Duke universiteto teisės dėstytojas Lee Reiners teigia, kad su Donaldo Trumpo šeima siejamas decentralizuotų finansų ir stabiliosios vertės monetų projektas „World Liberty Financial“ galėjo išleisti neregistruotą vertybinį popierių. Tokia pozicija išdėstyta jo komentare, kuriame vertinamas WLFI žetono statusas JAV rinkos priežiūros požiūriu.
Autorius remiasi JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijos (SEC) viešai aptariama žetonų klasifikavimo logika ir pabrėžia, kad WLFI nebūtinai atitinka „skaitmeninės žaliavos“ apibrėžimą. Nors projekto komanda WLFI pristato kaip valdymo žetoną, teisininkas kelia klausimą, ar tai nepatenka į vertybinių popierių reguliavimo sritį.
Kas lemia, ar žetonas yra vertybinis popierius?
JAV praktikoje tokie ginčai dažnai sukasi apie vadinamąjį Howey testą, kuriuo vertinama, ar pirkėjai investavo lėšas tikėdamiesi pelno iš kitų asmenų pastangų. Reiners argumentuoja, kad WLFI platinimas galėjo sukurti būtent tokį lūkestį, ypač jei komunikacijoje buvo akcentuojamas projekto vystymas, augimas ir būsima nauda.
Pasak jo, svarbi ne vien formali žetono etikėtė, bet ir realus platinimo kontekstas: rinkodara, „whitepaper“ tipo dokumentai bei pažadai sukurti veikiančią sistemą. Teisininkas pabrėžia, kad reguliuotojai vertina, ar investuotojai pagrįstai gali tikėtis, kad žetono vertė kils dėl emitento ar artimos komandos veiksmų.
Projektas startavo 2024 metų spalį, o WLFI buvo pristatytas kaip balsavimo priemonė planuojamam skolinimo protokolui. Viešai skelbta, kad WLFI neturėtų suteikti teisių į įmonės nuosavybę, dividendus ar pelno dalį, taip siekiant jį atitolinti nuo vertybinio popieriaus požymių.
Vis dėlto, anot Reiners, reikšminga tai, kad priešpardavimų metu buvo parduota apie 25 mlrd. WLFI žetonų iš 100 mlrd. bendros pasiūlos, kai pati sistema dar buvo ankstyvoje stadijoje. Jo vertinimu, tokiose situacijose pirkėjų sprendimą gali lemti ne tik valdymo funkcija, bet ir tikėjimas būsima ekonomine grąža.
Centralizacijos ir interesų konfliktų klausimai
Reiners taip pat ginčija, ar projektas iš tiesų yra pakankamai decentralizuotas. Jo teigimu, jei kontrolė, sprendimų priėmimas ar esminiai svertai išlieka sutelkti siauroje grupėje, žetono „bendruomeninio valdymo“ idėja gali tapti labiau deklaracija nei praktika.
Kaip vieną pavyzdžių jis mini sandorį su skolinimo protokolu „Dolomite“, kai, viešai skelbta, buvo siekta pasiskolinti apie 75 mln. JAV dolerių vertės stabiliosios vertės monetų, užstatui naudojant 5 mlrd. WLFI. Perskaičiavus apytiksliu kursu, tai sudaro apie 70 mln. eurų, nors galutinė suma eurais priklausytų nuo sandorio dienos kurso.
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad „Dolomite“ bendraįkūrėjas Corey Caplan yra „World Liberty Financial“ patarėjas, o dalis pasiskolintų aktyvų buvo USD1 stabilioji moneta, kurią taip pat sieja projektas. Tokios sąsajos, jo manymu, kelia klausimų dėl sandorių nepriklausomumo ir galimo savanaudiško interesų derinimo.
Dar vienas akcentas yra verslininko Justino Suno pareikšti kaltinimai, esą projektas galėjo įšaldyti jo žetonus ir apriboti valdymo teises. Nors tai yra teisinio ginčo dalis ir kaltinimai dar turėtų būti vertinami teisme, Reiners teigia, kad tokios aplinkybės, jei pasitvirtintų, rodytų reikšmingą vienpusę projekto kontrolę.
Reguliavimo fonas ir politinis jautrumas
SEC šiuo metu vadovauja pirmininkas Paulas Atkinsas, kurį į pareigas paskyrė prezidentas Donaldas Trumpas. Reiners savo komentare kelia platesnį klausimą, ar reguliuotojas turės pakankamai nepriklausomumo, jei reikėtų tirti projektą, kuriame prezidentas ar jo aplinka galėtų turėti finansinį interesą.
Pastaraisiais metais JAV Kongrese ne kartą buvo keliamos etikos rizikos dėl politikų ir aukšto profilio asmenų ryšių su kriptoturto iniciatyvomis. „World Liberty Financial“ atvejis, anot stebėtojų, gali tapti testu, kiek nuosekliai JAV institucijos taikys taisykles, kai kriptoturto rinka persipina su politika.
Pats projektas anksčiau yra atmetęs dalį kritikos, pabrėždamas WLFI valdymo paskirtį ir teigdamas, kad žetonas nesuteikia finansinių teisių į pelną. Tačiau teisiniai vertinimai dažnai priklauso nuo faktinių aplinkybių, o ne vien deklaracijų, todėl ginčas dėl WLFI statuso gali persikelti į reguliuotojų ir teismų lygmenį.
Leave a Reply