Po beveik keturių dešimtmečių pertraukos Bougainville saloje, priklausančioje Papua Naująjai Gvinėjai, vėl svarstoma atnaujinti Panguna vario ir aukso kasyklos veiklą. Tai vienas didžiausių regione neeksploatuojamų telkinių, tačiau jo istorija siejama su socialine įtampa, aplinkos tarša ir kruvinu konfliktu.
Kasykla pradėjo veikti XX amžiaus septintajame dešimtmetyje pabaigoje atradus didelio masto rūdos telkinį, o pramoninė gavyba įsibėgėjo 1972 metais. Vietos bendruomenės netrukus ėmė kelti klausimus dėl naudos pasidalijimo ir žemės naudojimo, nes reikšminga dalis ekonominės grąžos likdavo ne saloje.
Ilgainiui pagrindiniu įtampos tašku tapo poveikis aplinkai. Vienas labiausiai kritikuotų aspektų buvo atliekų šalinimas į Jaba upės baseiną, nuo kurio priklausė vietos gyventojų vandens ištekliai ir žemdirbystė. Dėl taršos buvo fiksuojami ilgalaikiai ekosistemų pokyčiai, o aplinkosauginė žala tapo politinių reikalavimų katalizatoriumi.
Kaip kasykla tapo konflikto simboliu
Devintajame dešimtmetyje saloje sustiprėjo pasipriešinimo judėjimas, kurį kurį laiką siejo vietos lyderis Francis Ona. Įtampa peraugo į ginkluotą konfliktą, kuris tęsėsi daugiau nei dešimtmetį ir, įvairiais vertinimais, nusinešė nuo kelių tūkstančių iki maždaug 20 000 gyvybių.
Kasyklos veikla galiausiai buvo sustabdyta, o Bougainville tapo autonominiu regionu. 2019 metais surengtame referendume didžioji dauguma gyventojų pasisakė už nepriklausomybę, o dabar vyksta politinis procesas, kuriame viena esminių temų yra būsimos valstybės finansinis savarankiškumas.
Milijardinė vertė ir naujos taisyklės
Diskusijos dėl Panguna grįžimo į rinką atsinaujino dėl išaugusios vario paklausos, kurią skatina energetikos transformacija, elektros tinklų plėtra ir elektrifikacija. Vario poreikis pasaulyje didėja dėl kabelių, transformatorių ir elektromobilių infrastruktūros, todėl investuotojai vėl domisi anksčiau sustabdytais projektais.
Pagal viešai minimus vertinimus, kasyklos atnaujinimas galėtų pareikalauti apie 6 000 000 000 eurų investicijų. Tuo pat metu minimos metalo atsargų vertės projekcijos siekia maždaug 150 000 000 000 eurų, tačiau tokie skaičiai priklauso nuo kainų ciklų, gavybos technologijų, leidimų ir realių išgaunamų kiekių.
Pastaraisiais metais pasikeitė ir nuosavybės bei atsakomybės kontekstas. „Rio Tinto“ 2016 metais pasitraukė iš projekto, perduodama savo dalį nacionalinėms ir vietos institucijoms. Tai atvėrė kelią naujoms deryboms, tačiau kartu paliko neišspręstą klausimą, kas ir kokiu mastu finansuos istorinių aplinkosauginių padarinių sutvarkymą.
Į kasyklos atgaivinimą pretenduoja skirtingos bendrovės, o derybose svarbiausia tampa ne vien kaina ar technologiniai pajėgumai, bet ir socialinis licencijavimas. Bougainville valdžia aiškiai signalizuoja, kad be griežtų aplinkosauginių standartų, vietos bendruomenių įtraukimo ir skaidraus naudos pasidalijimo projektas gali susidurti su pasipriešinimu.
„Mums svarbu, kad bet kokia kasybos veikla nepakartotų praeities klaidų ir būtų grindžiama aiškia atsakomybe už aplinką bei vietos žmones“, – sakė vienas iš Bougainville administracijos atstovų, komentuodamas derybų kryptį.
Konkreti gavybos atnaujinimo data kol kas neįvardijama, nes tęsiami patikrinimai ir vertinimai, įskaitant ekonominį gyvybingumą bei teisinius įsipareigojimus. Vis dėlto sprendimai dėl projekto krypties gali paaiškėti artimiausiais mėnesiais, o Panguna atvejis jau dabar laikomas vienu jautriausių pavyzdžių, kaip strateginių metalų bumas susiduria su istorine atsakomybe.
Leave a Reply