisiais metais dominuoja oficialioje aprangoje, nes padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp formalumo ir šiuolaikiškumo.

    Stiliaus pagrindu tapo švelnus pilkai balandžio atspalvis, dažnai laikomas vienu universaliausių oficialių vizitų pasirinkimų Europoje. Jis atrodo solidžiai, lengvai derinamas su įvairiais aksesuarais ir paprastai neperima dėmesio nuo pačios žinutės, kurią siunčia vizitas.

    Ryškiausiu akcentu tapo metalizuoti sidabro spalvos aukštakulniai, kurie „perkirto“ monochrominį derinį ir suteikė šiuolaikinio spindesio. Būtent metaliniai aksesuarai pastaraisiais sezonais išlieka tarp dažniausiai matomų tendencijų tiek prabangesnėje madoje, tiek oficialiąsias pareigas einančių moterų garderobe.

    Stebėtojai pastebi, kad pirmoji dama vis dažniau renkasi nuoseklų, lengvai atpažįstamą stilių: švarius siluetus, kokybišką siuvimą ir ribotą spalvų paletę. Toks kryptingumas padeda kurti tvirtą viešą įvaizdį ir atitinka bendrą Europos politinio etiketo praktiką, kai drabužiai pabrėžia funkciją, o ne tampa pagrindine tema.

    Ši kelionė turėjo ir platesnį, simbolinį svorį, nes buvo akcentuojamas oficialus Lenkijos vadovų vizitas Šveicarijoje. Programoje numatyti susitikimai ir vieši apsilankymai leido pademonstruoti, kad protokolas ir moderni estetika gali derėti, kai kiekvienas sprendimas yra apgalvotas.

  • Kelionė automobiliu po Europą: „paslėptos“ KET taisyklės, už kurias baudos siekia tūkstančius eurų

    Vairuotojams, keliaujantiems automobiliu po Europą, verta iš anksto pasitikrinti ne tik maršrutą, bet ir vietines kelių eismo taisykles. Skirtingose šalyse galioja reikalavimai, kurie turistams gali pasirodyti netikėti, o baudos už pažeidimus kai kuriais atvejais siekia tūkstančius eurų.

    Draudimo ekspertai primena, kad prieš kelionę svarbu peržiūrėti automobilio draudimą, įsitikinti, ar jis galioja planuojamose valstybėse, ir ar nėra apribojimų, pavyzdžiui, dėl ridos ar automobilio naudojimo. Praktikoje nesklandumų kyla tada, kai įvyksta incidentas, o paaiškėja, kad apsauga neapima konkretaus maršruto ar veiklos.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių yra Prancūzija, kur ribojami navigacijos sprendimai, rodantys tikslias greičio matuoklių vietas. Už tokius pažeidimus gali grėsti bauda iki 1 500 eurų, o pareigūnai tam tikrais atvejais turi teisę konfiskuoti įrangą.

    Vokietijoje vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį į sustojimo autobane taisykles. Sustojimas dėl tuščio degalų bako gali būti vertinamas kaip išvengiama situacija, už kurią taikomos baudos, dažniausiai siekiančios keliasdešimt eurų.

    Portugalijoje kai kuriais atvejais draudžiama vežtis atsarginį degalų kiekį kanistrose, o baudos gali būti itin didelės. Praktinis patarimas paprastas: prieš kertant sieną verta pasitikrinti, ką konkreti šalis laiko pavojingų medžiagų gabenimu lengvajame automobilyje.

    Suomijoje galioja reikalavimas nuolat važiuoti įjungtomis šviesomis, įskaitant važiavimą dieną. Be to, šviesų mirksėjimas ten dažniau suprantamas kaip signalas apie pavojų kelyje ar laukinius gyvūnus, todėl įprastas įspėjimas kitiems vairuotojams gali būti interpretuojamas kitaip.

    Šveicarijoje papildomų pareigų turi vairuotojai, kurie naudoja akinius ar kontaktinius lęšius: jiems rekomenduojama turėti atsarginę porą, o kai kuriais atvejais tai laikoma būtinu reikalavimu. Taip pat automobilis turi būti pažymėtas šalies registracijos ženklu.

    Ispanijoje policija gali skirti baudą, jei vairuotojas avėdamas netinkamą avalynę, pavyzdžiui, šlepetes, nepakankamai kontroliuoja automobilį. Tokiais atvejais bauda gali siekti apie 200 eurų, todėl saugiausia rinktis tvirtą, koją prilaikančią avalynę.

    Planuojant kelionę automobiliu, verta iš anksto įvertinti ne tik vietines KET, bet ir tai, kokia įranga privaloma automobilyje konkrečioje šalyje. Reikalavimai Europoje skiriasi, todėl tai, kas vienur laikoma rekomendacija, kitur gali būti privaloma.

    Specialistai pabrėžia, kad pasiruošimas dažnai kainuoja mažiau nei netikėta bauda ar sugadintos atostogos. Kelios minutės patikrinant taisykles, draudimo sąlygas ir privalomus daiktus automobilyje gali padėti išvengti brangių klaidų.

  • Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Tarptautinių perlaidų bendrovė „Remitly“ paskelbė 2026 metų Immigration Index, kuriame įvertino 82 šalis pagal 34 rodiklius – nuo pragyvenimo kainų ir būsto iki saugumo, sveikatos apsaugos, atlyginimų, švietimo ir gyvenimo kokybės. Reitingas skirtas padėti planuojantiems emigraciją, tačiau ekspertai primena, kad vieno universalaus pasirinkimo nėra.

    2026 metų bendroje įskaitoje pirmą vietą užėmė Šveicarija, kuri 2025 metais buvo antroje pozicijoje. Vertinime aukštai įvertintos jos pajamos, sveikatos priežiūros prieinamumas, saugumas, taip pat infrastruktūros kokybė ir tarptautinei bendruomenei palankesnė aplinka.

    „Šveicarija išsiskiria išskirtiniu uždarbio potencialu, tvirta sveikatos apsauga ir aukštais saugumo standartais“, – teigiama „Remitly“ reitingo aprašyme.

    Antroje vietoje liko Islandija, kuri pernai buvo pirmoji. Sudarytojai pabrėžė aukštus saugumo rodiklius, aplinkos kokybę ir gerą pajamų bei gyvenimo sąnaudų santykį, tačiau reitinge jai pakenkė ribota tarptautinių mokyklų pasiūla.

    Trečią vietą užėmė Liuksemburgas, ketvirtą – Australija, o penketuką užbaigė Vokietija. Vokietija įvertinta kaip patikimas pasirinkimas ieškantiems karjeros galimybių didžiausioje Europos ekonomikoje, kur darbo teisė ir socialinės garantijos dažnai laikomos vienomis stipresnių regione.

    Kurios šalys pateko į dešimtuką

    Į 2026 metų geriausių šalių persikelti dešimtuką, be pirmojo penketuko, pateko Airija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Norvegija ir Ispanija. Reitingas apima ir ne tik ekonominius kriterijus, bet ir platesnį gyvenimo kokybės foną, todėl aukštos vietos nebūtinai reiškia mažesnes kasdienes išlaidas.

    Planuojantiems persikraustymą praktikoje svarbu įvertinti ir migracijos taisykles, leidimų dirbti išdavimo terminus, kalbos barjerą bei mokesčių aplinką. Skirtingai nei turistinė kelionė, ilgalaikis persikėlimas dažnai atsiremia į būsto prieinamumą, darželio ar mokyklos vietas ir sveikatos draudimo sąlygas.

    Šeimoms palankiausios kryptys

    Atskirame šeimoms palankiausių šalių vertinime pirmą vietą užėmė Ispanija. Čia vertinta švietimo sistema, motinystės ir tėvystės atostogų sąlygos, vaikų priežiūros kaštai ir tarptautinių mokyklų pasiūla, todėl rezultatai labiau atspindi kasdienius šeimos logistikos sprendimus.

    „Stipri socialinė infrastruktūra ir gyvenimo kokybė daro Ispaniją vis patrauklesniu pasirinkimu šeimoms, ieškančioms stabilumo užsienyje“, – sakė „Remitly“ Europos vadovė Eva Borislavova.

    Į šeimoms palankiausių šalių dešimtuką Europoje taip pat pateko Jungtinė Karalystė, Islandija ir Kroatija, o likusios vietos atiteko Azijos ir Artimųjų Rytų valstybėms. Tai parodo, kad šeimos sprendimus lemia ne vien regionas, bet ir konkretūs socialinės politikos instrumentai.

    Geriausias pragyvenimo kainų balansas

    Reitingo sudarytojai atskirai vertino ir pragyvenimo kainų balansą, skaičiuodami perkamąją galią, būsto paskolų naštą kaip pajamų dalį, nuomos ir atlyginimo santykį bei maitinimosi mieste kainas. Pirmą vietą šioje kategorijoje užėmė Saudo Arabija, o Europoje aukščiausiai įvertinta Norvegija, kuri bendroje įskaitoje išliko tarp lyderių.

    Į šios kategorijos dešimtuką taip pat pateko Danija, Liuksemburgas ir Airija, tačiau sudarytojai pabrėžia, kad pragyvenimo kainų balansas nereiškia vien pigumo. Kai kuriose šalyse geresnį rezultatą lemia santykinai didesni atlyginimai, o ne mažesnės kainos, todėl galutinė nauda priklauso nuo žmogaus profesijos ir šeimos situacijos.

    Specialistai planuojantiems persikėlimą pataria prieš priimant sprendimą pasidomėti ne tik reitingais, bet ir konkrečiais darbo rinkos poreikiais, sveikatos draudimo apimtimi, būsto pasiūla bei integracijos priemonėmis. Reitingai padeda susidaryti krypties vaizdą, tačiau sėkmingą persikėlimą dažniausiai lemia detalus pasirengimas.

  • Eurostato reitingas stebina: kurios Europos šalys brangiausios, o kur kainos mažiausios?

    Eurostato reitingas stebina: kurios Europos šalys brangiausios, o kur kainos mažiausios?

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį gyventojai moka gerokai daugiau nei ES vidurkis, o kitur kainos išlieka vienos mažiausių regione. Toks palyginimas remiasi vadinamuoju kainų lygio indeksu, kuris leidžia įvertinti, kiek šalis yra brangi palyginti su ES vidurkiu.

    Eurostatas lygina šimtus kasdienių prekių ir paslaugų, nuo maisto iki būsto bei ryšių paslaugų. Svarbu tai, kad šie palyginimai matuoja kainas, o ne pajamas, todėl brangi šalis nebūtinai reiškia, kad joje gyventi sunkiausia, tačiau kainų spaudimas kasdienėms išlaidoms gali būti labai juntamas.

    Kur labiausiai kerta būstas

    Pagal būsto kainų lygį tarp brangiausių išsiskiria Šveicarija: 2018 metais būstas čia buvo apie 73,9 proc. brangesnis nei ES vidurkis. Aukštai rikiavosi ir Airija, kur būsto kainų lygis buvo apie 56,7 proc. virš ES vidurkio, taip pat Jungtinė Karalystė su maždaug 56,5 proc. aukštesniu lygiu.

    Priešingoje skalės pusėje atsidūrė šalys, kuriose būsto išlaidos buvo vienos mažiausių Europoje. Eurostato palyginime tai buvo Rumunija, Lenkija ir Bulgarija, kurios dažniau patenka tarp pigiausių ne tik būsto, bet ir kitų vartojimo kategorijų.

    Maistas, alkoholis ir paslaugos: atotrūkis milžiniškas

    Skirtumai itin ryškūs ir pagal alkoholio bei tabako kainas. Norvegijoje šių prekių kainų lygis buvo apie 126,1 proc. aukštesnis nei ES vidurkis, o Bulgarijoje jis buvo apie 41,8 proc. mažesnis nei ES vidurkis.

    Maisto produktų krepšelio palyginimai taip pat atskleidžia didelę takoskyrą: Danijoje panašaus maisto krepšelio kainos buvo maždaug dukart didesnės nei Rumunijoje. Ne ES valstybėse, tokiose kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, maistas dažniau būna brangesnis nei daugumoje ES šalių, o Šveicarijoje maisto kainų lygis viršijo ES vidurkį maždaug 63,6 proc.

    Restoranų ir viešbučių paslaugos dažnai yra sritis, kur kainų skirtumus kelia tiek darbo užmokesčio, tiek turizmo paklausos veiksniai. Eurostato duomenimis, Bulgarijoje restoranų ir viešbučių kainos buvo apie 53,4 proc. žemesnės nei ES vidurkis, o Rumunijoje apie 47,6 proc. mažesnės.

    Netikėtas lyderis ryšių paslaugose

    Atskiruose sektoriuose kainų lyderiai gali nustebinti. Eurostatas nurodo, kad ryšių kategorijoje, apimančioje pašto, telefono ir interneto paslaugas, brangiausia buvo Graikija, nors daugelyje kitų kategorijų, išskyrus maistą, jos kainos buvo žemiau ES vidurkio.

    Didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, tokios kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija, dažniau buvo šiek tiek virš ES vidurkio, tačiau nepasiekė brangiausių šalių ekstremumų. Tai atspindi stabilų kainų lygį, kurį dažnai lemia didesnės paslaugų sąnaudos ir mokesčių struktūra.

    Ką tai reiškia keliautojams ir gyventojams

    Kainų lygio indeksas ypač aktualus planuojant keliones, studijas ar darbą užsienyje, nes leidžia realistiškiau įvertinti kasdienes išlaidas. Kartu tai svarbus rodiklis ir verslui, planuojančiam plėtrą ar kainodarą skirtingose rinkose.

    Ekspertai pabrėžia, kad kainų palyginimai turėtų būti vertinami kartu su pajamomis ir perkamosios galios rodikliais. Vis dėlto Eurostato duomenys aiškiai parodo: Europoje kainų žemėlapis išlieka labai nevienodas, o didžiausi skirtumai atsiveria būsto, paslaugų ir akcizinių prekių kategorijose.

  • Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Vidutiniai atlyginimai Europoje 2025 metais išsiskyrė itin ryškiai: nuo mažiau nei 20 000 eurų per metus iki daugiau nei 100 000 eurų. Tačiau įvertinus perkamąją galią skirtumai sumažėja, nors atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių išlieka didelis.

    Tokias išvadas pateikia EBPO ataskaita „Taxing Wages 2026“, kurioje lyginami metiniai bruto vidutiniai darbo užmokesčiai 27 Europos valstybėse. Į šį sąrašą patenka 22 Europos Sąjungos šalys, o skaičiai atspindi atrinktus ekonomikos sektorius ir viso etato darbuotojus.

    Kas Europoje moka daugiausia?

    Didžiausią metinį bruto vidutinį atlyginimą, pagal EBPO pateiktus duomenis, fiksuoja Šveicarija – 107 487 eurai. Tai vienintelė šalis Europoje, kur vidutinis metinis atlygis peržengia 100 000 eurų ribą.

    Antroje vietoje rikiuojasi Islandija su 85 950 eurų, o tarp Europos Sąjungos valstybių pirmauja Liuksemburgas – 77 844 eurai. Į pirmąjį penketą taip pat patenka Danija (71 961 euras) ir Nyderlandai (69 028 eurai), netoli jų – Norvegija (68 420 eurų).

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų lyderiauja Vokietija, kur vidutinis metinis bruto atlyginimas siekia 66 700 eurų, o Jungtinėje Karalystėje – 65 340 eurų. Prancūzijoje rodiklis sudaro 45 964 eurus, Italijoje – 36 594 eurus, Ispanijoje – 32 678 eurus.

    Kur ES atlyginimai mažiausi?

    Mažiausias metinis bruto vidutinis atlyginimas Europos Sąjungoje fiksuojamas Slovakijoje – 19 590 eurų. Iš viso devynios ES šalys EBPO lentelėje nesiekia 30 000 eurų metinės ribos.

    Žemiau 25 000 eurų taip pat patenka Vengrija (21 257 eurai), Latvija (21 321 euras), Čekija (23 685 eurai), Portugalija (24 254 eurai) ir Lenkija (24 490 eurų). Estija (25 603 eurai), Graikija (26 563 eurai) ir Lietuva (28 474 eurai) viršija 25 000 eurų, bet lieka žemiau 30 000 eurų.

    Nominaliais skaičiais lentelės viršuje dominuoja Šiaurės ir Vakarų Europa, o Pietų ir Rytų Europos valstybės dažniau telkiasi žemiau. Vis dėlto vien tik nominalūs atlyginimai neatskleidžia, kiek realiai galima įpirkti vietos rinkoje.

    Ką pakeičia perkamoji galia?

    Vertinant perkamąją galią, atlyginimų skirtumai tarp šalių sumažėja, nes atsižvelgiama į kainų lygio skirtumus. Tam naudojamas perkamosios galios paritetas, padedantis palyginti realią atlygio vertę skirtingose ekonomikose.

    Pagal perkamosios galios paritetą Šveicarija išlieka pirmoje vietoje, o Vokietija šokteli gerokai aukščiau nei nominalioje rikiuotėje. Tuo metu Islandijos pozicija silpnėja, nes aukštas kainų lygis sumažina realią atlyginimų perkamąją galią.

    Ekspertai akcentuoja, kad atlyginimų skirtumus Europoje paprastai lemia produktyvumo lygis ir ekonomikos struktūra, darbo rinkos institucijos bei kolektyvinės derybos, taip pat pragyvenimo kaštai. Dėl to net panašius nominalius atlyginimus turinčiose šalyse realus gyvenimo lygis gali skirtis.

    Svarbu ir tai, kad EBPO pateikiami skaičiai yra bruto, todėl „į rankas“ gaunama suma gali smarkiai kisti dėl skirtingų gyventojų pajamų mokesčių ir socialinių įmokų. Dėl šios priežasties net ir aukštą vidutinį bruto atlyginimą turinčiose valstybėse neto pajamos nebūtinai auga tokiu pačiu tempu.

  • „Pinnacle Guide“ įvertino kokteilių barus Europoje: aukščiausias įvertinimas atiteko Atėnams

    „Pinnacle Guide“ įvertino kokteilių barus Europoje: aukščiausias įvertinimas atiteko Atėnams

    Kas yra „Pinnacle Guide“?

    „Pinnacle Guide“ paskelbė naujausią Europos kokteilių barų sąrašo atnaujinimą, į kurį šį kartą įtraukta 18 naujų vietų. Gidas veikia nuo 2022 metais ir šiuo metu jame yra 191 įvertintas baras, o naujausioje atrankoje visame pasaulyje prisidėjo dar 46 nauji barai.

    Barai įvertinami vadinamaisiais „smeigtukais“ nuo vieno iki trijų, atsižvelgiant į gėrimų programą, bendruomeniškumą, vietos atmosferą ir dizainą. Vienas smeigtukas reiškia puikų lygį, du išskirtinį, o trys yra aukščiausias, išskirtinumo kartelę keliantis įvertinimas.

    Į gido atranką barai turi kandidatuoti patys, vėliau vertinamas jų pateiktas aprašas, atliekami papildomi patikrinimai ir rengiami anoniminiai vietos vertintojų vizitai. Toks modelis leidžia derinti viešai pateikiamą informaciją su realia patirtimi vietoje.

    Aukščiausias įvertinimas Atėnams

    Šį kartą vienintelis naujas Europos baras, gavęs tris smeigtukus, yra Atėnuose įsikūręs „Line Athens“. Tai reiškia, kad jis prisijungė prie itin mažo pasaulinio elito, kuriame iš viso yra tik keturi trijų smeigtukų barai.

    Europoje šį aukščiausią įvertinimą, be Atėnų naujoko, turi ir Londono „Lyaness“. Vertintojai pabrėžė „Line Athens“ interjero sprendimus ir tai, kad erdvė išlaiko ankstesnę pastato paskirtį, taip pat akcentavo muzikos programą, kuri padeda kurti nuoseklią baro atmosferą.

    Gidas atkreipė dėmesį ir į meniu logiką: jis siejamas su sezoniškumu, o sudedamosios dalys parenkamos pagal jų brandą ir prieinamumą. Skelbiama, kad meniu atnaujinamas kas du ar tris mėnesius, todėl lankytojai gali tikėtis nuolat kintančių skonių.

    Penki barai su dviem smeigtukais

    Du smeigtukus šiemet gavo penki Europos barai: po du Jungtinėje Karalystėje ir po vieną Italijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Į sąrašą pateko ir labai mažos erdvės, kurios remiasi nišine, į patirtį orientuota koncepcija.

    Italijos Bassano del Grappa mieste veikiantis „CuCù“ pristatomas kaip 12 vietų mikro baras, kuriame kokteiliai derinami su specialiai jiems parinktais desertais. Paryžiaus „De Vie“ įsikūręs 1800-ųjų laikų oloje, o gėrimų pasiūla priklauso nuo to, ką tuo metu gali pagaminti su komanda bendradarbiaujanti kūrybinė dirbtuvė.

    Įvertinimo sulaukė ir Šveicarijos Montrė „Funky Claude’s Bar“, kuriame kokteiliai susiejami su miesto džiazo festivalio istorija, o papildomas turinys pasiekiamas nuskenavus QR kodą. Jungtinėje Karalystėje išskirtas Česterio „tbc*“, kuris dirba veganiškai ir orientuojasi į atliekų mažinimą, taip pat Londono „The Emory Rooftop Bar“ su vaizdais į Hyde Park.

    Kurie barai gavo po vieną?

    Vienu smeigtuku Europoje įvertinta dar 12 naujų vietų, o daugiausia jų šį kartą atsirado Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje. Sąrašą papildė ir barai Graikijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje.

    Tarp naujų vieno smeigtuko barų paminėti „Alto“ Cervijoje, „American Bar at the Savoy“ ir „St James Bar“ Londone, „Danico“ Paryžiuje, „La Catedral Bar“ Ciuriche, „The Domino Club“ Lyde bei „Stravinskij Bar at Hotel de Russie“ Romoje. Atėnuose į sąrašą pateko ir „Barro Negro Athens“.

    „Pinnacle Guide“ pažymi, kad šiuo metu Europoje paraiškas priima tik Prancūzijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad dalis rinkų, nors ir turi stiprias kokteilių scenas, į vertinimą kol kas nepatenka.

    Alkoholį reikėtų vartoti atsakingai ir saikingai, laikantis vietos teisės aktų ir rekomendacijų. Planuojant keliones dėl barų patirčių, verta iš anksto pasitikrinti rezervacijas, darbo laiką ir taisykles.

  • Kaip gimsta Kanų Auksinė palmės šakelė: „Chopard“ dirbtuvėse atskleidė kūrimo paslaptis

    Kaip gimsta Kanų Auksinė palmės šakelė: „Chopard“ dirbtuvėse atskleidė kūrimo paslaptis

    Kol Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu žengia ryškiausios žvaigždės, vienas svarbiausių kino pasaulio simbolių gimsta gerokai toliau nuo prožektorių. Auksinė palmės šakelė – pagrindinis festivalio apdovanojimas – jau kelis dešimtmečius gaminamas Šveicarijoje, „Chopard“ būstinėje netoli Ženevos.

    Šis trofėjus kasmet kuriamas išlaikant tradicines juvelyrikos technikas, o procesą nuo idėjos iki galutinio rezultato prižiūri „Chopard“ bendraprezidentė ir kūrybos vadovė Caroline Scheufele. Anot jos, bendradarbiavimas su Kanais prasidėjo netikėtai ir iš esmės pakeitė paties apdovanojimo estetiką.

    Kaip „Chopard“ perėmė apdovanojimą

    C. Scheufele pasakoja, kad susitikimas su tuometiniu festivalio vadovu Paryžiuje virto lūžio tašku: pamačiusi apdovanojimo prototipą ji pasiūlė jį atnaujinti ir padaryti elegantiškesnį. Taip „Chopard“ palaipsniui tapo Auksinės palmės šakelės kūrėju, o apdovanojimas įgijo labiau juvelyrišką, trimačio reljefo formą.

    „Mano tikrasis darbas nėra rengti blizgius vakarėlius. Mano darbas – kurti ir projektuoti, todėl pasiūliau, kaip apdovanojimas galėtų atrodyti estetiškiau“, – sakė Caroline Scheufele.

    Ji pabrėžia ir apdovanojimo išskirtinumą kino industrijoje: skirtingai nei daugelis kitų prizų, Auksinė palmės šakelė yra vienintelė, todėl jos simbolinė vertė ypač didelė, o lūkesčiai dėl kokybės – itin aukšti.

    Nuo liejyklos iki blizgesio

    Auksinės palmės šakelės kelionė prasideda liejykloje, kur metalas lydomas ir paruošiamas darbui. Tuomet prasideda liejimo etapas: vaškas spaudžiamas į formą, sukuriamas modelis, iš kurio gaminamas gipso liejinys, o šis krosnyje paliekamas visai nakčiai.

    Vėliau į formos ertmes vėl supilamas metalas, gipsas sulaužomas ir išryškėja dar neapdirbtas apdovanojimas. Toliau seka valymas, šlifavimas, apdaila ir poliravimas – darbai, kuriems prireikia valandų, nes menkiausia klaida gali sugadinti paviršiaus faktūrą ar proporcijas.

    Galutinis etapas – pritvirtinimas prie unikalaus kalnų krištolo pagrindo, kuris trofėjui suteikia papildomo svorio ir vizualaus kontrasto. „Chopard“ teigimu, apdovanojimui naudojamas 18 karatų etiškai išgaunamas auksas, o tai atspindi platesnę prabangos sektoriaus kryptį didinti žaliavų atsekamumą ir skaidrumą.

    Dar viena detalė, kurią kūrėja vadina „mažu „Chopard“ prisilietimu“, yra subtilus širdies motyvas lapo apačioje. Pasak C. Scheufele, šis elementas tapo simboliniu prekės ženklo parašu ir atpažįstamu dizaino akcentu.

    Kas laukia Kanų festivalyje

    79-asis Kanų kino festivalis vyksta nuo gegužės 12 dienos iki gegužės 23 dienos, o pagrindinio konkurso žiuri vadovauja Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook. Būtent finalinėje ceremonijoje Auksinė palmės šakelė atsidurs nugalėtojo rankose – kaip vienas geidžiamiausių apdovanojimų kino industrijoje.

    Nors prizas dažniausiai matomas tik akimirką, jo gamyba primena, kad didžiausi kino simboliai gimsta ne scenoje, o dirbtuvėse, kur meistriškumas, laikas ir medžiagos tikslumas lemia galutinį rezultatą.

  • Europos superturtingieji auga rekordiniu tempu: kur jų daugiausia ir kas vejasi greičiausiai?

    Europos superturtingieji auga rekordiniu tempu: kur jų daugiausia ir kas vejasi greičiausiai?

    Superturtingųjų bumas Europoje

    Europoje sparčiai plečiasi itin turtingų žmonių gretos. Remiantis „Knight Frank“ Wealth Report 2026, per 2021–2026 metų laikotarpį žmonių, kurių grynasis turtas siekia bent 25,7 mln. eurų, skaičius žemyne išaugo 26 proc.

    Per penkerius metus tai reiškė 37 428 naujus šios grupės narius. Ataskaitoje tokie asmenys apibrėžiami kaip itin didelės grynosios vertės asmenys, o jų skaičius Europoje pakilo nuo 146 525 iki 183 953.

    Globaliai tokių žmonių yra daugiau nei 710 000, o Europoje gyvena 25,8 proc. visų pasaulio superturtingųjų. Tai rodo, kad žemynas išlieka vienu svarbiausių turto centrų, nors augimas skirtingose šalyse nevienodas.

    Vokietija pirmauja pagal skaičių

    Daugiausia superturtingųjų Europoje turi Vokietija: 38 215. Antroje vietoje rikiuojasi Jungtinė Karalystė su 27 876, trečioje – Prancūzija, kur skaičiuojami 21 528 itin turtingi gyventojai.

    Už lyderių trejeto rikiuojasi Šveicarija (17 692) ir Italija (15 433). Toliau seka Ispanija (9 186), Švedija (6 845), Nyderlandai (5 077) ir Danija (4 657).

    Reikšmingas skaičius fiksuojamas ir Turkijoje (4 208), Austrijoje (4 188) bei Lenkijoje (3 017). Rusijoje, kuri nepriklauso nei ES, nei EFTA, ataskaita mini 8 399 superturtinguosius.

    Pagal absoliutų augimą per 2021–2026 metus labiausiai išsiskyrė Vokietija, kurios gretas papildė 9 273 nauji itin turtingi asmenys. Dideli prieaugiai fiksuoti ir Šveicarijoje (4 968), Prancūzijoje (3 781) bei Jungtinėje Karalystėje (3 005).

    Kas auga sparčiausiai procentais?

    Procentinis augimas atskleidžia kitą vaizdą nei bendri skaičiai. „Knight Frank“ duomenimis, Lenkijoje superturtingųjų skaičius per penkerius metus pašoko 109 proc., Turkijoje – 94 proc., o Rumunijoje – 93 proc.

    Didesnį nei 50 proc. augimą ataskaita taip pat fiksuoja Graikijoje, Čekijoje ir Portugalijoje. Tuo metu Ispanijoje augimas siekė 42 proc., Vokietijoje – 32 proc., Italijoje – 23 proc., o Prancūzijoje – 21 proc.

    Tarp didžiųjų ekonomikų santykinai lėčiausiai augo Jungtinė Karalystė, kur prieaugis sudarė 12 proc. Mažiausią šuolį šioje šalių grupėje fiksavo Švedija – 8 proc., nors pagal bendrą skaičių ji vis dar patenka į Europos dešimtuką.

    „Europoje matome turtėjimą, kuris plečiasi geografiškai, net jei jis ir toliau koncentruojasi keliuose pasauliniuose centruose“, – teigiama ataskaitoje.

    Kodėl turtas juda per sienas?

    Ataskaita pabrėžia, kad didėjant mokesčių naštai ir reguliavimo spaudimui, turtas tampa vis mobilesnis. Itin turtingi žmonės dažniau organizuoja gyvenimą per kelias jurisdikcijas, o šeimos biurai aktyviai vertina mokesčių, gyvenimo būdo ir politines rizikas.

    „Matome vieną reikšmingiausių globalios turto geografijos pokyčių šiuolaikinėje istorijoje“, – ataskaitoje cituojamas „Knight Frank“ pasaulinių tyrimų vadovas Liamas Bailey.

    Globaliame kontekste pirmauja JAV, kur skaičiuojami 387 422 itin turtingi asmenys. Tačiau Europa, remiantis ataskaitos išvadomis, išlieka svarbiu turto centru, o sparčiausi pokyčiai vis dažniau fiksuojami besivejančiose ekonomikose.

  • Šveicarijoje statoma milžiniška redokso baterija: energija 210 000 namų ir 2,1 GWh atsarga

    Šveicarijos Laufenburge pradedamas vienas ambicingiausių energijos kaupimo projektų Europoje – čia statoma didelio masto redokso srauto baterija, skirta subalansuoti vėjo ir saulės elektrinių gamybą. Projekto tikslas – sukauptą energiją atiduoti į tinklą tada, kai gamyba krenta, o vartojimas išauga.

    Technologijos esmė skiriasi nuo įprastų ličio jonų baterijų: energija kaupiama ne kietuose elektroduose, o dviejuose skystuose, vandens pagrindo elektrolituose, laikomuose atskiruose rezervuaruose. Skysčiai per siurblius cirkuliuoja per centrinę membraną, o jonų judėjimas leidžia bateriją įkrauti arba iškrauti.

    Tokios sistemos dažnai laikomos patraukliomis dideliems energijos kiekiams saugoti dėl saugos ir ilgaamžiškumo: vandens pagrindo elektrolitai paprastai nėra lengvai užsiliepsnojantys, o pati schema geriau tinka daugkartiniams ciklams. Dėl to redokso srauto baterijos vis dažniau minimos kaip sprendimas tinklams, kuriuose sparčiai daugėja atsinaujinančios energijos.

    Numatoma, kad Laufenburge įrengta sistema turės apie 2,1 GWh talpą. Skaičiuojama, jog to pakaktų maždaug 210 000 namų ūkių elektrai užtikrinti 24 valandas, o didesniam vartotojų skaičiui – kelioms valandoms, kai tinkle prireikia papildomos galios.

    Statyboms planuojama iškasti apie 27 metrų gylio iškasą, kurioje ir būtų įrengta pagrindinė infrastruktūra. Projektą vystanti Šveicarijos bendrovė „FlexBase“ teigia, kad statybas ketinama užbaigti iki 2029 metų.

    Finansinė projekto apimtis taip pat įspūdinga: bendra vertė įvardijama 1,1–1,5 milijardo eurų. Tokios investicijos atspindi bendrą Europos kryptį – stiprinti energijos kaupimą, nes vien saulės ir vėjo generacijos augimo nepakanka patikimam tiekimui be papildomų balansavimo priemonių.

    Pastaraisiais metais energijos kaupimo tema tapo viena svarbiausių elektros sektoriaus darbotvarkėje: didelės talpos baterijos, hidroakumuliacinės elektrinės ir kitos technologijos vertinamos kaip būdas mažinti kainų šuolius bei priklausomybę nuo greitai įjungiamų iškastinių rezervų. Laufenburgo projektas rodo, kad nišinė anksčiau laikyta redokso srauto technologija grįžta į dėmesio centrą ten, kur svarbiausia – mastelis, sauga ir ilgas tarnavimo laikas.