Tag: Virškinimas

  • Ryte atsisakė kavos ir pasirinko kefyrą su linų sėmenimis: po savaitės pilvas palengvėjo

    Kai rytais vargina pilvo sunkumas ir pūtimas, dalis žmonių vietoj dar vieno kavos puodelio renkasi sotesnį gėrimą – kefyrą su maltais linų sėmenimis. Toks derinys dažnai pristatomas kaip žarnyną „valantis“ sprendimas, tačiau toksinų ar tariamų „šlakų“ iš organizmo jis neištraukia. Vis dėlto gėrimas gali padėti dėl paprastos priežasties: suteikia skaidulų, baltymų ir kalcio, todėl ryte ilgiau išlieka sotumo jausmas.

    Linų sėmenyse yra dviejų tipų skaidulos, veikiančios skirtingai. Netirpios skaidulos didina žarnyno turinio tūrį ir skatina peristaltiką, o tirpios, sugerdamos vandenį, sudaro švelnų gelį, kuris palengvina turinio slinkimą. Poveikis dažniausiai pastebimas per 12–24 valandas, tačiau ryškesnis pagerėjimas kai kuriems pasireiškia tik po kelių dienų.

    Esminė sąlyga – pakankamas skysčių kiekis, nes sėmenys intensyviai sugeria vandenį. Sveikatos priežiūros rekomendacijose dažnai kartojama taisyklė: prie kiekvieno šaukšto sėmenų reikėtų papildomai išgerti maždaug 150 mililitrų vandens ar kito skysčio. Jei vandens trūksta, vietoj palengvėjimo gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ir diskomfortas.

    Kefyras vertinamas ne vien dėl baltymų ir kalcio, bet ir dėl fermentacijos – joje dalyvaujantys mikroorganizmai skaido dalį laktozės ir sukuria rūgštesnę terpę. Dėl to daliai žmonių kefyrą lengviau toleruoti nei pieną. Vis dėlto svarbu suprasti, kad fermentuotas produktas nebūtinai automatiškai yra probiotikas moksline prasme, nes probiotikams keliami reikalavimai dėl aiškiai identifikuotų ir veiksmingumą įrodžiusių padermių.

    Ne visi parduotuvių kefyrai vienodi: jų mikroorganizmų įvairovė gali skirtis priklausomai nuo gamybos būdo. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad tradiciškai fermentuoti produktai kartais pasižymi įvairesne mikrobiota, tačiau konkretus poveikis žmogui priklauso nuo produkto sudėties ir individualios reakcijos. Todėl svarbiau ne pažadai apie „detoksą“, o realūs simptomų pokyčiai ir toleravimas.

    Praktiškai šį gėrimą galima paruošti per kelias minutes: į kefyrą įmaišomi malti sėmenys ir išmaišoma. Gėrimą galima išgerti iš karto arba palaukti 10–15 minučių, kol sutirštės ir taps panašus į skystą kokteilį. Jei skrandis jautrus, dažnai geriau vartoti su pusryčiais, o ne tuščiu skrandžiu.

    Dietologai primena ir dar vieną niuansą: sėmenis geriausia sumalti prieš pat vartojimą, nes sumalti jie greičiau apkarsta dėl riebalų oksidacijos. Jei malate daugiau, laikykite sandariame, šviesos nepraleidžiančiame inde šaldytuve, o pajutę kartų skonį ar nemalonų aitrų kvapą tokio produkto nebevartokite. Linų sėmenų aliejus šio derinio nepakeičia, nes jame nėra skaidulų.

    Norint išvengti pilvo pūtimo, rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir didinti pamažu. Dažna saugi pradžia – viena arbatinė šaukštelė per dieną, o po kelių dienų, jei savijauta gera, galima pereiti prie vieno valgomojo šaukšto. Staigus didelis skaidulų kiekis kai kuriems sukelia priešingą efektą – dujas, spazmus ar viduriavimą.

    Svarbu įvertinti ir galimas rizikas. Linų sėmenų skaidulos gali lėtinti per burną vartojamų vaistų pasisavinimą, todėl patariama daryti 30–60 minučių pertrauką tarp vaistų ir sėmenų. Atsargumo taip pat reikia vartojant kraują skystinančius ar cukraus kiekį kraujyje mažinančius vaistus, o nėštumo, lėtinių virškinamojo trakto ligų ar rijimo sutrikimų atvejais verta pasitarti su gydytoju.

    Jei pasireiškia stiprus ar naktinis pilvo skausmas, kraujas išmatose, karščiavimas ar svorio kritimas be aiškios priežasties, savarankiškų eksperimentų geriau netęsti. Tokie simptomai reikalauja medicininės apžiūros, nes gali rodyti ne funkcinį, o rimtesnį virškinamojo trakto sutrikimą. O jei savijauta gerėja, kefyras su sėmenimis gali likti tiesiog dar vienu kasdieniu, saikingu pasirinkimu vietoj papildomo kavos puodelio.

  • Nei slyva, nei alyvuogė: Azijos vaisius jamun siejamas su cukraus kontrole ir imunitetu

    Egzotiniai vaisiai vis dažniau atsiduria europiečių mityboje, o kartu daugėja ir kalbų apie jų galimą naudą sveikatai. Vienas tokių pavyzdžių – jamun, dar vadinamas javaiška slyva arba juodąja slyva, kurio skonis apibūdinamas kaip aitrus, bet kartu saldus ar lengvai rūgštus.

    Jamunas auga ant visžalio tropinio medžio, kilusio iš Pietryčių Azijos, tačiau šiandien jis auginamas daugelyje tropinių ir subtropinių regionų. Kai kuriose vietovėse šis augalas laikomas invaziniu, nes greitai plinta ir gali išstumti vietines rūšis, todėl jo auginimas ir plėtra neretai yra reguliuojami.

    Vaisiai išvaizda dažnai primena nedidelę tamsią slyvą ar net juodą alyvuogę. Juos galima valgyti žalius, tačiau taip pat jie perdirbami į uogienes, padažus, želė, šerbetus ar sirupus, o kai kuriose rinkose parduodami džiovinti, liofilizuoti ar miltelių pavidalu.

    Mitybine prasme jamunas vertinamas dėl palyginti nedidelio kaloringumo: 100 gramų gali turėti apie 60–70 kilokalorijų, nors rodikliai skiriasi priklausomai nuo veislės ir sunokimo. Vaisiuje esanti ląsteliena prisideda prie sotumo, todėl jis neretai minimas kaip alternatyva saldiems užkandžiams.

    Didžiausias susidomėjimas jamunu siejamas su jo sudėtyje esančiomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, įskaitant polifenolius ir kitus antioksidantus. Kai kuriuose tyrimuose jamuno vaisiai, sėklos ar ekstraktai nagrinėjami dėl galimos įtakos gliukozės apykaitai, tačiau tai nereiškia, kad vaisius gali pakeisti gydytojo paskirtą diabetą kontroliuojantį gydymą.

    Ląsteliena taip pat svarbi virškinimo sistemai, nes gali padėti palaikyti reguliarią žarnyno veiklą ir mažinti staigius gliukozės šuolius po valgio. Vis dėlto žmonėms, kurie turi jautresnį virškinimą, naujus egzotinius produktus rekomenduojama įtraukti palaipsniui ir stebėti individualią organizmo reakciją.

    Jamunas dažnai minimas ir dėl vitamino C bei antioksidantų, kurie siejami su imuninės sistemos funkcijomis ir ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Reikia turėti omenyje, kad bendrą imunitetą labiausiai lemia visos mitybos kokybė, miegas, fizinis aktyvumas ir lėtinių ligų kontrolė, o ne vienas konkretus produktas.

    Kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą, vaisiuose esantis kalis ir ląsteliena dažnai įvardijami kaip mitybos veiksniai, susiję su kraujospūdžio ir cholesterolio rodikliais. Tačiau realus poveikis priklauso nuo bendro raciono, suvartojamų druskos kiekių, kūno svorio ir kitų gyvenimo būdo veiksnių.

    Lietuvoje šviežio jamuno rasti gali būti sudėtinga, nes tai nėra plačiai paplitęs vaisius prekybos centruose. Dažniau jis pasitaiko specializuotose egzotinių produktų ar Azijos maisto parduotuvėse, taip pat elektroninėje prekyboje, kur siūlomos ir alternatyvios formos, pavyzdžiui, džiovinti vaisiai ar milteliai.

    Renkantis tokį produktą, verta atkreipti dėmesį į kilmę, laikymo sąlygas ir sudėtį, ypač jei perkami perdirbti gaminiai. Jei produktas saldintas ar turi priedų, jo poveikis cukraus kiekiui kraujyje gali būti visai kitoks, nei tikimasi iš šviežio vaisiaus.

  • Riešutinio kvapo sėklos užkariavo virtuvę: nuoviras žarnynui, cukrui ir uždegimui – kas svarbu?

    Kas yra ožragė ir kuo ji išsiskiria?

    Ožragė (dar vadinama ožragės sėklomis, lot. Trigonella foenum-graecum) – ankštinių šeimos augalas, kurio sėklos plačiai naudojamos kaip prieskonis. Jos pasižymi specifiniu, švelniai riešutiniu aromatu, todėl tinka tiek sūriems, tiek saldesniems patiekalams.

    Sėklose gausu maistinių skaidulų, baltymų ir biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų saponinų ir galaktomananų. Šios medžiagos siejamos su poveikiu virškinimui, gliukozės apykaitai ir uždegiminių procesų reguliavimui.

    Ką apie poveikį rodo tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje ožragė dažniausiai minima dėl galimo poveikio cukraus kiekiui kraujyje. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose pastebėta, kad ožragės vartojimas gali prisidėti prie mažesnio gliukozės kiekio nevalgius ir geresnių ilgalaikės kontrolės rodiklių, tačiau rezultatai priklauso nuo dozės ir vartojimo formos.

    Ožragės tirpios skaidulos virškinamajame trakte gali sudaryti gleivingą masę, kuri lėtina angliavandenių pasisavinimą ir švelnina staigius gliukozės šuolius. Dėl šios priežasties žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, svarbu stebėti rodiklius ir neeksperimentuoti su dideliais kiekiais be gydytojo žinios.

    Dar viena sritis – virškinimo komfortas. Dėl gleivinių medžiagų ožragės nuoviras kai kuriems žmonėms padeda sumažinti rėmenį, dirginimą ar pilvo pūtimą, nes gali laikinai apsaugoti gleivinę ir palaikyti žarnyno judrumą.

    Kada gali pakenkti ir kam reikia atsargumo?

    Nors ožragė laikoma įprastu maistiniu prieskoniu, didesni kiekiai ar koncentruoti papildai tinka ne visiems. Nėštumo metu ožragės papildai nerekomenduojami, nes literatūroje minima galima įtaka gimdos susitraukimams.

    Atsargumo reikia ir vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, taip pat tiems, kurie turi polinkį į hipoglikemiją. Jei pasireiškia bėrimas, dusulys, ryškus pilvo diskomfortas ar kiti neįprasti simptomai, vartojimą reikėtų nutraukti ir pasitarti su mediku.

    Kaip ją naudoti virtuvėje ir pasigaminti nuovirą?

    Virtuvėje ožragės sėklos naudojamos sveikos, maltos arba trumpai paskrudintos, kad atsiskleistų aromatas. Jos tinka sriuboms, troškiniams, padažams, paukštienai, žuviai, ankštinių patiekalams, taip pat humusui, o nedidelis kiekis gali įdomiai prislopinti per ryškų saldumą meduje ar uogienėse.

    Jei norisi nuoviro, dažniausiai naudojama paprasta schema: 1–2 arbatiniai šaukšteliai sėklų užpilami karštu vandeniu ir palaikomi apie 15 minučių uždengus. Tokį gėrimą geriau vartoti saikingai, o turint lėtinių ligų ar vartojant vaistus, prieš įtraukiant į kasdienybę verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

  • Miškuose praeinate pro šalį? Šis uogas mūsų protėviai naudojo kepenims ir skrandžiui

    Miškuose praeinate pro šalį? Šis uogas mūsų protėviai naudojo kepenims ir skrandžiui

    Paprastoji ir vėlyvoji ieva dažnam atrodo tik dar vienas krūmas miške, todėl ją lengva praeiti net nepastebėjus. Vis dėlto ieva nuo seno buvo vertinama dėl tamsių uogų, kurios vasaros pabaigoje ir rudenį subręsta kekėmis, ypač drėgnesnėse vietose prie upelių ar užliejamose miško pakraščiuose.

    Lietuvoje dažniau aptinkama paprastoji ieva, o invazine laikoma vėlyvoji ieva, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Pastaroji neretai plinta greitai, stelbia vietines rūšis ir keičia miško paklotę, todėl kai kur jos gausėjimas laikomas problema gamtosauginiu požiūriu.

    Ievių uogos paprastai prinoksta nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, priklausomai nuo vietos ir oro. Prinokimą išduoda labai tamsi, beveik juoda spalva ir minkštesnė tekstūra, o ne iki galo sunokusios, rausvos uogos būna itin sutraukiančio skonio.

    Tradiciškai ievių vaisiai ir jų gaminiai buvo siejami su pagalba virškinimui: sutraukiantys junginiai, ypač taninai, gali prisidėti prie gleivinių apsaugos ir padėti esant lengviems žarnyno sudirginimams. Šiuolaikinėje mitybos ir fitocheminių medžiagų analizėje ievių uogos minimos kaip flavonoidų ir kitų antioksidacinių junginių šaltinis, o tai siejama su bendra uždegiminių procesų mažinimo kryptimi mityboje.

    Tačiau su ieva svarbiausia taisyklė yra atsargumas dėl kauliukų. Ievių sėklose yra cianogeninių glikozidų, kurie, sėklas sutraiškius ar sukramčius, gali virsti toksiškais junginiais, todėl kauliukų negalima nei graužti, nei smulkinti.

    Dėl mažo vaisių dydžio patikimiausias būdas ruošiant gaminius yra atskirti minkštimą nuo kauliukų ne „išrankiojant“, o pertrinant per tankų sietą. Taip galima pasigaminti tyrę, kuri tinka švelniam padažui, uogienei ar kitokiam terminiam apdorojimui, išvengiant kontakto su susmulkintomis sėklomis.

    Renkant uogas verta rinktis sausą dieną ir skinti kekėmis, kad namuose būtų paprasčiau tvarkyti derlių. Jei kyla abejonių dėl augalo rūšies ar uogų saugaus paruošimo, geriau pasitarti su specialistais, nes laukinių augalų vartojimas reikalauja tikslaus atpažinimo ir atsargaus apdorojimo.

  • Ši bulvių ir priedų pora gali baigtis skrandžio katastrofa: ką verta keisti lėkštėje

    Bulvės daugeliui yra kasdienis pasirinkimas: virtos su krapais, trintos, keptos orkaitėje ar gruzdintos. Pačios bulvės nėra blogas produktas, nes jose yra kalio, vitamino C ir skaidulų, tačiau savijautą po valgio dažnai lemia ne bulvės, o tai, su kuo jos suvalgomos.

    Dažniausiai diskomfortas atsiranda tuomet, kai bulvės derinamos su labai riebiu maistu. Riebi kiauliena, dešrelės, šoninė, gausūs padažai ar dideli sviesto kiekiai sulėtina skrandžio išsituštinimą ir gali stiprinti sunkumo jausmą, rėmenį ar pilvo pūtimą, ypač jautresniems žmonėms.

    Dar sunkesnis variantas yra keptos ar gruzdintos bulvės, prie kurių papildomai pasirenkamas riebus mėsos patiekalas ir kaloringas padažas. Tokiu atveju bendras riebalų kiekis šokteli, o porcija tampa gerokai sotesnė, todėl virškinimo sistemai tenka didesnė apkrova.

    Internete vis dar kartojamas teiginys, kad bulvių su mėsa derinti negalima, nes organizmas esą jų negali kartu suvirškinti. Griežto mokslinio pagrindo tokiai taisyklei nėra: virškinimo problemos dažniau siejamos su bendru patiekalo riebumu, porcija ir individualiu jautrumu, o ne su pačiu deriniu.

    Jei po bulvių patiekalų dažnai jaučiate sunkumą, verta pradėti nuo paprastų korekcijų. Lengvesnis pasirinkimas yra virtos ar orkaitėje keptos bulvės su liesesniu baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, žuvimi, vištiena ar ankštinėmis kultūromis, ir didesne daržovių porcija.

    Svarbi ir porcija: didelis bulvių kalnas su riebiu padažu, mėsa ir desertu viename vakare dažniau baigiasi diskomfortu nei saikingas, subalansuotas patiekalas. Taip pat verta prisiminti, kad bulvių maistinė vertė smarkiai keičiasi priklausomai nuo gaminimo būdo, nes keptose ar gruzdintose bulvėse paprastai būna gerokai daugiau pridėtinių riebalų.

    Bulvės su grietine ar sūriu irgi nėra savaime blogas derinys, tačiau problema prasideda tuomet, kai prie jo prisideda dar daugiau riebalų, pavyzdžiui, sviestas, riebi mėsa ar labai sotus padažas. Jei savijauta prasta nuolat, verta kurį laiką pakeisti priedus ir stebėti, ar simptomus sukelia pačios bulvės, ar jų palyda lėkštėje.

  • Tyrėjai įspėja: kai racione trūksta skaidulų, žarnyno bakterijos ima ardyti apsauginį sluoksnį

    Tyrėjai įspėja: kai racione trūksta skaidulų, žarnyno bakterijos ima ardyti apsauginį sluoksnį

    Skaidulos seniai laikomos vienu svarbiausių žarnyno sveikatos ramsčių: jos didina išmatų tūrį, sugeria vandenį ir padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Tačiau naujesni tyrimai rodo ir kitą, mažiau akivaizdžią riziką, kai jų racione pritrūksta: žarnyno mikrobiota gali pradėti naudoti kaip maistą paties organizmo apsauginį gleivių sluoksnį.

    Šis gleivių barjeras dengia žarnyno sienelę ir padeda atskirti bakterijas nuo epitelio, mažindamas uždegimo bei dirginimo tikimybę. Kai mityboje stinga skaidulų, bakterijoms ima trūkti lengvai fermentuojamų medžiagų, todėl dalis jų pereina prie alternatyvių šaltinių, įskaitant gleivėse esančius baltymus.

    Ką parodė nauji tyrimai

    Mokslininkų komanda, vadovaujama Jenny AbuSalim ir Joshua Rabinowitzo, analizavo, kaip augalinis maistas keičia mikroorganizmų gaminamus metabolitus. Dėmesys sutelktas į fenolinius junginius, kurie susidaro bakterijoms skaidant aminorūgštis, o jų poveikis sveikatai gali būti labai skirtingas.

    Tyrimuose išskirta, kad vieni fenoliniai metabolitai siejami su palankesniais rodikliais, pavyzdžiui, žarnyno būkle ir kūno mase. Kiti, susidarantys iš kitų aminorūgščių, literatūroje siejami su nepalankesnėmis išeitimis sergant tam tikromis ligomis, taip pat su didesne sisteminio toksinio poveikio rizika esant inkstų funkcijos sutrikimams.

    Ypatingas dėmesys skirtas ne tik skaiduloms, bet ir daliai augalinių baltymų, kurie nėra pilnai suvirškinami plonojoje žarnoje ir pasiekia storąją žarną. Tyrėjai juos apibūdino kaip skaidulas imituojančius baltymus, nes jie, panašiai kaip skaidulos, gali keisti mikrobiotos mitybą ir nukreipti metabolizmą palankesne kryptimi.

    Tyrimuose su gyvūnais taikyta izotopų žymėjimo metodika leido atsekti, iš kur tiksliai kilę tam tikri junginiai. Rezultatai parodė, kad nepalankesni metabolitai dažniau atsirasdavo tada, kai bakterijos kaip šaltinį naudojo šeimininko baltymus, įskaitant žarnyną dengiančių gleivių komponentus, o palankesni dažniau buvo siejami su su maistu gautais, nesuvirškintais augaliniais baltymais.

    Ne viską sukuria vien bakterijos

    Kitas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature Metabolism“, nagrinėjo dar vieną svarbią prielaidą: ar fenoliniai ir indoliniai metabolitai iš tiesų visada yra vien mikrobiotos produktas. Indoliniai junginiai susidaro iš triptofano, o jų koncentracijos ir santykiai tiriami siejant su uždegiminėmis žarnyno ligomis, neurodegeneraciniais sutrikimais ir onkologinėmis būklėmis.

    Taikant izotopų sekimą tyrėjai nustatė, kad dalį indolinių ir fenolinių metabolitų gali reikšmingai gaminti ir paties žinduolio organizmas, nepriklausomai nuo mikrobiotos. Tai paaiškina, kodėl kai kurių metabolitų lygiai gali išlikti palyginti aukšti net tada, kai po antibiotikų mikrobiota būna smarkiai pakitusi, o tik bakterijų gaminamų junginių kiekiai krenta.

    Ką tai reiškia kasdienėje mityboje

    Praktinė žinutė paprasta: skaidulos nėra vien priemonė nuo vidurių užkietėjimo. Jos taip pat padeda išlaikyti žarnyno ekosistemą tokioje būsenoje, kad mikroorganizmams nereikėtų „atsigręžti“ į organizmo apsauginius išteklius, įskaitant gleivių barjerą.

    Dietologijoje dažniausiai akcentuojama, kad skaidulų šaltiniai yra ankštiniai, pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai, riešutai ir sėklos. Tuo pat metu mokslas vis aktyviau tyrinėja, kaip skirtingi augaliniai baltymai ir jų virškinamumo ypatybės gali veikti mikrobiotos metabolizmą, o ateityje tai gali lemti tikslesnes, individualizuotas mitybos rekomendacijas.

    „Dieta suteikia didžiules galimybes valdyti mikrobiotą ir jos gaminamas medžiagas, tačiau turime tiksliai suprasti, kurie mitybos komponentai lemia konkrečius metabolitus“, – sakė Joshua Rabinowitz.

  • Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kefyras yra fermentuotas pieno produktas, gaminamas pieną rauginant pieno rūgšties bakterijomis ir mielėmis. Fermentacija suteikia būdingą rūgštoką skonį, lengvą putojimą ir dalinai sumažina laktozės kiekį, todėl daliai žmonių jis būna lengviau virškinamas nei įprastas pienas.

    Mitybos specialistai fermentuotus pieno produktus dažnai mini kaip kasdienės mitybos dalį, nes jie aprūpina visaverčiais baltymais ir gerai pasisavinamu kalciu. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad kefyras nėra vaistas, o jo nauda labiausiai atsiskleidžia kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama kefyro poveikiui žarnyno mikrobiotai. Klinikiniai tyrimai rodo galimas sąsajas su virškinimo komfortu, tačiau rezultatai nėra vienodi, nes skiriasi kefyro sudėtis, naudojamos kultūros ir pačių tyrimų metodikos.

    Viena dažniausių praktinių rekomendacijų suaugusiam žmogui yra apie 200–250 mililitrų per dieną, tai yra maždaug viena stiklinė. Jei fermentuotų produktų anksčiau vartota retai, verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, nes staigesni pokyčiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą.

    Kefyras neretai pasirenkamas ir dėl tuštinimosi reguliarumo, tačiau čia svarbu nepervertinti vieno produkto reikšmės. Tyrimuose pasitaiko atvejų, kai vartojant didesnius kiekius, pavyzdžiui, apie 500 mililitrų per dieną kelias savaites, daliai žmonių pagerėjo tuštinimosi dažnis, bet tokie duomenys dar nelaikomi universalia norma.

    Fermentacija laktozės kiekį sumažina, bet jos visiškai nepašalina, todėl laktozės netoleruojantiems žmonėms didesnės porcijos vis tiek gali sukelti dujų kaupimąsi, pilvo raižymą ar viduriavimą. Kita vertus, dalis žmonių, kuriems pienas netinka, kefyrą toleruoja geriau, nes jame esanti laktozė būna dalinai suskaidyta.

    Kefyro reikėtų vengti turint alergiją karvės pieno baltymams, nes tai jau ne virškinimo jautrumas, o imuninė reakcija. Jei žmogaus imunitetas stipriai nusilpęs arba jis turi rimtų sveikatos būklių, produktų su gyvomis kultūromis vartojimą verta aptarti su gydytoju.

    Kasdienai geriausias pasirinkimas yra natūralus kefyras be pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Jį galima gerti vieną, naudoti kokteiliams, šaltoms sriuboms ar padažams, tačiau didžiausią naudą jis duoda tada, kai mityboje netrūksta skaidulų, daržovių, ankštinių ir pakankamai vandens.

    Stiklinė kefyro per dieną nėra stebuklinga formulė žarnynui, bet daugeliui tai patogus ir vertingas įprotis. Jei po kefyro nuolat kartojasi nemalonūs simptomai, paprastai geriau ne didinti kiekį, o ieškoti priežasties ir įvertinti individualų toleravimą.

  • Šis ryto gėrimas gali pakeisti kavą: švelnesnis skrandžiui ir padeda ilgiau jaustis sočiai

    Kuo išsiskiria psyllium?

    Balkšvojo gysločio sėklų luobelės, dažnai vadinamos psyllium, vis dažniau minimos kaip švelnesnė alternatyva rytinei kavai tiems, kuriems kofeinas dirgina skrandį. Pagrindinė jų vertė yra tirpios skaidulos, kurios, susilietusios su vandeniu, brinksta ir sudaro gelį.

    Toks gelis didina žarnyno turinio tūrį ir gali padėti palaikyti reguliarias tuštinimosi įpročius, jei kartu vartojama pakankamai skysčių. Skirtingai nei kava, psyllium nestimuliuoja nervų sistemos, todėl nekelia įprasto kofeino sukeliamo „pakilimo“ ir vėlesnio nuovargio.

    Kodėl tai siejama su plokštesniu pilvu?

    Kalbos apie plokštesnį pilvą dažnai kyla ne dėl stebuklingo riebalų „deginimo“, o dėl praktiškesnio efekto. Jei pilvo apimtį didina vidurių užkietėjimas ar sulėtėjusi žarnyno veikla, daugiau skaidulų ir skysčių gali sumažinti tempimo jausmą bei diskomfortą.

    Be to, tirpios skaidulos lėtina skrandžio išsituštinimą, todėl sotumo jausmas gali išlikti ilgiau. Tai gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą, tačiau vien psyllium nėra subalansuotos mitybos pakaitalas ir nepakeičia daržovių, vaisių, ankštinių ar pilno grūdo produktų.

    Kaip paruošti ir kada būti atsargiems?

    Paprastas būdas yra į stiklinę įberti apie 1 arbatinį šaukštelį psyllium, užpilti maždaug 250 mililitrų drungno vandens ir gerai išmaišyti. Po kelių minučių, kai mišinys sutirštėja, dar kartą išmaišykite ir išgerkite, o po to papildomai užgerkite dar viena stikline vandens.

    Svarbiausia taisyklė yra skysčiai: skaidulos geriausiai veikia tik esant pakankamam vandens kiekiui, kitaip gali sustiprėti vidurių užkietėjimas. Jei anksčiau vartojote mažai skaidulų, pradėkite nuo mažesnės porcijos, nes per staigus padidinimas gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Jei vartojate vaistus, verta atkreipti dėmesį į laiką, nes skaidulos gali mažinti kai kurių preparatų pasisavinimą. Kilus neaiškumų dėl tinkamumo ar virškinimo simptomų, saugiausia pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

  • Ši namų mikstūra žadama spartinti metabolizmą: užtenka tamsių vynuogių ir vandens

    Naminių vaisinių actų gamyba pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo: žmonės juos naudoja tiek virtuvėje, tiek kaip kasdienį gėrimą. Be įprasto obuolių acto vis dažniau atrandamas ir vynuogių actas, ypač gaminamas iš tamsių, gerai sunokusių uogų.

    Vanduo su nedideliu kiekiu vaisinio acto dažnai pristatomas kaip būdas suaktyvinti virškinimą ir prisidėti prie svorio kontrolės. Acto rūgštis gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą ir kai kuriems žmonėms sumažinti potraukį užkandžiauti, o daliai tyrimų dalyvių siejama ir su tolygesnėmis gliukozės svyravimų kreivėmis po valgio.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad stebuklingo efekto tikėtis nereikėtų: svorio mažėjimą lemia ilgalaikis kalorijų deficitas, subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei fizinis aktyvumas. Vynuogių actas gali būti tik nedidelė rutinos detalė, o ne pagrindinis sprendimas.

    Tamsios vynuogės vertinamos dėl polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors dalis šių junginių fermentacijos metu gali kisti, vynuogių actas dažnai pasirenkamas dėl sodresnio skonio ir aromato, kuris tinka ir gėrimams, ir patiekalams.

    Norint pasigaminti naminio vynuogių acto, paprastai pasirenkamos sunokusios vynuogės, vanduo ir nedidelis kiekis cukraus, o fermentacijai naudojamas švarus stiklainis, marlė ir guma. Svarbiausia higiena ir kantrybė, nes skonis bręsta palaipsniui, o procesą reikia stebėti, kad nekiltų nepageidaujamo gedimo ar pelėsio rizika.

    Geriant vandenį su actu dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir jį visada skiesti, kad būtų tausojami dantų emalis ir stemplė. Žmonėms, turintiems refliuksą, padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastritą ar opaligę, toks gėrimas gali pabloginti savijautą, todėl prieš įtraukiant jį į rutiną verta pasitarti su gydytoju.

    Virtuvėje vynuogių actas praverčia ten, kur norisi ryškesnės rūgšties: salotų padažuose, marinatuose, daržovių konservavime ar pagardinant troškinius bei sriubas. Jis taip pat tinka naminiam majonezui ar padažams, kuriuose rūgštis padeda subalansuoti riebesnį skonį.

  • Geresnis už kavą ir neerzina skrandžio? Šis paprastas gėrimas gali padėti mažinti pilvą

    Ryte kavą geriantys žmonės vis dažniau ieško alternatyvų, ypač jei kava sukelia rėmenį, dirgina skrandį ar sustiprina nerimą. Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų – gėrimas iš balkšvojo gysločio sėklų luobelių, dar vadinamų psiliu, kurios vertinamos dėl tirpiųjų skaidulų.

    Tirpiosios skaidulos, kontaktuodamos su vandeniu, brinksta ir sudaro gelį. Dėl to gali didėti sotumo jausmas, lėtėti maisto slinkimas virškinamajame trakte ir švelniau palaikomas žarnyno turinio judėjimas, ypač kai vartojama pakankamai skysčių.

    Kaip tai siejama su plokštesniu pilvu?

    Svarbu suprasti, kad psilis nėra riebalų degintojas ir vietinio riebalų mažinimo priemonių apskritai nėra. Vis dėlto, jei pilvo apimtis padidėja dėl vidurių užkietėjimo, sulėtėjusios žarnyno veiklos ar susikaupusio turinio, didesnis skaidulų ir skysčių kiekis dažnai padeda jaustis lengviau.

    Tirpiosios skaidulos taip pat gali būti naudingos žmonėms, kuriems sunku kontroliuoti porcijas, nes sotumas išlieka ilgiau. Tačiau vien skaidulų papildymas nepakeičia subalansuotos mitybos, kurioje turi būti daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir ankštinių.

    Kaip pasigaminti gėrimą?

    Dažniausiai siūlomas paprastas receptas: vieną arbatinį šaukštelį psilio įmaišyti į stiklinę drungno vandens, palaukti kelias minutes ir dar kartą išmaišyti. Gėrimą rekomenduojama išgerti iškart ir papildomai užsigerti dar viena stikline vandens, nes skaiduloms būtinas skystis.

    Jei skaidulų mityboje iki šiol buvo mažai, pradėti verta nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą. Staigus skaidulų padidinimas kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar sunkumo jausmą, todėl organizmui dažnai reikia laiko prisitaikyti.

    Kada reikėtų būti atsargesniems?

    Skaidulų papildai nėra vienodai tinkami visiems: žmonėms, turintiems rijimo sutrikimų ar žarnyno nepraeinamumo riziką, tokie produktai gali kelti problemų. Taip pat psilis gali mažinti kai kurių vaistų pasisavinimą, todėl dažnai patariama vaistus ir skaidulas vartoti atskirai, paliekant kelių valandų tarpą.

    Jei vargina nuolatiniai virškinimo sutrikimai, pilvo skausmai, kraujas išmatose ar staigūs kūno masės pokyčiai, svarbiausia ne eksperimentuoti, o pasitarti su gydytoju. Tokie simptomai gali rodyti būkles, kurias reikia įvertinti profesionaliai.