Paprastoji ir vėlyvoji ieva dažnam atrodo tik dar vienas krūmas miške, todėl ją lengva praeiti net nepastebėjus. Vis dėlto ieva nuo seno buvo vertinama dėl tamsių uogų, kurios vasaros pabaigoje ir rudenį subręsta kekėmis, ypač drėgnesnėse vietose prie upelių ar užliejamose miško pakraščiuose.
Lietuvoje dažniau aptinkama paprastoji ieva, o invazine laikoma vėlyvoji ieva, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Pastaroji neretai plinta greitai, stelbia vietines rūšis ir keičia miško paklotę, todėl kai kur jos gausėjimas laikomas problema gamtosauginiu požiūriu.
Ievių uogos paprastai prinoksta nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, priklausomai nuo vietos ir oro. Prinokimą išduoda labai tamsi, beveik juoda spalva ir minkštesnė tekstūra, o ne iki galo sunokusios, rausvos uogos būna itin sutraukiančio skonio.
Tradiciškai ievių vaisiai ir jų gaminiai buvo siejami su pagalba virškinimui: sutraukiantys junginiai, ypač taninai, gali prisidėti prie gleivinių apsaugos ir padėti esant lengviems žarnyno sudirginimams. Šiuolaikinėje mitybos ir fitocheminių medžiagų analizėje ievių uogos minimos kaip flavonoidų ir kitų antioksidacinių junginių šaltinis, o tai siejama su bendra uždegiminių procesų mažinimo kryptimi mityboje.
Tačiau su ieva svarbiausia taisyklė yra atsargumas dėl kauliukų. Ievių sėklose yra cianogeninių glikozidų, kurie, sėklas sutraiškius ar sukramčius, gali virsti toksiškais junginiais, todėl kauliukų negalima nei graužti, nei smulkinti.
Dėl mažo vaisių dydžio patikimiausias būdas ruošiant gaminius yra atskirti minkštimą nuo kauliukų ne „išrankiojant“, o pertrinant per tankų sietą. Taip galima pasigaminti tyrę, kuri tinka švelniam padažui, uogienei ar kitokiam terminiam apdorojimui, išvengiant kontakto su susmulkintomis sėklomis.
Renkant uogas verta rinktis sausą dieną ir skinti kekėmis, kad namuose būtų paprasčiau tvarkyti derlių. Jei kyla abejonių dėl augalo rūšies ar uogų saugaus paruošimo, geriau pasitarti su specialistais, nes laukinių augalų vartojimas reikalauja tikslaus atpažinimo ir atsargaus apdorojimo.
Leave a Reply