CP v2

Tag: Vokietija

  • Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vokietijoje ir vėl fiksuotas naujas karščio rekordas. Vokietijos meteorologijos tarnyba DWD pranešė, kad Brandenburge, Oderio–Spree rajone esančioje Neisemundės–Košeno matavimo stotyje užregistruota 41,7 laipsnio temperatūra.

    Sinoptikai pabrėžė, kad dienos eigoje rodiklis dar galėjo kilti, todėl galutinis rekordas paprastai patvirtinamas tik įvertinus visos paros duomenis. DWD skelbė, kad aiškesnis patvirtinimas tikėtinas vakare, kai suvedami ir patikrinami matavimai iš skirtingų stočių.

    Pastarosiomis dienomis Vokietijoje rekordai krito vienas po kito, o ankstesnis aukščiausios temperatūros rodiklis buvo pasiektas tik prieš parą Saksonijoje-Anhalte. DWD taip pat pranešė apie neįprastai šiltą naktį: Saksonijoje Kubšiucėje temperatūra naktį siekė 29,4 laipsnio.

    Karštis jau daro žalą

    Ekstremali kaitra kelia ne tik sveikatos riziką, bet ir sukelia tiesioginę žalą infrastruktūrai. Keliuose greitkelių ruožuose, įskaitant A2, dėl įkaitusios dangos atsirado plyšimų ir deformacijų, dalis atkarpų buvo laikinai uždarytos.

    Pranešta, kad ties Burg miestu Saksonijoje-Anhalte buvęs uždarytas A2 ruožas vėl atvertas eismui, tačiau Brandenburge ir Saksonijoje-Anhalte kai kurios atkarpos dar liko nepravažiuojamos. Leipcige karštis paveikė ir miesto transportą: asfaltas vietomis aptirpo virš tramvajaus bėgių.

    Pagalbos prašo ir socialinės organizacijos

    Karščio bangos metu daug dėmesio skiriama pažeidžiamiausioms grupėms, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir lėtinėmis ligomis sergantiems gyventojams. „Caritas“ vadovė Eva Maria Welskop-Deffaa paragino dažniau atverti bažnyčias, kad jos galėtų tapti vietomis atsivėsinti.

    „Daugelis maldos namų jau atviri, tačiau to nepakanka, jų turėtų būti daugiau“, – sakė Eva Maria Welskop-Deffaa.

    Prognozuojamas lūžis: liūtys ir atvėsimas

    DWD prognozavo, kad sekmadienio vakarą karščio bangą turėtų nutraukti audros, o pirmadienį daugelyje regionų numatomas ryškesnis atvėsimas. Maksimali temperatūra tuomet turėtų siekti 25–29 laipsnius, nors šalies rytuose ir pietryčiuose vietomis gali sušilti iki 32 laipsnių.

    Tokios kaitros epizodai Europoje vis dažniau siejami su klimato kaitos tendencijomis, kai karščio bangos tampa intensyvesnės ir dažnesnės, o naktys išlieka šiltos, didindamos perkaitimo riziką. Meteorologai nuolat pabrėžia, kad ypač pavojingas derinys yra aukšta dienos temperatūra ir menkai atvėstanti naktis.

  • Vieni jos nepaliečia, kiti valgo kaip jautieną: arkliena kelia aistras, bet skaičiai stebina

    Arkliena daugeliui žmonių vis dar atrodo nepriimtina, nes arklys dažnai siejamas su artimu žmogui, sporto ar laisvalaikio gyvūnu. Vis dėlto dalyje Europos šalių ji yra legali ir laikoma viena iš raudonos mėsos rūšių, turinčia senas kulinarines tradicijas.

    Mitybos požiūriu arkliena dažnai apibūdinama kaip liesesnė už dalį kitų raudonų mėsų, tačiau išlieka baltymų šaltinis. Žaliame arklienos gabale 100 gramų paprastai būna apie 133 kilokalorijos, maždaug 21,4 gramo baltymų ir apie 4,6 gramo riebalų, o angliavandenių praktiškai nėra.

    Kartu ji turi ir mikroelementų, būdingų raudonai mėsai, įskaitant heminę geležį bei kalį. Minimuose maistinės vertės duomenyse 100 gramų nurodoma apie 3,8 miligramo geležies ir apie 360 miligramų kalio, o taip pat aptinkama B grupės vitaminų, ypač vitamino B12.

    Termiškai apdorojus mėsą, skaičiai keičiasi dėl vandens netekimo ir didesnės maistinių medžiagų koncentracijos. Pavyzdžiui, keptoje arklienoje 100 gramų gali būti apie 175 kilokalorijos, daugiau nei 28 gramai baltymų ir apie 6 gramai riebalų.

    Diskusijas dėl arklienos dažnai kursto ne tik emocijos, bet ir pasitikėjimo maisto tiekimo grandine klausimai. 2013 metais Europoje nuskambėjo skandalas, kai dalis produktų buvo parduodami kaip jautiena, nors sudėtyje aptikta arklienos, todėl vartotojai suabejojo ženklinimo patikimumu.

    Vokietijoje arkliena yra legali, o kai kuriuose regionuose istoriškai veikė specializuotos mėsinės ir buvo gaminami tradiciniai gaminiai, pavyzdžiui, dešros ar kepeninės. Vis dėlto šiandien ji nėra masinio vartojimo mėsa, o visuomenės požiūris išlieka nevienareikšmis: vieniems tai kulinarinė retenybė, kitiems tema kelia panašų diskomfortą kaip ir kaimyninėse šalyse.

    Dietologai paprastai pabrėžia bendrą principą, taikomą visai raudonai mėsai: ji neturėtų tapti kasdienio raciono pagrindu. Renkantis arklieną, kaip ir bet kurią kitą mėsą, svarbiausia yra aiški kilmė, oficiali veterinarinė kontrolė, tinkamas ženklinimas ir saugus paruošimas.

  • Vokietiją sukrėtę skaičiai: BKA fiksavo 486 nusikaltimus prieš žiniasklaidą 2025 metais

    Vokietiją sukrėtę skaičiai: BKA fiksavo 486 nusikaltimus prieš žiniasklaidą 2025 metais

    Vokietijos Federalinis kriminalinės policijos biuras BKA skelbia, kad 2025 metais užfiksavo 486 nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš žiniasklaidą ir žurnalistus. Iš jų 54 atvejai priskirti smurtiniams nusikaltimams, kai pagrindinis taikinys buvo žurnalistai ar redakcijos.

    BKA nurodo, kad smurtinių veikų struktūroje dominavo sužalojimai: 41 atvejis buvo kūno sužalojimai. Dar 13 atvejų įvardyti kaip pasipriešinimo pareigūnams ar teisėtiems nurodymams nusikaltimai.

    Kas dažniausiai smurtavo?

    Pagal BKA statistiką, didžiausia smurtinių nusikaltimų dalis priskirta asmenims, siejamiems su „užsienio ideologija“: iš viso 26 atvejai. Šiai grupei teko visi 13 pasipriešinimo atvejai ir dar 13 kūno sužalojimų atvejų.

    Kairiojo ekstremizmo spektre BKA užfiksavo 15 smurtinių nusikaltimų, ir visi jie buvo kūno sužalojimai. Dešiniojo ekstremizmo spektre registruoti 9 smurtiniai atvejai, taip pat visi priskirti kūno sužalojimams.

    Daugiausia nusikaltimų – dešiniajame spektre

    Iš 486 nusikalstamų veikų 181 atvejis nebuvo aiškiai priskirtas jokiai ideologinei kategorijai, todėl statistikoje liko neklasifikuotas. Tarp priskirtų kategorijų didžiausia dalis teko dešiniojo ekstremizmo spektrui – 150 nusikaltimų.

    Antroje vietoje atsidūrė „užsienio ideologijai“ priskirti atvejai – 102 nusikaltimai. Kairiojo ekstremizmo spektre fiksuoti 43 atvejai, o su „religine ideologija“ siejami 10 nusikaltimų.

    Kodėl šie skaičiai svarbūs?

    Ekspertai Europoje vis dažniau pabrėžia, kad grėsmės žurnalistams apima ne tik fizinį smurtą, bet ir sistemingą bauginimą, priekabiavimą internete bei bandymus trukdyti darbui viešuose renginiuose. Tokios tendencijos ypač suaktyvėja politinės įtampos, protestų ar rinkimų laikotarpiais.

    Institucijos pabrėžia, kad nusikaltimų prieš žiniasklaidą apskaita ir aiškus jų priskyrimas kategorijoms tampa svarbia prevencijos dalimi. Tai leidžia tiksliau vertinti, kuriose aplinkose ir kokio pobūdžio grėsmės žurnalistams kyla dažniausiai, ir atitinkamai planuoti policijos bei saugumo priemones.

  • Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Radiniui – apie 29 tonas

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco karinės jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų metu darbininkai aptiko smėlyje užkastą Antrojo pasaulinio karo šarvuotį. Specialistų teigimu, tai itin retas atvejis, nes dažniausiai randamos tik pavienės detalės ar suirusios nuolaužos.

    Užkasto objekto būklė nustebino net archeologus: išlikęs beveik visas, o kai kuriose vietose dar matyti originalaus maskuojamojo dažymo likučiai. Transporto priemonė, kaip skelbiama, sveria apie 29 tonas ir išsilaikė dėl sausų smėlio sluoksnių.

    Kas yra StuG III?

    Identifikuota, kad tai StuG III šturmo pabūklas – vienas dažniausiai Vokietijos kariuomenėje naudotų vikšrinių šarvuotų kovos mašinų tipų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo fiksuotas į priekį, todėl taikymui tekdavo manevruoti visu korpusu.

    Kukshafeno rajono archeologinio paveldo apsaugai vadovaujantis Andreasas Hüseris pažymi, kad radinys svarbus ne tik dėl komplektiškumo, bet ir dėl galimybės rekonstruoti detales. Pasak jo, išlikimas leidžia tiksliau įvertinti tiek konstrukciją, tiek naudojimo pėdsakus.

    „Išsilaikymas labai geras, todėl galime atkurti daug detalių. Mus domina ne tik pats radinys, bet ir kontekstas: kur tiksliai jis buvo užkastas ir kaip tai padaryta“, – sakė A. Hüseris.

    Įgula, žymėjimai ir neatsakyti klausimai

    StuG III įgulą sudarė keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisėjas. Archeologai teigia, kad atverti šarvuotį pavyko be didesnių kliūčių, o viduje išliko vairuotojo vieta ir pabūklo tvirtinimo konstrukcijos, nors erdvė apibūdinama kaip itin ankšta.

    Ekspertų dėmesį patraukė ir žymėjimai ant pabūklo vamzdžio – nurodoma, kad matyti mažiausiai 17 baltų žymių. Archeologų vertinimu, tokie simboliai galėjo būti žymimi kaip sunaikintos priešo šarvuotos technikos skaičius, tačiau galutinės išvados dar nepateikiamos.

    Kol kas neaišku, ar šis konkretus šturmo pabūklas dalyvavo kovose Prancūzijoje, nors manoma, kad jis priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris buvo siųstas į Vakarų Europą. Tyrėjai neatmeta, kad technika galėjo būti naudota ilgą laiką, o prieš užkasimą galimai buvo ardyta dalims.

    Kur jis keliaus toliau?

    Kasimo vietoje rasta ir smulkesnių karo pėdsakų – amunicijos likučių bei nedidelių skeveldrų fragmentų. Specialistai mano, kad šarvuotis galėjo būti užkastas netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus išgabentas į Miunsterį Liuneburgo šilyje, kur konservavimo specialistai stabilizuos konstrukciją ir sustabdys tolesnį irimą. Vėliau šturmo pabūklas turėtų būti perduotas Bundesvero Karo istorijos muziejui Drezdene, kur būtų eksponuojamas visuomenei.

    A. Hüseris pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ir kaip istorijos liudijimas, primenantis karo technologijų raidą bei su karu susijusią žmonių kančią. Jo teigimu, beveik pilnai išlikę šarvuočiai yra reti, todėl šis atradimas laikomas išskirtiniu.

  • Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijos šiaurės vakaruose, prie Šiaurės jūros esančioje Nordholco karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje, statybų darbai baigėsi netikėtu radiniu. Darbininkai smėlyje aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų šturmo pabūklą StuG III, kuris po žeme išgulėjo apie 80 metų.

    Vokietijos Federalinė nekilnojamojo turto agentūra nurodo, kad tokiose vietose dažniausiai randamos tik pavienės metalo dalys ar transporto priemonių fragmentai. Šį kartą aptiktas beveik visas 29 tonų sveriantis kovos aparatas, todėl radinys laikomas itin retu ir svarbiu karo istorijos liudijimu.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai gamintų Vokietijos vermachto vikšrinių kovos vienetų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, šis šturmo pabūklas neturėjo besisukančio bokštelio, o pabūklas buvo įtvirtintas korpuse ir šaudė į priekį, todėl taikymui reikėdavo manevruoti visu korpusu.

    Istoriniuose šaltiniuose akcentuojama, kad StuG III buvo vertinamas dėl palyginti paprastos konstrukcijos ir efektyvumo kovojant su priešo šarvuota technika. Gamyba tęsėsi iki pat paskutinių karo savaičių ir, kaip nurodoma, galutinai nutrūko 1945 metų balandį.

    Radinyje identifikuotos detalės leidžia manyti, kad jis priklausė Nordholce dislokuotai brigadai, kuri daugiausia buvo siunčiama į operacijas Prancūzijoje. Vis dėlto specialistai kol kas negali galutinai įrodyti, ar būtent šis konkretus vienetas buvo panaudotas kovose ten.

    Įspūdis viduje ir karo pėdsakai

    Archeologas Andreasas Hüseris, apžiūrėjęs techniką, teigė, kad vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų. Pasak jo, išlikusios svarbios vidaus dalys, įskaitant vairuotojo vietą ir pabūklo tvirtinimo elementus.

    „Vaizdas viduje labai įspūdingas. Ten tikrai klaustrofobiškai ankšta“, – sakė Andreasas Hüseris.

    StuG III įgulą sudarydavo keturi kariai: vairuotojas priekyje, pabūklo valdytojas, vadas, koordinuodavęs veiksmus ir duodavęs komandą šaudyti, bei užtaisymo pareigas atlikdavęs ketvirtasis įgulos narys. Toks išdėstymas padėdavo pasiekti greitą šaudymo ritmą, tačiau darbas viduje buvo itin suvaržytas.

    Ekspertai atkreipė dėmesį ir į ant vamzdžio matomas baltas žymes. Archeologų vertinimu, tokie žymėjimai galėjo būti siejami su sunaikintos priešo technikos apskaita, nors vienareikšmiai patvirtinti kiekvienos žymės reikšmę sudėtinga.

    Kodėl išliko taip gerai?

    Vienas svarbiausių šio radinio aspektų – išskirtinė būklė. Skelbiama, kad kovos mašina gulėjo sausesniame smėlyje, ties pylimo pakraščiu, todėl korozija vyko lėčiau nei drėgnoje dirvoje, o kai kurios dalys liko stebėtinai mažai pažeistos.

    Vietomis dar matyti originalių maskuojamųjų dažų pėdsakų, o važiuoklės elementai, anot specialistų, atrodo beveik nesuniokoti, nors technika po žeme praleido kelis dešimtmečius. Kartu kasinėjimų metu aptikta ir amunicijos likučių bei smulkių granatų skeveldrų.

    Archeologai neatmeta, kad po karo technika galėjo būti užkasta sąjungininkų, kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti galimus pavojus. Tokia praktika po karo įvairiose Europos vietose nebuvo reta, ypač buvusiose karinėse bazėse.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus pervežtas į Munsterį Liuneburgo girių regione, kur specialistai imsis stabilizavimo ir restauravimo darbų. Vėliau StuG III turėtų būti perduotas Bundesvero karo istorijos muziejui Drezdene, kur jį ketinama eksponuoti visuomenei.

  • Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų darbų metu aptikta itin reta Antrojo pasaulinio karo relikvija – beveik nepažeista šturmo patranka StuG III. Ji daugiau kaip 80 metų pragulėjo smėlyje, todėl išliko gerokai geriau nei įprasti tokio laikotarpio radiniai.

    Už teritorijos valdymą atsakingos institucijos nurodo, kad dažniausiai panašiose vietose randami tik pavieniai metalo fragmentai ar atskiros transporto priemonių detalės. Šį kartą statybininkai užkliuvo už beveik viso kovos komplekso, kuris, ekspertų vertinimu, siejamas su paskutiniais karo mėnesiais šiaurės vakarų Vokietijoje.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai Vokietijoje gamintų vikšrinių kovos aparatų: šio tipo mašinos pradėtos kurti kaip pėstininkų ugnies parama, vėliau plačiai naudotos ir kaip prieštankinė priemonė. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo įtvirtintas korpuse, todėl taikymui dažnai tekdavo manevruoti visa mašina.

    Gamyba tęsėsi iki pat 1945 metų pavasario, o StuG III reputaciją lėmė paprastesnė konstrukcija ir palyginti mažesni kaštai, lyginant su sunkesniais tankais. Dėl šių priežasčių jie tapo vienu svarbiausių Vermachto šarvuotosios technikos elementų, ypač karo pabaigoje, kai pramonė patyrė žaliavų ir gamybos pajėgumų stygių.

    Kas paaiškėjo apžiūrėjus radinį?

    Specialistai skelbia, kad rasta mašina priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris daugiausia buvo permestas į Prancūziją. Kol kas neįmanoma galutinai patvirtinti, ar būtent šis StuG III dalyvavo koviniuose veiksmuose už Vokietijos ribų, tačiau požymiai leidžia manyti, kad jis buvo naudotas ilgiau.

    Ant pabūklo vamzdžio pastebėta mažiausiai 17 baltų žymėjimų, kuriuos tyrėjai sieja su praktika fiksuoti sunaikintus priešo tankus. Tokie ženklai ne visada reiškia tikslų patvirtintų taikinių skaičių, tačiau jie laikomi svarbia užuomina apie ekipažo patirtį ir technikos panaudojimą.

    Archeologų teigimu, mašinos vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų, o viduje išliko vairuotojo vieta ir dalis pabūklo įrangos tvirtinimų. „Vaizdas viduje palieka labai stiprų įspūdį“, – sakė archeologas Andreasas Hüseris.

    „Erdvė išties slegianti ir labai ankšta“, – pridūrė jis, apibūdindamas, kaip keturių karių ekipažas turėjo dirbti ribotoje šarvuotoje erdvėje.

    Skelbiama, kad šio tipo šturmo patranką aptarnavo keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisymo darbus atlikęs ekipažo narys. Tokia sudėtis buvo kompromisas tarp ugnies galios, taikymo ir šaudymo tempo, bet ankštos sąlygos ilgainiui tapdavo papildomu fiziniu krūviu.

    Tyrėjai mano, kad technika galėjo būti užkasta sąjungininkų netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti pavojus. Kasinėjimų vietoje taip pat aptikta šaudmenų liekanų bei smulkių granatų skeveldrų, todėl darbai vykdomi laikantis saugumo procedūrų.

    Radinio būklę, pasak specialistų, nulėmė geologinės sąlygos: šturmo patranka gulėjo sausesniame smėlyje, šlaito pakraštyje, todėl korozija progresavo lėčiau. Vietomis dar matyti originalūs maskuojamosios dažų dangos fragmentai, o dalis važiuoklės elementų atrodo stebėtinai mažai pažeisti.

    Planuojama, kad rugpjūtį StuG III bus pervežta į Miunsterį Žemutinės Saksonijos regione, kur specialistai stabilizuos konstrukciją ir pradės restauravimo darbus. Vėliau eksponatas turėtų atsidurti Bundesvero Karo istorijos muziejuje Drezdene ir būti pristatytas lankytojams.

  • Vokietijos atominė elektrinė, kuri taip ir nepradėjo veikti: jos aušinimo bokšte dabar sukasi atrakcionas

    Vokietijos atominė elektrinė, kuri taip ir nepradėjo veikti: jos aušinimo bokšte dabar sukasi atrakcionas

    Vakarų Vokietijoje, netoli Nyderlandų sienos, virš pramogų parko iškyla masyvus betoninis aušinimo bokštas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip įprasta parko dekoracija, tačiau viduje įrengtas sūpynių tipo atrakcionas, kuris kelia lankytojus ratu.

    Ši vieta vadinama Wunderland Kalkar ir kasmet pritraukia apie 600 000 lankytojų. Parke veikia dešimtys atrakcionų, yra keli viešbučiai, kartodromas, apžvalgos ratas, o dalis teritorijos pastatų nėra dekoracijos, o buvusios pramoninės konstrukcijos.

    Projektas, tapęs nacionaliniu ginču

    Komplekso ištakos siekia 1970-uosius, kai buvo pradėta statyti SNR-300 atominė elektrinė. Tai turėjo būti ne įprastas reaktorius, o greitųjų neutronų reaktorius, kuriame numatyta naudoti skystą natrį aušinimui ir teoriškai pagaminti daugiau branduolinio kuro, nei jo sunaudojama.

    Projektą rėmė kelios valstybės, o planuota galia siekė apie 327 megavatus, tai yra pakankamai reikšmingas pajėgumas regiono elektros tiekimui. Tačiau statybos užsitęsė, brango, sprendiniai buvo koreguojami, o saugos reikalavimai lėmė ne vieną perprojektavimą.

    Šalia ekonominių ir techninių argumentų augo ir visuomenės pasipriešinimas: 1977 metais į protesto eitynes susirinko dešimtys tūkstančių žmonių. Branduolinės energetikos kritikai kėlė klausimus dėl technologijos rizikų ir ilgalaikių pasekmių, o diskusijos vis labiau skaldė visuomenę.

    Černobylis pakeitė sprendimą

    Lūžis įvyko po 1986 metų Černobylio avarijos, kai Europoje smarkiai išaugo baimė dėl branduolinės energetikos. SNR-300 atveju papildomą nerimą kėlė pats technologinis pasirinkimas, nes skystas natris, naudojamas aušinimui, yra chemiškai labai reaktyvus.

    Nors elektrinė techniškai buvo užbaigta, politinis ir visuomeninis spaudimas darė savo, todėl projektas galiausiai buvo sustabdytas ir 1991 metais atšauktas taip ir neįkrovus branduolinio kuro. Taip atsirado viena brangiausių neįjungtų infrastruktūrų Europoje, tapusi ir techninių ambicijų, ir politinės rizikos simboliu.

    Kaip elektrinė virto pramogų parku

    Kurį laiką baigtas kompleksas stovėjo beveik nenaudojamas, o jo ateitis atrodė miglota: paleisti buvo per brangu, o visuomenėje trūko palaikymo. Situacija pasikeitė, kai teritoriją įsigijo verslininkas, nusprendęs pritaikyti esamą infrastruktūrą turizmui ir poilsiui.

    Taip buvusios atominės elektrinės teritorijoje atsirado pramogų parkas, kuriame aušinimo bokštas tapo pagrindine, bet netikėta atrakcija. Kadaise planuota, kad ši konstrukcija tarnaus branduolinio objekto šilumos šalinimui, o šiandien ji veikia kaip erdvė, kurioje sukasi sūpynių atrakcionas ir girdisi vaikų juokas.

    Wunderland Kalkar istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kaip didžiuliai energetikos projektai gali tapti politinių sprendimų įkaitais, o taip pat kaip neįprastas industrinio paveldo panaudojimas. Nors pati elektrinė nepagamino nė vieno vato elektros, jos infrastruktūra rado visiškai kitą, netikėtai sėkmingą paskirtį.

  • Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas esą pasirengęs remti licencijuotos „Patriot“ raketų gamybos perkėlimą į Europą ir Ukrainą. Pasak jo, tai leistų greičiau papildyti perėmėjų atsargas ir mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    V. Zelenskis teigė, kad apie tai kalbėta po Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, kuriame buvo aptarti Ukrainos oro gynybos poreikiai. Jo žodžiais, techninės galimybės pradėti gamybą Europoje ir Ukrainoje egzistuoja, o esminis klausimas dabar yra JAV licencijų suteikimas.

    „Prezidentas Trumpas planuoja paprašyti JAV gynybos įmonių pradėti licencijuotą oro gynybos raketų gamybą Europoje ir Ukrainoje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ši tema išryškėjo tuo metu, kai Ukraina jaučia nuolatinį „Patriot“ perėmėjų stygių, o Rusija tęsia masines atakas balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis. „Patriot“ sistemos laikomos vienomis efektyviausių prieš balistines grėsmes, tačiau jų veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo pakankamo raketų kiekio.

    Kontraktas su Vokietija ir licencijų reikšmė

    Ukrainos vadovas taip pat nurodė, kad Ukraina pasirašė sutartį su Vokietija dėl 600 „Patriot“ raketų įsigijimo. Vokietija tam tikras „Patriot“ raketas gamina pagal JAV licenciją, todėl licencijavimo klausimas tampa kertiniu ir Ukrainos ambicijoms pradėti gamybą ar surinkimą savo teritorijoje.

    G7 lyderiai baigiamajame pareiškime buvo išreiškę pasirengimą svarstyti licencijų suteikimą, kuris leistų didinti Ukrainos vidaus karinės pramonės gamybą. Jei licencijos būtų suteiktos, tai galėtų sutrumpinti tiekimo grandines, supaprastinti remontą ir planuoti gamybą pagal fronto poreikius, tačiau sprendimai priklausytų nuo politinių ir eksporto kontrolės procedūrų Vašingtone.

    Kodėl „Patriot“ raketų trūkumas tapo kritinis

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos oro gynybą papildyti sunku dėl ribotų gamybos pajėgumų ir didelės paklausos sąjungininkų arsenaluose. Perėmėjų stoką didina ir tai, kad tokios raketos yra brangios, sudėtingos gamyboje, o jų gamybos apimčių didinimas paprastai užtrunka.

    V. Zelenskis viešai pabrėžė, kad licencijuota gamyba būtų vienas būdų mažinti priklausomybę nuo politinių sprendimų dėl tiekimo ir nuo sandėlių likučių Europoje bei JAV. Kartu jis akcentavo, kad be JAV leidimų net ir turint gamybinius pajėgumus sprendimas į priekį nepajudės.

    „Mums reikia licencijos iš Jungtinių Valstijų, o dabar pakanka asmeninio prezidento Trumpo sprendimo“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

  • Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia aiškią žinią Vašingtonui: JAV planai kosmose išlieka glaudžiai priklausomi nuo Europos technologijų ir pramonės. Vokietijos kosmoso ministrė Dorothee Bär interviu pabrėžė, kad Europos tiekėjų indėlis yra kritinis tiek dabartinėms, tiek būsimoms misijoms.

    Pasak ministrės, priklausomybė yra abipusė, tačiau JAV kosminėse programose yra konkrečių europietiškų „butelio kaklelio“ technologijų. Ji atkreipė dėmesį, kad tai suteikia Europai svertų naujose varžybose dėl kosmoso infrastruktūros, duomenų ir strateginių komponentų.

    Europos dalis „Orion“ programoje

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Europos aptarnavimo modulis, naudojamas NASA erdvėlaivyje „Orion“. NASA šį modulį apibūdina kaip erdvėlaivio „jėgainę“, nes jis tiekia elektrą, užtikrina varą, šiluminę kontrolę, taip pat prisideda prie gyvybės palaikymo sistemų.

    Modulis surenkamas Brėmene pagal Europos kosmoso agentūros programą, o grandinė apima daugybę tiekėjų visoje Europoje. Tokia struktūra reiškia, kad net ir turėdama didžiulius biudžetus JAV praktiškai negali greitai pakeisti kai kurių jau integruotų, sertifikuotų ir misijoms pritaikytų sprendimų.

    Technologijų suvereniteto įtampa

    Vokietijos žinutė skamba platesniame kontekste, kai Europa ir JAV vis dažniau diskutuoja apie kritinių technologijų kontrolę. Pastaraisiais metais įtampos ašis persikelia į debesiją, dirbtinį intelektą, mikroschemas ir duomenų centrus, kur priklausomybė nuo išorinių tiekėjų vertinama kaip rizika ekonominiam ir nacionaliniam saugumui.

    Vokietijos ministrė akcentavo, kad kosmose situacija analogiška: technologinės grandinės yra tarptautinės, o strateginės kompetencijos koncentruojasi keliuose regionuose. Tai didina politinę kainą bet kokiems ribojimams, nes jie gali smogti ir pačių ribojimų iniciatoriams.

    Naujos kosmoso lenktynės ir Europos dilema

    Pastaraisiais metais kosmoso konkurencija vėl įgavo pagreitį: valstybės ir privatūs žaidėjai kovoja dėl paleidimo pajėgumų, ryšių palydovų, žvalgybos duomenų ir potencialių kosmoso išteklių. JAV šioje srityje stipriai remiasi privačiu sektoriumi, tačiau Europai iššūkis yra ne vien technologijos, bet ir reguliavimo greitis bei investicijų mastas.

    Ministrė kritikavo tendenciją dauginti reguliacinius reikalavimus, teigdama, kad tai gali slopinti Europos čempionų galimybes konkuruoti su JAV bendrovėmis. Ji nurodė, kad Vokietija rengia nacionalinį kosmoso teisės paketą, kurio tikslas būtų sumažinti biurokratiją ir pagreitinti technologijų diegimą.

    „Vokietija ir Europa suteikia kritines pagrindines technologijas JAV kosminėms misijoms, todėl galime tvirtai pasakyti: be mūsų to padaryti nepavyks“, – sakė Dorothee Bär.

    Tuo pat metu Berlynas pabrėžia ir geopolitinę motyvaciją: Europai svarbu išlaikyti stiprų transatlantinį ryšį, bet kartu užsitikrinti, kad strateginės kompetencijos neišslystų konkurentams. Ši įtampa, panašu, tik stiprės, nes kosmosas vis labiau tampa ir ekonomikos, ir saugumo politikos tąsa.

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.