Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.
Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.
Kodėl mimikrija jam tokia svarbi?
Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.
Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.
Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.
Kaip aštuonkojis taip greitai „persijungia“?
Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.
Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.
Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.
Ką tai sako apie gyvūnų elgseną?
Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.
Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.
Leave a Reply