CP v2

Tag: Vėjo jėgainės

  • Lenkija švelnina vėjo jėgainių parkų modernizavimo taisykles: ką keičia 30 proc. riba ir 150 metrų

    Lenkija švelnina vėjo jėgainių parkų modernizavimo taisykles: ką keičia 30 proc. riba ir 150 metrų

    Lenkijos vyriausybė patvirtino pakeitimus, kurie turėtų palengvinti esamų vėjo jėgainių parkų modernizavimą, vadinamąjį repoweringą. Klimato ir aplinkos ministrės Paulinos Hennig-Kloskos teigimu, sprendimas turėtų atverti kelią didesnei pigesnės elektros gamybai, tačiau su aiškiomis apsaugomis.

    Esminė naujovė ta, kad daliai modernizavimo projektų nebereikės atskiro sprendimo dėl poveikio aplinkai. Tai būtų taikoma tais atvejais, kai modernizavimas didina elektrinės suminę vardinę galią ne daugiau kaip 30 proc., o projektas vykdomas ne saugomose gamtos teritorijose.

    Kur sprendimas liks privalomas?

    Poveikio aplinkai vertinimo reikalavimai išlieka projektams, kurie yra šalia saugomų teritorijų, pavyzdžiui, nacionalinių parkų, rezervatų ar kraštovaizdžio parkų. Tokiose vietose vėjo energetikos plėtra tradiciškai vertinama griežčiau dėl buveinių, paukščių migracijos ir kitų jautrių veiksnių.

    Nauja tvarka taip pat nepanaikina kitų bazinių ribojimų, susijusių su teritorijų planavimu, gyvenamųjų pastatų apsauga ir infrastruktūros saugumu. Kitaip tariant, palengvinimas skirtas pirmiausia esamų parkų atnaujinimui, o ne neribotam naujų projektų įteisinimui.

    Leis perkelti turbinas iki 150 metrų

    Pakeitimai numato galimybę perkelti turbinas iki 150 metrų spinduliu nuo esamos vietos ašies. Tokia nuostata aktuali, kai senų pamatų nebeįmanoma panaudoti arba naujesnei, didesnei įrangai reikia kitokių konstrukcinių sprendimų ar geresnio išdėstymo pagal vyraujančias vėjo kryptis.

    Vis dėlto perstatymas turės atitikti papildomas sąlygas: naujos turbinos negalės padidinti neigiamo poveikio paukščiams ir šikšnosparniams, lyginant su ankstesne situacija. Taip pat numatyta, kad turbina turi būti ne arčiau kaip 250 metrų nuo miško ribos.

    Atstumai iki namų nesikeičia

    Vyriausybė pabrėžia, kad pakeitimai nekeičia minimalaus atstumo nuo vėjo jėgainių iki gyvenamųjų pastatų, kuris šiuo metu Lenkijoje siekia 700 metrų. Tokia pati logika taikoma ir atstumams iki aukštos įtampos elektros tinklų bei saugomų gamtos teritorijų.

    „Tai galimybė turėti daugiau pigios ir švarios energijos Lenkijos elektros sistemoje“, – sakė Paulina Hennig-Kloska.

    Ministerija akcentuoja, kad per pastaruosius metus vėjo turbinų technologijos smarkiai patobulėjo: naujesni įrenginiai gali pagaminti daugiau elektros, dirbti tyliau ir efektyviau išnaudoti vėjo sąlygas. Dėl to repoweringo projektai neretai leidžia ženkliai pakelti gamybą neplečiant parkų į naujas teritorijas.

    Ši iniciatyva vertinama ir platesniame politiniame kontekste, nes vėjo energetikos reguliavimas Lenkijoje pastaraisiais metais buvo dažnų diskusijų objektas. Dabar pasirinktas kelias rodo norą greičiau didinti vietinę elektros gamybą, kartu išlaikant jautriausių vietovių apsaugą.

  • Vėjo jėgainės ir nacionalinis saugumas: britų kariuomenė įspėja dėl radarų aklųjų zonų

    Vėjo jėgainės ir nacionalinis saugumas: britų kariuomenė įspėja dėl radarų aklųjų zonų

    Vėjo energetikos plėtra Jungtinėje Karalystėje vis dažniau susiduria ne su leidimų ar tinklo pralaidumo problemomis, o su nacionalinio saugumo reikalavimais. Dideli vėjo jėgainių parkai gali trikdyti oro gynybos radarų darbą ir sukurti vadinamąsias akląsias zonas, kuriose sudėtingiau aptikti bei sekti orlaivius.

    Toks klausimas kilo vertinant Fallago Rig vėjo jėgainių projektą Škotijos pasienio regione, kai britų Gynybos ministerija perspėjo apie galimą poveikį Brizlee Wood oro gynybos radarui. Šis radaras naudojamas stebėti Jungtinės Karalystės oro erdvę ir padėti identifikuoti nežinomus taikinius realiu laiku.

    Kaip jėgainės veikia radarus?

    Radarams vėjo jėgainės kelia problemų dėl aukštų bokštų ir besisukančių menčių, kurios atspindi radijo bangas ir sukuria vadinamąjį triukšmą. Dėl to radarui tampa sunkiau atskirti tikrą taikinį nuo klaidingų atspindžių arba užtikrintai sekti objektą tam tikrose kryptyse.

    Akląja zona paprastai vadinama erdvė, kurioje radaro aptikimo ar sekimo geba suprastėja tiek, kad didėja rizika nepastebėti mažesnių, žemai skrendančių ar netipinių objektų. Gynybos planuotojams tai svarbu ne tik dėl karinės aviacijos, bet ir dėl galimų neteisėtų įskridimų ar bepiločių orlaivių keliamų grėsmių.

    Kodėl projektas vis tiek gavo leidimą?

    Fallago Rig atvejis išryškino, kad sprendimas nebūtinai remiasi principu, jog radaras turi likti visiškai nepaveiktas. Praktikoje leidimai gali būti suteikiami su sąlyga, kad bus įdiegtos techninės poveikio mažinimo priemonės, kurios sumažins trikdžių tikimybę iki priimtino lygio.

    Tokios priemonės paprastai apima radaro programinės įrangos atnaujinimus, filtravimo algoritmus, papildomų jutiklių integravimą ar net atskirų stebėjimo sistemų diegimą, kad būtų kompensuotos silpnesnės aprėpties zonos. Derybos tarp vystytojų ir gynybos institucijų dažnai tęsiasi ir po pirminių sprendimų, ypač planuojant plėtrą ar parko išplėtimą.

    „Svarbiausia tampa ne klausimas, ar trikdžiai egzistuos, o ar jie gali būti patikimai suvaldyti techninėmis priemonėmis“, – teigiama su projektu susijusiuose vertinimuose.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Šis konfliktas rodo platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos objektų poveikis vertinamas ne vien pagal elektros gamybą ar poveikį aplinkai, bet ir pagal kritinės infrastruktūros bei gynybos sistemų patikimumą. Vėjo parkų planavimas vis dažniau apima ne tik vietos bendruomenių, bet ir oro navigacijos, ryšių bei radarų sistemų suderinamumo analizę.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizika nebūtinai apsiriboja pačiu parku: radarų aprėpties pokyčiai gali pasireikšti platesnėje teritorijoje, priklausomai nuo reljefo, atstumų ir radaro darbo režimų. Dėl to vystytojams tenka anksti įtraukti gynybos ir aviacijos institucijas, kad projektai neįstrigtų vėlyvoje stadijoje, kai pakeitimai tampa brangūs ir sudėtingi.

    Jungtinės Karalystės patirtis rodo, kad spartėjant vėjo energetikos plėtrai, nacionalinio saugumo argumentai gali tapti vienu svarbiausių faktorių, lemiančių ne tik konkrečių parkų vietą, bet ir technologinius reikalavimus visam sektoriui.

  • Kinija planuoja milžinišką 8,4 GW atsinaujinančios energijos kompleksą Etiopijoje: kas už to stovi?

    Kinija planuoja milžinišką 8,4 GW atsinaujinančios energijos kompleksą Etiopijoje: kas už to stovi?

    Kinijos atsinaujinančios energetikos bendrovės planuoja projektą, kuris savo mastu galėtų pakeisti ištiso regiono elektros sistemą. Numatyta sujungti vėjo jėgainių parkus, saulės elektrines ir energijos kaupimo sprendimus į vieną didžiulį kompleksą.

    Išskirtinumas tas, kad šis projektas būtų statomas ne Kinijoje, o Rytų Afrikoje. Planuojama vieta – Etiopija, tūkstančiai kilometrų nuo Kinijos, tačiau su sąlygomis, kurios palankios ir vėjui, ir saulės energijai.

    Preliminariai įvardijama bendra planuojama galia siekia apie 8,4 gigavato. Toks skaičius energetikoje reikšmingas, nes prilygsta kelių didelių elektrinių generacijai ir, priklausomai nuo tinklo pajėgumų, galėtų tapti svarbiu tiekimo šaltiniu ne vienai teritorijai.

    Kas planuojama Etiopijoje

    Pagal viešai aptariamus projekto kontūrus, vėjo dalis galėtų apimti apie 1 000 turbinų, išdėstytų didelėse teritorijose. Greta būtų vystomi saulės elektrinių laukai, kuriuose galėtų veikti milijonai fotovoltinių modulių.

    Numatoma, kad kartu būtų diegiamos ir baterijų sistemos, leidžiančios kaupti energiją, kai gamyba viršija paklausą, ir ją atiduoti vėliau. Tokie sprendimai ypač svarbūs didelės apimties vėjo ir saulės projektams, nes padeda stabilizuoti tiekimą ir mažinti svyravimus tinkle.

    Skaičiuojama, kad įgyvendinus pilną plėtros etapą investicijos galėtų siekti apie 13 milijardų eurų. Galutinė suma priklausytų nuo pasirinktų technologijų, tinklų prijungimo apimties, saugojimo sprendimų ir vietinės infrastruktūros kūrimo.

    Kodėl pasirinkta ne Kinija

    Kinija jau turi vienus didžiausių pasaulyje vėjo ir saulės parkų, tačiau pastaraisiais metais vis aktyviau dalyvauja energetikos projektuose užsienyje. Tai siejama ir su technologijų gamintojų eksporto ambicijomis, ir su valstybių, kurioms reikia naujos elektros generacijos, paklausa.

    Etiopijai tai aktualu ir dėl energetikos struktūros: šalis reikšmingą dalį elektros tradiciškai sieja su hidroenergija, o kritulių svyravimai ir sausros gali turėti tiesioginę įtaką gamybai. Vėjo ir saulės projektai kartu su kaupimu dažnai pristatomi kaip būdas diversifikuoti šaltinius ir sumažinti priklausomybę nuo sezoniškumo.

    Projektas taip pat gali tapti impulsu infrastruktūrai: vystant tokią apimtį paprastai reikia naujų perdavimo linijų, skirstymo pajėgumų ir pramoninių sprendimų. Be to, dideli objektai dažnai kuriami etapais, todėl tikėtina, kad galutinė apimtis priklausys nuo finansavimo, leidimų ir tinklo plėtros tempo.

    Kas jau žinoma apie dalyvius

    Su projekto planais siejami susitarimai, kuriuos yra pasirašiusi Kinijos vėjo energetikos įrangos gamintoja „Ming Yang Smart Energy“. Tokie susitarimai paprastai žymi ketinimus bendradarbiauti, tačiau nebūtinai reiškia, kad visi techniniai ir finansiniai sprendimai jau patvirtinti.

    Kol kas reikšminga dalis detalių lieka vystymo stadijoje: konkreti įgyvendinimo seka, prijungimo prie tinklo sprendiniai ir realus generacijos panaudojimas priklausys nuo Etiopijos elektros sistemos modernizavimo bei regioninių perdavimo projektų. Vis dėlto pati idėja sujungti vėją, saulę ir kaupimą vienoje sistemoje rodo kryptį, kuria juda didelio masto atsinaujinančios energetikos plėtra.

    Jei planai būtų įgyvendinti, tai galėtų tapti vienu didžiausių atsinaujinančios energetikos kompleksų pasaulyje ir svarbiu atspirties tašku Rytų Afrikos elektros balansui. Kartu tai būtų ir aiškus signalas, kad Kinijos gamintojai bei vystytojai siekia didelius projektus kurti globaliai, o ne tik vidaus rinkoje.

  • Graikija griežtina atsinaujinančios energetikos planavimą: kur nebegalės atsirasti parkai

    Graikija griežtina atsinaujinančios energetikos planavimą: kur nebegalės atsirasti parkai

    Graikija pristatė naują specialųjį teritorijų planavimo pagrindą atsinaujinančiai energetikai, kuriuo siekiama aiškiau sureguliuoti, kur ir kokiomis sąlygomis gali būti vystomi saulės, vėjo bei energijos kaupimo projektai. Energetikos ministerija pabrėžia, kad spartus pajėgumų augimas turi būti derinamas su gamtos, kultūros paveldo ir gyvenamosios aplinkos apsauga.

    Per pastaruosius septynerius metus šalis smarkiai didino atsinaujinančių išteklių dalį elektros balanse: daugiau nei pusė elektros suvartojimo jau dengiama iš atsinaujinančių šaltinių. Įrengtoji atsinaujinančių išteklių galia pasiekė apie 18 gigavatų, kai 2019 metais siekė 6,3 gigavato, o nuo 2024 metų Graikija tapo grynąja elektros eksportuotoja.

    Naujasis teritorijų planavimo dokumentas pateiktas viešoms konsultacijoms ir nustato bendrąsias taisykles naujiems projektams, ypač ten, kur konfliktai su saugomomis teritorijomis ar kraštovaizdžiu yra didžiausi. Taip pat numatyta, kad jau veikiantys ar pažengusio leidimų išdavimo etapo projektai ir toliau būtų vertinami pagal iki šiol galiojusią tvarką.

    Kur ribojami saulės parkai

    Pagal siūlomą sistemą saulės elektrinių plėtra būtų draudžiama arba itin ribojama jautriausiose teritorijose. Tarp jų įvardijamos „Natura 2000“ tinklo saugomos teritorijos, miškai ir miškingos vietovės, „Ramsar“ šlapynės, nacionaliniai parkai, paskelbti gamtos paminklai bei kitos išskirtinio kraštovaizdžio zonos.

    Numatyti ribojimai apimtų ir Pasaulio paveldo vietoves, atskiras archeologines apsaugos zonas, taip pat kai kurias tradicinių terasų ar saugomų kraštovaizdžio elementų teritorijas. Papildomai akcentuojamas ir praktinis kriterijus: draudimai ar ribojimai gali būti taikomi vietovėms, kurios neturi kelių privažiavimo, bei maudymosi paplūdimiams.

    Siūlomos ir naujos kiekybinės taisyklės: naujų, dar aplinkosauginių leidimų negavusių fotovoltinių parkų užimamas žemės plotas viename regioniniame vienete negalėtų viršyti 1,5 proc. Kartu būtų nustatomi minimalūs atstumai iki gyvenviečių ir reikalavimai dėl vizualinio poveikio.

    Jei saulės elektrinės būtų planuojamos netoli svarbių kultūros paveldo objektų, atsirastų papildomas vertinimas. Projektams, numatytiems iki 1 500 metrų nuo UNESCO Pasaulio paveldo vietovių ir kitų reikšmingų paminklų ar istorinių teritorijų, būtų reikalingas vizualinio poveikio vertinimas, o iki 1 000 metrų nuo griežtos apsaugos zonų taikomi dar griežtesni kriterijai.

    Vėjo elektrinėms – daugiau „ne“ zonų

    Vėjo jėgainių parkams siūlomos naujos draudžiamos teritorijos, įskaitant Atiką ir Salonikų metropolinę zoną, taip pat aukštikalnes virš 1 200 metrų. Ribojimai apimtų „Ramsar“ šlapynes, išskirtinio gamtos grožio kraštovaizdžius ir nacionalinių parkų branduolines zonas.

    Taip pat numatyta riboti plėtrą absoliučios gamtos apsaugos zonose, aktyvios gavybos teritorijose ir vietovėse be kelių privažiavimo. Atskirai išskiriamos salos, mažesnės nei 300 kvadratinių kilometrų, kur vėjo parkai iš esmės nebūtų leidžiami, išskyrus atvejus, kai projektas pagrindžiamas viešuoju interesu, pavyzdžiui, būtinybe užtikrinti vandens gėlinimo infrastruktūrą.

    „Natura 2000“ specialiosiose paukščių apsaugos teritorijose vėjo parkai būtų galimi tik išimtiniais atvejais: kai tokia plėtra aiškiai numatyta patvirtintose specialiosiose aplinkosauginėse studijose ir kai vietovėje vėjo potencialas viršija 7,5 metro per sekundę. Salų savivaldybių vienetuose siūloma nustatyti ir „talpos“ ribą, kad vėjo parkai neužimtų daugiau kaip 4 proc. teritorijos.

    Jūriniai projektai ir energijos kaupimas

    Naujajame planavimo pagrinde numatytos ir atskiros taisyklės jūriniams vėjo bei saulės projektams. Pirmą kartą aiškiai apibrėžiamos apsaugos ir išbraukimo zonos, įtvirtinami konkretūs vietos parinkimo kriterijai ir privalomos specializuotos studijos, skirtos jūros aplinkai ir ekosistemoms apsaugoti.

    Graikijos sprendimas atspindi platesnę Europos tendenciją: atsinaujinančių išteklių plėtra spartėja, tačiau kartu griežtėja reikalavimai dėl biologinės įvairovės, kraštovaizdžio, kultūros paveldo ir socialinio priimtinumo. Praktikoje tai reiškia, kad vien įrengtos galios nebeužtenka, vis dažniau lemiamu faktoriumi tampa aiškios teritorijų planavimo taisyklės ir iš anksto identifikuotos zonos, kur projektai apskritai gali būti svarstomi.

  • Kinija jūroje išbandė 16 MW plūduriuojančią vėjo turbiną: elektros pakaktų apie 4 000 namų

    Pietų Kinijos pakrantėje, netoli Jangdziango miesto Guangdongo provincijoje, pradėtas bandyti naujas plūduriuojančios jūrinės vėjo energetikos projektas. Čia įrengta 16 megavatų galios vienos turbinos sistema, kuri, vertinant pagal tipinį namų ūkių elektros poreikį, per metus galėtų aprūpinti elektra maždaug 4 000 namų.

    Projektas pristatomas kaip vienas didžiausių vieno įrenginio plūduriuojančių sprendimų, skirtų giliam vandeniui. Tokiose vietose tradiciniai jūriniai vėjo parkai dažnai negali būti statomi, nes jų pamatus reikia tvirtinti prie jūros dugno, o gylis tai apsunkina arba paverčia pernelyg brangiu.

    Plūduriuojanti jūrinė vėjo energetika leidžia statyti turbinas ten, kur vėjas paprastai būna stipresnis ir pastovesnis, tačiau vandens gylis per didelis fiksuotiems pamatams. Vietoj to turbina montuojama ant didelės plūduriuojančios platformos, kuri vietoje išlaikoma inkaravimo ir švartavimo sistema.

    Ekspertai pabrėžia, kad šis sektorius laikomas vienu perspektyviausių, nes gali gerokai išplėsti plotus, tinkamus jūrinei vėjo energetikai. Kartu tai išlieka inžineriškai sudėtinga sritis, kurioje svarbiausi klausimai yra platformos stabilumas, jungčių patikimumas ir ilgaamžiškumas atšiauriomis jūros sąlygomis.

    Skelbiama, kad turbina sumontuota ant pusiau panardintos platformos, o rotoriaus skersmuo siekia 252 metrus. Menčių viršūnės aukščiausiame taške virš vandens gali pakilti daugiau nei 270 metrų.

    Projektuojant tokią sistemą tenka spręsti kelias kritines užduotis vienu metu: užtikrinti, kad platforma nekauptų pavojingo siūbavimo, kad mentės išlaikytų saugų atstumą iki vandens, o transmisija ir generatorius patikimai dirbtų nuolat judančioje konstrukcijoje. Taip pat didelę reikšmę turi prisijungimas prie jūrinio elektros tinklo ir energijos perdavimo stabilumas.

    Viešuose aprašymuose akcentuojama, kad konstrukcija pritaikyta ekstremalioms sąlygoms, įskaitant dideles bangas ir labai stiprų vėją. Tokie reikalavimai svarbūs ne tik saugai, bet ir tam, kad turbina kuo ilgiau išlaikytų nominalią galią bei mažiau dėvėtųsi mazgai.

    Nors 16 megavatų yra didelė momentinė galia, reali metinė gamyba priklauso nuo vėjo, techninio prieinamumo ir tinklo apribojimų. Skaičiavimai, kuriais remiantis minima maždaug 4 000 namų riba, paprastai daromi lyginant su tipiniu metiniu namų ūkių elektros suvartojimu ir prielaidomis apie turbinos darbo režimą.

    Plūduriuojančių turbinų pranašumas yra galimybė rinktis gilesnes zonas, kur vėjo ištekliai gali būti geresni, tačiau jų kaina ir priežiūra dažnai didesnė. Todėl tokie bandomieji projektai tampa svarbiais etalonais, rodančiais, ar technologija gali būti išplečiama iki didelių parkų masto.

    Tarptautiniu mastu plūduriuojančios jūrinės vėjo elektrinės vis dažniau vertinamos kaip būtinas energijos sistemos papildymas, ypač siekiant mažinti iškastinio kuro dalį. Kuo daugiau tokių prototipų pereina į komercinę fazę, tuo greičiau mažėja technologinės rizikos ir atsiranda aiškesni kaštų standartai.

  • Nauji vėjo jėgainių modeliai skleidžia stipresnius infragarsus: ką rodo Švedijos tyrimai?

    Nauji vėjo jėgainių modeliai skleidžia stipresnius infragarsus: ką rodo Švedijos tyrimai?

    Kodėl vėl kalbama apie infragarsą?

    Infragarsas – itin žemo dažnio garso bangos, kurių žmogus dažniausiai negirdi, tačiau jos sklinda aplinkoje iš įvairių šaltinių: audrų, transporto ar pramonės įrenginių. Vėjo jėgainės taip pat generuoja infragarsą, o diskusijos dėl jo poveikio kyla kaskart, kai statomos didesnės ir galingesnės turbinos.

    Naujausi Švedijoje atlikti darbai rodo, kad šiuolaikinės didelės vėjo turbinos gali skleisti stipresnius infragarsus, nei manyta anksčiau. Kartu pabrėžiama, kad vien didesni rodikliai dar nereiškia įrodyto pavojaus sveikatai, tačiau jie verčia tikslinti matavimo metodus ir geriau suprasti realias sąlygas gyvenvietėse.

    Uppsalos mokslininkų signalas ir audito atsakas

    Uppsalos universiteto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ankstesnės matavimo ir modeliavimo praktikos galėjo nuvertinti tiek infragarso lygį, tiek jo sklidimo atstumą, ypač vertinant naujesnių konstrukcijų turbinas. Jų teigimu, didesnis rotoriaus skersmuo ir kitoks darbo režimas keičia garso pobūdį, o ypač išryškėja pulsuojantis komponentas.

    Į šias publikacijas sureagavo Švedijos atsinaujinančios energetikos sektorius: „Green Power Sweden“ užsakymu parengtoje apžvalgoje teigiama, kad turimi duomenys šiuo metu nepatvirtina, jog gyvenamuosius namus pasiekiantis vėjo jėgainių infragarsas būtų žalingas sveikatai. Vis dėlto ir šiame vertinime akcentuojama, kad reikia tikslesnių ir ilgesnės trukmės tyrimų, kad būtų galima patikimai atskirti technologinius pokyčius nuo aplinkos veiksnių.

    Ką rodo matavimai ir kodėl rezultatai skiriasi?

    Švedijoje analizuoti matavimai iš dviejų skirtingų vėjo parkų, kurie skyrėsi tiek turbinų dydžiu, tiek vietovės reljefu. Vienoje vietoje buvo daug maždaug 200 metrų aukščio turbinų, kitoje – mažesnis parkas, tačiau su didesnėmis turbinomis, o tai leidžia lyginti ne tik mastą, bet ir konstrukcijų ypatybes.

    Tyrėjai naudojo kompiuterinį modeliavimą, siekdami tiksliau atkartoti realias sąlygas: reljefo nelygumus, atviras erdves ir besikeičiančią meteorologiją. Būtent vėjas, temperatūros sluoksniavimasis ir vietovės ypatybės gali lemti, kaip toli sklinda žemų dažnių komponentai ir kodėl skirtingose vietose gyventojų patirtys gali būti nevienodos.

    Publikacijose pabrėžiama, kad užfiksuotas stipresnis infragarso signalas savaime neįrodo ilgalaikės žalos. Didžiausia spraga – ilgalaikiai sveikatos tyrimai, kuriuose būtų vertinama ne tik trumpalaikė savijauta, bet ir miegas, streso rodikliai bei individualus jautrumas triukšmui per ilgesnį laikotarpį.

    Ne vien infragarsas: kas žmonėms labiausiai trukdo?

    Akustikos specialistai atkreipia dėmesį, kad gyventojų skundai dažnai susiję ne vien su infragarso tema, o su bendra triukšmo patirtimi. Turbinų garsas gali būti suvokiamas kaip labiau varginantis dėl pulsuojančio ritmo, veikimo visą parą ir to, kad nuo jo sunku „atsijungti“, net jei bendras garsumo lygis nėra išskirtinai didelis.

    Triukšmo erzinimas priklauso ir nuo socialinių aplinkybių: ar vyko konsultacijos su bendruomene, ar aiškios kompensavimo ir naudos schemos, kokiu atstumu stovi turbinos, ar jos matomos iš namų. Dėl to vien decibelų skaičius ne visada paaiškina, kodėl vienur konfliktų mažiau, o kitur – daugiau.

    Švedijos vertinimu, esamos aplinkos triukšmo valdymo taisyklės kol kas laikomos pakankamomis, tačiau abi pusės sutaria dėl vieno: matavimų kokybė ir tyrimų trukmė turi gerėti. Kuo daugiau vėjo jėgainių statoma ir kuo jos didesnės, tuo svarbiau turėti palyginamus, skaidrius ir praktiškai pritaikomus duomenis.

  • Norvegijos vėjo jėgainių parkas pripažintas pažeidęs samių teises: kodėl elnių migracija tapo konfliktu

    Norvegijos vėjo jėgainių parkas pripažintas pažeidęs samių teises: kodėl elnių migracija tapo konfliktu

    Norvegijos Aukščiausiasis Teismas 2021 metais vienbalsiai nusprendė, kad vienas didžiausių Europos sausumos vėjo parkų Fosen regione buvo pastatytas pažeidžiant samių, kaip vietos čiabuvių, teises. Teismas konstatavo, kad projektas trukdė tradicinei elnininkystei ir taip pažeidė tarptautiniais įsipareigojimais saugomas kultūrines teises.

    Nors sprendimas buvo griežtas, reali situacija dar ilgai nesikeitė. Po nuosprendžio turbinos kurį laiką ir toliau veikė, o tai sukėlė klausimų, kaip valstybė suderina atsinaujinančios energetikos tikslus ir pareigą užtikrinti teismo sprendimų vykdymą.

    Senos ganyklos ir nauja infrastruktūra

    Fosen plynaukštė šimtmečius buvo svarbi sezoninių ganyklų ir migracijos kelių dalis: elnių bandos čia juda pagal metų laikus, o maršrutų stabilumas yra esminė tradicinės elnininkystės sąlyga. Įrengus vėjo parką, teritorijoje atsirado keliai, statybų ir priežiūros technika, išaugęs žmonių judėjimas.

    Samių bendruomenės teigė, kad elniai vengia tam tikrų zonų dėl triukšmo, šešėlių mirgėjimo ir nuolatinio infrastruktūros buvimo. Kai migracijos kelias tampa fragmentuotas, nukenčia visas sezoninis ciklas: nuo ganymo planavimo iki bandos saugumo ir veršiavimosi laikotarpio.

    Žiemos rizika: ledo mėtymas

    Konfliktą paaštrino ir specifinė šiaurinių vėjo parkų problema žiemą, kai ant menčių susidaro ledas. Esant tam tikroms sąlygoms, ledo gabalai gali būti nusviesti nuo besisukančių menčių, todėl aplink kai kurias zonas taikomi saugos apribojimai.

    Ganytojai teigė, kad tai dar labiau sumažina praktiškai prieinamą teritoriją ir apsunkina bandų vedimą. Energetikos bendrovėms tokie ribojimai yra saugos klausimas, tačiau vietos elnininkystei tai reiškia dar vieną kliūtį jau ir taip susiaurėjusiame migracijos koridoriuje.

    Kodėl byla tapo precedentu Europoje

    Teismo sprendimas atkreipė dėmesį į platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau susiduria su žemės naudojimo konfliktais, ypač atokiuose regionuose, kur vėjo sąlygos palankios, o tradicinės veiklos priklauso nuo didelių vientisų teritorijų. Fosen atvejis tapo pavyzdžiu, kad žaliosios energijos projektams neužtenka vien klimato argumentų, jei neįvertinamas poveikis vietos bendruomenių teisėms.

    Vėlesnėse derybose buvo ieškota kompromiso: numatytos kompensacijos ir sąlygos, kurios suteiktų daugiau įtakos sprendžiant dėl būsimų projektų. Tačiau daliai bendruomenės toks modelis kelia abejonių, ar piniginės priemonės gali kompensuoti prarastą migracijos maršrutų vientisumą ir ilgalaikius pokyčius kraštovaizdyje.

    Fosen istorija parodė, kad pereinant prie mažiau taršios energetikos didėja poreikis anksti įtraukti vietos gyventojus, atlikti išsamius poveikio vertinimus ir numatyti realiai įgyvendinamus sprendimus. Priešingu atveju net teismo pripažintos teisės gali virsti ilgai trunkančiu politiniu ir socialiniu konfliktu.

  • Tyrimas Lenkijoje: vėjo jėgainės nemažina sklypų ir būstų vertės, paneigtas įsisenėjęs mitas

    Tyrimas Lenkijoje: vėjo jėgainės nemažina sklypų ir būstų vertės, paneigtas įsisenėjęs mitas

    Lenkijoje atlikta didelės apimties nekilnojamojo turto sandorių analizė rodo, kad vėjo jėgainės neturi neigiamo poveikio šalia esančių sklypų ar gyvenamųjų būstų vertei. Tyrime įvertinta daugiau nei 46 000 sandorių per pastarąjį dešimtmetį, o rezultatus pristatė Lenkijos vėjo energetikos asociacija.

    Tyrimą parengė rinkos analizės bendrovės „Cenatorium“ ir „inPlus“, nagrinėjusios duomenis 26 savivaldybėse. Vertintos dvi pagrindinės kategorijos: žemės ūkio paskirties žemė ir gyvenamosios paskirties sklypai, lyginant teritorijas netoli turbinų su panašiomis kontrolinėmis zonomis tuose pačiuose regionuose.

    Rezultatai rodo, kad žemės ūkio paskirties sklypų kainos šalia vėjo infrastruktūros augo vidutiniškai 7 proc. per metus, kai kontrolinėse teritorijose augimas siekė 6,7 proc. Gyvenamųjų sklypų kainų dinamika abiejose grupėse buvo beveik identiška ir svyravo maždaug tarp 8 proc. ir 9 proc. per metus.

    Analizėje taip pat pabrėžiama, kad kainų tendencijos abiejose lyginamose grupėse sutapo itin glaudžiai: koreliacijos koeficientas siekė 0,98. Tai leidžia daryti išvadą, jog vėjo jėgainių buvimas nekeičia rinkos kainodaros krypties, o pagrindiniai vertę lemiantys veiksniai išlieka įprasti: vietos infrastruktūra, ekonominė plėtra ir teritorijos patrauklumas.

    Autoriai akcentuoja, kad duomenyse nematyti ir vadinamojo objekto stigmatizavimo efekto, kai po projekto įgyvendinimo vietovė ilgainiui praranda patrauklumą pirkėjams. Kainų kreivės šalia veikiančių vėjo parkų iš esmės judėjo lygiagrečiai toms, kurios fiksuotos vietovėse be turbinų.

    „Energetikos pertvarka turi remtis faktais, o ne baimėmis“, – sakė Lenkijos plėtros ir technologijų ministerijos valstybės sekretorius Michałas Jarosas.

    Pasak jo, ataskaita nepatvirtina vieno dažniausiai kartojamų argumentų prieš sausumos vėjo energetiką, esą ji mažina žemės vertę. Ministerijos atstovas teigė, kad tai svarbus signalas valstybei, savivaldybėms ir gyventojams, jog vėjo energetikos plėtra gali vykti kartu su vietos plėtra ir nekilnojamojo turto rinkos stabilumu.

    Šie rezultatai svarbūs ir platesniame kontekste, nes sausumos vėjo elektrinės daugelyje Europos šalių išlieka vienu pigiausių naujos elektros generacijos šaltinių, o leidimų ir visuomenės priėmimo klausimai dažnai tampa pagrindine plėtros kliūtimi. Tyrimas rodo, kad bent jau nekilnojamojo turto kainų argumentas, remiantis dideliu duomenų kiekiu, Lenkijoje neturi statistinio pagrindo.

  • Jurbarko teritorijų planavimo dokumentai: kas atnaujinta 2024 metais ir kur rasti visus brėžinius

    Jurbarko rajono savivaldybė skelbia atnaujintą teritorijų planavimo dokumentų rinkinį, apimantį tiek bendruosius, tiek specialiuosius ir detaliuosius planus. Gyventojams ir investuotojams tai svarbu, nes būtent šiuose dokumentuose nustatoma, kur ir kokia veikla galima, kaip planuojama infrastruktūra bei kokie taikomi aplinkos ir paveldosaugos reikalavimai.

    Naujausias pakeitimas susijęs su Jurbarko rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimu, patvirtintu 2024 metais birželio 27 dieną savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-195. Šis dokumentas įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre (TPDR), todėl jo sprendiniai tampa pagrindu tolesniam projektavimui ir leidimų išdavimui.

    Bendrojo plano keitimo dokumentacijoje pateikiami pagrindiniai brėžiniai ir aiškinamoji dalis, taip pat atskiri susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros, kraštovaizdžio tvarkymo zonų, gamtinio karkaso, rekreacijos ir turizmo sprendiniai. Papildomai numatyta ir miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis schema, kuri praktikoje dažnai lemia, ar teritorijoje įmanomi planuojami darbai.

    Kas yra svarbiausi bendrieji planai?

    Be rajono masto dokumentų, galioja ir Jurbarko miesto teritorijos bendrasis planas, patvirtintas 2023 metais birželio 29 dieną. Taip pat skelbiami Smalininkų miesto ir Veliuonos bei Viešvilės miestelių bendrieji planai, kurie detalizuoja urbanistinės plėtros ir viešųjų erdvių kryptis konkrečiose gyvenvietėse.

    Šie planai paprastai naudojami vertinant, ar sklype galima numatyta paskirtis, kokie užstatymo ar infrastruktūros apribojimai tikėtini, kaip planuojami želdynai ir susisiekimas. Dėl to prieš perkant sklypą ar planuojant statybas verta pasitikrinti ne tik sklypo dokumentus, bet ir galiojančius teritorijų planavimo sprendinius.

    Specialieji planai: infrastruktūra ir energetika

    Jurbarko rajone galioja keli reikšmingi specialiojo planavimo dokumentai, kurie susiję su inžinerine infrastruktūra. Tarp jų yra inžinerinės infrastruktūros vystymo specialusis planas vėjo jėgainių ir saulės elektrinių įrengimui, patvirtintas 2022 metais, o 2024 metais balandžio 25 dieną atliktas šio plano koregavimas, ištaisant techninę klaidą.

    Taip pat skelbiami dokumentai, susiję su dviračių takų plėtra, lietaus nuotekų tinklais mieste, šilumos ūkio specialiojo plano koregavimu bei vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra. Tokie planai gyventojams aktualūs dėl būsimų trasų, tinklų koridorių ir galimų servitutų, o verslui dėl techninių sąlygų ir prisijungimo galimybių.

    Detalieji planai ir viešas pristatymas

    Savivaldybė pateikia ir detaliuosius planus, apimančius atskirus miesto kvartalus bei konkrečias teritorijas, kuriose nustatomi užstatymo, sklypų formavimo ir infrastruktūros sprendiniai. Praktikoje tai dažniausiai yra dokumentai, lemiantys, kaip tiksliai gali būti vystoma teritorija: nuo gatvių tinklo iki sklypų ribų ir naudojimo būdų.

    Tarp skelbiamų aktualijų nurodoma ir informacija apie detaliojo plano sprendinių koregavimo pristatymą visuomenei, kai planas koreguojamas pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Tokiais atvejais gyventojams svarbu sekti savivaldybės pranešimus, nes viešinimo metu galima teikti pastabas, kurios kartais turi realią įtaką galutiniams sprendiniams.

    Visi pagrindiniai dokumentai, tokie kaip tarybos sprendimai, aiškinamieji raštai ir brėžiniai, skelbiami savivaldybės pateikiamoje dokumentacijoje bei TPDR. Tikrinant informaciją, verta atkreipti dėmesį į dokumento patvirtinimo datą, sprendimo numerį ir registro numerį, nes būtent jie padeda greitai atskirti, kuris planas yra naujausias ir galiojantis.

  • Vėjo jėgainių statyba prie Wolfenbüttelio atidengė Baltijos gintaro lobį iš bronzos amžiaus

    Vėjo jėgainių statyba prie Wolfenbüttelio atidengė Baltijos gintaro lobį iš bronzos amžiaus

    Vėjo jėgainių parko statybos darbai netoli Wolfenbüttelio Žemutinėje Saksonijoje netikėtai virto archeologiniu tyrimu. Pirmaisiais kasimo darbais statybininkai aptiko ne įprastas grunto sankaupas, o žmonių apdirbtų radinių telkinį.

    Pastebėta, kad blizgūs fragmentai nėra atsitiktinai išsimėtę, o sutelkti vienoje vietoje, tarsi specialiai sudėti. Dėl to darbai buvo pristabdyti, o į vietą iškviesti paveldo specialistai.

    Kaip radinys sustabdė darbus

    Aikštelėje buvo ruošiama teritorija vėjo jėgainių parkui, kuriam įprastai reikia didelių plotų ir gilių kasinėjimų. Tokie projektai dažnai atidengia įvairius istorinius sluoksnius, tačiau šį kartą iškart užfiksuota, kad radiniai turi aiškių žmogaus apdorojimo požymių.

    Archeologai pritaikė metodą, kai radinių dalis kasama kartu su gruntu, kad būtų išsaugotas kontekstas. Tai leidžia tiksliau nustatyti, kaip daiktai buvo padėti, ar jie susiję su gyvenviete, ar su sąmoningu užkasimu.

    Kas rasta ir kodėl tai svarbu

    Vėliau fragmentai identifikuoti kaip gintaras, kurio dalis buvo apdirbta: kai kur matyti gludinimo, formavimo, galimo gręžimo pėdsakų. Tokie požymiai rodo, kad tai ne gamtinė sankaupa, o žmonių naudotos ar specialiai sukauptos žaliavos ir dirbiniai.

    Gintaras bronzos amžiuje buvo viena vertingiausių mainų prekių Šiaurės ir Vidurio Europoje. Jis keliavo prekybos keliais dideliais atstumais, todėl tokie radiniai dažnai liudija apie ryšius tarp bendruomenių, amatų tradicijas ir socialinę reikšmę turėjusius daiktus.

    Ką tai gali pasakyti apie bronzos amžių?

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra radinio kontekstas: telkinio struktūra ir tai, kad jis atrodo sąmoningai sudėtas. Tokie užkasimai kartais siejami su ritualinėmis aukomis, simboliniais depozitais ar bendruomenės turto slėpimu, tačiau galutinės išvados priklausys nuo tyrimų.

    Šis atvejis taip pat primena, kad energetikos infrastruktūros projektai neretai tampa proga papildyti istorines žinias. Vėjo jėgainių statybos reikalauja didelės apimties žemės darbų, todėl prieš statybas ir jų metu vis dažniau taikomi archeologinės stebėsenos sprendimai, padedantys neprarasti reikšmingų radinių.

    Artimiausiu metu gintaro fragmentų analizė ir datavimas turėtų patikslinti, su kokia bronzos amžiaus veikla šis radinys susijęs ir ar vietovėje buvo platesnis, dar neatrastas archeologinis kompleksas. Kuo daugiau bus ištirta aplinkinių sluoksnių, tuo aiškiau paaiškės, ar tai prekybos tinklų pėdsakas, ar išskirtinis, tikslingai paslėptas lobis.