Tag: Vokietija

  • Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų darbų metu aptikta itin reta Antrojo pasaulinio karo relikvija – beveik nepažeista šturmo patranka StuG III. Ji daugiau kaip 80 metų pragulėjo smėlyje, todėl išliko gerokai geriau nei įprasti tokio laikotarpio radiniai.

    Už teritorijos valdymą atsakingos institucijos nurodo, kad dažniausiai panašiose vietose randami tik pavieniai metalo fragmentai ar atskiros transporto priemonių detalės. Šį kartą statybininkai užkliuvo už beveik viso kovos komplekso, kuris, ekspertų vertinimu, siejamas su paskutiniais karo mėnesiais šiaurės vakarų Vokietijoje.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai Vokietijoje gamintų vikšrinių kovos aparatų: šio tipo mašinos pradėtos kurti kaip pėstininkų ugnies parama, vėliau plačiai naudotos ir kaip prieštankinė priemonė. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo įtvirtintas korpuse, todėl taikymui dažnai tekdavo manevruoti visa mašina.

    Gamyba tęsėsi iki pat 1945 metų pavasario, o StuG III reputaciją lėmė paprastesnė konstrukcija ir palyginti mažesni kaštai, lyginant su sunkesniais tankais. Dėl šių priežasčių jie tapo vienu svarbiausių Vermachto šarvuotosios technikos elementų, ypač karo pabaigoje, kai pramonė patyrė žaliavų ir gamybos pajėgumų stygių.

    Kas paaiškėjo apžiūrėjus radinį?

    Specialistai skelbia, kad rasta mašina priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris daugiausia buvo permestas į Prancūziją. Kol kas neįmanoma galutinai patvirtinti, ar būtent šis StuG III dalyvavo koviniuose veiksmuose už Vokietijos ribų, tačiau požymiai leidžia manyti, kad jis buvo naudotas ilgiau.

    Ant pabūklo vamzdžio pastebėta mažiausiai 17 baltų žymėjimų, kuriuos tyrėjai sieja su praktika fiksuoti sunaikintus priešo tankus. Tokie ženklai ne visada reiškia tikslų patvirtintų taikinių skaičių, tačiau jie laikomi svarbia užuomina apie ekipažo patirtį ir technikos panaudojimą.

    Archeologų teigimu, mašinos vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų, o viduje išliko vairuotojo vieta ir dalis pabūklo įrangos tvirtinimų. „Vaizdas viduje palieka labai stiprų įspūdį“, – sakė archeologas Andreasas Hüseris.

    „Erdvė išties slegianti ir labai ankšta“, – pridūrė jis, apibūdindamas, kaip keturių karių ekipažas turėjo dirbti ribotoje šarvuotoje erdvėje.

    Skelbiama, kad šio tipo šturmo patranką aptarnavo keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisymo darbus atlikęs ekipažo narys. Tokia sudėtis buvo kompromisas tarp ugnies galios, taikymo ir šaudymo tempo, bet ankštos sąlygos ilgainiui tapdavo papildomu fiziniu krūviu.

    Tyrėjai mano, kad technika galėjo būti užkasta sąjungininkų netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti pavojus. Kasinėjimų vietoje taip pat aptikta šaudmenų liekanų bei smulkių granatų skeveldrų, todėl darbai vykdomi laikantis saugumo procedūrų.

    Radinio būklę, pasak specialistų, nulėmė geologinės sąlygos: šturmo patranka gulėjo sausesniame smėlyje, šlaito pakraštyje, todėl korozija progresavo lėčiau. Vietomis dar matyti originalūs maskuojamosios dažų dangos fragmentai, o dalis važiuoklės elementų atrodo stebėtinai mažai pažeisti.

    Planuojama, kad rugpjūtį StuG III bus pervežta į Miunsterį Žemutinės Saksonijos regione, kur specialistai stabilizuos konstrukciją ir pradės restauravimo darbus. Vėliau eksponatas turėtų atsidurti Bundesvero Karo istorijos muziejuje Drezdene ir būti pristatytas lankytojams.

  • Vokietijos atominė elektrinė, kuri taip ir nepradėjo veikti: jos aušinimo bokšte dabar sukasi atrakcionas

    Vokietijos atominė elektrinė, kuri taip ir nepradėjo veikti: jos aušinimo bokšte dabar sukasi atrakcionas

    Vakarų Vokietijoje, netoli Nyderlandų sienos, virš pramogų parko iškyla masyvus betoninis aušinimo bokštas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip įprasta parko dekoracija, tačiau viduje įrengtas sūpynių tipo atrakcionas, kuris kelia lankytojus ratu.

    Ši vieta vadinama Wunderland Kalkar ir kasmet pritraukia apie 600 000 lankytojų. Parke veikia dešimtys atrakcionų, yra keli viešbučiai, kartodromas, apžvalgos ratas, o dalis teritorijos pastatų nėra dekoracijos, o buvusios pramoninės konstrukcijos.

    Projektas, tapęs nacionaliniu ginču

    Komplekso ištakos siekia 1970-uosius, kai buvo pradėta statyti SNR-300 atominė elektrinė. Tai turėjo būti ne įprastas reaktorius, o greitųjų neutronų reaktorius, kuriame numatyta naudoti skystą natrį aušinimui ir teoriškai pagaminti daugiau branduolinio kuro, nei jo sunaudojama.

    Projektą rėmė kelios valstybės, o planuota galia siekė apie 327 megavatus, tai yra pakankamai reikšmingas pajėgumas regiono elektros tiekimui. Tačiau statybos užsitęsė, brango, sprendiniai buvo koreguojami, o saugos reikalavimai lėmė ne vieną perprojektavimą.

    Šalia ekonominių ir techninių argumentų augo ir visuomenės pasipriešinimas: 1977 metais į protesto eitynes susirinko dešimtys tūkstančių žmonių. Branduolinės energetikos kritikai kėlė klausimus dėl technologijos rizikų ir ilgalaikių pasekmių, o diskusijos vis labiau skaldė visuomenę.

    Černobylis pakeitė sprendimą

    Lūžis įvyko po 1986 metų Černobylio avarijos, kai Europoje smarkiai išaugo baimė dėl branduolinės energetikos. SNR-300 atveju papildomą nerimą kėlė pats technologinis pasirinkimas, nes skystas natris, naudojamas aušinimui, yra chemiškai labai reaktyvus.

    Nors elektrinė techniškai buvo užbaigta, politinis ir visuomeninis spaudimas darė savo, todėl projektas galiausiai buvo sustabdytas ir 1991 metais atšauktas taip ir neįkrovus branduolinio kuro. Taip atsirado viena brangiausių neįjungtų infrastruktūrų Europoje, tapusi ir techninių ambicijų, ir politinės rizikos simboliu.

    Kaip elektrinė virto pramogų parku

    Kurį laiką baigtas kompleksas stovėjo beveik nenaudojamas, o jo ateitis atrodė miglota: paleisti buvo per brangu, o visuomenėje trūko palaikymo. Situacija pasikeitė, kai teritoriją įsigijo verslininkas, nusprendęs pritaikyti esamą infrastruktūrą turizmui ir poilsiui.

    Taip buvusios atominės elektrinės teritorijoje atsirado pramogų parkas, kuriame aušinimo bokštas tapo pagrindine, bet netikėta atrakcija. Kadaise planuota, kad ši konstrukcija tarnaus branduolinio objekto šilumos šalinimui, o šiandien ji veikia kaip erdvė, kurioje sukasi sūpynių atrakcionas ir girdisi vaikų juokas.

    Wunderland Kalkar istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kaip didžiuliai energetikos projektai gali tapti politinių sprendimų įkaitais, o taip pat kaip neįprastas industrinio paveldo panaudojimas. Nors pati elektrinė nepagamino nė vieno vato elektros, jos infrastruktūra rado visiškai kitą, netikėtai sėkmingą paskirtį.

  • Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas esą pasirengęs remti licencijuotos „Patriot“ raketų gamybos perkėlimą į Europą ir Ukrainą. Pasak jo, tai leistų greičiau papildyti perėmėjų atsargas ir mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    V. Zelenskis teigė, kad apie tai kalbėta po Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, kuriame buvo aptarti Ukrainos oro gynybos poreikiai. Jo žodžiais, techninės galimybės pradėti gamybą Europoje ir Ukrainoje egzistuoja, o esminis klausimas dabar yra JAV licencijų suteikimas.

    „Prezidentas Trumpas planuoja paprašyti JAV gynybos įmonių pradėti licencijuotą oro gynybos raketų gamybą Europoje ir Ukrainoje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ši tema išryškėjo tuo metu, kai Ukraina jaučia nuolatinį „Patriot“ perėmėjų stygių, o Rusija tęsia masines atakas balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis. „Patriot“ sistemos laikomos vienomis efektyviausių prieš balistines grėsmes, tačiau jų veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo pakankamo raketų kiekio.

    Kontraktas su Vokietija ir licencijų reikšmė

    Ukrainos vadovas taip pat nurodė, kad Ukraina pasirašė sutartį su Vokietija dėl 600 „Patriot“ raketų įsigijimo. Vokietija tam tikras „Patriot“ raketas gamina pagal JAV licenciją, todėl licencijavimo klausimas tampa kertiniu ir Ukrainos ambicijoms pradėti gamybą ar surinkimą savo teritorijoje.

    G7 lyderiai baigiamajame pareiškime buvo išreiškę pasirengimą svarstyti licencijų suteikimą, kuris leistų didinti Ukrainos vidaus karinės pramonės gamybą. Jei licencijos būtų suteiktos, tai galėtų sutrumpinti tiekimo grandines, supaprastinti remontą ir planuoti gamybą pagal fronto poreikius, tačiau sprendimai priklausytų nuo politinių ir eksporto kontrolės procedūrų Vašingtone.

    Kodėl „Patriot“ raketų trūkumas tapo kritinis

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos oro gynybą papildyti sunku dėl ribotų gamybos pajėgumų ir didelės paklausos sąjungininkų arsenaluose. Perėmėjų stoką didina ir tai, kad tokios raketos yra brangios, sudėtingos gamyboje, o jų gamybos apimčių didinimas paprastai užtrunka.

    V. Zelenskis viešai pabrėžė, kad licencijuota gamyba būtų vienas būdų mažinti priklausomybę nuo politinių sprendimų dėl tiekimo ir nuo sandėlių likučių Europoje bei JAV. Kartu jis akcentavo, kad be JAV leidimų net ir turint gamybinius pajėgumus sprendimas į priekį nepajudės.

    „Mums reikia licencijos iš Jungtinių Valstijų, o dabar pakanka asmeninio prezidento Trumpo sprendimo“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

  • Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia aiškią žinią Vašingtonui: JAV planai kosmose išlieka glaudžiai priklausomi nuo Europos technologijų ir pramonės. Vokietijos kosmoso ministrė Dorothee Bär interviu pabrėžė, kad Europos tiekėjų indėlis yra kritinis tiek dabartinėms, tiek būsimoms misijoms.

    Pasak ministrės, priklausomybė yra abipusė, tačiau JAV kosminėse programose yra konkrečių europietiškų „butelio kaklelio“ technologijų. Ji atkreipė dėmesį, kad tai suteikia Europai svertų naujose varžybose dėl kosmoso infrastruktūros, duomenų ir strateginių komponentų.

    Europos dalis „Orion“ programoje

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Europos aptarnavimo modulis, naudojamas NASA erdvėlaivyje „Orion“. NASA šį modulį apibūdina kaip erdvėlaivio „jėgainę“, nes jis tiekia elektrą, užtikrina varą, šiluminę kontrolę, taip pat prisideda prie gyvybės palaikymo sistemų.

    Modulis surenkamas Brėmene pagal Europos kosmoso agentūros programą, o grandinė apima daugybę tiekėjų visoje Europoje. Tokia struktūra reiškia, kad net ir turėdama didžiulius biudžetus JAV praktiškai negali greitai pakeisti kai kurių jau integruotų, sertifikuotų ir misijoms pritaikytų sprendimų.

    Technologijų suvereniteto įtampa

    Vokietijos žinutė skamba platesniame kontekste, kai Europa ir JAV vis dažniau diskutuoja apie kritinių technologijų kontrolę. Pastaraisiais metais įtampos ašis persikelia į debesiją, dirbtinį intelektą, mikroschemas ir duomenų centrus, kur priklausomybė nuo išorinių tiekėjų vertinama kaip rizika ekonominiam ir nacionaliniam saugumui.

    Vokietijos ministrė akcentavo, kad kosmose situacija analogiška: technologinės grandinės yra tarptautinės, o strateginės kompetencijos koncentruojasi keliuose regionuose. Tai didina politinę kainą bet kokiems ribojimams, nes jie gali smogti ir pačių ribojimų iniciatoriams.

    Naujos kosmoso lenktynės ir Europos dilema

    Pastaraisiais metais kosmoso konkurencija vėl įgavo pagreitį: valstybės ir privatūs žaidėjai kovoja dėl paleidimo pajėgumų, ryšių palydovų, žvalgybos duomenų ir potencialių kosmoso išteklių. JAV šioje srityje stipriai remiasi privačiu sektoriumi, tačiau Europai iššūkis yra ne vien technologijos, bet ir reguliavimo greitis bei investicijų mastas.

    Ministrė kritikavo tendenciją dauginti reguliacinius reikalavimus, teigdama, kad tai gali slopinti Europos čempionų galimybes konkuruoti su JAV bendrovėmis. Ji nurodė, kad Vokietija rengia nacionalinį kosmoso teisės paketą, kurio tikslas būtų sumažinti biurokratiją ir pagreitinti technologijų diegimą.

    „Vokietija ir Europa suteikia kritines pagrindines technologijas JAV kosminėms misijoms, todėl galime tvirtai pasakyti: be mūsų to padaryti nepavyks“, – sakė Dorothee Bär.

    Tuo pat metu Berlynas pabrėžia ir geopolitinę motyvaciją: Europai svarbu išlaikyti stiprų transatlantinį ryšį, bet kartu užsitikrinti, kad strateginės kompetencijos neišslystų konkurentams. Ši įtampa, panašu, tik stiprės, nes kosmosas vis labiau tampa ir ekonomikos, ir saugumo politikos tąsa.

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Vokietijos vyriausybė svarsto, kaip greičiau sustiprinti tolimojo nuotolio smūgio pajėgumus, ir žvalgosi į alternatyvius raketų tiekėjus Ukrainoje bei Izraelyje. Tokios paieškos suaktyvėjo po signalų, kad JAV gali persvarstyti planus dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje.

    Pagal aptariamus scenarijus Berlynas paraleliai vertina kelis kelius: nuo amerikietiškų sistemų įsigijimo iki pigesnių, greičiau pagaminamų sprendimų iš mažesnių gamintojų. Oficialiai tai nereiškia, kad sprendimas jau priimtas, tačiau rodo siekį turėti daugiau pasirinkimų, jei politinė situacija Vašingtone keistųsi.

    Vienas svarstomų variantų siejamas su JAV sausumos paleidimo sistema „Typhon“ ir sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“. Tokiu atveju operacinis pasirengimas būtų siejamas su dešimtmečio pabaiga, nes reikia ir techninės integracijos, ir personalo parengimo, ir logistikos grandinės.

    Kitas kelias būtų greitesnis, orientuotas į palyginti nebrangias sparnuotąsias raketas, kurias galėtų tiekti Ukrainos ar Izraelio gynybos pramonės įmonės. Tokia logika atitinka platesnę Europos tendenciją plėsti tiekėjų ratą ir didinti gamybos apimtis, kad atsargos būtų papildomos sparčiau nei iki šiol.

    Ilgesnio laikotarpio planuose minimi ir europiniai, daug metų trunkantys projektai, kurie galėtų duoti rezultatą tik po 2030 metų. Gynybos planuotojų požiūriu tai svarbu, nes tolimojo nuotolio pajėgumai reikalauja ne vien pirkimo, bet ir nuolatinio tiekimo, modernizacijos bei amunicijos atsargų.

    Diskusijas sustiprino ir JAV vidaus politikos faktorius: svarstoma, kad prezidentas Donaldas Trumpas galėtų atsisakyti ankstesnių įsipareigojimų dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje. Ankstesni planai numatė, kad dislokavimas galėtų prasidėti 2026 metais, o paketą sudarytų „Tomahawk“, SM-6 ir vėliau kuriamos hipergarsinės sistemos.

    Papildomas spaudimas kyla dėl realių JAV atsargų ir gamybos tempo: intensyvūs konfliktai ir didelis šaudmenų poreikis trumpina sandėlius, o naujos gamybos apimtys ribotos. Dėl to Europos valstybės vis dažniau vertina ne tik ginklo technines savybes, bet ir tai, ar tiekėjas pajėgus užtikrinti stabilų pristatymą krizinėmis sąlygomis.

    Vokietijai tai tampa platesnio saugumo politikos persitvarkymo dalimi, kai prioritetu laikomas greitis, atsargų kaupimas ir pramonės pajėgumų didinimas Europoje. Galutiniai sprendimai priklausys nuo politinių derybų su sąjungininkais, biudžetinių galimybių ir to, kaip greitai pramonė gali pasiūlyti realiai prieinamus sprendimus.

  • PKP Intercity vėl dairysis vagonų Vokietijoje: kodėl nauji vėluoja, o naudoti jau veža keleivius

    PKP Intercity vėl dairysis vagonų Vokietijoje: kodėl nauji vėluoja, o naudoti jau veža keleivius

    Lenkijos keleivinių traukinių vežėja PKP Intercity planuoja įsigyti dar vieną partiją naudotų keleivinių vagonų iš Vokietijos. Apie tai bendrovė pranešė patvirtindama, kad domisi Deutsche Bahn pasiūlymu parduoti papildomus vagonus.

    Šįkart kalbama apie 96 naudotus vagonus, kurių konstrukcinis greitis siekia iki 200 kilometrų per valandą. Tarp jų yra ir pirmos klasės kupė tipo, ir atviro salono vagonai, pritaikyti tiek pirmai, tiek antrai klasei.

    Deutsche Bahn nurodo, kad vagonai turi leidimus tarptautiniam eismui ir yra pritaikyti darbui skirtingose elektrifikuotose sistemose. Tokios savybės vežėjui svarbios, nes palengvina eksploataciją maršrutuose, kuriuose kertamos sienos arba naudojama skirtinga infrastruktūra.

    PKP Intercity poreikį didinti parką lemia išaugę keleivių srautai ir intensyvesnis reisų grafikas. Tuo pat metu naujų vagonų tiekimas, užsakytas iš gamintojų, užtrunka, todėl naudoti vagonai tampa greitesniu būdu didinti pasiūlą.

    Praėjusiais metais PKP Intercity iš Deutsche Bahn jau įsigijo 50 naudotų vagonų. Jie į Lenkiją atkeliavo 2026 metų pradžioje, buvo pradėti pritaikymo darbai, o dalis vagonų jau eksploatuojami reguliariuose reisuose.

    Vežėjas anksčiau svarstė ir alternatyvą iš Austrijos, kur buvo siūlomi 1996 metais pagaminti dviaukščiai vagonai, taip pat pritaikyti iki 200 kilometrų per valandą greičiui. Vis dėlto šio sandorio galiausiai atsisakyta, o prioritetu liko vagonai iš Vokietijos.

    Rinkoje naudotų keleivinių vagonų pirkimai dažnai vertinami kaip kompromisas tarp kainos, terminų ir kokybės. PKP Intercity atveju naudoti vagonai sulaukė palankių keleivių vertinimų dėl tylesnės eigos ir komforto, o tai vežėjui suteikia papildomą argumentą plėsti būtent šį sprendimą.

  • Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Vokietijos mokslininkai, tyrę vieną iš pokario laikotarpio paveikslų, po vėlesniais dažų sluoksniais aptiko uždažytus Trečiojo reicho simbolius ir propagandinius motyvus. Rentgeno metodais atliktas skenavimas parodė, kad iš pirmo žvilgsnio neutralus miesto vaizdas iš tiesų buvo kruopščiai perdirbtas, siekiant paslėpti pirminę žinutę.

    Tyrimą atliko Helmholtz Zentrum Berlin komanda, pasitelkusi rentgeno fluorescencijos spektroskopiją. Ši technologija leidžia nustatyti dažų cheminę sudėtį ir „pamatyti“ gilesnius sluoksnius nepažeidžiant drobės, todėl dažnai naudojama meno kūrinių autentiškumui ir restauravimo istorijai aiškintis.

    Pėdsakai, kurių nepavyko ištrinti

    Tirtas darbas siejamas su Miunchene kūrusiu dailininku Erichu Merckeriu, kuris 1933–1945 metais tapė kūrinius su nacistine simbolika. Vienas jo pasirinktų motyvų buvo Feldherrnhalle Odeonsplatz aikštėje, vieta, turėjusi išskirtinę reikšmę nacių politinėje mitologijoje ir propagandoje.

    Po Antrojo pasaulinio karo menininkas, kaip teigiama tyrime, toliau tapė tą patį architektūrinį vaizdą, tačiau keitė detales ir pavadinimus. Ryškiausi politiniai akcentai buvo „išvalyti“: svastikų vėliavos pakeistos Bavarijos simbolika, iš kompozicijos dingo uniformuoti sargybiniai, vainikai ir kiti režimą pabrėžę elementai.

    Paveikslas į tyrėjų akiratį pateko tada, kai iš privačios kolekcijos buvo atneštas ekspertiniam vertinimui. Pirminės apžiūros metu įtarimų sukėlė detalės, kurios, pasak specialistų, menkai derėjo su tariamai „neutraliu“ pokariniu variantu: drobėje matėsi sugriauto paminklo fragmentai, o ties Bavarijos vėliavos kraštais buvo pastebėti raudonų dažų pėdsakai.

    Ką parodė rentgeno analizė?

    Atlikus rentgeno fluorescencijos spektroskopijos tyrimą paaiškėjo, kad po dabartine mėlynai balta vėliava iš pradžių buvo raudona nacistinės Vokietijos vėliava. Be to, kituose plotuose aptikti uždažyti vainikai, du sargybiniai prie paminklo ir figūros, atliekančios nacistinį pasveikinimą.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad vietose, kuriose vaizdas buvo keistas, dažnai naudota titano balta. Cheminė sudėtis skyrėsi nuo kitų paveikslo sričių, o tarp su menininku siejamų tapybos medžiagų buvo aptikta dažų tūbelė su tokiu pigmentu, todėl keliama prielaida, kad perpiešimus galėjo atlikti pats autorius, o ne vėlesni savininkai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atvejis išryškina platesnę pokario Europos realybę, kai dalis su propaganda ar režimo užsakymais susijusių kūrėjų siekė „perrašyti“ savo biografijas ir kūrybą. Meno rinka, privatūs rinkiniai ir pakitę pavadinimai neretai tapdavo priemone kontroliuoti, kas bus matoma, o kas liks paslėpta.

    Kartu tai primena, kaip sparčiai modernūs neardomieji tyrimo metodai keičia meno istorijos tyrimus. Rentgeno ir cheminė analizė vis dažniau leidžia atsekti ne tik autorystę ar restauravimo etapus, bet ir sąmoningas pastangas užmaskuoti politiškai kompromituojančius vaizdus, kurie dešimtmečius atrodė dingę.

  • Vokiečiai sureagavo į Lenkijos F-35: kodėl šie naikintuvai keičia NATO rytų flangą

    Vokiečiai sureagavo į Lenkijos F-35: kodėl šie naikintuvai keičia NATO rytų flangą

    Lenkijos karinės oro pajėgos oficialiai į savo rikiuotę priėmė pirmuosius penktos kartos amerikiečių naikintuvus F-35A. Šis žingsnis sulaukė greitos reakcijos Vokietijos žiniasklaidoje, kur pabrėžiama, kad Varšuva nuosekliai tęsia plataus masto ginkluotųjų pajėgų modernizaciją.

    Ceremonija vyko birželio 12 dieną 32-ojoje taktinės aviacijos bazėje Lasko mieste, kur pristatyti pirmieji trys Lenkijai skirti F-35A. Pranešama, kad prieš oficialų priėmimą orlaiviai simboliškai praskrido virš kelių didžiųjų šalies miestų, taip pažymint jų atėjimą į tarnybą.

    Kodėl F-35 laikomi lūžio tašku?

    Vokietijos komentatoriai akcentuoja, kad F-35 stiprybė nėra vien mažas pastebimumas radarams. Esminis pranašumas yra integruota jutiklių sistema, leidžianti realiu laiku rinkti, apdoroti ir dalintis duomenimis su kitomis NATO platformomis.

    Tokie gebėjimai keičia oro gynybos ir puolamųjų operacijų logiką: F-35 gali atlikti oro erdvės kontrolės, tikslių smūgių, žvalgybos ir elektroninės kovos užduotis, kartu veikdami kaip informacijos mazgas. Tai ypač svarbu rytiniame NATO flange, kur didžiausias dėmesys skiriamas atgrasymui ir ankstyvam grėsmių nustatymui.

    32 orlaiviai dabar, daugiau vėliau?

    Lenkija F-35 įsigijimą užsakė 2020 metais, o pristatymai turėtų vykti etapais iki 2029 metų. Dalis analitikų neatmeta, kad ateityje Varšuva gali svarstyti papildomų eskadrilių pirkimą, jei bus užtikrintas finansavimas ir gamybos grafikai.

    Šiuo metu F-35 paklausa pasaulyje išaugusi, todėl formuojasi ilgos gamybos eilės, su kuriomis susiduria ir kitos valstybės, įskaitant Vokietiją. Dėl to kiekvienas realiai į tarnybą įvestas orlaivis tampa ne tik technologiniu, bet ir politiniu signalu apie šalies pasirengimą investuoti į gynybą.

    Signalas regionui ir sąjungininkams

    Vokietijos apžvalgininkai Lenkijos sprendimą sieja su platesniu tikslu stiprinti NATO rytinės sienos saugumą. Kontekstas akivaizdus: Rusijos karo prieš Ukrainą fone regiono valstybės didina gynybos išlaidas, plečia pajėgumus ir siekia didesnio sąveikumo su JAV bei kitais sąjungininkais.

    Todėl F-35 atsiradimas Lenkijos ore vertinamas kaip realus operacinis sustiprinimas, o ne vien prestižinis pirkinys. Šie naikintuvai gali greičiau suteikti situacijos vaizdą, paremti oro gynybos tinklus ir prisidėti prie bendrų NATO planų, kurie remiasi greitu informacijos apsikeitimu ir koordinuotu atsaku.

  • Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Berlyne vykstančioje aviacijos parodoje ILA Vokietijos gynybos pramonė pristatė netradicinę priešlėktuvinės gynybos idėją: reaktyvinį droną, kuris į pavojingą zoną nuskraidina ir paleidžia raketą. Projekto sumanymas ypač aktualus dėl išaugusio masinių dronų ir sparnuotųjų raketų smūgių masto Europoje.

    Naują koncepciją pirmą kartą viešai pademonstravo „Diehl Defence“, bendradarbiaudama su „Polaris Raumflugzeuge“. Sistema vadinama AIRLAS Cobra 600, o jos esmė paprasta: bepilotis orlaivis veikia kaip mobilus paleidimo „taksi“, praplečiantis įprastų antžeminių oro gynybos baterijų veikimo zoną.

    Pagrindinė užduotis yra kelis kartus padidinti IRIS-T šeimos sistemų pasiekiamumą. Praktikoje antžeminės versijos IRIS-T SLS ir IRIS-T SLM dažniausiai minimos kaip trumpo ir vidutinio nuotolio sprendimai, todėl gamintojai ieško būdų, kaip greitai sukurti didesnį dengiamą plotą be itin brangių tolimojo nuotolio raketų.

    Kaip veikia AIRLAS Cobra 600

    Pagal pristatytą koncepciją Cobra 600 gali pakilti nuo aerodromo arba tinkamos kelio atkarpos, nuskristi į numatomą grėsmės rajoną ir ten paleisti vieną priešlėktuvinę raketą IRIS-T. Skelbiama, kad su raketa dronas gali įveikti apie 400 kilometrų, taip sukuriant „išplėstą ranką“ antžeminiams vienetams.

    Dronas pats neskirtas savarankiškai ieškoti taikinių, todėl remiasi antžemine valdymo grandimi ir perduodamais taikinio duomenimis. Teigiama, kad ryšys vykdomas per apsaugotą duomenų perdavimo kanalą, o intensyvaus elektroninio trikdymo sąlygomis svarstomas ir palydovinis ryšys.

    Gamintojai pabrėžia ir dar vieną aspektą: platforma laikoma daugkartine. Jei raketa nepanaudojama, dronas teoriškai galėtų grįžti į bazę, o tai mažintų vienos misijos kainą ir leistų greičiau atkurti parengtį po pavojaus.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Pastarųjų metų karas Ukrainoje parodė, kad oro atakos dažnai vykdomos mišriai: vienu metu naudojami dronai, sparnuotosios raketos ir balistiniai smūgiai, siekiant perkrauti gynybą. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leidžia lanksčiai perkelti ugnies taškus ir dengti platesnes teritorijas, ypač saugant infrastruktūrą ir miestus.

    AIRLAS idėja taikosi į šią problemą: vietoj to, kad baterija būtų stumiama arčiau grėsmės ir rizikuotų būti aptikta bei sunaikinta, į priekį galima siųsti mažesnę, greitesnę platformą. Tai dera su platesne NATO šalių kryptimi stiprinti daugiasluoksnę oro gynybą ir gerinti jos atsparumą masinėms atakoms.

    Kas žinoma apie projekto brandą

    Pristatymo metu buvo skelbiama, kad Cobra 600 jau atliko bandomuosius skrydžius su raketos maketu. Programą daugiausia finansuoja „Diehl Defence“, tačiau viešai užsiminta ir apie bent vienos užsienio kariuomenės susidomėjimą bendradarbiavimu.

    Vis dėlto tai dar ankstyvos stadijos koncepcija, todėl svarbiausi klausimai bus susiję su realiu integravimu į esamas oro gynybos valdymo sistemas, ryšio atsparumu trikdymui ir tokios platformos išgyvenamumu priešo oro gynybos zonoje. Jei šie klausimai bus išspręsti, „raketinis taksi“ gali tapti reikšmingu priedu prie IRIS-T baterijų, ypač ginantis nuo prisotintų oro atakų.