Vakarų Vokietijoje, netoli Nyderlandų sienos, virš pramogų parko iškyla masyvus betoninis aušinimo bokštas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip įprasta parko dekoracija, tačiau viduje įrengtas sūpynių tipo atrakcionas, kuris kelia lankytojus ratu.
Ši vieta vadinama Wunderland Kalkar ir kasmet pritraukia apie 600 000 lankytojų. Parke veikia dešimtys atrakcionų, yra keli viešbučiai, kartodromas, apžvalgos ratas, o dalis teritorijos pastatų nėra dekoracijos, o buvusios pramoninės konstrukcijos.
Projektas, tapęs nacionaliniu ginču
Komplekso ištakos siekia 1970-uosius, kai buvo pradėta statyti SNR-300 atominė elektrinė. Tai turėjo būti ne įprastas reaktorius, o greitųjų neutronų reaktorius, kuriame numatyta naudoti skystą natrį aušinimui ir teoriškai pagaminti daugiau branduolinio kuro, nei jo sunaudojama.
Projektą rėmė kelios valstybės, o planuota galia siekė apie 327 megavatus, tai yra pakankamai reikšmingas pajėgumas regiono elektros tiekimui. Tačiau statybos užsitęsė, brango, sprendiniai buvo koreguojami, o saugos reikalavimai lėmė ne vieną perprojektavimą.
Šalia ekonominių ir techninių argumentų augo ir visuomenės pasipriešinimas: 1977 metais į protesto eitynes susirinko dešimtys tūkstančių žmonių. Branduolinės energetikos kritikai kėlė klausimus dėl technologijos rizikų ir ilgalaikių pasekmių, o diskusijos vis labiau skaldė visuomenę.
Černobylis pakeitė sprendimą
Lūžis įvyko po 1986 metų Černobylio avarijos, kai Europoje smarkiai išaugo baimė dėl branduolinės energetikos. SNR-300 atveju papildomą nerimą kėlė pats technologinis pasirinkimas, nes skystas natris, naudojamas aušinimui, yra chemiškai labai reaktyvus.
Nors elektrinė techniškai buvo užbaigta, politinis ir visuomeninis spaudimas darė savo, todėl projektas galiausiai buvo sustabdytas ir 1991 metais atšauktas taip ir neįkrovus branduolinio kuro. Taip atsirado viena brangiausių neįjungtų infrastruktūrų Europoje, tapusi ir techninių ambicijų, ir politinės rizikos simboliu.
Kaip elektrinė virto pramogų parku
Kurį laiką baigtas kompleksas stovėjo beveik nenaudojamas, o jo ateitis atrodė miglota: paleisti buvo per brangu, o visuomenėje trūko palaikymo. Situacija pasikeitė, kai teritoriją įsigijo verslininkas, nusprendęs pritaikyti esamą infrastruktūrą turizmui ir poilsiui.
Taip buvusios atominės elektrinės teritorijoje atsirado pramogų parkas, kuriame aušinimo bokštas tapo pagrindine, bet netikėta atrakcija. Kadaise planuota, kad ši konstrukcija tarnaus branduolinio objekto šilumos šalinimui, o šiandien ji veikia kaip erdvė, kurioje sukasi sūpynių atrakcionas ir girdisi vaikų juokas.
Wunderland Kalkar istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kaip didžiuliai energetikos projektai gali tapti politinių sprendimų įkaitais, o taip pat kaip neįprastas industrinio paveldo panaudojimas. Nors pati elektrinė nepagamino nė vieno vato elektros, jos infrastruktūra rado visiškai kitą, netikėtai sėkmingą paskirtį.
Leave a Reply