CP v2

Tag: Tvarumas

  • 90-ųjų „jelly shoes“ sugrįžo: plastikiniai sandalai vėl madingi, bet yra vienas kabliukas

    90-ųjų „jelly shoes“ sugrįžo: plastikiniai sandalai vėl madingi, bet yra vienas kabliukas

    Dar prieš kelis dešimtmečius ryškiaspalviai permatomo plastiko sandalai buvo vasaros klasika, ypač vaikų ir paauglių spintose. Dabar vadinamieji „jelly shoes“ vėl grįžo į madą, tik šįkart juos siūlo ne tik masinės prekybos tinklai, bet ir prabangos ženklai.

    Šio modelio istorija siejama su Brazilijos gamintoja „Melissa“, kuri dar XX amžiaus pabaigoje išpopuliarino lankstaus plastiko avalynę. Nuo tada „jelly shoes“ periodiškai grįždavo į tendencijas, tačiau pastaraisiais sezonais renesansas tapo ypač ryškus.

    Mados sugrįžimą sustiprino tai, kad permatomas plastikas išplito į įvairius siluetus: ne tik klasikinius sandalus, bet ir balerinas, šlepetes, platforminius modelius bei net uždarus batelius. Dėl to tendencija tapo lengvai pritaikoma ir minimalistiniams, ir ryškiems vasaros deriniams.

    Prie bangos prisijungė ir sportinės avalynės segmentas, kuriame atsirado permatomo dizaino detalės bei konstrukcijos, pabrėžiančios lengvumą ir ventiliaciją. Tuo pat metu „jelly shoes“ pastebimai išplito socialiniuose tinkluose, kur vasaros sezonu šis stilius tampa vizualiai patraukliu, greitai kopijuojamu sprendimu.

    Vis dėlto kartu su populiarumu grįžo ir kritika. Dalį pirkėjų atgraso tai, kad plastikiniai batai karštu oru gali trinti, kaupti drėgmę ir sukelti nuospaudas, ypač jei pasirinktas netinkamas dydis ar nėra kojinių apsaugos.

    Diskusijų kelia ir medžiagos: daugelyje modelių naudojamas PVC, kurio poveikis aplinkai ir perdirbamumas jau seniai aptariami tvarumo kontekste. Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad renkantis tokio tipo avalynę verta atkreipti dėmesį į gamintojo deklaruojamas medžiagas, ilgaamžiškumą ir priežiūrą.

    Nepaisant skeptikų, permatomi sandalai ir šlepetės šią vasarą išlieka tarp ryškiausių sezono akcentų. Tendenciją palaiko ir žvaigždės bei nuomonės formuotojai, o mados cikliškumas dar kartą primena: tai, kas buvo 90-aisiais, šiandien vėl gali tapti geidžiamiausiu pasirinkimu.

  • Meksikoje kyla rekordų laužytojas: Monterėjuje statomas Torre Rise pranoks regiono milžinus

    Meksikoje kyla rekordų laužytojas: Monterėjuje statomas Torre Rise pranoks regiono milžinus

    Monterėjuje, trečiame pagal dydį Meksikos mieste, sparčiai kyla „Torre Rise“ dangoraižis, kuris, užbaigtas, turėtų tapti aukščiausiu pastatu visoje Lotynų Amerikoje. Projektas vystomas Obispado rajone, laikomame vienu prestižiškiausių miesto centrinių kvartalų.

    Planuojamas galutinis „Torre Rise“ aukštis siekia 484 metrus, o statinys jau perkopė 345 metrų ribą. Dėl šio šuolio į viršų pastatas pretenduoja patekti į maždaug 15 aukščiausių pasaulio dangoraižių sąrašą, aplenkdamas kai kuriuos gerai žinomus Europos ir JAV bokštus.

    Statybos prasidėjo 2022 metais, tačiau projektas buvo laikinai pristabdytas dėl organizacinių ir finansinių iššūkių, o vėliau darbai atnaujinti. Šis scenarijus tampa vis dažnesnis dideliuose nekilnojamojo turto projektuose, kai rinkos palūkanų normos, medžiagų kainos ir tiekimo grandinės verčia koreguoti grafikus.

    Ką žada pastato paskirtis

    Iš 484 metrų aukščio apie 408 metrai numatyti realiai naudojamoms erdvėms, o likusią dalį sudarys pastatą vainikuojanti smailė. Projekte planuojamos mišrios paskirties zonos: gyvenamosios erdvės, viešbutis, biurai ir paslaugų segmentas, kad pastatas gyvuotų ne tik darbo valandomis.

    Vystytojai taip pat akcentuoja viešąsias erdves ir miesto patirtį: numatomi apžvalgos taškai ir viešai prieinama terasa su 360 laipsnių panorama. Tokie sprendimai atitinka pastarųjų metų tendenciją, kai rekordinių aukščių projektai siekia pateisinti savo mastą ne vien privačiu pelnu, bet ir miesto traukos taškais.

    Saugumas ir tvarumo standartai

    „Torre Rise“ projektuojamas atsižvelgiant į seismiškai aktyvius regionus, todėl itin svarbūs konstrukcinio standumo ir apsaugos sprendimai. Aukštuminiuose pastatuose taip pat kritiškai reikšminga vėjo apkrovų analizė bei slėgio ir mikroklimato valdymas dideliame aukštyje.

    Projekte deklaruojama tvarumo kryptis: energijos efektyvumo priemonės, šiluminė kontrolė ir sprendimai, mažinantys pastato eksploatacijos sąnaudas. Mišrios paskirties dangoraižiai dažnai vertinami ir per miestų tankinimo prizmę, nes leidžia vienoje vietoje koncentruoti skirtingas funkcijas ir mažinti kasdienio judumo poreikį.

    Kada tikimasi pabaigos

    Skelbiama, kad dangoraižis galėtų būti užbaigtas 2026 metų pabaigoje arba 2027 metų pradžioje. Jei planai bus įgyvendinti, Monterėjus dar labiau įtvirtins pozicijas kaip vienas ryškiausių šiuolaikinės aukštuminės statybos centrų regione.

    Pastaruoju metu miestas vis dažniau minimas kaip sparčiai modernėjantis verslo ir nekilnojamojo turto mazgas, kuriame auga prabangių projektų koncentracija. „Torre Rise“ šioje konkurencijoje tampa ne tik simboliniu, bet ir labai apčiuopiamu ambicijų matu.

  • Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Fajanso sugrįžimas į namus

    Ilgus metus su nostalgija sietas Włocławeko fajansas šiandien išgyvena ryškų sugrįžimą ir vėl tampa geidžiamu interjero akcentu. Rankomis dekoruoti indai bei vazos vis dažniau derinami prie šiuolaikinio minimalizmo, nes suteikia erdvei šilumos ir išskirtinumo.

    Interjero dizaineriai pastebi, kad žmonės pavargo nuo vienodų, masinės gamybos sprendimų, todėl vis labiau vertina daiktus su istorija. Būtent todėl tradicinės keramikos raštai vėl atsiranda tiek moderniuose butuose, tiek atnaujintuose senuose namuose.

    Istorija prasidėjo dar 1873 metais

    Włocławeko fajanso tradicija siekia 1873 metus, kai mieste pradėjo veikti pirmoji gamykla, iš kurios vėliau išaugo gerai atpažįstama keramikos mokykla. Per dešimtmečius čia formavosi saviti ornamentai, o produkcija pamažu tapo atpažįstama ne tik Lenkijoje.

    Tarpukariu Włocławekas išgyveno pakilimą, o gaminiai keliavo į užsienio rinkas ir buvo rodomi tarptautinėse parodose. Šis laikotarpis dažnai vadinamas vienu svarbiausių, nes būtent tada sustiprėjo meistrystės standartai ir dizaino ambicijos.

    Kodėl šis raštas vėl madingas?

    Po Antrojo pasaulinio karo fajanso kryptis dar labiau pasuko į taikomąją dailę, o liaudies meno įkvėpti motyvai įsitvirtino kaip vienas ryškiausių bruožų. Plačiausiai atpažįstamas tapo kobalto spalvos gėlių motyvas, kuris daugeliui iki šiol primena vaikystės virtuvę ar močiutės indaują.

    Vėliau gamybą stipriai paveikė ekonominiai pokyčiai, o 1990 metais ji buvo sustabdyta. Gamyba buvo atnaujinta 2002 metais, tačiau per COVID-19 pandemiją vėl patyrė pertrūkį, o dabar tradicija tęsiama iš naujo, pritaikant ją šiuolaikiniams poreikiams.

    Šiandien fajansas vertinamas kaip vienas ryškus, charakteringas interjero akcentas, galintis pakeisti įspūdį net ir santūrioje erdvėje. Rankų darbo estetika, autentiškumas ir ilgaamžiškumo idėja dera su augančiu dėmesiu tvarumui ir lėtesniam vartojimui.

    Rinkoje matyti ir dar viena tendencija: jaunajai kartai vis dažniau patinka daiktai, turintys aiškią kilmę ir istoriją, todėl senieji raštai tampa ne praeities simboliu, o šiuolaikišku pasirinkimu. Tokia keramika dažnai perkama ne tik kasdieniam naudojimui, bet ir kaip kolekcinė, ilgiau vertę išlaikanti detalė.

  • Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Pastaraisiais metais augalinių gėrimų pasirinkimas sparčiai plečiasi, o šalia įprastų avižų, migdolų ar sojų vis dažniau minimas ir bulvių pienas. Šis gėrimas pristatomas kaip neutralaus skonio, lengvai pritaikomas kasdienėje mityboje ir tinkamas daliai žmonių, vengiančių įprasto pieno.

    Bulvių pienas paprastai gaminamas iš virtų bulvių, vandens ir papildomų ingredientų, kurie pagerina tekstūrą bei skonį. Kadangi sudėtis priklauso nuo gamintojo ar recepto, pirkėjams rekomenduojama atidžiai skaityti etiketes, ypač jei svarbu cukraus ar riebalų kiekis.

    Šio gėrimo populiarumą didina ir tai, kad jis natūraliai neturi laktozės, todėl gali būti alternatyva žmonėms, kurie įprastą pieną toleruoja prasčiau. Be to, jis dažnai pasirenkamas ir tada, kai norima išvengti sojų, riešutų ar glitimo, tačiau čia būtina patikrinti, ar gaminyje nėra atitinkamų priedų ar galimos kryžminės taršos.

    Maistine prasme bulvės savaime yra angliavandenių ir kalio šaltinis, tačiau gėrimo maistingumą dažnai lemia ne pati žaliava, o tai, ar produktas praturtintas kalciu, vitaminu D ar vitaminu B12. Būtent šių medžiagų kartais trūksta žmonėms, kurie atsisako gyvūninės kilmės pieno, todėl praturtinimas tampa svarbiu pasirinkimo kriterijumi.

    Praktikoje bulvių pienas vertinamas dėl švelnaus skonio ir to, kad jis gali tikti kavai, košėms, kokteiliams ar kepiniams, neužgoždamas kitų ingredientų. Kai kurie gamintojai taip pat akcentuoja, kad gėrimas gerai putoja, todėl tampa įdomus pasirinkimas ruošiant kapučiną ar latę namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl vartotojai atsigręžia į naujus augalinius gėrimus, yra tvarumas. Europos Sąjungoje matoma kryptis mažinti maisto sistemos poveikį aplinkai, o augalinės kilmės alternatyvos dažnai siejamos su mažesnėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, palyginti su pienininkyste, nors konkretūs rodikliai priklauso nuo gamybos, pakavimo ir logistikos.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad augalinis gėrimas nėra automatinis pieno pakaitalas pagal sudėtį. Jei bulvių pienas pasirenkamas vietoj karvės pieno kasdien, verta įvertinti baltymų kiekį, pridėtinį cukrų ir tai, ar produktas praturtintas svarbiausiomis medžiagomis, kad mityba išliktų visavertė.

  • Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Vyšnių sezonui įsibėgėjus daugelis jų kauliukus automatiškai išmeta, tačiau jie gali praversti ir po to, kai uogos jau suvalgytos. Kauliukai nėra skirti tiesioginiam vartojimui, bet tinkamai paruošti gali tapti praktiška žaliava buityje.

    Specialistai primena, kad vyšnių kauliukuose, kaip ir kituose kaulavaisiuose, yra natūralių junginių, kurie netinkamai naudojami gali kelti riziką. Dėl to jų nereikėtų traiškyti, kramtyti ar bandyti vartoti kaip maisto papildą, ypač vaikams.

    Viena populiariausių idėjų namuose yra šildomos ar vėsinamos pagalvėlės. Išplauti, gerai išdžiovinti ir į medžiaginį maišelį suberti kauliukai gali būti pašildomi ir naudojami kaip šilumos kompresas, o atvėsinti šaldiklyje tinka trumpam patinimui ar diskomfortui mažinti.

    Sode kauliukai gali būti panaudojami kaip drenažinis sluoksnis vazonuose ar kaip biri užpildo medžiaga lengviems darbams, kai nereikia maistinės terpės. Tokiu atveju svarbiausia juos išplauti nuo minkštimo likučių, kad nepritrauktų vabzdžių ir nepradėtų skleisti kvapo.

    Jei kauliukus ketinate kaupti, patariama juos perplauti, nusausinti ir džiovinti gerai vėdinamoje vietoje, kol neliks drėgmės. Laikyti verta sausai, kad nepradėtų pelyti, o naudoti tik tuomet, kai aišku, kad jie nebus kontaktuojami su maistu ar vartojami per burną.

  • „Popeyes“ maisto likučiai po uždarymo: kodėl dalis jų esą keliauja į šiukšliadėžę

    Greitojo maisto tinklų maisto švaistymo tema vis dažniau atsiduria viešojoje erdvėje, tačiau ne visos bendrovės aiškiai komunikuoja, kas nutinka nesuvalgytiems patiekalams dienos pabaigoje. Apie „Popeyes“ oficialią praktiką viešai pateikiama mažai informacijos, o socialiniuose tinkluose pasirodantys liudijimai skatina diskusijas.

    Interneto forumuose, tarp jų ir „Reddit“, dalis asmenų, prisistatančių buvusiais ar esamais darbuotojais, teigia, kad uždarant restoraną didelė dalis likusio maisto išmetama. Tokie pasakojimai nėra oficialiai patvirtinti, tačiau jie kartojasi ir apima vištieną, garnyrus bei kitus neparduotus produktus.

    „Dirbau „Popeyes“, ir maisto į atliekas keliaudavo beprotiškai daug, o vadovai griežtai reikalavo išmesti viską“, – sakė vienas vartotojas, prisistatęs darbuotoju.

    Kituose komentaruose tvirtinama, kad darbuotojams ne visada leidžiama maistą pasiimti namo, net jei jis dar tinkamas vartoti. Kai kurie pasakojimai mini išimtis, priklausančias nuo konkretaus vadovo sprendimų, o taip pat atvejus, kai dalis produktų panaudojama ruošiant kitus patiekalus, pavyzdžiui, padažus.

    Kodėl maisto nedovanoja?

    Iš šalies gali atrodyti logiška maisto likučius perduoti labdarai ar bent jau atiduoti darbuotojams, tačiau praktikoje tai komplikuoja maisto saugos reikalavimai. Paruoštas karštas maistas turi griežtas laikymo, atšaldymo ir temperatūros kontrolės taisykles, o jų nesilaikymas gali kelti riziką sveikatai.

    JAV Maisto ir vaistų administracija yra pateikusi gaires, kaip mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įstaigos gali saugiai organizuoti maisto dovanojimą. Vis dėlto ne visi restoranai turi infrastruktūrą, procesus ir personalo resursus užtikrinti tinkamą atsekamumą, laikymo sąlygas ir greitą logistiką iki paramos gavėjų.

    Kita dažnai minima priežastis yra teisinė atsakomybė ir reputacijos rizika, jei žmogus apsinuodytų netinkamai laikytu ar pasibaigusio galiojimo maistu. Nors daugelyje jurisdikcijų egzistuoja vadinamosios geros valios donorystės apsaugos, verslai neretai renkasi konservatyvų kelią, kad išvengtų ginčų ir galimų ieškinių.

    Darbuotojų maistas ir paradoksas

    Diskusijose taip pat keliama tema, kad leidus darbuotojams laisvai pasiimti likučius, gali atsirasti paskata specialiai gaminti daugiau prieš pat uždarymą. Tokia praktika, anot kai kurių restoranų valdymo specialistų, gali padidinti nuostolius ir realiai sukurti dar daugiau atliekų, todėl dalis tinklų renkasi griežtą likučių nurašymo politiką.

    Pastaraisiais metais maisto švaistymo mažinimas tampa vis svarbesne tiek verslo, tiek reguliuotojų, tiek vartotojų darbotvarkės dalimi. Tinklai dažniau diegia paklausos prognozavimo sistemas, meniu optimizavimą, dinaminį gamybos planavimą ir vidines procedūras, padedančias mažinti perteklių, tačiau viešai apie tai komunikuojama nevienodai.

    Kol „Popeyes“ nepateikia aiškiai apibrėžtos ir viešai patikrinamos politikos, socialiniuose tinkluose sklandantys pasakojimai lieka tik netiesioginiais signalais. Vis dėlto jie primena, kad maisto sauga, atsakomybė ir tvarumas dažnai susiduria vienoje, ne visada paprastai išsprendžiamoje, vietoje.

  • Kanarų salos ruošia naują mokestį turistams: mokėsi savanoriškai, bet pinigai keliaus tiksliai

    Kanarų salos ruošia naują mokestį turistams: mokėsi savanoriškai, bet pinigai keliaus tiksliai

    Kanarų salos, vienas populiariausių Ispanijos kurortų regionų, žengia neįprastą žingsnį: vietoje privalomo turisto mokesčio čia diegiama savanoriška įmoka, skirta tvarumo ir gamtos atkūrimo projektams. Tokiu būdu siekiama, kad turizmo sukuriama vertė labiau grįžtų į vietos bendruomenes ir aplinką.

    Skelbiama, kad 2025 metais salynas sulaukė 18,4 mln. lankytojų, o vidutinė viešnagės trukmė siekė apie devynias dienas. Dėl didelio srauto vis dažniau keliami klausimai, kaip finansuoti infrastruktūrą, gamtos apsaugą ir mažinti turizmo poveikį, neapkraunant vietos gyventojų.

    Kas yra RegNext fondas?

    Regiono institucijos pristatė Kanarų salų turizmo regeneracijos ir gamtos atkūrimo fondą RegNext. Jo esmė – sukurti atsekamą ir skaidrų finansavimo modelį, leidžiantį savanoriškai surinktas lėšas nukreipti tiesiai į aiškiai apibrėžtus projektus.

    Sistema bus taikoma pagrindinėse salose, įskaitant Tenerifę, Gran Kanariją, Lansarotę, Fuerteventūrą, La Palmą, La Gomerą ir El Hierro. Pirminiame etape numatyta atrinkti penkis bandomuosius projektus: po vieną salose, kur turizmo spaudimas didžiausias, ir vieną socialinį projektą visam salynui.

    „Komisija sukurs savanorišką, atsekamą ir skaidrią finansavimo sistemą, kuri leis lėšas tiesiogiai skirti regeneracijos projektams“, – nurodė Kanarų salų turizmo atstovai.

    Kokiems tikslams bus skiriamos lėšos?

    RegNext finansuojami projektai bus vertinami pagal rezultatą, o ne vien pagal išleistą biudžetą. Tarp numatomų krypčių minimas emisijų mažinimas, buveinių atkūrimas, rūšių apsauga, kraštovaizdžio gerinimas, žaliųjų darbo vietų kūrimas ir socialinės atskirties mažinimas.

    Toks požiūris atspindi augančią regeneracinio turizmo kryptį, kai tikslas nėra vien mažinti žalą, bet ir aktyviai gerinti aplinkos bei bendruomenių būklę. Europoje vis daugiau krypčių svarsto turisto mokesčius ar tikslines rinkliavas, tačiau Kanarų salų pasirinktas savanoriškas modelis išsiskiria bandymu didinti pasitikėjimą per skaidrumą.

    Ką tai reiškia keliautojams ir verslui?

    Prie iniciatyvos prisijungė turizmo rinkos dalyviai, tarp jų – „easyJet holidays“, taip pat minimos tokios organizacijos kaip „TUI“, „Expedia“, „Jet2“ ir „Jet2holidays“. Pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas, o procesą palaikė ir UN Tourism.

    Turizmo sektorius regione yra vienas svarbiausių darbdavių: nurodoma, kad jis suteikia darbą 280 534 žmonėms. Todėl sprendimas ieškoti papildomų, bet ne privalomų lėšų šaltinių vertinamas kaip bandymas suderinti ekonominę naudą su ilgalaikiu gamtos ir vietos bendruomenių atsparumu.

    „Tikime, kad kryptys klesti tada, kai turizmas aktyviai palaiko vietas ir bendruomenes, kurios leidžia atostogoms įvykti“, – teigiama „easyJet holidays“ pareiškime.

    Keliautojams tai reikš, kad planuojant atostogas Kanarų salose greta įprastų išlaidų atsiras galimybė savanoriškai prisidėti prie konkrečių, viešai aprašytų projektų. Tikimasi, kad aiškus atsekamumas ir viešas rezultatų stebėjimas taps pagrindine paskata aukoti, net kai įmoka nėra privaloma.

  • Kur dingsta „Sam’s Club“ neparduotas maistas: dovanos, perdirbimas ir biokuras vietoj sąvartynų

    Ką daro su neparduotais produktais?

    Didmeninės prekybos tinklas „Sam’s Club“, priklausantis tai pačiai grupei kaip ir „Walmart“, dalį neparduoto maisto nukreipia labdarai, o tai, kas nebetinka vartoti, atiduoda perdirbimui. Tokia praktika siekiama mažinti maisto švaistymą ir sąvartynuose atsiduriantį organinių atliekų kiekį.

    Įmonė viešai deklaruoja prisijungusi prie JAV iniciatyvos, kuria siekiama iki 2030 metų perpus sumažinti maisto praradimus ir švaistymą. Tai atitinka platesnę tendenciją mažmeninėje prekyboje, kai tvarumo tikslai jungiami su kaštų mažinimu ir efektyvesne logistika.

    Maistas keliauja į paramą

    „Sam’s Club“ ir „Walmart“ jau daugiau nei dešimtmetį bendradarbiauja su kampanija Fight Hunger. Spark Change., kurios metu renkamos lėšos maisto bankų tinklui Feeding America. Mechanizmas paprastas: dalis pajamų nuo pasirinktų prekių ir pirkėjų aukos kasose nukreipiamos paramai.

    Pasak bendrovės skelbiamų duomenų, nuo 2006 metų per „Walmart“ ir „Sam’s Club“ kanalus paaukota daugiau kaip 4 080 000 000 kilogramų maisto. Tokia apimtis parodo, kad labdaros srautai čia nėra pavienės akcijos, o ilgalaikės tiekimo grandinės dalis.

    Kas nebetinka valgyti, virsta biokuru

    Ne visas maistas gali būti paaukotas, todėl dalis produkcijos nukreipiama perdirbimui. 2023 metais „Walmart“ pranešė pradedanti bendradarbystę su „Denali“ – organizacija, kuri priima vartoti nebetinkamas palaidas ar supakuotas maisto atliekas ir jas paverčia biokuru, kompostu ar kitomis naudingomis žaliavomis.

    „Denali“ skaičiuoja, kad viena dalyvaujanti „Walmart“ ar „Sam’s Club“ vieta per metus gali apdoroti apie 90 700 kilogramų maisto atliekų. Tokie skaičiai svarbūs ir praktiniu požiūriu, nes mažina išlaidas atliekų tvarkymui bei sąvartynų mokesčiams.

    Technologijos sandėliuose mažina švaistymą

    Svarbi šio modelio dalis yra vadinamoji Zero Depack sistema, kai sandėlių gale įrengti išpakavimo įrenginiai greitai atskiria pakuotes nuo turinio. Taip paspartinamas procesas, o darbuotojams nereikia rankomis ardyti pakuočių ir ruošti atliekų išvežimui.

    Tokiu būdu atliekos, kurios anksčiau galėjo keliauti į sąvartyną, paverčiamos vienalyte mase, tinkama tolesniam perdirbimui. Įmonė pabrėžia, kad įdiegus įrangą, kasdieniam darbui reikia minimaliai papildomų resursų.

    Tvarumas apima ir tiekėjus

    „Sam’s Club“ teigia siekianti mažinti švaistymą ne vien tvarkydama likučius, bet ir dirbdama su tiekėjais, kurie panaudoja vizualiai neidealią, tačiau kokybišką žaliavą. Pavyzdžiu įvardijami džiovintų vaisių produktai, gaminami iš nestandartinės išvaizdos vaisių.

    Be to, su „Member’s Mark“ prekės ženklu siejami įsipareigojimai mažinti pirminio plastiko naudojimą, atsisakyti dalies probleminių sudedamųjų dalių ir stiprinti atsakingą žaliavų tiekimą. Tokios kryptys atitinka rinkos spaudimą didiesiems prekybininkams skaidrinti tiekimo grandines ir mažinti poveikį aplinkai.

  • Neišmeskite agurkų stiklainio: vienas varžtas ir dangtelis atrodys kaip 70 eurų interjero detalė

    Neišmeskite agurkų stiklainio: vienas varžtas ir dangtelis atrodys kaip 70 eurų interjero detalė

    Stiklainiai po agurkų ar uogienių vis dažniau tampa ne atlieka, o lengvai pritaikomu namų daiktu. Tvarumo kryptis ir brangstančios interjero smulkmenos skatina žmones ieškoti sprendimų, kurie kainuoja mažai, bet atrodo tvarkingai ir moderniai.

    Paprasčiausia idėja – iš stiklainio pasigaminti dekoratyvų laikymo indą, primenantį vaistinių ar senovinių sandėliukų tarą. Didžiausią skirtumą sukuria ne stiklas, o dangtelis: užtenka pritvirtinti nedidelę baldinę rankenėlę arba gaubtą, ir indas iš karto įgauna prabangesnę išvaizdą.

    Prieš pradedant darbą stiklainį svarbu kruopščiai išplauti ir nuimti etiketę. Klijų likučius dažniausiai padeda pašalinti šiltas vanduo, o jei jų daugiau – aliejus ar kitas riebalus tirpdantis būdas, kad paviršius liktų švarus ir neliptų dulkės.

    Kad rankenėlė laikytųsi tvirtai, dangtelyje dažnai daroma nedidelė skylutė ir naudojamas varžtas su veržle. Jei gręžti nesinori, galima rinktis stiprius klijus, tačiau mechaninis tvirtinimas paprastai būna patikimesnis kasdieniam naudojimui, ypač jei indą dažnai atidarote.

    Dangtelį galima perdažyti, kad stiklainis atrodytų vientisas: tam tinka purškiami dažai, o norint subtilesnio efekto – matinį paviršių suteikiančios priemonės. Matinis stiklas vizualiai paslepia turinį, tačiau išlaiko švaros įspūdį, todėl toks indas dera ir vonioje, ir virtuvėje.

    Tokiems projektams tinka ne tik agurkų stiklainiai, bet ir tara nuo majonezo, padažų ar džemų, svarbiausia, kad būtų užsukamas dangtelis. Paruoštus indus patogu naudoti kruopoms, prieskoniams, kosmetikai, vatos diskeliams ar biuro smulkmenoms, o keli skirtingų dydžių stiklainiai lentynoje gali tapti ir interjero akcentu.

    Renkantis medžiagas verta atkreipti dėmesį į praktiškumą: jei indas bus laikomas drėgnesnėje vietoje, metalinės detalės turėtų būti atsparios korozijai. Taip pat svarbu prisiminti, kad ne visi klijai tinka stiklui ir metalui, todėl patikimiausia rinktis universalius, aiškiai nurodytus tokioms medžiagoms.

    Ši tendencija dera su žiedinės ekonomikos principais, kai daiktai naudojami pakartotinai, o atliekų kiekis mažėja. Nors tai tik smulki namų idėja, ji dažnai tampa pirmu žingsniu įpročiams, kurie ilgainiui padeda sutaupyti ir kurti tvarkingesnę, mažiau perkrautą erdvę.

  • Butanas stato didžiausią oro uostą: vartai prie Himalajų, siekiantys milijonų keleivių

    Butanas stato didžiausią oro uostą: vartai prie Himalajų, siekiantys milijonų keleivių

    Butanas, nedidelė Pietų Azijos valstybė Himalajų regione, stato didžiausią šalies oro uostą – Gelephu tarptautinį oro uostą. Projektas turėtų iš esmės pakeisti Butano susisiekimą su pasauliu, kuris iki šiol daugiausia rėmėsi sudėtingu Paro oro uostu kalnuotoje vietovėje.

    Naujojo oro uosto terminalą suprojektavo architektų studija „Bjarke Ingels Group“. Skelbiama, kad pastate bus derinama vietos tradicija, gamta ir šiuolaikinė inžinerija, o terminalas bus statomas iš vietinės medienos ir dekoruojamas tradiciniais butaniečių raižiniais.

    Numatyta, kad terminalo plotas sieks apie 68 000 kvadratinių metrų, o per pastatą drieksis vidinis kiemas su augalais. Ši žaliąja zona vadinama riba turėtų atskirti vidaus ir tarptautinių skrydžių srautus, o ant stogo planuojama įrengti saulės elektrinės modulius.

    Planuojama, kad kilimo ir tūpimo tako ilgis sudarys 3 000 metrų. Oro uosto pralaidumas iki 2040 metų turėtų pasiekti 1,3 mln. keleivių per metus, o ilgalaikėje perspektyvoje, iki 2065 metų, numatoma plėtra iki 5,5 mln. keleivių per metus.

    Projektuotojai nurodo, kad infrastruktūra bus pritaikyta didesniems orlaiviams, įskaitant „Airbus A350“ ir „Boeing 777“. Tai svarbus pokytis Butanui, nes didesnių lėktuvų priėmimas atveria galimybes tiesioginiams tolimesniems maršrutams ir stabilesniems turistų bei verslo srautams.

    Gelephu oro uostas vystomas kaip platesnio sumanymo dalis – Gelephu Mindfulness City, pristatomo kaip tvarumu ir mažomis emisijomis grįstas urbanistinis projektas. Planuojama, kad ši teritorija turės investicijoms palankesnę reguliacinę aplinką ir sieks pritraukti kapitalą į žaliąsias technologijas, švietimą ir skaitmenizaciją.

    Butano valdžios komunikacijoje pabrėžiama, kad naują vietą pasirinkta ir dėl Paro oro uosto ribojimų. Paro laikomas vienu sudėtingiausių oro uostų pasaulyje: jis įrengtas siaurame slėnyje maždaug 2 200 metrų aukštyje virš jūros lygio, jį supa kalnų masyvai, o tai didina pilotavimo sudėtingumą ir riboja didelių lėktuvų operacijas.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad didelė dalis žemės darbų, susijusių su teritorijos paruošimu ir darbais prie Paitha upės, jau atlikta. Toliau numatoma pereiti prie tako, riedėjimo takų, drenažo sistemų ir kitos kritinės aviacijos infrastruktūros statybos.

    „Baigus žemės darbus, pereisime į kitą svarbų etapą – oro uosto plėtrą, kuri apims kilimo ir tūpimo taką, riedėjimo takus, drenažą ir kitą infrastruktūrą, būtiną saugiai skrydžių veiklai. Lygiagrečiai bus ruošiamasi terminalo statybai“, – sakė Butano transliuotojui BBS vyresnysis inžinierius Dorji Wangchukas.

    Jeigu darbai vyks pagal planą, oro uosto atidarymas numatomas 2029 metų gruodį. Projektas taip pat projektuojamas taip, kad ateityje būtų galima palyginti lengvai didinti pajėgumus, jei Butano turizmas ir ekonominė veikla regione augs sparčiau nei prognozuota.