CP v2

Tag: Vokietija

  • Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kainos Europoje išlieka jautrus pragyvenimo kainų barometras: nors bendras maisto infliacijos spaudimas pastaruoju metu silpnėja, atostogų sezonu populiariausių desertų kainos turistinėse vietose vis dar šauna į viršų. „Euronews“ palyginimas, apėmęs 10 šalių, parodė, kad vieno kaušelio kaina svyravo maždaug nuo 1,15 iki 4,10 euro.

    Tyrimas rėmėsi žurnalistų surinktomis kainomis ir naujausiomis rinkos apklausomis, todėl tai nėra oficiali nacionalinė statistika. Vis dėlto skaičiai leidžia palyginti tendencijas ir suprasti, kodėl tas pats produktas skirtingose šalyse kainuoja labai nevienodai.

    Kodėl kainos taip skiriasi?

    Kainų skirtumus lemia ne tik valstybės, bet ir labai konkrečios aplinkybės: vieta, nuomos kaštai, porcijos dydis, skoniai ir net valiutų svyravimai, kai kainos perskaičiuojamos į eurus. Pavyzdžiui, įprastose vietose Graikijoje kaušelis kainuoja apie 2,60 euro, tačiau turistinėse salose kaina gali pakilti iki 4–6 eurų.

    Turistiniuose Turkijos kurortuose kainos taip pat padidėjo: palyginime minėta, kad kaušelis gali kainuoti apie 1,85–2,20 euro, nors įprastesnėse Stambulo vietose vidutinė kaina buvo mažesnė. Jungtinėje Karalystėje tiesioginis palyginimas sudėtingesnis, nes dažnesnis pasirinkimas yra minkšti ledai ragelyje arba fasuoti gaminiai, o ne atskiri kaušeliai ledainėse.

    Kiek darbo minučių kainuoja kaušelis?

    Vien tik eurais išreikšta kaina neparodo, kiek ledai iš tiesų „kainuoja“ vietos gyventojui. Todėl „Euronews“ skaičiavo, kiek gryno darbo laiko reikia vienam kaušeliui įpirkti, palyginimo kainas sugretinę su atlygio po mokesčių ir darbo valandų duomenimis.

    Rezultatas išryškino didžiausią kontrastą tarp Graikijos ir Vokietijos. Vokietijoje vienam kaušeliui, pagal taikytas prielaidas, pakanka apie 7,4 minutės gryno darbo laiko, o Graikijoje – apie 20,9 minutės, tai yra beveik tris kartus daugiau.

    Kitose šalyse rodikliai išsidėstė tarp šių kraštutinumų: Jungtinėje Karalystėje apie 9,3 minutės, Belgijoje 11,4 minutės, Italijoje 13,2 minutės, Prancūzijoje 14,5 minutės. Turkija, Lenkija ir Ispanija buvo arti 15 minučių, Portugalija – apie 16,6 minutės.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nebegrįžta

    Ledų kainas ypač stipriai veikė pastarųjų metų energijos ir gamybos sąnaudų šuoliai. Graikijoje vietos rinkos atstovai žiniasklaidai yra minėję, kad nuo 2020 metų kainos galėjo būti pakilusios apie 20 proc., daugiausia dėl energijos kaštų sukaupto poveikio, o didesnė dalis naujausių brangimų teko 2025 metams.

    Eurostat harmonizuotas ledų, valgomųjų ledų ir šerbetų kainų indeksas rodo, kad spaudimas ėmė slūgti: per metus iki 2026 metų birželio Europos Sąjungoje indeksas sumenko 0,4 proc., euro zonoje – 0,2 proc. Vis dėlto tai nereiškia, kad kainos grįžo į ikipandeminį lygį, o tik tai, kad jos buvo mažesnės nei prieš metus.

    Skirtumai tarp valstybių išlieka ryškūs: kai kur fiksuotas kainų kritimas, o kitur – augimas. Tarp labiausiai išsiskiriančių augimo atvejų „Euronews“ pateiktuose duomenyse minima Lietuva, kur šioje kategorijoje per metus užfiksuotas 7,9 proc. padidėjimas, nusileidęs tik kelioms kitoms šalims.

    Praktikoje tai reiškia, kad vartotojai, net ir girdėdami apie lėtėjančią infliaciją, vis tiek gali jausti, jog vasaros išlaidos nesumažėjo. Ypač ten, kur kainas dar labiau kelia sezoniškumas, didelis turistų srautas ir brangios komercinių patalpų nuomos.

  • Vokietija ruošiasi pratęsti pasienio patikras po rugsėjo: sprendimą paskatino krizė Seutoje

    Vokietija ketina tęsti laikinąsias pasienio patikras visuose sausumos pasienio punktuose ir po rugsėjo, pranešė naujienų agentūra dpa, remdamasi šalies vidaus reikalų ministro Alexanderio Dobrindto komentarais. Pasak jo, sprendimas susijęs su didėjančiu neteisėtos migracijos spaudimu Europos Sąjungos išorės pasienyje.

    Ministras nenurodė, iki kada tiksliai patikros būtų pratęstos, tačiau pabrėžė, kad situacija Ispanijai priklausančiame Seutos mieste Šiaurės Afrikoje parodė, kaip greitai gali išaugti rizikos nelegalios migracijos srityje. Vokietijos pozicija, anot jo, yra išlaikyti lankstų ir prie situacijos pritaikytą tikrinimą ES vidaus pasienyje.

    Patikros galioja nuo 2024 metų

    Vokietija laikinas pasienio patikras visuose sausumos perėjimo punktuose, įskaitant sieną su Lenkija, įvedė 2024 metų rugsėjį. Nuo tada, nepaisant kritikos dėl poveikio laisvam judėjimui ir logistikai, patikros jau kelis kartus buvo pratęstos.

    Berlynas argumentuoja, kad tokios priemonės padeda riboti neteisėtą migraciją, stabdyti žmonių kontrabandą ir efektyviau identifikuoti asmenis, neturinčius teisės atvykti ar pasilikti šalyje. Kritikai tuo metu pabrėžia, kad nuolatinis laikino režimo pratęsimas kelia klausimų dėl proporcingumo ir ilgalaikių pasekmių Šengeno erdvei.

    Seutos įvykiai sukėlė reakciją Europoje

    Ispanijos institucijos pranešė, kad per pastarąją parą į Seutą nekontroliuojamai pateko apie 50 000 migrantų, o dalis jų vėliau buvo grąžinta į Maroką. Vietos valdžios duomenimis, per incidentą jūroje žuvo mažiausiai 43 žmonės.

    „Situacija Seutoje aiškiai parodo, kokia nestabili gali būti padėtis neteisėtos migracijos klausimu“, – sakė Alexanderis Dobrindtas.

    Įvykiai paskatino platesnę politinę reakciją: Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas situaciją įvardijo kaip Ispanijos teritorinio vientisumo pažeidimą. Tuo metu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ragino stiprinti kontrolę Prancūzijos pasienyje su Ispanija, o Nyderlandai ir Belgija paragino Ispaniją geriau saugoti ES išorės sieną Seutoje.

  • Vokietijoje gali pritrūkti benzino ir dyzelino: Reino seklumas brangina pervežimą ir degalus

    Vokietijoje dėl užsitęsusios kaitros ir menko kritulių kiekio smarkiai nukrito Reino vandens lygis, o tai jau kelia riziką degalų tiekimui. Reinas yra viena svarbiausių šalies vidaus transporto arterijų, kuria į pramonės regionus gabenami naftos produktai, chemijos žaliavos ir kiti kroviniai.

    Didžiausia problema – laivybos apribojimai, kai seklėjant upei baržos ir tanklaiviai nebegali plaukti su įprastu kroviniu. Esant itin žemam vandens lygiui, laivai priversti gabenti tik nedidelę dalį to, ką įprastai, o dalis maršrutų tampa techniškai neįmanomi.

    Reino seklumas riboja laivybą

    Vandens lygis ties Kaubu, laikomu vienu kritinių Reino ruožų, priartėjo prie pastarųjų metų minimumų. Toks seklumas ypač skausmingas todėl, kad ši vieta yra siaura ir jautri pokyčiams, o būtent per ją eina reikšminga krovininė srovė tarp Šveicarijos, Vokietijos pramonės centrų ir Nyderlandų uostų.

    Degalų sektoriaus atstovai perspėja, kad pasiekus tam tikrą ribą dauguma tanklaivių nebegali plaukti arba turi radikaliai mažinti krovinį. Praktikoje tai reiškia ne tik lėtesnį tiekimą, bet ir didesnį pervežimų skaičių tam pačiam degalų kiekiui pristatyti.

    Brangsta frachtas, brangsta ir degalai

    Logistikos grandinėje tokie apribojimai greitai virsta kainomis: vežėjams tenka skaičiuoti didesnes sąnaudas, o užsakovams – mokėti už brangesnį frachtą. Kai vienu reisu galima gabenti tik dalį krovinio, o alternatyvos, pavyzdžiui, geležinkelis ar autocisternos, taip pat ribotos, rinkoje sparčiai kyla transportavimo tarifai.

    Rinkos dalyviai skaičiuoja, kad frachto pabrangimas tiesiogiai persiduoda degalinių kainoms, nes didesnė pervežimo savikaina įskaičiuojama į galutinę benzino ir dyzelino kainą. Vartotojams tai dažniausiai matoma ne iš karto, tačiau kelių savaičių laikotarpiu kainų pokyčiai tampa akivaizdesni, ypač regionuose, labiau priklausomuose nuo upių logistikos.

    Klimato rizika tampa ilgalaike

    Ekspertai pabrėžia, kad žemų vandens lygių epizodai Reine vis dažniau siejami su pasikartojančiomis karščio bangomis Europoje. Tai verčia transporto ir energetikos įmones planuoti alternatyvius tiekimo scenarijus, didinti sandėliavimo apimtis ir peržiūrėti maršrutus, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo vieno transporto koridoriaus.

    Vokietijai tai ypač jautru dėl didelio pramonės tankio Reino baseine ir glaudžių ryšių su Roterdamo uostu, per kurį į Europą patenka didelė dalis naftos produktų. Jei sausros sąlygos užsitęs, įtampa tiekimo grandinėse gali išlikti, o degalų kainų svyravimai – tapti dažnesni.

  • Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos augimas pranoko lūkesčius

    Euro zonos ekonomika 2026 metų antrąjį ketvirtį augo sparčiau, nei prognozavo analitikai. Preliminariu Eurostato vertinimu, BVP per ketvirtį padidėjo 0,4 proc., kai pirmąjį ketvirtį fiksuotas nulinis pokytis.

    Visoje Europos Sąjungoje augimas taip pat paspartėjo iki 0,5 proc. Metinis BVP augimas siekė 1,0 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. visoje ES, rodo Eurostato duomenys.

    Nors antraštiniai skaičiai signalizuoja didesnį atsparumą, po paviršiumi ryškėja skirtingų greičių Europa. Šalių rezultatai išsiskyrė nuo labai spartaus šuolio iki visiško sąstingio.

    Lyderiai: Airija, Lietuva, Švedija

    Tarp šalių, kurios jau paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio rezultatus, išsiskyrė Airija: jos BVP per ketvirtį pašoko 3,9 proc. Ekonomistai pabrėžė, kad toks šuolis pastebimai pakėlė ir bendrą euro zonos rodiklį.

    Antrą vietą pagal augimą užėmė Lietuva, kurios ekonomika, pagal skelbtus ketvirčio duomenis, augo 1,7 proc. Trečioje vietoje atsidūrė Švedija su 1,4 proc. augimu.

    Pietų Europa taip pat išliko gana atspari: Portugalijos BVP ūgtelėjo 0,8 proc., o Ispanija augo 0,7 proc. Tuo metu Belgija ir Austrija fiksavo sąstingį, o didžiosios euro zonos ekonomikos augo kukliau.

    Didžiosioms ekonomikoms pritrūko impulso

    Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,2 proc., lėčiau nei pirmąjį ketvirtį, kai augimas siekė 0,4 proc. Vis dėlto rezultatas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi rinkose.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje augimą labiau palaikė grynasis eksportas, o vidaus paklausos vaizdas buvo silpnesnis: vartojimas lėtėjo, o investicijos traukėsi. Tai rodo didesnę priklausomybę nuo užsienio paklausos, o ne nuo vidaus ekonomikos variklio.

    Prancūzija grįžo į augimą ir fiksavo 0,2 proc. BVP padidėjimą po ankstesnio ketvirčio susitraukimo, tačiau investicijų dinamika išliko vangi. Italija augo 0,2 proc., kiek lėčiau nei anksčiau, o ekonomistai įspėjo, kad ji jautriau reaguoja į energijos kainų šuolius nei, pavyzdžiui, Ispanija.

    Infliacija vėl kelia klausimų

    Augant ekonomikai, rinkų dėmesys vėl krypsta į infliaciją. Ankstyvi liepos mėnesio rodikliai dalyje šalių signalizavo stiprėjančius kainų spaudimus, o tai gali pakeisti lūkesčius dėl palūkanų normų krypties.

    Vokietijoje, remiantis regioniniais duomenimis ir ekonomistų vertinimais, metinė infliacija galėjo kilti iki maždaug 2,7 proc., palyginti su 2,3 proc. birželį. Ispanijoje preliminariai fiksuota 3,5 proc. metinė infliacija, o bazinė infliacija siekė apie 3,0 proc.

    Jei kainų augimo tendencijos įsitvirtintų, Europos Centrinis Bankas galėtų išlaikyti griežtesnę retoriką ir neatmesti papildomo palūkanų normų didinimo po vasaros. Tačiau sprendimus lems tai, ar spartesnė infliacija bus laikina dėl energijos kainų, ar taps platesnio masto reiškiniu.

  • Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijos energetikos pertvarka pasiekė simbolinį lūžį: vėjo ir saulės elektrinės tapo didesniu elektros šaltiniu nei iškastinis kuras. Naujausi energetikos sektoriaus duomenys rodo, kad 2025 metais šie du atsinaujinantys šaltiniai kartu pagamino 44 proc. šalies elektros, o iškastinis kuras liko maždaug vienu procentiniu punktu žemiau.

    Tai ryškus pokytis, turint omenyje, kad nuo 2000 metais priimto Atsinaujinančios energijos įstatymo vėjo ir saulės dalis Vokietijos gamyboje išaugo apie 42 proc. Tuo pat metu anglis, ilgą laiką laikyta svarbiausiu, bet taršiausiu energijos šaltiniu, nuo daugiau nei pusės gamybos smuko iki maždaug 21 proc.

    Šis poslinkis stiprina lūkesčius, kad anglies atsisakymas gali įvykti anksčiau nei numatyta dabar galiojančiame grafike iki 2038 metų. Vis dėlto Vokietijos atvejį komplikuoja ir tai, kad šalis jau užbaigė branduolinės energetikos etapą, o tai reiškia mažiau stabilios bazinės generacijos sistemoje.

    Neigiamos kainos – augantis galvos skausmas

    Nors atsinaujinantys šaltiniai didina energetinę nepriklausomybę ir mažina emisijas, rinka vis dažniau susiduria su neigiamomis didmeninėmis elektros kainomis. Tai nutinka, kai pasiūla viršija paklausą, o dalis gamintojų už elektrą faktiškai turi primokėti, kad ją priimtų tinklas.

    Vėjo ir saulės gamyba priklauso nuo oro sąlygų, todėl pikinė generacija ne visada sutampa su vartojimu. Dėl to dažnėja gamybos ribojimas, kai elektrinių operatoriai laikinai sumažina galią arba visai išjungia parkus, ypač tais atvejais, kai gaminti tampa ekonomiškai nenaudinga.

    2026 metų pirmąjį pusmetį Vokietijoje komercinis gamybos ribojimas, vertinant pagal elektros kiekį, išaugo apie 20 proc. – nuo 1 216 iki 1 463 GWh. Tuo pat metu neigiamų kainų valandų skaičius mažėjo nuo 389 iki 299, o tai rodo, kad problema siejasi ne tik su kainų epizodais, bet ir su sistemos bei paskatų dizainu.

    Kodėl elektrifikacija stringa?

    Vienas iš būdų mažinti išjunginėjimų poreikį – didinti elektros vartojimą tada, kai jos gausu, tai yra spartinti elektrifikaciją. Tačiau Vokietijoje šią kryptį lydėjo prieštaringi sprendimai: atsisakyta teisėkūros iniciatyvų, kurios būtų spartinusios pastatų šildymo perėjimą prie mažiau taršių technologijų.

    Paradoksalu, kad šilumos siurbliai rinkoje vis tiek stiprėja. 2025 metais jie sudarė beveik pusę visų naujų šildymo sistemų pardavimų – 48 proc., o pardavimai siekė 299 000 vienetų, o 2026 metų pirmąjį ketvirtį augo dar 34 proc., palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu.

    Kitas silpnas taškas – išmaniųjų skaitiklių diegimas. Skelbiama, kad 2024 metais pažangius išmaniuosius skaitiklius turėjo tik apie 2 proc. namų ūkių, todėl daliai vartotojų sudėtinga pasinaudoti lanksčiais tarifais ir automatiškai perkelti vartojimą į valandas, kai elektra pigesnė arba jos perteklius didžiausias.

    Ekspertai pabrėžia, kad ateinančiais metais Vokietijai teks vienu metu spręsti kelias užduotis: sparčiau plėsti tinklus ir kaupimo pajėgumus, tobulinti rinkos taisykles bei kurti realias paskatas vartotojams ir verslui vartoti elektrą tada, kai ją efektyviausia gaminti. Priešingu atveju atsinaujinančios energetikos sėkmę ir toliau lydės brangiai kainuojantys gamybos ribojimai.

  • „Porsche“ pelnas šoktelėjo 34 proc., bet Kinija smukdo pardavimus: laukia 5 000 etatų pjūvis

    „Porsche“ pelnas šoktelėjo 34 proc., bet Kinija smukdo pardavimus: laukia 5 000 etatų pjūvis

    Vokietijos prabangių automobilių gamintoja „Porsche“ paskelbė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį jos veiklos pelnas išaugo 34 proc. ir pasiekė 1,35 mlrd. eurų. Rezultatas viršijo rinkos lūkesčius, nors bendrovės pajamos mažėjo, o automobilių pristatymai traukėsi dviženkliu tempu.

    Per pusmetį „Porsche“ pajamos smuko 5,1 proc. iki 17,23 mlrd. eurų, tačiau veiklos pelningumas (grąža nuo pardavimų) pakilo iki 7,8 proc., kai prieš metus siekė 5,5 proc. Bendrovė teigia, kad rodiklius kilstelėjo griežtesnė sąnaudų kontrolė, kainodara ir pelningesnis modelių derinys, vadovaujantis strategija vertė svarbiau už apimtį.

    Didelę įtaką rezultatams turėjo ir gerokai mažesnės restruktūrizavimo išlaidos. „Porsche“ nurodė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį strateginio pertvarkymo kaštai sudarė apie 100 mln. eurų, kai prieš metus siekė maždaug 800 mln. eurų.

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį pristatyti 122 306 automobiliai, tai yra 16,5 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Didžiausias smūgis teko Kinijai, kur pristatymai krito 32 proc. iki 14 501 vieneto, bendrovei įvardijant sudėtingą rinkos aplinką ir orientaciją į vertę.

    Kas palaikė pelną?

    Bendrovė pabrėžė, kad geresnius rezultatus padėjo išlaikyti didesnė aukštos vertės 911 šeimos automobilių paklausa, ypač GTS, Turbo ir GT versijų. Tuo pat metu krito „Taycan“, „Panamera“ ir „Macan“ modelių pardavimai, o tai atspindi platesnes prabangių elektromobilių rinkos svyravimų tendencijas.

    „Per pastaruosius šešis mėnesius „Porsche“ komanda labai intensyviai ir disciplinuotai dirbo ties strategija. Tačiau mūsų dar laukia daug darbo, kad „Porsche“ būtų tvirtai pasirengusi sudėtingai ateičiai“, – sakė generalinis direktorius Michaelis Leitersas.

    Nors Kinijos rinka išlieka silpnoji vieta, „Porsche“ nekeitė metų prognozių. Bendrovė tikisi 2026 metais gauti 35–36 mlrd. eurų pajamų ir pasiekti 5,5–7,5 proc. veiklos pelningumą, kai 2025 metais pajamos siekė 36,27 mlrd. eurų.

    Darbo vietų mažinimas iki 2035 metų

    „Porsche“ taip pat pranešė, kad iki 2035 metų planuoja atsisakyti dar 5 000 darbo vietų, siekdama mažinti kaštus ir stiprinti konkurencingumą. Sprendimas priimtas susitarus su darbuotojų atstovais, o pagrindinėse Vokietijos gamyklose žadama vengti privalomų atleidimų.

    Šis planas papildo anksčiau skelbtą ketinimą iki 2030 metų sumažinti 3 900 pozicijų, įskaitant 2 000 laikinų darbuotojų. Bendrovė nurodo, kad 5 000 etatų mažinimas bus įgyvendinamas plečiant dalinio išėjimo į pensiją programas, pasitelkiant natūralią kaitą ir savanoriškus išėjimo susitarimus.

    „Porsche“ spaudimą sieja su didėjančia Kinijos gamintojų konkurencija, JAV tarifais ir aukštais kaštais Vokietijoje. Bendrovė teigia, kad ilgalaikė pertvarkos programa „Sportwagenschmiede 35“ jau beveik baigta ir turėtų labiau sutelkti įmonę į pagrindinį sportinių automobilių verslą, supaprastinti organizaciją bei didinti atsparumą.

    Išsamesnį planą „Porsche“ ketina pristatyti 2026 metų spalio 7 dieną per investuotojams skirtą renginį. Rinkai tai bus svarbus signalas, kaip prabangių automobilių gamintojas ketina suderinti pelningumą, elektrifikacijos ambicijas ir spaudimą tradicinėse eksporto rinkose.

  • Mažiausias pasaulyje arklys Pumukelis: vos 52,6 cm ūgio rekordininkas, tapęs terapijos žvaigžde

    Vokietijoje gyvenantis šetlando ponis Pumukelis oficialiai pripažintas mažiausiu pasaulyje gyvu arklio patinu. Jo ūgis ties gogu siekia 52,6 centimetro, todėl jis gerokai mažesnis net už daugumą suaugusių šunų.

    Rekordą patvirtino Guinnesso rekordų knyga, o po šio įrašo Pumukelis greitai tapo žinomas ir už Vokietijos ribų. Vis dėlto jo šeimininkė Karola Weidemann pabrėžia, kad svarbiausia jai ne šlovė, o tai, kaip ponis keičia žmonių kasdienybę.

    Dar būdamas vos penkių mėnesių Pumukelis buvo išskirtinai mažas: jo ūgis siekė apie 47 centimetrus, o svoris buvo maždaug 20 kilogramų. Palyginimui, įprastai šetlando poniai yra gerokai aukštesni, o jų standartinis ūgis dažniausiai viršija 70 centimetrų.

    Pasak šeimininkės, toks dydis nėra sąmoningos selekcijos rezultatas. Specialistai mini, kad augimas galėjo sustoti anksti dėl retos genetinės anomalijos, tačiau tai nebūtinai reiškia prastesnę gyvenimo kokybę.

    Veterinarijos praktikoje itin mažas ūgis gyvūnams neretai siejamas su didesne kaulų ir sąnarių problemų rizika. Tokiais atvejais pasitaiko žandikaulio, stuburo, kanopų ar judėjimo sutrikimų, todėl svarbus nuolatinis sveikatos stebėjimas.

    Apie Pumukelį teigiama, kad jis yra reta išimtis: jo kūno proporcijos išliko harmoningos, judesiai natūralūs, o kasdienybė aktyvi. Jis bėgioja, žaidžia ir ganosi taip pat, kaip ir kiti poniai, tik gerokai mažesnio ūgio.

    Po Guinnesso įrašo Pumukelis buvo kviečiamas į televizijos laidas ir renginius, kur žmonės norėjo su juo nusifotografuoti. Dėl mažo ūgio kelionės jam paprastesnės: ponis telpa automobilyje, o trumpiems pervežimams kartais pasitelkiamas vežimėlis.

    Tačiau didžiausia Pumukelio kasdienybės dalis siejama su terapine veikla. Jis lankosi senelių namuose, mokyklose, hospisuose ir neįgaliesiems padedančiose įstaigose, o mažas dydis padeda lengviau užmegzti ryšį net su tais, kurie įprastai bijotų didelio arklio.

    „Man daug svarbiau, kad jis kasdien priverčia žmones nusišypsoti, nei tai, kad jo vardas atsidūrė rekordų knygoje“, – sakė Karola Weidemann.

    Gyvūnų asistuojama terapija pastaraisiais metais vis dažniau taikoma emocinei savijautai gerinti, stresui mažinti ir socialiniams įgūdžiams ugdyti. Nors kiekvienas atvejis skirtingas, tokie gyvūnai kaip Pumukelis dažnai tampa saugiu pirmuoju žingsniu į bendravimą, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

  • Greitojo geležinkelio tunelis į Vokietiją brangsta: čekai spaudžia kainą, lenkai renkasi 3 maršrutus

    Čekijoje vėl įsiplieskė diskusija dėl vieno ambicingiausių regiono geležinkelio projektų – greitojo geležinkelio tunelio po Rūdavais, kuris turėtų sujungti Prahą ir Drezdeną. Premjeras Andrejus Babišas viešai suabejojo projekto kaina ir davė signalą statybų sektoriui, kad tunelis negali virsti nevaldomai brangstančiu valstybės užsakymu.

    Šis tunelis laikomas kertine planuojamos greitojo geležinkelio linijos dalimi tarp Čekijos ir Vokietijos. Numatyta maždaug 30 kilometrų atkarpa, iš kurios apie 12 kilometrų driektųsi Čekijos teritorijoje, o likusi dalis – Vokietijoje. Projektas siejamas su platesniu Europos transporto koridorių stiprinimu ir krovininio srauto perkėlimu nuo labiausiai apkrautų ruožų.

    Tunelio idėja – greitesnės kelionės

    Pagal planą, tuneliu keleiviniai traukiniai galėtų važiuoti iki 200–230 kilometrų per valandą greičiu, o krovininiai – iki 120 kilometrų per valandą. Skaičiuojama, kad kelionė tarp Ústí nad Labem ir Drezdeno sutrumpėtų iki maždaug 24 minučių, o tai reikštų patrauklesnius maršrutus ne tik regiono keleiviams, bet ir tarptautiniams srautams tarp Prahos, Berlyno bei kitų Vakarų Europos miestų.

    Planuojama, kad infrastruktūra būtų pritaikyta intensyviam eismui – iki maždaug 150 traukinių per dieną. Greta tunelio svarstomi ir papildomi sprendimai: naujas terminalas Ústí nad Labem Centre ir su juo susietų linijų modernizavimas, kad naujas koridorius veiktų kaip vientisa sistema.

    Kainos klausimas tapo politiniu

    Didžiausia įtampa kyla dėl sąmatų. Čekijos viešojoje erdvėje minima, kad bendra projekto vertė gali siekti apie 9 milijardus eurų, o Čekijos dalis – maždaug 2 milijardus eurų. Premjero retorika rodo ne tiek norą atsisakyti idėjos, kiek siekį priversti būsimus rangovus ir projektų valdytojus pagrįsti kainodarą bei sumažinti riziką, kad strateginė investicija taps itin pelningu, bet mokesčių mokėtojams nepalankiu kontraktu.

    Čekijos diskusijose dažnai akcentuojama, kad stambūs statybų projektai šalyje kartais kainuoja brangiau nei Vakarų Europoje. Tam įtakos turi ilgos procedūros, sudėtingas reguliavimas, ribota konkurencija, taip pat korupcijos ir perteklinių maržų rizikos, todėl valdžia ieško būdų, kaip pirkimus padaryti konkurencingesnius.

    ES parama gali padengti didelę dalį

    Svarbi projekto dalis – finansavimo modelis. Tunelis yra tarpvalstybinė infrastruktūra, todėl teoriškai gali pretenduoti į didelį Europos Sąjungos finansavimą, siejamą su TEN-T tinklo plėtra. Kai kuriais atvejais tokio tipo projektams gali būti skiriama iki 85 proc. parama, tačiau tai priklauso nuo atitikties kriterijams, pasirengimo lygio ir konkurencijos su kitais prioritetais.

    Net ir turint reikšmingą paramos potencialą, Čekijos politinė žinutė išlieka aiški: projektas turi atsipirkti visuomenine nauda, o jo kaina turi atitikti realias technines ir ekonomines prielaidas. Todėl tęsiami parengiamieji darbai, įskaitant tyrimus ir koordinavimą su Vokietijos institucijomis.

    Lenkija ir Vokietija svarsto tris kryptis

    Tuo metu Lenkija ir Vokietija taip pat ieško sprendimų, kaip sukurti greitesnį geležinkelio ryšį, kuris leistų konkurencingai keliauti tarp Varšuvos ir Berlyno bei toliau į Vakarus. Skirtingai nei Čekijos atveju, čia nėra kalnų tunelio iššūkio, tačiau kertiniu techniniu ir planavimo klausimu tampa Oderos upės kirtimas ir suderinimas su esama infrastruktūra.

    2026 metų vasarį Lenkijos ir Vokietijos transporto ministrai pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo bendrai įvertinti trijų greitojo geležinkelio koridorių potencialą. Tarp svarstomų krypčių minimos Varšuva–Poznanė–Berlynas, Varšuva–Vroclavas–Lipskas–Frankfurtas prie Maino ir Varšuva–Vroclavas–Praha–Miunchenas.

    Natūraliausia ašimi laikoma Varšuva–Lodzė–Poznanė–Berlynas, nes ji siejasi su Lenkijoje planuojama greitojo geležinkelio linija, dažnai vadinama Y. Vis dėlto viena iš problemų – dabartiniai planai Y ašį labiau užbaigia ties Poznane, o ne iki pat sienos, todėl reikėtų papildomų sprendimų dėl tęsinio, sienos kirtimo vietos ir vokiškos dalies modernizavimo.

    Šiuo metu traukiniu tarp Varšuvos ir Berlyno kelionė trunka kiek daugiau nei penkias valandas, o atstumas siekia apie 570 kilometrų. Būtent todėl tiek Čekijos, tiek Lenkijos ir Vokietijos projektai vertinami ne vien kaip transporto investicijos, bet ir kaip regiono konkurencingumą, logistiką bei mobilumą keičiantys sprendimai, kurių sėkmę galiausiai nulems kaina, terminai ir tarpvalstybinis suderinamumas.

  • Ką vokiečiai iš tiesų valgo pusryčiams: ne tik dešrelės, bet ir netikėtas „Mett“

    Ką vokiečiai iš tiesų valgo pusryčiams: ne tik dešrelės, bet ir netikėtas „Mett“

    Vokiški pusryčiai dažnai siejami su dešrelėmis ir sočiais mėsos patiekalais, tačiau kasdienybėje vaizdas kur kas įvairesnis. Vokietijoje rytais dažniausiai pasirenkami paprasti, greitai paruošiami produktai, o pusryčių stalas priklauso nuo regiono ir šeimos įpročių.

    Tradicinis pagrindas yra šviežia duona ir bandelės, vadinamos Brötchen. Prie jų dažniausiai patiekiami įvairūs sūriai, kumpiai, saliamis, taip pat kreminis tepamas sūris. Daugelyje šeimų tai laikoma patikimu, universaliu deriniu tiek darbo dienoms, tiek savaitgaliui.

    Greta sūrių produktų vokiškuose pusryčiuose svarbi ir saldi pusė. Ant stalo dažnai atsiranda uogienės, medus, riešutų ar šokolado kremai, o vaikams neretai ruošiami paprasti sumuštiniai su saldžiais tepamais pagardais.

    Norintys lengvesnio starto ryte renkasi muslius, jogurtą arba avižinę košę su vaisiais ir riešutais. Šis įprotis pastaraisiais metais ryškėja ir Vokietijoje, nes populiarėja subalansuotos mitybos idėjos, daugiau dėmesio skiriama skaiduloms ir baltymams.

    Ant pusryčių stalo dažnai atsiranda ir kiaušiniai, ypač virti kietai arba kiaušinienė. Tai patogus pasirinkimas, nes galima greitai paruošti ir derinti su duona, daržovėmis ar sūriu, o baltymų porcija suteikia ilgesnį sotumo jausmą.

    Vokietija turi ir vieną labiausiai diskusijų keliančių pusryčių klasikų – Mettbrötchen. Tai bandelė su žalia malta kiauliena, pagardinta pipirais ir svogūnais. Šis patiekalas labiau būdingas tam tikriems regionams ir dažniau sutinkamas savaitgaliais ar per vaišes, tačiau daugelį užsieniečių stebina būtent žalia mėsa pusryčiams.

    Gėrimų pasirinkimas taip pat gana aiškus: dominuoja kava, nuo juodos iki espresso ar cappuccino. Kiti renkasi arbatą, o šeimose su vaikais ant stalo neretai būna ir sultys, ypač savaitgalio pusryčių metu.

    Apibendrinant, vokiški pusryčiai nėra vien mėsos ir dešrelių sinonimas. Dažniau tai duona, sūriai, užtepėlės, kiaušiniai ir saldūs pagardai, o išskirtiniai patiekalai, tokie kaip Mettbrötchen, tėra viena ryški, bet ne universali tradicijos dalis.

  • 17 metų „sirgo“ ir gavo pilną algą: Vokietijos mokytoja stoja prieš teismą dėl pensijos

    17 metų „sirgo“ ir gavo pilną algą: Vokietijos mokytoja stoja prieš teismą dėl pensijos

    Vokietijoje į viešumą vėl iškilo išskirtinis atvejis: Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje dirbusi 62 metų mokytoja nuo 2009 metų buvo ilgalaikėse nedarbingumo atostogose, tačiau visą šį laiką, kaip valstybės tarnautoja, gaudavo visą darbo užmokestį. Dabar valdžios institucijos siekia ją išleisti į pensiją, o pati mokytoja šį sprendimą apskundė teisme.

    Moteris pastaraisiais metais dirbo profesinio rengimo įstaigoje Vezelyje. Žiniasklaidos duomenimis, ji ilgą laiką teikė medicinines pažymas, susijusias su psichologine sveikatos būkle, o išsamesnis oficialus tinkamumo eiti pareigas vertinimas ilgą laiką nebuvo inicijuotas.

    Ginčas dėl priverstinės pensijos

    2026 metų gegužės pabaigoje Diuseldorfo apygardos administracija priėmė sprendimą mokytoją perkelti į pensiją, remdamasi visuomenės sveikatos pareigūno išvada, kad grįžimo į darbą per artimiausius šešis mėnesius tikėtis negalima. Šį sprendimą moteris apskundė Diuseldorfo administraciniam teismui.

    Kol teismas nepriėmė galutinio sprendimo, mokytojai mokama suma, atitinkanti jos būsimos pensijos dydį. Administracija nurodo, kad dalis, viršijanti pensijos išmoką, šiuo metu sulaikoma, o jei ieškinys būtų patenkintas, šias lėšas tektų išmokėti atgaline tvarka.

    Įtarimai dėl sukčiavimo

    Lygiagrečiai vyksta ir baudžiamasis tyrimas: Duisburgo prokuratūra aiškinasi galimo komercinio sukčiavimo aplinkybes. Įtarimai siejami su prielaida, kad nedarbingumas bent dalį laiko galėjo būti deklaruojamas nepagrįstai, o tuo pat metu galėjo būti vykdoma kita veikla.

    2026 metų kovą pareigūnai atliko kratą mokytojos namuose, paėmė dokumentus ir skaitmenines laikmenas. Skelbiama, kad dalis galimų įrodymų šiuo metu analizuojama, o tiriamas laikotarpis apribotas senaties terminais, todėl apima kelerius pastaruosius metus.

    Platesnės pasekmės valstybei

    Be to, pradėtos drausminės procedūros ne tik mokytojos, bet ir vieno Diuseldorfo apygardos administracijos darbuotojo atžvilgiu. Jam priekaištaujama, kad daugelį metų nebuvo inicijuotas tinkamas nuolatinio nedarbingumo patikrinimas, nors tokios priemonės valstybinėje tarnyboje laikomos esmine kontrolės dalimi.

    Šis atvejis Vokietijoje jau anksčiau sukėlė diskusijas apie tai, kaip turėtų būti prižiūrimos ilgalaikės nedarbingumo situacijos valstybinėje tarnyboje ir kokios papildomos saugiklio priemonės būtinos. Politikų vertinimu, tai tapo pavyzdžiu, kaip procedūrinės spragos gali lemti dideles finansines pasekmes ir mažinti pasitikėjimą viešuoju sektoriumi.